Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
Sustiprėjus kariniams veiksmams tarp Izraelio ir islamistų kontroliuojamo Gazos Ruožo, atsinaujino ir ginčai, kuri iš pusių iš tiesų yra agresorė, o kuri tiesiog besiginanti auka. Visgi šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai yra vienas iš ilgus metus trunkančio proceso epizodų.
Šį konfliktą nevienareikšmiškai vertina ir Eltos kalbinti tarptautinės politikos ekspertai. Tačiau visi jie sutarė, kad šio sudėtingai išsprendžiamo konflikto šaknų derėtų ieškoti dar XX a. pradžioje, kai aptinkamos Izraelio valstybės kūrimosi užuomazgos, o tai tik dar kartą įrodo, kad šioje tragiškoje istorijoje konsensuso paieškos tikriausiai atsidūrusios aklavietėje.
Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius mano, kad apie šiomis dienomis vykstančio konflikto pradžią galima kalbėti po to, kai 1917 metais britų politikas Arthuras Balfouras paskelbė deklaraciją, kuria buvo įtvirtinta Didžiosios Britanijos parama žydams, kuriantiems savo tautos namus dabartinėje Izraelio – Palestinos teritorijoje.
„Tai, kas šiandien vyksta, yra vienas epizodas ilgalaikiame procese, kuris tęsiasi per 100 metų, turbūt nuo Balfouro deklaracijos, kuri leido žydų naujakuriams iš Europos vykti į Palestiną, kurti ten savo perspektyvią valstybę, kuri vainikavosi suverenios žydų valstybės susikūrimu (…), iš savo gyventų teritorijų pradėti varyti vietiniai gyventojai, palestiniečiai. Tai neturėtų būti suvesta į tokią siaurą sampratą, kad tai išimtinai arabai, musulmonai. Mes kalbame apie vietinius gyventojus“, – Eltai teigė E. Račius.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) politologė dr. Ieva Koreivaitė, kalbėdama apie konflikto priežastis, akcentuoja ir ideologinius veiksnius, tokius kaip sionizmą – judėjimą, kuriuo žydų tauta raginama sukurti savo atskirą valstybę.
„Manau, kad konfliktas buvo užprogramuotas tada, kai buvo nuspręsta sukurti politinio judaizmo (sionizmo) projektą – Izraelį, Palestinos mandato teritorijoje, kurį turėjo britai“,– kalbėjo VU politologė.
Visgi Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius dr. Egidijus Motieka žydų tautos norą vertina kaip strategišką ir sistemingą veikimą, leidusį įsitvirtinti dabartinio Izraelio teritorijoje.
„Esmė tokia, kad žydai – versli tauta ir viską planuojanti. Ji jau tada, 1918-1920 metais, turėjo savo saugumo tarnybų užuomazgas, kurios jau funkcionavo“, – sakė E. Motieka, kartu pažymėdamas, kad palestiniečiai apskritai neturėjo atskiros istorinės valstybės.
„Palestiniečiai yra labai sąlygiškas terminas. Nėra tokių palestiniečių, tai yra arabai, gyvenantys Izraelio ir Judėjos teritorijoje“, – tvirtino jis.
Žydų atvykimas į Palestiną – okupacija?
Palestinos vėliava. ELTA nuotr.
Būtent skirtingi požiūriai į Palestinos valstybingumą lemia ir skirtingus paties Izraelio – Palestinos konflikto vertinimus. VU politologas dr. Kęstutis Girnius mano, kad atskiros žydų valstybės kūrimą galima laikyti okupacija, kadangi, nepaisant to, kad palestiniečiai tuo metu neturėjo savo valstybės, žydų atvykimas į šią teritoriją vis vien reiškia, kad jie užėmė vietinių gyventojų žemes. Izraelio vėliava
„Aš manau, čia būtų lygiai taip pat, kai mums (Lietuvai – ELTA) būnant rusų imperijoje, caras pradėtų siųsti kolonistus ir tada būtų aiškinama, kad jie vyksta į caro teritoriją, o ne į lietuvių (…) Žydai nekolonizavo, jie laimėjo karą ir, manau, kad jie turėjo teisę grįžti ir kurti valstybę. Tačiau buvo klaida, jog jie tuomet sąmoningai etniškai valė nukariautas žemes“, – mano K. Girnius.
Visgi su tokiu vertinimu linkęs nesutikti E. Motieka, teigiantis, kad patys žydai, kartu su arabais, Pirmojo pasaulinio karo metu prisidėjo prie Britų imperijos pergalės prieš tuo metu teritoriją valdžiusią Osmanų imperiją.
„Aš sutinku su tuo, kad čia yra grūdas tiesos, bet tai buvo Osmanų imperijos teritorija, prieš kurią kovojo britai, arabai ir vietą ten turėjo žydai. Tuo metu ten priešpriešos nebuvo, tiesiog arabai protestavo, kad žydai keliasi“, – tvirtino MRU profesorius, kartu pridurdamas, kad Vakaruose pakankamai kapitalo sukaupę žydai tiesiog galėjo išpirkinėti žemes britų protektorate.
„Šiuo atveju musulmonų ten buvo daug daugiau, bet jie valstybės ten neturėjo, kažkur Osmanų imperijos sudėtyje. Šalia žydų buvo krikščionys, arabai (nebūtinai musulmonai, galėjo būti ir krikščionys), drūzai ir samariečiai. Čia didžiosios religinės bendruomenės. Lygiai taip pat galėjo ir drūzai supirkinėti žemes, niekas jiems nedraudė, bet jie jų nesupirkinėjo, o žydai supirkinėjo“, – sakė E. Motieka.
Palestiniečių netenkino Vakarų siūlytas dviejų valstybių sprendimas
Įsivyravus žydų ir arabų konfliktui, taikaus sprendimo ieškoti ėmėsi ir didžiosios Vakarų galios. Jungtinės Tautos 1947 metais, pirmiausiai JAV iniciatyva, pasiūlė dviejų valstybių sprendimą – planą, kuriuo būtų sukurtos atskiros žydų ir arabų valstybės. Tačiau arabai tokį pasiūlymą atmetė, kadangi tai, E. Račiaus teigimu, iš esmės reikštų okupacijos pripažinimą. Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje – protesto mitingas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.
„Dviejų valstybių planas netiko arabams ir, savaime suprantama, kad jiems buvo šokas, kad per kelis dešimtmečius teritorija, kuri buvo įsivaizduojama kaip dalis arabiškojo pasaulio, kažkas gali sakyti, kad ir musulmoniškojo pasaulio, staiga tampa labai priešiškos grupės žmonių nuosavybe“, – sakė VDU profesorius, pabrėždamas, kad arabai norėjo Palestinos valstybės, tačiau nepripažino išimtinai žydams skirtos valstybės.
Tačiau E. Motieka pažymi, kad palestiniečiai neturėjo geros organizacijos, priešingai nei žydai, galėję tinkamai megzti ryšius su didžiosiomis valstybėmis.
„Palestiniečiai nedalyvavo didžiojoje politikoje ir neturėjo tiesioginio adekvataus ryšio su didžiosiomis valstybėmis (…) žydai tą turėjo ir jie valstybę pradėjo organizuoti 1920 metais. Palestiniečiai neturėjo tiek elito sampratos, kuris gyveno konkrečiai Izraelyje ir Judėjoje, jie neturėjo ir valstybės sampratos, jie tiesiog kovojo prieš žydus“, – teigė MRU profesorius.
Nepaisant arabų pasipriešinimo, žydai vis vien sukūrė savo valstybę, bet, kaip pažymi K. Girnius, Izraelio teritorijos plėtra nesibaigė.
„Vyko milžiniškas etninis valymas, o Izraelio valdų plėtimasis nesibaigė su 1948 metais. Po 1967 metų pergalės jie pradėjo užimti vis daugiau palestiniečių žemių, jeigu pažiūrėtume, kiek buvo palestiniečių teritorijos 1967, 2007 metais ir dabar, tai palestiniečių žemės vis mažėja“, – sakė VU politologas.
Izraelio veiksmai Gazoje leido sustiprėti islamistinei „Hamas“ grupuotei
Ne ką mažiau svarbus veiksnys šiame konflikte yra Gazos Ruožas – nedidelė Palestinos autonomijos teritorija, kurią 1967 metais vykusio Šešių dienų karo metu užėmė trijų arabų valstybių – Egipto, Sirijos, bei Jordanijos užpultas, tačiau karą laimėjęs Izraelis. Šioje teritorijoje po pergalės Izraelis ėmė vykdyti nausėdijų politiką, kuomet į okupuotas teritorijas buvo siunčiami žydų naujakuriai. Galiausiai 2006 metais dėl nuolatinio pavojaus žydai iš šios teritorijos ėmė trauktis, pačią teritoriją tiesiog apstatydami siena, kuria siekta apsisaugoti nuo „gyvųjų bombų“ įsiveržimo.
„Nausėdijų politika buvo vykdyta ir Gazos Ruože, bet vėliau, kilus didžiuliams palestiniečių sukilimams, Izraeliui ten nebeapsimokėjo išlaikyti nausėdijų, žydams buvo per daug pavojinga ten gyventi ir 2006-2007 metais nausėdijos buvo iškraustytos iš Gazos Ruožo. Tuomet ši teritorija buvo aptverta tvora“, – kalbėjo I. Koreivaitė.
K. Girniaus teigimu, toks vietos gyventojų uždarymas į „atviro dangaus kalėjimą“ tiesiog iliustruoja, kad palestiniečiai tapo nevisateisiais piliečiais. Izraelis sugriovė palestiniečių namą Gazos Ruže. EPA – ELTA nuotr.
„Palestiniečių padėtis yra kitokia, jie yra nevisateisiai piliečiai ir net belaisviai savo šalyje. Gazos Ruožas yra didžiausias atviro dangaus kalėjimas. Vaikas, gimęs Gazoje prieš 15 metų, turbūt nėra iš jos išėjęs. Nors jis nieko blogo nepadarė, tik gimė palestiniečiu“, – teigė VU politologas.
Šie Izraelio veiksmai, pasak E. Račiaus, lėmė teroristinės organizacijos „Hamas“ įtakos stiprėjimą tarp palestiniečių, o tai 2006 metais leido jiems laimėti įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus Palestinoje.
„Visi šie veiksmai prisidėjo prie to, kad „Hamas“ sustiprėjo, jos įtaka ir legitimumas tarp palestiniečių. Jų įtaka niekada nebuvo tokia didelė, kokia tapo po tų Izraelio veiksmų“, – kalbėjo E. Račius, kartu pažymėdamas, kad supranta, jog žydams reikėjo ieškoti kažkokių sprendimų, kurie apsaugotų nuo susisprogdinti siekiančių savižudžių.
„Hamas“ atrado pretekstą šiuo metu vykstančioms atakoms
Tačiau šiomis dienomis vykstančiam konfliktui, pasak I. Koreivaitės, be jau minėtų sisteminių priežasčių, jos nuomone, Izraelio vykdomos sisteminės segregacijos politikos palestiniečių atžvilgiu, papildomu stimulu, paskatinusiu dabartinius karinius veiksmus, tapo musulmonų religinės šventės metu Izraelio pajėgų apribotas maldininkų patekimas į Jeruzalėje esančią mečetę.
„Yra didžioji religinė šventė Id al Fitras, prie Al Aksos mečetės po ramadano mėnesio rinkosi maldininkai ir buvo užfiksuota, kad Izraelio saugumo pajėgos ribojo patekimą į Al Aksą ir į senamiestį. Prasidėjo konfliktas tarp saugumo pajėgų ir maldininkų ir tada Izraelis tris dienas iš eilės siuntė savo karines pajėgas“, – pasakojo VU politologė.
Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.
Tuo tarpu K. Girnius priduria, kad palestiniečiai Izraelyje buvo diskriminuojami ir COVID-19 vakcinacijos proceso metu.
„Kai prasidėjo kovidas, Izraelis žydus puikiai vakcinavo, o palestiniečiams skiepų beveik nedavė, sakydami, kad jūs patys turite tuo rūpintis. Nors kaip okupuojanti jėga ji turi atsakomybę už tai, kas vyksta jos teritorijoje“, – sakė jis.
Tačiau „Hamas“ atsakas E. Račiui buvo netikėtas. Jis stebėjosi, kad ši organizacija apskritai turi tokį kiekį raketų, o dabartiniai įvykiai Jeruzalėje, VDU profesoriaus nuomone, tapo puikiu pretekstu pademonstruoti „raumenis“.
„Musulmonų pasaulis buvo šokiruotas, ir „Hamas“ buvo labai gera proga bei pretekstas išbandyti save, parodyti savo galią ir galbūt pamėginti išprovokuoti ne tik Vakarų Kranto palestiniečių sukilimą, bet ir Izraelio arabų. Ir mes matome, kad tai vyksta“, – tvirtino E. Račius.
Visgi E. Motiekai faktas, kad Gazos Ruožą kontroliuojanti teroristinė organizacija turi tokius karinius pajėgumus, nebuvo netikėtas, kadangi, jo nuomone, „Hamas“ tiesiog yra remiamas Irano.
„Tai, kad „Hamas“ atakuoja visą Izraelio infrastruktūrą, reiškia, kad yra galingas pažadas iš Irano juos toliau remti“, – mano MRU profesorius.
Palestinos vidaus problemos taip pat apsunkina konflikto sprendimą
Nepaisant to, kad konfliktas tęsiasi maždaug šimtmetį, tinkamus situacijos sprendimo būdus rasti itin sudėtinga. E. Motiekos nuomone, pagrindinės besitęsiančio konflikto priežastys pirmiausiai yra lemiamos palestiniečių nesugebėjimo suformuoti vieningą valdžią, galinčią pradėti derybas su Izraeliu.
„Šitą Palestinos problemą reikia spręsti, o nesprendžia kas? Nesprendžia patys palestiniečiai, net nesugebėdami sukonstruoti vieningos Vyriausybės“, – tvirtino jis, kartu pažymėdamas, kad dvi atskiros Palestinos teritorijos – Gazos Ruožas ir Vakarų Krantas nesąveikauja tarpusavyje.
„Izraelis yra demokratinė valstybė, organizuota Vakarų pavyzdžiu. O kaip galima susitarti su žmonėmis, kurie yra neorganizuoti“, – kalbėjo MRU profesorius.
Visiškai priešingos nuomonės laikosi I. Koreivaitė, mananti, kad palestiniečių veiksmai Gazos Ruože pirmiausiai yra žydų vykdomos rasinės segregacijos politikos pasekmė, o atsakas šiems veiksmams, politologės nuomone, yra visiškai suprantamas.
Europoje – palestiniečius remiančios demonstracijos. EPA-ELTA nuotr.
„Natūralu, kad tokiomis apartheidinėmis sąlygomis palestiniečiai tiesiog jaučia, kad jeigu jie nesipriešins, tai iš esmės toliau vyks aneksija, arba toliau bus įgyvendinama apartheidinė politika.
Pasipriešinimas tokiame kontekste atrodo visai logiškas ir normalus“, – sakė VU politologė, kartu pažymėdama, kad taikus palestiniečių pasipriešinimas, vykstantis Vakarų Krante, tiesiog leidžia žydams toliau vykdyti diskriminacinę politiką kitų etninių grupių atžvilgiu.
Tačiau Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas valdžią užėmęs jau 17 metų, o tai, K. Girniaus nuomone, parodo, kad ir šios valstybės viduje yra problemų, kurias reikia spręsti. Maža to, politologas pažymi, kad „Hamas“ skatinama priešprieša žydams pirmiausiai kenkia patiems palestiniečiams. Mahmoudas Abbasas. EPA – ELTA nuotr.
„Hamas“ kovinga retorika kenkia ir patiems palestiniečiams. Jų vadovai nepakankamai rūpinasi eiliniais žmonėmis ir per daug dėmesio skiria priešpriešai Izraeliui“, – kalbėjo K. Girnius, tuo pačiu pridurdamas, kad tol, kol Izraelis neužtikrins lygių visų etninių grupių teisių – konfliktai nesiliaus.
„Svarbu, kad būtų nutraukta ugnis, bet iki kol palestiniečiai yra traktuojami kaip antraeiliai piliečiai, kai jų teisės yra varžomos, ši problema nebus išspręsta“, – mano VU politologas.
Visgi, nepaisant to, kad šiuo metu E. Račius taip pat mano, jog Izraelis vykdo diskriminacinę politiką, jis taip pat pažymi, kad „Hamas“ populiarumas Gazoje po truputį menksta, o tarp jaunosios palestiniečių politikų kartos vis populiarėja idėja tiesiog priimti vykdomą aneksaciją, taip tampant santykinai įtakingesne Izraelio piliečių dalimi, o tai galbūt leistų Izraelį demokratinių rinkimų būdu paversti valstybe, kurioje kartu sugyventų žydai ir palestiniečiai.
„Vietoje to, kad kovotų ginklu, žūtų ir niekada nesukurtų tos Palestinos valstybės, kai kurie palestiniečių politikai sako, kad reikėtų leisti Izraeliui aneksuoti palestiniečių teritorijas, tokiu būdu demografiškai skaičiuojant palestiniečiai sudarytų didesnį skaičių gyventojų nei žydai, ir jeigu išliktų demokratija, partijos galėtų siūlyti savo programas, eiti į rinkimus, laimėti ir iš vidaus pakeisti tos valstybės prigimtį ar net pavadinimą“, – hipotetinį scenarijų svarstė E. Račius, kartu pažymėdamas, kad būtų naivu tikėtis, jog ant tokio „jauko“ užkibtų Izraelio žydai.
Egidijus Motieka: kol JAV politika Izraelio atžvilgiu nėra strategiškai aiški, Lietuva turėtų susilaikyti. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotr.
Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.
Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.
Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.
Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.
Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.
Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.
Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.
Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.
Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.
Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.
Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.
Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.
Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.
Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.
Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.
Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.
„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.
Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.
„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.
Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.
Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.
Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.
Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.
Po norvegų skerdiko Anderso Breiviko šūvių ir bombų prabėgo dar ne tiek daug laiko, kad būtų galima brėžti plačius apibendrinimus. Tačiau viešojoje erdvėje atsirado užtektinai įdomių publikacijų, kurios leidžia žvelgti atidžiau ir priekabiau į tai, ką mums pirmosiomis dienomis pateikė oficialios struktūros ir stambieji leidiniai.
Vienu iš įdomiausių pasakojimų, porinančių apie tikrąsias tragedijos Norvegijoje priežastis, laikyčiau interviu su iš Uzbekistano į Norvegiją emigravusiu žurnalistu Jevgenijumi Djakonovu. Interviu pasirodė portale Patriotai.lt. Norvegijoje jau beveik septynerius metus gyvenantį Jevgenijų Djakonovą kalbino žurnalistas Jevgenijus Zubriovas.
