Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.

Prancūzija paskelbė atšaukianti savo ambasadorių Turkijoje, Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui suabejojus Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono psichine būkle.
 
Dvišaliai NATO valstybių santykiai suprastėję dėl ginčų, susijusių su dujų gręžiniais, jūrinėmis teisėmis Viduržemio jūros rytuose, karo Libijoje ir naujausių susirėmimų ginčijamame Kalnų Karabacho regione.
 
R. T. Erdoganas Prancūzijos prezidentą ėmėsi kritikuoti šeštadienį – jis pareiškė, kad E. Macronui „reikalinga psichinė pagalba“.
 
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yvesas Le Drianas tokį Turkijos elgesį pavadino nepriimtinu ir siekiančiu padidinti neapykantą Prancūzijai. Jo teigimu, Prancūzijos ambasadorius į Paryžių konsultacijoms sugrįš sekmadienį.
 
Šaltiniai Eliziejaus rūmuose naujienų agentūrai dpa patvirtino, kad tai pirmasis kartas, kai šis aukšto rango Prancūzijos pareigūnas iškviečiamas konsultacijoms.
 
„Neįsitraukiame į bereikšmius ginčus ir nepriimame įžeidimų“, – vėlyvą šeštadienį paskelbtame pranešime sakė Eliziejaus rūmai, skelbė naujienų agentūra AFP.
 
Įtampą taip pat padidino diskusijos dėl islamo vaidmens Prancūzijos visuomenėje, kurios paaštrėjo po to, kai šį mėnesį Paryžiaus priemiestyje istorijos mokytojui Samueliui Paty buvo nukirsdinta galva.
 
S. Paty savo mokiniams pamokoje apie saviraiškos laisvę parodė pranašo Mahometo karikatūrų, iš pradžių pasirodžiusių satyriniame laikraštyje „Charlie Hebdo“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
 
R. T. Erdoganas sukritikavo E. Macroną, sudariusį planą, kaip susidoroti su islamistais ir sukurti tokią islamo formą, kuri sutaptų su „Respublikos vertybėmis“.
 
„Kokios šio žmogaus vardu Macronas problemos su islamu ir musulmonais? Macronui reikalinga psichinė pagalba, – R. T. Erdoganas pareiškė per mitingą Kaiserio mieste. – Kasdien susiduriame su naujais ir nerimą keliančiais islamofobijos ženklais Europoje.“
 
Tokios R. T. Erdogano žodinės atakos prieš E. Macroną nėra retenybė.
 
Pernai lapkritį po E. Macrono pareiškimų, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas pareiškė: „Pirmiausiai jums patiems reikėtų pasitikrinti savo smegenis. Kadangi tokie pareiškimai tinka tik jūsų rūšies žmonėms, kurių smegenys taip pat yra mirusios.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.25; 17:50

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį pareiškė, kad jo kolega Prancūzijos valstybės vadovas Emmanuelis Macronas turėtų gydytis psichikos sutrikimus. Taip jis reagavo į Prancūzijos prezidento pareiškimus apie islamą.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
 
„Kokios šio žmogaus vardu Macronas problemos su islamu ir musulmonais? Ką galima pasakyti valstybės vadovui, demonstruojančiam nederamą požiūrį į milijonus savo šalies piliečių, kurie išpažįstą kitą religiją? Macronas turėtų gydytis psichikos sutrikimus, – sakė R. T.
 
Erdoganas per mitingą Kaiserio mieste. – Kratos Berlyno mečetėse taip pat yra islamofobijos apraiška. Mes turime nepamiršti, kad kiekviena tokia priešiškumo islamui apraiška taip pat yra priešiškumo Turkijai apraiška“.
 
Anot Turkijos prezidento, „tokie teisės pažeidimai musulmonų atžvilgiu rodo, kad Europos fašizmas pereina į naują lygį“.
 
Spalio 2 d. E. Macronas paragino Prancūzijos visuomenę ryžtingai kovoti su islamo radikalizmu. Prezidentas taip pat teigė, kad islamą apėmė krizė dėl „jo pozicijų radikalėjimo“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.25; 08:37

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia pateiksiu informaciją, kurią skelbia ELTA, pasakodama apie Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelis Makronas) pareiškimus Briuselyje.

Taigi: „Daugiau kaip 300 džihadistų iš Sirijos per Turkiją permesta į Kalnų Karabachą. „Mes turime informacijos, kad daugiau kaip 300 Sirijos džihadistų, anksčiau išvežtų iš Alepo rajono, per Turkijos Gaziantepo miestą permesti į konflikto zoną Kalnų Karabache (dalyvauti karo veiksmuose Turkijos remiamo Azerbaidžano pusėje – ELTA). Tai patvirtintas faktas, šie žmonės identifikuoti, jie visi susiję su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija. Aš tai svarsčiau su prezidentu Vladimiru Putinu, kuris patvirtino, kad Rusija taip pat turi tokių duomenų“, – Briuselyje pareiškęs Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.

Dar Emanuelis Makronas pridūrė: „Toks (Turkijos) elgesys nedera šaliai-NATO narei, mes laikome tokius veiksmus visiškai nepriimtinais. Šiuo atveju raudonoji linija jau peržengta“.

Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.

Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.

Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.“

Tai – informacinės agentūros ELTA pranešimas.

Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.

O dabar – keli šių eilučių autoriaus pastebėjimai. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus, sąžiningas, principingas politikas, jis visiškai nesikištų į sudėtingus Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius. Mano supratimu, Belgijos sostinėje Briuselyje ponas Makronas privalėjo prisipažinti, kad jis negalįs būti objektyvus arbitras, kadangi Prancūzijoje gyvenanti gausi ir įtakinga armėnų bendruomenė, daranti jam milžinišką spaudimą.

Jei Prancūzijos vadovas Makronas nuoširdžiai ieškotų tiesos ir teisingumo, jis, paminėdamas, kiek kariauti mokančių vyrų perkelta į Azerbaidžaną iš Sirijos, čia pat privalėjo pateikti duomenis, o kiek gi armėnų kilmės Prancūzijos piliečių pastaraisiais metais buvo slapta permesta į Armėniją, kad kariautų prieš azerbaidžaniečius? Jis, piktindamasis Sirjijos džihadistų perkėlimu į Kalnų Karabachą, taip pat privalėjo pateikti duomenis, kiek gi armėnų kilmės libaniečių, prisidengiant tuo didžiuoju sprogimu Beiruto jūrų uosto sandėliuose, perkelta į Armėniją tik tam, kad padėtų armėnams šaudyti į Azerbaidžano pusę?

O gal Prancūzijos vadovas drįs tvirtinti, kad Kalnų Karabache prieš Azerbaidžaną nekariauja nė vienas Prancūzijos pilietis? Štai Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas armėniškoje spaudoje yra prasitaręs, jog „Kalnų Karabache gali kariauti ir kitų valstybių armėnų kilmės piliečiai“. Armėnijos vadovas nedviprasmiškai prisipažino, jog „Kalnų Karabachą išlaikyti atplėštą nuo Azerbaidžano padeda daug armėnų kilmės vyrų iš įvairiausių pasaulio šalių“. Turkijos žvalgyba turinti duomenų, kad Prancūzija šiuo požiūriu – ypač nuodėminga. Tad kodėl Makronas, demonstruodamas duomenis apie „džihadistus“, nemosuoja ataskaitomis apie Prancūzijos piliečių aktyvius veiksmus eskaluojant karą Kalnų Karabache?

Jei prancūzų lyderis Makronas būtų įžvalgus politikas, jis duomenų apie kariaujančius samdinius bent jau neaptartų su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris turįs ypač didelės patirties permetant rusų samdinius į Gruziją, Čečėniją, Moldaviją, Ukrainą. Tai, kad Makronas aptaria samdinių klausimus būtent su Kremliaus diktatoriumi, labai dažnai besinaudojančiu „samdinių korta“, – itin gėdinga prancūziška politika.

Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą, kad Armėnijai padėtų kariauti prieš Azerbaidžaną

Ir dar – viena pastaba. Jei Prancūzijos prezidentas būtų padorus vaikinas, jis reikalautų ne vien taikos, jis ragintų atkurti ir teisingumą. O teisingumas – Azerbaidžano pusėje. Visa tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Tokios pat pozicijos laikosi ir oficialusis Paryžius. Tad reikalaujant taikos dera reikalauti ir teisingumo: vis tik padėkime Azerbaidžanui susigrąžinti tai, kas iš jo atimta, – Kalnų Karabachą. Jei Makronas nesivadovautų dvigubais ir trigubais standartais, bent užsimintų: mums, europiečiams, turėtų būti labai gėda, kad per trisdešimt metų taip ir nepadėjome Azerbaidžanui taikiomis priemonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho; mes, europiečiai, turėtume pripažinti, jog mūsų derybininkai, bandę išspręsti Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą, yra didžiausi nevykėliai.

Jei Prancūzijos prezidentas turėtų bent truputėlį sąžinės, jis Briuselyje būtų pareiškęs: „Išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą labai lengva, paprasta, tereikia priverst Armėniją iš Kalnų Karabacho išvesti savo kariauną“. Užuot maivęsis, užuot nutaisęs labai susirūpinusio, protingo politiko mimiką, jis turėjo puikią progą prisipažinti: kol Jerevanas neišves visų savo kariškių iš Kalnų Karabacho, įskaitant ne tik Kalnų Karabachą, bet ir dar septynetą su Kalnų Karabachu nesusijusių rajonų, tarptautinių normų nesilaikančiai Armėijai privalu taikyti pačius griežčiausius ekonominius ir politinius apribojimus.

Jei Prancūzijos prezidentas būtų principingas politikas, vengiantis dviprasmybių, Belgijos sostinėje jis kolegoms iš JAV, Rusijos ir Europos Sąjungos būtų prisipažinęs: „Bandau įsivaizduoti Prancūziją, iš kurios atimtų 20 proc. jos terotorijos. Kaip mes, prancūzai, pasielgtume? Trisdešim metų kantriai lauktume sėkmingų derybų rezultatų?“

Deja, Prancūzijos lyderis taip niekad niekur nėra pasakęs, nes jis – iš tų, nepadoriųjų, politikų…

2020.10.02; 10:10

Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija yra „visiškai pasirengusi“ padėti Azerbaidžanui atgauti Kalnų Karabacho regioną, antradienį sakė Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano atstovas spaudai, netrukus įvyksiant JT Saugumo Tarybos susitikimui dėl regiono klausimo.
 
Tokius komentarus prezidento atstovas pateikė po to, kai Rusija paragino Turkiją, laikančią Azerbaidžaną artima sąjungininke, o Armėniją – priešiška valstybe, liautis reikšti paramą Azerbaidžanui ir siekti rasti diplomatinį sprendimą mirtinai pavojingai įvykių eskalacijai nuo 2016 metų.
 
„Turkija bus visiškai įsipareigojusi padėti Azerbaidžanui atgauti savo okupuotas teritorijas ir apginti savo teises ir interesus pagal tarptautinę teisę“, – tviteryje parašė Fahrettinas Altunas, pridurdamas, kad tikisi, jog JT susitikimas „padės tvirtus pagrindus (konflikto) sprendimui“.
 
F. Altunas taip pat sakė, kad Turkija „visiškai“ palaiko Azerbaidžaną. Jis rašė: „Net neabejokite, kad pasaulis išgirs mūsų riaumojimą, jei Azerbaidžanas patirs bent menkiausią neteisybę pagal tarptautinę teisę.“
 
Armėnija apkaltino Turkiją į Kalnų Karabacho regioną išsiuntus samdinių Azerbaidžano pajėgų paramai. Tai Ankara paneigė. Savo ruožtu F. Altunas apkaltino Armėniją, kad ši pasienio regione pažeidžia Ženevos konvencijas, ir išgyrė Azerbaidžaną už „tarptautinės teisės laikymąsi“.
 
„Raginame pasaulio žaidėjus į šį klausimą žvelgti iš teisingumo perspektyvos, – sakė jis. – Pasaulis negali sau leisti lyginti agresoriaus su nukentėjusiąja puse vardan vadinamojo neutralumo principo ar siekiant palaikyti politinį galios balansą.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.30; 03:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį pareiškė, kad Kalnų Karabacho krizei turi būti padarytas galas.
 
„Azerbaidžanas 30 metų laukė, kol bus sureguliuota ši problema, dabar jis tai daro savarankiškai. Jeigu Armėnija tučtuojau pasitrauktų iš okupuotų Azerbaidžano žemių, būtų atvertas kelias taikai ir stabilumui regione. Krizė, prasidėjusi Kalnų Karabacho okupacija, turi baigtis“, – sakė Turkijos prezidentas Stambule. Jo kalbą transliavo televizijos kanalas NTV.
 
R. T. Erdoganas taip pat kritikavo ESBO Minsko grupę, kuri, anot jo, nesugeba išspręsti Kalnų Karabacho problemos.
 
„JAV, Rusija ir Prancūzija iki šios dienos, maždaug 30 metų, neįstengė išspręsti šios problemos. O dabar jos žarsto patarimus“, – teigė Turkijos vadovas.
 
Rugsėjo 27 d. oficialusis Baku pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos intensyviai apšaudo Azerbaidžano armijos pozicijas. Savo ruožtu Jeravanas paskelbė, jog Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos pradėjo puolimą Kalnų Karabacho kryptimi ir apšaudo nepripažintos respublikos gyvenvietes, taip pat ir jos administracinį centrą Stepanakertą. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių.
 
Karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. EPA – ELTA nuotr.

Armėnijos valdžia paskelbė karinę padėtį ir atsargos kariškių mobilizaciją. Azerbaidžanas taip pat nusprendė įvesti karinę padėtį visoje šalies teritorijoje.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą tuomet sudarė armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.28; 16:00

Turkijos ambasadorius Gokhan Turan – prie Lukiškių aikštėje pasodintų rožių. Slaptai.lt nuotr.

Tikriausiai ne daug kas iš mūsų žinome, kad Turkijos pilietis Ali Kemal Aktoprak, buvęs ERASMUS programos studentas, ėmėsi puikios iniciatyvos – puoselėti „Pasaulio draugystės sodus“. Rožių plantacijas jis sodino pačiuose įvairiuose pasaulio miestuose. Taip pat – ir Vilniuje, kuriame 2006-aisiais teko studijuoti. Bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe ir Turkijos Ambasada net trys šimtai Rosa Rugosa Hansa krūmų šį rugsėjo mėnesį buvo pasodinti Lukiškių aikštėje.

O rugsėjo 17-ąją Lukiškių aikštėje prie turkiškų rožių krūmų surengta kukli, bet svarbi ceremonija. Prie simbolinio turkiškų rožių parko Turkijos ambasadorius ponas Gokhan Turan pakvietė prisiminti svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 90 metų rugsėjo 17-ąją dvi jaunos Lietuvos ir Turkijos respublikos užmezgė diplomatinius santykius.

Šia proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną švenčiant 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.

Prezidentas G.Nausėda buvo įsitikinęs, jog Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos ateina iš senųjų XV–XVI amžių. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento G.Nausėdos, stiprino lietuvių viltį tapti laisvais. „Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu“, – paskelbė G.Nausėdos žodžius LR Prezidento Komunikacijos grupė.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas taip pat neliko abejingas šiai sukakčiai. Jis atsiuntė sveikinimą Lietuvai, prisimenančiai 1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metines.  

Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija

„Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške pabrėžė Turkijos Prezidentas, Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.

Abipusiais sveikinimais pasikeitę abiejų abiejų šalių vadovai akcentavo, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.

Draugiškais laiškais rugsėjo 17-ąją pasidalino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu.

Jie prisiminė, kaip prieš 90 metų Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Huseinas Ragipomas (Baiduras) ir Nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis Maskvoje pasirašė „Susitarimą dėl draugystės“, kaip šį Draugystės paktą po vienerių metų ratifikavo tuometinis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Ką dar reikėtų žinoti? Itin svarbu pabrėžti, kad kai Lietuvą 1940-aisiais metais ištiko didelė nelaimė, Turkija liko ištikima pasirašytiems dokumentams. Turkai niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Net tuomet, kai Sovietų Sąjunga itin drastiškai spaudė Turkiją, ši neišskydo, neišsigando – nepripažino Kremliaus melagysčių, girdi, Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Taip pat svarbu nepamiršti: kai Lietuva siekė narystės NATO organizacijoje, Turkija besąlygiškai rėmė mūsų kandidatūrą.

Lietuvai nedera pamiršti, ką gero jai yra padariusi Turkija. Tačiau kartais atrodo, jog Lietuva primiršta, kas tikrasis jos sąjungininkas ir bičiulis. Tikrai nuoširdiems ir atviriems santykiams su Turkija trukdo, man regis, keistas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Toji kadaise Lietuvos Seimo priimta rezoliucija, esą 1915-ieji buvo „armėnų tautos genocidas“, – nė į tvorą, nė į mietą. Dabar jau akivaizdu, kad pasirašėme ją neanalizavę turkiškų archyvų – pasidavėme emocijoms, pasidavėme vienpusiams įtikinėjimams. Nieko baisaus nenutiko – nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau kas mums trukdo pasiųsti bent keletą istorikų į Ankaros ir Stambulo archyvus (Armėnija savo archyvus iki šio uždariusi svetimiems), skersai išilgai juos išnarstyti ir, jei dėl 1915-ųjų tragedijos liksime tos pačios proarmėniškos nuomonės, kaip kadaise 2005-aisiais, – šiandien nieko nekeiskime. O jei pastebėsime 2005-aisiais pridarytų klaidų, Lietuvos parlamente dabar galėtume priimti naują rezoliuciją. Tikslesnę, išsamesnę, labiau pagrįstą konkrečiomis žiniomis.

Lietuva galėtų atsargiau vertinti ir Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl jūros sienų. Dabar lietuviškoje žiniasklaidoje mirga marga pranešimų, kuriuose prasprūsta prograikiški ir antiturkiški akcentai. Suprask, Turkija – blogoji, Graikija – šventoji. O mes, lietuviai, neskubėkime kaltinti Turkijos, kad ji neva nemoka civilizuotai derėtis dėl teisių į jūroje aptiktus naftos ar gamtinių dujų klodus. Verčiau kukliai prisiminkime, kaip „sėkmingai“ Lietuva dėl jūros sienų ginčijosi su broliška Latvija. Tik prisiminkime. Vien šito užtektų suvokti, jog derybos – keblus užsiėmimas net ir itin artimoms, broliškoms tautoms. Ką jau bešnekėti apie ne tokias artimas ir broliškas tautas…

Per daug nesižavėkime ir Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu, kuris neseniai Korsikos saloje surengė skubų Europos Sąjungos pietų valstybių posėdį. Būtent Korsikoje Prancūzijos lyderis pavadino Turkiją „jau nesant partneriu Viduržemio jūroje“. Ten, Korsikoje, Prancūzijos lyderis leido sau itin kritikiškai atsiliepti apie Turkijos prezidentą. Taip, Turkija nėra ideali šalis. Bet štai apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L Opinion“ pastebi, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu glebesčiuojasi taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas.

1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių minėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Nekenktų prisiminti ir aplinkybės, kaip NATO paliko Turkiją vienui vieną, kai ši neapsikentusi numušė vieną iš jos oro erdvę nuolat pažeidžiančių Rusijos naikintuvų. Būkim atviri: Briuselis išdavė Turkiją. Bet kai Turkija pasijuto išduota ir sužaidė rokiruotę, imdama ieškoti kontaktų su Kremliumi, NATO vadovybė demagogiškai apkaltino Turkiją išdavus Aljanso idealus. Kai Turkija prašė NATO vadovybės kelias kurdų grupuotes Sirijoje pripažinti teroristinėmis, Briuselis į šiuos pageidavimus nusispjovė. Ką Turkijai beliko daryti? Išdidi Turkija nusispjovė į keletą NATO politikų ir generolų prašymų. O gal manote, kad Turkija neturi tokios teisės – nusispjauti?

Beje, Lietuva šį jubiliejų pasitiko ne itin pasiruošusi. Galėjo būti supratingesnė, įžvalgesnė. 90-mečio proga nieko neprašomi privalėjome pastatyti bent vieną turkams svarbų paminklą vienoje iš Vilniaus aikščių. Omenyje turiu paminklinę lentą, kurioje būtų parašyta: „šiuo ženklu pagerbiamas nuo ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun teroristų rankų Europos sostinėse žuvusių turkų diplomatų atminimas“. Toji paminklinė lenta taptų bent mažyte atsvara armėniškiems chačkarams, išdygusiems Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje.

Kad ir kokios gražios būtų turkų diplomatų Lukiškių aikštėje pasodintos rožės, jos vysta, sensta. O štai paminklinė lenta, pagerbianti nuo teroristų Europoje žuvusių turkų diplomatų atminimą, – išliktų ilgam.

Turkija verta, kad mes kur kas daugiau jai skirtume dėmesio. Jau vien dėl to, kad sovietinės okupacijos metais turkai niekad mūsų neišdavė, o kai mes beldėmės į NATO duris, – mūsų neatstūmė.

2020.09.18; 10:00

NATO vadovas Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.

Graikija ir Turkija dalyvaus derybose NATO, kuriomis bus siekiama užkirsti kelią atsitiktiniams susirėmimas Viduržemio jūroje, abiem pusėms nesutariant dėl jūrinių sienų ir teisės atlikti dujų telkinių žvalgybą.
 
Įtampa regione yra kilusi dėl Turkijos vykdomos dujų telkinių žvalgybos. Graikija ir Kipras teigia, kad Turkija savo veiksmais pažeidžia jų suverenumą. Siekdamos parodyti savo galią abi pusės regione dislokavo karinių laivų, taip sukeldamos tarptautinės bendruomenės nerimą dėl galimų incidentų.
 
Vis dėl to Graikija ir Turkija sutiko dalyvauti derybose, teigė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
 
„Po to, kai klausimą aptarėme su Graikijos ir Turkijos lyderiais, abi pusės sutiko įsitraukti į technines derybas NATO, kad būtų įtvirtinti karinio konflikto deeskalavimo mechanizmai ir sumažinta incidentų bei susidūrimų Rytinėje Viduržemio jūros dalyje rizika“, – sakė J. Stoltenbergas.
 
„Graikija ir Turkija abi yra vertinamos sąjungininkės, o NATO yra svarbi platforma diskusijoms dėl visų klausimų, kurie liečia mūsų bendrą saugumo situaciją“, – teigė jis.
 
Kadangi derybos bus techninio karinio pobūdžio, abejotina, kad pavyks rasti visišką sudėtingos ilgalaikių Graikijos ir Turkijos varžybų problemos sprendimą. Tačiau analitikai tikisi, kad derybos bent jau paklos pamatą tolimesniam pokalbiui.
 
Derybos organizuojamos JAV valstybės sekretoriui Mike’ui Pompeo paraginus abi puses mažinti įtampą ir diplomatiniais kanalais sušvelninti susidariusią krizę.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šią savaitę pareiškė pratęsiantis Turkijos dujų telkinių žvalgybos misiją ir pabrėžė, kad Ankaros neįbaugins Graikijai ES šalių, pavyzdžiui Prancūzijos, teikiama karinė parama.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.04; 08:13

Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad aptiktas didžiausias gamtinių dujų telkinys šalies istorijoje, praneša agentūra „Reuters“.
 
Juodojoje jūroje rasta 320 mlrd. kubinių metrų dujų, penktadienį sakė R. T. Erdoganas. Be to, esą yra pagrindo manyti, kad regione yra daugiau dujų išteklių. Anot prezidento, planuojama dujų gavybą pradėti 2023 metais.
 
Agentūra „Reuters“ iš šaltinių sužinojo, kad minėto dujų kiekio pakaktų patenkinti Turkijos poreikį 20 metų.
 
R. T. Erdoganas, be to, paskelbė, kad tęs prieštaringai vertinamą išteklių žvalgybą Viduržemio jūroje. Dėl to šiuo metu vyksta konfliktas su Graikija ir ES.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.21; 18:01

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį teigė, kad Ankara gali nutraukti diplomatinius santykius su Jungtiniais Arabų Emyratais (JAE), kai šie pasirašė susitarimą su Izraeliu.
 
„Užsienio reikalų ministrui daviau įsakymą. Sakiau, kad galėtume įšaldyti diplomatinius santykius su Abu Dabio administracija arba atšaukti mūsų ambasadorių“, – žurnalistams sakė R. T. Erdoganas.
 
Pasirašęs susitarimą Izraelis pažadėjo stabdyti suplanuotą palestiniečių teritorijų aneksiją mainais už santykių su JAE normalizavimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.15; 08:05

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Turkija atnaujina energetinių išteklių žvalgybą Viduržemio jūros rytuose, ir apkaltino Graikiją nesilaikant duotų pažadų.
 
„Atnaujinome gręžimo darbus. Į teritoriją nusiuntėme laivą „Barbaros Hayrettin“, – po penktadienio pamaldų Stambulo Šv. Sofijos mečetėje sakė R. T. Erdoganas.
 
Liepą Turkija sutiko „kuriam laikui“ sustabdyti naftos ir dujų žvalgybos darbus netoli Graikijai priklausančios salos pakrantės. Žvalgybos darbai turėjo būti sustabdyti, kol tęsiasi Turkijos derybos su Graikija ir Vokietija.
 
„Jie netesėjo savo pažadų“, – teigė R. T. Erdoganas.
 
Angliavandenilių paieška Viduržemio jūros rytuose tapo rakštimi Turkijos ir ES santykiuose.
 
Liepą Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Turkijai įvesti sankcijas ir apkaltino Ankarą pažeidžiant Graikijos ir Kipro teises. Šiuo metu Turkija, Graikija ir Kipras skuba eksploatuoti neseniai atrastus gamtinių dujų telkinius Viduržemio jūroje.
 
Ankara savo ruožtu tvirtina esanti pasirengusi derėtis su Atėnais be jokių išankstinių sąlygų.
 
Ketvirtadienį Graikija ir Egiptas pasirašė susitarimą dėl išskirtinių ekonominių zonų Viduržemio jūros rytuose, tačiau R. T. Erdoganas jo nepripažįsta.
 
„Šis susitarimas neturi galios“, – sakė Turkijos lyderis.
 
Pati Turkija pernai pasirašė panašų susitarimą su Jungtinių Tautų (JT) pripažįstama Libijos Vyriausybe dėl jūrų sienų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.07; 17:00

Robertas Muras – naujasis MI6 vadovas

Saulius Kizelavičius

Didžiojoje Britanijoje – svarbus įvykis. Keičiasi britų žvalgybos vadovai.

Nuo šiol britų žvalgybai MI-6 nurodinės Ričardas Muras, buvęs Jungtinės Karalystės Užsienio reikalų ministerijos politinių klausimų skyriaus direktorius. 

Ką praverstų žinoti apie naująjį britų Secret Intelligence Service (SIS) direktorių? Jam – 57 metai. Visų britų „džeimsų bondų“ veiklą koordinuoti pradėjęs ponas R.Muras laisvai kalba turkiškai, jo žmona, beje, taip pat šneka turkiškai be akcento.

R.Muras turi filosofjos ir politinės ekonomijos bakalauro laipsnį. Jis studijavo Oksforde, vėliau mokslus krimto Harvardo universitete, 2007-aisiais – studijavo aukštojoje verso mokykloje Stenforde.

R.Murą pažinoję kolegos tvirtina, kad šis sugeba valdyti savo jausmus, išlieka šaltakraujiškas net pakliuvęs į nemalonias situacijas. Moka kęsti alkį, šaltį bei visus kitus nepriteklius. Meistriškai slepia savo simpatijas ir antipatijas. Britų aukštuomenė tokius bruožus labai vertina – jei žmogus sugeba išlikti ramus net didžiausios nelaimės akivaizdoje.

Šaltakraujiško džeimso bondo bruožai Londonui labai pravers, nes laikai – tikrai neramūs. Įtemti Londono santykiai su JAV ir Europa, kinų ekspansijos keliamos problemos, Rusijos intrigos, rusiškos diversijos, po pasaulį pasklidęs terorizmas, koronavirusas, Artimųjų Rytų galvosūkiai, – štai kokias temas gvildenti teks naująjam Didžiosios Britanijos žvalgybos bosui.

Britų žvalgybos būstinė

Be kita ko, R.Muras britų žvalgyboje dirba nuo 1987 metų ir niekad iš jos nebuvo pasitraukęs. Tiesiog žvalgybininko veiklą kartais derino su diplomato, ambasadoriaus pareigomis. Nūnai sunku perprasti, kas jam labiau prie širdies – žvalgyba ar diplomatija. Greičiausiai – ir viena, ir kita. Juk R.Muras diplomatu yra dirbęs Vietname, Pakistane, Malaizijoje, Turkijoje, kur, be jokios abejonės, atlikdavo tiek žvalgybines, tiek diplomatines funkcijas.

Ypatingai draugiški satykiai jį sieja su Turkija. Bent jau šitaip buvo iki šiol. Jis ne tik geba laisvai turkiškai kalbėti pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Jis palaiko draugiškus, abipusiai pagarbius santykius su šiandieniniu Turkijos prezidentu Redžepu Erdoganu. Jis talkino šiam Turkijos prezidentui keliaujant po Europą, rūpinosi, kad Europos spaudoje pasirodytų Turkiją objektyviai vertinančių publikacijų.

Beje, britai nuo seno bičiuliavosi su Turkija – dar nuo Osmanų imperijos laikų. Pavyzdžiui, abi šalys talkino viena kitai iš regiono išstumiant Vokietiją.

R.Muras niekad neslėpė įsitikinimų, jog Turkija yra itin svarbus žaidėjas regione, pajėgus priešintis Rusijos ir Kinijos įtakoms.

R.Muras taip pat yra svečiavęsis Azerbaidžane, puikiai susipažinęs su Šiaurės Kaukazo skauduliais.

Taigi šis vyras nuo šiol formuos ne tik JK politines, bet ir britų žvalgybines operacijas.

Parengta pagal užsienio spaudos pranešimus

2020.08.02; 10:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios pamaldos. EPA-ELTA nuotr.

Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Stambule penktadienį surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus.
Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios musulmoniškos pamaldos. EPA-ELTA nuotr.
 
Šv. Sofijos soboras 1934 metais buvo paverstas muziejumi. Soborą, kuris 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kasmet aplankydavo milijonai turistų.
 
Šių metų liepos 10 dieną Turkijos aukščiausiasis administracinis teismas panaikino soboro muziejaus statusą ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nurodė, kad nuo liepos 24 dienos čia bus rengiamos musulmonų pamaldos. Sprendimą paversti soborą mečete sukritikavo tiek religiniai, tiek politiniai pasaulio lyderiai.
 
1 500 metų senumo statinyje penktadienį susirinko daugybė žmonių, tarp jų ir prezidentas R. T. Erdoganas. Prezidentas prieš prasidedant pamaldoms padeklamavo kelias eilutes iš Korano.
Stambulo gyventojai džiaugiasi. EPA – ELTA nuotr.
 
Prezidentą į pamaldas atlydėjo kabineto nariai, tarp kurių R. T. Erdogano žentas Beratas Albayrakas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 15:30

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija išlaikys savo karinį buvimą Šiaurės Sirijoje, „kol Sirijos žmonės bus laisvi“, antradienį teigė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas ir kartu sukritikavo parlamento rinkimus vyriausybės kontroliuojamuose regionuose karo nusiaubtoje šalyje.
 
Po sukilimo prieš Sirijos prezidentą Basharą al-Assadą 2011 m. Turkija remia kai kurias sukilėlių grupuotes Sirijoje, siekiančias, kad B. al-Assadas būtų nuverstas.
 
Nuo 2016 m. Turkija tris kartus įsiveržė į Šiaurės Siriją, siekdama kovoti su „Islamo valstybės“ (IS) grupuote ir kurdų kovotojais, kuriuos laiko teroristais.
 
R. T. Erdoganas antradienį, be kita ko, sukritikavo sekmadienį Sirijoje vykusius parlamento rinkimus.
 
„Šiomis dienomis jie rengia rinkimus Sirijoje, vadinamuosius rinkimus. Ar ten gali būti tokie rinkimai?“ – teigė Turkijos vadovas.
 
Per karą Sirijoje, prasidėjusį 2011 metais, žuvo mažiausiai 500 tūkst. žmonių. Sirijos prezidento B. al-Assado režimas dabar vėl kontroliuoja maždaug du trečdalius šalies teritorijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.22

Lietuvoje reziduojantis Turkijos ambasadorius Gokhanas Turanas (Gökhan Turan). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prieš keletą dienų turėjau svarbų susitikimą. Vilniuje reziduojantis nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Gokhan Turan (Gökhan Turan) pakvietė vadinamiesiems darbiniams pusryčiams, kurių metu išdėstė oficialią Turkijos poziciją svarbiais politiniais klausimais. Pavyzdžiui, dėl šv. Sofijos soboro ateities, dėl NATO ir Turkijos santykių, dėl Turkijos požiūrio į 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius bei Fetullah Giuleno judėjimą.

Ambasadorius Gokhan Turan pabrėžė, jog Turkija nenorinti iš Lietuvos nieko ypatingo. Tiesiog Turkija prašo, kad mes, lietuviai, kalbėdami bei rašydami apie politines intrigas, kurios susijusios su Ankara ir Stambulu, minėtume ne vien Turkijos oponentų argumentus. Oficialioji Ankara mano būsiant teisinga, jei Lietuva nepamirštų įsiklausyti ir į Turkijos pastabas. Vaizdžiai tariant, jei kritikuojame Turkiją, remdamiesi, sakykim, Prancūzijos, Graikijos, Armėnijos, JAV argumentais, nepamirškime pasidomėti, kokie gi  turkiški kontrargumentai. Tik tiek.

Jei Lietuvos žurnalistams, politikams, politologams trūksta informacijos, jei esama įtarimų, jog Turkija elgiasi neteisingai, Turkijos ambasadorius visuomet pasiruošęs pateikti paaiškinimus bei komentarus.

Šiandien portalas Slaptai.lt taip ir elgiasi – publikuoja oficialius Ankaros patikslinimus Turkijai svarbiomis temomis.

Šv. Sofijos soboras mečete tapo prieš penketą šimtmečių

Turkija supranta, kad Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia) laikomas vienu iš ypatingiausių architektūros paminklų pasaulyje. Turkijos valdžia suvokia jos išskirtinę kultūrinę, istorinę ir dvasinę vertę.

Tačiau nederėtų pamiršti, kad Hagia Sophia mečete buvo paversta dar 1453 metais – po Stambulo užkariavimo. Šv. Sofijos soboras mečete laikomas jau daugiau nei penkis šimtus metų! Nejaugi Turkija turėtų grįžti penkis amžius atgal?

Turkijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, kaip mečetė ji yra neatskiriama Fatih Sultan Mehmet Labdaros komplekso, kurį Sultonas pats įkūrė 1462 metais, dalimi. Teisiškai žvelgiant, Hagia Sophia yra šio Labdaros komplekso nuosavybė. Remiantis Turkijos labdaros kompleksų įstatymu, turtas (hayrat) pirmiausia turėtų būti naudojamas pagal paskirtį, kuri įvardyta jo steigimo dokumente (Waqfiye).

Dar labai svarbu pažymėti: Šv. Sofijos soboras beveik penkis šimtus metų buvo naudojamas kaip svarbi protokolinė mečetė, nes ji yra arti Topkapi rūmų – buvusios pagrindinės Sultono rezidencijos ir Osmanų Imperijos administracinio centro.

Tiesa, 1934-aisiais ji Ministrų Tarybos sprendimu buvo paversta muziejumi. Hagia Sophia Muziejus yra administruojamas Kultūros ir Turizmo ministerijos. Šis ypatingas pastatas 1985-aisiais buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip „Istorinės Stambulo vietos“ sąrašo dalis (nuo 1983 metų Turkija aktyviai prisideda prie UNESCO Pasaulio paveldo centro ir Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos). Taigi Turkija turi gilias ir senas tradicijas rūpintis kultūros, istorijos, architektūros paminklais (net 18-a Turkijos paveldo vietų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą).

Galima nė neabejoti: Hagia Sophia buvo ir bus tinkamai bei kruopščiai saugoma, kokį statusą beturėtų. Tik Osmanų ir Turkijos valdžios institucijų milžiniškų pastangų dėka šį statinį pavyko apsaugoti nuo stichinių nelaimių kaip reikšmingą, svarbų tiek krikščioniškosios, tiek islamo kultūros paveldą.

Nūnai Turkijos Valstybės Taryba nutarė panaikinti Ministrų tarybos priimtą sprendimą paversti Hagia Sophia muziejumi, bet tai daro remdamasi įstatymais. Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius ponas Gokhanas Turanas pabrėžė, jog tai – teisininis sprendimas, ir Turkija tikisi, jog visos valstybės gerbs turkų pasirinkimą.

„Kai kurios ES narės elgiasi demonstratyviai antiturkiškai“

Turkija patiria didelę naštą atskirdama Eurazijos sausumos vakarinius ruožus nuo nepastovios ekosistemos, supančios Europą. Turkiškos diplomatijos ir turkiškų karinių pajėgų buvimas daug kartų gynė Europą nuo išorės pavojų. Turkija jaučia atsakomybę ginant ir saugant savo partneres – Europos sąjungos valstybes (Turkija vis dar yra kandidatė tapti ES nare; Turkijos naikintuvai jau ne sykį saugojo Baltijos šalų oro erdvę).

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlüt Çavuşoğlu

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlut Cavusoglu (Mevlüt Çavuşoğlu) straipsnyje „Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai yra įtemti, tačiau turime bendrybių, kuriomis privalome remtis“ (POLITICO leidinys, 2020 liepos 13 d.) apgailestavo, jog kai kurios ES narės elgiasi … demonstratyviai antiturkiškai. Taigi kai kurių ES narių aštri retorika bei maksimalistinės pozicijos dėl aukštos strateginės svarbos problemų siaurina prasmingo bendradarbiavimo galimybes.

Turkijos URM vadovas turi omenyje tris konkrečius atvejus.

Pirma – situacija Libijoje. Jau daugiau nei metai, kai karo vadas Khalifa Haftar ir jo pajėgos puola teisėtą, Jungtinių Tautų (JT) pripažintą šalies valdžią Tripolyje. Susiskaldžiusi, skirtingoms šalims remiant skirtingas šio konflikto puses, ES nesugebėjo imtis suderintų veiksmų. Todėl šis karo vadas, finansuojamas Jungtinių Arabų Emyratų ir remiamas Egipto bei Rusijos, griauna ilgalaikės taikos ir stabilumo galimybę. Kol pučistinė kariuomenė ir samdomi kariai sulaukia pastiprinimo, ES operacija Irini Viduržemio jūroje (kurios tikslas, kaip skelbia, yra priversti laikytis Libijai taikomo ginklų embargo) praktiškai taiko sakcijas teisėtai valdžiai.

Sausio mėnesį Turkijos prezidentas Recep Tayyip Erdoganas leidinyje POLITICO rašė, kad situacija Libijoje bus lakmuso testas ES. Europa turi atsikvošėti, matydama šokiruojančius masinius kapus Tarhune, kur palaidoti žmonės, galimai nužudyti Haftaro pajėgų. Tuo pat metu Libijos naftos blokada atima iš Libijos žmonių gyvybiškai svarbius išteklius.

Palikti Libiją karo vado galiestingumui buvo šiurkšti klaida. Turkijos techninė ir mokomoji pagalba teisėtai Libijos valdžiai, sutaikta jos prašymu, pakeitė pusiasvyrą ir padidino tokių diplomatinių pastangų kaip Berlyno Konferencija gyvybingumą. Be Turkijos pagalbos Tripolis būtų neatlaikęs pučistinės koalcijos spaudimo, ir šalį būtų ištikusi didžiulė humanitarinė nelaimė, o jos pasekmes jaustų ir Europa.

Prancūzija – tradicinė sąjungininkė ir partnerė Europoje – užuot buvusi Turkijos pusėje, remia Haftarą. Be kita ko, skleidė melagingus teiginius apie jos karo laivo ir Turkijos laivų incidentą Viduržemio jūros rytuose. Kai NATO nepatvirtino tų kaltinimų, Paryžius pasitraukė iš svarbios Aljanso operacijos. Ar tas prancūzų pasitraukimas – tinkamas strateginis sprendimas?

Antra, kalbant apie Siriją, turkų buvimas Idlibo mieste šiaurės vakaruose užkirto kelią humanitarinei katastrofai, kurią būtų patyrę apie 3,5 milijono žmonių, susispaudžiusių nedidelėje teritorijoje ir kenčiančių Sirijos režimo smurtą. Būtent turkiška intervencija sustabdė žudynes ir milijono pabėgėlių žygį pietinių Europos sienų link.

Kaip didžiausia pasaulyje pabėgėlių prieglobsčio šalis, tvirtina Turkijos užsienio reikalų ministras M.Cavusoglu, mes išleidome daugiau nei 40 milijardų JAV dolerių, kad nuo bado ir troškulio išgelbėtume beveik keturis milijonus Sirijos pabėgėlių, apsistojusių Turkijoje. Nereikia tikėtis, kad priimsime jų dar daugiau. Be to, mes sudarėme galimybę 400 tūkst. Sirijos pabėgėlių sugrįžti į tėvynę – tas vietas, kurias iš „Daesh“ (ISIS) ir PKK/YPG teroristų perėmė Turkijos kariuomenės būriai.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Trečia, Kipras ir Viduržemio jūros rytinė dalis. Liepos 6-ąją bendroje spaudos konferencijoje Ankaroje ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ponas Josepas Borrellis pažymėjo, esą „Rytų Viduržemio jūra yra svarbiausias regionas Europai“. Tačiau Europa neturėtų pamiršti, kad ši jūra gyvybiškai svarbi ir Turkijai. Turkija turi ilgiausią pakrantę Viduržemio jūros rytuose.

Deja, maksimalistinės ir vienašališkos Graikijos ir Kipro graikų pretenzijos pažeidžia tiek Turkijos, tiek Kipro turkų suverenias teises. Turkija daug kartų tvirtino pasiruošusi dialogo pagalba ieškoti teisingo, nešališko ir taikaus sprendimo. Tą patį yra deklaravę ir Kipro turkai. Deja, Europos atsakas buvo priešiškas Turkijai ir Šiaurės Kipro Turkų respublikai. Todėl Turkijai nieko kito nebelieka, kaip tęsti gręžimo ir žvalgymo darbus Rytų Viduržemio jūroje siekiant apsaugoti savo nacionalinius interesus ir lygias Kipro turkų teises.

Šie trys atvejai, pasak Turkijos užsienio reikalų ministro, yra nerimą keliančios Turkijos atstūmimo per netvarią politiką apraiškos. Turkija taip pat nuvilta, kaip vilkinamas jos priėmimas į ES.

Europa turėtų teikti pirmenybę ne dvigubiems standartams, o abipusiai naudingoms formulėms su Turkija.

Kokie tikrieji FETO organizacijos tikslai

Turkija mano, kad 2016 metų liepos 16 dieną šalyje bandyta surengti karinį pervesmą. Neteisėtų pastangų pakeisti Turkijos valdžią lyderiu laikomas Fetullag Gulen ir jo vadovaujama organizacija FETO (FETÖ). Turkijos žvalgyba turi informacijos, jog ši organizacija prieš ketverius metus panaudojo brutalią karinę jėgą prieš nekaltus civilius, nužudydama 251 asmenį ir sužeisdama tūkstančius. Jie mėgino likviduoti Turkijos Respublikos prezidentą, puolė Ministro Pirmininko automobilį ir iš oro bombardavo Didįjį Nacionalinį Medžlisą. Jie atakavo Prezidentūros kompleksą, Nacionalinės Žvalgybos organizacijos ir Turkijos Nacionalinės Policijos departamentus. Taip pat buvo iš oro subombarduota Turkijai labai svarbus antiteroristinę veiklą atliekantis Policijos Specialiųjų Operacijų Centras Ankaroje (žuvo 55 policininkai).

Turkijos žvalgybos emblema

Turkija tvirtina turinti užtektinai informacijos, leidžiančios tvirtinti, kad kruviniausia Turkijos istorijoje teroristinė ataka buvo orgaizuota FETO, vykdanti Fetullah Guleno įsakymus ir nurodymus.

Vienas iš įrodymų – perversmo metu sąmokslininkai įkaitu paėmė Akinci Oro pajėgų bazėje buvusį dabartinį Gynybos ministrą Hulusi Akar. Jie ragino suimtąjį generolą kalbėtis tesiogiai su Fetullah Gulen, tikėdamiesi, kad šis pereis jų pusėn.

Turkija įsitikinusi, kad būtų didžiulė klaida apie F.Gulen ir jo pasekėjus spręsti vien pagal 2016-ųjų liepos 16-osios įvykius. Tų dienų perversmas – tik ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo 1970-aisiais – prisidengiant labdaringuoju švietimu. F.Gulen ir jo pasekėjai užsimaskavo kaip neva nekaltas švietimo judėjimas. Jie pradėjo kurti savo pasekėjų mokyklas Turkijoje (apie tūkstantį) ir daugiau nei aštuonis šimtus tokio pobūdžio švietimo įstaigų įkūrė visame pasaulyje. Tai buvo pirmasis infiltracinės kampanijos žingsnis, kai vaikai ir jų tėvai buvo verbuojami iš pažiūros nekaltu geresnio švietimo ir gero darbo pažadu.

Nuotraukos, pasakojančios apie 2016-ųjų liepos 15-osios įvykius Turkijoje. Žurnalas „July 15. Coup attempt in Turkey and peoples victory“.

Užsimaskavusi kaip švietimo judėjimas ši organizacija ilgainiui peraugo į slaptą struktūrą, siekiančią perimti Turkijos valstybės kontrolę. Daugybė žmonių Turkijoje, kurie nepritarė, buvo vejami iš svarbių postų, pareigų, kariuomenės. Kai organizacija įgijo daugiau turto, ji pradėjo kontroliuoti verslininkus bei viešuosius konkursus.

2017 metų balandžio 24 dieną Kasacinio teismo 16-oji Baudžiamoji kolegija savo analizės pagrindu nutarė, kad FETO yra ginkluota teroristinė organizacija, o Kasacinio teismo Baudžiamųjų kolegijų asamblėja patvirtino šį sprendimą.

Turkijos žvalgyba šiuo metu mano, kad FETO turi padalinių per 160 užsienio šalių.

Turkija įspėja savo draugus ir sąjungininkus dėl FETO organizacijos keliamų pavojų ir yra patenkinta, kad pasaulyje daugėja supratimo apie tikruosius FETO kėslus.

2020.07.19; 20:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Armėnijai tenka atsakomybė už padėties pasienyje su Azerbaidžanu pablogėjimą ir apkaltino ją provokacijomis, kuriomis esą siekiama sudaryti regione dar vieną įtampos židinį.
 
„Mes griežtai smerkiame Armėnijos išpuolius prieš broliškąjį Azerbaidžaną. Mes labai susirūpinę dėl nesibaigiančių Armėnijos atakų. Tai sąmoningas puolimas. Jo tikslas – sukurti naują įtampos židinį regione ir užblokuoti Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo procesą“, – sakė antradienį Turkijos prezidentas žurnalistams.
 
Jis pažadėjo Azerbaidžanui Turkijos paramą „atremiant bet kokias atakas“.
 
Liepos 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje prasidėję karo veiksmai tęsiasi jau trečią dieną besiribojančiuose Tovuzo (Azerbaidžanas) ir Tavušo (Armėnija) rajonuose, kurie yra už kelių šimtų kilometrų nuo Kalnų Karabacho, kur šiuo metu situacija rami.
 
Baku duomenimis, iki šiol žuvo 11 Azerbaidžano kariškių, tarp jų – generolas. Jerevanas praneša, kad žuvo keturi Armėnijos kariškiai, o dar penki buvo sužeisti.
Turkijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
 
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
 
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.15; 03:00

Popiežius Pranciškus sekmadienį pareiškė „labai sielvartaująs“ dėl Turkijos sprendimo paversti Sofijos soborą Stambule mečete.
„Galvoju apie Sofijos soborą. Labai sielvartauju“, – teigė popiežius.
 
Tai pirmoji Vatikano reakcija į Turkijos sprendimą, kuris sulaukė tarptautinės kritikos.
 
Praėjusį penktadienį Turkijos teismas panaikino nuo 1935 metų galiojusį soboro muziejaus statusą. Į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktas Sofijos soboras dabar galės būti naudojamas musulmonų pamaldoms. Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano teigimu, pamaldos musulmonams prasidės nuo liepos 24 dienos.
 
Sofijos soboras iš pradžių VI amžiuje buvo pastatytas kaip bazilika, o osmanams 1453 metais užkariavus Konstantinopolį, bažnyčia paversta mečete.
 
Po Turkijos Respublikos įkūrimo ji 1935-aisiais tapo muziejumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.13; 00:30

Jungtinės Valstijos penktadienį pareiškė esą „nusivylusios“ Turkijos sprendimu paversti Bizantijos laikų monumentą Sofijos soborą mečete ir paragino visiems lankytojams suteikti vienodą prieigą.
 
„Esame nusivylę Turkijos vyriausybės sprendimu pakeisti Sofijos soboro statusą“, – sakė Valstybės departamento atstovė Morgan Ortagus.
„Mūsų žiniomis, Turkijos vyriausybė išlieka įsipareigojusi prie Sofijos soboro suteikti prieigą visiems lankytojams, tad mes nekantraujame išgirsti Sofijos soboro priežiūros planus, siekiant užtikrinti, kad jis visiems išliktų prieinamas be trukdžių“, – pridūrė ji.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas paskelbė, kad liepos 24 dieną į UNESCO kultūros paveldo sąrašą įtrauktame statinyje vyks musulmonų pamaldos.
 
Daugybę turistų pritraukiantis Sofijos soboras Bizantijos imperijos gyvavimo laikais buvo pastatytas kaip bazilika, tačiau po to, kai 1453 metais Osmanų imperija užkariavo Konstantinopolį, jis buvo paverstas mečete.
 
Turkijos prezidentas ėmėsi veiksmų nepaisydamas to, kad apie religijos laisvę neretai kalbantis JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo NATO sąjungininkei paskelbė atvirą kreipimąsi.
 
Praėjusią savaitę paskelbtame pranešime M. Pompeo soboro muziejaus statusą pavadino „pavyzdiniu“ Turkijos „įsipareigojimu gerbti religijų tradicijas ir įvairialypę šalies istoriją“, ir teigė, kad pokyčiai rizikuoja „sumenkinti šio nuostabaus statinio palikimą.“
 
Demokratų partijos kandidatas į prezidentus Joe Bidenas penktadienį taip pat pareiškė, kad labai apgailestauja dėl Turkijos sprendimo.
 
J. Bidenas paragino R. T. Erdoganą sprendimą atšaukti „ir vietoje to palikti šios vertingos vietos muziejaus statusą, visiems užtikrinant vienodą prieigą.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.12; 11:00

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija paprašė NATO papildomos pagalbos dėl įvykių Sirijoje, kuri padėtų apsaugoti sienas ir atsakyti į migracijos iššūkius. Tai pirmadienį po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pranešė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
 
„Šiandien derybose mes daugiausia dėmesio skyrėme padėčiai Sirijoje. Aš pabrėžiau, kaip svarbu, kad NATO ir Aljanso šalys suteiktų Turkijai papildomą pagalbą. Sirijos ir Turkijos siena – tai pietrytinė NATO siena. Krizė Sirijoje – tai grėsmė mūsų regionui ir visai Europai tiek saugumo srityje, tiek humanitarinėje srityje. Nė viena Europos šalis negali sau leisti prabangos likti abejingai Sirijos tragedijai“, – pareiškė jis.
 
Anot R. T. Erdogano, Turkija „devynerius metus buvo Europos ir NATO bastionas prieš grėsmę iš Sirijos, buvo vienintelė NATO šalis, kuri kovojo su „Islamo valstybe“, taip pat priėmė 3,7 milijono pabėgėlių iš Sirijos“.
 
Šis pareiškimas nuskambėjo prieš Briuselyje įvyksiantį R. T. Erdogano susitikimą su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu  Micheliu, kurie greičiausiai pareikalaus, kad Turkija vėl laikytųsi 2016 metais pasirašyto susitarimo dėl pabėgėlių. R. T. Erdoganas savo ruožtu gali reikalauti tolesnės finansinės paramos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.10; 00:30

Europos šalys privalo remti Turkijos „sprendimus“ Sirijoje, jei nori išspręsti migrantų krizę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, apkaltinęs Europą „trypiant“ pabėgėlių teises.
 
„Jei Europos šalys nori išspręsti šį klausimą, jos turi remti Turkijos pastangas rasti politinius ir humanitarinius sprendimus Sirijoje“, – per televiziją transliuotoje kalboje teigė R. T. Erdoganas.
 
„Visos Europos šalys, kurios šiandien uždaro savo sienas pabėgėliams, bando juos nustumti smūgiais, skandina jų laivus, net šaudo į juos, trypia visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, – Ankaroje sakė jis.
 
Po daugiau nei 30 turkų karių žūties per Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo apšaudymą praeitą savaitę Idlibe, Turkija atvėrė savo sienas ir leidžia į Europą keliauti pabėgėliams ir migrantams.
 
Turkijoje glaudžiasi apie 3,6 mln. sirų pabėgėlių, o daug migrantų iš kitų šalių, įskaitant Afganistaną, Turkija naudojasi kaip tranzitine šalimi pakeliui į Europą.
 
Ankara baiminasi dar vieno masinio migrantų antplūdžio, jei paskutinis Sirijos sukilėlių bastionas Idlibas pateks į Sirijos vyriausybinių pajėgų rankas.
 
Nuo tada, kai R. T. Erdoganas uždegė žalią šviesą migrantams keliauti į Europą, tūkstančių migrantų susirinko Turkijos ir Graikijos pasienyje ir bandė patekti į Graikiją, tai lėmė susidūrimus su Graikijos policija.
 
R. T. Erdoganas sukritikavo Graikijos reakciją, teigdamas: „Graikai, kurie imasi bet kokių priemonių, kad sustabdytų į jų šalį atvykstančius pabėgėlius, net skandina ir žudo juos kovine amunicija, neturėtų užmiršti, kad vieną dieną jiems patiems gali prireikti tokios pat malonės.“
 
Savaitgalį Turkija paskelbė pradedanti karinę operaciją „Pavasario skydas“ prieš Rusijos remiamas Sirijos režimo pajėgas, nes pastarosiomis savaitėmis Idlibe žuvo per 50 turkų karių.
 
Ketvirtadienį R. T. Erdoganas vyks į Maskvą, kur susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turkijos lyderis tikisi, kad derybose pavyks pasiekti ilgalaikių paliaubų susitarimą ir sukurti „saugumo zoną“.
 
Turkija savo karine operacija siekia nustumti Sirijos režimo pajėgas iki ribų, nustatytų 2018 m. Ankaros ir Maskvos sutartimi, po kurios pasirašymo Idlibe buvo įrengta 12 Turkijos kariuomenės stebėjimo postų.
 
Nepaisant šio susitarimo, Rusijos karinės aviacijos remiamas Damasko režimas tęsia puolimą prieš Turkijos remiamus Sirijos sukilėlius ir džihadistus. Per šį puolimą žuvo šimtai civilių, o beveik milijonas buvo priversti bėgti iš savo namų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 13:00