Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Turkija paprašė NATO papildomos pagalbos dėl įvykių Sirijoje, kuri padėtų apsaugoti sienas ir atsakyti į migracijos iššūkius. Tai pirmadienį po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu pranešė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
 
„Šiandien derybose mes daugiausia dėmesio skyrėme padėčiai Sirijoje. Aš pabrėžiau, kaip svarbu, kad NATO ir Aljanso šalys suteiktų Turkijai papildomą pagalbą. Sirijos ir Turkijos siena – tai pietrytinė NATO siena. Krizė Sirijoje – tai grėsmė mūsų regionui ir visai Europai tiek saugumo srityje, tiek humanitarinėje srityje. Nė viena Europos šalis negali sau leisti prabangos likti abejingai Sirijos tragedijai“, – pareiškė jis.
 
Anot R. T. Erdogano, Turkija „devynerius metus buvo Europos ir NATO bastionas prieš grėsmę iš Sirijos, buvo vienintelė NATO šalis, kuri kovojo su „Islamo valstybe“, taip pat priėmė 3,7 milijono pabėgėlių iš Sirijos“.
 
Šis pareiškimas nuskambėjo prieš Briuselyje įvyksiantį R. T. Erdogano susitikimą su Europos Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Charlesu  Micheliu, kurie greičiausiai pareikalaus, kad Turkija vėl laikytųsi 2016 metais pasirašyto susitarimo dėl pabėgėlių. R. T. Erdoganas savo ruožtu gali reikalauti tolesnės finansinės paramos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.10; 00:30

Europos šalys privalo remti Turkijos „sprendimus“ Sirijoje, jei nori išspręsti migrantų krizę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, apkaltinęs Europą „trypiant“ pabėgėlių teises.
 
„Jei Europos šalys nori išspręsti šį klausimą, jos turi remti Turkijos pastangas rasti politinius ir humanitarinius sprendimus Sirijoje“, – per televiziją transliuotoje kalboje teigė R. T. Erdoganas.
 
„Visos Europos šalys, kurios šiandien uždaro savo sienas pabėgėliams, bando juos nustumti smūgiais, skandina jų laivus, net šaudo į juos, trypia visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, – Ankaroje sakė jis.
 
Po daugiau nei 30 turkų karių žūties per Sirijos prezidento Basharo al-Assado režimo apšaudymą praeitą savaitę Idlibe, Turkija atvėrė savo sienas ir leidžia į Europą keliauti pabėgėliams ir migrantams.
 
Turkijoje glaudžiasi apie 3,6 mln. sirų pabėgėlių, o daug migrantų iš kitų šalių, įskaitant Afganistaną, Turkija naudojasi kaip tranzitine šalimi pakeliui į Europą.
 
Ankara baiminasi dar vieno masinio migrantų antplūdžio, jei paskutinis Sirijos sukilėlių bastionas Idlibas pateks į Sirijos vyriausybinių pajėgų rankas.
 
Nuo tada, kai R. T. Erdoganas uždegė žalią šviesą migrantams keliauti į Europą, tūkstančių migrantų susirinko Turkijos ir Graikijos pasienyje ir bandė patekti į Graikiją, tai lėmė susidūrimus su Graikijos policija.
 
R. T. Erdoganas sukritikavo Graikijos reakciją, teigdamas: „Graikai, kurie imasi bet kokių priemonių, kad sustabdytų į jų šalį atvykstančius pabėgėlius, net skandina ir žudo juos kovine amunicija, neturėtų užmiršti, kad vieną dieną jiems patiems gali prireikti tokios pat malonės.“
 
Savaitgalį Turkija paskelbė pradedanti karinę operaciją „Pavasario skydas“ prieš Rusijos remiamas Sirijos režimo pajėgas, nes pastarosiomis savaitėmis Idlibe žuvo per 50 turkų karių.
 
Ketvirtadienį R. T. Erdoganas vyks į Maskvą, kur susitiks su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Turkijos lyderis tikisi, kad derybose pavyks pasiekti ilgalaikių paliaubų susitarimą ir sukurti „saugumo zoną“.
 
Turkija savo karine operacija siekia nustumti Sirijos režimo pajėgas iki ribų, nustatytų 2018 m. Ankaros ir Maskvos sutartimi, po kurios pasirašymo Idlibe buvo įrengta 12 Turkijos kariuomenės stebėjimo postų.
 
Nepaisant šio susitarimo, Rusijos karinės aviacijos remiamas Damasko režimas tęsia puolimą prieš Turkijos remiamus Sirijos sukilėlius ir džihadistus. Per šį puolimą žuvo šimtai civilių, o beveik milijonas buvo priversti bėgti iš savo namų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.04; 13:00

Česlovas Iškauskas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Prieš keletą dienų vienas kolega tėškė tiesiai šviesiai: Sirija elgiasi kaip prostitutė. Kaip žinome, tai seniausia profesija pasaulyje (beje, antra po jos – žurnalistika…).

Kodėl ši šalis – viena seniausių pasaulio civilizacijų, klestėjusi su Senovės Egiptu ir Mesopotamija, – dabar vadinama kitų, stipriųjų valstybių, pirmiausia Rusijos, sugulove? Turiu galvoje ne tik karą, kurį ten, antikinius laikus menančiuose Vidurio Rytuose kariauja didžiosios imperijos, bet ir Damasko elgesį, vertinant šimtmečio senumo istoriją.

Štai pavyzdys.

Nauja konflikto kibirkštis

Prieš keletą dienų Sirijos parlamentas vienbalsiai priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines armėnų žūtis Pirmojo pasaulinio karo laikais genocidu. Taip smogtas dar vienas smūgis Turkijai, su kurios pajėgomis Sirijos kariuomenė keletą kartų susidūrė Idlibo provincijoje. Neabejojama, kad šis parlamento sprendimas dar pakaitins įtemptus Damasko ir Ankaros santykius.

Rezoliucijoje tvirtinama, kad „armėnai, asirai ir kitos tautos, įeinančios į sirų naciją, tapo etninio valymo, tikslingų pjautynių ir genocido aukomis“. Parlamento pirmininkas Hamidas Sabbagas buvo dar atviresnis: „Dabar mes matome Turkijos agresiją, kuri remiasi rasistine Osmanų ideologija“. Jis sakė, kad armėnų genocidą vykdė „Erdogano protėviai“.

Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.

Ankara apkaltino Damaską veidmainiavimu. Turkijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kuriame sakoma: „Ši rezoliucija rodo veidmainiškumą režimo, kuris daugelį metų vykdė savo tautos žudynes, iš savo namų išvijo milijonus žmonių ir prieš juos naudojo cheminį ginklą“.

R. T. Erdoganas apkaltino ir Rusiją, kuri vykdė antpuolius prieš taikius Idlibo gyventojus. Jis pareiškė, kad Turkija jėga užtikrins paliaubas Idlibe ir baus tuos, kurie jas pažeidžia.

Armėnai vykdė lėtinį turkų genocidą

Parlamento sprendimas eilinį kartą rodo, kad Sirija tėra žaisliukas – kad neišsireiškus šiurkščiau! – Rusijos rankose. Net nesigilinant į karo šioje šalyje subtilybes, akivaizdu, kad Maskva, kuri globoja marionetinį Armėnijos režimą, diktuoja Damaskui žaidimo sąlygas.

Turkija nepripažįsta termino „genocidas“, kai vertinami 1915 m. įvykiai. Tiesa, tų metų balandžio 24 d. (kai kur ji paskelbta Armėnų genocido aukų atminimo diena) Stambule žuvo apie 800 vietinių armėnų inteligentų, o abipusio konflikto metu – iki pusantro milijono, o Ankaros nuomone, penkis kartus mažiau. Bet šių žudynių jokiu būdu negalima vadinti armėnų genocidu, nes konflikte dalyvavo ir milžiniškus nuostolius patyrė abi pusės. Dar daugiau: vos keli mėnesiai iki įvykių Stambule panašūs teroristiniai veiksmai vykdyti prieš osmanų etnines grupes.

Faktai rodo, kad iki tol jau geroką šimtmetį – nuo 1815 m. – Osmanų imperijoje vyko armėnų sukilimai ir buvo išžudyta dešimtys tūkstančių turkų. Tuomet vyriausybė nuolat informavo aukšto rango armėnų atstovus, kad ji imsis būtinų priemonių, jei armėnai toliau žudys turkus. Deja, armėnų sukilėliai įspėjimą ignoravo, toliau puldinėjo beginkles turkų moteris ir vaikus. 1915 m. balandžio 24 d. vyriausybė dėl minėtų nusikaltimų uždarė armėnų komitetus ir areštavo – nenužudė ar išžudė, o suėmė ir vėliau ištrėmė – daugiau kaip 2300 šių organizacijų vadovų. 

XVIII a. prasidėjęs armėnų nacionalizmas per šimtmečius tapo gana agresyvus. Jam pateisinti sugalvota pseudoistorija, neva armėnai yra viena pirmųjų pasaulio tautų ir yra ne indoeuropiečiai (kad armėnai indoeuropiečiai, įrodyta jau senokai), turintys savo pradininką Haiką, t.y. išskirtinė tauta, todėl ją reikia ginti ir užtarti.

Genocido apibrėžimas netinka

Portalas Slaptai.lt ne kartą rašė, kad konfliktas Pirmojo pasaulinio karo metais neatitinka genocido apibrėžimo, kuris priimtas Jungtinių Tautų konvencijos 2-ajame straipsnyje, teigiančiame, jog „tai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar dalinai išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“. Turkija pripažįsta, kad armėnai masiškai nukentėjo nuo žiauraus elgesio, tačiau neigia, kad buvo siekiama šią grupę sunaikinti. Nebuvo planuotų ir sistemingų veiksmų prieš armėnus, o jie persekiojami ir tremiami buvo už armėnų teroristinių organizacijų ardomąją veiklą. Be to, dėl vykdytų žiaurumų keli aukšto rango osmanų pareigūnai buvo nuteisti dar 1919-1920 m.

Armėnų teroristinė organizacija ASALA

Beveik trys dešimtys šalių, kur, beje, yra skaitlinga ir įtakinga armėnų diaspora (pavyzdžiui, Prancūzijoje), nusikaltimus prieš armėnus yra įvardijusios genocidu. BNS teigimu, iki 2019 m. spalio tokios valstybės buvo: Argentina, Austrija, Belgija, Bolivija, Brazilija, Čilė, Čekija, Kanada, Kipras, Danija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Italija, Libanas, Lietuva, Lenkija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Paragvajus, Portugalija, Rusija, Slovakija, Švedija, Šveicarija, Vatikanas, Venesuela ir Urugvajus. Pernai spalį prie jų prisijungė JAV, priėmusios atitinkamą Atstovų rūmų rezoliuciją, anksčiau – Europos Parlamentas ir kt. Beje, kol buvo svarstomas Turkijos narystės ES klausimas, genocido pripažinimas net nebuvo svarstomas. Tai liudija Briuselio veidmainiškumą.

Lietuva, kaip visada, paskubėjo…

Deja, Lietuva taip pat pasidavė šiam pripažinimo bumui. Perkeltine prasme, ji nutipeno paskui naują Didįjį Brolį… Lietuvos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Slaptai.lt autorė Irma Ąžuolė pernai liepą rašė (https://slaptai.lt/irma-azuole-visaziniai-teisuoliai-rizikuoja-tapti-irankiu-kitu-rankose/), kad priimant rezoliuciją posėdyje dalyvavo tik trečdalis Seimo narių – 55 iš 141, o rezoliucijos projektą buvo pasirašę vos 49, ji priimta 48 balsais. Parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas dar nebuvo grįžęs iš vizito Šveicarijoje. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Pirmas ją pasirašė Seimo narys Algis Kašėta, kuris netrukus tapo Tarpparlamentinių ryšių su Armėnijos Respublika grupės vadovu…

Tokios rezoliucijos tik gilina Turkijos ir Armėnijos santykių krizę, kuri nejuda iš mirties taško po Jerevano įvykdyto Kalnų Karabacho užgrobimo, t.y. beveik 30 metų. Kita vertus, genocido pripažinimas kuria įtemptą geopolitinę situaciją Kaukaze, kuria naudojasi Rusija. Dabar šis virusas plinta į liepsnojančius Vidurio ir Artimuosius Rytus, kur pavojingą židinį kūrena taip pat Maskva.

Sirija tapo bjauraus ir amoralaus žaidimo įkaite, o kitais žodžiais tariant, Rusijos patiesta kraujuojančia paklode.

2020.02.18; 13:00

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Rusija ir Turkija Sirijoje artėja prie atviros konfrontacijos, praneša agentūra „Reuters“.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį pagrasino Rusijos remiamoms sirų pajėgoms, kad jos sumokės didelę kainą už atakas prieš jo šalies karius. Vyriausybė Maskvoje tuo tarpu pareikalavo, kad būtų nutraukti visi reidai prieš Rusijos ir Sirijos pajėgas sukilėlių kontroliuojamoje Idlibo provincijoje. Sirijos kariuomenė pabrėžė, kad į turkų atakas bus atsakyta.
 
Rusijos naujienų agentūra TASS pranešė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas antradienį turėjo telefonu kalbėti su R. T. Erdoganu. JT įspėja, kad dėl mūšių vėl kils pabėgėlių banga Idlibe Sirijos šiaurės vakaruose.
 
Antradienį sirų daliniams pavyko perimti strategiškai svarbaus kelio M5 tarp Alepo ir Damasko kontrolę – jis nuo 2012-ųjų buvo kontroliuojamas sukilėlių. Turkijos remiami sukilėliai tada pradėjo atsakomąjį puolimą ir priartėjo prie Nairbo miesto.
 
Pirmadienį situacija paaštrėjo, kad per Sirijos karių surengtą puolimą žuvo penki turkų kariai. Be to, Turkijos ir Rusijos pokalbiai dėl mūšių nutraukimo baigėsi be konkrečių rezultatų. R. T. Erdoganas paskelbė, kad trečiadienį pristatys planą dėl Idlibo.
 
Turkija remia sukilėlius Idlibe. Rusija ir Iranas tuo tarpu yra Sirijos prezidento Basharo al Assado dalinių pusėje. Nuo 2011 metų, kai kilo pilietinis karas, į Turkiją pabėgo 3,6 mln. sirų. Anot R. T. Erdogano, jo šalis nebegali priimti daugiau žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.12; 00:30

Graikijos vėliava

Graikijos URM griežtai pasmerkė kraštutinei dešiniajai partijai „Chrisi Avgi“ („Auksinė aušra“) atstovaujantį Europos Parlamento narį Yannis`ą Lagos`ą, kuris neseniai kalbėdamas Europos Parlamente suplėšė popieriaus lapą su Turkijos vėliavos atvaizdu.
 
„Graikija kuo griežčiausiai smerkia bet kurį nacionalinio simbolio, šiuo atveju – Turkijos nacionalinio simbolio, įžeidimo aktą“, – sakoma ketvirtadienį paskelbtame Graikijos URM pareiškime.
 
„Neleistini neonacistų veiksmai yra nukrypimas nuo Graikijos ir Europos tradicijų. „Chrisi Avgi“, kurios veikla nagrinėjama teismuose ir kurią Graikijos visuomenė per visuotinius rinkimus išvijo iš šalies parlamento, mėgina reklamuotis. Neonacistai atstovauja tik sau“, – pabrėžė URM.
Turkijos vėliava
 
Anksčiau ketvirtadienį Y. Lagos`o veiksmus griežta sukritikavo Turkija. „Šitie rasistiniai individai geriau už kitus žino, kaip mes sumušame ir išmetame į jūrą tuos, kurie drįsta pulti mūsų šlovingą vėliavą. Išlepinti rasistiniai Europos vaikai turi žinoti savo vietą. Europa turi padaryti galą rasizmui ir priešiškumui islamo atžvilgiu“, – parašė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu.
 
Anot jo, „niekas neturėtų abejoti, kad mūsų vėliava išdidžiai plevėsuos amžinai!”. „Tikimės, kad EP imsis reikiamų priemonių prieš šį klouną”, – pridūrė Turkijos URM vadovas.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
 
Y. Lagos`as nuo 2012 iki 2019 metų buvo Graikijos parlamento deputatas, jis atstovavo kraštutinei dešiniajai partijai „Chrisi Avgi“.
 
Kalbėdamas Briuselyje Y. Lagos`as apkaltino Turkiją organizuojant nelegalius migracijos srautus į Europą, sukritikavo prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą už grasinimus atidaryti sieną migrantams ir suplėšė popieriaus lapą su Turkijos vėliavos nuotrauka.
 
2019 metų gegužę Graikijoje per rinkimus į EP „Chrisi Avgi“ užėmė penktąją vietą su 4,87 proc. balsų ir iškovojo vieną mandatą. Graikijai Europos Parlamente atstovauja 21 deputatas. Per visuotinius rinkimus praėjusių metų liepą „Chrisi Avgi“ neįveikė 3 proc. barjero ir neturi nė vienos vietos Graikijos parlamente.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 00:30

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu trečiadienį apkaltino ES, esą blokas nesilaiko pabėgėlių susitarimo principų. Jis teigė, kad ES nesumokėjo Turkijai tiek, kiek buvo žadėta, praneša „Deutsche Welle“.
 
ES veiksmus M. Cavusoglu kritikavo likus dviem dienoms iki oficialaus Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vizito į Turkiją.
 
Turkijos užsienio reikalų ministras Vokietijos laikraščiui „Bild“ sakė, kad ES Turkijai ir 2016 m., ir 2018 m. pažadėjo sumokėti 3 milijardus eurų.
 
„Dabar jau atėjo 2020 m., ir mes vis dar negavome visos 3 milijardų sumos“, – teigė M. Cavusoglu.
 
2016 m. suderėjus susitarimą su Ankara, per Turkiją į ES atvykstančių Sirijos pabėgėlių skaičius žymiai sumažėjo.
 
M. Cavusoglu apkaltino ES nesilaikant ir kitų susitarimo punktų. Pagal 2016 m. paktą, Ankara įsipareigoja riboti į ES vykstančių pabėgėlių srautą ir priimti tuos, kurių prašymai Europoje buvo atmesti. Mainais už tai ES pažadėjo Turkijai skirti milijardų eurų paramą, iš naujo spręsti Turkijos narystės ir vietos bloke klausimą, taip pat svarstyti bevizio režimo galimybę ES besilankantiems turkams.
 
„Mes laikomės susitarimo, priimame visus atgal išsiųstus pabėgėlius. O kaip dėl ES? – klausė ministras. – Muitų sąjunga nebuvo išplėsta ir daugiau diskusijų dėl narystės ES taip pat nebuvo.“
 
Pasak pranešimų Vokietijos žiniasklaidoje, šią savaitę ES sumažino pasirengimo narystei pagalbą Turkijai 75 proc. ES šį teiginį paneigė.
Nors M. Cavusoglu kritikavo ES veiksmus, jis taip pat pabrėžė, kad ir toliau remia migracijos susitarimą.
 
A. Merkel su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu susitiks penktadienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.23; 14:31

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Maskvoje susitiko Turkijos ir Sirijos žvalgybos tarnybų vadovai, antradienį pranešė aukšto lygio Turkijos pareigūnas.
 
Nors kalbų apie aukšto lygio derybas tarp Ankaros ir Damasko būta nemažai, apie tokį susitikimą viešai paskelbta pirmą kartą, teigė šaltinis Sirijoje. Ankara ir Damaskas yra priešingų Sirijos karo pusių šalininkės.
 
Pirmadienį Rusijoje susitiko Turkijos žvalgybos vadovas Hakanas Fidanas, Sirijos nacionalinio saugumo biuro vadovas Alis Mamloukas bei ištikimas Sirijos prezidento Basharo al-Assado atstovas.
 
Jie taip pat aptarė galimybę išvien veikti prieš Sirijos kurdų liaudies apsaugos dalinius (YPG) Šiaurės rytų Sirijoje, pranešė Turkijos šaltinis.
Praėjusių metų spalį JAV paskelbus apie karių patraukimą iš Sirijos, Turkija surengė puolimą šalies šiaurės rytuose.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
 
Pasak valstybinės Sirijos naujienų agentūros SANA, A. Mamloukas susitikimo metu reikalavo, kad iš Sirijos būtų nedelsiant patrauktos visos Turkijos pajėgos.
 
Turkija Sirijoje remia sukilėlius, siekiančius nuversti B. al-Assadą, o Damasko režimą remia Rusija.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas Sirijos prezidentą yra pavadinęs žudiku, o jis savo ruožtu R. T. Erdoganą išvadino vagimi.
 
Antradienį R. T. Erdoganas pareiškė, kad Turkija gali bet kada atnaujinti operaciją Sirijoje, kad „užkirstų kelią režimui laužyti paliaubų principus“. Turkijos prezidentas minėjo, kad Maskvos ir Vašingtono tarpininkaujamų paliaubų susitarime įtvirtinti dalykai smarkiai skiriasi nuo to, kas iš tiesų buvo pasiekta.
 
„Visi turėtų įsisąmoninti ir priimti tai, kad darosi nebejuokinga, ir Turkija tikrai įgyvendins savo pasižadėjimus, – perspėjo R. T. Erdoganas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.14; 18:11 

Turkijos ir Rusijos prezidentai trečiadienį iškilmingai atidarė „TurkStream“ gamtinių dujų vamzdyną. Ceremonijos metu valstybių vadovai džiaugėsi šalių bendradarbiavimu.
 
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad pastarasis projektas svarbus ne tik Turkijai ar Rusijai, bet ir kitoms šalims, esą „TurkStream“ pagerins Europos energetinio saugumo situaciją.
 
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, dujotiekį pavadinęs „istorinės reikšmės projektu“, teigė, kad šiuo vamzdynu Turkiją galės pasiekti 15,75 milijardo kubinių metrų gamtinių dujų.
 
„Neleidome, kad išsiskiriančios nuomonės užkirstų kelią pasiekti (abiem šalims) bendrą interesą“, – pasidžiaugęs dėl artimų Ankaros ir Maskvos ryšių, sakė R. T. Erdoganas.
 
R. T. Erdoganas, V. Putinas, Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius ir Bulgarijos premjeras Boiko Borisovas ant pakylos pasuko vožtuvą, simbolizuojantį „TurkStream“ dujotiekio atidarymą.
 
Vamzdynas driekiasi 930 km po Juodąja jūra. „TurkStream“ projektas sustiprino energetinius Ankaros ir Maskvos ryšius, kiek anksčiau šios šalys taip pat praplėtė bendradarbiavimą gynybos srityje, Turkijai įsigijus Rusijos priešraketinių gynybos sistemų, praneša „Reuters“.
 
Rusija ir Turkija taip pat derina pajėgų dislokavimą Šiaurės Vakarų Sirijoje, nors šalys remia skirtingas Sirijos konflikto puses ir kovoja dėl įtakos Libijoje.
 
Sekmadienį dujų operatorius „Bulgartransgaz“ pranešė, kad Rusija jau pradėjo vamzdynu tiekti dujas Europai. Dujotiekio terminalas yra netoli Turkijos Kijikojo kaimo, maždaug 20 km nuo sienos su Bulgarija.
 
Praėjusį mėnesį JAV Senatas patvirtino gynybos įstatymą, kuriuo su „TurkStream“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekiais susijusioms įmonėms pritaikomos sankcijos, siekiant „kovoti su Rusijos agresija“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.09; 03:00

Turkijos parlamentas sausį svarstys siūlymą dislokuoti karius Libijoje, kurie paremtų Jungtinių Tautų (JT) palaikomą Tripolio vyriausybę, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
 
Sausio 7 dieną, „kai tik parlamentas pradės sesiją, pateiksime siūlymą nusiųsti karių į Libiją“, Ankaroje sakė R. T. Erdoganas.
 
„Tikiuosi, kad sausio 8–9 dieną mes priimsime šį siūlymą parlamente ir priimsime kvietimą“, gautą iš Tripolio Nacionalinio susitarimo vyriausybės (GNA).
 
Šeštadienį Turkijos parlamentas ratifikavo saugumo ir karinio bendradarbiavimą susitarimą su Fayezo al-Sarrajo vyriausybe, tačiau norint dislokuoti karius reikalingas dar vienas įstatymas.
 
R. T. Erdoganas trečiadienį surengė iš anksto neskelbtą vizitą į Tunisą, kur su Turkijos gynybos ministru ir žvalgybos tarnybos vadovu aptarė būdus Libijoje pasiekti paliaubas.
 
Jau aštuonerius metus Libijoje vyksta pilietinis karas, kuriame dėl Šiaurės Afrikos šalies kontrolės kovoja GNA ištikimi kovotojai ir generolo Khalifos Haftaro įkurta Libijos nacionalinė armija.
 
R. T. Erdoganas pastarosiomis savaitėmis žadėjo, jei to prireiks, padidinti karinę paramą GNA, kuri kovoja su K. Haftaru, balandį pradėjusiu karinę operaciją perimti sostinės Tripolio kontrolę.
 
Turkija ir Kataras remia GNA, o K. Haftaras sulaukė Egipto, Jungtinių Arabų Emyratų ir Rusijos palaikymo – šių šalių santykiai su Turkija yra gana įtempti.
 
Praeitą mėnesį Maskva paneigė „The New York Times“ publikaciją, kurioje teigiama, kad Rusija nusiuntė samdinių kovoti K. Haftaro pusėje. JT taip pat kaltina K. Haftarą samdant kovotojus iš Sudano.
 
„Jie padeda karo vadui. Mes priimame teisėtos Libijos vyriausybės kvietimą. Toks skirtumas“, – ketvirtadienį sakė R. T. Erdoganas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 05:00

JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija pareiškė nelaikanti masinių armėnų žudynių 1915 metais genocidu, nepaisant JAV Kongreso priimtų rezoliucijų, oficialiai pripažįstančių šias žudynes genocidu, skelbia BBC.
 
JAV valstybės departamento pranešime, kaip manoma, skirtame nuraminti Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą, nurodoma, kad D. Trumpo administracijos pozicija šiuo klausimu lieka nepakitusi ir Kongreso veiksmai neatitinka administracijos politikos.
 
Praėjusią savaitę JAV Senatas priėmė rezoliuciją, pripažįstančią masines maždaug 1,5 mln. armėnų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą genocidu. JAV Atstovų rūmai dar anksčiau pripažino armėnų genocidą.
 
Turkija, kuri yra Osmanų imperijos paveldėtoja, įnirtingai atmeta bet kokį pareiškimą, kad 1,5 mln. armėnų žudynės, kurias vykdė Osmanų imperijos pajėgos Pirmojo pasaulinio karo metu, yra genocidas.
 
Turkiją supykdė JAV Kongreso balsavimai ir penktadienį Turkijos užsienio reikalų ministerija iškvietė JAV ambasadorių Ankaroje. Ankara apkaltino JAV politizuojant istoriją.
 
Po balsavimų JAV Atstovų rūmuose ir Senate Turkijos autoritarinis prezidentas pagrasino uždaryti Inčirliko oro pajėgų bazę Turkijoje, kuria naudojasi JAV. Pasak R. T. Erdogano, šie JAV Kongreso balsavimai, paprastos rezoliucijos, yra „beverčiai“ ir „didžiausias įžeidimas“ Turkijos žmonėms.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.18; 06:00 

Turkija nusiuntė į Libijos sostinę specialiųjų dalinių, kurie saugos premjero Faizo Sarajo Nacionalinės santarvės vyriausybės (NSV) narius. Tai pirmadienį pranešė televizijos kanalas „Al Arabia“.
 
Jo šaltinių duomenimis, į Tripolį „įvertinti situacijos“ atvyko ir Turkijos kariniai patarėjai. Taip pat teigiama, kad Ankara patiekė karinės technikos, kurios anksčiau prašė ministrų kabinetas Tripolyje.
 
Gruodžio 12 d. vadinamosios Libijos nacionalinės armijos (LNA) vadas feldmaršalas Khalifa Haftaras paskelbė, kad jo pajėgos pradeda „lemiamą mūšį ir puolimą į pačią sostinės širdį“. Įsakymą pradėti plataus masto operaciją Tripolyje, kad būtų likviduotos ten įsitvirtinusios „teroristinės grupuotės“, jis davė dar balandžio 4 d. Atsakydamos į tai NSV lojalios sukarintos formuotės pradėjo kampaniją „Rūstybės ugnikalnis“. Sparčiai priartėjusios prie Tripolio, Kh. Haftaro pajėgos įsitvirtino jo prieigose. Visą šį laiką su permaininga sėkme vyko poziciniai mūšiai. Nesiliaujanti konfrontacija pareikalavo šimtų žmonių gyvybių, sugriauti svarbūs infrastruktūros objektai, tūkstančiai vietos gyventojų buvo priversti palikti savo namus.
 
Anksčiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė esąs pasirengęs suteikti F. Sarajui visą reikiamą pagalbą ir nusiųsti į Libiją savo kariškių, jei bus gautas atitinkamas prašymas, grindžiamas su juo sudaryta sutartimi. Omenyje turimas lapkričio 28 d. Stambule šalių pasirašytas savitarpio supratimo memorandumas, kurio pirmasis punktas numato plėsti karinį bendradarbiavimą, o antrajame kalbama apie jūrų zonų tarp šalių atribojimą, kas, be kita ko, suteikia Turkijai galimybę žvalgyti ir išgauti naudingąsias iškasenas Libijos išskirtinėje ekonominėje zonoje.
 
Šiuo metu Libijoje veikia dvi vyriausybės: tarptautinės bendrijos remiama premjero Faizo Sarajo Nacionalinės santarvės vyriausybė Tripolyje ir Abdullah`os al-Thani ministrų kabinetas šalies rytuose, kurį remia parlamentas ir Libijos nacionalinė armija.
 
2019.12.17; 06:25

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.

Skubotas optimizmas

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.

ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.

Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.

Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.

Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.

Turkiškas principingumas

Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?

Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.

Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.

Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?

Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…

Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?

Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?

Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.

Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.

Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.

Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.

Lietuviškos klaidos

Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?

Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.

Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.

Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?

Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.

Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?

Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…

Kaip buvo žudomi turkų diplomatai

Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.

1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.

1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.

1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.

1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.

1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.

1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.

Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.

1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.

1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.

1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.

1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.

1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.

1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.

1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.

1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.

1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.

Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.

1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.

1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.

1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.

1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.

1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.

1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).

1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.

1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.

1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.

1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.

1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.

Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.

Vien už tai jiems – nuoširdus ačiū.

2019.12.07; 06:47

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.

Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…

Štai čia ir apsistokime.

Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.

Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.

Turkijos vėliava

Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.

Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…

Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.

Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.

Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.

2019.12.03; 11:13

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prieš kitą savaitę Londone vyksiantį NATO viršūnių susitikimą smarkiai užsipuolė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
 
Komentuodamas šio pastabas apie NATO „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas penktadienį savo kalboje Stambulo universitete pareiškė, kad tai yra „ligotos ideologijos pavyzdys“. „Ką jis sako? NATO yra ištikusi smegenų mirtis. Pone E. Macronai, sakau tai Turkijoje ir pakartosiu NATO susitikime: pasitikrinkite, ar jūsų nėra ištikusi smegenų mirtis“.
 
Prancūzija dėl šių žodžių išsikvietė Turkijos ambasadorių Paryžiuje.
 
E. Macronas neseniai interviu žurnalui „The Economist“ pareiškė, NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Esą nevykta koordinacija tarp JAV ir kitų NATO partnerių priimant strateginius sprendimus.
 
R. T. Erdoganas ir E .Macronas prieš NATO viršūnių susitikimą susitiks su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Didžiosios Britanijos premjeru Borisu Johnsonu aptarti padėties Sirijoje. Turkija spalį įžengė į Šiaurės Siriją, pradėdama operaciją prieš kurdų kovotojus, kuriuos laiko teroristais. Ši operacija sulaukė didelės tarptautinės kritikos.
 
E. Macronas ketvirtadienį sukritikavo vienašališkus R. T. Erdogano veiksmus ir pareiškė, kad jie sukėlė grėsmę pasiekimams kovoje su „Islamo valstybe“ (IS). R. T. Erdoganas penktadienį atšovė, kad Prancūzijai Sirijoje nėra ką veikti. Be to, E. Macronas esą nieko nenutuokia apie kovą su teroru. Jis „labai nepatyręs“, – pabrėžė Turkijos vadovas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.30; 05:30

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas gali atšaukti kitą savaitę turėsiantį vykti vizitą į Vašingtoną, teigia turkų pareigūnai.
 
Taip R. T. Erdoganas ketina pasielgti protestuodamas prieš Atstovų Rūmų sprendimą pripažinti masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje genocidu ir siekti sankcijų Turkijai dėl šio pradėtos karinės operacijos Sirijoje, praneša „Reuters“, remdamasis trimis aukšto rango Turkijos pareigūnais.
 
Donaldo Trumpo pakvietimu Turkijos lyderio vizitas turėtų vykti lapkričio 13 d., tačiau pats prezidentas jau praeitą savaitę užsiminė, kad Atstovų Rūmų sprendimas pripažinti armėnų genocidą kelia „klaustukus dėl planų“ apsilankyti Vašingtone.
 
„Šie žingsniai meta didelį šešėlį ant dvišalių santykių. Dėl šių sprendimų, R. T. Erdogano vizitas yra įšaldomas“, – sakė vienas aukštas Turkijos pareigūnas, pabrėždamas, kad galutinis sprendimas dėl vizito dar nėra priimtas.
 
Turkijos šaltinių teigimu, D. Trumpo ir R. T. Erdogano ryšys yra tvirtas, nepaisant pykčio dėl Atstovų Rūmų sprendimo paremti sankcijas Turkijai dėl karinės operacijos Sirijoje ir įsigyjamų rusiškų raketų sistemų S-400.
 
Šie asmeniniai prezidentų ryšiai gali būti itin svarbūs, atsižvelgiant į tai, kad NATO narės Turkijos sprendimas įsigyti rusiškas raketų sistemas turėtų lemti sankcijas Ankarai.
 
Visgi labiausiai Turkiją įsiutino ne sankcijų grėsmė, o tai, kad Atstovų Rūmai pripažino armėnų genocidą. Turkija pripažįsta, kad Pirmojo pasaulinio karo metais daug armėnų žuvo susirėmimuose su Osmanų imperijos pajėgomis, tačiau neigia, kad armėnų žudynės buvo kruopščiai planuojamos ar kad tai buvo armėnų tautos genocidas.
 
„Jie pasinaudojo dabartiniu politiniu klimatu Turkijoje, kad priimtų šią rezoliuciją“, – sakė Turkijos Prezidentūrai artimas šaltinis.
 
Prasidėjus Turkijos karinei operacijai Sirijoje, D. Trumpas nusiuntė laišką R. T. Erdoganui, kuriame perspėja, kad jis gali būti atsakingas už „tūkstančių žmonių skerdynes“.
 
„Nebūk užsispyręs. Nebūk kvailys!“ – Turkijos prezidentui rašė D. Trumpas.
Turkijos saugumo struktūrų pareigūnas tvirtino, kad D. Trumpo laiškas bei balsavimas Atstovų Rūmuose pakenkė dvišaliams santykiams: „Jei atmosfera nesikeis, nėra jokio reikalo vykti vizito.“
 
Nepaisant nesutarimų, Ankarai D. Trumpas suteikia daugiausia vilčių išlaikyti gerus JAV ir Turkijos santykius, kurių Turkijai reikia, jei ši nori įgyvendinti pačios išsikeltą tikslą keturis kartus padidinti metinę prekybą iki 100 mlrd. dolerių.
 
„Abiejų lyderių santykiai yra geri. Prezidentas D. Trumpas nori gerų santykių su Turkija, nepaisant jo paties administracijos“, – teigė Prezidentūrai artimas šaltinis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.05; 06:00

Turkija sutiko penkioms paroms sustabdyti savo karinę operaciją Sirijoje, kurią visiškai nutrauks, jei kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) pasitrauks iš saugumo zonos ties Turkijos ir Sirijos siena, paskelbė JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as ir Turkijos pareigūnai.
 
120 val. truksiantis ugnies nutraukimas sumažino įtampą šioje beprecedentėje krizėje tarp Turkijos ir JAV, tačiau kritikai ir vėl suskubo apkaltinti prezidentą Donaldą Trumpą palikus kurdų sąjungininkus likimo valiai.
 
Pagal susitarimą, kurdų pajėgos turės pasitraukti iš 32 km pločio ruožo palei Turkijos ir Sirijos sieną, kur Ankara ketina įkurti saugumo zoną, į kurią bus perkelti į Turkiją pabėgę sirų migrantai.
 
D. Trumpo sprendimas atitraukti amerikiečių karius nuo Turkijos ir Sirijos pasienio leido Ankarai praeitą savaitę pradėti šią karinę operaciją, tačiau pats prezidentas vėliau įvedė sankcijas turkų ministrams ir pagrasino sunaikinti NATO narės Turkijos ekonomiką.
 
Po derybų su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu M. Pence’as patvirtino, kad Turkijos karinės operacija „bus visiškai nutraukta, kai bus baigtas“ kurdų SDF atitraukimas, o JAV tada atšauks sankcijas Turkijai.
M. Pence’o teigimu, Jungtinės Valstijos bendradarbiaus su YPG – kurdų kovotojais, vadovaujančiais SDF – „kad užtikrintų tvarkingą pasitraukimą per 120 valandų“.
 
SDF vadas Mazlumas Abdi tikino, kad jo pajėgos yra „pasirengusios laikytis paliaubų“ teritorijoje nuo Ras al Aino iki Tal Abjado.
 
Vis dėlto JAV įgaliotinis Sirijoje Jamesas Jeffrey’is pripažino, kad kurdų kovotojai nebuvo patenkinti susitarimo, o Vašingtonui prireikė naudotis „botagu ir meduoliu“, grasinant sankcijomis, tam, jog būtų pasiektas paliaubų susitarimas.
 
„Nėra jokios abejonės, kad YPG nori pasilikti šiose vietovėse“, – reporteriams sakė jis, grįždamas iš Ankaros.
 
Stebėsenos organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (SOHR) anksčiau pranešė, kad dėl karinės operacijos buvo priversti bėgti 300 tūkst. gyventojų. SOHR teigimu, nuo Turkijos puolimo pradžios žuvo beveik 500 žmonių, įskaitant dešimtis civilių, dauguma jų – kurdų pusėje.
 
Visgi Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu pabrėžė, kad Ankara tik „stabdo operaciją, o ne ją nutraukia“.
 
„Tai nėra paliaubos. Paliaubas pasiekia dvi teisėtos šalys“, – sakė M. Cavusoglu.
 
Turkija kurdų YPG kovotojus laiko uždraustus Kurdistano darbininkų partijos (PKK) atšaka. PKK Turkijoje jau 35 metus vykdo kruvinus išpuolius, taip siekdami didesnės autonomijos kurdams.
 
J. Jeffrey’io teigimu, Turkija pažadėjo amerikiečių diplomatams, kad neužsibus saugumo zonoje. Jis taip pat pabrėžė, kad JAV gerbia Sirijos teritorinį vientisumą.
 
„Turkai ir pats prezidentas R. T. Erdoganas asmeniškai mums daug kartų tikino, kad jie neturi jokių ketinimų – visai jokių ketinimų – likti Sirijoje ilgam laikui“, – sakė J. Jeffrey’is.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.18; 09:00

Ankara pirmadienį apkaltino ES, kad kritikuodami Turkijos operaciją prieš Sirijos kurdų pajėgas, bloko vadovai gina „teroristinius elementus“.
 
Turkija jau šeštą dieną vykdo puolimą prieš Sirijos kurdus. Kurdai yra pagrindiniai ES sąjungininkai kovoje prieš „Islamo valstybės“ grupuotę šiaurės rytų Sirijoje. ES vadovai griežtai pasmerkė šią Turkijos operaciją Sirijoje.
 
„Visiškai nepriimtina, kad ES rodo teroristinius elementus ginantį požiūrį“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. Pareiškimą ministerija išplatino netrukus po to, kai ES pasmerkė Turkijos veiksmus Sirijoje.
 
„Mes tikrai atmetame ir smerkiame sprendimus ir mūsų šaliai išsakytus raginimus“, – skelbė ministerija.
 
ES atstovai kiek anksčiau yra teigę „smerkiantys viso regiono stabilumui ir saugumui grėsmę keliančius Turkijos karinius veiksmus“. ES taip pat atvėrė kelią sankcijoms Turkijai dėl prie Kipro krantų Ankaros vykdomų angliavandenilio gavybos veiksmų.
 
„Mums tai atrodo nepriimtina, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. – Kadangi ES požiūris yra neteisėtas ir šališkas, rimtai persvarstysime bendradarbiavimą su bloku kai kuriose srityse.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.15; 06:00

Jungtinių Tautų (JT) Saugumo taryba sušauks skubų susitikimą Turkijos puolimui prieš Sirijos kurdų karines pajėgas aptarti, trečiadienį paskelbė diplomatai.
 
Susitikimas už uždarų durų turėtų įvykti ketvirtadienio rytą, diplomatai nurodė, kad posėdžio pareikalavo Belgija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir Lenkija.
 
Kiek anksčiau JT Saugumo tarybos pirmininkas ir Pietų Afrikos Respublikos atstovas Jerry’is Matthews’as Matjilas paragino Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą laikytis „didžiausio galimo santūrumo“ ir „saugoti civilius“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.10; 05:23

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas neatmeta, kad artimiausiomis dienomis Turkija gali pradėti operaciją Sirijoje, kad sukurtų „saugumo zoną“. Tai jis atskleidė šeštadienį transliuotoje televizijos laidoje, praneša TASS.
 
„Saugumo zonos sukūrimas Sirijoje yra pats racionaliausias sprendimas, kad sirai galėtų grįžti namo. Mes nusprendėme veikti savarankiškai. Šią operaciją vykdysime ir ant žemės, ir ore. Pradėsime galbūt šiandien, o galbūt rytoj“, – sakė Turkijos vadovas.
 
Anot R. T. Erdogano, Turkijos karinės pajėgos yra pasirengusios operacijai.
Dar spalio 1 d. jis teigė, kad Turkija siekia veikti savarankiškai ir sukurti „saugumo zoną Sirijoje“ į rytus nuo Eufrato upės nes jai iki šiol „nepasisekė pasiekti norimo rezultato, o laiko laukti nebėra“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.07; 02:00

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį atvyko pirmojo oficialaus vizito į Turkiją.
 
V. Zelenskis vizitą pradėjo nuo tradicinės gėlių padėjimo ceremonijos šalia pirmojo Turkijos prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko mauzoliejaus, praneša „Ukrinform“.
 
Vėliau Ukrainos prezidentas susitiks su ukrainiečių ir Krymo totorių bendruomenių atstovais ir atidarys naują Krymo totorių centrą Stambule. Po iškilmingos ceremonijos V. Zelenskis susitiks su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.
 
Vizitą V. Zelenskis tęs ketvirtadienį. Ukrainos prezidentas lankysis bendrovėje „Bayraktar Makina“, tiekiančioje Ukrainai taktinius bepiločius skraidymo aparatus „Bayraktar TB2“.
 
V. Zelenskis vizitą užbaigs susitikimu su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.08; 05:00