Turkija nusiuntė į Libijos sostinę specialiųjų dalinių, kurie saugos premjero Faizo Sarajo Nacionalinės santarvės vyriausybės (NSV) narius. Tai pirmadienį pranešė televizijos kanalas „Al Arabia“.
Jo šaltinių duomenimis, į Tripolį „įvertinti situacijos“ atvyko ir Turkijos kariniai patarėjai. Taip pat teigiama, kad Ankara patiekė karinės technikos, kurios anksčiau prašė ministrų kabinetas Tripolyje.
Gruodžio 12 d. vadinamosios Libijos nacionalinės armijos (LNA) vadas feldmaršalas Khalifa Haftaras paskelbė, kad jo pajėgos pradeda „lemiamą mūšį ir puolimą į pačią sostinės širdį“. Įsakymą pradėti plataus masto operaciją Tripolyje, kad būtų likviduotos ten įsitvirtinusios „teroristinės grupuotės“, jis davė dar balandžio 4 d. Atsakydamos į tai NSV lojalios sukarintos formuotės pradėjo kampaniją „Rūstybės ugnikalnis“. Sparčiai priartėjusios prie Tripolio, Kh. Haftaro pajėgos įsitvirtino jo prieigose. Visą šį laiką su permaininga sėkme vyko poziciniai mūšiai. Nesiliaujanti konfrontacija pareikalavo šimtų žmonių gyvybių, sugriauti svarbūs infrastruktūros objektai, tūkstančiai vietos gyventojų buvo priversti palikti savo namus.
Anksčiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė esąs pasirengęs suteikti F. Sarajui visą reikiamą pagalbą ir nusiųsti į Libiją savo kariškių, jei bus gautas atitinkamas prašymas, grindžiamas su juo sudaryta sutartimi. Omenyje turimas lapkričio 28 d. Stambule šalių pasirašytas savitarpio supratimo memorandumas, kurio pirmasis punktas numato plėsti karinį bendradarbiavimą, o antrajame kalbama apie jūrų zonų tarp šalių atribojimą, kas, be kita ko, suteikia Turkijai galimybę žvalgyti ir išgauti naudingąsias iškasenas Libijos išskirtinėje ekonominėje zonoje.
Šiuo metu Libijoje veikia dvi vyriausybės: tarptautinės bendrijos remiama premjero Faizo Sarajo Nacionalinės santarvės vyriausybė Tripolyje ir Abdullah`os al-Thani ministrų kabinetas šalies rytuose, kurį remia parlamentas ir Libijos nacionalinė armija.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO lyderių susitikime Turkija žadėjo patvirtinti Baltijos valstybėms ir Lenkijai skirtą gynybos planą.
Skubotas optimizmas
Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šį Ankaros žingsnį džiugiai pasveikino. ELTA išplatino tekstą, kuriame akcentuojami Prezidento G.Nausėdos pastebėti „du esminiai susitikimo pasiekimai“. Štai kokius Prezidento žodžius cituoja ši agentūra: „Viena vertus, galime pasidžiaugti, kad pagaliau turime gynybos planus, kuriuos mums leido patvirtinti Turkija. Kita vertus, turime deklaraciją, kurioje pirmą kartą gana aiškiai įvardinta Rusijos grėsmė, ir manau, kad ir prie derybų stalo sėdint susidarė įspūdis, kad daugelis valstybių supranta, koks neramus yra dabartinis pasaulis, ir kad vienas iš veiksnių yra agresyvus Rusijos elgesys savo kaimynų atžvilgiu“.
ELTA taip pat informavo, kad „visi – Lietuvos, Latvijos, Lenkijos prezidentai bei Estijos premjeras – padėkojo Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui už solidarią laikyseną ir sprendimą“.
Prezidentas G. Nausėda NATO lyderių susitikime Londone kartu su Latvijos, Estijos, Turkijos ir Lenkijos vadovais. Prezidentūros nuotr.
Tiesa, neprabėgus nė kelioms dienos ELTA pranešė kiek kitokią informaciją – paneigiančią G.Nausėdos bei kitų Baltijos šalių vadovų optimizmą. Turkija sutinka patvirtinti Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos planą, bet tik po to, kai NATO vienbalsiai patvirtins, jog „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgos kelia grėsmę Turkijos nacionaliniam saugumui“.
Štai agentūros ELTA cituojama Turkijos Užsienio reikalų ministro Mevluto Cavusoglu pastaba: „Kalbos, kad Turkija per NATO viršūnių susitikimą padarė nuolaidų (dėl Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos plano), yra neteisingos. Baltijos planas jokiu būdu negalės būti paskelbtas tol, kol nebus paskelbtas mūsų planas“.
Turkiškas principingumas
Tad turkiškas galvosūkis – neišspręstas. Niekas tiksliai nežino, kaip klostysis įvykiai, jei bent viena NATO narė nesutiks „Sirijos kurdų Liaudies savigynos pajėgų įvardinti grėsme“?
Turiu vilčių, kad šių nesutarimų artimiausiu metu nebeliks. Kaip iki šiol, taip ir dabar pavyks rasti visoms konflikto pusėms priimtinų kompromisų.
Tačiau susimąstyti, ko siekia Turkija ir ar jos reikalavimai pagrįsti, – privalu jau dabar. Senų seniausiai derėjo gilintis į šios musulmoniškos valstybės reikalus. Bet to nedarėme. Tad pats metas atsikvošėti: užuot karštai analizavę vien Turkijos klaidas, pradėkime svarstyti, kokias nesąmones mes krečiame, bendraudami su Turkija.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Žvelgiant objektyviai, be išankstinių nusistatymų, Turkija nereikalauja nieko neteisėto. Jei turkams privalu rūpintis Baltijos šalių ir Lenkijos saugumu, kodėl lietuviai, latviai, estai ir lenkai gali numoti ranka į šios musulmonškos valstybės saugumo aktualijas? Jei Vašingtonas, Briuselis ar Paryžius gali turkams priekaištauti, tai kodėl Ankara neturi teisės išdėstyti savų nuoskaudų?
Deja, lietuviškoje spaudoje gausu politikos apžvalgininkų, kurie net suplukę kritikuoja šią musulmonišką valstybę. Keli „išminčiai“ įsijautę taip nukrypo į šunkelius, kad net pradėjo reikalaut turkus išmesti iš Šiaurės Atlanto Sutarties Aljanso. Vien už tai, kad šie neskuba patvirtinti Baltijos šalių gynybos planų. Arba už tai, kad turkai neva pamynė „vakarietiškas vertybes“ bendraudami su graikais ir armėnais. Tik pamanyk, tie turkai drįsta ignoruoti Lietuvos interesus bei nepripažįsta 1915-ųjų įvykių buvus „armėnų tautos genocidu“?! Girdi, kitą sykį supykę turkai nepadės parašų ant Baltijos gynybos planų, tad atskiratykime jais dabar, kol nėra vėlu…
Na, pirmiausia derėtų prisiminti, kad Turkija – NATO senbūvė, o mes, lietuviai, – tik naujokėliai. Ar solidu deramai kojų neapšilusiems pirmokėliams mesti lauk senbūvį vien dėl to, kad šis į kai kurias gyvenimiškas situacijas žvelgia kitaip, specifiškai? Pasaulis – margas paukštis. Vargu ar įmanoma visiems su visais susitarti absoliučiai dėl visų temų?
Už ką iš NATO būtų galima išmesti prancūzus, vokiečius ir britus?
Jei vadovausimės itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO mes privalėtume išvaikyti visus. Neliktų akmens ant akmens. Prancūzams spirtume į užpakalį už tai, kad siekė Rusijai parduoti du karinius laivus „Mistral“, nesilaiko duoto pažado skirti du procentus gynybos reikmėms arba dar visai neseniai žudė nepriklausomybės siekusius Alžyro arabus ir jų deramai net neatsiprašė už 1954-1962 metų žiaurumus.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Britus galėtume išmesti už tai, kad neatgailauja dėl 1982 metais pradėto karo su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Londoną nuo tų salų skiria akivaizdžiai per daug tūkstančių jūrmylių, kad britai ramia sąžine galėtų jas vadinti sava teritorija. Tų salų kilmė – akivaizdžiai ne britiška. Bet 1982-aisiais oficialusis Londonas elgėsi be gailesčio. Dėl britiško užsispyrimo žuvo tūkstančiai savo teisėtus interesus gynusių argentiniečių.
Argi šis britų elgesys nenusipelno pačios griežčiausios kritikos (prisimename, kad Turkija yra užėmusi gabalą Kipro salos, o kad britai pradėjo neteisėtą karą su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų – nutylime? Tokių pavyzdžių NATO aljanse – apstu.
Vokiečius taip pat derėtų išmesti iš NATO už skūpumą – nenorą gynybai atiduoti dviejų procentų. Ypač – dėl paramos Baltijos šalių interesus pažeidžiančiam dujotiekiui „Nord Stream 2“. Bet kažkodėl tie „intelektualai“, kurie ragina Turkiją išmesti iš NATO, apie britiškas, vokiškas, prancūziškas nuodėmes – nė mur mur.
Lietuviškos klaidos
Vadovaujantis itin griežtomis taisyklėmis, iš NATO derėtų išprašyti net ir Lietuvą. Ne tik dėl to, kad taip ilgai iš biudžeto nesukrapštydavome gynybos reikmėms varganų dviejų procentų (nors stodami įsipareigojome). Mus turkai gali laikyti įtartina NATO nare dėl to, kad Lietuva jau keletą dešimtmečių per daug artimai flirtuoja su ne tik nuo galvos iki kojų rusiškais ginklais apginkluota, bet dar ir Rusijos karinę bazę įsileidusia Armėnija. Nejaugi turkai neturi moralinės teisės paklausti oficialiojo Vilniaus, kodėl mes taip atkakliai į Europą tempiame jų oponentę – rusišką karinę bazę ilgiems dešimtmečiams įsileidusią Armėniją?
Įtariu, kad oficialioji Ankara nuoširdžiai nesupranta mūsų ir tuomet, kai mes juos prievartaujame atsiprašytų dėl 1915-ųjų įvykių. Turkai gali pagrįstai gūžčioti pečiais: o kodėl lietuviai nereikalauja, kad Armėnija pasmerktų teroristines organizacijas, dar visai neseniai Europos sostinėse (taip pat ir JAV, Kanadoje bei Australijoje) žudžiusias turkų diplomatus?
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Kitas svarus turkiškas argumentas: kodėl mes elgiamės principingai, kai kalbama apie Moldovos, Gruzijos (Sakarvtelas) ir Ukrainos teisę susigrąžinti dėl Rusijos okupacijos prarastas teritorijas, tačiau pamirštame, jog Armėnija drauge su Rusijos kariuomene okupavo Azerbaidžanui ypač brangų Kalnų Karabacho regioną? O juk azerbaidžaniečiai – tai turkų broliai. Įžeisi azerbaidžanietį – įžeisi turką; pažeminsi turką – užgautas pasijus azerbaidžanietis.
Žodžiu, užuot svaidžiusi Turkijos pusėn priekaištus, Lietuva, jei esame išmintingi, privalo, kaip delfi.lt portale yra užsminęs politikos apžvalgininkas Valentinas Mitė, pradėt rimčiau nei iki šiol gilintis į Turkijos reikalus. Domėtis turkiškomis aktualijomis privalome ne tam, kad aklai pataikautume. Tiesiog mums reikia juos giliau pažinti. NATO aljansas remiasi būtent abipusės paramos principu: tu – padėsi man, tada atskubėsiu į pagalbą aš.
Mano supratimu, pats metas ištaisyti 2005-ųjų klaidą, kai, neišklausę antrosios pusės (nepadirbėję turkiškuose archyvuose“) priėmėme garsiąją rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Prieš balsuodami dėl šio pareiškimo mes privalėjome į Ankaros ir Stambulo archyvus komandiruoti keletą istorikų, kad šie bent paviršutiniškai susipažintų, kas rašoma Turkijos archyvuose apie tragiškus 1915-uosius metus. Tai buvo privalu padaryti bet kokiu atveju – vien tam, kad susidarytume savąją, ne tarptautinių komisijų, kurios taip pat kartais būna tendencingos bei angažuotos, pakištą nuomonę. Turkija galėjo įsižeisti vien dėl to, kad Lietuva priėmė armėnams palankią rezoliuciją nė kiek nepasidomėjusi turkiškais archyvais. Ar, būdami turkų vietoje, mes neįsižeistume?
Diana Nausėdienė ir Armėnijos premjero sutuoktinė Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Bet turkiškų archyvų studijavimas – dar ne viskas. Po susitikimų Londone, mano supratimu, būtina kuo greičiau ne žodžiais, o konkrečiais darbais parodyti, jog mums rūpi ne vien armėniškos aktualijos. Turkijos prezidentas galėjo Londone drąsiai priekaištauti Lietuvos Prezidentui, kodėl šio žmona Pirmoji Lietuvos Ponia Diana Nausėdienė Vilniuje iškilmingai priima kažin kokį taikos planą atvežusią Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, o štai su turkų diplomatų antrosiomis pusėmis neranda būtinybės susitikti.
Būdamas Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu paklausčiau pono Gitano Nausėdos: jei jau Lietuvai toks svarbus Turkijos parašas, kodėl vieno iš pirmųjų savo vizitų nesurengėte į Ankarą? Kodėl, jei Lietuvai gyvybiškai reikalinga turkiška parama, Lietuvos Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis kaip išdegęs akis skuba oficialaus vizito į Armėniją, o ne pas mus, turkus? Kodėl Lietuva itin kritiška Moldovą, Gruziją, Ukrainą į gabalus draskantiems separatistams, o štai armėnų separatistai, siekiantys įsitvirtinti nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache, – Lietuvoje priimami beveik kaip didvyriai, broliai, draugai?
Žodžiu, ne mes, lietuviai, turėtume įsižeisti dėl turkų elgesio. Jie turi teisę jaustis įsižeidę. Jei Lietuva nekeis savo požiūrio, anksčiau ar vėliau Turkija rimtai supyks. Tad šiandien, kol dar nėra vėlu, ženkime bent vieną simbolinį žingsnį, rodydami dėmesį turkiškoms problemoms. Omenyje turiu paminklą nuo teroristų Europos sostinėse žuvusiems turkų diplomatams. Nereikia labai didingo, nereikia itin įspūdingo. Užteks bent jau gabaritais panašaus į armėniškus kryžius – chačkarus, pastatytus Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Pagerbti nuo teroristų rankų žuvusius turkų diplomatus būtų ne tik gražu, prasminga, bet ir civilizuota, europietiška. Tokio pobūdžio paminklas – išskirtinai vakarietiška vertybė, nes vos per 25-erius metus Vakarų Europos šalyse buvo surengti 235 antiturkiški teroro aktai, įvykdyta 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimas, sužeisti 524 žmonės. 105 asmenys buvo paimti įkaitais, 12-a iš jų – nužudyti. Tarp žuvusiųjų ir sužalotųjų – ne tik turkai, bet ir niekuo nei turkams, nei armėnams nenusikaltę britai, vokiečiai, belgai, danai…
Kaip buvo žudomi turkų diplomatai
Šio fakto nežinantiems primenu tik pačius drastiškiausius Armėnijos teroristinių organizacijų surengtus teroro aktus Europoje, JAV, Kanadoje ir Australijoje.
1973 metai. JAV, Kalifarnija. Santa Barbaros mieste armėnų teroristas pasikėsina į dviejų turkų diplomatų gyvybę. Turkai buvo užpulti atvykę į pokylį. Teroristas sugautas ir nuteistas iki gyvos galvos, tačiau dėl sveikatos būklės netrukus išleidžiamas į laisvę.
1975 metų spalio 22 diena. Austrija. Armėnų tautybės teroristas įsiveržia į Vienoje reziduojančio turkų diplomato misiją ir diplomatą nušauna.
1976-ieji metai. Vokietija. Armėnų teroristai surengia kruvinas atakas prieš Esene, Kiolne ir Frankfurte reziduojančius turkų diplomatus.
1980-ųjų balandžio 17 diena. Italija. Roma. Pasikėsinta į Vatikane rezidavusį Turkijos ambasadorių Vesdį Tiurelą. Ambasadorius sunkiai sužeistas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų teroristinės organizacijos.
1980-ųjų gruodžio 17 diena. Australija. Sidnėjus. Armėnų teroristas nužudo du turkų diplomatus – generalinį konsulą Šaryką Aršeką ir gynybos atašė Enginą Severą.
1981-ieji. Rugsėjo 15-ąją Danijos sostinėje Kopenhagoje sprogsta bomba, padėta prie turkų transporto kompanijos “THY”. Atsakomybę už incidentą, kurio metu sužeidžiami du danai, prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1981-ųjų spalio 3 diena. Šveicarija. Galingas sprogmuo apgriauna Ženevos teismo pastatą, kuriame turėjo būti nagrinėjami armėnų teroristinės organizacijos ASALA nusikaltimai.
Austrijos sostinė Viena. 1984 metų birželio 20-oji. Nuotraukoje užfiksuota gatvė, kur nuo teroristų rankų žuvo turkų diplomatas. Erdoganas Ozenas.
1981-ųjų spalio 25-oji. Italija. Romoje armėnų teroristas pasikėsino į Turkijos ambasados antrojo sekretoriaus gyvybę. Turkijos diplomatas suspėjo pasipriešinti užpuolikui, todėl buvo sužeistas tik į ranką. Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė armėnų mirtininkai, pagerbdami tuos savo bendraminčius, kurie rugsėjo 24-ąją buvo ušpuolę Turkijos ambasadą Prancūzijoje ir žuvo susišaudymo su policija metu.
1982-ųjų kovo 22 diena. JAV. Susprogdintas turkų konsulo Orchano Giundiuzo ofisas Bostone. Konsulas sunkiai sužeistas. Po šio sprogimo JAV Baltųjų rūmų administracija oficialiai pareiškė, jog būtina imtis visų įmanomų koordinuotų veiksmų prieš armėnų teroristines organizacijas, visame pasaulyje žudančias turkų diplomatus.
1982-ųjų gegužės 10-oji. Šveicarija. Dviejuose Ženevos bankuose drioksteli galingi sprogimai. Čia – armėnų teroristinių organizacijų braižas.
1982-ųjų birželio 1 dieną Roterdame (Nyderlandai) keturi armėnų teroristai iš automatinių ginklų apšaudė Turkijos generalinio konsulo Amsterdame automobilį. Atsakomybę už išpuolį prisiėmė armėnų teroristinė organizacija “Armianskaja krasnaja armija”.
1982-ųjų rugsėjo 9 diena. Bulgarija. Burgaso mieste prie savo namų užmuštas Turkijos diplomatas Bora Suelkanas. Teroristui pavyko pasprukti, bet pabėgdamas jis paliko raštelį, kuriame paaiškino, kodėl ėmėsi tokių veiksmų. Pasak užpuoliko, tai – keršto akcija.
1983-ieji, vasario 2 diena. Belgijos sostinės Briuselio aerouostuose nuaidi du sprogimai. Per teroro aktus nukenčia būtent Turkijos avialinijų lėktuvai. Atsakomybę už incidentus prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1983-ieji, kovo 9-oji. Jugoslavijos sostinėje Belgrade, pačiame miesto centre, du armėnų teroristai pradeda šaudyti į žmones. Žūsta ne tik Turkijos diplomatas Belgrade Galibas Belkaras. Gyvybės netenka ir du atsitiktiniai praeiviai. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija DžSag.
1983-ieji. Kovo 31-ąją Vokietijos Federatyvinės Respublikos mieste Frankfurte leidžiamas turkiškas laikraštis sulaukia telefoninių grasinimų. Skambinęs vyriškis reikalauja, kad laikraštis liautųsi “domėjęsis armėniškais reikalais”. Priešingu atveju žurnalistai sulauksią “kruvino atpildo”.
1983-ieji. Birželio 15 diena. Didžioji Britanija. Londono specialiosios tarnybos sėkmingai nukenksmina sprogmenį, kurį padėjo armėnų teroristinė organizacija ASALA.
1983-ieji. Birželio 27-ąją Portugalijos sostinėje Lisabonoje armėnų teroristai pabando šturmuoti Turkijos ambasadą. Nepavykus užimti ambasados jie įsiveržia į diplomatinės misijos pavaduotojo butą ir įkaitais pagrobia diplomato žmoną ir du vaikus. Savižudis armėnas netrukus susprogdina rankose laikytą granatą. Turkijos misijos atstovai – sužeisti. O ambasadą saugojęs Portugalijos policininkas – negyvas.
Po šio incidento tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas pareiškia, esą armėnų teroristų išpuoliai prieš turkų diplomatus – žiaurūs, nepamatuoti, niekaip nepateisinami. Griežtą JAV prezidento R.Reigano reikalavimą specialiosioms tarnyboms imtis visų įmanomų saugumo priemonių oficialiai išplatino Baltieji rūmai Vašingtone. Mat keletą dienų prieš minėtą incidentą armėnų teroristai buvo surengę panašaus pobūdžio išpuolius prieš Briuselyje ir Paryžiuje reziduojančius turkų diplomatus. Anie incidentai nusinešė aštuonių turkų diplomatų gyvybes.
1984-ieji, kovo 29-oji. JAV, Kalifornija. Turkijos konsulatas Los Andžele sulaukia grasinančio laiško. Armėnų teroristinė organizacija ASALA grasina, jog imsis kruvinų išpuolių ne tik prieš turkus, bet ir prieš amerikiečius, jei Olimpinėse žaidynėse bus leista dalyvauti turkų sportininkams.
1984-ųjų birželio 20-oji. Austrija. Vienoje sprogo bomba, kuri buvo padėta po Turkijos diplomato Erdogano Ozeno automobiliu. Socialinius reikalus kuravęs turkų diplomatas žuvo vietoje.
1984-ieji, birželio 25-oji. Informacinė agentūra Paryžiuje sulaukia grasinančio laiško. Laišką pasirašiusi armėnų teroristinė organizacija ASALA praneša žudysianti visus, kurie rems turkų sportininkų dalyvavimo Olimpinėse žaidynėse idėją.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas.
1984-ieji, gruodžio 19-oji. Austrija. Vienos mieste diplomatiniame automobilyje nušaunamas turkų diplomatas Enveras Ergunas. Atsakomybę už šį išpuolį prisiima armėnų teroristinė organizacija “Dašnakcutiun”.
1985-ieji, kovo 12-oji. Kanada. Otava. Trys ginkluoti armėnų teroristai apšaudė Turkijos ambasadą. Susišaudymo metu nukautas Kanados specialiųjų tarnybų karininkas. Į ambasadą įsiveržę teroristai įkaitais paima kelis ambasados darbuotojus. Pačiam ambasadoriui Džoškunui Kirsui pavyksta iššokti pro langą iš antrojo aukšto ir taip išvengti mirties.
1985-ieji, vasara. Kanada. Toronto miestas. Armėnų teroristai iš sukarintos organizacijos “Sekretnaja armija za osvobozdenija Rodiny” pagrasina torontiečiams, jog imsis pačių drastiškiausių priemonių, jei Kanada neįsiklausys į armėnų reikalavimus įkurti Didžiąją Armėniją (Didžiosios Armėnijos sukūrimas įmanomas tik iš Azerbaidžano ir Turkijos atimant didelius žemės plotus).
1985-ieji, gruodžio 12-oji. Stambioje Paryžiaus parduotuvėje sprogsta du galingi sprogstamieji užtaisai, sužeisdami 41 žmogų. Atsakomybę už sužeidimus prisiima ASALA.
1986-ųjų rugsėjo 9-oji. Paryžius. Bomba sprogsta “Paris City Hall” pastate. Vienas žmogus žuvo, 18-a prancūzų sužeisti. Atsakomybę už šį kruviną incidentą prisiima teroristinė organizacija KSAMEPP, reikalaujanti, kad Prancūzija paleistų įkalintą teroristą V.Garabedianą. Rugsėjo 10 – 15 dienomis Paryžiuje nuaidi dar du panašaus pobūdžio sprogimai, už kuriuos atsakomybę prisiima armėnų teroristinės organizacijos.
1986-ųjų rugsėjo 16-oji. Paryžiaus Monparnaso rajone nuaidi galingas sprogimas, nusinešęs penkių prancūzų gyvybes. Dar 52 žmonės sužeisti. Užtaisą susprogdinę asmenys reikalauja, kad Prancūzijos valdžia iš kalėjimo paleistų terorizmu kaltinamą armėną V.Garabedianą ir dar du jo sėbrus, priklausančius teroristinei organizacijai ASALA.
1986-ųjų gruodis. Smogikai iš armėnų teroristinės organizacijos “Armėnų revoliucinė armija” užpuola “Air Canada” ofisą Paryžiuje. Šio užpuolio Kanada sulaukė dėl to, kad kalėti nuteisti trys armėnai, kaltinami terorizmu bei priklausymu teroristinėms organizacijoms. Tačiau Prancūzijos slaptosioms tarnyboms pavyko neutralizuoti incidentą nepraliejant niekieno kraujo. Oficialusis Paryžius įtaria, kad nuo 1986-ųjų armėnų teroristinė organizacija ASALA bazuojasi Prancūzijoje ir Vokietijoje, o lėšų gauna iš Sirijos teroristų.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
1986-ųjų gruodžio 23-ioji. Australija. Melburnas. Sprogmenų prigrūstas automobilis išlekia į orą prie Turkijos konsulato. Gyvybę praranda vienas žmogus. Tyrimo metu paaiškėja, jog šį išpuolį organizavo “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”.
1987-ųjų sausio 19-oji. Australija. Šeši šios šalies piliečiai žūsta nuo sprogusios bombos, padėtos pašto patalpose. Atsakomybę prisiima “Graikų – bulgarų – armėnų frontas”. Po metų armėnų rašytoja Silva Kaputikian reikalauja, kad Australija suteiktų galimybę armėnams apsigyventi jos žemėje.
Jei Vilniuje pastatytume paminklą šioms aukoms, parodytume Turkijai, kad ji mums – svarbi. Tuo pačiu tai būtų padėka turkiškam santūrumui. Juk po šių išpuolių turkai nepaskelbė vendetos. Priešingu atveju Europa skęstų kraujo jūroje. Turkams užteko santūrumo bei įžvalgumo nepradėti karo su ASALA Europos sostinėse.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
NATO šalių valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimas, kuris gruodžio 3 – 4 Londone, nebus tik šampano taurių kilnojimas aljanso 70-mečio proga. Jau tai, kad jis vyks Jungtinėje Karalystėje, kuri 1949 m. buvo viena iš dvylikos NATO steigėjų ir kuri dabar traukiasi iš Europos Sąjungos, kelia dviprasmiškų minčių apie bloko gyvastingumą.
Bet ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neslepia, kad aljanso lyderiai svarstys dabarties iššūkius, kurie yra išties ne maži, ir planus padaryti jį „stabilumo tvirtove“. Susitarti bus sunku ypač po to, kai JAV prezidentas D. Trumpas, ultimatyviai reikalaujantis iš aljanso narių daugiau prisidėti prie jo sutvirtinimo, iš esmės ardo bloko pamatus, kai Prancūzijos prezidentas E. Macronas lepteli visa griaunančią frazę apie NATO „smegenų mirtį“, kai viena iš svarbiausių aljanso forpostų pietuose Turkija staiga pareiškia blokuosianti Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos planų pasirašymą, jei NATO nerodys daugiau politinės paramos turkų kovai su Šiaurės Sirijoje ir nepripažins jų organizacijos teroristine…
Štai čia ir apsistokime.
Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Jis sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse. Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa jį erzins savo sankcijomis, Briuselis priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija naudojasi Maskva.
Bet mums reiktų kalbėti apie Ankaros ir ES santykius, nes iš esmės nuo jų prasidėjo visa ši priešprieša.
Turkijos vėliava
Beveik prieš 10 metų lankantis Kipre graikų kiprijotų net klausti nederėjo, koks jų požiūris į 1974 m. šiaurinę šalies dalį okupavusius turkus. Būčiau buvęs nesuprastas, netaktiškas arba apskritai nenutuokiantis politikoje. O štai Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas. Iš tiesų Kipras yra tarsi rakštis didžiuliame Turkijos kūne.
Jos derybos dėl stojimo į ES vyksta nuo 2005-ųjų spalio, kai Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams skirtos 24 vietos, tačiau jos laisvos, nes turkai nesiunčia savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat dažniausiai neturi grąžos…
Nors visoje šalyje turkai tesudaro 18 proc. gyventojų, 37 proc. jų užimamoje teritorijoje graikų kalba yra nepageidautina, tad dauguma šneka tiurkų kalba. Turkų zonoje jautiesi patekęs į didelį turgų – viskas perkama, parduodama, mainoma, derama, reklamuoja ir viliojama. Daugiau betvarkės, įžūlumo, tačiau daug kas ir pigiau negu dvejus metus eurą turinčioje graikiškoje dalyje. Sunku pasakyti, ar būtent dėl tokių turkų savybių, kurios išsikerojo dėl tradicijų, papročių, mentaliteto ir istorijos vingių, Briuselis vangiai reaguoja į nuolatinius ir nervingus Ankaros prašymus priimti į ES.
Tačiau akivaizdu, kad aukščiausia užkarda Turkijos narystei Bendrijoje – Kipro okupacija. Turkams nepadeda nei istoriniai viduramžių argumentai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „„sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Ankara taip pat kviečiama nutraukti turkų gyvenviečių statybą užimtoje teritorijoje ir gražinti teisėtiems gyventojams „miestu-vaiduokliu“ vadinamą rytinį, taip pat kaip Nikosija padalintą miestą Famagustą (Amochostą, turkiškas pavadinimas Gazimagusa). Tai numato ir Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1984 m. priimta 550-oji rezoliucija. Ankara nevykdo pasirašyto su ES muitų sąjungos protokolo, pagal kurį ji privalo atidaryti savo uostus visoms Bendrijos šalims, taip pat ir Kiprui.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau geras dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Suprantama, Ankaros okupacinė politika yra aukštas slenkstis narystei. Tačiau ir Briuselis neįvertina Turkijos geopolitinės reikšmės šiame regione ir jos nesieja su karinio aljanso interesais. 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel viešėdama Ankaroje tesugebėjo Turkijai padaryti simbolišką žodinę nuolaidą, pažadėjusi kol kas tik „privilegijuotą narystę“ ES. Bet Turkija ją atmeta, teigdama, kad pasiryžusi „turėti viską arba nieko“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Vieno – aukštos ambicijos, kito – nelanksti derybinė politika sudaro sąlygas Ankaros posūkiui Maskvos kryptimi. Turkiją nuo Vakarų dar labiau atbloškia nesutarimai dėl turkų invazijos į Šiaurės Siriją ir Rusijos ginklų pardavimai Ankarai. Šitoje ambicijų raizgalynėje iš dalies kalti ir netolregiški derybininkai iš Vašingtono ir Briuselio.
Taigi, dabar, kai verda ginčai dėl NATO ir ES ateities, kai D. Trumpas užsimojo bekompromisiniams santykiams su senuoju žemynu, dviejų europinių blokų politika turi būti labai pasverta, koordinuojama ir racionali. Bent jau Turklijos atžvilgiu.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prieš kitą savaitę Londone vyksiantį NATO viršūnių susitikimą smarkiai užsipuolė Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną.
Komentuodamas šio pastabas apie NATO „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas penktadienį savo kalboje Stambulo universitete pareiškė, kad tai yra „ligotos ideologijos pavyzdys“. „Ką jis sako? NATO yra ištikusi smegenų mirtis. Pone E. Macronai, sakau tai Turkijoje ir pakartosiu NATO susitikime: pasitikrinkite, ar jūsų nėra ištikusi smegenų mirtis“.
Prancūzija dėl šių žodžių išsikvietė Turkijos ambasadorių Paryžiuje.
E. Macronas neseniai interviu žurnalui „The Economist“ pareiškė, NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Esą nevykta koordinacija tarp JAV ir kitų NATO partnerių priimant strateginius sprendimus.
R. T. Erdoganas ir E .Macronas prieš NATO viršūnių susitikimą susitiks su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Didžiosios Britanijos premjeru Borisu Johnsonu aptarti padėties Sirijoje. Turkija spalį įžengė į Šiaurės Siriją, pradėdama operaciją prieš kurdų kovotojus, kuriuos laiko teroristais. Ši operacija sulaukė didelės tarptautinės kritikos.
E. Macronas ketvirtadienį sukritikavo vienašališkus R. T. Erdogano veiksmus ir pareiškė, kad jie sukėlė grėsmę pasiekimams kovoje su „Islamo valstybe“ (IS). R. T. Erdoganas penktadienį atšovė, kad Prancūzijai Sirijoje nėra ką veikti. Be to, E. Macronas esą nieko nenutuokia apie kovą su teroru. Jis „labai nepatyręs“, – pabrėžė Turkijos vadovas.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas gali atšaukti kitą savaitę turėsiantį vykti vizitą į Vašingtoną, teigia turkų pareigūnai.
Taip R. T. Erdoganas ketina pasielgti protestuodamas prieš Atstovų Rūmų sprendimą pripažinti masines armėnų žudynes Osmanų imperijoje genocidu ir siekti sankcijų Turkijai dėl šio pradėtos karinės operacijos Sirijoje, praneša „Reuters“, remdamasis trimis aukšto rango Turkijos pareigūnais.
Donaldo Trumpo pakvietimu Turkijos lyderio vizitas turėtų vykti lapkričio 13 d., tačiau pats prezidentas jau praeitą savaitę užsiminė, kad Atstovų Rūmų sprendimas pripažinti armėnų genocidą kelia „klaustukus dėl planų“ apsilankyti Vašingtone.
„Šie žingsniai meta didelį šešėlį ant dvišalių santykių. Dėl šių sprendimų, R. T. Erdogano vizitas yra įšaldomas“, – sakė vienas aukštas Turkijos pareigūnas, pabrėždamas, kad galutinis sprendimas dėl vizito dar nėra priimtas.
Turkijos šaltinių teigimu, D. Trumpo ir R. T. Erdogano ryšys yra tvirtas, nepaisant pykčio dėl Atstovų Rūmų sprendimo paremti sankcijas Turkijai dėl karinės operacijos Sirijoje ir įsigyjamų rusiškų raketų sistemų S-400.
Šie asmeniniai prezidentų ryšiai gali būti itin svarbūs, atsižvelgiant į tai, kad NATO narės Turkijos sprendimas įsigyti rusiškas raketų sistemas turėtų lemti sankcijas Ankarai.
Visgi labiausiai Turkiją įsiutino ne sankcijų grėsmė, o tai, kad Atstovų Rūmai pripažino armėnų genocidą. Turkija pripažįsta, kad Pirmojo pasaulinio karo metais daug armėnų žuvo susirėmimuose su Osmanų imperijos pajėgomis, tačiau neigia, kad armėnų žudynės buvo kruopščiai planuojamos ar kad tai buvo armėnų tautos genocidas.
„Jie pasinaudojo dabartiniu politiniu klimatu Turkijoje, kad priimtų šią rezoliuciją“, – sakė Turkijos Prezidentūrai artimas šaltinis.
Prasidėjus Turkijos karinei operacijai Sirijoje, D. Trumpas nusiuntė laišką R. T. Erdoganui, kuriame perspėja, kad jis gali būti atsakingas už „tūkstančių žmonių skerdynes“.
„Nebūk užsispyręs. Nebūk kvailys!“ – Turkijos prezidentui rašė D. Trumpas.
Turkijos saugumo struktūrų pareigūnas tvirtino, kad D. Trumpo laiškas bei balsavimas Atstovų Rūmuose pakenkė dvišaliams santykiams: „Jei atmosfera nesikeis, nėra jokio reikalo vykti vizito.“
Nepaisant nesutarimų, Ankarai D. Trumpas suteikia daugiausia vilčių išlaikyti gerus JAV ir Turkijos santykius, kurių Turkijai reikia, jei ši nori įgyvendinti pačios išsikeltą tikslą keturis kartus padidinti metinę prekybą iki 100 mlrd. dolerių.
„Abiejų lyderių santykiai yra geri. Prezidentas D. Trumpas nori gerų santykių su Turkija, nepaisant jo paties administracijos“, – teigė Prezidentūrai artimas šaltinis.
Turkija sutiko penkioms paroms sustabdyti savo karinę operaciją Sirijoje, kurią visiškai nutrauks, jei kurdų vadovaujamos Sirijos demokratinės pajėgos (SDF) pasitrauks iš saugumo zonos ties Turkijos ir Sirijos siena, paskelbė JAV viceprezidentas Mike’as Pence’as ir Turkijos pareigūnai.
120 val. truksiantis ugnies nutraukimas sumažino įtampą šioje beprecedentėje krizėje tarp Turkijos ir JAV, tačiau kritikai ir vėl suskubo apkaltinti prezidentą Donaldą Trumpą palikus kurdų sąjungininkus likimo valiai.
Pagal susitarimą, kurdų pajėgos turės pasitraukti iš 32 km pločio ruožo palei Turkijos ir Sirijos sieną, kur Ankara ketina įkurti saugumo zoną, į kurią bus perkelti į Turkiją pabėgę sirų migrantai.
D. Trumpo sprendimas atitraukti amerikiečių karius nuo Turkijos ir Sirijos pasienio leido Ankarai praeitą savaitę pradėti šią karinę operaciją, tačiau pats prezidentas vėliau įvedė sankcijas turkų ministrams ir pagrasino sunaikinti NATO narės Turkijos ekonomiką.
Po derybų su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu M. Pence’as patvirtino, kad Turkijos karinės operacija „bus visiškai nutraukta, kai bus baigtas“ kurdų SDF atitraukimas, o JAV tada atšauks sankcijas Turkijai.
M. Pence’o teigimu, Jungtinės Valstijos bendradarbiaus su YPG – kurdų kovotojais, vadovaujančiais SDF – „kad užtikrintų tvarkingą pasitraukimą per 120 valandų“.
SDF vadas Mazlumas Abdi tikino, kad jo pajėgos yra „pasirengusios laikytis paliaubų“ teritorijoje nuo Ras al Aino iki Tal Abjado.
Vis dėlto JAV įgaliotinis Sirijoje Jamesas Jeffrey’is pripažino, kad kurdų kovotojai nebuvo patenkinti susitarimo, o Vašingtonui prireikė naudotis „botagu ir meduoliu“, grasinant sankcijomis, tam, jog būtų pasiektas paliaubų susitarimas.
„Nėra jokios abejonės, kad YPG nori pasilikti šiose vietovėse“, – reporteriams sakė jis, grįždamas iš Ankaros.
Stebėsenos organizacija „Syrian Observatory for Human Rights“ (SOHR) anksčiau pranešė, kad dėl karinės operacijos buvo priversti bėgti 300 tūkst. gyventojų. SOHR teigimu, nuo Turkijos puolimo pradžios žuvo beveik 500 žmonių, įskaitant dešimtis civilių, dauguma jų – kurdų pusėje.
Visgi Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu pabrėžė, kad Ankara tik „stabdo operaciją, o ne ją nutraukia“.
„Tai nėra paliaubos. Paliaubas pasiekia dvi teisėtos šalys“, – sakė M. Cavusoglu.
Turkija kurdų YPG kovotojus laiko uždraustus Kurdistano darbininkų partijos (PKK) atšaka. PKK Turkijoje jau 35 metus vykdo kruvinus išpuolius, taip siekdami didesnės autonomijos kurdams.
J. Jeffrey’io teigimu, Turkija pažadėjo amerikiečių diplomatams, kad neužsibus saugumo zonoje. Jis taip pat pabrėžė, kad JAV gerbia Sirijos teritorinį vientisumą.
„Turkai ir pats prezidentas R. T. Erdoganas asmeniškai mums daug kartų tikino, kad jie neturi jokių ketinimų – visai jokių ketinimų – likti Sirijoje ilgam laikui“, – sakė J. Jeffrey’is.
Ankara pirmadienį apkaltino ES, kad kritikuodami Turkijos operaciją prieš Sirijos kurdų pajėgas, bloko vadovai gina „teroristinius elementus“.
Turkija jau šeštą dieną vykdo puolimą prieš Sirijos kurdus. Kurdai yra pagrindiniai ES sąjungininkai kovoje prieš „Islamo valstybės“ grupuotę šiaurės rytų Sirijoje. ES vadovai griežtai pasmerkė šią Turkijos operaciją Sirijoje.
„Visiškai nepriimtina, kad ES rodo teroristinius elementus ginantį požiūrį“, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. Pareiškimą ministerija išplatino netrukus po to, kai ES pasmerkė Turkijos veiksmus Sirijoje.
„Mes tikrai atmetame ir smerkiame sprendimus ir mūsų šaliai išsakytus raginimus“, – skelbė ministerija.
ES atstovai kiek anksčiau yra teigę „smerkiantys viso regiono stabilumui ir saugumui grėsmę keliančius Turkijos karinius veiksmus“. ES taip pat atvėrė kelią sankcijoms Turkijai dėl prie Kipro krantų Ankaros vykdomų angliavandenilio gavybos veiksmų.
„Mums tai atrodo nepriimtina, – sakė Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovai. – Kadangi ES požiūris yra neteisėtas ir šališkas, rimtai persvarstysime bendradarbiavimą su bloku kai kuriose srityse.“
Jungtinių Tautų (JT) Saugumo taryba sušauks skubų susitikimą Turkijos puolimui prieš Sirijos kurdų karines pajėgas aptarti, trečiadienį paskelbė diplomatai.
Susitikimas už uždarų durų turėtų įvykti ketvirtadienio rytą, diplomatai nurodė, kad posėdžio pareikalavo Belgija, Prancūzija, Vokietija, Didžioji Britanija ir Lenkija.
Kiek anksčiau JT Saugumo tarybos pirmininkas ir Pietų Afrikos Respublikos atstovas Jerry’is Matthews’as Matjilas paragino Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą laikytis „didžiausio galimo santūrumo“ ir „saugoti civilius“.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas neatmeta, kad artimiausiomis dienomis Turkija gali pradėti operaciją Sirijoje, kad sukurtų „saugumo zoną“. Tai jis atskleidė šeštadienį transliuotoje televizijos laidoje, praneša TASS.
„Saugumo zonos sukūrimas Sirijoje yra pats racionaliausias sprendimas, kad sirai galėtų grįžti namo. Mes nusprendėme veikti savarankiškai. Šią operaciją vykdysime ir ant žemės, ir ore. Pradėsime galbūt šiandien, o galbūt rytoj“, – sakė Turkijos vadovas.
Anot R. T. Erdogano, Turkijos karinės pajėgos yra pasirengusios operacijai.
Dar spalio 1 d. jis teigė, kad Turkija siekia veikti savarankiškai ir sukurti „saugumo zoną Sirijoje“ į rytus nuo Eufrato upės nes jai iki šiol „nepasisekė pasiekti norimo rezultato, o laiko laukti nebėra“.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį atvyko pirmojo oficialaus vizito į Turkiją.
V. Zelenskis vizitą pradėjo nuo tradicinės gėlių padėjimo ceremonijos šalia pirmojo Turkijos prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko mauzoliejaus, praneša „Ukrinform“.
Vėliau Ukrainos prezidentas susitiks su ukrainiečių ir Krymo totorių bendruomenių atstovais ir atidarys naują Krymo totorių centrą Stambule. Po iškilmingos ceremonijos V. Zelenskis susitiks su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu.
Vizitą V. Zelenskis tęs ketvirtadienį. Ukrainos prezidentas lankysis bendrovėje „Bayraktar Makina“, tiekiančioje Ukrainai taktinius bepiločius skraidymo aparatus „Bayraktar TB2“.
V. Zelenskis vizitą užbaigs susitikimu su Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pagrasino Jungtinėms Valstijoms nebepirkti „Boeing“ orlaivių, jei jo šaliai bus paskelbtos sankcijos dėl rusiškos gynybos sistemos S-400 įsigijimo.
„Mes esame geri klientai, – pareiškė R. T. Erdoganas penktadienį savo partijos susitikime, turėdamas omenyje naujų „Boeing“ lėktuvų pirkimą. – Bet jei taip tęsis toliau, norime mes ar ne, privalėsime dar kartą apie tai pagalvoti“.
R. T. Erdoganas birželį susitikime su JAV prezidentu Donaldu Trumpu kalbėjosi apie sutartį su „Boeing“ dėl naujų lėktuvų pirkimo. Todėl R. R. Erdoganas buvo įsitikinęs, kad D. Trumpas neskelbs sankcijų Turkijai dėl S-400 sistemos pirkimo.
Turkijai gresia baudžiamosios priemonės pagal CAATSA įstatymą, kuris leidžia taikyti bausmes už sandorius su Rusijos ginklų koncernais. Dėl rusiškos sistemos įsigijimo JAV jau eliminavo Ankarą iš F-35 naikintuvų programos. R. T. Erdoganas dabar pabrėžė, kad Turkija ir kitur gali įsigyti naikintuvų. „Neduosite mums F-35? Labai gerai, tačiau tokiu atveju mes imsimės priemonių šiuo klausimu ir kreipsimės į ką nors kitą“, – kalbėjo prezidentas.
Turkijos ginkluotosios pajėgos – vienos iš galingiausių visoje Europoje ir NATO aljanse.
Rusija jau pasiūlė Turkijai parduoti savo naikintuvus. JAV baiminasi, kad NATO narė Turkija labiau atsigręš į Maskvą. Turkija tuo tarpu tikina, kad S-400 sistema reikalinga jos gynybai. Jokie „grasinimai ir sankcijos“ esą nesutrukdys Turkijai „garantuoti savo saugumo“.
JAV pašalinus Turkiją iš F-35 naikintuvų programos, Ankara įspėjo Vašingtoną dėl „nepataisomos žalos“.
Užsienio reikalų ministerija kalbėjo apie didelę JAV klaidą, kuri padarys „nepataisomos žalos“ abiejų šalių santykiams.
Vienašališkas ir neteisingas Vašingtono žingsnis neatitinka „Aljanso (NATO) dvasios“ (NATO) ir neturi teisėto pagrindo, sakoma pareiškime. Todėl jis esą turi būti atšauktas. Turkija, be to, pabrėžė, kad jai svarbi draugystė tarp abiejų šalių.
Vašingtonas pašalino Turkiją iš F-35 naikintuvų programos, nes šalis įsigijo rusišką raketinės gynybos sistemą. Vašingtonas baiminasi, kad Rusija per sistemos S-400 radarą gaus duomenimis apie naujojo JAV naikintuvo F-35 pajėgumus. Kaip F-35 gamyboje dalyvaujanti partnerė, Turkija turėjo gauti apie 100 tokių naikintuvų.
Trečiadienį Baltieji rūmai paskelbė, kad Turkija šalinama iš programos. Joje, be kitų, dar dalyvauja Didžioji Britanija, Italija, Kanada ir Australija. Vašingtonas argumentavo, kad S-400 sistemos pirkimas yra nusižengimas NATO narių įsipareigojimams neturėti rusiškų sistemų.
Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano apsauga Sarajevo oro uoste susimušė su Bosnijos ir Hercegovinos pasienio policijos pareigūnais. Tai pirmadienį pranešė portalas „Klix“.
Turkijos lyderis atvyko į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę dalyvauti Pietryčių Europos valstybių bendradarbiavimo proceso organizacijos viršūnių susitikime.
Kaip teigia portalas, R. T. Erdogano lėktuvui nusileidus, jo apsaugos darbuotojai „elgėsi nederamai – atsisakė atlikti kontrolės procedūras“. Todėl prezidento apsaugininkai ir pasienio policijos pareigūnai iš pradžių griežtai kalbėjosi, o paskui – susimušė. Po to svečiai iš Turkijos atsinešė iš lėktuvo ginklus, bet, kai ant trapo pasirodė R. T. Erdoganas, konfliktas nurimo.
Konflikto faktą patvirtino pasienio policijos direktroius Zoranas Galičius. Pasak jo, pasieniečiai „veikė profesionaliai, tai leido išvengti atviro susirėmimo“. „Tie, kurie atvyksta į Bosniją ir Hercegoviną, turi gerbti įstatymą, o ne mėginti būti aukšiau už jį“, – pabrėžė pareigūnas.
„Klix“ pažymi, jog tai jau ne pirmas atvejis, kai R. T. Erdogano apsauga nederamai elgiasi Sarajeve. Apsaugininkai ir per ankstesnius vizitus „elgėsi įžūliai ir šiurkščiai, kas galiausiai sukėlė pasienio policijos reakciją“.
Turkija pareiškė esanti pasiruošusi imtis atsakomųjų veiksmų už bet kokias Libijos generolo Khalifos Haftaro pajėgų atakas prieš Turkijos laivus ir interesus Libijoje.
Tokie Turkijos komentarai pasirodė po to, kai Kh. Haftaras nurodė savo vadovaujamai Libijos nacionalinei armijai (LNA) atakuoti Turkijos laivus ir kompanijas Libijoje bei suimti Libijoje esančius Turkijos piliečius.
LNA atstovas Turkijos objektus Libijoje pavadino „teisėtais taikiniais“. Kh. Haftaras apkaltino Turkiją remiant jo priešininkus.
Tuo metu Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas patvirtino, kad jo šalis remia tarptautiniu mastu pripažintą Nacionalinės santarvės vyriausybę (GNA) ir tiekia jai ginklus pagal „karinio bendradarbiavimo susitarimą“.
Libijoje veikia dvi konkuruojančios vyriausybės. Sostinėje Tripolyje veikia tarptautinės bendrijos remiama GNA. Tuo metu generolas Kh. Haftaras ir jo vadovaujama LNA remia priešišką vyriausybę šalies rytuose.
Balandžio pradžioje LNA pradėjo puolimą dėl sostinės Tripolio kontrolės.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinės Valstijos nesugebėjo pasiūlyti Turkijai tokių pat amerikietiškų zenitinių raketų sistemų „Patriot“ įsigijimo sąlygų, kokias Rusija pasiūlė sandoryje dėl rusiškų raketų sistemų S-400 „Triumf“ įsigijimo, pareiškė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.
„Mes užbaigėme sandorį dėl S-400, tęsiame įmokas pagal šį sandorį. Siūlėme JAV įsigyti jų sistemų „Patriot“, bet Jungtinių Valstijų sąlygos mūsų netenkino. Taigi, sandoris dėl S-400 įsigijimo yra realizuojamas, o liepą mes jau laukiame raketų kompleksų pristatymo“, – Turkijos TV kanalo „Haber Turk“ eteryje sakė R. T. Erdoganas.
Pasak Turkijos prezidento, Vašingtono pozicija dėl Ankaros įsigyjamų rusiškų raketų sistemų S-400 yra neteisinga ir Turkijai ji nepatinka. R. T. Erdoganas taip pat pridūrė pritariantis NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo pozicijai, esą Vašingtonas ir Ankara nesutarimus turėtų spręsti dialogo būdu.
„Generalinis sekretorius kalbėjo apie svarbius dalykus. Jis sakė, kad bet kokių sankcijų įvedimas Aljanso partneriams nėra teisingas sprendimas, nes mums vieniems kitų reikia“, – kalbėjo Turkijos lyderis.
Laikinasis JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas antradienį pareiškė esąs įsitikinęs, kad Turkija atšauks planus įsigyti rusiškų zenitinių raketų sistemas S-400 „Triumf“ ir vietoj jų įsigis amerikietiškas „Patriot“ sistemas.
Pirmadienį Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos. Toks žingsnis, Jungtinių Valstijų pareigūnų teigimu, keltų grėsmę NATO, kurios narė yra ir Turkija, vientisumui.
Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.
JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas. EPA – ELTA nuotr.
Laikinasis JAV gynybos sekretorius Patrickas Shanahanas antradienį pareiškė esąs įsitikinęs, kad Turkija atšauks planus įsigyti rusiškų zenitinių raketų sistemas S-400 „Triumf“ ir vietoj jų pirks amerikietiškas „Patriot“ sistemas.
Praėjus dienai po to, kai Vašingtonas įšaldė bendrą F-35 naikintuvų programą su Turkija dėl šios iš Rusijos perkamų sistemų S-400, P. Shanahanas sakė besitikintis, kad Ankara visgi pasirinks „Patriot“ raketų sistemas, o tai, patikino jis, leistų tęsti naikintuvų F-35 programą.
„Ne kartą kalbėjau su (Turkijos) gynybos ministru (Hulusiu) Akaru ir tikrai manau, kad mes su savo strateginiais partneriais išspręsime šią problemą. Esu visiškai tikras dėl mūsų pasiūlymo Turkijai, jo prieinamumo, kainos ir, svarbiausia, Turkijos pramonės įsitraukimo, kuris pridedamas prie įsigyjamų „Patriot“ sistemų“, – kalbėjo P. Shanahanas.
Paklaustas, ar jis pats tikisi, kad Turkija įsigis „Patriot“ sistemų, P. Shanahanas tikino, kad Turkijai ir JAV pavyks išspręsti nesutarimus: „Manau, mums pavyks išspręsti problemas, kad turėtume tinkamą gynybos įrangą, tiek „Patriot“, tiek ir F-35 atveju“.
Pirmadienį Pentagonas pranešė stabdantis bendrą JAV ir Turkijos naikintuvų F-35 programą tuo atveju, jei Ankara pirks raketų sistemas S-400 iš Rusijos. Toks žingsnis, Jungtinių Valstijų pareigūnų teigimu, keltų grėsmę NATO, kurios narė yra ir Turkija, vientisumui.
Anksčiau Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas priminė, kad jo vadovaujama šalis „turi teisę naudoti įvairias priešlėktuvinės gynybos sistemas“, o kitos šalys esą neturi teisės Ankaros dėl to kritikuoti.
„Susitarėme su Rusija dėl S-400 pirkimo, negalime dabar to atšaukti. Tai jau padaryta“, – žurnalistams sakė R. T. Erdoganas. Pasak Turkijos lyderio, šalis tikisi jau šių metų liepą sulaukti rusiškų S-400 sistemų pristatymo.
Turkija ir Rusija dėl S-400 „Triumf“ pirkimo pradėjo derėtis 2016 m., o sandoris patvirtintas 2017-ųjų rugsėjo 12 d. Turkija taps pirmąja NATO valstybe nare, savo šalyje naudojančia rusiškas S-400 raketų sistemas. S-400 „Triumf“ sistemos, kaip ne kartą tikino ekspertai, yra nesuderinamos su dabartinėmis NATO priešraketinėmis sistemomis.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pasmerkė išpuolius dviejose mečetėse Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, apibūdindamas juos kaip „naujausius didėjančio rasizmo ir islamofobijos pavyzdžius“.
„Savo šalies vardu reiškiu užuojautą islamo pasauliui ir Naujosios Zelandijos žmonėms (…)“, – tviteryje rašė Turkijos prezidentas.
Kiek anksčiau R. T. Erdogano atstovas Ibrahimas Kalinas pavadino tai „fašistine“ ataka, rodančia, kaip „antimusulmoniška retorika ir neapykanta priveda prie kruvinų išpuolių“.
Remiantis naujausiais naujienų agentūros AFP duomenimis, per išpuolius prieš dvi mečetes žuvo mažiausiai 49 žmonės, o dar kelios dešimtys žmonių buvo sunkiai sužeisti. Naujosios Zelandijos policijos komisaras Mike’as Bushas patvirtino, kad aukų skaičius išaugo iki 49.
Tuo tarpu Indonezijos užsienio reikalų ministrė Retno Marsudi sakė, kad išpuolio metu Al Noor mečetėje Kraistčerče buvo šeši Indonezijos piliečiai.
„Trys iš jų patvirtino, kad išsigelbėjo, mes vis dar ieškome informacijos apie kitus tris asmenis“, – reporteriams sakė ministrė R. Marsudi.
Pasak Indonezijos užsienio reikalų ministrės, Kraistčerčo mieste iš viso buvo 330 Indonezijos piliečių, tarp kurių – 130 universiteto studentų.
Vokietijoje vyksta protestai prieš artėjantį R. T. Erdogano vizitą. EPA-ELTA nuotr.
Keliuose Vokietijos miestuose šeštadienį žmonės išėjo į gatves protestuoti prieš šalyje planuojamą Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano vizitą.
Keli šimtai žmonių dalyvavo demonstracijoje Vokietijos sostinėje Berlyne. Protestuotojai laikė plakatus su užrašais „Erdoganas nelaukiamas“. Kelių vakarinių Vokietijos miestų gatvėmis žygiavo nuo 80 iki 200 žmonių grupės.
Ateinantį penktadienį ir šeštadienį Berlyne ir Kelno mieste planuojami keli didžiuliai protestai. Kiekviename iš jų tikimasi sulaukti iki 10 tūkst. dalyvių.
Turkijos prezidentas atvyksta ketvirtadienį. Šeštadienį numatytas jo apsilankymas Kelne.
Siekiant pralaužti ledus dvišaliuose santykiuose, kurie atšalo po sužlugdyto karinio perversmo Turkijoje 2016 metais, vizito Vokietijoje metu R. T. Erdoganas turi susitikti su Vokietijos lyderiais.
Po nesėkmingo bandymo įvykdyti karinį perversmą Turkijoje prasidėjo susidorojimas su tūkstančiais įtariamų perversmininkų. Berlynas griežtai kritikavo žmogaus teisių pažeidimus vykdant susidorojimą.
Neeilinio Islamo Bendradarbiavimo Organizacijos (OIC) vadovų susitikimo dalyviai. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas penktadienį paragino islamiškąjį pasaulį susivienyti ir remti palestiniečius. Pasak jo, musulmonų lyderiams reikia įveikti nesutarimus, kad kovotų prieš „Izraelio žiaurumus“, rašo AFP.
R. T. Erdoganas iš pradžių tai pareiškė kreipdamasis į tūkstantinę minią Stambule, per demonstraciją, kurią pats organizavo. O vėliau savo mintis pakartojo per neeilinį musulmoniškų valstybių vadovų susitikimą, kuris buvo surengtas vos per kelias dienas.
Turkijos vadovas pasisakė po to, kai Izraelio pajėgos nukovė apie 60 palestiniečių prie Gazos ruožo sienos po JAV ambasados Izraelyje perkėlimo iš Tel Avivo į Jeruzalę.
„Atėjo laikas pasipriešinti Izraelio tironijai“, – R. T. Erdoganas kalbėjo, kreipdamasis į protestuotojus, laikančius Turkijos ir palestiniečių vėliavas.
„Raginu visus musulmonus ir visą žmoniją imtis veiksmus prieš tuos, kurie mūsų regioną ir pasaulį savo religiniu fanatiškumu tempia katastrofos link“, – pridūrė jis.
Kalbėdamas valstybių vadovų susitikimo atidaryme, Turkijos prezidentas Izraelio veiksmus prieš palestiniečius Gazoje palygino su nacių vykdytu žydų persekiojimu ir holokaustu per Antrąjį pasaulinį karą.
Politikos apžvalgininkė ir žurnalistė Julija Latynina laidoje „Priėjimo kodas“ (Kod dostupa) radijuje „Echo Moskvy“ populiariai nagrinėjo Rusijos ir Turkijos konfliktą.
Šią savaitę išaiškėjo, kad mes kaip motulės Jekaterinos laikais kariaujame su turkais. Na, jei ne kariaujame su turkais, tai, šiaip ar taip, dėl jų raketų prarandame lėktuvus.
