Pilnatis nesibaigia. Būna dienų ir naktų, kai atrodo – proto pasaulyje nebeliko. Nejaugi įsisiautėję idiotų gaujos, griaunančios Europos kultūrą ir tapatumą, yra ateitis, kurios troškome? Ar sočios, viskuo patenkintos minios šoks, linguos, patogiai įsitaisę žiūrės kašę ir ką nors kramtys ir tada, kai už durų jau bus tamsa?

Visuotinė fiesta daryti ko beveik niekas nenori kad būtų, nesibaigia. Kaip gera negirdėti, negalvoti, išlikti. Užsimerkus atrodo, kad gyvas. Keleiviai su ausinėmis spokso pokalbių šou. Įgula dalinasi bagažą. Pajuodęs dangus tolumoj blykčioja ir autopilotas užgesęs. Mes nebežiūrim į akis.

Continue reading „Permainos, kurių nelaukiu“