Kaunas ir Kauno rajonas šeštadienio vakarą oficialiai tapo Europos kultūros sostine. Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda dalyvaudamas „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ atidarymo ceremonijoje paragino švęsti Kauną kaip miestą, kuris praturtina Europą.
Šalies vadovas pabrėžė, kad Kauną daugelį amžių darniai formavo ir ypatingą jo aurą kūrė tiek lietuviškos šaknys, tiek ir europietiškas atvirumas bei pagarba asmens orumui.
„Kaunas šiandien yra unikalios modernizmo architektūros, universitetų, verslo ir sporto, o svarbiausia – orių, laisvų ir kūrybingų žmonių miestas“, – sakė prezidentas, paminėjęs, kad Kaune gimė ir augo daugelis ryškių asmenybių, tokių kaip mokslininkai Marija Gimbutienė, Hermannas ir Oskaras Minkowskiai, filosofas Stasys Šalkauskis, menininkai Arvit Blatas ir Jurgis Mačiūnas, sportininkai Arvydas Sabonis, Šarūnas Jasikevičius ir Rūta Meilutytė, taip pat prieš 50 metų savo jauną gyvenimą už laisvę paaukojęs Romas Kalanta.
Prezidentas teigė, kad Kauno išskirtinumo ir sėkmės paslaptį kuria būtent drąsūs ir energingi žmonės. Nesibaigiantis Kauno virsmas atskleidžia, kuria ir praturtina Europą Kaune, kaip ir Kauną – Europoje.
„Lietuvoje plačiai žinoma frazė „Kaunas yra Kaunas“. Šiandien norisi pasakyti kiek kitaip: „Kaunas yra Kultūra!“ – sakė šalies vadovas, palinkėjęs visiems kūrybingų metų.
Prezidento kvietimu į Kauną Europos kultūros sostinės atidarymo proga atvyko UNESCO generalinė direktorė Audrey Azoulay, o Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen atsiuntė vaizdo sveikinimus.
Atidarymo renginiuose, kaip praneša Prezidentūra, taip pat dalyvavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, ministrai, užsienio šalių ambasadoriai, kiti garbūs svečiai.
Mane jau senokai domino klausimas, kodėl būtent tokioje, o ne kitoje vietoje įsikūrė Vilnius. Negi tik geografinė padėtis – upės brasta, sausumos prekybos kelių kryžkelė ar nuotolis nuo priešiškų tautų – lemdavo miesto likimą? O gal tai nulemdavo ir ypatinga bioenergetinė bei geomantinė aplinka, kitaip sakant, geologinė sandara? Gal būtent ji ir paskatindavusi žynius įkurdinti tokiose vietose šventyklas, o prie jų vėliau rasdavosi ir gyvenvietės.
Ir dar – kodėl Vilnius kaip šventoji vieta traukia ne tik lietuvius, baltarusius bei lenkus, juk net žydai jį vadina tokiu garbingu vardu – Šiaurės Jeruzale?
Vargu, ar būtų atsivėrusios galimybės tokiems tyrimams, jeigu vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių menininkų Artūras Raila nebūtų pradėjęs meninio projekto „Žemės galios“, kurio tikslas ne tik parodyti žmogaus ir gamtos vienybės grožį, bet ir fotopaveikslų, specialių žemėlapių bei kitų meninių (ir ne tik meninių) priemonių dėka skatinti darną tarp žmogaus ir pasaulio.
Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.
Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.
„Ne vieną šimtmetį Lietuvos šviesuoliai kaip išmanydami po kruopelytę kaupė žinias apie tautos praeitį ir lyg brangiausias senolių relikvijas paliko ateities kartoms unikalų savasties lobyną“ – taip rašo Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas dr. Kazys Račkauskas naujo leidinio „Tautotyros metraštis“ vedamajame straipsnyje „Naujas tautotyrininkų aruodas“.
Tėvynės pažinimos draugija (TPD) 1989-2009 m. leido laikraštį „Gimtinė“, kuriame savo nuveiktus darbus tautotyros srityje, įvairias įžvalgas spausdino šios draugijos nariai. Laikraštis tarsi suvienydavo visus įvairiuose miestuose išsibarsčiusius TPD narius.