Ilgai Lietuvoje dabartinis Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis prisistatinėjo esantis ištikimas socialdemokratas ir paprastų darbo žmonių gynėjas, bet užteko pabūti keletą metų Briuselyje ir iš socialdemokratinių vertybių teliko automobilių pramoninkų peršamas automobilių mokestis. Kaip toks mokestis prisidėtų prie socialinio teisingumo ir padėtų socialiai jautriausiems gyventojams, solidžią algą gaunančiam eurokomisarui turbūt sunkoka suprasti?
Automobilių pramonė Europoje labai įtakinga
Iš Briuselio parsibeldęs V. Andriukaitis iškart puolė nurodinėti Vyriausybei įvesti automobilių mokestį. Anot jo, Lietuva neturi jokių argumentų neįvesti tokio mokesčio ir pagąsdino, kad kitaip Lietuva taps antrarūšių automobilių sąvartynu.
Labai keistas požiūris, nes neįvesti tokio mokesčio argumentų gausu, o kaip Lietuva galėtų tapti sąvartynu taip pat mįslė. Dabar Lietuvos automobilių parkas yra senas, tai tiesa, tačiau tai susiję ne su kokiais nors valdžios nurodymais, bet su gyventojų pajamomis. Vos tik vairuotojas gali sau leisti pirkti geresnę transporto priemonę, jis tą ir padaro. Tai kaip galėtų Lietuvoje dar labiau padaugėti senų automobilių, nei jų yra? Negi V. Andriukaitis mano, kad gyventojai savo kiemuose sumanys laikyti po 3, 4 ar 5 mašinas?
Vienintelis tikrai logiškas paaiškinimas yra tai, kad tiek Europos Komisija, tiek eurokomisaras V. Andriukaitis labai įdėmiai klauso Europos automobilių pramonės atstovų argumentų. Gamintojai suinteresuoti, kad naujų automobilių būtų perkama daug, nes pastaruoju metu virš europietiškų bendrovių kaupiasi tamsūs debesys. Tai ypač aktualu Vokietijos automobilių pramonei, kurią neseniai sukrėtė „dyzelgeito“ skandalas, o prisideda ir auganti elektromobilių rinka, kur pirmauja ne Europos gamintojai, tokie kaip „Tesla“, „Nissan“ ir „Toyota“. Automobilių mokestis „seniems ir taršiems“ labai patiktų pramonininkams, nes skatintų naujų transporto priemonių pirkimą.
Europos automobilių pramonė yra viena svarbiausių gamybos šakų Europoje, kurioje dirba milijonai žmonių ir su ja susiję daugybė kitų sektorių. Vokietija yra didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje per metus parduodanti mašinų ir jų dalių už 400 mlrd. eurų, tai 20 proc. viso valstybės eksporto. Neatsitiktinai ištikus 2009 m. krizei Vokietijos vyriausybė pasirinko gaivinti ekonomiką per automobilių pramonę. Buvo skirta vyriausybės subsidija 2,5 tūkst. eurų kiekvienam vokiečiui, kuris pirks naują automobilį. Tai suveikė, 1,2 mln. vokiečių nupirko po naują automobilį. Kai kurių gamintojų, tokių kaip „Škoda“, pardavimai išaugo net 95 proc. 2009 m. Vokietijos politikos modelį taikė Prancūzija, skyrusi po 1 tūkst. eurų subsidiją automobiliui, ir dar 10 Europos šalių.
Mokestis smogtų skurdžiausiems ir vidurinei klasei
Kas tinka Vokietijai, netinka Lietuvai. Vokietija turi puikiai išplėtotą naujų automobilių gamybos grandinę, todėl greitai veikiantys fabrikai pildo Berlyno biudžetą ir įpučia kaitros visam ūkiui. Lietuva automobilių gamybos pramonės beveik visai neturi, tačiau išmano kaip parduoti jau naudotas mašinas ne tik Europoje, bet ir Azijoje. Lietuvoje per metus sudaroma apie 400 tūkst. automobilių pirkimo ir pardavimo sandorių. Tai rodo plačiai išplėtotą prekybos mastą, žinant, nedidelį Lietuvos gyventojų skaičių. Gal V. Andriukaitis ir Vyriausybė galėtų daugiau galvoti apie vietos verslą, o ne tik klausytis užsienio gamintojų norų?
Mokestis seniems ir taršiems automobiliams Lietuvoje paliestų apie 1 mln. gyventojų. Mažiausiai tai būtų aktualu pasiturintiems, kurie gali sau leisti važinėti naujomis mašinomis. Ar tokio socialinio teisingumo siekia V. Andriukaitis? Automobilis nėra prabangos prekė, o būtina ir dažnai vienintelė adekvati susiekimo priemonė. Tai kodėl reikėtų mokėti vien už turėjimą? Panašu į pagalvės mokestį. Juk yra automobilių, kurie kai kuriuo metu nenaudojami (sezoniškai naudojami automobiliai), yra sugedusių ir ilgai neremontuotų automobilių. Kodėl pensininkas tris kartus per metus nuvykstantis į sodą ir kartą aplankyti kapų turi mokėti tiek pat kaip žmogus per mėnesį pralekiantis penketą tūkstančių kilometrų? Juk dabar vairuotojai moka mokesčius pirkdami degalus. Akcizas sudaro net trečdalį benzino ar dyzelino kainos. Kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau perki degalų, tuo daugiau moki mokesčių.
Automobilių mokestį propaguojantis V. Andriukaitis kalba apie ekologiją, tačiau pamiršta sudėti visus kaštus. Juk yra ne tik pilami į baką degalai, bet yra ir daug svarbesni naujo automobilio gamybos kaštai ir senos transporto priemonės utilizavimo kaštai. Abiejų procesų metu reikia daug energijos, žaliavų ir išteklių, o visa tai irgi susiję su ekologija. Kai mažiau gaminama, labiau tausojama gamta. Juk būtent tokį principą skatina ta pati Europos Sąjunga, kai kalbama, kad nereikia išmesti maisto, verta rinktis jau dėvėtus rūbus, rūšiuoti atliekas, atsisakyti vienkartinių plastiko gaminių ir t.t. O kai kalba pasisuka apie automobilius, tai viskas priešingai – kuo greičiau pirkti naujus.
Na ir paskutinis argumentas apie saugumą. Gamintojai mėgsta pabrėžti, kad nauji automobiliai saugesni. Pažangių technologijų naujose mašinose tikrai yra daugiau, tačiau jas galima įdiegti ir senesniuose modeliuose, o kokios nors 1992 m. „Audi 100“ skardų storio net nėra ko lyginti su dabartinės „Audi A4“.
2018.07.10; 05:40
