Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Naujos krikdeminės krypties politinė jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ vienas iš įkūrėjų Vytautas Radžvilas teigia, kad kreipsis į prezidentą Gitaną Nausėdą bei ragins jį šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Pasak jo, šiuo metu Lietuva yra sąstingyje bei jos pagrindinis tikslas – išnykti.
„Mes esame Lietuvos atsinaujinimo ir pertvarkos partija. Šalis patekusi į visokeriopą sąstingį, kurį galėčiau pagrįsti nepajudinamais argumentais, kuris savo mastais bei keliamu pavojumi primena tą sąstingį, kuris buvo apėmęs Lietuvą Sąjūdžio išvakarėse. Apskritai pagrindinė Lietuvos padėties priežastis yra tai, kad valstybė daugelį metų savo politiką grindžia pražūtinga ideologija, globalios Lietuvos vizija. Lietuva (…) yra vienintelė šalis ES, kur oficialiu valstybiniu lygmeniu yra pripažįstama, kad galutinis mūsų tikslas – išnykti. Net mūsų kaimynai latviai ir estai, kurie turi panašias pažangos strategijas, aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad jie pasiryžę išlikti šimtmečiais, o valstybės jų egzistuoja tam, kad garantuotų jų išlikimą. Pas mus nieko panašaus nėra“, – teigė V. Radžvilas.
V. Radžvilas teigia, kad šiuo metu valdžios atstovai remiasi filosofija „po mūsų nors ir tvanas“.
„Todėl logiška, kad jeigu mes faktiškai grįžtame prie sovietinės nuostatos, kad tautos ir valstybės yra atgyvena, pradedame gyventi pagal filosofiją – „po mūsų nors ir tvanas“. Tai štai ką mes padarėme, mes iš tikrųjų esame vienintelė partija, kuri labai išsamią savo programą grindžiame nuostata, kad Lietuva privalo stengtis išlikti ir ji išliks. Todėl tai yra visiškai nauja persitvarkymo programa ir manau, kad vienas iš mūsų tikslų kreiptis į Lietuvos Respublikos prezidentą ir paraginti šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija“ , – teigė jis. „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ES reikia pertvarkyti
V. Radžvilas teigia, kad ES būtina pertvarkyti, kad šalys nenorėtų sekti Didžiosios Britanijos pavydžiu.
„Tai yra visiškas nesusipratimas, noriu pasakyti kaip profesionalas, šis ES modelis jau neveikia ir jo byrėjimą liudija begalės reiškinių, kurių, be abejo, akivaizdžiausias – „Brexit“. Tokie dalykai kaip milžiniškos, kertinės šalies išėjimas iš tokio politinio darinio niekada negali būti tik paprastas atsitiktinumas. Jeigu kas sako, kad britai sukvailiojo ir nežinojo, ką daro, tai pirmas požymis, kad tai politikos diletantai ir nemokšos. Vadinasi, ES turi būti pertvarkyta taip, kad kuo greičiau nebebūtų norinčių bėgti. O norinčių bėgti, jeigu atidžiai stebime, kas ten vyksta, eilė daug didesnė (…)“, – sakė jis.
„Mes nesame primityvių populistų partija. Mūsų nuostata yra tokia, uždavinys – pateikti aiškią pertvarkymo, atsinaujinimo alternatyvą. Jeigu visuomenė, tauta ją supras, pripažins, priims, vadinasi, Lietuva norės išlikti“ , – teigia V. Radžvilas.
Patvirtintas partijos pirmininkas
Naujai besikuriančios partijos steigiamajame suvažiavime patvirtinta bendroji programa, įstatai, pirmininkas – partijos iniciatorius Vytautas Radžvilas. Susirinkę steigėjai naują krikdeminės krypties politinę jėgą pasivadino „Nacionaliniu susivienijimu“. Politinės jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
V. Radžvilo teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
„Programoje yra nurodomos kryptys, kaip turi būti keičiamas valstybės valdymas, visos jo gyvenimo sritys, kad galėtume pagaliau vėl nutolti nuo mūsų laukiančios bedugnės (…). Programa yra mūsų valstybės filosofija. Valstybė gali būti negailestingai žiauri, tokia kokia yra šiandien Lietuvos valstybė, kuri mano, kad yra visiškai normalu, kad ją išlaiko mažiausiai uždirbantys, mažiausias pajamas gaunantys piliečiai.
Valstybė gali vadovautis filosofija, kad prie jos išlaikymo turi sąžiningai prisidėti visi. Štai kodėl šioje programoje kalbama apie esmę“, – sakė V. Radžvilas.
Jungtinės Karalystės (JK) vyriausiasis „Brexito“ derybininkas Davidas Frostas pareiškė, kad Londonas neleis ES prižiūrėti JK ekonomikos mainais už glaudžius prekybinius santykius.
Aukšto rango diplomatas akademikams Briuselyje sakė, kad JK siekia po „Brexito“ nusistatyti savus įstatymus ir nebesilaikyti ES primestų „lygaus žaidimo lauko“ taisyklių.
„Tai nėra paprasta derybinė pozicija, kuri, šiek tiek paspaudus, gali keistis. Tokia yra viso šio projekto esmė“, – tvirtino jis.
D. Frostas Laisvajame Briuselio universitete sakė kalbą tuo metu, kai ES valstybės narės rengia derybines pozicijas, kurias išdėstys vyriausiasis ES derybininkas Michelis Barnier.
Kai kurios šalys, ypač Prancūzija, siekia tokio susitarimo su Londonu, pagal kurį JK turėtų sutikti su ES priežiūra mainais už privilegijuotą prieigą prie didžiulės ES bendrosios rinkos.
Vis dėlto D. Frostas, pristatydamas britų premjero Boriso Johnsono poziciją, tvirtino, kad Londonas siekia įprastos laisvosios prekybos sutarties, panašios į tą, kurią ES pasirašė su Kanada.
„Tai yra esminė mūsų vizijos dalis – priimti įstatymus, kurie mums tinka, taip pat, kaip tai gali padaryti bet kuri kita ne ES šalis pasaulyje“, – teigė D. Frostas.
„Jei manote, kad mes sutiksime su ES priežiūra dėl vadinamojo lygaus žaidimo lauko klausimų, tiesiog nematote to, ką mes darome, esmės“, – pareiškė diplomatas.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…
Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.
Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.
Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.
Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.
Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.
V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.
Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.
Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
„Brexitas“ yra „istorinis perspėjimo ženklas“ Europos Sąjungai, likus vos kelioms valandoms iki Jungtinės Karalystės (JK) išstojimo iš ES pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pridurdamas, esą tai reiškia, kad „mums reikia daugiau Europos“.
„Šis pasitraukimas yra šokas. Tai yra istorinis perspėjimo ženklas, kuris turi būti išgirstas visoje Europos ir priversti mus mąstyti“, – trumpame per televiziją transliuotame kreipimesi sakė E. Macronas.
Prancūzijos lyderis sakė manąs, kad „Brexitas“ pavyko, nes ES valstybės narės dažnai „paversdavo Europą atpirkimo ožiu mūsų pačių problemoms“.
E. Macronas, išrinktas su pažadu transformuoti ES, taip pat tikino, kad JK sprendimas palikti Bendriją pavyko, nes „mes nepakankamai pakeitėme Europą“.
Susiduriant su Kinijos ir Jungtinių Valstijų konkurencija, „mums reikia daugiau Europos“, tęsė jis, kartodamas savo istorinės kalbos 2017-ųjų rugsėjį Sorbonoje temas.
Pavadinęs „Brexito“ penktadienį liūdna diena, E. Macronas sukritikavo 2016 m. „Brexito“ referendumo kampanijos „melą, išpūstumą, supaprastinimą ir žadėtas sąskaitas, kurios taip ir nepasirodė“.
„Visada turime prisiminti, kur melas gali nuvesti mūsų demokratijas“, – liūdnai pasakė jis.
E. Macronas, anksčiau penktadienį Paryžiuje susitikęs su ES vyriausiuoju „Brexito“ derybininku Micheliu Barnier, taip pat santūriai pakomentavo artėjančias derybas tarp Londono ir Briuselio dėl santykių ateityje.
Nors Prancūzijos lyderis tikisi „kiek įmanoma artimesnės, tvirtesnės ir ištvermingesnės partnerystės“, jis perspėjo: „Tai nebus tas pats santykis, koks buvo kelis dešimtmečius. Negalima būti kartu ir viduje, ir išorėje.“
Popiežius Pranciškus įspėjo dėl nacionalizmo stiprėjimo ir Europos žlugimo. „Aš esu sunerimęs, nes mes girdime kalbas, kurios primena Hitlerio kalbas 1934-aisiais. „Pirmiausiai mes, mes…, mes…“ Tai baimę keliančios mintys“, – sakė pontifikas interviu Italijos laikraščiui „La Stampa“.
Ketvirtadienį Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis, kurio šūkis yra „Pirmiausiai Italija“, su savo reikalavimu rengti naujus rinkimus sukėlė politinę krizę šalyje. Popiežius konkrečiai nepaminėjo nei M. Salvinio, nei kitų politikų. Tačiau jis įspėjo, kad suverenizmas yra „izoliacija, kuri visuomet baigiasi blogai: jis net gali sukelti karą“.
„Šalis turi būt suvereni, tačiau ji negali izoliuotis“, – kalbėjo Pranciškus. Santykiai „su kitomis šalimis, su Europos bendrija turi būti saugomi ir skatinami“. Europa yra „darinys, kuris negali iširti“, pabrėžė 82-ejų popiežius.
Šis darinys dėl kai kurių lyderystės problemų ir vidaus nesutarimų esą yra susilpnėjęs. Tačiau jis privalo būti išgelbėtas.
Popiežius pasveikino moters išrinkimą į Europos Komisijos pirmininko postą.
Popiežius reguliariai įspėja dėl dešiniųjų populistinių ir ksenofobiškų partijų stiprėjimo Europoje, tačiau atskirų šalių ar politikų neįvardija.
Europos Sąjungos (ES) šalių lyderiams nepavyksta rasti kompromiso dėl kandidatų užimti svarbiausių ES institucijų vadovų postus.
Sekmadienį ES lyderiai susitiko Briuselyje aptarti galimas kandidatūras į aukščiausių ES institucijų vadovų postus – kas galėtų eiti Europos Komisijos pirmininko, Europos Vadovų Tarybos pirmininko, ES vyriausiojo užsienio ir saugumo politikos įgaliotinio bei Europos Centrinio banko prezidento pareigas.
Šiuo metu Europos Vadovų Tarybos pirmininko postą užima lenkas Donaldas Tuskas, Europos centrinio banko prezidento pareigas eina italas Mario Draghis, ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams pareigas eina italė Federica Mogherini, o Europos Komisijos pirmininko poste šiuo metu yra Jeanas Claude’as Junckeris.
D. Tusko ir J. C. Junckerio įgaliojimai baigiasi spalio pabaigoje.
Ši užduotis nėra lengva, nes ES valstybės narės turi atsižvelgti į daugybę įvairių veiksnių. ES institucijos turi nešališkai atstovauti visų valstybių narių interesams pasaulyje ir Briuselyje.
ES lyderiai yra itin stipriai susiskaldę dėl to, kas turėtų tapti naujuoju Europos Komisijos vadovu.
Sklido gandai, kad dabartinis Europos Komisijos vicepirmininkas Fransas Timmermansas laikomas vienu realiausių kandidatų pakeisti J. C. Junckerį Europos Komisijos pirmininko poste, tačiau sekmadienį surengto ES viršūnių susitikimo metu kai kurių ES šalių lyderiai paprieštaravo jo kandidatūrai. F. Timmermanso kandidatūrai nepritarė Lenkija, Vengrija, Čekija, Kroatija, Slovakija ir Airija.
Pagal ES taisykles ES valstybės narės parenka, kas vadovaus Europos Komisijai, ir jų pasirinkimą turi paremti Europos Parlamentas (EP).
Tuo metu penktoji aukščiausia ES pareigybė – Europos Parlamento pirmininkas yra renkamas į pirmąją plenarinę sesiją susirinkusio naujojo Europos Parlamento.
Pirmasis šių metų gegužės 23–26 dienomis išrinkto Europos Parlamento posėdis numatytas liepos 2 d. Strasbūre, ES šalių lyderiai viliasi susitarti dėl kandidatų į ES institucijų vadovų postus iki pirmojo EP posėdžio.
Ketvirtadienį Europos Sąjungos Taryba priėmė sprendimą dar metams pratęsti sankcijas Rusijai dėl 2014 metais įvykdytos Ukrainai priklausančio Krymo pusiasalio aneksijos.
„Taryba iki 2020 metų birželio 23 d. pratęsė ribojamųjų priemonių, kurių buvo imtasi atsakant į Rusijos įvykdytą neteisėtą Krymo ir Sevastopolio aneksiją, galiojimą“, – sakoma ES pranešime.
Standartinės „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, pasitikėjimas Europos Sąjunga tarp europiečių išlieka stabilus ir siekia 42 proc. Labiausiai ES – 65 proc. – pasitikima Lietuvoje. Net septyniolikoje valstybių narių ES pasitiki dauguma respondentų.
Lietuvoje į Europos Sąjungos ateitį optimistiškai žiūri 71 proc. apklaustųjų, ES – 58 proc. Optimistiškai ES ateitis vertinama visose ES valstybėse narėse, išskyrus Graikiją (59 proc. „pesimistų“ ir 37 proc. „optimistų“) ir Prancūziją (51 proc. „pesimistų“ ir 46 proc. „optimistų“).
Tyrimas atskleidė, kad šiuo metu savo gyvenimu patenkinti 73 proc. Lietuvos gyventojų. Šiuo rodikliu Lietuva vis dar atsilieka nuo visų artimiausių kaimynių: Lenkijoje yra 89 proc. patenkintų gyvenimu piliečių, Estijoje – 86 proc., Latvijoje – 77 proc. Mažiau nei Lietuvoje patenkintų gyvenimu piliečių yra Bulgarijoje, Graikijoje, Italijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje. Tradiciškai labiausiai patenkinti gyvenimu yra Skandinavijos šalių, Airijos ir Nyderlandų piliečiai: daugiau nei 95 proc. apklaustųjų.
Lietuvos gyventojų lūkesčiai dėl artimiausių 12 mėnesių, susiję su asmeniniu gyvenimu ir šalies ekonomikos padėtimi, skiriasi. Manančių, kad artimiausi 12 mėnesių bus geresni tiek apskritai, tiek šeimos finansiniu požiūriu, per pastaruosius metus padaugėjo 3 procentiniais punktais (p. p.) ir siekia atitinkamai 28 proc. ir 24 proc. Tačiau manančių, kad artimiausiu metu pagerės šalies ekonominė būklė, skaičius sumažėjo 4 p. p. ir šiuo metu siekia 17 proc. Pastarasis rodiklis yra žemiausias nuo 2009 m. rudens.
Paprašyti įvardyti, su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria Lietuva, 56 proc. respondentų Lietuvoje nurodė infliaciją. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2017 metais, infliacijos, kaip didžiausios problemos, su kuria susiduria šalis, svarba sumažėjo 9 p. p. Toliau pagal svarbą sąraše rikiuojasi taip pat su ekonomika ir gyvenimo lygiu susijusios sritys: mokesčiai (21 proc.), sveikatos bei socialinė apsauga ir pensijos (po 19 proc.).
Paklausti apie svarbiausias problemas, su kuriomis susiduria visa ES, tiek Lietuvos, tiek ES piliečiai pirmiausia minėjo dvi: imigraciją (42 proc. lietuvių ir 40 proc. europiečių) bei terorizmą (35 proc. lietuvių ir 20 proc. europiečių). Trečioje vietoje, Lietuvos respondentų vertinimu, yra didėjančios kainos, infliacija bei pragyvenimo kaina (16 proc.). Europiečiams trečia didžiausia problema yra valstybių narių viešieji finansai (19 proc.). Lietuvoje tai problema laiko 11 proc. gyventojų.
Taip pat buvo tiriamas gyventojų požiūris į melagingą informaciją. 62 proc. Lietuvos ir 68 proc. ES piliečių nurodė, kad su melaginga informacija susiduria dažnai. Dar daugiau taip manančių yra Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje: 80 proc. ar net daugiau. Mažiausiai taip manančių yra Suomijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Bulgarijoje, tačiau ir šiose šalyse rodiklis viršija 50 proc. Taip pat didžioji dauguma (daugiau nei 70 proc.) apklaustųjų tiek Lietuvoje, tiek Europoje mano, kad melagingos naujienos yra problema šaliai ir demokratijai apskritai.
Atsakydami į klausimą, kokiais informacijos šaltiniais labiausiai pasitiki, ir Lietuvos piliečiai, ir visi europiečiai nurodė radiją ir televiziją: Lietuvoje jais pasitiki atitinkamai 58 proc. ir 56 proc. apklaustųjų, o visoje ES – 59 proc. ir 50 proc. Beveik pusė visų apklaustųjų Lietuvoje ir ES pasitiki spauda. Internetu pasitiki 43 proc. Lietuvos piliečių ir 32 proc. europiečių. Tuo tarpu socialiniais tinklais pasitiki 29 proc. respondentų Lietuvoje ir 19 proc. visoje ES.
„Eurobarometro“ apklausa atlikta 2018 m. lapkričio mėnesį visose 28 Europos Sąjungos valstybėse narėse.
Tai – pranešimas, kurį filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius perskaitė sausio 16 dieną Vilniaus forumo organizuotoje konferencijoje „Kaip išsaugoti Europą?“.
Filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbėsiu apie skirtį, kuri įvairiai skaido Europos Sąjungą, kaip tam tikrą politinį ekonominį darinį, visas šio darinio saistomas valstybes ir jų visuomenes. Ta skirtis vienaip ar kitaip reiškiasi ir žmonių sąmonėje, kurioje dažnai sulimpa šiaip jau priešingos sąvokos, nesiaiškinant, kokiu pagrindu jos siejamos. Skirtis ideologinė ir politinė, o sykiu ir kultūrinė, nes pats kultūros suvokimas ima priklausyti nuo tos skirties.
Skirtį sunku aiškiai apibrėžti, tačiau įmanoma nusakyti. Vienoje pusėje žmonės, idėjos, valstybės, kurioms svarbu nacionalumas, suverenumas, valstybingumas, kurie yra įsitikinę, kad būtina puoselėti tautos, kaip suvereno, nuovoką bei jauseną, o kitoje – žmonės, tuos dalykus laikantys moderniam žmogui nebūdingomis ir kuo greičiau būtinomis įveikti atgyvenomis, trukdančiomis „atsiverti pasauliui“, „europėti“ ir „globalėti“.
Skirtis tarp dviejų ES raidos vaizdinių – vieni būsimą Europą įsivaizduoja kaip gyvybingą nacionalinių valstybių ir suverenių tautų politinį kultūrinį darinį, kurioje didžiausias turtas ir gyvybingumo šaltinis yra nacionalinės kultūrinės kūrybos energija ir vaisingas tėvynėse įsišaknijusių kultūrų bendravimas, o kiti tą Europą įsivaizduoja kaip federacinę ar unitarinę kosmopolitinę Europą, kuri visokiais būdais kratosi kultūrinio įsišaknijimo, gimtiniškumo, vietoviškumo, skelbdama pasauliui, esą tautos yra tik socialiniai konstruktai, neturintys jokios realios esmės nei prasmės. Kol kas daugelio šalių politiniai elitai, pirmiausia ES politinis biurokratinis elitas, europietiškojo kosmopolitizmo viziją, paremtą gero gyvenimo gundymu, stengiasi įgyvendinti taip, kad daugelio tyrėjų ir politikų aptariamos vadinamosios „demokratijos stokos“ sąlygomis valstybinės tautos net nepajustų, kaip jos iš suverenų virto kultūrinėmis bendruomenėmis bei Europos liaudimi.
Akivaizdu, kad tokios skirties esama visose ES visuomenėse, visuose kolektyvuose, nesvarbu, kaip vieni ir kiti būtų vadinami ar priešinami, pavyzdžiui, liberalai, šiuolaikiniai europiečiai demokratai prieš nacionalistus ir įvairiausius fobus ar europeistai prieš populistus. Pastaruoju metu ta skirtis ima formuoti ES valstybių narių jungtis. Pavyzdys – Vyšegrado valstybės, kurių bendra politika ima oponuoti Vokietijos ir Prancūzijos europinį federalizmą ir tolesnį išvalstybinimą bei išsuvereninimą skatinantiems veiksmams. Esminis šių dienų su nurodyta skirtimi susijęs įvykis, paveiksiantis ES politiką ir jos narių raidą – Brexitas. Juk visiškai akivaizdu, kad pagrindinė britų sprendimo trauktis iš ES priežastis – suverenas, suverenitetas ir valstybingumas. Britai įsitikino, kad tolesnė europinė integracija plečiama „virš pagrindinių sutarčių“ įvairiomis valstybinį suverenitetą silpninančiomis direktyvomis, kurias leidžia Europos federalizavimo ir kosmopolitizavimo ideologija savo veiklą grindžiančios eurobiurokratų institucijos.
Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų komunistinio elito spartus „sueuropėjimas“ vyko internacionalizmo ideologijos pagrindu, įgaunant galimybę tvarkyti Lietuvai skiriamus europinius finansus. Tai tarsi užmokestis už tinkamą tautiečių ir piliečių europinimą ir globalinimą „Globalios Lietuvos“ politika, kuri tapo ideologine priedanga, nuslepiančia tikrąją didžiulės emigracijos priežastį – didelės dalies visuomenės nuskurdinimą. Klasinį sovietinį internacionalizmą pakeitė demokratinis kosmopolitinis, pasaulinį finansinį kapitalą aptarnaujantis internacionalizmas, suvienijęs kairiuosius ir dešiniuosius politinius elitus. Kairiojo europiniu tapusio politinio elito persikeitimas aptarnauti pasaulinį finansinį kapitalą išryškėjo subrendus vadinamajai revoliucinei 1968-jų kartai. Juk ir mūsų šalyje greičiausiai europiniais globalistais ir kosmopolitais, atvirai niekinančiais lietuviškąjį patriotinį nacionalizmą, o su juo ir visą moderniosios lietuvybės istorinį kelią, tapo komunistinės ir komjaunimo nomenklatūros atstovai, kuriems netrukus atsirado vietų ir ES struktūrose.
Esama ir civilizacinės mūsų paryškintos skirties dimensijos. Pastaruoju metu stebimas ryškus civilizacinės vaizduotės stiprėjimas ir raiška, nulemianti didžiųjų valstybių geopolitinius veiksmus. Turkija atsigrįžta į Osmanų imperijos civilizacinį paveldą ir pasitelkia jį naujam turkiškajam tapatumui ugdyti, iš dalies atsiribojant nuo sekuliarios kemalistinės tapatumo politikos. Kinija atvirai didžiuodamasi rodo savo kelių tūkstantmečių civilizacinį paveldą ir juo grindžia dabartinius imperinio pobūdžio politinius veiksmus, taip stiprindama ir legitimuodama savąjį pasaulinės galios vaidmenį. Šitai vyksta ir Rusijos politikoje – vis labiau stiprinama civilizacinės politinės ir kultūrinės vaizduotės svarba, juolab kad ji grindžiama išplėtota eurazijininkų idėjų tradicija, kurią šiuo metu skleidžia bene įtakingiausias rusų politinis mąstytojas Aleksandras Duginas.
Panašių reiškinių apstu ir Lotynų Amerikoje, tačiau mums svarbiausia – kas vyksta europinėje bei apskritai Vakarų civilizacijoje, kurios esminę ją silpninančią bėdą nusakė Samuelis Huntingtonas. Pasak jo, Vakarų pasaulio, o ypač Europos Sąjungos išsikrikščioninimas ir besaikis sekuliarizavimasis yra pati pagrindinė civilizacinio silpnėjimo priežastis, ypač aiškiai regima pastaruoju metu kitų civilizacinių darinių stiprėjimo aplinkoje. Islamo pasaulis europiečiams ir vakariečiams turi būti suvokiamas ir kaip pavyzdys, ir kaip iššūkis – tikėjimas yra esminis civilizacinį tapatumą formuojantis ir palaikantis veiksnys.
Mums nepaprastais svarbūs yra ES ir NATO santykiai. Stodami į ES ir NATO niekaip negalėjome suvokti ES tvirtinamos išvalstybinimo ir išsuvereninimo politikos, taip pat ir sudėtingų ES ir NATO vadovaujančių elitų santykių. Supratimas natūraliai vėluoja. Niekas nenori silpnos ES, tačiau jau šiuo metu aišku, kad ES raidai naujos gyvybės gali suteikti tik sparti europinio vadovaujančio elito ir jo išpažįstamos ideologijos kaita. Būtina naujomis sąlygomis atsigrįžti į pirminį ES kūrėjų ideologinį pagrindą – krikščioniškomis vertybėmis grįstą, aiškiai suvereno ir suvereniteto reikšmę suvokiančių nacionalinių valstybių sąjungą, kurios saugumui svarbiausia yra NATO institucija.
Apie 8–9 praeito amžiaus dešimtmetį buvusį ES kūrėjų elitą pakeitė subendrintas neomarksistinis neoliberalistinis, bankinį kapitalą aptarnaujantis elitas. Jis ėmėsi kurti kosmopolitinio pavyzdžio pilietišką europinę multikultūrinę liaudį unitarinės ES vizijos pagrindu. Nacionaliniai skirtingumai imti vaizduoti kaip laisvam finansinio kapitalo tekėjimui trukdantys ir dėl to naikintini barjerai. ES, taip pat ir daugelio Europos šalių viršūnėse atsidūrė bankų bei finansinių korporacijų statytiniai. Tada ėmė klostytis tam tikra, šiuo metu vis labiau ryškėjanti naujosios ES ir NATO santykių kolizija. ES raida ir plėtra vyko vis daugiau suverenių valstybinių galių perkeliant Briuselin, taip pat į įvairių niekieno nerinktų tarptautinių organizacijų būstines, šitaip vis sparčiau įgyvendinant federalizacijos viziją.
Tačiau NATO buvo ir iki šiol yra suverenių valstybių sąjunga. Tad ES plotmėje valstybės išsisuverenina ir išsivalstybina, o NATO plotmėje – išlaiko suverenitetą. Galima numanyti, kad toks NATO vaidmuo naujojo ES elito buvo suvoktas kaip trukdis numatytam raidos scenarijui įgyvendinti. Todėl buvo išplėtota ES „taikaus nusiginklavimo“ politika, karines išlaidas perkeliant ant JAV pečių, o savąsias skiriant pavyzdiniam multikultūrinės gerovės dariniui kurti, šitaip oponuojant toms pačioms Jungtinėms Valstijoms. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, intelektualinis kairuoliškas liberalus Europos politinis ir akademinis elitas, ėmęsis aptarnauti finansinį kapitalą, išlaikė ir stiprų antiamerikietišką užtaisą. Pavyzdys čia prancūzų akademiniai sluoksniai, kurie didžia dalimi formavo ir naująją europinę multikultūrinę politiką bei nuostatą priešintis amerikietiškajam kultūriniam ir ekonominiam „imperializmui“.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Agresyvūs Rusijos veiksmai jos kaimynių atžvilgiu ir ES politinio elito negebėjimas tinkamai atsakyti į karinius iššūkius privertė naująją JAV administraciją šitą nutylimą konfliktą iškelti viešumon ir pareikalauti deramo sutarto gynybos finansavimo. Valstybių narių suvereniteto klausimo aspektas ryškus ir ES politinio elito vis atsinaujinančiuose svarstymuose apie būtinumą kurti ES ginkluotąsias pajėgas – kuriant tokias pajėgas būtų galima perimti dalį ES narių valstybinio suvereniteto, kuris dabar nepasiekiamas „glūdi“ NATO organizacijoje. Federalizacijos vizijos apakintas europinis politinis elitas pastaruoju metu stengiasi imtis praktinių žingsnių šiai idėjai įgyvendinti, nors ir ne karybos specialistams akivaizdu, kad ES karinių pajėgų kūrimas silpnins NATO ir galimybes kuo greičiau atsakyti į vis naujus karinius iššūkius. Ironiška, kad kaip tik Rusija labiausiai ir palaiko ES ginkluotųjų pajėgų kūrimo idėją.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad JAV ėmėsi savo politiką viešai grįsti suvereniteto supratimu, politinius veiksmus kreipiant suvereniteto stiprinimo linkme. Toks „posūkis“ iškelia dvišalių santykių svarbą ir savaip silpnina įsigalėjusių tarptautinių organizacijų valdžią, kurią ypač jaučia mažosios šalys. Juk ir įsilinguojanti JAV ekonominė kova su Kinija vyksta apeinant Pasaulinę prekybos organizaciją. Todėl ES politiniam elitui teko iškęsti netikėtą JAV akibrokštą –Jungtinėse Valstijose buvo pažemintas ES diplomatinis statusas. ES diplomatinei atstovybei iš tradicijos buvo teikiamas valstybinis rangas, tačiau prieš kurį laiką jis imtas ir prilygintas tarptautinių organizacijų rangui.
O ką apie valstybinį suverenitetą galvoja mūsų politinis bei ekonominis elitas, lietuviškieji oligarchai? Jų mąstymas regimas veiksmuose. Suskubta besąlygiškai pasirašyti JT Migracijos paktą, kuris akivaizdžiai įtvirtina naujas galimybes riboti valstybinį suverenitetą. Kaip tik dėl šios priežasties tą paktą atsisakė pasirašyti Jungtinės Valstijos, detaliai grėsmės suverenitetui požiūriu paaiškindamos tokį savo žingsnį. Lietuvai apie jokius suverenitetus galvoti nereikia, nes jai iškilusi daug svarbesnė užduotis – mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės „pasaulinė“ karjera. O ji ne taip jau menkai priklauso nuo šiuo metu dar tebevaldančio europinio politinio elito, nuo J.-C. Junckerio ir A. Merkel, kurie yra aršiausi visokių migracijų skatintojai.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad būtina daryti „namų darbus“, nekreipiant dėmesio į visoje Europoje stiprėjančius judėjimus, palaikomus suvereniteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjos, bei įvairių valstybių politinius „atsigrįžimus“ į savąjį suverenitetą.
Juk ir dabartinė Lenkijos valdžia labiausiai susirūpinusi savuoju suverenitetu, kaip tik suvereniteto klausimas ir yra pagrindinė jos kolizijų su ES politinių elitu priežastis. Lenkija suverenitetą stiprina ir plėtodama dvišalius įvairiapusius, ypač karinius, santykius su JAV, prisiimdama JAV forposto ES vaidmenį. Suprantama, padedama pačių Jungtinių Valstijų. Dvišaliams santykiams su Lenkija plėtoti deda pastangas ir Italija, kuri kartu su Lenkija tikisi kartu kurti „naująją Europą“, vokiečių ir prancūzų ašiai priešinant lenkų ir italų. O mūsų Seimo pirmininkas tuo metu virkauja apie būtinumą pasipriešinti kylančiai „nacionalizmo ir vartotojiškumo“ bangai. Toks tad mūsų politinio elito geopolitinio išmąstymo gylis.
Savaip mūsų aptariama skirtis ir su ja susijęs suvereniteto klausimas bei suvereniteto nuovoka ima skirti ir svarbias mūsų institucijas – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijas. Neseniai nuskambėjo tyrimo apie pasirengimą ginti Tėvynę skaičiai. Apgailėtini skaičiai, kurių neįmanoma įvynioti į jokių išlaisvėjimų vatą. Krašto apsaugos ministerijos atstovų samprotavimuose pasigirdo pageidavimų kurti stiprų istorijos pasakojimą, kuriame būtų iškelta pokario pasipriešinimo svarba. Klausimas – kodėl reikėjo trisdešimties nepriklausomybės metų, kad šitai būtų suvokta, kodėl visus tuos dešimtmečius visaip buvo skatinami ir valstybiniais apdovanojimais dabinami iš pokario pasipriešinimo šaipęsi istorikai ir kitokie kultūrininkai, kurie ir į Vilniaus okupavimą bei prijungimą prie Lenkijos žvelgė kaip į nesusipratusius lietuvius civilizuojantį Lenkijos politinio elito žingsnį, stiprinantį puoselėtiną lietuviškąją lenkybę.
Mūsų vaikams „įmontuojamas“ toks „atviras“ istorijos pasakojimas, kuriame nebeliko atskiros Lietuvos valstybės istorijos. Lietuvos švietimo sistema jau pasirengusi priimti naują centralizuotai kuriamą Europos istoriją, išvengsiančią nacionalinių valstybių istorijų ir jose pagerbiamų nacionalinių didvyrių bei kultūros veikėjų, nes vienaip ar kitaip jie prisidėję prie nacionalizmo blogio. Kadangi kol kas istorija yra ir bus tik vienos ar kitos tautos istorija, kurios užduotis – laiduoti tautinį bei nacionalinį tapatumą ir tautos, kaip istorijos subjekto, valstybingumo teisėtumą, tai kuriamoji nacionalumą ir valstybingumą peržengianti naujoji Europos istorija bus tik vienokių ar kitokių istoriniais vadinamų faktų aprašymas, turėsiantis ugdyti ir naujojo kosmopolitinio darinio liaudies tapatumą, jau nesusijusį su jokia konkrečia tėvyne bei tėviške ir nesuterštą jokiais „žemės ir kraujo“ ar krikščionybės sentimentais.
Tai ne istorijos pasakojimas, o socialinės inžinerijos programos dalis, įvilkta į istorinio pasakojimo apvalkalą. Toje istorijoje neliks jokių nacionalistiniais vadinamų pasipriešinimų. O juk mūsų pokario pasipriešinimas – tai tas pats komunistų aršiai naikintas ir eurofederalistų nuožmiai trinamas iš viešumos lietuvių buržuazinis nacionalizmas. Nejau Krašto apsaugos ministerijai prireikė lietuviškojo nacionalizmo? Manau, joks mūsų drąsiausias pareigūnas nedrįstų to viešai pasakyti. Nors nei vengrams, nei lenkams, nei amerikiečiams šiuo metu nacionalizmas neatrodo esąs visaip naikintinas „užkratas“.
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Gi Užsienio reikalų ministerija savo vadovo ir atstovų lūpomis kalba kitaip – visaip stengiamasi iškelti ir paskleisti „Globalios Lietuvos“ idėją, o su ja ir įtvirtinti dvigubą pilietybę. O juk ideologinė nuostata, kad Lietuva yra visur, kur tik lietuvio gyvenama, tai pats tikriausias užkratas, silpninantis Tėvynės išskirtinumo, jos šventumo nuovoką. Kodėl žmonės turėtų aukoti savo gyvybes už teritoriją, kurią sudaro kažkieno nuosavybėj esantys žemės sklypai? Juk kilus pavojui daug paprasčiau būti „globaliu šiuolaikišku lietuviu“ ir gyventi kur panorėjus, kur šilta ir gera. Juolab kad, pavyzdžiui, iki Ispanijos ar Vokietijos agresyvūs Rusijos veiksmai neatsiris.
Tad kokia ateitis ES laukia nacionalinių valstybių? Valstybinio suvereniteto ir nacionalinės valstybės atžvilgiu išskyrėme tam tikras ideologines ir politines prieštaras, kurios ryškėja ir ES raidoje, ir geopolitikoje, ir didžiųjų valstybių santykiuose, ir tautų bei visuomenių savimonėje. Trumpai tariant – išsuvereninimo ir atsuvereninimo, išnacionalinimo ir atnacionalinimo tendencijas. Konkrečios valstybės likimas priklausys nuo daugelio aplinkybių, tačiau pirmiausia – nuo jos politinio ir kultūrinio elito savipratos ir įsipareigojimo nacijai ir valstybei. Nuo tos savipratos priklauso ir esminis kiekvienos valstybės dėmuo – švietimo sistemos veiklos pobūdis. Kaip tik švietimo sistemos pirminė užduoti – ugdyti jaunuomenės valstybingumo jauseną, išskirtinį Tėvynės, gimtosios kalbos ir jos pagrindu kuriamos kultūros svarbos suvokimą, padėti kultūrai tvirtinti nacionalinį tapatumą.
Tačiau ta užduotis turi tapti esmine valstybės politikos gaire, politikų ir mokytojų bendruomenės suvokiama kaip savaime suprantama ideologija. Kol kas drąsiai ir „atvirai“ išsivalstybiname, o Tėvynės gynybai stiprinti siūlome bunkerį Lukiškių aikštėje, kuriame mūsų valstybės vadovai galės įsirengti ir parodomąją vadavietę.
Matyt, tikimasi, kad šis pasauliui lietuvių modernumą ir atvirumą rodysiantis valstybinis statinys, iškilsiantis visiems pirmiesiems mūsų valstybės politikams tvirtai surėmus pečius, tikrai atgrasys didžiąja mūsų kaimynę, o jaunimo ir visos pažangiosios dvipilietės visuomenės širdyse įžiebs neblėstantį pasididžiavimą „Globalia Lietuva“.
Vėlyvas 2018-ųjų ruduo ir žiema Europoje. Įvairiose ES šalyse kyla vis didesnis nepasitenkinimas chaosu, kurį kelia gaivališkos migracijos politika. Europoje jau viešai pradėta stumti idėja islamofobiją prilyginti nusikaltimui. Dėl šių ir kitų priežasčių auga euroskeptikų gretos.
Tuo tarpu Briuselio elitas, diriguojamas Berlyno ir Paryžiaus, matydamas vis didesnį pasipriešinimą, tarsi apsėstas neigė realybę ir griežtino toną. Angela Merkel Vokietijos Bundestage: „Šiandien šalys narės turi būti pasirengusios atsisakyti savo suvereniteto“. Europos Vadovų Tarybos Pirmininkas Donaldas Tuskas, Briuselyje kalbėdamas apie ateinančius EP rinkimus teigė, kad „populistinis sentimentas yra fundamentali grėsmė ES“ ir tai bus „mūšis su už šalių suverenitetą pasisakančiais rudmarškiniais“. (angl. – pro-sovereignty brownshirts).
EP Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos (ALDE) vadovas Guy Verhofstadtas (jos narys yra Petras Auštrevičius), itin emocingai ir piktai kalbėjo apie migrantų sukeltą krizę Europoje: „Ir tai yra tikroji problema, sukėlusi šią krizę. Todėl, kad ES narės nenori perduoti naujų galių ir savo suvereniteto Europos Sąjungai, ir vienintelė išeitis iš šios krizės – perduoti tas galias ir teises ES ir jos institucijoms“.
Jau beveik mėnesį Prancūzijoje vyksta riaušės, Paryžius skendi ugnyje ir chaose. Prie prancūzų su savais interesais jungiasi belgai, nuosaikesni olandai ir kol kas labai taikūs švedai, neapsikentę masinės migracijos sukelto chaoso ir nusikalstamumo. „Laikas iškeldinti mūsų svetimšalius vikingus“ – ragino protestuotojų plakatai prie parlamento Stokholme. Tuo tarpu Italijos ultrakairieji žada smurtinį atsaką vyriausybės reformoms, susijusioms su migracijos ribojimu. Suprantama, kad keliais centais žadėti pabranginti degalai buvo tik vienas iš pretekstų, figos lapelis. Nors E. Macronas padarė nuolaidų, visiškai aišku, kad tai nieko nesprendžia, tai tik laikinos paliaubos ir net jo rėmėjai bei sąjungininkai jau garsiai jam aiškina, kad krizė tik gilėja. Tuo tarpu visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad net 77% prancūzų respondentų riaušininkų veiksmus laiko „teisėtais“.
Taigi, kas vyksta Europoje? Ir kaip tai siejasi su Lietuva? Suprantama, kai vyksta tokie masiniai maištai, prie jų iniciatorių prisijungia visi, kas tik nori ir gali pakelti akmenį – visų rūšių antiglobalistai, anarchistai, ultrakairieji, agresyvūs veganai, paties įvairiausio plauko chuliganai, profesionalių nusikaltėlių gaujos ir net iš Rusijos atvykę banditai. Kokiomis proporcijomis jie pasiskirstę, kas tarp riaušininkų dominuoja ir kas bus naujų maištų iniciatoriai, turbūt niekas tiksliai nepasakys, nes reikalavimų sąrašas neįtikėtinai eklektiškas, o gilets jaunes jau pajuto pergalės skonį.
Belgai protestuoja prieš JT Migracijos paktą. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau pradinė ir esminė masinio smurto protrūkio priežastis yra protestas prieš atitrūkusį Prancūzijos ir Europos politinį elitą ir jo neoliberalią politiką. Žmonės tiesiog pasijuto palikti globalizacijos proceso šalikelėje ir atvirai ignoruojami. Europos politinis elitas jau senokai nebesidomi ir nebeklauso, ko nori jų šalių piliečiai – „mes žinom, ką ir kaip reikia daryti“, o jeigu su jų politika nesutinki, iškart esi apklijuojamas įvairiomis etiketėmis. Šiam tikslui kaip besąlygiškai paklusnūs tarnybiniai šunys tarnauja mainstream`inė žiniasklaida ir to paties elito iš visų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomi bei maitinami įvairūs think tank‘ai, ekspertai ir politologai – propagandistai, kurie, pastebėtina, pastarosiomis savaitėmis lyg ir prarado kalbos dovaną.
Jokia paslaptis, kad ES politinio elito žiedas – Berlyno ir Paryžiaus dvikinkis – Europoje buldozeriu stūmė ir JT migracijos paktą, tiesioginius nurodymus šalių vadovams dalijo nekarūnuotoji Europos karalienė Angela Merkel, nors tuo pat metu net ir didžiausi chaotiškos migracijos entuziastai bei visuomeninės organizacijos pagaliau pripažįsta, kad įsukta masinės migracijos spiralė jau kelia grėsmę Europos šalių nacionaliniam saugumui. Tik keli labai paprasti klausimai. Kodėl Vokietijos miestų kalėdinės mugės saugomos geriau nei karinės bazės? Kada tai prasidėjo? Nuo ko saugojami ten atėję taikūs vokiečiai ir turistai? Savi šaudo į savus? Ataka Strasbūre davė aiškų atsakymą, bet ES elitas ir jo aptarnaujantis personalas apsimeta negirdintys tų šūvių aido. Ir jokio „Je suis Strasbourg“, nes šis šūkis ideologiškai ir politiškai jau nebėra parankus elito vykdomai migracijos politikai.
Protestas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paryžius – ne Prancūzija, Vilnius – ne Lietuva, o jūsų „Facebook‘o“ draugų grupė neatspindi realių visuomenės nuotaikų. Tuo tarpu kai kuriose Prancūzijos provincijose kelius blokavę gilets jaunes masinę migraciją iškėlė kaip pagrindinę problemą. Ir net provincijų prefektai atvirai teigia, kad jau nebeapsikenčiantys su Paryžiaus politinio elito arogancija. Taigi, didelė dalis akmenų lekia ir į imigracijos politikos langus ir trūksta visai nedaug, kad smurto vektorius būtų nukreiptas tiesiogiai prieš migrantus, kurie Paryžių ar Kalė pavertė šiukšlynais, chaoso ir nusikalstamumo oazėmis. O tuomet jau pakviptų tikru pilietiniu karu, kurio pasekmes apskritai sunku prognozuoti.
Dar prieš pat kylant riaušėms Italijos ministras pareiškė, kad asmeniškai E. Macronas buvo ES sankcijų Italijai, kuri nusprendė nebesitaikstyti su Berlyno – Paryžiaus diktatu masinės migracijos klausimais, iniciatorius. Italų mokesčių mokėtojai siunta: šiuo metu 96 tūkst. migrantų iš ne ES šalių gauna pensijas. Išaiškėjo, kad net 60 tūkst. niekada nėra dirbę Italijoje ir į Istituto Nazionale della Previdenza Sociale (INPS) biudžetą nėra įmokėję nei vieno euro. Tuo tarpu pačioje Prancūzijoje įvyko beprecedentis įvykis apie kurį garsiai nekalbama: generolas Antoine‘as Martinezas parašė laišką E.Macronui, kurį pasirašė dešimt kitų generolų, admirolas ir pulkininkas, taip pat buvęs gynybos ministras Charles Millonas. Šis laiškas yra „labai stiprus įspėjimas“ dėl JT Migracijos pakto. Anot žiniasklaidos, ten yra net frazių apie nacionalinių interesų išdavystę.
Kas toliau? Nieko gero. Masinio smurto protrūkis buvo šaltas dušas ES politiniam elitui. Prancūzijos spauda rašo, jog protestų dienomis E. Macronas buvo nepaprastai išsigandęs ir baltas kaip marmuras. Jis baiminosi, kad į prezidentūrą įsiveržę riaušininkai nesusidorotų su juo, todėl prezidentui evakuoti buvo nuolat parengtas sraigtasparnis. E. Macronas padarė nuolaidų, bet jo politinė karjera yra baigta. Pavieniai laibi balsai dar ragina gelbėti Prancūzijos prezidentą, bet jo padėtį taikliausiai apibūdina frazė – „from European hero to zero“. Kartu su E. Macrono karjera žlugo ir jo darbo rinkos liberalizacijos arba kitaip – germanizacijos planas, taip pat glaudesnės finansinės sąjungos su Vokietija planas. Taigi, Europos federalizacijos planas atidedamas neribotam laikui. Kita vertus, jis nebuvo įmanomas ir dėl milžiniškų nesutarimų migracijos klausimais. Pagaliau išaiškėjo kruopščiai maskuota realybė, kad ES milžinė Prancūzija yra sunkiai sergantis ligonis, jos ligų sąrašas ilgas ir dabar ji yra didžiulė visos ES problema. Taigi, nekarūnuotoji Europos karalienė Angela Merkel prarado svarbiausią sąjungininką.
Kad arogancijos ir atviro diktato politikos lazda perlenkta turbūt suprato ir pati A. Merkel, nes paskutinio Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvakarėse pasirodė pranešimų, kad ji tyliai atsisakė savo kategoriško reikalavimo dėl privalomų migrantų kvotų ES šalims. Nieko gero nei Europai, nei mums nežada ir A. Merkel įpėdinė dėl sudėtingos pavardės tiesiog vadinama AKK. Taigi, dvi ES milžinės bus kitokios, vadinasi kitokia bus ir visa ES. Todėl pasiturinčią, taikią ir ramią Europą – apie kokią svajojom ir į kokią stojom, turim pamiršti ir šioms svajonėms bei iliuzijoms turim padėti tašką. Ir už tai „padėkoti“ A. Merkel. Alternatyvos ES ir NATO mes neturim. Bet taip pat turim pagaliau suvokti, kad jei plauksim pasroviui ir nieko nedarysim, mums galas – vienokia ar kitokia 1940-ųjų forma.
Didžiausia Lietuvos problema – ne rimti geopolitiniai iššūkiai, o mes patys. ES politinio elito ideologinis teroras ir buldozeriu stumiamos neoliberalios politikos kraštutinumai supriešino net tik visą ES, bet ir atskirų jos šalių visuomenes. Taip pat – ir Lietuvos. Demokratinės Europos šalys praranda esminę dešimtmečiais gyvavusią tradiciją – rasti konsensusą svarbiausiais klausimais. Mes tos tradicijos ir gebėjimo niekada neturėjome, o susipriešinimas ideologiniu pagrindu – kaip niekada akivaizdus ir pavojingas. Skirtingai nei Prancūzijoje, mes neturim savo politinio elito, bet pas mus jį atstoja dideles tribūnas turinčių įtakingų žurnalistų, redaktorių, dvaro politologų bei influencerių grupė, kuri praktiškai nieko nekvestionuodama aklai plaukia Briuselio elito diktuojamos politikos farvateriu ir prie savo kamerų bei mikrofonų kitaminčių neprileidžia. Iš jų nuolat girdime tik perdainuotas Berlyno minezingerių ir Paryžiaus menestrelių melodijas.
Migracija
Skirtingai nei Europoje, Lietuvoje dėl mūsų politikos specifikos susidarė gana unikali situacija. Kadangi politika (jei tas neprognozuojamas beraščių konvulsijas apskritai galima vadinti šiuo žodžiu) jau ne vienerius metus yra laisvo kritimo būsenoje, o dugno vis nematyti, tai ir reakcija į tai įgauna vis aštresnes formas. Dabar komentatoriai dažnai tiesiog koliojasi. Kuo didesnė valdžios nesąmonė, tuo aštresnė kalba. Natūralu. Štai nesena antraštė „Dėl Seimo pirmininko pasisakymo apie „gyvulių ūkį“ feisbukas leipsta juokais“. Bet dėl to niekas nesikeičia: vieni durniuoja, kiti išsilieja feisbuke ir visiems gerai, visi užsiėmę, turi darbo. Tačiau ta pati leksika naudojama ne tik kai kalbama apie valdžią.
Labai ryškus mūsų visuomenės primityvumo, nesugebėjimo kalbėtis ir girdėti, išklausyti ir suprasti, ieškoti konsensuso pavyzdys yra plačiai nuskambėjęs rudens mitingas Konarskio gatvėje dėl „LRT sistemingai vykdomos pažiūrų ir nuomonių cenzūros“. Graudu buvo stebėti, bet reakcija į jį man priminė sovietinės spaudos reakciją į 1987 m. mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo. Betrūko tik pasipiktinusių „darbo žmonių“ laiškų. Niekam nebuvo įdomu, kokia buvo to mitingo organizatorių intencija, pagrindinė mintis, ką jie kalbėjo (gal ne visi labai sklandžiai) ir ką iš tiesų norėjo pasakyti, bet buvo prisikabinta prie kelių plakatų, dalyvių amžiaus, aprangos… „Juokingi marazmatikai“, „nukvakę Sąjūdžio stalinistai“, „autsaiderinė savo prigimtimi publika“ ir panašūs įžeidinėjimai.
Ši reakcija parodė, kad sparčiai grįžtame prie „vienos teisingos“ nuomonės sistemos. Labai panašiai kažkada buvo kalamos ir „megztosios beretės“. Bet gerai pagalvokime: nesvarbu, kaip tos moterėlės, laikiusios plakatus „Būkit prakeikti balsavę už komunistus“, buvo apsirengusios, bet juk iš esmės jos buvo teisios…
Kitas labai ryškus ir simptomiškas visuomenės visiško nesugebėjimo kalbėtis pavyzdys yra kai Juozas Statkevičius užsipuolė dizainerę Juliją Janus. Buvo gera proga padiskutuoti apie madą, tačiau begalvė žiniasklaida pasimėgaudama tiesiog perspausdino J. Statkevičiaus mužikišką tekstą. Kita vertus, daugelis juk puikiai žino, kokį gyvatyną maskuoja tos vadinamojo „elito“ nuotraukos prie sienelių…
Taigi, palyginti su kitomis Europos šalimis, nuolat ideologiškai apdorojama mūsų visuomenė yra dar sunkesnis ligonis, nes mes, net neturėję demokratijos tradicijų, dabar praktiškai aklai perimam viską, kas mums yra brukama. Pagrindiniai taikiniai yra šeima, tauta, krikščioniškosios vertybės ir valstybė.
Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Tai buvo pamatinės vertybės, kurių niekas lyg ir neatšaukė, bet joms Lietuvoje jau lieka vis mažiau vietos. Vokiečiai jau įsiteisino trečią lytį ir visiškai neabejoju, kad vieną dieną ir mus pasieks „progresyviausias“ šių dienų neoliberalų išradimas – bendri (angl. gender-neutral) tualetai, kurie tiesiog jėga ir be įspėjimo brukami Europoje. Todėl esminis klausimas turbūt būtų toks: ar didžioji visuomenės dalis, kuri nepritaria tokios ideologijos diktatui, dar turi kokių nors teisių?
Spaudos konferencija „Globalios migracijos skatinimo pavojai“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidento rinkimuose ketinantis dalyvauti filosofas Arvydas Juozaitis kartu su kontraversiškai vertinamos Vokietijos ultradešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) parlamentarais pažėrė kritikos Lietuvoje pasirašyti ketinamam Jungtinių Tautų (JT) paktui dėl migracijos.
A. Juozaitis teigė matąs didžiulę grėsmę šiame pakte, nes, pasak jo, pats dokumentas skirtas ne reguliuoti migraciją, o priešingai, – ją skatinti.
„Tai aklina eurofederalistinė politika. Tai paktas, skatinantis tautų maišymą, komunistinis projektas, nepaisantis jokių žmogaus teisių. Jeigu šalys susikūrusios migracijos dėka, tokios kaip JAV ir Australija, pasisako prieš šį paktą, tai daug ką pasako“, – antradienį vykusioje spaudos konferencijoje „Globalios migracijos skatinimo pavojai“ kalbėjo A. Juozaitis.
Šiuos teiginius A. Juozaitis išsakė neslėpdamas simpatijų euroskeptiškai ir prieš imigrantus nusiteikusiai AfD partijai. Pastarosios nariai A. Juozaičio kvietimu atvyko į jo globojamą konferenciją, skirtą aptarti ES perspektyvas.
AfD bičiulių asociacijos Lietuvoje pirmininkas Algis Avižienius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
A. Juozaitis skeptiškai įvertino kritiką, kurios sulaukia AfD. Pasak jo, tai daugiausiai susiję su tuo, kad Europoje ir Lietuvoje įsigalėjo ne tik neoliberali ir eurofederalistinė politika, bet ir tokioms pačioms vertybėms atstovaujanti žiniasklaida. Konferencijoje kritikos gynėsi ir AfD nariai. „Mes nesame monstrai“, – savo politiką pabėgėlių atžvilgiu komentuodami kalbėjo AfD politikai.
Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų atstovas Arminas Paulius Hampelis pažymėjo, kad jo atstovaujama partija labai kritiškai vertina JT paktą dėl migracijos.
Anot jo, pakte užkoduotas vienos pasaulio visuomenės konceptas, kai darbo jėga be kliūčių migruoja po visą pasaulį. Jo teigimu, tokiu atveju Europą užplūstų dar daugiau pigios darbo jėgos, taip sukeliant rimtą grėsmę Europos šalių piliečiams.
Kitas Bundestago AfD frakcijos narys Bruno Hollnagelis aiškino, kad vieno migranto išlaikymas Vokietijai kainuoja 400 tūkst. eurų.
B.Hollnagelio teigimu, kaštai tokie dideli dėl to, kad labai brangiai kainuoja ir ilgai užtrunka jų švietimas bei integracija į darbo rinką. Politikų skaičiavimais, migrantą vidutiniškai paruošti ir visiški integruoti į darbo rinką užtrunka iki dešimties metų.
„Įsivaizduokime, kad atvykusio į šalį prieglobsčio prašytojo amžius – 35 metai. Taigi, kai jis visiškai integruosis į darbo rinką, bus sulaukęs 45-erių. Padirbęs kelerius metus jau galės gauti senatvės išmokas ir visas socialines garantijas. O mūsų vyriausybės bando pristatyti, kad migrantų antplūdis yra laimėjimas Europai“, – kalbėjo B. Hollnagelis.
Žymus Vokietijos žurnalistas, Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų atstovas Arminas Paulius Hampelis ir Prezidento rinkimuose ketinantis dalyvauti filosofas Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
A. P. Hampelio teigimu, prieš migrantus pasisakanti AfD nėra monstrai. Priešingai, pasak jo, ultraradikalia laikomos partijos politikai nori migrantams padėti.
„Mes nesame monstrai, norime tiems žmonėms padėti, bet daug efektyviau jiems būtų padėti jų pačių kilmės šalyse, kuriose pragyvenimo kaštai gerokai mažesni nei Europoje. Daugybę metų dirbau žurnalistu Azijoje, kur su migrantais tvarkėsi Jungtinės Tautos ir tvarkėsi gana gerai, niekas neplūdo į Europą. Jais buvo rūpinamasi jų pačių šalyse. Tas pats ir Afrikoje bei karinėse zonose. O kas vyksta šiuo metu? Kam keisti sistemą, veikusią daugybę metų ir įsivežti migrantus į savo šalis, kur jų išlaikymas kainuoja daug kartų brangiau?“, – svarstė A. P. Hampelis.
Pasisakydamas apie dokumentą dėl migracijos A. Juozaitis pabrėžė, kad nepaisant savo kontraversiškumo, nemažos apimties paktas net nėra išverstas į lietuvių kalbą, o jo svarstymui Seime numatyta skirti vos 20 min. Tad dokumentas, anot jo, gali būti priimtas jo net neskaičius.
„Šiuo metu gyvename informacinio bado sąlygomis. Priimami įstatymai be tautos, institucijų, valdžios pritarimo. Žmogus, būdamas atsakingas, turi ir laisvę spręsti bei gauti informaciją“, – teigė 2019 m. prezidento rinkimuose dalyvauti ketinantis filosofas A. Juozaitis.
„Alternatyva Vokietijai“ įkurta prieš penkerius metus. Pastaruosiuose Vokietijos parlamento rinkimuose AfD surinko 13 procentų balsų ir gavo 90 vietų Bundestage. Ši partija pasižymi prieš imigrantus nusiteikusia ir islamofobiška retorika bei aštria kanclerės Angelos Merkel vykdoma politika. AfD nariai ragina vokiečius permąstyti šalyje vyraujančią nacių nusikaltimų prisiminimo kultūrą ir susilaukia kaltinimų skatinant rasizmą.
„Tėvynių Europa“ yra prioritetinė AfD partijos idėja, kuria ši vadovaujasi. Neretai sulaukiantys kaltinimų esantys ne europinė partija, AfD atstovai teigia, kad jų partija yra proeuropietiška, bet anti-ES. Jų manymu, ES netolimoje ateityje laukia griūtis.
J. C. Junckeris: Europa išlieka gražiausia vieta gyventi. EPA-ELTA nuotr.
Likus metams iki pasitraukimo iš Europos Komisijos pirmininko pareigų, Jeanas Claude’as Junckeris negaili pagyrų Europos Sąjungai.
Europa išlieka gražiausia vieta gyventi, „tai žino visi, išskyrus europiečius“, – pareiškė jis Vokietijos laikraščio „Suddeutsche Zeitung“ surengtame ekonomikos viršūnių susitikime. „Europos paklausa yra didelė“, jis tai keliaudamas „junta kone fiziškai“.
J. C. Junckeris sakė nesąs ES „propagandinis ruporas“, tačiau tie, kas mato skaičius, esą turi pripažinti, kad padėtis ES pastaraisiais metais „smarkiai pagerėjo“. Užimtumo lygis siekia 73 proc. ir yra toks aukštas, koks dar niekuomet nebuvo. Jaunimo nedarbas yra mažiausias nuo 2000 metų. Ir priešingai, nei buvo perspėjama, pinigų sąjunga netapo infliacijos sąjunga.
Dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus Europa, anot J. C. Junckerio, „demografiniu“ požiūriu praras svorį. Kad nepaisant to liktų įtakinga, ES esą privalo daugiau lėšų skirti tarptautinėms mainų programoms, kaip, pavyzdžiui, „Erasmus“. Svarbu „vykti į užsienį, užuot iš namų piktinusis užsieniu“, kalbėjo Europos Komisijos vadovas. 9 mln. europiečių jau sėkmingai dalyvavo „Erasmus“ programose.
Įsipareigojimas Europai yra „kaip storas lynas, susidedantis iš daugybės vijų. Lynas tvirtas tik iš daugybės vijų“, pabrėžė J. C. Junckeris, agituodamas už toliau tvirtą susitelkimą. Kai kitų metų lapkričio 1-ąją paliks postą, jis ir toliau „liks tvirtas europietis“, – akcentavo Komisijos vadovas, pridurdamas: „Nepaisant silpnumo momentų, mums reikia Europos“.
Britų laikraštis „Sunday Times“, remdamasis savo šaltiniais, rašo, kad pašalintas didžiausias kliuvinys „Brexit“ derybose. Ministrė pirmininkė Theresa May esą sulaukė patikinimo iš Briuselio, jog Didžioji Britanija ir po išstojimo iš ES galės likti Muitų sąjungoje, kad būtų išvengta „fizinės sienos“ tarp britų Šiaurės Airijos provincijos ir ES narės Airijos. Londono narystė Muitų sąjungoje bus ribotos trukmės. Į susitarimą, pasak Sunday Times“, bus įtraukta atitinkama speciali išlyga.
Vyriausybė dėl šių planų tarsis antradienį, rašo laikraštis. Tiesa, vyriausybės atstovas „Sunday Times“ informaciją pavadino spekuliacija. „Mes pasiekėme geros pažangos dėl mūsų būsimų santykių“, – tepasakė jis.
Didžioji Britanija ES paliks 2019 metų kovo gale. Abi pusės baiminasi, kad fizinė siena su kontrolėmis tarp Airijos ir Šiaurės Airijos gali pakenkti trapiai taikai buvusiame pilietinio karo regione. Londonui ir Briuseliui iki šiol nepavyko susitrati, kaip tam praktiškai būtų galima užkirsti kelią.
Airijos klausimas laikomas svarbiausia kliūtimi, neleidžiančia užbaigti beveik visiškai suderinto „Brexit“ susitarimo tarp Briuselio ir Londono. T. May neseniai kalbėjo, kad sutartis baigta „95 proc.“
Déjà vu. Ši mintis dažnai kyla stebint Brexito batalijas Briuselyje ir Britanijoje. Kadangi Lietuvos žiniasklaidai šis esminis klausimas visiškai neįdomus, brūkštelėsiu kelias mintis apie tai. Apie tai, ko nerasite mūsų žiniasklaidoje.
Britai surengė referendumą ir nusprendė trauktis iš ES. Ir ne man ar mūsų portalų copy-pasteklaviatūrininkams, ar kabinetiniams politologams patarti ar teisti juos. Visų pirma, reikia įvertinti didingą Britanijos istoriją, demokratijos, teisės ir politikos tradiciją, jos ekonominę ir karinę galią bei įtaką pasaulyje, taip pat – britų charakterio savybes, pavyzdžiui, įgimtą orumą, savigarbą, nesiblaškymą ir t.t. Kaip čia sakoma, you need to be in their shoes. Ne šaukiančių leftistų, socialistų ir veganų – anarchistų, bet klasikinių britų, tikrojo šalies politinio elito. Briuselio biurokratija tai suvokia kaip egzistencinį iššūkį – galių ir įtakos praradimą, pavojų, baimę, kad taip nepasielgtų kiti. Tai lemia Briuselio politiką, kurios esmė – parodyti visiems, kas jų laukia ir bet kokia kaina bandyti nepaleisti Britanijos. Todėl visos ligšiolinės derybų pastangos yra bevaisės, o šiomis savaitėmis tos derybos pereina į lemiamą fazę.
Kodėl déjà vu? Todėl, kad Briuselis iš esmės groja modernizuotą ir mums daug kartų girdėtą kantatą „Be mūsų jūs prapulsit“, kurią iš įvairiausių Kremliaus ruporų ir paties M. Gorbačiovo daugybę kartų girdėjome 1989 – 1991 metais. Ši muzika skirta ne Londono derybininkams, o visų pirma – britų visuomenei pagąsdinti, kuri, kaip iki šiol tikisi Briuselis, galų gale prispaus savo politikus pakeisti politikos kursą 180 laipsnių. Brexit‘as reiškia, kad šalis nusprendė pasitraukti, bet nebuvo visiškai jokio nacionalinio sutarimo, kaip tai turi būti padaryta. Todėl Britanijos viešojoje erdvėje girdime tikrą politinių chorų festivalį – nuo leftistų „likime ES“ iki valstybininkų – „pasitraukime be jokio susitarimo“ – No Deal Brexit.
Michailas Gorbačiovas
Briuselio kantata „Be mūsų jūs prapulsit“ duoda vaisių, nes britų žiniasklaida nuolat piešia apokaliptinius vaizdus, kas bus pasitraukus iš ES be susitarimo. Yra du svarbiausi šios tikslinės propagandos taikiniai ir abu labai jautrūs – verslas ir sveikatos sistema. Likit su mūsų nafta ir dujomis, turėsite daugiau autonomijos, bet privalote likti SSRS sudėtyje… Déjà vu. Be to, prisimenate, kaip Maskva mus bandė gąsdinti, kad išstoję iš SSRS galime prarasti Klaipėdos kraštą, o dabar Briuselis derybose manipuliuoja labai jautriu Šiaurės Airijos suvereniteto klausimu. Déjà vu.
Taigi, nemažai eilinių britų kraipo galvas ir linkę manyti, kad gal tikrai geriau likti su Briuseliu? Tokią poziciją labai uoliai transliuoja beveik visa didžioji šalies žiniasklaida, kuri iš esmės yra kairioji. Tačiau yra ir kita pusė, gerokai menkiau matoma ir cituojama, bet labai stipri, kuriai atstovauja didelė dalis dešiniojo politinio elito, tikrieji Britanijos valstybingumo ir politinio orumo gynėjai bei šalininkai. Jų kalbų esmė labai panaši į tai, ką mes kalbėjome Maskvai 1989 – 1991-ais: geriau jau basi, bet nepriklausomi. Suprantama, britų argumentacija ir žodžiai visai kiti. Jokiomis aplinkybėmis antrojo referendumo nebus! – sako jie. Teoriškai, jis įmanomas, jei parlamentas nuspręstų, bet manau, kad tokia galimybė yra visiškai minimali, nes tai reikštų visišką Briuselio prigąsdintos Britanijos nusižeminimą. Londonas po svyruonėlio J. C. Junckerio kojomis? To niekada neleis šalies politinis elitas, posėdžiaujantis rūmuose pro kurio langus matoma Winstono Churchillio skulptūra.
Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker). EPA – ELTA nuotr.
Taigi, tokio politinio susipriešinimo kontekste tie patys reiškiniai ar faktai piešiami visiškai skirtingomis spalvomis. Pavyzdžiui, rugsėjo pabaigoje vykęs Zalcburgo ES vadovų samitas, kuriame ES vadovai ganėtinai grubia forma ir arogantiškai atmetė visus britų pasiūlymus, nors išvakarėse kalbėjo kiek kitaip. Didžioji dalis britų žiniasklaidos, kaip ir pridera kairiesiems, nepraleido progos užvažiuoti buldozeriu ant premjerės ir viską suvertė ant jos – „katastrofa“ ir „T. May pažeminimas“ buvo dominuojančios antraštės.
Tačiau kita pusė tai vertina ne kaip premjerės, o visos Britanijos pažeminimą, visišką jos interesų ir žmonių politinės valios nepaisymą. Reikalo esmę ir britų politinio elito laikyseną, manau, gerai atspindi vieno iš torių lyderių komentaras: „Jie daro didelę klaidą, nes mūsų kultūringumą supranta kaip nusižeminimą“. Kita vertus, tai be galo sudėtinga problema, nes ir esminis premjerės T. May posakis „Brexit means Brexit“ gali turėti penkiasdešimt įvairiausių atspalvių – net ir patys konservatoriai jį traktuoja labai įvairiai.
Sunku ką nors prognozuoti, bet akivaizdu, kad Briuselis nusprendė eiti va banque, o ir britai laikysis iki galo. Manau, kad No Deal Brexit visai įmanomas variantas, bet vis dėl to tikiu, kad paskutinę minutę Briuseliui teks nuryti karčia piliulę ir sutikti su kažkokiu civilizuotu kompromisu. Britų politinis elitas neformaliai klausia Briuselio: ar taip elgdamiesi jūs tikrai norite priešo savo pašonėje? Nes kuo labiau Briuselis laužo rankas ir žemina Britaniją, tuos dažniau šios šalies laikraščių pirmuosiuose puslapiuose švyti tokios antraštės: „EU Dirty Rats – Euro mobsters ambush May“.
Kita vertus, manau, kad ir Briuselio lyderiai supranta, kad dėl No Deal Brexit taip pat reikės pasiaiškinti…
JAV prezidentas Donaldas Trumpas mano, kad nė vienas iš Vašingtono sąjungininkų nesielgia taip priešiškai Jungtinių Valstijų atžvilgiu kaip Europos Sąjunga. Baltųjų rūmų šeimininkas tai pareiškė interviu televizijos kanalui CBS, kuris ištisai buvo parodytas sekmadienį.
„Kas yra sąjungininkas? Mes palaikome puikius santykius su daug kuo. Bet niekas mūsų atžvilgiu nesielgia taip blogai kaip Europos Sąjunga. ES buvo įkurta, kad pasinaudotų mumis prekybos srityje, kaip tik tai jie ir padarė“, – teigė jis.
Žurnalistė į tai pareiškė, jog D. Trumpo žodžiai skamba priešiškai. „Ar žinote, kas yra priešiška? Tai, kaip jie elgiasi mūsų atžvilgiu. Tai ne mes esame priešiški“, – atsakė Amerikos lyderis.
„Kaip tik mes daugelį metų buvome kvailos šalies vietoje“, – pridūrė D. Trumpas.
Šiemet Mokytojo diena man buvo itin įspūdinga, nes ją praleidau kartu su pačiais laimingiausiais Lietuvoje pedagogais: Kretingos Pranciškonų gimnazijos pedagogų bendruomene.
Kodėl pačia laimingiausia?
Taip jau atsitiko, kad su tos gimnazijos bendruomene šiemet pasitikau ir Rugsėjo 1-ją. Negalėjau nejausti nerimo, įtampos, gal ir nepasitenkinimo, kuris tada vyravo ir toje, ir kitose rajono mokyklų bendruomenėse. Nerimą pedagogams kėlė neaiški, nesubalansuota, deramai nesureguliuota pedagogų darbo apmokėjimo reforma, kuri netapo aiškesnė ir prasidėjus mokslo metams.
Mokytojų dienos išvakarėse, rugsėjo 4-ją, Kretingos rajono pedagogus rajono valdžia sukvietė į bendrą šventę, kurioje netrūko sveikinimų, geriausių, labiausiai nusipelniusių mokytojų apdovanojimų, paįvairinamų koncertiniais numeriais. Šventėje pristigo … pačių pedagogų. Gal jie taip reiškė savo protestą prieš „valdišką šventę“?
Tačiau Rugsėjo 5-ją Pranciškonų gimnazijoje pedagogų nestigo. Noriu tikėti, kad bendruomenė nuoširdžiai šventė savo šventę. O laimingiausia gimnazija Lietuvoje ją pavadinau mažiausiai dėl poros priežasčių.
Pirmiausia, todėl, kad šiemet Lietuvą aplankė popiežius, pasirinkęs to paties, kaip ir gimnazija, šventojo Pranciškaus vardą.
Ir dar todėl, kad popiežius atvežė atsakymus į eilę klausimų, kurie jau ne vienerius metus kankina visą mūsų visuomenę, o pedagogus – ypatingai. O juk jei atsakymų nežino pedagogai, kuo jie gali dalintis su savo ugdytiniais?
Kokie tai klausimai? Ogi – pamatiniai: kas mes? Kas sudaro mūsų tapatybės esmę? Vardan ko gyvename? Ko ir kokiu būdu siekiame savo tikslų?
Kažkada panašius klausimus kėlė poetas Vytautas Mačernis, kurį citavo moksleiviai, sveikindami savo mokytojus: „Mes nežinome, KAM, bet gyventi/Kurt ir juoktis pasauly – puiku/…/ Mes nežinom, KODĖL, bet darbuotis/per šešias įtempimo dienas/tenka mums./…/Mes nežinome KAIP, KUO BŪDU…“.
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nežinojo poetas, nežinome ir mes šiandien. Bet popiežius Pranciškus žino, ir atvežė šias žinias mums.
Brangiausias turtas, pasak popiežiaus, yra „kiekviena tapatybė, suvokiama kaip priklausymas tautai“.
Tautai! Ne tautų bendrijai, ne valstybių sąjungai, net jei ta sąjunga labai moderni, labai demokratiška, garantuojanti saugumą (bent jau dauguma mūsų taip suvokia ES…).
Lankydamasis Baltijos šalyse, popiežius Pranciškus ne kartą pasidžiaugė, kad mes, Baltijos tautos, turime „tvirtą tapatybę. Tapatybę, kuri susiformavo kančioje, kovoje už jos išsaugojimą, kultūroje“.
Kažkodėl man atrodo, kad popiežius, kalbėdamas apie kultūrą, kuri padeda formuoti tapatybę, tikrai neturėjo galvoje „Eurovizijos“ ir į ją panašių globalių šou…
Popiežius Pranciškus mato, supranta ir, aišku, savaip vertina tuos globalizacijos, tautų niveliavimo procesus, kurie vykdomi ES vardu. Ne veltui jis labai tiksliai formuluoja klausimą: „Ką daryti, kad apsaugotume tapatybę“?
Ir taip pat tiksliai, aiškiai atsako: „Sugrįžti prie šaknų“.
Šis sugrįžimo „prie šaknų“ siužetas buvo pakartotas dar ne kartą popiežiaus kelionės po Baltijos šalis metu. Ir reikia būti arba labai labai jaunu liberalu-konservatoriumi, arba Lietuvos švietimo ar užsienio reikalų ministru, kad raginimą „grįžti prie šaknų“ interpretuotum kaip būtinybę plėtoti europietišką tapatybę.
Grįžimas prie šaknų nėra lengvas procesas, juolab, kad visa ES viršūnėlė kartu su jai nuolankiais kai kurių (ir Lietuvos) valstybių lyderiais daro viską, kad tos šaknys būtų kuo greičiau pakirstos. Tai suprasdamas, popiežius Pranciškus ne kartą prisiminė ir priminė tas kančias, tas kovas, kurias teko išgyventi Baltijos tautoms, saugant savąją tautinę tapatybę. Jo nuomone, būtent „kova, siekiant išsaugoti savo tapatybę, padaro žmones stiprius.“
Ar mes išties stiprūs? Tik gyvenimas gali atsakyti į šį klausimą… Gyvenimas ir … mūsų Mokytojai.
Būtent Mokytojams, jiems pirmiausia skirtas šis popiežiaus Pranciškaus priesakas: „Tapatybė yra priklausymo tautai dalis, o priklausymą tautai reikia perteikti, šaknis reikia perduoti naujoms kartoms UGDYMU ir DIALOGU…“ (paryškinta mano – J.L.).
Štai kodėl laiminga galėtų (ir turėtų) būti Kretingos Pranciškonų gimnazijos bendruomenė: jai nereikia blaškytis, ieškant, renkantis autoritetą, kuriuo vertėtų sekti. Ji apsisprendė senokai, pasirinkdama Pranciškaus vardą, o Kristaus vietininkas žemėje, aplankęs Lietuvą istoriniais jai metais, šio pasirinkimo prasmę bei vertę dar paryškino ir sutvirtino.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neabejoju, kad Pranciškonų gimnazijos bendruomenė popiežiaus Pranciškaus patarimus suprato ir jais vadovausis kasdienėje praktikoje.
O kaip kitų gimnazijų, mokyklų bendruomenės? O kaip mūsų valdžia valdžiukė?
Atrodo, ji, valdžia, arba nesiklausė, arba nieko nesuprato…
Dar nespėjo ištirpti Popiežių skraidinusio lėktuvo takas danguje, kaip spalio 2 d. užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Ričardas Malinauskas pasirašė tarpinstitucinio bendradarbiavimo švietimo ir ugdymo Europos Sąjungos klausimais deklaraciją. Kaip rašoma pranešime spaudai, „šiuo žingsniu siekiama suvienyti institucijų pajėgas skatinant su Europos Sąjunga susijusių temų integravimą į mokyklų programas.“
Deklaracijoje skelbiama, jog ši tarpinstitucinio bendradarbiavimo platforma įkuriama siekiant „stiprinti“ „europinę tapatybę“ (?!! – J.L.) bei „gerinti švietimo ir ugdymo apie ES padėtį Lietuvoje, gerinti mokinių ir jaunimo žinias apie ES veikimą ir gebėjimus naudotis ES teikiamomis galimybėmis“.
Įsitikinote patys: popiežius šiedviem ponam ir poniai – ne autoritetas. Jie tebesvaitėja, kaip svaitėjo ir iki popiežiaus Pranciškaus vizito, apie „europinę tapatybę“. Jiems nė motais, kad mūsų mokyklas baigę mokiniai nebemoka be klaidų lietuviškai nei rašyti, nei kalbėti, kad apie Lietuvos istoriją turi itin miglotą supratimą, bet, eikvojant taip sunkiai iš biudžeto išsunktus milijonus, jiems bus kemšamos „žinios“ apie ES, kaip savo laiku sovietinėse mokyklose būdavo brukamos kassavaitinės „politvalandėlės“, „gerinančios mokinių ir jaunimo žinias apie ES“, – oi, atsiprašau, – apie SSSR „veikimą“.
Beje, anuomet tam pačiam tautinės tapatybės išplovimo tikslui dar buvo sukurtas ir mokslinio komunizmo kursas, bet neabejoju, jog neilgai trukus panašus kursas, liaupsinantis ES, pasieks mūsų mokyklas. Ar tai blogai?
Jei kalbėtume vien apie labai reikalingas, doru, veikliu žmogum tapti padedančias žinias, – pirmyn! Tačiau šiuo atveju susiduriame su brukama „gryna ideologija“. Ir tai negali nekelti priešiškos reakcijos, jau vien dėl to, kad tie patys „euroentuziastai“ aršiai priešinasi bet kokiems siūlymams mokyklose stiprinti tautinį auklėjimą, patriotizmo ugdymą, didinti naujausios Lietuvos istorijai skiriamų valandų skaičių, kad plačiau, detaliau būtų galima išdėstyti moksleiviams žinias apie partizaninį judėjimą, jo didvyrius. Atseit, tų ponų nuomone, patriotizmo mokyti ir išmokyti negalima.
O „europatriotizmo“, išeitų, galima?
Popiežius Pranciškus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
O gal ir šiuo atveju priežastis tūno ne kokioje nors „meilėje“, o šeimininko ir protingos paskirties nerandančių pinigų įsisavinime?
Na, o mes, eiliniai lietuviai, švaria galva, neužteršta valdžia ir karjeros troškimais, dar kartą prisiminkime, ką apie mūsų šalis žurnalistams sakė popiežius Pranciškus jau lėktuve, grįždamas į Romą: „Svarbu pasigilinti į dar vieną toms šalims būdingą reiškinį – jūs savo darbe į tai pasigilindami nuveiktumėte gerą darbą – tai kultūros, tapatybės ir tikėjimo perdavimo reiškinys. Paprastai tai perduodavę seneliai, nes tėvai dirbo, tėtis ir mama turėjo dirbti, o be to, buvo pajungti partijai, sovietų atveju, arba turėjo paklusti nacizmui. Ugdymas buvo ateistinis. Tačiau sugebėjo perduoti tikėjimą ir kultūrą. Tais laikais, kai Lietuvoje buvo uždrausta lietuvių kalba, kai ji buvo pašalinta iš mokyklų, buvo prižiūrima, kokias maldaknyges žmonės atsineša į katalikų ar liuteronų pamaldas – lietuvių, rusų ar vokiečių kalba. Daug žmonių, visa karta tuo laikotarpiu, išmoko gimtąją kalbą iš senelių – jie išmokė juos skaityti ir rašyti gimtąja kalba. Būtų gražu, kad jūs parengtumėte laidų apie tikėjimo ir kultūros perdavimą sunkiais diktatūrų ir persekiojimų laikais. Nebuvo lengva perduoti tas vertybes, nes valdžia kontroliavo viešąją erdvę.“
Bet juk ir dabar, kaip matome, nelengva perduoti tas vertybes!… Juk ir dabar valdžia kontroliuoja viską, kas tik patenka į jos priklausomybės lauką.
Kas gi atsitiko?
Atrodo, kad valdžią ne šiemet ir net ne prieš dešimtį metų būsim atidavę tiems patiems, kurie nieko kito ir nemoka, tik nurodinėti bei kontroliuoti…
Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.
Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)
Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse.
O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.
Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja?
Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.
Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.
Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.
Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti.
Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.
Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.
Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.
Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.
Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.
Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.
Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.
Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.
Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu“. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.
Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?
Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.
Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.
Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?
Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks.
Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija.
Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.
O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau.
Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?
Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30 metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo.
Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.
Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus.
NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.
Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.
Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.
Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?
Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.
Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu.
Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?
Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums.
Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai.
Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?
Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.
Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.
Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti.
Didžiosios Britanijos premjerė Theresa May pareiškė, kad Europos Sąjunga „Brexit“ derybose privalo gerbti jos šalį, informuoja BBC.
Savo biure Dauningo gatvėje premjerė tvirtino, kad tai, jog ES lyderiai jos siūlomą „Brexit“ planą atmetė tokiame vėlyvame etape, yra nepriimtina.
Premjerė pridūrė: „Nepanaikinsiu referendumo rezultato ir nedalysiu savo šalies“.
Šią kalbą Th. May pasakė, reaguodama į šaltą ES lyderių reakciją, kuria jie šią savaitę Zalcburge vykusiame ES viršūnių susitikime sutiko jos siūlomą „Chequers“ planą.
Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovė teigė: „Viso proceso metu elgiausi su ES lyderiais pagarbiai. Jungtinė Karalystė tikisi to paties – nuo to priklauso geri santykiai šio proceso pabaigoje“.
„Tokiu vėlyvu derybų etapu nepriimtina tiesiog atmesti kitos pusės pasiūlymus, išsamiai nepaaiškinant, kodėl taip daroma, ir nepateikiant savo pasiūlymų. Todėl dabar turime išgirsti iš ES, kur slypi tikrosios problemos ir kokios jų alternatyvos, kad galėtume tai aptarti. Kol to nepadarysime, negalėsime pasiekti pažangos“, – kalbėjo Th. May.
Th. May teigia, kad jos pasiūlymas Jungtinei Karalystei (JK) ir ES taikyti bendrą reglamentavimą prekėms, bet ne paslaugoms, – vienintelis realus būdas išvengti „kietos“ sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos.
Tačiau tokiam planui nepritaria ne tik ES lyderiai, bet ir dalis jos partijos kolegų.
F. Mogherini: sprendimas Serbijos ir Kosovo konflikte bus priimtas „ateinančiais mėnesiais“. EPA-ELTA nuotr.
Pasak ES užsienio politikos įgaliotinės Federicos Mogherini, sprendimas ginče tarp Serbijos ir Kosovo gali būti priimtas „ateinančiais mėnesiais“. Teisiškas įpareigojantis susitarimas, kurio šiuo metu siekiama, turėtų išspręsti „visus atvirus klausimus“, – pareiškė F. Mogherini penktadienį baigiantis neformaliam ES užsienio reikalų ministrų susitikimui Vienoje.
Nors tai „labai sunku, tačiau nėra neįmanoma“, – pridūrė ji. Tokia sutartis esą išspręstų ir klausimą dėl Serbijos iki šiol nepaskelbto Kosovo pripažinimo.
ES plėtros komisaras Johannesas Hahnas rezultatų tikisi iki „kitų metų vidurio“. Tačiau jis pabrėžė, kad „kokybė yra svarbiau už greitį“. Tai jis pareiškė austrų naujienų agentūrai APA.
Serbija šiuo metu yra oficiali ES kandidatė. Kosovą Briuselis vadina „potencialiu kandidatu“. Tačiau pažanga blokuojama, nes Serbija iki šiol nesutiko pripažinti buvusios provincijos nepriklausomybės.
ES, be to, visoms šalims kandidatėms Vakarų Balkanuose kelia sąlygą, kad būtų išspręsti teritoriniai nesutarimai.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.
Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.
Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.
Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.
Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.
Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.
Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.
ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.
Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?
Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“
Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“
Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!
Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.
Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.
Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.
