JK karalienė Elžbieta II švenčia 94-ąjį gimtadienį. EPA-ELTA nuotr.
Ilgiausiai valdanti Jungtinės Karalystės (JK) monarchė – karalienė Elžbieta II antradienį mini 94 metų sukaktį.
Karalienė valdo JK daugiau kaip 68 metus. 1926 metais gimusi karalienė valdo nuo 1952 metų, kai jai tebuvo 25 metai.
Pagal karaliavimo trukmę, 2015 metais Elžbieta II pralenkė savo proprosenelę karalienę Viktoriją, valdžiusią nuo 1837 iki 1901 metų.
JK monarcho pareigos daugiausia yra ceremoninės ir diplomatinės. Remiantis JK konstitucinės monarchijos sistema, vyriausybė priima įstatymus ir iš esmės valdo šalį.
JK dėl koronaviruso pandemijos galiojant karantinui, nesitikima, kad karalienė savo gimtadienio proga dalyvaus kokiuose viešuose renginiuose. Karališkoji šeima, be kita ko, skelbė, kad šiemet atšaukiamas kasmet prie Bakingamo rūmų rengiamas karinis paradas, skirtas paminėti karalienės gimtadienį.
Nors karalienės gimimo data oficialiai yra balandžio 21-oji, įprastai dauguma renginių, skirtų paminėti monarchės gimimo dieną, rengiami birželį.
Siaučiant koronavirusui, Elžbieta II su vyru princu Philipu praėjusį mėnesį išvyko iš Londono į Vindzoro pilį. Tuo metu vyriausiasis karalienės sūnus princas Charlesas izoliavosi savo namuose Škotijoje, kai jam buvo nustatytas naujasis koronavirusas.
Britų karalienės vaikaitė Beatrice dėl pandemijos atidėjo vestuves. EPA-ELTA nuotr.
Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II vaikaitė Beatrice ir jos sužadėtinis Edoardo Mapelli Mozzi dėl šalyje galiojančio karantino buvo priversti atidėti savo karališkąsias vestuves, praneša agentūra „Reuters“.
„Jie šiuo metu net negalvoja apie savo vestuves. Bus nauji planai, tačiau dar ne dabar“, – žurnalas „People“ citavo poros atstovą.
Vestuvės buvo numatytos gegužės 29 dieną. 31-erių princesė Beatrice yra princo Andrew‘o ir Sarah‘os Ferguson vyriausioji duktė. Prieš tai buvo svarstoma, ar pora nesumainys aukso žiedų siaurame rate.
Didžiosios britanijos Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.
Jungtinės Karalystės (JK) karalienė Elžbieta II kreipėsi į tautą visame pasaulyje siaučiant koronaviruso pandemijai, kaip ji pati sako, „laikotarpiu, kuomet mūsų šalies gyvenimas sutriko“.
Vindzoro pilyje įrašytame kreipimesi monarchė pabrėžė, kad dabar tauta išgyvena „ypač sunkų laikotarpį“, kuris atneša sielvartą, finansinius sunkumus ir milžiniškus pokyčius, rašo BBC.
Tai yra tik penkta tokia kalba per 68 metus trunkantį Elžbietos II valdymą. Anksčiau Elžbieta II į tautą kreipėsi prasidėjus karui Irake 1991 m., 1997 m. žuvus princesei Dianai, 2002 m. mirus karalienės motinai ir 2012 m., švenčiant karalienės valdymo deimantinį jubiliejų.
Karalienė Elžbieta II pradėjo savo kalbą padėka JK Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) medikams ir kitiems darbuotojams, kurie „pasiaukodami atlieka savo kasdienę pareigą mums visiems“.
„Esu tikra, kad tauta prisijungs prie manęs ir užtikrins, kad tai, ką jūs darote, yra vertinama, ir kiekviena sunkaus jūsų darbo valanda stumia mus arčiau sugrįžimo prie normalių laikų“, – medikams dėkojo karalienė.
Taip pat Elžbieta II padėkojo visiems, kurie laikosi karantino ir lieka namuose, taip „padėdami apsaugoti silpnuosius ir išgelbėdami daugelį šeimų nuo skausmo, kurį dabar jaučia tie, kurie neteko savo artimųjų“.
„Kartu mes įveiksime šią ligą, noriu jus patikinti, kad, jei išliksime tvirti ir vieningi, mes ją įveiksime“, – sakė karalienė Elžbieta II.
Karalienė taip pat paragino britus „didžiuotis tuo, kaip jie priėmė šį iššūkį“, nes ateityje žmonės prisimins „šios kartos britus tokius pat stiprius, kaip ir kitų kartų“.
„Didžiavimasis tuo, kas mes esame, nėra dalis mūsų praeities; tai yra mūsų dabartis ir ateitis“, – drąsino ji.
Pasak Elžbietos II, didžiavimąsi Jungtinės Karalystės tapatybe parodo tai, kaip žmonės susivienijo krizės akivaizdoje. Tarp tokio susivienijimo apraiškų – kiekviena ketvirtadienį vykstantis masinis plojimas šalies medikams, kovojantiems su koronavirusu.
„Tokios akimirkos, kuomet Jungtinė Karalystė susivienija ir kartu dėkoja savo sveikatos apsaugos darbuotojams, bus prisimintos kaip mūsų tautos dvasios išraiška, o jos simbolis bus vaikų nupieštos vaivorykštės“, – kalbėjo karalienė.
Dabartinis krizės metas yra metas atjautai ir gailestingumui, teigia Elžbieta II.
„Visoje Sandraugoje ir visame pasaulyje girdėjome širdį glostančias istorijas apie žmones, kurie padeda kitiems – pristatydami maistą, vaistus, patikrindami, kaip laikosi kaimynai, ar pakeisdami savo verslo veiklą, kad padėtų gelbėtojams“, – sako ji ir pabrėžia, kad kai kuriems žmonėms šis metas yra apmąstymų ir refleksijos metas.
„Nors saviizoliuotis kartais būna sunku, daugybė įvairių tikėjimų ir netikinčių žmonių atranda, kad tai suteikia galimybę sulėtinti tempą, sustoti ir apmąstyti, meldžiantis ar medituojant“, – kalbėjo Elžbieta II.
Ji taip pat prisiminė pirmąjį savo kreipimąsi 1940 m., kuomet ji dar nebuvo karalienė. Tuomet ji į tautą kreipėsi su savo seserimi princese Margaret.
„Būdami vaikai, mes kalbėjome iš čia, iš Vindzoro, vaikams, kurie buvo evakuoti iš savo namų ir išsiųsti toliau dėl jų pačių saugumo. Šiandien ir vėl daugelis jaučia tą skausmingą atsiskyrimo nuo artimųjų jausmą. Bet dabar, kaip ir tada, giliai viduje mes žinome, kad taip daryti teisinga“, – sakė Elžbieta II.
Karalienės nuomone, kova su koronavirusu yra kitokia nei ankstesni sunkumai, nes dabar visa žmonija turi bendrą tikslą.
„Šį kartą mes, kartu su visomis pasaulio tautomis, jungiamės prie bendro siekio, pasinaudodami puikia mokslo pažanga ir mūsų instinktyvia atjauta, padedančia gydyti. Mums pavyks ir šis nuopelnas priklausys kiekvienam iš mūsų“, – teigia Elžbieta II.
Karalienė taip pat pažadėjo britams, kad jų laukia geresnės dienos, ir, pakartodama populiarios dainininkės Veros Lynn dainos žodžius, sakė, jog „mes dar susitiksime“.
„Turėtume rasti ramybės tame, kad, nors reikės dar daug ištverti, geresnės dienos sugrįš: mes vėl būsime su savo draugais, mes vėl būsime su savo šeimomis, mes vėl susitiksime“, – kalbą užbaigė karalienė Elžbieta II.
Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.
93 metų Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II ir 98-erių jos vyras princas Filipas koronaviruso pandemijos akivaizdoje keliasi į Vindzoro pilį.
Filipas čia atvyko ketvirtadienį, pranešė rūmų atstovė. Anot duomenų, jis iš Sandringamo dvaro atskraidintas sraigtasparniu. Karalienė Bakingemo rūmus taip pat paliko ketvirtadienį, skelbia britų žiniasklaida. Kartu automobilyje sėdėjo ir abu jos šunys – korgiai Candy ir Vulcanas.
Karalienė su vyru Vindzore visad leidžia Velykas, dabar jie čia atvyko anksčiau. Abu monarchai dėl garbingo jų amžiaus laikomi ypač pažeidžiamais Covid-19 atžvilgiu.
Londone šiuo metu patvirtintų koronainfekcijos atvejų yra gerokai daugiau nei kitose šalies dalyse.
Princas Harry‘is su žmona Meghan. EPA-ELTA nuotr.
Britų karališkosios šeimos pareigų atsisakiusiems princui Harry‘iui ir jo žmonai Meghan jau netrukus gali būti uždrausta savo prekės ženkle naudoti žodį „karališkas“ („royal“). Prekės ženklo „Sussex Royal“ naudojimas turi būti peržiūrėtas, britų naujienų agentūra „Press Association“ trečiadienį citavo karališkųjų rūmų šaltinius. Šiuo metu esą vyksta atitinkamos diskusijos.
Pasak laikraščio „The Daily Mail“, aukšti Bakingemo rūmų atstovai mano, kad karalienės Elžbietos II anūkui ir jo žmonai nedera savo prekės ženkle naudoti žodį „karališkas“.
Karalienė Elžbieta II. EPA-ELTA nuotr.
Princas Harry‘is ir jo žmona Meghan metų pradžioje netikėtai paskelbė, kad atsisako daugumos savo karališkųjų įsipareigojimų ir kad nori būti finansiškai nepriklausomi. Tada rūmuose prasidėjo karštligiškos konsultacijos, kurioms pasibaigus pranešta, kad Harry‘is ir Meghan nebegali naudoti titulo „Karališkoji didenybė“ ir kad daugiau negaus valstybinių lėšų.
Harry‘is ir Meghan ženklą „Sussex Royal“ įkūrė pernai. Jie naudoja šį pavadinimą savo instagramo paskyrai ir jau užregistravo kaip įvairių produktų prekės ženklą.
Šiuo metu pora su sūneliu Archie daugiausiai gyvena prabangioje viloje Kanados vakarinėje pakrantėje.
Princas Harry‘is su žmona Meghan. EPA-ELTA nuotr.
Britų princui Harry‘iui ir jo žmonai Meghan nusprendus ateityje dalį laiko praleisti Kanadoje, šios šalies vyriausybė svarsto, ar prisiimti poros saugumo kaštus. ‚Aš manau, tai dalis svarstymų, kurie reikalingi, ir dėl to vyksta pokalbiai“, – interviu Kanados televizijos stočiai „Global“ sakė ministras pirmininkas Justinas Trudeau.
Anot jo, kol kas visiškai neaišku, ar Kanada prisiims išlaidas už Harry‘io ir Meghan saugumo priemones. „Mes nesame visiškai tikri, koks bus galutinis sprendimas“, – sakė J. Trudeau. Tam esą reikalingi tolesni pokalbiai. Tačiau kanadiečiai, anot premjero, labai remia poros sprendimą dalį laiko praleisti jų šalyje.
Prieš tai Kanados finansų ministras Bollas Morneau paneigė britų žiniasklaidos pranešimus, kad J. Trudeau pažadėjo karalienei Elžbietai II, kad Kanada gali prisiimti poros saugumo išlaidas.
Anot Kanados žiniasklaidos, Harry‘io, Meghan ir jų sūnaus Archie apsauga kasmet gali atsieiti 1,7 mln. Kanados dolerių (1 mln. eurų). Anot britų žiniasklaidos, Kanada nori skirti 584 000 eurų šios sumos. Per ligšiolinius britų karališkosios šeimos narių vizitus tradiciškai prie saugumo išlaidų prisidėdavo ir Kanados mokesčių mokėtojai.
Harry‘is ir Meghan praėjusį trečiadienį netikėtai paskelbė, kad atsisako karališkosios šeimos aukšto rango narių statuso ir ketina ateityje dalį laiko praleisti Kanadoje.
Princui Harry‘iui ir jo žmonai Meghan paskelbus, kad jie atsisako karališkosios šeimos aukšto rango narių statuso, pirmadienį numatytas karalienės Elžbietos II krizinis susitikimas su Harry‘iu. Jame, be kitų, dalyvaus Harry‘io tėvas princas Charlesas ir brolis Williamas, skelbia britų žiniasklaida.
Susitikimas vyks Sandringamo dvare. Meghan pokalbiuose dalyvaus telefono ryšiu iš Kanados. Susitikime norima aptarti „kitus žingsnius“ siekiant kompromiso ir kad krizė būtų užgniaužta jos užuomazgoje.
„Sunday Times“ duomenimis, konkrečiai bus kalbama apie tai, kiek pinigų ateityje gaus Harry‘is ir Meghan, kas bus su jų titulais ir kuo jie gali užsiimti.
Harry‘is ir Meghan trečiadienį netikėtai paskelbė, kad atsisako karališkosios šeimos aukšto rango narių statuso. Jie ateityje ketina savo laiką dalyti tarp Jungtinės Karalystės ir Šiaurės Amerikos. Anot žiniasklaidos, pora apie savo sprendimą iš anksto neinformavo karalienės ir Harry‘io tėvo princo Charleso. Rūmų duomenimis, šis sprendimas „įžeidė ir nuvylė“ karalienę.
Harry‘is, Meghan ir jų sūnelis Archie metų pabaigoje šešiais savaites praleido „privačiai“ Kanadoje. Meghan dabar vėl yra Kanadoje. Karalienė ketvirtadienį paragino siekti „praktiško sprendimo“, atsižvelgiant į poros reikalavimą turėti daugiau laisvės.
Paprastai vadinamosios šeimos tarybos susitikimai vyksta už uždarų durų. Šį kartą apie planuojamus pokalbius informuota žiniasklaida.
Tai – nauja oficiali karalienės Elžbietos II ir trijų jos įpėdinių nuotrauka. EPA-ELTA nuotr.
Didžiosios Britanijos karališkieji rūmai naujo dešimtmečio pradžioje paskelbė oficialią karalienės ir jos įpėdinių nuotrauką. Nuo 1952 metų soste sėdinti Elžbieta II joje įamžinta su savo vyriausiuoju sūnumi Charlesu, vaikaičiu Williamu ir provaikaičiu George‘u.
Ši trijulė yra pirmasis, antrasis ir trečiasis sosto įpėdinių eilėje. Charlesas yra Velso princas, o Williamas – Kembridžo kunigaikštis. Nuotrauka paskelbta pažymėti „naujo dešimtmečio pradžią“, – tviteryje rašė rūmai.
Nuotraukoje neįmanoma atitraukti akių nuo jau ne tokio ir mažo princo George‘o, kuris drąsiai žvelgia į fotoobjektyvą. Jį per pečius apkabinęs senelis. Nuotrauką Bekingemo rūmų Sosto salėje Londone darė škotų fotografas Ranaldas Mackechnie.
Jis yra ir 2016-aisiais paskelbtos karalienės ir trijų jos įpėdinių nuotraukos autorius. Tada nuotrauka oficialiai ženklino 90-ąjį monarchės gimtadienį.
98 metų princas Philipas antradienį išrašytas iš ligoninės Londone. Į laukiančių fotografų klausimus jis neatsakinėjo. Karalienės Elžbietos II sutuoktinis iš ligoninės išvežtas automobiliu.
Princas keturias naktis praleido Karaliaus Edwardo VII ligoninėje. Bakingemo rūmai pranešė, kad Philipas į ligoninę buvo paguldytas tik atsargumo sumetimais ir daugiau detalių nekomentavo.
Manoma, kad princas bus nuvežtas į Sandringhamo dvarą Rytų Anglijoje. Čia karališkoji šeima tradiciškai praleidžia Kūčias ir Kalėdas. Šį kartą drauge nebus princo Harry‘io ir hercogienės Meghan, kurie šventes sutiks pas Meghan motiną.
Pirmadienį per iškilmingą ceremoniją, kurioje dalyvavo karalienė, Jungtinės Karalystės (JK) premjeras Borisas Johnsonas paskelbė vyriausybės prioritetus. Svarbiausias darbotvarkės punktas – „Brexito“ įgyvendinimas.
Tačiau laiko iki kiek vėliau šią savaitę vyksiančio Europos šalių vadovų susitikimo lieka vis mažiau, spėliojama ir apie galimus pirmalaikius rinkimus.
JK parlamentarams sakydama kalbą, Elžbieta II paskelbė 26 naujus įstatymo projektus – nuo „Brexito“ susitarimo įgyvendinimo iki baudžiamųjų nuosprendžių ir aplinkosaugos įstatymų projektų.
„Mano vyriausybės prioritetas visada buvo užtikrinti, kad spalio 31 dieną JK pasitrauks iš ES, – sėdėdama paauksuotame soste sakė 93 metų karalienė, skelbdama tai, ką užrašė vyriausybės pareigūnai. – Mano vyriausybė ketina siekti naujų partnerystės su ES santykių, paremtų laisva prekyba ir draugišku bendradarbiavimu.“
Vienas iš darbotvarkėje numatytų tikslų – pasiekti išstojimo susitarimą su ES, kad šis būtų įtvirtintas britų teisinėje sistemoje. Artėjant „Brexito“ termino pabaigai, premjeras B. Johnsonas vis dar siekia susitarti su Briuseliu.
Po beveik penkių dešimtmečių gyvavimo bloke, 2016 metais referendumu JK piliečiai nubalsavo palikti ES. Konservatorių pirmininkas B. Johnsonas jau daug kartų pakartojo, kad „Brexitas“ turės įvykti spalio 31 dieną.
Tačiau jei premjerui nepavyktų susitarti su Briuseliu iki ketvirtadienį ir penktadienį vyksiančio ES šalių viršūnių susitikimo, B. Johnsonas turės prašyti atidėti „Brexitą“ – tai padaryti jį įpareigoja įstatymas, kuriuo siekiama užkirsti kelią išstojimui be susitarimo.
Tradiciškai karalienės kalba žymi parlamento atidarymą ir pirmąją sesiją. Tačiau paskutinį kartą tokią kalbą Elžbieta II sakė 2017 metais. Pernai buvusi premjerė Theresa May siekė dvejų metų parlamentinės sesijos, norėdama sutelkti jėgas ir išspręsti „Brexito“ klausimą.
Įstatymas, užkertantis kelią netvarkingam „Brexitui“, įveikė paskutinę kliūtį Didžiosios Britanijos parlamente. Penktadienį įstatymui pritarė ir Lordų Rūmai. Kad jis įsigaliotų, dabar tereikia karalienės Elžbietos II parašo.
Įstatymas įpareigoja ministrą pirmininką Borisą Johnsoną prašyti Briuselio trims mėnesiams atidėti „Brexitą“, jei iki spalio 19 dienos nebus ratifikuota sutartis su ES.
B. Johnsonas ir toliau pasiryžęs žūtbūt išvesti šalį iš Bendrijos spalio 31 dieną. Jis taip pat siekia naujų rinkimų spalio 15-ąją. Parlamentas dėl to pirmadienį balsuos antrą kartą. Tam reikalinga dviejų trečdalių balsų dauguma.
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II oficialiai pritarė pasiūlymui laikinai – nuo rugsėjo 9-12 d. d. iki spalio 14 d. – suspenduoti parlamento darbą. Tai trečiadienį pranešė televizijos kanalas „Sky News“, paskelbdamas Slaptosios tarybos, kuriai priklauso ir monarchės patarėjai, pareiškimą.
Pagal dokumentą, Elžbieta II sutiko, kad būtų padaryta parlamento posėdžių pertrauka, kuri turi prasidėti ne anksčiau kaip rugsėjo 9 d. ir ne vėliau kaip rugsėjo 12 d. ir trukti iki spalio 14 d.
Suspenduoti Bendruomenių Rūmų darbą nuo rugsėjo antrosios savaitės iki spalio 14 d. trečiadienį pasiūlė Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas.
Pasak kanalo šaltinių, parlamento darbo sustabdymas padės premjerui realizuoti jo vidaus politikos darbotvarkę.
Didžiosios Britanijos premjeras B. Johnsonas trečiadienį pareiškė, kad parlamento veiklos įšaldymas bus pratęstas iki spalio 14 d., kai iki „Brexito“ termino bus likusios vos dvi savaitės.
Tradiciškai parlamento darbas būna sustabdytas tol, kol vyksta kasmetiniai pagrindinių trijų partijų suvažiavimai. Paskutinis iš jų – konservatorių suvažiavimas – turėtų pasibaigti spalio 2 d. Šiemet parlamentarai į darbus sugrįš vėliau, nes įšaldymo laikotarpį vyriausybė nori pratęsti iki spalio 14 d.
Tai reiškia, kad parlamentarai vargu ar turės laiko priimti įstatymus, kurie neleistų premjerui spalio 31 d. išvesti šalies iš ES be susitarimo.
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.
Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!
Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente – Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.
Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.
O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.
O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?
Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.
2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.
Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.
Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.
Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!
Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip
Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra
Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra.
Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.
Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?
Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?
Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.
Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.
Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.
Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.
Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.
Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…
10 metų rengėsi užsimoti
Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.
Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).
2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…
2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.
Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.
Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.
Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?
Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.
Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę 2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.
Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).
Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.
Šis klausimas (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.
Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).
Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.
Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta
Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.
Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.
Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.
Rinkėjų balsai pigiai perkami…
Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).
Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…
Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.
Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.
1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.
…ir pelningai perparduodami
2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.
Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.
Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.
Lapė pamokys vištidę saugoti
Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.
… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…
Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą?
Ir dabar kaip tyčia būtent dabar tebeskamba „Paradise Papers“ (Rojaus dokumentų) tyrimos sukeltas rezonsas, kai vokiečių „Sueddeutsche Zeitung“ su kitais leidiniais bei Tarptautiniu žurnalistinių tyrimų konbsorciumu (ICIJ, kuris, beje, finansuojamas vieno Goergo Soroso fondų, ir tai neabejotinai bus pretekstas tyrimo „pažeistiesiems“ sėti abejones jo verte) atskleidė, jog planetos turčiai, vengdami mokėti mokesčius, yra „priparkavę“ mokesčių rojuose 7,9 trilijono eurų.
Abejoti, aišku, galima, tik irgi faktas, kad remdamiesi 21 informatoriumi virš 380 žurnalistų iš 96 leidinių išanalizavo beveik 13 su puse milijonų konfidencialių dokumentų Bermudų teisinių paslaugų kompanijos „Appleby“ bei nuosavybės patikėjimo paslaugas teikiančios bendrovės „Asia City Trust“ (būstinė Singapūre), kurios specializuojasi paslaugų teikimu fiktyvioms bei vienadienėms kompanijoms. Ofšorais laikomos daugiausia salų valstybės, tokios kaip Bermudai, Kaimanų, Bahamų salos, Vanuatu, Samoa, Dominika, Kipras ir t.t. Ekonomistai jau suskaičiavo, kad to 7,9 trilijono užtektų mažiausiai 4,5 metų pasiųsti į mokyklas visus šiuo metu nesimokančius planetos vaikučius.
Didžiosios Britanijos Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.
Greta milijardierių ir korporacijų ataskaitoje paminėti 120 politikų iš 50 valstybių. Ko tik ten nėra – greta respektabilių kompanijų „Apple“ ir „Uber“ Kanados ministras pirmininkas, Oksfordo bei Kembridžo universitetai ir Jungtinės Karalystės karalienės dvaras. Karalienei Elžbietai II pinigų išlaidoms parūpinanti Lankasterio hercogystė, pasirodo, dalį savo fondų yra užregistravusi Kaimanų ir Bermudų salose. Nors karališkoji šeima formaliai jokių įstatymų nepažeidė, paskelbtoji informacija, pavadinkime, etikos požiūriu jai gerokai nepatogi.
Kur kas toliau nepatogumo į cinizmo pusę atrodo informacija apie JAV prekybos sekretorių milijardierių investuotoją Wilburą Rossą, kuris ir įsidarbinęs valstybės tarnyboje su 31 proc. akcijų liko bendrasavininkiu Maršalo Salų Respublikoje Ramiajame vandenyne registruotos laivininkystės kompanijos „Navigator Holdings“, kuri turi verslo ryšių su Rusijos bendrove „Sibur“. Šios akcininkais yra Vladimiro Putino draugai Leonidas Michelsonas (48,5 proc. akcijų) ir Genadijus Timčenka (17 proc.), įtraukti į sąrašą žmonių, kuriems JAV nuo 2014-ųjų taiko sankcijas. Prezidento Donaldo Trumpo administracija nuo šių metų vasaros jas taiko ir „Sibur“.
Rusų kompanija yra viena didžiausių „Navigator Holdings“ klienčių – iki W.Rosso atėjimo „Sibur“ iš jos nuomojo porą gamtinių dujų gabenimo laivų, po milijardieriaus investuotojo prisijungimo prie JAV kompanijos – keturis. 2014-aisiais rusų išmokamų pinigų dalis „Navigator Holdings“ pajamų struktūroje sudarė 5,3 proc. Kitais metais ji išaugo iki 9,1 proc. Ministras milijardierius formaliai įstatymų nepažeidė, bet interesų konfliktas galimas – valdininkas gauna pelną iš bendrdarbiavimo su rusais ir tuo pat metu yra atsakingas už užsienio prekybą.
Jau nekalbant apie galimą žalą JAV prezidento reputacijai. Tiesa, ji D.Trumpui nelabai rūpi, pasak valdymo metinių proga „ABC News“ kartu su „The Washington Post“ atliktos apklausos, dabartinio prezidento reitingai yra žemesni nei bet kurio kito prezidento per pastaruosius 70 metų, kai skelbiamos visuomenės apklausos. Tik 37 proc. apklausos dalyvių nurodė D.Trumpo darbą vertiną palankiai.
Galimų D.Trumpo ryšių su Rusija tyrime W.Rossas kaip nepagrindinis įtariamasis (nėra ir ko lyginti su politiniu technologu Paulu Manafortu) gana greitai pasitraukė į antrą planą, nors iš pradžių atrodė perspektyvus, nes 2014-2017 metais buvo „Bank of Cyprus“ bendrasavininkis bei direktorių tarybos vicepirmininkas. Ne mažiau trečdalio banko akcijų valdo rusų verslo oligarchai, tarp akcininkų – ir V.Putino aplinkos žmonės Viktoras Vekselbergas bei Dmirtijus Robolvelvas.
W.Rossas keliuose interviu skelbė niekada neslėpęs savo investicijų į „Navigator Holdings“ ir esą nedalyvavo priimant sprendimus dėl sutarties su „Sibur“. Tai tiesa, bet „iš dalies“. Milijardierius tapo „Navigator Holdings“ direktorių tarybos nariu 2012-aisiais, kai sandoris su rusų kompanija jau buvo pasirašytas. Bet negalėjo nežinoti, kas yra „Sibur“ savininkai.
2014 metais W.Rossas pasitraukė iš direktorių tarybos, kad taptų „Bank of Cyprus“ viceprezidentu ir ištrauktų šį banką iš krizės, taip išgelbėdamas jame laikomus rusų verslo oligarchų pinigus. Verslo ryšiuose su Rusija nėra nieko neteisėto, bet politikos lygmenyje tokie „persiliejimai“ gali paaiškinti, kodėl JAV vyriausybė taip nenoriai aktyvuoja įstatymą dėl naujų sankcijų Rusijai.
Irgi jau žinoma, kad investavusieji į interneto socialinius tinklus „Twitter“ bei „Facebook“ turėjo ryšių su rusų valstybinėmis kompanijomis. Antras pagal dydį Rusijos bankas „VTB Bank“ „tyliai“ investavo 191 milijoną dolerių į investicinį fondą „DST Global“, kuris panaudojo šiuos pinigus 2011-aisiais įsigydamas reikšmingą „Twitter“ akcijų dalį. Per ofšorinę kompaniją su tuo pačiu fondu bendradarbiavo ir rusų eneregtinis koncernas „Gazprom“, kai „DST Global“ investavo į „Facebook“. Vienas fondo steigėjų yra rusų milijardierius Jurijus Milneris – nieko asmeniško, tik verslas, juo labiau, kad nėra faktų, nurodančių, jog Kremlius dėl šių investicijų gavo galimybę veikti interneto socialinių tinklų redakcinę politiką.
Hilary Klinton laiškai
Kita vertus, tyrimas dėl Maskvos kišimosi į pernykščius JAV prezidento rinkimus taip pat per „Twitter“ bei „Facebook“ tebevyksta. Pagaliau, tiesioginių sąsajų ir nereikia, kai netyla kalbos apie „šalutinius“ poveikius. Senatoriai demokratai Markas Warneris ir Amy Klobuchar bei respublikonas Johnas McCainas spalio 19-ąją Senate užregistravo politinės reklamos kontrolę sugriežtinančio įstatymo projektą po žinių apie tai, kad interneto įsilaužėliai iš Sankt Peterburgo „Interneto tyrimų agentūros“ (vadinamojo „trolių fabriko“) per rinkimus ne tik mėgino nuodyti amerikiečių sąmonę, bet ir rengė realias politines akcijas.
Rusų interneto „troliai“ išradingai ir be skrupulų maskavosi už fiktyvių JAV visuomeninių organizacijų, tarkime, tokių kaip „Being Patriotic“, „Secured Borders“ ar „Black Matters US“, kad eskaluotų nepasitenkinimą demokratų kandidate į prezidentus Hillary Clinton.
Pavyzdžiui, „Secured Borders“ propagandinis opusas „H.Clinton 550 proc. norėjo padidinti islamo pabėgėlių skaičių. Jei bus išrinkta, atvers Amerikos sienas „Islamo valstybės“ teroristams“ yra gryniausias melagingų žinių („Fake News“) pavyzdys – politikė niekada nieko panašaus nesakė.
Praėjusių metų rugpjūtį fiktyvi bendruomenė „Being Patriotic“ mėgino organizuoti „patriotinį sąskrydį“ tuo metu dar kandidato į prezidentus D.Trampo naudai 17-oje Floridos miestų, Fort Loderdeile ir Koral Springse akcijos iš tiesų įvyko. Pirmajame greta savanorių dalyvavo ir oficialus asmuo, vietos respublikonų partijos skyriaus sekretorė bei vietos D.Trumpo rinkimų štabo pirmininkė Dolly Trevino Trump. Tokio veikimo pavyzdžių galima pateikti daugiau, ir čia svarbus principas – sąmoningas ir apmokamas melas bei manipuliavimas, Rusijos „trolių fabriko“ JAV prezidento kampanijai skirtos išlaidos sudarė 2,2 milijono dolerių, iš kurių milijonas skirtas atlyginimų fondui. „Facebook“ skaičiavimais, rusų „trolių“ politinę reklamą 2016-aisiais bent kartą matė apie 10 milijonų amerikiečių.
Išeivio iš specialiųjų tarnybų valdoma Rusija politiką įsivaizduoja kaip specialiųjų operacijų tęsinį be jokių užuominų į padorumą ar etinius principus ir žino, kur taikyti. Buvęs Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnas Alexas Finley publikacijoje „Verbuojamieji: kodėl D.Trumpo komanda tapo lengvu V.Putino grobiu“ žurnale „Politico“ (10 27) nurodė keturis išorės manipuliavimui dėkingus dalykus: pinigus, ideologiją, ambicijas ir prievartą.
Buvęs D. Trampo rinkimų kampanijos vadovas P. Manafortas pasidavė FTB. EPA-ELTA nuotr.
Tarkime, dabar ypač garsiai „skambantis“ P.Manafortas už tinkamą sumą pasirengęs bendradarbiauti su kuo tik nori. Kaip „The New York Times“ (10 07) nurodė Atlanto tarybos vyresnioji bendradarbė ir buvusi gynybos ministro patarėja Rusijos, Ukrainos bei Eurazijos klausimais Evelyn Farkas, 2006-aisiais išvykęs dirbti prokremliškai Regionų partijai P.Manafortas neužsiėmė demokratijos įtvirtinimu Ukrainoje, o už solidžius pinigus tarnavo vis labiau korumpuotams buvusiam šios šalies prezidentui Viktorui Janukovyčiui. Konfrontacijos tarp demokratijos ir autoritarizmo sąlygomis konsultanto legali ir potencialiai nelegali (specialusis prokuroras Roberto Mueleris ties tuo dabar ir plūkiasi) veikla galų gale parodė, kurioje pusėje jis yra.
Irgi jau atleistas buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis Flynnas 2012-aisias pakilo iki Žvalgybos valdybos prie gynybos ministerijos vadovo pareigų, bet prezidento Baracko Obamos buvo atleistas kaip nesugebantis suformuoti savo vadovaujamos žinybos strategijos bei negebėjimo vadovauti didelei organizacijai.
Tikėtina, rusai pasiuntė pas buvusį pareigūną protingą agentą, kuris paglostė savimeilę kalbomis apie tai, kaip kvaila buvo jį atleisti, sandėrį dar „pastūmėjo“ išmokos honorarų forma už paskaitas bei konsultavimo kontraktus. Dar vienas jau „legendinis“ prezidento D.Trumpo patarėjas ir jo žentas Jaredas Kushneris ne be problemų tapo nekilnojamojo turto savininku Manhetene 2007-ųjų krizės išvakarėse. Kreditų grąžinimo terminai spaudžia, verslas sekasi ne ypač gerai, žmogus nervinasi, tad visai tikėtina, kad 2016-ųjų gruodį rusai suorganizavo J.Kushnerio susitikimą su „Vnešekonom banko“ šefu Sergeju Gorkovu, kuris, tarkime, davė suprasti, kad jo bankas pagelbėti gali…
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publicistė Anna Applebaum „The Washington Post“ (10 31) apibendrindama visas šias istorijas nurodė, kad istorikai po daugelio metų tyrinės su P.Manafortu susijusius kaltinamuosius dokumentus, mėgindami suprasti, kokiu būdu „nutiko“ Amerikos visuomeninio gyvenimo rusifikacija. Ir daro ne ypač guodžiančią išvadą, jog dalis JAV politinės bei verslo klasės atstovų jau kurį laiką ima „suaugti“ su posovietinio mentaliteto „kolegomis“. Sąskaitos mokesčių „rojuose“, fiktyvių kompanijų išnaudojimas, godumas, beatodairiškai ciniškas manipuliavimas bet kokiomis temomis (pavyzdžiui, rasine problematika JAV ar nacionaline Ukrainoje) vardan pergalės rinkimuose – toks yra vertelgų abiejose Atlanto pusėse veikimo algoritmas.
Pasak A.Applebaum, P.Manafortas – gyvas tokios Rusijos-Amerikos „konvergencijos“ įsikūnijimas, o D.Trumpas – jos apoteozė.
Valdovų rūmai. Eksponatas. Vytautas Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jungtinės Karalystės (JK) princas Haris (Harry) prisipažino kadaise norėjęs palikti karališkąją šeimą, informuoja „The Guardian“.
Princas Haris, kuris yra penktasis eilėje į Jungtinės Karalystės karališkąjį sostą, apie tai prisipažino sekmadienį paskelbtame interviu. Prieš kelias dienas princas taip pat sakė abejojąs, kad bet kuris karališkosios šeimos narys iš tiesų nori būti karalius arba karalienė.
Sekmadienį paskelbtame interviu princas teigė, neva armijoje praleistas laikas, kai jis buvo „tiesiog Haris“, buvo geriausias kada nors išsivadavimas. Princas net prisipažino kadaise svarstęs atsisakyti karališkojo titulo.
Pareiškęs, kad nė vienas karališkosios šeimos narys nenori būti karalius arba karalienė, princas sukėlė tikrą sąmyšį. „Ar yra nors vienas karališkosios šeimos narys, kuris nori būti karalius arba karalienė? Nemanau“, – žurnalui „Newsweek“ sakė princas Haris. Tačiau, anot princo, karališkosios šeimos nariai tai daro „dėl didesnės žmonių gerovės“.
Princas Haris pastaraisiais metais didžiąją dalį savo laiko skyrė labdaringiems tikslams ir sąmoningumo apie žmonių psichinę sveikatą didinimui.
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II (Elizabeth II) oficialiame pareiškime savo oficialios gimimo dienos proga pažymėjo, kad Jungtinė Karalystė nugrimzdo į „niūrias nuotaikas“ dėl pastarųjų savaičių įvykių – gaisro 24 aukštų daugiabutyje, išpuolio ant Londono tilto ir teroro atakos Mančesterio koncertų salėje, informuoja BBC.
Terorizmas
Karalienė penktadienį, susitikusi su nukentėjusiaisiais, pažymėjo, kad nepaisydami visų šių liūdnų įvykių žmonės mielai tiesia pagalbos ranką vieni kitiems.
„Ši diena, pagal tradiciją, yra šventinė diena. Tačiau šiais metasi sunku nepastebėti, kad tauta nugrimzdo į itin niūrias nuotaikas. Per pastaruosius mėnesius šalis išgyveno eilę siaubingų tragedijų“, – taip savo žinią pradeda britų monarchė.
Kovo 22 d. teroristas Chalidas Masudas (Khalid Masood) išnuomotu automobiliu ant Vestminsterio tilto taranavo praeivius, per išpuolį žuvo trys žmonės. Po to Ch. Masudas prie parlamento nudūrė 48 metų policininką. 52 metų teroristas buvo nušautas saugumo pajėgų.
Po dviejų mėnesių, gegužės 22 dieną mirtininkas, susprogdinęs užtaisą per koncertą Mančesteryje, pražudė 22 žmones ir daugiau kaip 100 sužeidė.
Prieš kelias savaites, birželio 3 dieną, išpuolis Londone, kurį įvykdė trys užpuolikai, nusinešė aštuonių žmonių gyvybes. Visi užpuolikai buvo nukauti.
Galiausiai šią savaitę bent 30 žmonių žuvo, dešimtys nukentėjo per gaisrą, siautusį daugiabutyje vakarinėje Londono dalyje.
„Kaip tauta, toliau galvojame ir meldžiamės dėl visų tų, kuriuos tiesiogiai paveikė šie įvykiai. Per neseniai surengtus susitikimus su nukentėjusiaisiais Mančesteryje ir Londone mane pribloškė žmonių iš visų šalies kampelių ryžtas teikti paramą, padėti tiems, kam pagalba beviltiškai reikalinga“, – rašo karalienė Elžbieta II.
Penktadienį karalienė Elžbieta II susitiko su žmonėmis, nukentėjusiais per teroro išpuolį Mančesteryje ir gaisrą daugiabutyje „Greenfell Tower“.
„Išbandymų laikais Jungtinė Karalystė išlikdavo nepalaužiama, vos tik iškildavo pavojus. Suvienyti bendro sielvarto, mes esame nusiteikę ryžtingai padėti visiems tiems, kas iš naujo kuria savo gyvenimus, tiems, kam sugriovimai ir praradimai paliko siaubingą pėdsaką“, – tokiais žodžiais baigiamas karalienės Elžbietos II oficialus pranešimas.
Birželio 17 dieną šiais metais oficialiai švenčiama karalienės gimimo diena. Paprastai šventė minima antrąjį birželio šeštadienį, bet šįmet ji buvo nukelta savaitei.
