Tuskulėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmadienį Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume rengiamas Tuskulėnų aukų atminimo dienos minėjimas.
 
Per Atvirų durų dieną vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami aplankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso koplyčią-kolumbariumą ir ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.
 
Po Tuskulėnų aukų pagerbimo koplyčioje-kolumbariume ceremonijos rengiama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro dokumentinio filmo „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“ peržiūra (režisierius Algis Kuzmickas).
 
Buvusiame Tuskulėnų dvare rasti 724 sovietų aukų palaikai. Dalis kalinių nužudyti itin žiauriu būdu: ne sušaudant, o suknežinant kaukoles keturbriauniu įrankiu.
 
Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje mirties bausme nuteistų asmenų nuosprendžių vykdymu rūpinosi NKGB (MGB) A skyrius. Šio skyriaus darbuotojai, iš karo tribunolų ir Ypatingojo pasitarimo gavę dokumentus apie paskelbtą mirties nuosprendį bei informaciją, kuriame kalėjime nuteistasis laikomas, mirtininkus iš įvairių įkalinimo įstaigų perkeldavo į Vilniaus NKVD (MVD) 1-ąjį kalėjimą (dabar Lukiškių skg. 6), o iš ten – į Vilniaus NKGB (MGB) vidaus kalėjimą (dabar Gedimino pr. 40 / Aukų g. 2A).
 
Po kiekvienos egzekucijos kūnai būdavo nurengiami, sumetami į sunkvežimį, apdengiami brezentu ir naktį vežami užkasti į uždarą, NKGB (MGB) karių saugomą Tuskulėnų dvaro teritoriją. Atvežtus palaikus sumesdavo į paruoštas iš anksto duobes.
 
Kaip masinė kapavietė ši teritorija buvo naudojama nuo 1944 m. rudens iki 1947 m. pavasario, kai SSRS Aukščiausiosios Tarybos gegužės 26 d. įsaku mirties nuosprendis buvo pakeistas 25 metų laisvės atėmimo bausme (nuo 1950 m. mirties bausmė vėl pradėta vykdyti). Per 1944–1947 metus NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė kalėjime neįvykdžius mirties nuosprendžio).
 
1994–1996 m. ir 2003 m. atlikus archeologinius tyrimus, Tuskulėnų dvaro teritorijoje buvo rasti 724 žmonių palaikai. Tik septynių iš jų buvo atiduoti artimiesiems ir Telšių vyskupijai, o kitų 717 sovietinio totalitarinio režimo aukų palaikai 2004 m. lapkričio 2 d. atgulė koplyčioje-kolumbariume.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 00:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Didžiojo Laukimo – Advento metu toks klausimas krikščionių nenustebins… O ką galvoja apie atleidimą išpažįstantys kitokius tikėjimus? Budistai, musulmonai, judėjai?

Klausimas man kilo, beskaitinėjant visokius Advento laikui derančius skaitinius.

Skaitydama Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“, aptikau tokį gruodžio 15-ai dienai skirtą tekstą: „Gal būt jūsų žaizda sena. Jūsų tėvas ar motina skaudino jus. Mokytojas niekino. Draugas jus išdavė. Ir jūs pykstate. /…/ Viena jūsų dalis tarsi sudaužyta, kita – apimta kartėlio. Viena dalis nori verkti, o kita – kovoti. Širdyje liepsnoje ugnis – pykčio ugnis. Todėl jums tenka spręsti: „Ar užgesinti liepsną, ar dar stipriau įpūsti? Ar viską pamiršti, ar siekti teisybės? Ar viską palikti, kaip yra, ar pasiduoti apmaudui? Ar leisti žaizdoms užgyti, ar tegu jos virsta neapykanta?“ Neištikimybė yra neteisingas dalykas. Kerštas – tai blogis. Bet blogiausia šioje situacijoje yra štai kas: jeigu neatleisiu, man beliks vien kartėlis“.

Ko jau ko, bet žaizdomis esame turtingi visi. Žinoma, jei tenkintumės vien aritmetika, tūkstantmečiais savo istoriją skaičiuojantys žydai skriaudų ir žaizdų skaičiumi pralenktų, ko gero, visas pasaulio tautas. Bet jei užsiimtume sudėtingesne matematika, atsižvelgtume ne tik į tautai tekusių išbandymų skaičių, bet ir išdėliotume juos atitinkamai įkiekvienos tautos istorijos šimtmetį, įsigilintume į tautos charakterį,„kodą“, kuris, kaip ir individo charakteris, neretai tampa vėliau patiriamų skriaudų priežastimi (pvz., fiziškai ar moraliai skaudžią „grąžą“ neretai išprovokuoja pačios aukos agresyvumas, ir pan.), prieitume išvados, kad panašūs skaičiavimai yra beprasmiai: kiekvienai tautai, kaip ir žmogui skaudžiausia yra būtent jos/jo skriauda, jos/jo žaizda, nors iš šalies ji atrodytų ir nedidelė.

Tad ką daryti? Keršyti? Kaip šimtmečiais „akis už akį, datis už dantį“ buvo keršijama Kaukaze, kaip Sicilijoje, kur mafija ir dabar, kalbama, tebepuoselėja tą „kraujo keršto“ tradiciją?…

Beje, imperatyvas „Akis už akį, dantis už dantį“, raginimas keršyti iki kažkelintos kartos užima svarbią vietą net Senajame Testamente. Ir kažin kuo būtų tapęs keršto dvasios pritvinkęs pasaulis, jei prieš du tūkstančius metų mažo Judėjos kaimelio skurdžiame tvartelyje nebūtų gimęs Kūdikis, pakvietęs žmoniją Meilei, Gailestingumui, Atgailai, Atleidimui?!

Skeptikai pasakys: „Pakviesti tai pakvietė, bet ar daug save vadinančių krikščionimis tą kvietimą girdi ir juo vadovaujasi savo gyvenime?“

Ir ką jam atsakyti? Vėl užsiimti statistika, skaičiuoti „geruosius“ ir „bloguosius“ krikščionis, lyginti, kurių daugiau, ir šauktis Dievo rūstybės?

Džiaukimės: Kristus ir skaičiuoja kitaip, ir mąsto kitaip: „Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų [nusidėjėlių – J.L.]. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio“… /Ps 78,38-39/.

Ir dar kartą džiaukimės: Lietuvoje, mūsų, lietuvių tautoje, keikiamoje, smerkiamoje, šmeižiamoje kai kurių žydų ir kai kurių lietuvių, netrūksta tikrų krikščionių, tų, kurie ne tik atleidžia savo skriaudėjams, bet ir gelbsti juos nuo neišvengiamos mirties, nesivadovaudami nei keršto nuostatomis, nei skirstymu į tautybes, į „išrinktas“ ar “neišrinktas“ tautas.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Apie vieną tokią kilnią krikščionę sužinojau visai neseniai, skaitinėdama Birutės Straupytės – Jereminienės prisiminimus „Ketveri baimės ir pasiaukojimo metai“ (1999 m.), kuriuos ji skyrė šviesiam atminimui savo tėvo Juozo Straupio, Šarnelės kaimo ūkininko, vokiečių okupacijos metais išgelbėjusio devynias šeimas – iš viso 26 žydus.

Savo prisiminimais Pasaulio teisuolio dukra norėjo, kaip pati rašė, „papildyti skurdžias statistikos žinias, kartkartėmis pasirodančias spaudoje, apie tėvo humaniškumą ir drąsą, bet niekas niekad nesužinos, ką slepia tie du žodžiai“.

Ir dar ją rašyti paskatino, jos žodžiais, „nuolatiniai pono Vyzentalio išpuoliai prieš Lietuvą ir jos žmones“ (primenu – rašyta 1999 m.).

Prisiminimai kupini detalių, šiurpinančių vokiečių ir jų pakalikų elgesio baisumu bei jaudinančių paprastų žemaičių neeilinio drąsumo pareikalavusiu gerumu. Svarbiausia: tokių – gerų – buvo ne vienas žmogus, ne viena šeima: „tėvui talkino Puokės kaime gyvenantis brolis Stanislovas Straupis, tuometinis Šarnelės kaimo seniūnas Strikaitis, žemaičių Kalvarijos gydytojas Staškauskis, ūkininkai kaimynai Martynas Bedaukis ir Jurgis Niuniava, Sedos malūnininkas Liulys, kaimynas Juozas Kerpauskis. Net Alsėdžių valsčiaus policininkas Keturvakis padėdavo. Sužinojęs, kur bus daromos kratos – perspėdavo. Gelbėjant žydus, labai daug padėjo Žemaičių Kalvarijos vienuolės, klebonai Kačergis, Polojiskis, Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas“.

Nežinau, ar visiems jiems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, ar pasodinti jų garbei medžiai Pasaulio Tautų teisuolių sode. Svarbu, kad jų vardus-pavardes žinotume, atmintume mes, mūsų vaikai ir anūkai, nes, atrodo, ir jiems ateityje, kaip ir mums, pokario vaikų kartai dabar, gali tekti kęsti kaltinimus ir reikalavimus atgailauti už ne savo nuodėmes…

Iš to būrelio žydų gelbėtojų mane ypač sukrėtė taurumas Birutės mamos sesers Emilijos Korzienės. Ji dirbo Alsėdžiuose mokytoja, buvo lyg kokia ryšininkė tarp tuometinės valdžios ir žydų gelbėtojų. Norėdama sužinoti, ką valdžia įtaria saugant žydus, kur bus daromos kratos, organizuodavo pobūvius valsčiaus ir apskrities ponams. O ja valdininkija pasitikėjo, nes…“jos vyras , Boleslovas Korza, buvo komunistų žiauriai nukankintas Rainių miškelyje“!!! Atrodė, kad tokia moteris niekuo gyvu nesutiks gelbėti vyro žudikų tautiečių…

Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kad buvo tikrai „žiauriai nukankintas“, liudija įrašas kun. Juozo Prunskio knygoje „Lietuva bolševikų okupacijoje“ (Čikaga, 1979 m.), skyrelyje „Egzekucijos“. Ketinau pacituoti tą pastraipą, kurioje surašyta, kokius kankinimus teko iškęsti Korzai, bet … ranka nepakilo. Pagalvojau, jog netinka Advento metu liudyti tokius nežmoniškus žiaurumus… Todėl jei kas norės, tepasiskaito pats…

Prie tų žudynių, kaip rašoma Birutės Straupytės-Jereminienės prisiminimuose, „buvo prisidėję ir kai kurie žydai, teta tai žinojo, bet širdyje neturėjo keršto. Ji visada sakydavo: „Kiekvienoje tautoje yra išgamų, už jų nusikaltimus negalima bausti visos tautos. Už nusikaltimus turi atsakyti tie, kas juos padarė…“.

Krikščioniško gailestingumo ir atlaidumo  kupina Emilijos Korzienės -Mačernytės (Birutės mama ir jos sesuo Emilija buvo poeto Vytauto Mačernio tetos, jo tėvo seserys) širdis buvo atvira ne tik tiesiogiai karo baisumus patyrusioms aukoms, bet ir tiems, kurie buvo „kalti be savo kaltės“. Ji neskirstė žmonių nei pagal jų tikėjimą, nei pagal tautybę, nei pagal šeimos „nuopelnus“ visuomenei… Jos dukterėčia Birutė prisimena: „Mūsų klasėje mokėsi viena mergaitė, su kuria nė vienas vaikas nebendraudavo, piktai pravardžiuodavo, vadindavo „žydšaudžio mergalė“. Vėliau mudvi susipažinome. Sužinojau, kad jos tėvas Baltiejus – pagarsėjęs visoje apskrityje žydšaudys… Janytė Baltiejūtė turėjo vieną mažesnę sesutę, ji mokėsi pirmoje klasėje. Teta Emilija pasodino mane su Janyte, liepė draugauti ir nepravardžiuoti mergaitės. Ji nekalta, kad jos tėvas tikras pabaisa…“

Tikiu, kad tos moters, mokytojos Emilijos, tikrai nekankino neatleidimo kartėlis…

„Laiškuose lietuviams“ Aldona Ruseckaitė rašė: „Kai Lietuvoje po Kruvinojo sekmadienio ieškojome savo sieloms atspirties ir tvirtybės, aš nuolat prisimindavau jaunojo poeto V. Mačernio žodžius “…mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą”. (Iš laiško sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).“

Simono Vyzentalio centro iškaba

Manau, kad šiandien kiekvienam mūsų verta prisiminti tuos V. Mačernio žodžius, ir tikėti: „Mes patys esame šviesa“.

Tikėti taip, kaip jais tiki jo pusseserė Birutė Straupytė-Jeremininienė, kuri laiške Simonui Vyzentaliui rašo: „Mes susitaikėme ir atleidome žudikams… Jūs to negalite padaryti. Jūsų širdyse neapykantos laužas negali išblėsti. Jūs jį retkarčiais vis pakurstote… Noriu paklausti, kodėl?“

Taigi, kodėl? Kodėl reikia kurstyti neapykantos ir neatlaidumo laužą?

2019.12.17; 18:23

Slaptai.lt redakcija skelbia keletą ištraukų iš įdomios, prasmingos, kvapą gniaužiančios parodos, skirtos pagerbti 1863 metų sukilėlių atminimą. Pasižvalgymas po niūrias kalėjimo kameras, sukilėlių turėti ginklai, sukilėlių žvilgsniai iš nuo laiko pageltusių nuotraukų, istorikų komentarai, – visa tai paliko neišdildomą įspūdį.

Slaptai.lt informacija

2019.12.01; 09:04