ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis ketvirtadienį skrenda į Maskvą, jis sieks spausti Kremlių dėl opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno įkalinimo ir susidorojimo su protestuotojais.
Pirmasis aukšto lygio ES pasiuntinio vizitas į Rusiją nuo 2017 m. susilaukė kai kurių ES valstybių narių kritikos, esą Maskva apsilankymą gali palaikyti įrodymu, kad Briuselis yra pasiruošęs grįžti prie normalių santykių.
Tačiau J. Borrellis pažadėjo Kremliui perduoti „aiškią žinią“, nors Maskva ignoruoja Vakarų raginimus paleisti Vladimiro Putino oponentą A. Navalną, kuriam antradienį buvo paskelbta beveik trejų metų nelaisvės bausmė.
„Privalome įsitraukti būtent tada, kai reikalai eina blogyn“, – pirmadienį sakė J. Borrellis.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas antradienį teigė norintis pagerinti santykius su ES, jis esą viliasi, kad to paties siekia ir 27 valstybių narių bendrija.
R. T. Erdoganas tokį komentarą pateikė po metų įtampos dėl Turkijos užsienio reikalų politikos pobūdžio rytinėje Viduržemio jūros dalyje, Libijoje bei tam tikrose teritorijose Artimuosiuose Rytuose.
Dėl tokios politikos Turkijos ryšiai su Graikija ir Prancūzija tapo ypač įtempti.
Tačiau šalies prezidentas televizijos transliuoto susitikimo su ES ambasadoriais metu ėmėsi švelninti toną.
„Esame pasiruošę taisyti santykius, – ambasadoriams sakė jis. – Tikimės iš mūsų Europos draugų, kad šie parodys tokią pat gerą valią.“
Turkija ir Graikija šią savaitę susitarė sausio 25 d. Stambule vyksiančių derybų metu spręsti jau įsisenėjusį ginčą dėl jūrinių sienų.
„Manome, kad derybos bus naujos eros pradžia“, – teigė R. T. Erdoganas.
Jis taip pat tvirtino esąs pasirengęs geresniems santykiams su Paryžiumi po mėnesius trukusių ginčų su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu.
Europos lyderiai ketvirtadienį džiaugėsi, kad Europos Sąjunga (ES) ir Jungtinė Karalystė (JK) galų gale pasiekė susitarimą, kuriuo siekiama sukurti pagrindus ilgalaikiam bendradarbiavimui ateityje, praneša naujienų agentūra AFP.
JK premjeras Borisas Johnsonas pareiškė, kad tai „geras susitarimas visai Europai, iš naujo sukuriantis stabilumą ir tikrumą“.
Buvęs premjeras Davidas Cameronas ir buvusi premjerė Theresa May, kuriems teko atsistatydinti dėl „Brexit“, teigia, kad sutartis buvo ilgai laukta. Anot T. May, „ji suteiks pasitikėjimą verslui ir padės tęsti prekybą“.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad dėl tokio susitarimo buvo verta kovoti.
„Dabar mes turime sąžiningą ir subalansuotą sutartį su JK. Ji apgins ES interesus, užtikrins sąžiningą konkurenciją ir suteiks apibrėžtumą mūsų žvejybos bendruomenėms“, – sakė ji.
Tuo metu ES vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier perspėjo, kad sutarties įgyvendinimas pareikalaus daug pastangų ir pažadėjo paramą ES žvejams, mat žvejybos klausimą buvo sunkiausia išspręsti.
Airijos premjeras Michealas Martinas mano, kad buvo pasiektas geras kompromisas leisiąs išvengti realios sienos tarp Airijos ir Šiaurės Airijos. Jis pabrėžė, kad Airiją ir JK visada sies artima draugystė ir partnerystė.
Šiaurės Airijos pirmoji ministrė Arlene Foster mano, kad JK ir ES santykiuose išaušo nauja era. Pasak jos, Šiaurės Airija sieks maksimaliai išnaudoti galimybes, kurias jos ekonomikai suteiks naujoji tvarka.
Škotijos pirmoji ministrė Nicola Sturgeon priminė, kad ši šalis prieštaravo JK pasitraukimui iš ES.
„Joks susitarimas niekada neatsvers to, ką „Brexit“ iš mūsų atima. Atėjo laikas kurti savo pačių ateitį kaip nepriklausomos Europos valstybės“, – sakė N. Sturgeon.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas socialiniame tinkle „Twitter“ rašė, kad Europos vienybė ir stiprybė atsipirko.
„Susitarimas su Jungine Karalyste yra būtinas, kad apgintume mūsų piliečius, mūsų žvejus ir mūsų gamintojus. Europa daro pažangą ir gali žvelgti į ateitį vieninga, nepriklausoma ir stipri“, – savo žinutėje rašė Prancūzijos prezidentas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad ES ir JK susitarimu buvo pasiektas geras rezultatas, kurį Vokietija gali palaikyti.
Ispanijos premjeras Pedro Sanchezas taip pat palaikė pasiektą susitarimą, tačiau savo žinutėje „Twitter“ pridėjo, kad Madridas ir Londonas privalo ir toliau tartis dėl Gibraltaro statuso.
Italijos premjeras Giuseppe Conte sako, kad buvo apginti Europos piliečių ir verslo interesai bei teisės, o JK išliks itin svarbia ES ir Italijos partnere bei sąjungininke.
Europos vėliavai suėjo 65 metai. „Su gimtadieniu, Europos vėliava“, – antradienį tviteryje rašė Europos Komisija, pridėdama torto jaustuką.
Šiandien mėlyna vėliava su 12 auksinių žvaigždžių yra labiausiai atpažįstamas ES simbolis.
Šios vėliavos dizainą 1955 metų gruodžio 8-ąją patvirtino Europos Taryba. Ši institucija su būstine Strasbūre kovoja už žmogaus teisių apsaugą 47 šalyse narėse. Europos Taryba nėra Europos Sąjungos institucija.
1985-aisiais vėliavą kaip savo oficialią emblemą perėmė ir Europos ekonominė bendrija – ES pirmtakė.
Pasak Europos Komisijos, vėliava simbolizuoja ES ir Europos identitetą. Ji atspindi Europos tautų vienybę, solidarumą ir harmoniją. Žvaigždžių skaičius reiškia tobulumą ir užbaigtumą – o ne narių skaičių.
Europos Sąjungos (ES) lyderiai Charlesas Michelis ir Ursula von der Leyen pasveikino Joe Bideną iškovojus pergalę JAV prezidento rinkimuose ir paragino stiprinti transatlantinius ryšius.
„Atsižvelgiame į naujausius rinkimų proceso įvykius,“ – sakė Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Ch. Michelis.
„Remdamasi tuo, ES sveikina išrinktąjį prezidentą Joe Bideną ir viceprezidentę Kamalą Harris pasiekus užtektinai Rinkikų kolegijos balsų“, – pridūrė jis.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Tęsiantis ginčui dėl gamtinių dujų išteklių Viduržemio jūroje, Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas griežtai sukritikavo Europos Sąjungą (ES).
„Europos Sąjunga, tapusi Graikijos ir Kipro graikų akiplėšiškumo įkaite, smuko iki įtakos neturinčio, paviršutiniško ir netoliaregiško darinio“, – pareiškė jis ketvirtadienį.
R. T. Erdoganas pabrėžė, kad nėra nė vienos problemos regione, kuri būtų išspręsta ES iniciatyva. „Visiškai priešingai: kiekviena krizė, į kurią įsikišo Sąjunga, tik įgavo naują mastą ir padidėjo“, – sakė jis.
ES šalių lyderiai ketvirtadienį Briuselyje prasidėjusiame viršūnių susitikime aptaria ir konfliktą bei santykius su Turkija.
Turkija rytinėje Viduržemio jūros dalyje vykdo dujų žvalgybos darbus, kuriuos Graikija ir Kipras vadina nelegaliais. Todėl ES rugpjūčio pabaigoje paskelbė ultimatumą Turkijai bei pagrasino naujomis sankcijomis.
Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį Šveicarijos rinkėjai nuspręs, ar nutraukti šiuo metu su Europos Sąjunga (ES) galiojantį susitarimą dėl laisvo žmonių judėjimo. Apie tai informuoja BBC.
Nutraukimo šalininkai teigia, kad tai leis Šveicarijai kontroliuoti savo sienas ir įsileisti tik pageidaujamus imigrantus. Šveicarai referendume sprendžia, ar nutraukti laisvą judėjimą su ES šalimis. EPA-ELTA nuotr.
Tuo metu oponentai tvirtina, kad toks žingsnis įstumtų sveiką šalies ekonomiką į recesiją, o šimtai tūkstančių Šveicarijos piliečių netektų galimybės laisvai judėti ir dirbti visoje Europoje.
Anot šalies teisingumo ministro, galėtų susidaryti netgi už „Brexit“ blogesnė situacija.
Šveicarija jau seniai nusprendė nestoti į ES, tačiau šalis nori užsitikrinti priėjimą prie Europos ekonominės erdvės. Be to, šveicarai nori bendradarbiauti su Briuseliu ir tokiose srityse kaip transportas, aplinkosauga, moksliniai tyrimai bei švietimas.
Tokių privilegijų kaina buvo prisijungimas prie ES pagrindinių politikos ramsčių, tarp kurių – laisvas judėjimas ir atviros sienos pagal Šengeno sutartį.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmasis nepriklausomos Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad demokratiniai procesai Baltarusijoje jau yra prasidėję.
„Dvasia panaši ir teikianti vilčių. Tie krokodilai negali viešpatauti dar 10 metų“, – „Laisvės TV“ sakė V. Landsbergis.
„Demokratinis procesas yra prasidėjęs, tik jis turi katalizuotis į struktūras. Žmonės, kurie nori gyventi savarankiškai, turi išsirinkti savo vadovybę ir vietose, kur yra tik sąjūdžio grupės, turi išrinkti atstovus ir savo parlamentą“, – kalbėjo jis.
Anot jo, laisvė gali pareikalauti aukų.
„Negalime ateiti ir už juos padaryti. Jie jau sudėję aukų, bet laisvė gali pareikalauti ir daugiau aukų. Be reikalo kai kurie gąsdina, kad, jei kai kurie žus, tai jau bus didelė tragedija. Didelė tragedija būna, kai žūsta dešimtys tūkstančių, o mes matėme labai daug kartų, kai žūdavo žmonės. Mes juos gerbiame, prisimename, bet visai nemanome, kad būtų buvę geriau, nebūtų buvę nei sąjūdžio, nei nepriklausomybės, kad tik nebūtų dešimt žuvusiųjų. Taip nėra. Jei einama į kovą, tai kova kartais reikalauja aukų. Žalgirio mūšyje daug daugiau žuvo“, – sakė V. Landsbergis.
Profesorius teigė pasigendantis tvirtesnės ES pozicijos.
„Vidutiniška reakcija Lietuvoje ir labai skysta – ES. Jie bijo V. Putino. Jie dar negavo signalo, ar galima. Jie nėra savarankiški, deja. Pati Europa jau yra pažeistas regionas, kuris taikstosi prie imperatoriaus. Tai nėra gerai“, – „Laisvės TV“ teigė jis.
Jau esame rašę, kad neverta tikėti nė vienu Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žodžiu, pažadu, tvirtinimu. Jei Armėnijos premjeras šiandien giria, tai dar nereiškia, kad ir rytoj – sveikins, pritars. O jei dabar priekaištauja, tai, gali būti, jog rytoj – koneveiks.
Vienas iš paskutiniųjų N.Pašiniano politinės prostitucijos pavyzdžių – Aliaksandro Lukašenkos pasveikinimas. Taip, Armėnijos premjeras N.Pašinianas vienas pirmųjų pasveikino Baltarusijos prezidentą, pasiskelbusį, esą už jį 2020-ųjų rugpjūčio mėnesį prezidentinių rinkimų metu balsavo per 80 proc. rinkėjų. N.Pašinianas linkėjo A.Lukašenai ir sveikatos, ir sėkmės vadovaujant savo šaliai. Bet ar nuoširdžiai sveikino?
Nikolas Pašinianas laidoje HARDtalk
Norėdami suprasti, ko vertas toks N.Pašiniano palinkėjimas, prisiminkime, kaip jis elgėsi prieš dešimt metų, kai vadovavo laikraščiui „Aikakan Žamanak“. Tuomet, kai A.Lukašenka neva balsų dauguma buvo perrinktas Baltarusijos prezidentu, žurnalistu dirbantis N.Pašinianas svaidėsi pikčiausiais priekaištais. A.Lukašenką savo publikacijoje 2010-aisiais jis vadino „bolševiku“, „diktatoriumi“, „savo tautos engėju“, „išdaviku“, „vardan išsilaikymo valdžioje pasiryžusiu nužudyti tūkstančius“. O dabar, pats atsidūręs valdžioje, A.Lukašenkai jau siunčia ditirambus, liauspina A.Lukašenką.
N.Pašinianą kaip veidmainį, klastojantį istoriją, neseniai demaskavo ir žurnalistas Stivenas Sakura iš BBC laidos „HARDtalk“ (sunkus pokalbis). Pavyzdžiui, į žurnalisto klausimą, ar Armėnija pasiruošusi atsiprašyti už Kalnų Karabacho kare padarytus nusikaltimus, Armėnijos ministras pirmininkas nieko doro neatsakė. Išsisuko nuo atviro, sąžiningo atsakymo kad ir dėl žudynių Hodžaly mieste.
Armėnijos politikas vis bandė įrodyti, jog Armėnija nepuldinėja Azerbaidžano, Armėnija, suprask, tik ginasi.
BBC žurnalistas S.Sakura taip pat klausė, kodėl Armėnija iki šiol nepakluso net keturioms Jungtinių Tautų rezolucijoms, reikalaujančioms, kad armėnų separatistai nieko nelaukdami besąlygiškai išvestų savo ginkluotąsias pajėgas iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho.
O ką atsakė N.Pašinianas? Esą Kalnų Karabachas yra Armėnija, ir taškas. Maždaug taip. Armėnijos vadovas net susipainiojo, kiek Kalnų Karabache karo išvakarėse gyventa armėnų tautybės žmonių, nors gyventojų tautinė sudėtis, žinoma, dar neleidžia teritorijos priskirti vienai ar kitai valstybei (jei Šalčininkuose dauguma gyvena lenkų, o Visagine – rusų, ar tai byloja, jog Šalčininkai turi teisę jungtis prie Lenkijos, o Visaginas – laikyti save Rusijos sudėtimi?). Oficiali Armėnijos pozicija: sovietiniais metais Kalnų Karabache gyveno apie 80 proc. armėnų, o iš tiesų šiame azerbaidžanietiškame regione jų buvo kur kas mažiau – vos apie 20 proc.
N.Pašinianas taip pat nieko konkretaus neatsakė į klausimą, kodėl Europos Parlamentas kritikuoja Armėniją, sumaniusią į armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą tiesti dar vieną kelią. N.Pašinianas teisinosi, esą tai Kalnų Karabachas tiesia kelią į Armėniją.
HARDtalk – sunkus pokalbis
Paklausus, ar Armėnija esanti Rusijos sąjungininkė (ten ilgam įsikūrusi rusiška karinė bazė), ar ji vis tik linksta Vakarų pusėn, N.Pašinianas vėl nieko konkretaus nepaaiškino. Oficialusis Jerevanas esą draugauja ir su vienais, ir su kitais. Premjeras net akivaizdžiai melavo, girdi, Armėnija kaip pilnateisė narė dalyvauja NATO misijose Afganistane, Kosove, Libane. Net bendradarbiauja karinėje srityje su JAV. Ir tuo pačiu – neva palaiko dalykiškus, draugiškus santykius su Rusija.
Bet ar Armėnija pajėgi palaikyti gerus santykius su NATO, jei ji konfliktuoja su NATO nare Turkija, o štai su Iranu, kurį kritikuoja tiek NATO, tiek Europos Sąjunga, – bičiuliaujasi? Ir kaip Rusija galinti toleruoti jos neva bičiuliškus santykius su NATO?
Armėnijos premjeras N.Pašinianas bemeluodamas susipainiojo, vėl apsijuokė…
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Turkija – ir egzotiška, rytietiška šalis, ir kartu pasaulietiška, su vakarietiška specifika valstybė. Ne veltui ji išsidėsčiusi ant dviejų žemynų – Azijos ir Europos. Gal tas dvilypumas lemia jos globalinę politiką, kurią mums nelengva suprasti, ir tas suvokimas kartais vienpusis. Dažnai į tą politiką Ankara įberia aštrių turkiškų prieskonių…
Pastaraisiais metais Turkijos užsienio politika suaktyvėjo. Ji tapo bekompromisė, jeigu tuos kompromisus suprastume tik kaip aklą ištikimybę Vakarų standartams, narystei NATO ir izoliuotai suprantamoms demokratinėms vertybėms. Tiesa, žmogaus teisių srityje sunku Turkiją vertinti objektyviai. Pavyzdžiui, kas be emocijų atsakys į klausimą, kodėl ši šalis vadinama pasaulio kalėjimu žurnalistams? Arba kodėl kurdų tautinės mažumos noras sukurti savo valstybę taip žiauriai malšinamas?
Ieškoma „atpirkimo ožio“…
Bet visa tai vertinant bandykime suprasti ir Ankarą, visą šį musulmoniškąjį kraštą. Sakykime, po tragiškų kruvinų išpuolių Paryžiuje Europoje pagilėjo islamofobija, o po pabėgėlių antplūdžio krikščioniškoji visuomenė apskritai ėmė ignoruoti bet kokį dialogą su tuo pasauliu ir vengti su juo dalykinių kontaktų. Tai atsiliepė ir ES bei Turkijos santykiams. Bandydama laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, Ankara metėsi į radikalius sprendimus, kurie suerzino jos senus partnerius. Turiu galvoje bičiulystę su Rusija – šios ginkluotės pirkimą ir bendrus veiksmus Sirijoje. Ar čia nėra ir Briuselio kaltės, kad turkai „atšalo“ nuo senojo žemyno ir apskritai nuo Vakarų?
Prieš gerą pusmetį mes jau rašėme, kaip Europa atbloškė Turkiją link Rusijos (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-europa-pati-atbloske-turkija-link-rusijos-diskusines-pastabos/). Taip, tai buvo diskusinės pastabos, nes paprastai politiniuose procesuose nebūna vienos pusės kaltės. Straipsnyje rašėme, kad Turkija NATO nare tapo 1952 metais, ir pietiniame Europos flange ji yra labai svarbus saugumo dėmuo. Kaip šiandien bevertintgume, ji sulaiko Rusijos ir amortizuoja tokių režimų kaip Iranas siautėjimą Viduriniuose Rytuose, be to, užtikrina nors sąlyginį stabilumą Afganistane, Irake ir kitose regiono valstybėse.
Turkija. EPA – ELTA nuotr.
Tačiau Turkijos vaidmuo aljanse pastaruoju metu pasikeitė, ir daug kam atrodo, kad R. T. Erdoganas balansuoja ant netikėto pasirinkimo ribos – Rusija ar NATO. Kalbama net apie Turkijos pasitraukimą iš bloko, nors Šiaurės Atlanto sutarties 13-as (velnio tuzinas!) straipsnis nenumato galimybės išmesti narę iš šio karinio klubo. Yra tik galimybė pačiai palikti bloką, ir R. T. Erdoganas ja gali pasinaudoti, jeigu JAV ir Europa ir toliau jį erzins savo sankcijomis, Briuselis beatodairiškai priešinsis iš Rusijos perkamai ginkluotei ir – svarbiausia – nepripažins kurdų teroristais. Šita visa santykių ir ambicijų bakchanalija puikiai naudojasi Maskva.
Kipras – nesantaikos akmuo
Tačiau Ankaros santykiai su ES, švelniai tariant, vadintini „įšaldytais“. Nuo 2005 m. spalio, kai prasidėjo derybos dėl Turkijos stojimo į bendriją, pagrindinis ir gana ultimatyvus Briuselio reikalavimas – palikti 1974 m. okupuotą šiaurinę Kipro dalį. Bet pasakykite: nors konflikte su Graikija salos okupacija buvo abejotinas žingsnis (okupantų primestą valią, tik rūstesne forma, puikiai žinome ir mes), ar realu pačioje derybų pradžioje iškelti sunkiai įgyvendinamą sąlygą? Tai ilgų ir slogių derybų objektas, o ne ultimatyvus reikalavimas, žinant, kad jis neįgyvendinamas tuojau pat… Peršasi mintis, kad Briuselio derybininkai patys užkirto kelią Turkijos narystei ES.
Esu lankęsis Kipre – tiek graikiškoje, tiek turkiškoje dalyje. Nedidelę 9250 km² pločio salą automobiliu pervažiavau skersai išilgai. Graikiškas Kipras seniai yra bendrijoje, čia daugiau kultūrinio palikimo, egzotikos ir įdomybių, tačiau – pasakysiu atvirai – daugiau ir betvarkės. Turkai geriau pertvarkė savo infrastruktūrą turizmo reikmėms. Čia ir viešbučiai sutvarkyti, ir lankytinos vietos pritaikytos atvykstantiems, ir paslaugų sistema lankstesnė. Tiesa, tiek kiprijotų (taip vadinami Graikijos Kipro gyventojai), tiek turkų nuomonės vienų apie kitus panašiai prastos. Kerinėjoje – didžiausiame turkų užimtos teritorijos uoste (turkiškai Girne) – vieno inteligentiškos išvaizdos viešbučio tarnautojo nesusilaikiau nepaklausęs, kokią naudą Ankara gavo iš šios prieš 45 metus įvykdytos agresijos. „Naudą? – angliškai perklausė jis. – Mūsų iki šiol nepriima į Europos Sąjungą. Bet mes ten ir nesiveržiame“, – išdidžiai pridūrė turkas.
Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas. EPA-ELTA nuotr.
Prieš 15 metų prasidėjusiose derybose Ankara sutiko normalizuoti santykius tarp Kipro turkų ir graikų bendruomenių, tiesa, formaliai. Tas normalizavimas dabar atrodė maždaug taip: 80 vietų Kipro parlamente turkams buvo skirtos 24 vietos, tačiau jos iki šiol laisvos, nes turkai nesiunčia ten savo atstovų; 2008-ųjų pradžioje Kipre įvedus eurą, vadinamoji Šiaurės Turkų Kipro Respublika atsisakė šią ES valiutą pripažinti savo pusėje, ir dabar Kerinėjos restoranuose ar parduotuvėse ją priima labai nenoriai, mat, dažniausiai neturi grąžos…
Turkija – amžina kandidatė…
Turkams įstoti į bendriją nepadeda jokie argumentai: nei istoriniai (1570 – 1878 m. saloje viešpatavo Osmanų imperija), nei dingstis okupacijai (esą turkai įžengė į salą, kai karinė Graikijos chunta 1974 m. liepą mėgino nuversti pirmąjį Kipro prezidentą dvasininką Makarios III ir kai iškilo pavojus turkų kiprijotų bendruomenei). Briuselis yra priėmęs ne vieną rezoliuciją, reikalaujančią išeiti iš Kipro, išvesti savo kariuomenę ir taip „sudaryti deryboms palankų klimatą“.
Turkija pirmą narystės ES paraišką Briuseliui pateikė dar 1959 m. Po 4 metų su ja pasirašyta Asociacijos sutartis. Tikra šalimi-kandidate Turkija tapo 1999-aisiais.Pradėjus Turkijos derybas dėl narystės, nuo 2005-ųjų buvo atidaryta 12 derybinių punktų iš 35. Vadinasi, ji yra viena koja Europos bendrijoje (pavyzdžiui, yra Europos Tarybos narė). Bet jau daugiau kaip dešimtmetis derybos yra apmirusios: dėl Turkijos atsisakymo taikyti muitų sąjungos nuostatas Kiprui buvo įšaldyti 8 punktai.
Tarptautinių santykių ekspertas Georgi Zacharievas, dirbantis Pietryčių Europos parlamentinio bendradarbiavimo regioniniame sekretoriate, aiškina kitą aspektą, kodėl tos derybos beviltiškai įklimpo.
Pirma. Vos 3 proc. Turkijos yra Europos žemyne, likę 97 proc. nusidriekę Mažosios Azijos pusiasalyje. Į Europos Sąjungą įsiliejus tiems trims procentams europietiškos Turkijos, iš tikrųjų teritorija išsipūstų net 783,562 kv. km, o gyventojų skaičius padidėtų maždaug 75 milijonais.
Antra. Problema taptų ne tik Turkijos geografinė padėtis, bet ir būsima įtaka ES. Prognozuojama, kad 2050 metais Turkijos gyventojų skaičius pasieks 91 milijoną. Tai būtų didžiausia ES šalis, kuri turėtų daugiausia vietų Europos Parlamente ir stipriai konkuruotų su dabartinėmis lyderėmis Vokietija, Prancūzija, Italija, Didžiąja Britanija. Tad europiečiai būgštauja, kad į ES priėmus musulmonišką šalį, štai tokios mečetės taps europietiško kraštovaizdžio norma. Kaip tuomet Briuselis spręs pabėgėlių, saugumo, energetikos, žmogaus teisių, galų gale etines problemas? Galbūt dėl to didžiosios ES narės nenori įsileisti Ankaros į savo draugiją?
Trečia. G. Zacharievas pateikia tokį pavyzdį: įsivaizduokite, jei pavyktų pagaliau gauti bevizį režimą 75 milijonams turkų ir dar 23 milijonams nuo karo bėgančių sirų. Argi tai nebūtų puikus sandėris? Klausimas retorinis, bet jis nebe pagrindo baugina Europą ir Briuselyje sėdinčius klerkus.„Europos nacionalistai nenori net pagalvoti, kad ši didelė musulmoniška šalis, mūsų kaimynė, prisijungtų prie ES. Turkijos ekonomika ir gyventojų skaičius dešimt kartų didesni nei Bulgarijos, jos įsiliejimas į bendrą ES rinką tokių pažiūrų asmenis paprasčiausiai gąsdina. Šioje situacijoje žaidžiama žmonių istorine atmintimi, kuomet Bulgarija net penkis šimtmečius buvo okupuota Osmanų imperijos…“, – sako ekspertas.
Visas šis „baimių paketas“ sukuria politinę derybinę atmosferą, kurią pavadintume beviltiška.
Naujos sankcijos Turkijai?
Europos Sąjungos vėliavos
Turkijos narystės ES problema dangstoma jos šiltais santykiais su Rusija, nepaklusnumu NATO, padidėjusiu aktyvumu Viduržemio jūros regione. O tuo metu Briuselis plečia keršto kampaniją: kaip pranešė portalas Aljazeera.com (https://www.aljazeera.com/news/2020/07/turkey-threatens-response-eu-imposes-sanctions-200706202848481.html), ES nori Turkijai įvesti papildomas sankcijas dėl naftos gavybos, vykdomos Kipro ekonominėje zonoje. Atsakydamas į tai, liepos 6 d. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čiavušolu (Mevlüt Çavuşoğlu), susitikęs su ES diplomatijos vadovu Džozepu Borelu (Josep Borrell), pareiškė, kad, jei ES įves naujas sankcijas Ankarai, Turkija atsakys tuo pačiu ES.
Priminsiu, kad vasarį ES įvedė sankcijas Turkijai, niekaip nesibaigiant ginčams dėl Kipro ateities, taip pat įvykus incidentui Viduržemio jūroje tarp turkų ir prancūzų karo laivų. Tuomet Prancūzija apkaltino Turkiją pažeidus JTO ginklų embargą Libijoje. Šioje Afrikos valstybėje Prancūzija ir Turkija yra skirtingose barikadų pusėse, nors abi priklauso NATO.Pasak M. Čiavušolu, Prancūzija elgiasi nesąžiningai ir turi atsiprašyti Turkijos, ES ir NATO, kad juos visus apgaudinėja.
Ar tokiomis sąlygomis įmanomas produktyvios derybos dėl Turkijos dalyvavimo Europos reikaluose? Neabejotina, kad šiam procesui pagalius į ratus kaišioja ir Europos Sąjunga, vadinasi – ir Lietuva.
Ramūnas Vilpišauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) politologas Ramūnas Vilpišauskas nemano, kad didelė lėšų dalis, skiriama iš ES biudžeto žemės ūkiui bei tiesioginėms išmokoms, yra gerai. Jis taip pat pažymėjo, kad prezidentas Gitanas Nausėda derybose Europos Vadovų Taryboje (EVT) parodė nenuoseklumą, politiškai iškeldamas ūkininkus aukščiau Lietuvos ekonomikos intereso.
„Jei žiūrėtume iš Lietuvos ūkininkų perspektyvos, tai yra dalinis laimėjimas, nes numatytas paramos jiems didėjimas, bet nesulyginamas su tomis sumomis, kurias gauna senbuvių šalių ūkininkai. Bet jei žiūrėtume bendrai iš visos ES ar Lietuvos perspektyvos, tai, jog žemės ūkiui bus toliau skiriama maždaug trečdalis viso biudžeto lėšų, o konkrečiai tiesioginėms išmokoms ketvirtadalis, tai nėra teigiamas dalykas.
Įvertinant tai, kad, daugelio analitikų nuomone, šios išlaidos neefektyvios ir kelia socialinio teisingumo klausimų, ypač atsižvelgiant į dabartinę krizę ir kitus šiuolaikinius iššūkius ES, būtų prasmingiau nukreipti ribotas ES biudžeto lėšas tiems dalykams, kurie iš tiesų duoda pridėtinę vertę, prisideda prie visos ekonomikos augimo, o ne tiesiog palaiko aukštesnį tam tikros visuomenės pajamų lygį“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
Jo nuomone, G. Nausėda, sprendžiant, kaip panaudoti ES lėšas, turėtų akcentuoti veiksnius, kurie svarbūs ilgalaikiam šalies ekonomikos augimui.
„Manau, kaip ekonomistas jis supranta, kad ilgalaikiam ekonomikos augimui visų pirma apskritai svarbus bendras Lietuvos produktyvumas ir kuriama pridėtinė vertė, gebėjimas prisitaikyti prie krizių, įskaitant tokias krizes, kaip dabartinė, ar kokia buvo prieš kiek daugiau nei 10 metų, susijusi su finansų krize pasaulyje. O produktyvumo augimas vis labiau priklauso nuo įmonių inovatyvumo. Nepaisant to, kad prezidentas vis prisimena paminėti skaitmenizaciją ar žaliąją ekonomiką, bet kai žiūrime į konkrečius derybų klausimus, atrodo, kad politiškai jam daug svarbesnė parama žemės ūkiui. Tai matau čia tam tikrą nenuoseklumą, atotrūkį, kuris veikiausiai rodo, kad ūkininkai jam, kaip politikos veikėjai, svarbesni nei bendras Lietuvos ekonomikos interesas“, – kalbėjo politologas.
Pasak R. Vilpišausko, Lietuva, jei norės prisijungti prie turtingesnių ES šalių klubo, turės susitaikyti su Sanglaudos politikos lėšų mažėjimu.
„Sanglaudos lėšų mažėjimas susijęs su Lietuvos ekonomikos augimu. Tai lėšos, siejamos su šalies santykiniu išsivystymo lygiu. Kuo turtingesnė šalis, lyginant su ES vidurkiu, tuo ji mažiau gali pretenduoti į šias lėšas, bent jau toks bendras principas. Jei norime, kad Lietuva taptų turtingesnė, neišvengiamai turėsime susitaikyti su Sanglaudos lėšų mažėjimu ir ieškoti kitų ekonomikos augimo šaltinių. Dabartinės krizės fone Atsigavimo fondo lėšos tampa svarbios, bet daug svarbiau nei konkrečios sumos – tai, kaip lėšos bus panaudotos Lietuvos ekonomikos ilgalaikiam augimuiׅ“, – Eltai sakė R. Vilpišauskas.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po derybų taip pat liko neatsakyti keli klausimai: dėl naujų mokesčių įvedimo siekiant finansuoti paskolintą ES Gaivinimo fondo paketą bei, jei to nepavyks padaryti, ar didės šalių narių įnašai į ES biudžetą. Anot politologo, šių klausimų nepavyko išspręsti derybose, todėl jų sprendimas perleistas Europos Parlamentui (EP).
„Tai priklausys nuo tolesnių derybų, nes šitie klausimai iš esmės liko neatsakyti ir atidėti vėlesniam laikui. Tikėtina, kad juos aktyviai kels ir EP nariai, kai procesas persikelia į šią instituciją, kur bus svarstomas EVT priimtas susitarimas. Turbūt bus bandoma daugiau įsipareigojimų su galimais finansavimo šaltiniais numatyti“, – sakė jis, pridurdamas, kad dėl vadinamojo plastiko mokesčio ar kai kurių taršos mokesčių gali būti rastas sutarimas, tačiau dėl kitų mokesčių derybos gali užsitęsti.
„Daugelis šalių atsargiai žiūri į naujų mokesčių įvedimą, nes tai gali būti papildoma mokestinė našta ES mokesčių mokėtojams arba gali apriboti šalių galimybes pritraukti investicijas, o tokia iki šiol buvo Lietuvos pozicija. Tai, kas dabar sutarta tarp ES šalių vadovų, palieka daugiausiai neatsakytų klausimų būtent dėl įmokų į daugiametį ES biudžetą ir dėl to, kaip bus grąžinamos pasiskolintos Atsigavimo fondo lėšos. Tai tiesiog pripažinimas, kad šie klausimai politiškai buvo tokie sudėtingi, kad į juos galutinai atsakyti nepavyko ir bus ieškoma atsakymų ateityje“, – komentavo R. Vilpišauskas.
Palyginti su praėjusia, šioje finansinėje perspektyvoje, 2021-2027 metams, Lietuvai pavyko išsiderėti 1,7 mlrd. eurų daugiau, o bendra ES lėšų Lietuvai skiriama suma siekia 14,5 mlrd. eurų. Traktorius Lietuvos laukuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sanglaudos politikos įgyvendinimui Lietuvai skirta 6,2 mlrd. eurų. Žemės ūkio finansavimui bus skirta iš viso 5 mlrd. eurų.
Pagal EVT pasiektą susitarimą, tiesioginės išmokos 2021 metais sudarys 178 eurus už hektarą, o 2022 metais pakils iki 200 eurų už hektarą ir toliau didės. Pritarta, kad Lietuvos ūkininkų tiesioginės išmokos augtų, kol 2027 metais pasiektų 215 eurų už hektarą.
Šiuo metu tiesioginės išmokos Lietuvos ir Baltijos šalių ūkininkams siekia apie 170 eurų už hektarą, o ES vidurkis – daugiau kaip 250 eurų.
ES šalių narių vadovai sutarė dėl bendro ES atsako į pandemijos sukeltą sveikatos, socialinę bei ekonomikos krizę. Šiam tikslui kuriamas ES Gaivinimo ir atsparumo fondas, kuriame Lietuvai skirta 2,4 mlrd. eurų.
Šalies vadovas pažymėjo, kad, prireikus, Lietuva taip pat galėtų pasiskolinti iš Gaivinimo ir atsparumo fondo iki 4,7 proc. nuo Lietuvos bendrojo nacionalinio produkto, arba 2,2 mlrd. eurų, reformoms įgyvendinti.
Europos Parlamentas (EP) ketvirtadienį didžia dauguma nubalsavo, kad būtų pareikalauta padaryti pakeitimų daugiamečio Europos Sąjungos (ES) biudžeto projekte, dėl kurio sutarė 27 valstybės narės.
Europarlamentarai ketvirtadienį 465 balsais prieš 150 priėmė rezoliuciją, kuria įspėjama, kad per vėliau šiais metais vyksiantį balsavimą EP nariai nepatvirtins projekto, ir ragino derėtis, kad „pasiūlymas būtų pagerintas“.
ES šalių lyderiai antradienį sutarė dėl 1,1 trln. eurų dydžio ES biudžeto 2021–2027 metams ir 750 mlrd. eurų dydžio ekonomikos gaivinimo fondo.
ES lyderių derybose dėl ekonomikos gaivinimo fondo susitarimas dar nepasiektas. EPA-ELTA nuotr.
Po naktį vykusių intensyvių diskusijų, per kurias nepavyko pasiekti susitarimo, susiskaldę ES šalių lyderiai pirmadienio vakare pratęs savo derybas dėl didžiulio ekonomikos gaivinimo fondo.
Praėjus jau trims intensyvių derybų dienoms, 27 ES valstybių narių lyderiai vis dar nesutaria dėl tikslaus 750 mlrd. eurų ekonomikos gaivinimo fondo paskolų ir išmokų dydžio ir sąlygų.
Visą naktį į pirmadienį lyderiai derėjosi mažomis grupelėmis, tačiau susitarimo pasiekti nepavyko, o derybose nuspręsta skelbti pertrauką iki 17 val. Lietuvos laiku.
Sekmadienio vakarą Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Charles’is Michelis pateikė naują pasiūlymą, bandydamas palenkti „taupiųjų“ šalių koaliciją – Nyderlandus, Švediją, Austriją, Daniją ir Suomiją.
Anksčiau buvo siūloma 500 mlrd. eurų ES šalims suteikti išmokų pavidalu, kurių nereikėtų grąžinti, ir 250 mlrd. eurų – paskolomis.
Ch. Michelis pirmadienio rytą pateikė naują pasiūlymą išmokų dalį sumažinti iki 390 mlrd. eurų ir atitinkamai padidinti paskolų dalį.
Pritarimą tokiam pasiūlymui išreiškė Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas, tiesa, kol kas neaišku, kokios pozicijos laikysis kitos šalys.
27 ES šalių lyderių viršūnių susitikimas tęsiasi nuo penktadienio.
Prezidentas dalyvauja Europos Vadovų Tarybos posėdyje. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda teigia, kad Lietuvos pozicija derybose dėl Daugiametės finansinės programos (DFP) ir Europos gaivinimo fondo gerėja.
„Lietuvos pasiūlymai gerėja. Palyginti su liepos 10 diena, liepos 18 dienos pasiūlymas jau yra 386 mln. eurų mums palankesnis. Jis skirstosi į kelias sritis. Žemės ūkio parama didėja, didėja parama Kaliningrado tranzito schemai. Manau, mes dar ne tik išsaugosime depopuliacijos argumentą, kuris yra Sanglaudos fondų sudėtinė dalis, bet ir sieksime, reikalausime jį padidinti. Kaip ir sieksime padidinti tiesiogines išmokas mūsų žemdirbiams“, – sakė jis.
Kita vertus prezidentas atkreipė dėmesį, kad bendras ES biudžetas šiuo metu nedidėja ir DFP sumažėjo penkiais milijardais eurų.
„Nepaisant to, tokiame ribotame krepšelyje mes randame galimybių įtikinti mūsų partnerius, kad Lietuvos santykinė padėtis gali ir privalo būti pagerinta“, –teigė jis.
„Dedamos pastangos siekti rezultato to negali neigti. Nors kartais pastangos būna labai kontraversiškos ir kai kada vienos šalys padėtyje tų, kurie prieštarauja po to pakeičia jas kitos valstybės. Aš manau, kad judame teisinga linkme. Tikrai noriu padėkoti EVT pirmininkui Šarliui Mišeliui bei visai jo komandai. Jie siekia mus suartinti, jie siekia išsiskiriančias nuomones, kiek galima labiau padaryti panašesnėmis ir manau, mes rezultatą turėsime“, – sakė jis.
Prezidentas teigia, kad Lietuva turi investuoti lėšas į svarbiausias sritis, kaip skaitmenizacija, ekonomikos žalinimas.
„Aš tikrai pasisakau, kad privalome pasiruošti. Privalome atidirbti visus savo mechanizmus taip, kad lėšos nebūtų švaistomos neproduktyvioms sritims. Manau, kad kuo pranašesni sanglaudos fondai, ar DFP paketas, čia mes jau turime nemenkos patirties. Jeigu pirmoje finansinėje perspektyvoje mes turėjome nemažai priekaištų ES fondų panaudotojams ir kad lėšos nebuvo nukreiptos į tas sritis, kurios nebuvo pačios perspektyviausios. Vis dėlto niekas negalėtų nuneigti, kad pastaraisiais metais, mes tikrai padarėme ryškią pažangą, juk tai rodo ir mūsų konvergencijos rodikliai, kad šiuos pinigus gebame naudoti efektyviai“, – sakė jis.
G. Nausėda dalyvauja Europos Vadovų Tarybos (EVT) sesijoje Briuselyje. Tai pirmasis Europos Sąjungos lyderių fizinis susitikimas po pandemijos proveržio. Sesija skirta deryboms dėl Daugiametės finansinės programos ir Europos gaivinimo fondo, suformuoto, siekiant greito valstybių narių ekonominio ir socialinio atsigavimo po COVID-19 viruso sukeltos krizės.
„Nord Stream 2“. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinėms Valstijoms pradėjus imtis priemonių dėl prieštaringai vertinamo Rusijos dujotiekio „Nord Stream 2“ projekto, ES diplomatijos vadovas Josepas Borrellis pasmerkė JAV dėl ekonominių sankcijų taikymo.
J. Borrellis teigė, kad Vašingtono antrinės sankcijoms subjektams, kurie turi verslo ryšių su JAV priešininkais, kenkia Europos bendrovėms, vykdančioms „teisėtą verslo veiklą“.
Jis taip pat paminėjo sankcijas Iranui, Kubai ir Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui. ES esą prieštarauja JAV politikai įvesti sankcijų priemones bendrovėms ir asmenims visame pasaulyje.
„Esu sunerimęs dėl augančios sankcijų naudojimo ar grasinimų JAV sankcijomis Europos bendrovių ir interesų atžvilgiu“, – pranešime pareiškė J. Borrellis.
„Ten, kur sutampa bendri užsienio ir saugumo politikos tikslai, galima pasiekti didelių rezultatų koordinuojant tikslingas sankcijas su partneriais. Atsiradus nesutarimų dėl politikos, Europos Sąjunga visada yra atvira dialogui, tačiau jis negali vykti grasinimų sankcijomis fone“, – tikino ES diplomatijos vadovas.
J. Borrellio pranešimas pasirodė praėjus vos dviem dienoms po to, kai JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija nusprendė įtraukti „Nord Stream 2“ į sankcijų projektą, pagal kurį prie dujotiekio prisidėjusiems subjektams gali būti nutraukta prieiga prie JAV finansų sistemos.
Vokietija yra viena pagrindinių dujotiekio projekto dalyvių. „Nord Stream 2“ beveik padvigubins rusiškų dujų eksportą į šią šalį.
JAV žingsnis reiškia, kad Vokietijos bendrovėms bus taikomos sankcijos net ir už nedideles investicijas į „Nord Stream 2“.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Naujos krikdeminės krypties politinė jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ vienas iš įkūrėjų Vytautas Radžvilas teigia, kad kreipsis į prezidentą Gitaną Nausėdą bei ragins jį šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija. Pasak jo, šiuo metu Lietuva yra sąstingyje bei jos pagrindinis tikslas – išnykti.
„Mes esame Lietuvos atsinaujinimo ir pertvarkos partija. Šalis patekusi į visokeriopą sąstingį, kurį galėčiau pagrįsti nepajudinamais argumentais, kuris savo mastais bei keliamu pavojumi primena tą sąstingį, kuris buvo apėmęs Lietuvą Sąjūdžio išvakarėse. Apskritai pagrindinė Lietuvos padėties priežastis yra tai, kad valstybė daugelį metų savo politiką grindžia pražūtinga ideologija, globalios Lietuvos vizija. Lietuva (…) yra vienintelė šalis ES, kur oficialiu valstybiniu lygmeniu yra pripažįstama, kad galutinis mūsų tikslas – išnykti. Net mūsų kaimynai latviai ir estai, kurie turi panašias pažangos strategijas, aiškiai ir nedviprasmiškai teigia, kad jie pasiryžę išlikti šimtmečiais, o valstybės jų egzistuoja tam, kad garantuotų jų išlikimą. Pas mus nieko panašaus nėra“, – teigė V. Radžvilas.
V. Radžvilas teigia, kad šiuo metu valdžios atstovai remiasi filosofija „po mūsų nors ir tvanas“.
„Todėl logiška, kad jeigu mes faktiškai grįžtame prie sovietinės nuostatos, kad tautos ir valstybės yra atgyvena, pradedame gyventi pagal filosofiją – „po mūsų nors ir tvanas“. Tai štai ką mes padarėme, mes iš tikrųjų esame vienintelė partija, kuri labai išsamią savo programą grindžiame nuostata, kad Lietuva privalo stengtis išlikti ir ji išliks. Todėl tai yra visiškai nauja persitvarkymo programa ir manau, kad vienas iš mūsų tikslų kreiptis į Lietuvos Respublikos prezidentą ir paraginti šalyje skelbti pertvarką, nes priešingu atveju gali pasikartoti 1940 metų tragedija“ , – teigė jis. „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
ES reikia pertvarkyti
V. Radžvilas teigia, kad ES būtina pertvarkyti, kad šalys nenorėtų sekti Didžiosios Britanijos pavydžiu.
„Tai yra visiškas nesusipratimas, noriu pasakyti kaip profesionalas, šis ES modelis jau neveikia ir jo byrėjimą liudija begalės reiškinių, kurių, be abejo, akivaizdžiausias – „Brexit“. Tokie dalykai kaip milžiniškos, kertinės šalies išėjimas iš tokio politinio darinio niekada negali būti tik paprastas atsitiktinumas. Jeigu kas sako, kad britai sukvailiojo ir nežinojo, ką daro, tai pirmas požymis, kad tai politikos diletantai ir nemokšos. Vadinasi, ES turi būti pertvarkyta taip, kad kuo greičiau nebebūtų norinčių bėgti. O norinčių bėgti, jeigu atidžiai stebime, kas ten vyksta, eilė daug didesnė (…)“, – sakė jis.
„Mes nesame primityvių populistų partija. Mūsų nuostata yra tokia, uždavinys – pateikti aiškią pertvarkymo, atsinaujinimo alternatyvą. Jeigu visuomenė, tauta ją supras, pripažins, priims, vadinasi, Lietuva norės išlikti“ , – teigia V. Radžvilas.
Patvirtintas partijos pirmininkas
Naujai besikuriančios partijos steigiamajame suvažiavime patvirtinta bendroji programa, įstatai, pirmininkas – partijos iniciatorius Vytautas Radžvilas. Susirinkę steigėjai naują krikdeminės krypties politinę jėgą pasivadino „Nacionaliniu susivienijimu“. Politinės jėgos „Nacionalinis susivienijimas“ steigiamasis suvažiavimas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
V. Radžvilo teigimu, steigiamo sąjūdinio tipo politinio sambūrio strateginis tikslas – pakeisti tautos ir valstybės egzistencinę krizę sukėlusios ir Lietuvą išnykimo keliu link vedančios ligšiolinės raidos kryptį. Ši krizė yra egzistencinė, nes trečią kartą per mažiau nei per du šimtmečius – XIX a., XX a. antroje pusėje ir šiuo metu vėl – Lietuva eina išnykimo keliu.
„Programoje yra nurodomos kryptys, kaip turi būti keičiamas valstybės valdymas, visos jo gyvenimo sritys, kad galėtume pagaliau vėl nutolti nuo mūsų laukiančios bedugnės (…). Programa yra mūsų valstybės filosofija. Valstybė gali būti negailestingai žiauri, tokia kokia yra šiandien Lietuvos valstybė, kuri mano, kad yra visiškai normalu, kad ją išlaiko mažiausiai uždirbantys, mažiausias pajamas gaunantys piliečiai.
Valstybė gali vadovautis filosofija, kad prie jos išlaikymo turi sąžiningai prisidėti visi. Štai kodėl šioje programoje kalbama apie esmę“, – sakė V. Radžvilas.
Jungtinės Karalystės (JK) vyriausiasis „Brexito“ derybininkas Davidas Frostas pareiškė, kad Londonas neleis ES prižiūrėti JK ekonomikos mainais už glaudžius prekybinius santykius.
Aukšto rango diplomatas akademikams Briuselyje sakė, kad JK siekia po „Brexito“ nusistatyti savus įstatymus ir nebesilaikyti ES primestų „lygaus žaidimo lauko“ taisyklių.
„Tai nėra paprasta derybinė pozicija, kuri, šiek tiek paspaudus, gali keistis. Tokia yra viso šio projekto esmė“, – tvirtino jis.
D. Frostas Laisvajame Briuselio universitete sakė kalbą tuo metu, kai ES valstybės narės rengia derybines pozicijas, kurias išdėstys vyriausiasis ES derybininkas Michelis Barnier.
Kai kurios šalys, ypač Prancūzija, siekia tokio susitarimo su Londonu, pagal kurį JK turėtų sutikti su ES priežiūra mainais už privilegijuotą prieigą prie didžiulės ES bendrosios rinkos.
Vis dėlto D. Frostas, pristatydamas britų premjero Boriso Johnsono poziciją, tvirtino, kad Londonas siekia įprastos laisvosios prekybos sutarties, panašios į tą, kurią ES pasirašė su Kanada.
„Tai yra esminė mūsų vizijos dalis – priimti įstatymus, kurie mums tinka, taip pat, kaip tai gali padaryti bet kuri kita ne ES šalis pasaulyje“, – teigė D. Frostas.
„Jei manote, kad mes sutiksime su ES priežiūra dėl vadinamojo lygaus žaidimo lauko klausimų, tiesiog nematote to, ką mes darome, esmės“, – pareiškė diplomatas.
Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dažnai sakome: egzistuoja ir kita nuomonė. Suprask: savo požiūrį į problemą noriu išreikšti kitaip, mano pozicija skiriasi nuo visuotinai priimtos arba palaikomos daugumos. Ta „kita nuomonė“ gali būti radikali, netikėta, konfrontali, kirstis su įsigalėjusiomis normomis ir vertybėmis. Jos autorių tai verčia didžiuotis ir išsiskirti iš masinės opinijos. Dažnai net peržengiant tam tikras ribas…
Kai filosofas Vytautas Radžvilas buvo išguitas iš TSPMI, viešojoje erdvėje pasklido versija, kad instituto vadovybei nepatiko jo pozicija narystės ES atžvilgiu. Mokykloje net buvo sudaryta grupė, kuri sukūrė kone diversinės filosofo veiklos regimybę. Mokslininko skeptizicmas dėl ES įsigalėjusio nacionalinių interesų ignoravimo studentams buvo pateikiamas kaip nuodijantis jaunąją kartą antiintegracinis priedas Lietuvos užsienio politikos ir nacionalinio saugumo strategijoje.
Pats V. Radvilas tam ryžtingai priešinosi ir tvirtino, kad valdantysis elitas yra nubrėžęs aiškias ribas „nuomonių įvairovei“, ir tų raudonųjų linijų niekam nevalia peržengti. Taip jis aplink save sutelkė pulką bendraminčių, kurie įkūrė atskirą politinį susivienijimą ir kurie gali atvirai reikšti „kitą nuomonę“ daugeliu valstybei aktualių klausimų.
Beje, pats filosofas niekada netvirtino, kad Lietuvai būtina pasekti britų pavyzdžiu ir sukurti savąjį „Litexitą“. Prieš metus jis pripažino, kad ES eina žlugimo keliu, tačiau ji Lietuvai išlieka gyvybiškai svarbi. „Vilniaus forumo“ konferencijoje jis dėstė, kad bendrija „eina žlugimo keliu, tačiau toks scenarijus geopolitiškai yra pražūtingas Lietuvai“. „Garsusis šūkis, kad nepriklausykime niekam, būkime absoliučiai neutralūs, yra savižudybės forma“, – teigė jis.
Kokia išeitis? Priešintis tiems ES sprendimams, kurie griauna mūsų valstybės identitetą, pakerta lietuvio savastį, naikina nacionalinę teisinę bazę, tautines vertybes ir tautos simbolius. Tokių sprendimų begalė, o mūsų valstybės įstaigos į juos žiūri pro pirštus arba kaip kareivėliai tučtuojau raportuoja, jog viskas įvykdyta, ir dar su kaupu.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tad ar profesorius peržengė ribą tarp „kitos nuomonės“ ir, sakykime, nacionalinio saugumo ar pavojaus valstybės interesams? Žinoma, ne.
Kitas, jau kiek nutrintas atvejis – Klaipėdos miesto tarybos nario Viačeslavo Titovo byla. Taip, byla, nes deputatas teismo sprendimu mandatą prarado, kai diskusijoje dėl A.Ramanausko – Vanago atminimo įamžinimo neteisingai pareiškė, jog partizanų vado iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkst. piliečių ir vaikų. Pats V. Titovas, kuriam buvo paskirta ir dešimties tūkstančių eurų bauda, sprendimu piktinosi, nes esą Lietuvoje negalima reikšti kitos, daugeliui gal nepatogios nuomonę. Praėjusį pavasarį rinkėjai vėl panoro jį turėti taryboje, bet tuomet įsiteisėjo teismo sprendimas. Politikas tuomet šaukė: „Nenormalus dalykas, kai už tarybos narį balsuoja tūkstančiai klaipėdiečių, o pašalint gali 10 žmonių ar teisėjas. Klausimas – pas mus demokratinė valstybė arba teisėjų valstybė?“ „Kur žodžio laisvė?“, – klausė jis.
V. Titovo iššaukiantis elgesys neturi nieko bendro su demokratiniu principu išsakyti „kitą nuomonę“. Iššūkis nacionalinėms vertybėms, jei jis susijęs su visuomenei vertingų asmenybių ar reiškinių niekinimu, ypač remiantis suklastotais stalininio KGB dokumentais, peržengia tą ribą, už kurios galima įžvelgti grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir iš tiesų, Rusijos naujienų agentūros ir portalai bemat pasigavo šią naujieną ir išpūtė ją iki „demokratijos žlugimo“ Lietuvoje, o patį V. Titovą ėmė vadinti vos ne laisvės kankiniu.
Žinoma, tos „kitos nuomonės“ ribos yra neryškios, tad jų raišką reikia vertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Galima remtis Lietuvos Konstitucijos 25-uoju straipsniu, Visuotine žmogaus teisių deklaracija (19 str.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (15 str.). Pavyzdžiui, mūsų šalies Konstitucijoje sakoma: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Į kiekvieną šio išdėstymo žodį telpa daugybė niuansų. Gi gyvenime būtina rasti bendrą žodžio laisvės, „kitos nuomonės“ raiškos vardiklį.
Jis gali būti toks: riba yra peržengiama, kai paminamos ir niekinamos visuotinai priimtos vertybės, kenkiama nacionaliniam saugumui ir valstybės prestižui.
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
„Brexitas“ yra „istorinis perspėjimo ženklas“ Europos Sąjungai, likus vos kelioms valandoms iki Jungtinės Karalystės (JK) išstojimo iš ES pareiškė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, pridurdamas, esą tai reiškia, kad „mums reikia daugiau Europos“.
„Šis pasitraukimas yra šokas. Tai yra istorinis perspėjimo ženklas, kuris turi būti išgirstas visoje Europos ir priversti mus mąstyti“, – trumpame per televiziją transliuotame kreipimesi sakė E. Macronas.
Prancūzijos lyderis sakė manąs, kad „Brexitas“ pavyko, nes ES valstybės narės dažnai „paversdavo Europą atpirkimo ožiu mūsų pačių problemoms“.
E. Macronas, išrinktas su pažadu transformuoti ES, taip pat tikino, kad JK sprendimas palikti Bendriją pavyko, nes „mes nepakankamai pakeitėme Europą“.
Susiduriant su Kinijos ir Jungtinių Valstijų konkurencija, „mums reikia daugiau Europos“, tęsė jis, kartodamas savo istorinės kalbos 2017-ųjų rugsėjį Sorbonoje temas.
Pavadinęs „Brexito“ penktadienį liūdna diena, E. Macronas sukritikavo 2016 m. „Brexito“ referendumo kampanijos „melą, išpūstumą, supaprastinimą ir žadėtas sąskaitas, kurios taip ir nepasirodė“.
„Visada turime prisiminti, kur melas gali nuvesti mūsų demokratijas“, – liūdnai pasakė jis.
E. Macronas, anksčiau penktadienį Paryžiuje susitikęs su ES vyriausiuoju „Brexito“ derybininku Micheliu Barnier, taip pat santūriai pakomentavo artėjančias derybas tarp Londono ir Briuselio dėl santykių ateityje.
Nors Prancūzijos lyderis tikisi „kiek įmanoma artimesnės, tvirtesnės ir ištvermingesnės partnerystės“, jis perspėjo: „Tai nebus tas pats santykis, koks buvo kelis dešimtmečius. Negalima būti kartu ir viduje, ir išorėje.“
Popiežius Pranciškus įspėjo dėl nacionalizmo stiprėjimo ir Europos žlugimo. „Aš esu sunerimęs, nes mes girdime kalbas, kurios primena Hitlerio kalbas 1934-aisiais. „Pirmiausiai mes, mes…, mes…“ Tai baimę keliančios mintys“, – sakė pontifikas interviu Italijos laikraščiui „La Stampa“.
Ketvirtadienį Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis, kurio šūkis yra „Pirmiausiai Italija“, su savo reikalavimu rengti naujus rinkimus sukėlė politinę krizę šalyje. Popiežius konkrečiai nepaminėjo nei M. Salvinio, nei kitų politikų. Tačiau jis įspėjo, kad suverenizmas yra „izoliacija, kuri visuomet baigiasi blogai: jis net gali sukelti karą“.
„Šalis turi būt suvereni, tačiau ji negali izoliuotis“, – kalbėjo Pranciškus. Santykiai „su kitomis šalimis, su Europos bendrija turi būti saugomi ir skatinami“. Europa yra „darinys, kuris negali iširti“, pabrėžė 82-ejų popiežius.
Šis darinys dėl kai kurių lyderystės problemų ir vidaus nesutarimų esą yra susilpnėjęs. Tačiau jis privalo būti išgelbėtas.
Popiežius pasveikino moters išrinkimą į Europos Komisijos pirmininko postą.
Popiežius reguliariai įspėja dėl dešiniųjų populistinių ir ksenofobiškų partijų stiprėjimo Europoje, tačiau atskirų šalių ar politikų neįvardija.
