Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą
Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.
Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.
Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…
Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?
Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.
Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…
Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.
…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.
Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…
Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!
Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.
Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…
Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.
Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.
Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…
Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…
„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]
Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.
Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…
Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.
Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.
Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…
Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.
Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…
Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.
Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…
(Bus daugiau)
2017.10.12; 05:55
[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.
