Europos Sąjungos (ES) lyderiai Charlesas Michelis ir Ursula von der Leyen pasveikino Joe Bideną iškovojus pergalę JAV prezidento rinkimuose ir paragino stiprinti transatlantinius ryšius.
 
„Atsižvelgiame į naujausius rinkimų proceso įvykius,“ – sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Ch. Michelis.
 
„Remdamasi tuo, ES sveikina išrinktąjį prezidentą Joe Bideną ir viceprezidentę Kamalą Harris pasiekus užtektinai Rinkikų kolegijos balsų“, – pridūrė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.08; 06:12

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.

Tęsiantis ginčui dėl gamtinių dujų išteklių Viduržemio jūroje, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas griežtai sukritikavo Europos Sąjungą (ES).
 
„Europos Sąjunga, tapusi Graikijos ir Kipro graikų akiplėšiškumo įkaite, smuko iki įtakos neturinčio, paviršutiniško ir netoliaregiško darinio“, – pareiškė jis ketvirtadienį.
 
R. T. Erdoganas pabrėžė, kad nėra nė vienos problemos regione, kuri būtų išspręsta ES iniciatyva. „Visiškai priešingai: kiekviena krizė, į kurią įsikišo Sąjunga, tik įgavo naują mastą ir padidėjo“, – sakė jis.
 
ES šalių lyderiai ketvirtadienį Briuselyje prasidėjusiame viršūnių susitikime aptaria ir konfliktą bei santykius su Turkija.
 
Turkija rytinėje Viduržemio jūros dalyje vykdo dujų žvalgybos darbus, kuriuos Graikija ir Kipras vadina nelegaliais. Todėl ES rugpjūčio pabaigoje paskelbė ultimatumą Turkijai bei pagrasino naujomis sankcijomis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.02; 03:00

Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.

Sekmadienį Šveicarijos rinkėjai nuspręs, ar nutraukti šiuo metu su Europos Sąjunga (ES) galiojantį susitarimą dėl laisvo žmonių judėjimo. Apie tai informuoja BBC.
 
Nutraukimo šalininkai teigia, kad tai leis Šveicarijai kontroliuoti savo sienas ir įsileisti tik pageidaujamus imigrantus.
Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
 
Tuo metu oponentai tvirtina, kad toks žingsnis įstumtų sveiką šalies ekonomiką į recesiją, o šimtai tūkstančių Šveicarijos piliečių netektų galimybės laisvai judėti ir dirbti visoje Europoje.
 
Anot šalies teisingumo ministro, galėtų susidaryti netgi už „Brexit“ blogesnė situacija.
 
Šveicarija jau seniai nusprendė nestoti į ES, tačiau šalis nori užsitikrinti priėjimą prie Europos ekonominės erdvės. Be to, šveicarai nori bendradarbiauti su Briuseliu ir tokiose srityse kaip transportas, aplinkosauga, moksliniai tyrimai bei švietimas.
 
Tokių privilegijų kaina buvo prisijungimas prie ES pagrindinių politikos ramsčių, tarp kurių – laisvas judėjimas ir atviros sienos pagal Šengeno sutartį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.27; 08:40

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad demokratiniai procesai Baltarusijoje jau yra prasidėję.
 
„Dvasia panaši ir teikianti vilčių. Tie krokodilai negali viešpatauti dar 10 metų“, – „Laisvės TV“ sakė V. Landsbergis.
 
„Demokratinis procesas yra prasidėjęs, tik jis turi katalizuotis į struktūras. Žmonės, kurie nori gyventi savarankiškai, turi išsirinkti savo vadovybę ir vietose, kur yra tik sąjūdžio grupės, turi išrinkti atstovus ir savo parlamentą“, – kalbėjo jis.
 
Anot jo, laisvė gali pareikalauti aukų.
 
„Negalime ateiti ir už juos padaryti. Jie jau sudėję aukų, bet laisvė gali pareikalauti ir daugiau aukų. Be reikalo kai kurie gąsdina, kad, jei kai kurie žus, tai jau bus didelė tragedija. Didelė tragedija būna, kai žūsta dešimtys tūkstančių, o mes matėme labai daug kartų, kai žūdavo žmonės. Mes juos gerbiame, prisimename, bet visai nemanome, kad būtų buvę geriau, nebūtų buvę nei sąjūdžio, nei nepriklausomybės, kad tik nebūtų dešimt žuvusiųjų. Taip nėra. Jei einama į kovą, tai kova kartais reikalauja aukų. Žalgirio mūšyje daug daugiau žuvo“, – sakė V. Landsbergis.
 
Profesorius teigė pasigendantis tvirtesnės ES pozicijos.
 
„Vidutiniška reakcija Lietuvoje ir labai skysta – ES. Jie bijo V. Putino. Jie dar negavo signalo, ar galima. Jie nėra savarankiški, deja. Pati Europa jau yra pažeistas regionas, kuris taikstosi prie imperatoriaus. Tai nėra gerai“, – „Laisvės TV“ teigė jis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.24; 07:40

Stivenas Sakura iš HARDtalk

Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.

Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?

Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk

Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.

N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.

Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.

BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų  rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.

O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.

N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja  Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.

HARDtalk – sunkus pokalbis

Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.

Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?

Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…

2020.08.15; 12:00

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…

Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?

Ieškoma „atpirkimo ožio“…

Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?

Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.

Turkija. EPA – ELTA nuotr.

Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.

Kipras – nesantaikos akmuo

Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.

Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.

Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.

Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…

Turkija – amžina kandidatė…

Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.

Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.

Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.

Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.

Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?

Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.

Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.

Naujos sankcijos Turkijai?

Europos Sąjungos vėliavos

Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.

Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.

Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.

2020.08.01; 07:00

Ramūnas Vilpišauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas nemano, kad didelė lėšų dalis, skiriama iš ES biudžeto žemės ūkiui bei tiesioginėms išmokoms, yra gerai. Jis taip pat pažymėjo, kad prezidentas Gitanas Nausėda derybose Europos Vadovų Taryboje (EVT) parodė nenuoseklumą, politiškai iškeldamas ūkininkus aukščiau Lietuvos ekonomikos intereso.
 
„Jei žiūrėtume iš Lietuvos ūkininkų perspektyvos, tai yra dalinis laimėjimas, nes numatytas paramos jiems didėjimas, bet nesulyginamas su tomis sumomis, kurias gauna senbuvių šalių ūkininkai. Bet jei žiūrėtume bendrai iš visos ES ar Lietuvos perspektyvos, tai, jog žemės ūkiui bus toliau skiriama maždaug trečdalis viso biudžeto lėšų, o konkrečiai tiesioginėms išmokoms ketvirtadalis, tai nėra teigiamas dalykas.
Įvertinant tai, kad, daugelio analitikų nuomone, šios išlaidos neefektyvios ir kelia socialinio teisingumo klausimų, ypač atsižvelgiant į dabartinę krizę ir kitus šiuolaikinius iššūkius ES, būtų prasmingiau nukreipti ribotas ES biudžeto lėšas tiems dalykams, kurie iš tiesų duoda pridėtinę vertę, prisideda prie visos ekonomikos augimo, o ne tiesiog palaiko aukštesnį tam tikros visuomenės pajamų lygį“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
 
Jo nuomone, G. Nausėda, sprendžiant, kaip panaudoti ES lėšas, turėtų akcentuoti veiksnius, kurie svarbūs ilgalaikiam šalies ekonomikos augimui.
 
„Manau, kaip ekonomistas jis supranta, kad ilgalaikiam ekonomikos augimui visų pirma apskritai svarbus bendras Lietuvos produktyvumas ir kuriama pridėtinė vertė, gebėjimas prisitaikyti prie krizių, įskaitant tokias krizes, kaip dabartinė, ar kokia buvo prieš kiek daugiau nei 10 metų, susijusi su finansų krize pasaulyje. O produktyvumo augimas vis labiau priklauso nuo įmonių inovatyvumo. Nepaisant to, kad prezidentas vis prisimena paminėti skaitmenizaciją ar žaliąją ekonomiką, bet kai žiūrime į konkrečius derybų klausimus, atrodo, kad politiškai jam daug svarbesnė parama žemės ūkiui. Tai matau čia tam tikrą nenuoseklumą, atotrūkį, kuris veikiausiai rodo, kad ūkininkai jam, kaip politikos veikėjai, svarbesni nei bendras Lietuvos ekonomikos interesas“, – kalbėjo politologas.
 
Pasak R. Vilpišausko, Lietuva, jei norės prisijungti prie turtingesnių ES šalių klubo, turės susitaikyti su Sanglaudos politikos lėšų mažėjimu.
 
„Sanglaudos lėšų mažėjimas susijęs su Lietuvos ekonomikos augimu. Tai lėšos, siejamos su šalies santykiniu išsivystymo lygiu. Kuo turtingesnė šalis, lyginant su ES vidurkiu, tuo ji mažiau gali pretenduoti į šias lėšas, bent jau toks bendras principas. Jei norime, kad Lietuva taptų turtingesnė, neišvengiamai turėsime susitaikyti su Sanglaudos lėšų mažėjimu ir ieškoti kitų ekonomikos augimo šaltinių. Dabartinės krizės fone Atsigavimo fondo lėšos tampa svarbios, bet daug svarbiau nei konkrečios sumos – tai, kaip lėšos bus panaudotos Lietuvos ekonomikos ilgalaikiam augimuiׅ“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po derybų taip pat liko neatsakyti keli klausimai: dėl naujų mokesčių įvedimo siekiant finansuoti paskolintą ES Gaivinimo fondo paketą bei, jei to nepavyks padaryti, ar didės šalių narių įnašai į ES biudžetą. Anot politologo, šių klausimų nepavyko išspręsti derybose, todėl jų sprendimas perleistas Europos Parlamentui (EP).
 
„Tai priklausys nuo tolesnių derybų, nes šitie klausimai iš esmės liko neatsakyti ir atidėti vėlesniam laikui. Tikėtina, kad juos aktyviai kels ir EP nariai, kai procesas persikelia į šią instituciją, kur bus svarstomas EVT priimtas susitarimas. Turbūt bus bandoma daugiau įsipareigojimų su galimais finansavimo šaltiniais numatyti“, – sakė jis, pridurdamas, kad dėl vadinamojo plastiko mokesčio ar kai kurių taršos mokesčių gali būti rastas sutarimas, tačiau dėl kitų mokesčių derybos gali užsitęsti.
 
„Daugelis šalių atsargiai žiūri į naujų mokesčių įvedimą, nes tai gali būti papildoma mokestinė našta ES mokesčių mokėtojams arba gali apriboti šalių galimybes pritraukti investicijas, o tokia iki šiol buvo Lietuvos pozicija. Tai, kas dabar sutarta tarp ES šalių vadovų, palieka daugiausiai neatsakytų klausimų būtent dėl įmokų į daugiametį ES biudžetą ir dėl to, kaip bus grąžinamos pasiskolintos Atsigavimo fondo lėšos. Tai tiesiog pripažinimas, kad šie klausimai politiškai buvo tokie sudėtingi, kad į juos galutinai atsakyti nepavyko ir bus ieškoma atsakymų ateityje“, – komentavo R. Vilpišauskas.
 
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams, Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų.
Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų.
 
Pagal EVT pasiektą susitarimą, tiesioginės išmokos 2021 metais sudarys 178 eurus už hektarą, o 2022 metais pakils iki 200 eurų už hektarą ir toliau didės. Pritarta, kad Lietuvos ūkininkų tiesioginės išmokos augtų, kol 2027 metais pasiektų 215 eurų už hektarą.
 
Šiuo metu tiesioginės išmokos Lietuvos ir Baltijos šalių ūkininkams siekia apie 170 eurų už hektarą, o ES vidurkis – daugiau kaip 250 eurų.
 
ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų.
 
Šalies vadovas pažymėjo, kad, prireikus, Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto, arba 2,2 mlrd. eurų, reformoms įgyvendinti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 06:20

Europos Parlamentas (EP) ketvirtadienį didžia dauguma nubalsavo, kad būtų pareikalauta padaryti pakeitimų daugiamečio Europos Sąjungos (ES) biudžeto projekte, dėl kurio sutarė 27 valstybės narės.
 
Europarlamentarai ketvirtadienį 465 balsais prieš 150 priėmė rezoliuciją, kuria įspėjama, kad per vėliau šiais metais vyksiantį balsavimą EP nariai nepatvirtins projekto, ir ragino derėtis, kad „pasiūlymas būtų pagerintas“.
 
ES šalių lyderiai antradienį sutarė dėl 1,1 trln. eurų dydžio ES biudžeto 2021–2027 metams ir 750 mlrd. eurų dydžio ekonomikos gaivinimo fondo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.24; 06:35

ES lyderių derybose dėl ekonomikos gaivinimo fondo susitarimas dar nepasiektas. EPA-ELTA nuotr.

Po naktį vykusių intensyvių diskusijų, per kurias nepavyko pasiekti susitarimo, susiskaldę ES šalių lyderiai pirmadienio vakare pratęs savo derybas dėl didžiulio ekonomikos gaivinimo fondo.
 
Praėjus jau trims intensyvių derybų dienoms, 27 ES valstybių narių lyderiai vis dar nesutaria dėl tikslaus 750 mlrd. eurų ekonomikos gaivinimo fondo paskolų ir išmokų dydžio ir sąlygų.
 
Visą naktį į pirmadienį lyderiai derėjosi mažomis grupelėmis, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko, o derybose nuspręsta skelbti pertrauką iki 17 val. Lietuvos laiku.
 
Sekmadienio vakarą Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naują pasiūlymą, bandydamas palenkti „taupiųjų“ šalių koaliciją – Nyderlandus, Švediją, Austriją, Daniją ir Suomiją.
 
Anksčiau buvo siūloma 500 mlrd. eurų ES šalims suteikti išmokų pavidalu, kurių nereikėtų grąžinti, ir 250 mlrd. eurų – paskolomis.
 
Ch. Michelis pirmadienio rytą pateikė naują pasiūlymą išmokų dalį sumažinti iki 390 mlrd. eurų ir atitinkamai padidinti paskolų dalį.
 
Pritarimą tokiam pasiūlymui išreiškė Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas, tiesa, kol kas neaišku, kokios pozicijos laikysis kitos šalys.
 
27 ES šalių lyderių viršūnių susitikimas tęsiasi nuo penktadienio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.20; 10:00

Prezidentas dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad Lietuvos pozicija derybose dėl Daugiametės finansinės programos (DFP) ir Europos gaivinimo fondo gerėja.
 
„Lietuvos pasiūlymai gerėja. Palyginti su liepos 10 diena, liepos 18 dienos pasiūlymas jau yra 386 mln. eurų mums palankesnis. Jis skirstosi į kelias sritis. Žemės ūkio parama didėja, didėja parama Kaliningrado tranzito schemai. Manau, mes dar ne tik išsaugosime depopuliacijos argumentą, kuris yra Sanglaudos fondų sudėtinė dalis, bet ir sieksime, reikalausime jį padidinti. Kaip ir sieksime padidinti tiesiogines išmokas mūsų žemdirbiams“, – sakė jis.
 
Kita vertus prezidentas atkreipė dėmesį, kad bendras ES biudžetas šiuo metu nedidėja ir DFP sumažėjo penkiais milijardais eurų.
 
„Nepaisant to, tokiame ribotame krepšelyje mes randame galimybių įtikinti mūsų partnerius, kad Lietuvos santykinė padėtis gali ir privalo būti pagerinta“, –teigė jis.
 
„Dedamos pastangos siekti rezultato to negali neigti. Nors kartais pastangos būna labai kontraversiškos ir kai kada vienos šalys padėtyje tų, kurie prieštarauja po to pakeičia jas kitos valstybės. Aš manau, kad judame teisinga linkme. Tikrai noriu padėkoti EVT pirmininkui Šarliui Mišeliui bei visai jo komandai. Jie siekia mus suartinti, jie siekia išsiskiriančias nuomones, kiek galima labiau padaryti panašesnėmis ir manau, mes rezultatą turėsime“, – sakė jis.
 
Prezidentas teigia, kad Lietuva turi investuoti lėšas į svarbiausias sritis, kaip skaitmenizacija, ekonomikos žalinimas.
 
„Aš tikrai pasisakau, kad privalome pasiruošti. Privalome atidirbti visus savo mechanizmus taip, kad lėšos nebūtų švaistomos neproduktyvioms sritims. Manau, kad kuo pranašesni sanglaudos fondai, ar DFP paketas, čia mes jau turime nemenkos patirties. Jeigu pirmoje finansinėje perspektyvoje mes turėjome nemažai priekaištų ES fondų panaudotojams ir kad lėšos nebuvo nukreiptos į tas sritis, kurios nebuvo pačios perspektyviausios. Vis dėlto niekas negalėtų nuneigti, kad pastaraisiais metais, mes tikrai padarėme ryškią pažangą, juk tai rodo ir mūsų konvergencijos rodikliai, kad šiuos pinigus gebame naudoti efektyviai“, – sakė jis.  
 
G. Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos (EVT) sesijoje Briuselyje. Tai pirmasis Europos Sąjungos lyderių fizinis susitikimas po pandemijos proveržio. Sesija skirta deryboms dėl Daugiametės finansinės programos ir Europos gaivinimo fondo, suformuoto, siekiant greito valstybių narių ekonominio ir socialinio atsigavimo po COVID-19 viruso sukeltos krizės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.19; 06:30

„Nord Stream 2“. EPA-ELTA nuotr.

Jungtinėms Valstijoms pradėjus imtis priemonių dėl prieštaringai vertinamo Rusijos dujotiekio „Nord Stream 2“ projekto, ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis pasmerkė JAV dėl ekonominių sankcijų taikymo.
 
J. Borrellis teigė, kad Vašingtono antrinės sankcijoms subjektams, kurie turi verslo ryšių su JAV priešininkais, kenkia Europos bendrovėms, vykdančioms „teisėtą verslo veiklą“.
 
Jis taip pat paminėjo sankcijas Iranui, Kubai ir Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui. ES esą prieštarauja JAV politikai įvesti sankcijų priemones bendrovėms ir asmenims visame pasaulyje.
 
„Esu sunerimęs dėl augančios sankcijų naudojimo ar grasinimų JAV sankcijomis Europos bendrovių ir interesų atžvilgiu“, – pranešime pareiškė J. Borrellis.
 
„Ten, kur sutampa bendri užsienio ir saugumo politikos tikslai, galima pasiekti didelių rezultatų koordinuojant tikslingas sankcijas su partneriais. Atsiradus nesutarimų dėl politikos, Europos Sąjunga visada yra atvira dialogui, tačiau jis negali vykti grasinimų sankcijomis fone“, – tikino ES diplomatijos vadovas.
 
J. Borrellio pranešimas pasirodė praėjus vos dviem dienoms po to, kai JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija nusprendė įtraukti „Nord Stream 2“ į sankcijų projektą, pagal kurį prie dujotiekio prisidėjusiems subjektams gali būti nutraukta prieiga prie JAV finansų sistemos.
 
Vokietija yra viena pagrindinių dujotiekio projekto dalyvių. „Nord Stream 2“ beveik padvigubins rusiškų dujų eksportą į šią šalį.
 
JAV žingsnis reiškia, kad Vokietijos bendrovėms bus taikomos sankcijos net ir už nedideles investicijas į „Nord Stream 2“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.18; 10:20

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Naujos krikdeminės krypties politinė jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ vienas iš įkūrėjų Vytautas Radžvilas teigia, kad kreipsis į prezidentą Gitaną Nausėdą bei ragins jį šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Pasak jo, šiuo metu Lietuva yra sąstingyje bei jos pagrindinis tikslas – išnykti.
 
„Mes esame Lietuvos atsinaujinimo ir pertvarkos partija. Šalis patekusi į visokeriopą sąstingį, kurį galėčiau pagrįsti nepajudinamais argumentais, kuris savo mastais bei keliamu pavojumi primena tą sąstingį, kuris buvo apėmęs Lietuvą Sąjūdžio išvakarėse. Apskritai pagrindinė Lietuvos padėties priežastis yra tai, kad valstybė daugelį metų savo politiką grindžia pražūtinga ideologija, globalios Lietuvos vizija. Lietuva (…) yra vienintelė šalis ES, kur oficialiu valstybiniu lygmeniu yra pripažįstama, kad galutinis mūsų tikslas – išnykti. Net mūsų kaimynai latviai ir estai, kurie turi panašias pažangos strategijas, aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad jie pasiryžę išlikti šimtmečiais, o valstybės jų egzistuoja tam, kad garantuotų jų išlikimą. Pas mus nieko panašaus nėra“, – teigė V. Radžvilas.
 
V. Radžvilas teigia, kad šiuo metu valdžios atstovai remiasi filosofija „po mūsų nors ir tvanas“.
 
„Todėl logiška, kad jeigu mes faktiškai grįžtame prie sovietinės nuostatos, kad tautos ir valstybės yra atgyvena, pradedame gyventi pagal filosofiją – „po mūsų nors ir tvanas“. Tai štai ką mes padarėme, mes iš tikrųjų esame vienintelė partija, kuri labai išsamią savo programą grindžiame nuostata, kad Lietuva privalo stengtis išlikti ir ji išliks. Todėl tai yra visiškai nauja persitvarkymo programa ir manau, kad vienas iš mūsų tikslų kreiptis į Lietuvos Respublikos prezidentą ir paraginti šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija“ , – teigė jis.
„Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
ES reikia pertvarkyti
 
V. Radžvilas teigia, kad ES būtina pertvarkyti, kad šalys nenorėtų sekti Didžiosios Britanijos pavydžiu.
 
„Tai yra visiškas nesusipratimas, noriu pasakyti kaip profesionalas, šis ES modelis jau neveikia ir jo byrėjimą liudija begalės reiškinių, kurių, be abejo, akivaizdžiausias – „Brexit“. Tokie dalykai kaip milžiniškos, kertinės šalies išėjimas iš tokio politinio darinio niekada negali būti tik paprastas atsitiktinumas. Jeigu kas sako, kad britai sukvailiojo ir nežinojo, ką daro, tai pirmas požymis, kad tai politikos diletantai ir nemokšos. Vadinasi, ES turi būti pertvarkyta taip, kad kuo greičiau nebebūtų norinčių bėgti. O norinčių bėgti, jeigu atidžiai stebime, kas ten vyksta, eilė daug didesnė (…)“, – sakė jis.
 
„Mes nesame primityvių populistų partija. Mūsų nuostata yra tokia, uždavinys – pateikti aiškią pertvarkymo, atsinaujinimo alternatyvą. Jeigu visuomenė, tauta ją supras, pripažins, priims, vadinasi, Lietuva norės išlikti“ , – teigia V. Radžvilas.
 
Patvirtintas partijos pirmininkas
 
Naujai besikuriančios partijos steigiamajame suvažiavime patvirtinta bendroji programa, įstatai, pirmininkas – partijos iniciatorius Vytautas Radžvilas. Susirinkę steigėjai naują krikdeminės krypties politinę jėgą pasivadino „Nacionaliniu susivienijimu“.
Politinės jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
V. Radžvilo teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
 
„Programoje yra nurodomos kryptys, kaip turi būti keičiamas valstybės valdymas, visos jo gyvenimo sritys, kad galėtume pagaliau vėl nutolti nuo mūsų laukiančios bedugnės (…). Programa yra mūsų valstybės filosofija. Valstybė gali būti negailestingai žiauri, tokia kokia yra šiandien Lietuvos valstybė, kuri mano, kad yra visiškai normalu, kad ją išlaiko mažiausiai uždirbantys, mažiausias pajamas gaunantys piliečiai.
 
Valstybė gali vadovautis filosofija, kad prie jos išlaikymo turi sąžiningai prisidėti visi. Štai kodėl šioje programoje kalbama apie esmę“, – sakė V. Radžvilas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.08; 06:30

Jungtinės Karalystės (JK) vyriausiasis „Brexito“ derybininkas Davidas Frostas pareiškė, kad Londonas neleis ES prižiūrėti JK ekonomikos mainais už glaudžius prekybinius santykius.
 
Aukšto rango diplomatas akademikams Briuselyje sakė, kad JK siekia po „Brexito“ nusistatyti savus įstatymus ir nebesilaikyti ES primestų „lygaus žaidimo lauko“ taisyklių.
 
„Tai nėra paprasta derybinė pozicija, kuri, šiek tiek paspaudus, gali keistis. Tokia yra viso šio projekto esmė“, – tvirtino jis.
 
D. Frostas Laisvajame Briuselio universitete sakė kalbą tuo metu, kai ES valstybės narės rengia derybines pozicijas, kurias išdėstys vyriausiasis ES derybininkas Michelis Barnier.
 
Kai kurios šalys, ypač Prancūzija, siekia tokio susitarimo su Londonu, pagal kurį JK turėtų sutikti su ES priežiūra mainais už privilegijuotą prieigą prie didžiulės ES bendrosios rinkos.
 
Vis dėlto D. Frostas, pristatydamas britų premjero Boriso Johnsono poziciją, tvirtino, kad Londonas siekia įprastos laisvosios prekybos sutarties, panašios į tą, kurią ES pasirašė su Kanada.
 
„Tai yra esminė mūsų vizijos dalis – priimti įstatymus, kurie mums tinka, taip pat, kaip tai gali padaryti bet kuri kita ne ES šalis pasaulyje“, – teigė D. Frostas.
 
„Jei manote, kad mes sutiksime su ES priežiūra dėl vadinamojo lygaus žaidimo lauko klausimų, tiesiog nematote to, ką mes darome, esmės“, – pareiškė diplomatas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.18; 00:30

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…

Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.

Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.

Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.

Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.

Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.

V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.

Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.

Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.

2020.02.02; 04:00

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

„Brexitas“ yra „istorinis perspėjimo ženklas“ Europos Sąjungai, likus vos kelioms valandoms iki Jungtinės Karalystės (JK) išstojimo iš ES pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pridurdamas, esą tai reiškia, kad „mums reikia daugiau Europos“.
 
„Šis pasitraukimas yra šokas. Tai yra istorinis perspėjimo ženklas, kuris turi būti išgirstas visoje Europos ir priversti mus mąstyti“, – trumpame per televiziją transliuotame kreipimesi sakė E. Macronas.
 
Prancūzijos lyderis sakė manąs, kad „Brexitas“ pavyko, nes ES valstybės narės dažnai „paversdavo Europą atpirkimo ožiu mūsų pačių problemoms“.
 
E. Macronas, išrinktas su pažadu transformuoti ES, taip pat tikino, kad JK sprendimas palikti Bendriją pavyko, nes „mes nepakankamai pakeitėme Europą“.
 
Susiduriant su Kinijos ir Jungtinių Valstijų konkurencija, „mums reikia daugiau Europos“, tęsė jis, kartodamas savo istorinės kalbos 2017-ųjų rugsėjį Sorbonoje temas.
 
Pavadinęs „Brexito“ penktadienį liūdna diena, E. Macronas sukritikavo 2016 m. „Brexito“ referendumo kampanijos „melą, išpūstumą, supaprastinimą ir žadėtas sąskaitas, kurios taip ir nepasirodė“.
 
„Visada turime prisiminti, kur melas gali nuvesti mūsų demokratijas“, – liūdnai pasakė jis.
 
E. Macronas, anksčiau penktadienį Paryžiuje susitikęs su ES vyriausiuoju „Brexito“ derybininku Micheliu Barnier, taip pat santūriai pakomentavo artėjančias derybas tarp Londono ir Briuselio dėl santykių ateityje.
 
Nors Prancūzijos lyderis tikisi „kiek įmanoma artimesnės, tvirtesnės ir ištvermingesnės partnerystės“, jis perspėjo: „Tai nebus tas pats santykis, koks buvo kelis dešimtmečius. Negalima būti kartu ir viduje, ir išorėje.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.01; 06:50

Popiežius Pranciškus įspėjo dėl nacionalizmo stiprėjimo ir Europos žlugimo. „Aš esu sunerimęs, nes mes girdime kalbas, kurios primena Hitlerio kalbas 1934-aisiais. „Pirmiausiai mes, mes…, mes…“ Tai baimę keliančios mintys“, – sakė pontifikas interviu Italijos laikraščiui „La Stampa“.
 
Ketvirtadienį Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis, kurio šūkis yra „Pirmiausiai Italija“, su savo reikalavimu rengti naujus rinkimus sukėlė politinę krizę šalyje. Popiežius konkrečiai nepaminėjo nei M. Salvinio, nei kitų politikų. Tačiau jis įspėjo, kad suverenizmas yra „izoliacija, kuri visuomet baigiasi blogai: jis net gali sukelti karą“.
 
„Šalis turi būt suvereni, tačiau ji negali izoliuotis“, – kalbėjo Pranciškus. Santykiai „su kitomis šalimis, su Europos bendrija turi būti saugomi ir skatinami“. Europa yra „darinys, kuris negali iširti“, pabrėžė 82-ejų popiežius.
 
Šis darinys dėl kai kurių lyderystės problemų ir vidaus nesutarimų esą yra susilpnėjęs. Tačiau jis privalo būti išgelbėtas.
 
Popiežius pasveikino moters išrinkimą į Europos Komisijos pirmininko postą.
 
Popiežius reguliariai įspėja dėl dešiniųjų populistinių ir ksenofobiškų partijų stiprėjimo Europoje, tačiau atskirų šalių ar politikų neįvardija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.09; 21:33

Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiams nepavyksta rasti kompromiso dėl kandidatų užimti svarbiausių ES institucijų vadovų postus.
 
Sekmadienį ES lyderiai susitiko Briuselyje aptarti galimas kandidatūras į aukščiausių ES institucijų vadovų postus – kas galėtų eiti Europos Komisijos pirmininko, Europos Vadovų Tarybos pirmininko, ES vyriausiojo užsienio ir saugumo politikos įgaliotinio bei Europos Centrinio banko prezidento pareigas.
 
Šiuo metu Europos Vadovų Tarybos pirmininko postą užima lenkas Donaldas Tuskas, Europos centrinio banko prezidento pareigas eina italas Mario Draghis, ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams pareigas eina italė Federica Mogherini, o Europos Komisijos pirmininko poste šiuo metu yra Jeanas Claude’as Junckeris.
 
D. Tusko ir J. C. Junckerio įgaliojimai baigiasi spalio pabaigoje.
Ši užduotis nėra lengva, nes ES valstybės narės turi atsižvelgti į daugybę įvairių veiksnių. ES institucijos turi nešališkai atstovauti visų valstybių narių interesams pasaulyje ir Briuselyje.
 
ES lyderiai yra itin stipriai susiskaldę dėl to, kas turėtų tapti naujuoju Europos Komisijos vadovu.
 
Sklido gandai, kad dabartinis Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timmermansas laikomas vienu realiausių kandidatų pakeisti J. C. Junckerį Europos Komisijos pirmininko poste, tačiau sekmadienį surengto ES viršūnių susitikimo metu kai kurių ES šalių lyderiai paprieštaravo jo kandidatūrai. F. Timmermanso kandidatūrai nepritarė Lenkija, Vengrija, Čekija, Kroatija, Slovakija ir Airija.
 
Pagal ES taisykles ES valstybės narės parenka, kas vadovaus Europos Komisijai, ir jų pasirinkimą turi paremti Europos Parlamentas (EP).
Tuo metu penktoji aukščiausia ES pareigybė – Europos Parlamento pirmininkas yra renkamas į pirmąją plenarinę sesiją susirinkusio naujojo Europos Parlamento.
 
Pirmasis šių metų gegužės 23–26 dienomis išrinkto Europos Parlamento posėdis numatytas liepos 2 d. Strasbūre, ES šalių lyderiai viliasi susitarti dėl kandidatų į ES institucijų vadovų postus iki pirmojo EP posėdžio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.01; 11:25

Ketvirtadienį Europos Sąjungos Taryba priėmė sprendimą dar metams pratęsti sankcijas Rusijai dėl 2014 metais įvykdytos Ukrainai priklausančio Krymo pusiasalio aneksijos.
 
„Taryba iki 2020 metų birželio 23 d. pratęsė ribojamųjų priemonių, kurių buvo imtasi atsakant į Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo ir Sevastopolio aneksiją, galiojimą“, – sakoma ES pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.21; 07:00

Standartinės „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, pasitikėjimas Europos Sąjunga tarp europiečių išlieka stabilus ir siekia 42 proc. Labiausiai ES – 65 proc. – pasitikima Lietuvoje. Net septyniolikoje valstybių narių ES pasitiki dauguma respondentų.

Lietuvoje į Europos Sąjungos ateitį optimistiškai žiūri 71 proc. apklaustųjų, ES – 58 proc. Optimistiškai ES ateitis vertinama visose ES valstybėse narėse, išskyrus Graikiją (59 proc. „pesimistų“ ir 37 proc. „optimistų“) ir Prancūziją (51 proc. „pesimistų“ ir 46 proc. „optimistų“). 

Tyrimas atskleidė, kad šiuo metu savo gyvenimu patenkinti 73 proc. Lietuvos gyventojų. Šiuo rodikliu Lietuva vis dar atsilieka nuo visų artimiausių kaimynių: Lenkijoje yra 89 proc. patenkintų gyvenimu piliečių, Estijoje – 86 proc., Latvijoje – 77 proc. Mažiau nei Lietuvoje patenkintų gyvenimu piliečių yra Bulgarijoje, Graikijoje, Italijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje. Tradiciškai labiausiai patenkinti gyvenimu yra Skandinavijos šalių, Airijos ir Nyderlandų piliečiai: daugiau nei 95 proc. apklaustųjų. 

Lietuvos gyventojų lūkesčiai dėl artimiausių 12 mėnesių, susiję su asmeniniu gyvenimu ir šalies ekonomikos padėtimi, skiriasi. Manančių, kad artimiausi 12 mėnesių bus geresni tiek apskritai, tiek šeimos finansiniu požiūriu, per pastaruosius metus padaugėjo 3 procentiniais punktais (p. p.) ir siekia atitinkamai 28 proc. ir 24 proc. Tačiau manančių, kad artimiausiu metu pagerės šalies ekonominė būklė, skaičius sumažėjo 4 p. p. ir šiuo metu siekia 17 proc. Pastarasis rodiklis yra žemiausias nuo 2009 m. rudens.

Paprašyti įvardyti, su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuva, 56 proc. respondentų Lietuvoje nurodė infliaciją. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2017 metais, infliacijos, kaip didžiausios problemos, su kuria susiduria šalis, svarba sumažėjo 9 p. p. Toliau pagal svarbą sąraše rikiuojasi taip pat su ekonomika ir gyvenimo lygiu susijusios sritys: mokesčiai (21 proc.), sveikatos bei socialinė apsauga ir pensijos (po 19 proc.). 

Paklausti apie svarbiausias problemas, su kuriomis susiduria visa ES, tiek Lietuvos, tiek ES piliečiai pirmiausia minėjo dvi: imigraciją (42 proc. lietuvių ir 40 proc. europiečių) bei terorizmą (35 proc. lietuvių ir 20 proc. europiečių). Trečioje vietoje, Lietuvos respondentų vertinimu, yra didėjančios kainos, infliacija bei pragyvenimo kaina (16 proc.). Europiečiams trečia didžiausia problema yra valstybių narių viešieji finansai (19 proc.). Lietuvoje tai problema laiko 11 proc. gyventojų.

Taip pat buvo tiriamas gyventojų požiūris į melagingą informaciją. 62 proc. Lietuvos ir 68 proc. ES piliečių nurodė, kad su melaginga informacija susiduria dažnai. Dar daugiau taip manančių yra Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje: 80 proc. ar net daugiau. Mažiausiai taip manančių yra Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Bulgarijoje, tačiau ir šiose šalyse rodiklis viršija 50 proc. Taip pat didžioji dauguma (daugiau nei 70 proc.) apklaustųjų tiek Lietuvoje, tiek Europoje mano, kad melagingos naujienos yra problema šaliai ir demokratijai apskritai.

Atsakydami į klausimą, kokiais informacijos šaltiniais labiausiai pasitiki, ir Lietuvos piliečiai, ir visi europiečiai nurodė radiją ir televiziją: Lietuvoje jais pasitiki atitinkamai 58 proc. ir 56 proc. apklaustųjų, o visoje ES – 59 proc. ir 50 proc. Beveik pusė visų apklaustųjų Lietuvoje ir ES pasitiki spauda. Internetu pasitiki 43 proc. Lietuvos piliečių ir 32 proc. europiečių. Tuo tarpu socialiniais tinklais pasitiki 29 proc. respondentų Lietuvoje ir 19 proc. visoje ES. 

„Eurobarometro“ apklausa atlikta 2018 m. lapkričio mėnesį visose 28 Europos Sąjungos valstybėse narėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.05; 10:00

Tai – pranešimas, kurį filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius perskaitė sausio 16 dieną Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Kaip išsaugoti Europą?“.

Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėsiu apie skirtį, kuri įvairiai skaido Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį ekonominį darinį, visas šio darinio saistomas valstybes ir jų visuomenes. Ta skirtis vienaip ar kitaip reiškiasi ir žmonių sąmonėje, kurioje dažnai sulimpa šiaip jau priešingos sąvokos, nesiaiškinant, kokiu pagrindu jos siejamos. Skirtis ideologinė ir politinė, o sykiu ir kultūrinė, nes pats kultūros suvokimas ima priklausyti nuo tos skirties.

Skirtį sunku aiškiai apibrėžti, tačiau įmanoma nusakyti. Vienoje pusėje žmonės, idėjos, valstybės, kurioms svarbu nacionalumas, suverenumas, valstybingumas, kurie yra įsitikinę, kad būtina puoselėti tautos, kaip suvereno, nuovoką bei jauseną, o kitoje – žmonės, tuos dalykus laikantys moderniam žmogui nebūdingomis ir kuo greičiau būtinomis įveikti atgyvenomis, trukdančiomis „atsiverti pasauliui“, „europėti“ ir „globalėti“.

Skirtis tarp dviejų ES raidos vaizdinių – vieni būsimą Europą įsivaizduoja kaip gyvybingą nacionalinių valstybių ir suverenių tautų politinį kultūrinį darinį, kurioje didžiausias turtas ir gyvybingumo šaltinis yra nacionalinės kultūrinės kūrybos energija ir vaisingas tėvynėse įsišaknijusių kultūrų bendravimas, o kiti tą Europą įsivaizduoja kaip federacinę ar unitarinę kosmopolitinę Europą, kuri visokiais būdais kratosi kultūrinio įsišaknijimo, gimtiniškumo, vietoviškumo, skelbdama pasauliui, esą tautos yra tik socialiniai konstruktai, neturintys jokios realios esmės nei prasmės. Kol kas daugelio šalių politiniai elitai, pirmiausia ES politinis biurokratinis elitas, europietiškojo kosmopolitizmo viziją, paremtą gero gyvenimo gundymu, stengiasi įgyvendinti taip, kad daugelio tyrėjų ir politikų aptariamos vadinamosios „demokratijos stokos“ sąlygomis valstybinės tautos net nepajustų, kaip jos iš suverenų virto kultūrinėmis bendruomenėmis bei Europos liaudimi.

Akivaizdu, kad tokios skirties esama visose ES visuomenėse, visuose kolektyvuose, nesvarbu, kaip vieni ir kiti būtų vadinami ar priešinami, pavyzdžiui, liberalai, šiuolaikiniai europiečiai demokratai prieš nacionalistus ir įvairiausius fobus ar europeistai prieš populistus. Pastaruoju metu ta skirtis ima formuoti ES valstybių narių jungtis. Pavyzdys – Vyšegrado valstybės, kurių bendra politika ima oponuoti Vokietijos ir Prancūzijos europinį federalizmą ir tolesnį išvalstybinimą bei išsuvereninimą skatinantiems veiksmams. Esminis šių dienų su nurodyta skirtimi susijęs įvykis, paveiksiantis ES politiką ir jos narių raidą – Brexitas. Juk visiškai akivaizdu, kad pagrindinė britų sprendimo trauktis iš ES priežastis – suverenas, suverenitetas ir valstybingumas. Britai įsitikino, kad tolesnė europinė integracija plečiama „virš pagrindinių sutarčių“ įvairiomis valstybinį suverenitetą silpninančiomis direktyvomis, kurias leidžia Europos federalizavimo ir kosmopolitizavimo ideologija savo veiklą grindžiančios eurobiurokratų institucijos.

Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų komunistinio elito spartus „sueuropėjimas“ vyko internacionalizmo ideologijos pagrindu, įgaunant galimybę tvarkyti Lietuvai skiriamus europinius finansus. Tai tarsi užmokestis už tinkamą tautiečių ir piliečių europinimą ir globalinimą „Globalios Lietuvos“ politika, kuri tapo ideologine priedanga, nuslepiančia tikrąją didžiulės emigracijos priežastį – didelės dalies visuomenės nuskurdinimą. Klasinį sovietinį internacionalizmą pakeitė demokratinis kosmopolitinis, pasaulinį finansinį kapitalą aptarnaujantis internacionalizmas, suvienijęs kairiuosius ir dešiniuosius politinius elitus. Kairiojo europiniu tapusio politinio elito persikeitimas aptarnauti pasaulinį finansinį kapitalą išryškėjo subrendus vadinamajai revoliucinei 1968-jų kartai. Juk ir mūsų šalyje greičiausiai europiniais globalistais ir kosmopolitais, atvirai niekinančiais lietuviškąjį patriotinį nacionalizmą, o su juo ir visą moderniosios lietuvybės istorinį kelią, tapo komunistinės ir komjaunimo nomenklatūros atstovai, kuriems netrukus atsirado vietų ir ES struktūrose.

Esama ir civilizacinės mūsų paryškintos skirties dimensijos. Pastaruoju metu stebimas ryškus civilizacinės vaizduotės stiprėjimas ir raiška, nulemianti didžiųjų valstybių geopolitinius veiksmus. Turkija atsigrįžta į Osmanų imperijos civilizacinį paveldą ir pasitelkia jį naujam turkiškajam tapatumui ugdyti, iš dalies atsiribojant nuo sekuliarios kemalistinės tapatumo politikos. Kinija atvirai didžiuodamasi rodo savo kelių tūkstantmečių civilizacinį paveldą ir juo grindžia dabartinius imperinio pobūdžio politinius veiksmus, taip stiprindama ir legitimuodama savąjį pasaulinės galios vaidmenį. Šitai vyksta ir Rusijos politikoje – vis labiau stiprinama civilizacinės politinės ir kultūrinės vaizduotės svarba, juolab kad ji grindžiama išplėtota eurazijininkų idėjų tradicija, kurią šiuo metu skleidžia bene įtakingiausias rusų politinis mąstytojas Aleksandras Duginas.

Panašių reiškinių apstu ir Lotynų Amerikoje, tačiau mums svarbiausia – kas vyksta europinėje bei apskritai Vakarų civilizacijoje, kurios esminę ją silpninančią bėdą nusakė Samuelis Huntingtonas. Pasak jo, Vakarų pasaulio, o ypač Europos Sąjungos išsikrikščioninimas ir besaikis sekuliarizavimasis yra pati pagrindinė civilizacinio silpnėjimo priežastis, ypač aiškiai regima pastaruoju metu kitų civilizacinių darinių stiprėjimo aplinkoje. Islamo pasaulis europiečiams ir vakariečiams turi būti suvokiamas ir kaip pavyzdys, ir kaip iššūkis – tikėjimas yra esminis civilizacinį tapatumą formuojantis ir palaikantis veiksnys.

Mums nepaprastais svarbūs yra ES ir NATO santykiai. Stodami į ES ir NATO niekaip negalėjome suvokti ES tvirtinamos išvalstybinimo ir išsuvereninimo politikos, taip pat ir sudėtingų ES ir NATO vadovaujančių elitų santykių. Supratimas natūraliai vėluoja. Niekas nenori silpnos ES, tačiau jau šiuo metu aišku, kad ES raidai naujos gyvybės gali suteikti tik sparti europinio vadovaujančio elito ir jo išpažįstamos ideologijos kaita. Būtina naujomis sąlygomis atsigrįžti į pirminį ES kūrėjų ideologinį pagrindą – krikščioniškomis vertybėmis grįstą, aiškiai suvereno ir suvereniteto reikšmę suvokiančių nacionalinių valstybių sąjungą, kurios saugumui svarbiausia yra NATO institucija.

Apie 8–9 praeito amžiaus dešimtmetį buvusį ES kūrėjų elitą pakeitė subendrintas neomarksistinis neoliberalistinis, bankinį kapitalą aptarnaujantis elitas. Jis ėmėsi kurti kosmopolitinio pavyzdžio pilietišką europinę multikultūrinę liaudį unitarinės ES vizijos pagrindu. Nacionaliniai skirtingumai imti vaizduoti kaip laisvam finansinio kapitalo tekėjimui trukdantys ir dėl to naikintini barjerai. ES, taip pat ir daugelio Europos šalių viršūnėse atsidūrė bankų bei finansinių korporacijų statytiniai. Tada ėmė klostytis tam tikra, šiuo metu vis labiau ryškėjanti naujosios ES ir NATO santykių kolizija. ES raida ir plėtra vyko vis daugiau suverenių valstybinių galių perkeliant Briuselin, taip pat į įvairių niekieno nerinktų tarptautinių organizacijų būstines, šitaip vis sparčiau įgyvendinant federalizacijos viziją.

Tačiau NATO buvo ir iki šiol yra suverenių valstybių sąjunga. Tad ES plotmėje valstybės išsisuverenina ir išsivalstybina, o NATO plotmėje – išlaiko suverenitetą. Galima numanyti, kad toks NATO vaidmuo naujojo ES elito buvo suvoktas kaip trukdis numatytam raidos scenarijui įgyvendinti. Todėl buvo išplėtota ES „taikaus nusiginklavimo“ politika, karines išlaidas perkeliant ant JAV pečių, o savąsias skiriant pavyzdiniam multikultūrinės gerovės dariniui kurti, šitaip oponuojant toms pačioms Jungtinėms Valstijoms. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, intelektualinis kairuoliškas liberalus Europos politinis ir akademinis elitas, ėmęsis aptarnauti finansinį kapitalą, išlaikė ir stiprų antiamerikietišką užtaisą. Pavyzdys čia prancūzų akademiniai sluoksniai, kurie didžia dalimi formavo ir naująją europinę multikultūrinę politiką bei nuostatą priešintis amerikietiškajam kultūriniam ir ekonominiam „imperializmui“.

Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Agresyvūs Rusijos veiksmai jos kaimynių atžvilgiu ir ES politinio elito negebėjimas tinkamai atsakyti į karinius iššūkius privertė naująją JAV administraciją šitą nutylimą konfliktą iškelti viešumon ir pareikalauti deramo sutarto gynybos finansavimo. Valstybių narių suvereniteto klausimo aspektas ryškus ir ES politinio elito vis atsinaujinančiuose svarstymuose apie būtinumą kurti ES ginkluotąsias pajėgas – kuriant tokias pajėgas būtų galima perimti dalį ES narių valstybinio suvereniteto, kuris dabar nepasiekiamas „glūdi“ NATO organizacijoje. Federalizacijos vizijos apakintas europinis politinis elitas pastaruoju metu stengiasi imtis praktinių žingsnių šiai idėjai įgyvendinti, nors ir ne karybos specialistams akivaizdu, kad ES karinių pajėgų kūrimas silpnins NATO ir galimybes kuo greičiau atsakyti į vis naujus karinius iššūkius. Ironiška, kad kaip tik Rusija labiausiai ir palaiko ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo idėją.

Kitas svarbus dalykas yra tas, kad JAV ėmėsi savo politiką viešai grįsti suvereniteto supratimu, politinius veiksmus kreipiant suvereniteto stiprinimo linkme. Toks „posūkis“ iškelia dvišalių santykių svarbą ir savaip silpnina įsigalėjusių tarptautinių organizacijų valdžią, kurią ypač jaučia mažosios šalys. Juk ir įsilinguojanti JAV ekonominė kova su Kinija vyksta apeinant Pasaulinę prekybos organizaciją. Todėl ES politiniam elitui teko iškęsti netikėtą JAV akibrokštą –Jungtinėse Valstijose buvo pažemintas ES diplomatinis statusas. ES diplomatinei atstovybei iš tradicijos buvo teikiamas valstybinis rangas, tačiau prieš kurį laiką jis imtas ir prilygintas tarptautinių organizacijų rangui.

O ką apie valstybinį suverenitetą galvoja mūsų politinis bei ekonominis elitas, lietuviškieji oligarchai? Jų mąstymas regimas veiksmuose. Suskubta besąlygiškai pasirašyti JT Migracijos paktą, kuris akivaizdžiai įtvirtina naujas galimybes riboti valstybinį suverenitetą. Kaip tik dėl šios priežasties tą paktą atsisakė pasirašyti Jungtinės Valstijos, detaliai grėsmės suverenitetui požiūriu paaiškindamos tokį savo žingsnį. Lietuvai apie jokius suverenitetus galvoti nereikia, nes jai iškilusi daug svarbesnė užduotis – mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės „pasaulinė“ karjera. O ji ne taip jau menkai priklauso nuo šiuo metu dar tebevaldančio europinio politinio elito, nuo J.-C. Junckerio ir A. Merkel, kurie yra aršiausi visokių migracijų skatintojai.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad būtina daryti „namų darbus“, nekreipiant dėmesio į visoje Europoje stiprėjančius judėjimus, palaikomus suvereniteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjos, bei įvairių valstybių politinius „atsigrįžimus“ į savąjį suverenitetą.

Juk ir dabartinė Lenkijos valdžia labiausiai susirūpinusi savuoju suverenitetu, kaip tik suvereniteto klausimas ir yra pagrindinė jos kolizijų su ES politinių elitu priežastis. Lenkija suverenitetą stiprina ir plėtodama dvišalius įvairiapusius, ypač karinius, santykius su JAV, prisiimdama JAV forposto ES vaidmenį. Suprantama, padedama pačių Jungtinių Valstijų. Dvišaliams santykiams su Lenkija plėtoti deda pastangas ir Italija, kuri kartu su Lenkija tikisi kartu kurti „naująją Europą“, vokiečių ir prancūzų ašiai priešinant lenkų ir italų. O mūsų Seimo pirmininkas tuo metu virkauja apie būtinumą pasipriešinti kylančiai „nacionalizmo ir vartotojiškumo“ bangai. Toks tad mūsų politinio elito geopolitinio išmąstymo gylis.

Savaip mūsų aptariama skirtis ir su ja susijęs suvereniteto klausimas bei suvereniteto nuovoka ima skirti ir svarbias mūsų institucijas – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas. Neseniai nuskambėjo tyrimo apie pasirengimą ginti Tėvynę skaičiai. Apgailėtini skaičiai, kurių neįmanoma įvynioti į jokių išlaisvėjimų vatą. Krašto apsaugos ministerijos atstovų samprotavimuose pasigirdo pageidavimų kurti stiprų istorijos pasakojimą, kuriame būtų iškelta pokario pasipriešinimo svarba. Klausimas – kodėl reikėjo trisdešimties nepriklausomybės metų, kad šitai būtų suvokta, kodėl visus tuos dešimtmečius visaip buvo skatinami ir valstybiniais apdovanojimais dabinami iš pokario pasipriešinimo šaipęsi istorikai ir kitokie kultūrininkai, kurie ir į Vilniaus okupavimą bei prijungimą prie Lenkijos žvelgė kaip į nesusipratusius lietuvius civilizuojantį Lenkijos politinio elito žingsnį, stiprinantį puoselėtiną lietuviškąją lenkybę.

Mūsų vaikams „įmontuojamas“ toks „atviras“ istorijos pasakojimas, kuriame nebeliko atskiros Lietuvos valstybės istorijos. Lietuvos švietimo sistema jau pasirengusi priimti naują centralizuotai kuriamą Europos istoriją, išvengsiančią nacionalinių valstybių istorijų ir jose pagerbiamų nacionalinių didvyrių bei kultūros veikėjų, nes vienaip ar kitaip jie prisidėję prie nacionalizmo blogio. Kadangi kol kas istorija yra ir bus tik vienos ar kitos tautos istorija, kurios užduotis – laiduoti tautinį bei nacionalinį tapatumą ir tautos, kaip istorijos subjekto, valstybingumo teisėtumą, tai kuriamoji nacionalumą ir valstybingumą peržengianti naujoji Europos istorija bus tik vienokių ar kitokių istoriniais vadinamų faktų aprašymas, turėsiantis ugdyti ir naujojo kosmopolitinio darinio liaudies tapatumą, jau nesusijusį su jokia konkrečia tėvyne bei tėviške ir nesuterštą jokiais „žemės ir kraujo“ ar krikščionybės sentimentais.

Tai ne istorijos pasakojimas, o socialinės inžinerijos programos dalis, įvilkta į istorinio pasakojimo apvalkalą. Toje istorijoje neliks jokių nacionalistiniais vadinamų pasipriešinimų. O juk mūsų pokario pasipriešinimas – tai tas pats komunistų aršiai naikintas ir eurofederalistų nuožmiai trinamas iš viešumos lietuvių buržuazinis nacionalizmas. Nejau Krašto apsaugos ministerijai prireikė lietuviškojo nacionalizmo? Manau, joks mūsų drąsiausias pareigūnas nedrįstų to viešai pasakyti. Nors nei vengrams, nei lenkams, nei amerikiečiams šiuo metu nacionalizmas neatrodo esąs visaip naikintinas „užkratas“.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Gi Užsienio reikalų ministerija savo vadovo ir atstovų lūpomis kalba kitaip – visaip stengiamasi iškelti ir paskleisti „Globalios Lietuvos“ idėją, o su ja ir įtvirtinti dvigubą pilietybę. O juk ideologinė nuostata, kad Lietuva yra visur, kur tik lietuvio gyvenama, tai pats tikriausias užkratas, silpninantis Tėvynės išskirtinumo, jos šventumo nuovoką. Kodėl žmonės turėtų aukoti savo gyvybes už teritoriją, kurią sudaro kažkieno nuosavybėj esantys žemės sklypai? Juk kilus pavojui daug paprasčiau būti „globaliu šiuolaikišku lietuviu“ ir gyventi kur panorėjus, kur šilta ir gera. Juolab kad, pavyzdžiui, iki Ispanijos ar Vokietijos agresyvūs Rusijos veiksmai neatsiris.

Tad kokia ateitis ES laukia nacionalinių valstybių? Valstybinio suvereniteto ir nacionalinės valstybės atžvilgiu išskyrėme tam tikras ideologines ir politines prieštaras, kurios ryškėja ir ES raidoje, ir geopolitikoje, ir didžiųjų valstybių santykiuose, ir tautų bei visuomenių savimonėje. Trumpai tariant – išsuvereninimo ir atsuvereninimo, išnacionalinimo ir atnacionalinimo tendencijas. Konkrečios valstybės likimas priklausys nuo daugelio aplinkybių, tačiau pirmiausia – nuo jos politinio ir kultūrinio elito savipratos ir įsipareigojimo nacijai ir valstybei. Nuo tos savipratos priklauso ir esminis kiekvienos valstybės dėmuo – švietimo sistemos veiklos pobūdis. Kaip tik švietimo sistemos pirminė užduoti – ugdyti jaunuomenės valstybingumo jauseną, išskirtinį Tėvynės, gimtosios kalbos ir jos pagrindu kuriamos kultūros svarbos suvokimą, padėti kultūrai tvirtinti nacionalinį tapatumą.

Tačiau ta užduotis turi tapti esmine valstybės politikos gaire, politikų ir mokytojų bendruomenės suvokiama kaip savaime suprantama ideologija. Kol kas drąsiai ir „atvirai“ išsivalstybiname, o Tėvynės gynybai stiprinti siūlome bunkerį Lukiškių aikštėje, kuriame mūsų valstybės vadovai galės įsirengti ir parodomąją vadavietę.

Matyt, tikimasi, kad šis pasauliui lietuvių modernumą ir atvirumą rodysiantis valstybinis statinys, iškilsiantis visiems pirmiesiems mūsų valstybės politikams tvirtai surėmus pečius, tikrai atgrasys didžiąja mūsų kaimynę, o jaunimo ir visos pažangiosios dvipilietės visuomenės širdyse įžiebs neblėstantį pasididžiavimą „Globalia Lietuva“.

2019.01.19; 07:45