Turgut Kerem Tuncel, Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 13 dieną Lietuvoje viešėjo Eurazijos studijų centro vyresnysis analitikas, mokslų daktaras Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros.

Jis Vilniuje perskaitė pranešimą, pavadintą „Pasipriešinimas dezinformacijai ginant mokslą ir kalbos laisvę“.

Tai – labai įdomus, svarbus pranešimas. Tai – turkiškoji 1915-ųjų tragedijos tuometinėje Osmanų imperijoje versija. Slaptai.lt skaitytojams pateikiama į lietuvių kalbą išverstas T.K.Tuncel pasakojimas be sutrumpinimų ir kupiūrų.

Beje, šią paskaitą svečias iš Turkijos turėjo perskaityti Lietuvos Mokslų Akademijoje, tačiau šios įstaigos vadovybė turkų mokslininko vis tik neįsleido, todėl svečias iš Ankaros ją buvo priverstas išdėstyti viešbučio „Imperial Hotel“ konferencijų salėje.

XXX

Turgut Kerem TUNCEL

PASIPRIEŠINIMAS DEZINFORMACIJAI GINANT MOKSLĄ IR KALBOS LAISVĘ

1915-ųjų tragiški įvykiai kelia daug ginčų visame pasaulyje. Deja, apie juos daugiausia žinome tik iš žiniasklaidos ir kai kurių šališkų asmenų, todėl tikroji įvykių prigimtis gali būti ne taip plačiai žinoma. Taip pat metodai, strategijos ir taktikos, naudojamos šiame ginče, gali būti ne visiems aiškios. Šiandien aš šnekėsiu apie du mažiau žinomus 1915-ųjų ginčo aspektus.

Iš tikrųjų mano požiūrį į 1915-ųjų ginčą labai įtakojo šiuo metu populiarėjanti literatūra apie hibridinį – informacinį karą ir hibridines grėsmes. Dėl to esu dėkingas savo kolegoms iš Lietuvos, su kuriais lygiai prieš metus dalyvavau Ankaroje vykusiame renginyje pavadinimu „Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“.

Klausydamas jų prezentacijų renginyje ir vėliau domėdamasis literatūra apie hibridinį karą ir grėsmes, ėmiau suprasti turįs labai vertingą abstraktų ir metodologinį įrankį, kuris padėjo suprasti visus kivirčus dėl 1915-ųjų įvykių, ypač tas strategijas ir taktikas, kurios yra naudojamos paniekinti tam tikrą požiūrį ir primesti tam tikrus pasakojimus.

„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“
„Klaidinančios naujienos ir propaganda kaip hibridinės grėsmės“

Pradžiai reikėtų pripažinti, kad ginčai dėl 1915-ųjų įvykių nėra moksliniai. Kalbama ne apie tikrosios tiesos apie 1915-ųjų įvykius atradimą, atskleidžiant detales ir atkuriant priežastinius santykius tarp jų. Kalbama apie tam tikro a priori įtikinimo įvedimą. Kai tikslas yra primesti vienokį ar kitokį a priori įtikinimą, tikrų faktų atskleidimas ir priežastiniai santykiai tampa detalėmis arba tiesiog priemonėmis manipuliavimui. To pasekmė yra literatūra, sudaryta iš pasikartojančių ir „mikimauziškų“ publikacijų, kuriose nėra jokio moksliškumo.

Net 2014 metais kai kas sugebėjo išleisti knygą apie “Armėnų genocidą”, teigiančią, jog Stambulo armėnai, suimti 1915 m. balandžio 24 d., buvo plukdomi laivais į karinius kalėjimus netoli Ankaros, net nepaaiškinant, „kaip tai yra įmanoma, kai Ankara yra už šimtų kilometrų nuo artimiausios pakrantės“. Šios knygos autorius yra Džefris Robertsonas, Armėniją atstovaujantis teisininkas Perinçeko prieš Šveicariją byloje Didžiojoje Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) kolegijoje.

Tokiame kontekste patyčios, šmeižtas, bauginimas ir dezinformacija tampa kasdieniais dalykais. Trumpai tariant, tai, ką mes turime, yra politinis ginčas, kuriame moksliniai argumentai arba pseudo argumentai tampa paprasčiausiais instrumentais.

Tai, ką mes matome, yra dezinformacijos kampanija, o ne mokslinė diskusija. Deja, tokia ginčo prigimtis atstumia nepriklausomus ir nešališkus tyrėjus nuo šios temos. Taigi, galiausiai liekame prie neproduktyvių muštynių.

Ši 1915-ųjų įvykių dezinformacijos kampanija turi du tarpusavyje susijusius aspektus:

1) Bauginimas tų, kurių nuomonės skiriasi, siekiant kontroliuoti, kas gali būti mąstoma ir kalbama.

2) Primetimas tam tikro pasakojimo, užmaskuojančio faktus išgalvotais dalykais.

Tiesą sakant, toks bauginimas yra viena iš pagrindinių priemonių primesti tam tikrą pasakojimą.

Apskritai, ši dezinformacijos kampanija yra grėsmė ne tik istorijos mokslui, bet ir visai intelektualiajai aplinkai. Ši kampanija taip pat yra iššūkis liberalioms ir demokratiškoms vertybėms. Tikiu, kad Centrinės ir Rytų Europos šalims bus daug lengviau suprasti šių grėsmių rimtumą nei kitoms, nes jos pačios patyrė, ką reiškia gyventi XX-ajame amžiuje už geležinės uždangos, po kūjo ir pjautuvo priespauda.

1) Dėl ko  ginčijamasi dėl 1915-ųjų įvykių?

Kaip žinote, ginčijamasi dėl žodžio „genocidas”. Genocido tezės šalininkai apibūdina žiaurius 1915-ųjų įvykius kaip genocidą ir aršiai atmeta bet kokį kitą variantą. Kiti pripažįsta 1915-ųjų įvykius kaip tragediją, tačiau nelaiko jų genocidu.

Užrašas – kas dabar prisimena armėnų aukas?

Norint perprasti šį ginčą, pirmiausia reikia suvokti, kas yra genocidas. Žinoma, tai nėra sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti prireiktų visos paskaitos ar dviejų. Kadangi terminas „genocidas” yra dažnai klaidingai suprantamas ir tyčia klaidingai pateikiamas, mums reikėtų galų gale išsiaiškinti, kas gi yra tas genocidas.

Dažnai nepaminimas ar nuslepiamas yra faktas, kad genocidas nėra istorinis, sociologinis ar filosofinis terminas. Tai yra griežtai teisinis terminas ir šis nusikaltimas buvo kodifikuotas 1948-ųjų Genocido nusikaltimų prevencijos ir bausmės konvencijoje. Kadangi tai yra griežtai teisinis terminas, todėl įvykį traktuoti kaip genocidą padeda deramai nustatytos taisyklės ir procedūros.

Šiuolaikinėje teisėje nusikaltimas susideda iš dviejų dalių:

1) actusreus (teisinė sudėtis);

2) mensrea (nusikaltusiojo protas; nusikalstamas ketinimas; ir panašiai).

Nusikaltimas įvyksta tik tada, kai šios dvi dalys egzistuoja kartu. Mensrea dalis genocido nusikaltime yra vaizduojama kaip dolus specialis (ketinimas vykdyti genocidą).

Genocido tezės šalininkai laiko ir/arba vaizduoja bet kokią masinio žiaurumo ir kančių apraišką genocidu. Jie linkę vertinti įvykius pagal jų padarinius. Šis požiūris nėra teisingas, nes neįtraukia mensrea nusikaltimo dalies.

Tiesą sakant, genocido tezės šalininkai pastebėjo šią klaidą savo teiginiuose gana vėlai ir pradėjo publikuoti tekstus, tariamai vaizduojančius mensrea dalį 1915-ųjų įvykiuose. Taneris Akçamas, kuris surengė čia konferenciją pirmadienį (omenyje turima paskaita Vilniuje – slaptai.lt informacija), bando tai daryti savo neseniai išleistoje knygoje „Įsakymai žudyti“. Nekalbėsiu apie šią knygą, nes mano kolega Maxime tą padarys savo prezentacijoje, ir tada galėsite nuspręsti, ar verta pasikliauti Akçamo argumentais.

Aukšta įrodymo kartelė

Svarbu pripažinti, kad Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai (TBTBJ), įkurtas 1993 m., įvedė labai aukštą kartelę, nustatant ketinimą vykdyti genocidą (dolus specialis), kitaip tariant, mensrea dalį genocido nusikaltime.

Pasak TBTBJ, „Norint įrodyti tam tikrą įtariamojo ketinimą, reikia svarių įrodymų. Interpretacijos negali būti ketinimo įrodymu. Tik svarūs ar „rūkstančio ginklo“ įrodymai yra galiojantys. Turėtų būti programa ar planas genocido vykdymui, arba svarūs įrodymai, jog toks planas egzistuoja… Specifinis tikslas sunaikinti grupę turi būti įtikinamai įrodytas pasitelkiant sąsają su tam tikromis aplinkybėmis, nebent gali būti įtikinamai įrodytas tokio planas egzistavimas“.

Nėra nusikaltimo be įstatymo. Jokio retrospektyvaus teisės taikymo

Net jeigu tariamo 1915-ųjų nusikaltimo dolus specialis yra neužginčijamai įrodomas, kitaip tariant, jei yra kažkur randamas „rūkstantis ginklas“ (kas vis dar nebuvo padaryta, neskaitant dešimtmečių pastangų), tai taip pat teisiškai nepadarytų 1915-ųjų įvykių genocidu.

Taip yra dėl dviejų pagrindinių teisės principų

1) “nullum crimen, nulla poena sine lege” (jokio nusikaltimo ir jokios bausmės be ankstesnio baudžiamojo įstatymo)

2) “no ex-post facto” (jokio retrospektyvaus teisės taikymo)

1948-ųjų Genocido konvencija

Genocido konvencija buvo priimta 1948 m. ir įsigaliojo 1951 m. Taigi, žvelgiant pro teisės mokslo prizmę, įvykis, vykęs 1915 m., negali būti retrospektyviai traktuojamas kaip genocido nusikaltimas.

Asmeninė atsakomybė

Net jei Genocido konvencija būtų taikoma retrospektyviai, ji neturėtų jokių praktinių pasekmių, nes, pasak Genocido konvencijos, už šį nusikaltimą būna kalti realūs asmenys. Kadangi tiesiogiai susiję asmenys jau yra seniai mirę, todėl nėra ir ką už tai nuteisti. 

Valstybinė atsakomybė

Vis dėlto, atsižvelgiant į 9-ąjį konvencijos straipsnį, Turkija gali būti apkaltinta turinti šiek tiek atsakomybės už šį tariamą nusikaltimą. Tačiau čia ieškovui iškyla kita didelė kliūtis. Turkijos Respublika pagal Lozanos sutartį 1923 m. liepos 24 d. įėjo į sceną kaip juridinis subjektas, o tariamas genocidas vyko 1915-1916 m. rytiniuose Osmanų Imperijos regionuose. Jeigu asmuo, subjektas ar valstybė neegzistavo, kai tariamas nusikaltimas buvo įvykdytas, jie negali būti laikomi atsakingais. Taigi ir Turkijos negalime laikyti atsakingos už tariamą genocidą.

Tęstinė valstybė ar valstybė įpėdinė

Visgi ieškovas gali nepagrįstai siūlyti Osmanų Imperijos kaip Turkijos Respublikos tęstinumą. Kaip galbūt žinote, valstybių tęstinumas ir eiliškumas yra tarptautinės teisės dalykas. Nesileidžiant į detales, pagal juridinio asmens apibrėžimą Turkija yra Osmanų Imperijos įpėdinė, o ne jos tęstinė valstybė. Taip pat juridiškai, Turkija nėra vienintelė Osmanų Imperijos valstybė įpėdinė, bet viena iš daugelio tokių. Tai reiškia, kad Osmanų Imperija ir Turkijos Respublika turi dvi skirtingas juridines asmenybes, todėl jos yra dvi skirtingos valstybės. Todėl Turkija negali būti laikoma atsakinga už nusikaltimus, tariamai įvykdytus Osmanų Imperijos.

Būtent dėl šios priežasties (nors įvykiai, dėl kurių ginčijimasi, vyko nuo 1915 m. pavasario iki 1916 m. rudens) genocido tezės šalininkai pratęsia šį laikotarpį iki 1923 m., kada buvo įkurta Turkijos Respublika, nepaisydami fakto, kad karštoji karo fazė baigėsi 1922 m. spalio 11 d. Mudanijos paliaubų sutartimi.

………..

Trumpai tariant, 1915-ųjų įvykiai teisiškai negali būti laikomi genocidu ir Turkija negali būti laikoma atsakinga už šį tariamą genocidą. Tiesą sakant, žymūs tarptautinės teisės ekspertai, tokie kaip Williamas Schabas, taip pat genocido tezės šalininkai, kaip Taneris Akçamas, puikiai tą supranta.

Turint tai omenyje, tampa vis aiškiau, kodėl per paskutinius kelis metus 1915-ųjų įvykių diskursas keičiasi, ir kodėl šie įvykiai pradėti traktuoti kaip nusikaltimas prieš žmoniją. Žinodami, kad gali kilti klausimų dėl tokio diskurso pasikeitimo, šalininkai teigia, kad nusikaltimas prieš žmoniją ir genocidas yra daugmaž tas pats. Tai teiginys, dėl kurio tarptautinės teisės ekspertai raunasi plaukus.

Pasakojimai ir diskursas

Tai yra tikroji šiuolaikinės dezinformacijos kampanijos apie 1915-ųjų įvykius esmė. Suprasdami, kad 1915-ųjų įvykių nepavyks įteisinti kaip genocido, genocido tezės šalininkai vis labiau skleidžia dezinformaciją, siekdami įtvirtinti tam tikrą 1915-ųjų įvykių pasakojimą, taip sukurdami fait accompli dėl 1915-ųjų įvykių traktavimo kaip genocido.

Leiskite man apibendrinti kelis to pasakojimo elementus, kurie yra mūsų dienoms aktualiausi.

1) Genocido tezės šalininkai beveik visada tvirtina, kad Turkijos archyvai yra uždaryti mokslininkams, duodami suprasti, kad Turkija slepia dokumentus.

Noriu pašnekėti apie vieną neseną pavyzdį.

Neseniai išleistos knygos „Trisdešimties metų genocidas“ autoriai taipogi tvirtina, kad Turkijos kariniai archyvai yra uždari mokslininkams.

Žinote ką? Mano vienas smalsus kolega pasidomėjo, ar šie du autoriai kada nors kreipėsi į Turkijos karinius archyvus. Jis sužinojo, kad nei vienas iš anų dviejų niekada gyvenime nesikreipė į tuos archyvus. Tai reiškia, kad jie tiesiog klaidina žmones dėl Turkijos archyvų situacijos. O tie mokslininkai, kurie iš tikrųjų daro mokslinius tyrimus, liudija, kad beveik visi Turkijos archyvai yra atviri tyrėjams, o nuo 2000 m. jais ypač paprasta naudotis.

Vis dėlto dalis tiesos apie uždarytus archyvus yra. Kai kurie svarbūs archyvai yra uždaryti mokslininkams, ir į juos įleidžiami tik kai kurie laimingieji, pavyzdžiui, Taneris Akçamas. Tačiau šie archyvai yra ne Turkijoje, o JAV, Prancūzijoje ir Jeruzalėje. Armėnijos revoliucinės federacijos (ARF) archyvas Bostone, Boghos-Nubar bibliotekos archyvai Paryžiuje bei Armėnijos patriarchatas Jeruzalėje nėra pasiekiami mokslininkams. Kaip minėjau, tik keli išrinktieji gali į juos patekti.

2)Neigimas

Pagrindinis genocido pasakojimo elementas akivaizdžiai yra „neigimas“. Pagal šį teiginį Turkija daro viską, kad paneigtų armėnų genocidą. Ji daro viską, kad ši tema neišplauktų į paviršių. Tie, kurie atmeta genocidą, yra tiesiog neigiantieji ir taip toliau ir panašiai.

Visų pirma, kaltinti kažką kažko neigimu nėra akademinis elgesys. Mokslininkai nekaltina vieni kitų neigimu; tą daro politikai ir aktyvistai. Taip pat, kaip galima neigti kažką, kas nėra nustatytas ir užtikrintas faktas. Kaip anksčiau minėjau, nėra jokio teismo nutarimo, nustačiusio 1915-ųjų įvykius kaip genocidą. Todėl negalime neigti armenų genocido – galime tik atmesti arba neigti pareiškimus apie genocidą.

Praleiskime semantiką ir eikime prie šių kaltinimų neigimu pagrindo: kaltinimas „neigimu“ yra taktika, siekianti nutildyti ir sumenkinti nesutampančias nuomones, sukuriant fait accompli. Paprasta kaip du kart du.

3) Vienas iš kaltinimų dėl neigimo padarinių yra teiginys, jog turkai nekenčia armėnų. Remiantis šia logika (!!), genocido tezės atmetimas reiškia genocido tąsą ir paliudija nesibaigiančią turkų neapykantą armėnams.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti
Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Negaišiu laiko kalbėdamas apie genocido tąsos metafiziką. Tačiau kaip gi dėl turkų neapykantos armėnams? Leiskite parodyti kelias nuotraukas, kurios byloja, kaip Armėnija demonstruoja „pagarbą ir toleranciją“.

Jerevane deginama Turkijos vėliava „genocidui“ paminėti (2013-2019)

Paminklas Soghomonui Tehlirianui, Talat Pašos žudikui (Jerevanas)

Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

2017 m. lapkričio 21 d. Diližane buvo atidaryta karinė mokykla, pavadinta ASALA teroristo Montės Melkoniano garbei. Jos atidarymo ceremonijai vadovavo Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)
Paminklas Montei Melkonianui, ASALA lyderiui, Orli oro uosto atakos planuotojui (Jerevanas)

ASALA skirtas paminklas Jerabluro karių kapinėse (Jerevanas)

Paminklas Karekinui Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Bauginimas ir dezinformacija

Noriu šiek tiek pakalbėti apie „neigiančiųjų pastangas uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius“. Tiesa sakant, šis kaltinimas gali būti apibrėžtas Froido „projekcijos“ sąvoka, tai yra, savų klaidų ir piktadarybių įžvelgimu kituose.

Nesutampančių nuomonių šmeižimas

Pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija yra įgyti moralinį pranašumą demonizuojant nesutampančias nuomones. Vietoje to, kad leistųsi į moksliškai racionalias diskusijas, šie žmonės bando apšmeižti tuos, kurie turi savąją nuomonę. Tam negailima pastangų ir naudojamos visos įmanomos priemonės.

Pavyzdžiui, buvo sukurtas šmeižikiškas interneto puslapis „Armėnų gėdos siena“, pateikiantis sąrašą „Armėnijos priešų“ iš įvairių gyvenimo sričių, įskaitant ir „genocido neigėjus“.

Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)
Paminklas Nždehui ir metro stotis (Jerevanas)

Į šį sąrašą patenka tokie vardai kaip Bernardas Lewis, Stanfordas Shaw ir Normanas Stoneas, kurie nors ir yra vieni iš labiausiai pasižymėjusių istorikų, tiriančių Vidurio Rytus, Osmanų Imperiją ir II-ąjį Pasaulinį karą, tačiau, atmeta genocido tezę.

Šis interneto puslapis yra tik pavyzdys. Galite rasti daugybę visokio plauko įžeidimų armėniškoje spaudoje JAV, Prancūzijoje, kitose šalyse bei pačioje Armėnijoje. Nelaimei, tokio tipo šmeižikiškos kampanijos yra plačiai paplitusios ir gan efektyviai priekabiauja prie žmonių.

Nesutampančių nuomonių atskyrimas

Kita strategija, kaip uždaryti ir valdyti diskusijas apie 1915-ųjų įvykius, yra tiesiog ignoruoti tuos, kurie siūlo skirtingas nuomones, lyg jų nebūtų visai.

Tai daroma dviem būdais. Pirma, genocido tezės šalininkai beveik niekada nekviečia mokslininkų su nesutampančiomis nuomonėmis į savo organizuojamas konferencijas bei atmeta jų prašymus dalyvauti. Viešose konferencijose jie visada atsisako sėdėti prie to paties stalo.

Konkretus pavyzdys būtų nuo 2000 m. pradėtos rengti taip vadinamos „Armėnų-turkų stipendijos dirbtuvės“ (WATS). Jau įvyko 10 tokių dirbtuvių JAV, Austrijoje, Šveicarijoje, Nyderlanduose, Turkijoje (aš pabrėžiu, Turkijoje!!!) ir Vokietijoje. Nors tai turėtų būti armėnų-turkų renginys, į paskutines dirbtuves, nežiūrint į mokslininkų disidentų prašymą, buvo nepriimti visi asmenys, atmetantys genocido tezę. Tokių pavyzdžių yra daug.

Antrasis būdas ignoruoti nesutampančias nuomones yra tiesiog į jas neatsakyti, net jeigu jos tiesiogiai užginčija genocido tezės šalininkų argumentus. Tiesa sakant, tai yra labai neįprasta akademinėje aplinkoje. Paprastai akademinėje aplinkoje asmenys, kurių nuomonės nesutampa, veliasi į diskusijas, rašo žurnaluose, ir kartais tokie ginčai tarp mokslininkų trunka metų metus. Tačiau genocido tezės šalininkai, kaip, pavyzdžiui, Taneris Akçamas, niekada neatsako žurnaluose tiems, kas kaltina jį manipuliavimu šaltiniais. Kadangi manipuliavimas šaltiniais yra rimtas kaltinimas istorikui, išties yra keista nesulaukti jokių atsakymų į šiuos kaltinimus.

Suprantama, kad jeigu asmuo neturi ką atsakyti į jam skirtus kaltinimus, jis stengsis išlaikyti tylą, kad apie diskusiją sužinotų kuo mažiau žmonių. Tačiau tai tėra tik viena didesnio paveikslo dalis. Platesnė strategija yra sumenkinti ir atskirti nesutampančias nuomones, taip neleidžiant joms pasiekti platesnės auditorijos. Žmonės bus susipažinę tik su vienos pusės argumentais ir net nežinos, ką sako kita pusė.

Turėtų būti aišku, kad būtent genocido tezės šalininkai bando išvengti bet kokios mokslinės diskusijos 1915-ųjų įvykių tema. Būtent šie žmonės bando paversti šią temą į dogmą. Tai jie šmeižia ir menkina priešingas nuomones, kad galėtų valdyti ir primesti, kas gali būti sakoma ir kas ne. Aš tikiu, kad lietuviai, kurių amžius viršija 40 metų, yra labai pažįstami su šia despotiška nuostata.

Kaip sociologui man svarbu ir gana pavojinga, kad pastaruosius 4-5 metus genocido tezės šalininkai pradėjo vaizduoti 1915-ųjų įvykius pro įsivaizduojamą religinių nesutarimų prizmę.

Pasak kai kurių leidinių, kraujo ištroškę musulmonai turkai su savo giliai įaugusia neapykanta armėnams, pasinaudoję I-uoju Pasauliniu karu, išnaikino ištikimus ir taikius armėnų krikščionis. Yra netgi tikinančių, kad Osmanų Imperija įsitraukė į I-ąjį pasaulinį Karą, idant išnaikintų armėnus.

Tiesą sakant, 1915-ųjų įvykių dangstymas religiniais nesutarimais yra tiesiog perdirbtas amžiaus senumo planas.

Noriu parodyti kelias nuotraukas.

Tai yra viršelis 1918 m. JAV išleistos knygos apie „krikščionę mergaitę, kuri išgyveno didžias skerdynes“. Knyga pasakoja „atvirą Auroros Mardigian istoriją; kaip ji išgyveno, kai keturi milijonai žuvo”. Keturi milijonai iš 1,2-1,4 milijonų tuometinių armėnų, gyvenančių Osmanų teritorijoje… ir tai yra atvira nukentėjusios krikščionės mergaitės istorija!!!

Tuomet 1919 m. pagal šią „atvirą istoriją“ buvo nufilmuotas filmas pavadinimu „Sielų aukcionas“.

Juodai balta nuotrauka yra scena iš šio filmo: musulmonų turkų nukryžiuotos krikščionių mergaitės!!! Beje, vyksta karas, vyksta genocidas, o visi kryžiai yra identiški ir idealios formos!!! Paveiksliukas dešinėje yra šio filmo plakatas. Blyški oda prieš tamsią odą, grožis prieš bjaurumą, smurtas prieš nekaltumą, moteris prieš vyrą… viskas, kas simbolizuoja tariamą kategorišką skirtumą ir priešiškumą tarp Vakarų ir Rytų, armėnų ir turkų, krikščionių ir musulmonų.

Kaip jau sakiau, daugmaž nuo 2015 metų 1915-ųjų įvykiai vėl pradėti vaizduoti per tariamą krikščionybės ir islamo dvilypiškumą.

Kodėl paskutinius kelis metus einama būtent tokia kryptimi? Reikia suprasti, kad permodeliuojant 100 metų senumo teiginius apie „musulmonų turkų žiaurumą krikščionims“ siekiama užkariauti širdis žmonių, nukentėjusių nuo DAESH/ISIS ir panašių teroristų įvykdytų nusikaltimų Vidurio Rytuose. Todėl nenuostabu, kad genocido tezės šalininkams tapo įprasta kalbant apie armėnų genocidą minėti Džihado teroristų žiaurumus.

3) Remiantis Rafaeliu Lemkinu

Rafaelio Lemkino knyga

Aš jau minėjau, kad negalėdami 1915-ųjų įvykių paskelbti genocidu, genocido tezės šalininkai pradėjo naudoti genocido ir nusikaltimų prieš žmoniją terminus pakaitom, suliedami du skirtingus nusikaltimus vieną su kitu.

Taip pat mes matome, kad dėl tos pačios priežasties tie patys žmonės pradėjo vis labiau remtis Rafaeliu Lemkinu – teisininku, kuris labai stengėsi apibrėžti genocido nusikaltimą ir įtvirtinti jį tarptautinėje teisėje.

Tvirtinama, kad kurdamas genocido terminą Lemkinas turėjo omenyje žiaurumus prieš armėnus. Šis tvirtinimas yra naudojamas kaip armėnų genocido fakto įrodymas. Tačiau įdomu, kad jo 1944 m. knygoje „Ašies grupės valdymas okupuotoje Europoje“, kurioje Lemkinas pirmą kartą pavartojo žodį genocidas, nėra nei vieno žodžio, susijusio su Armėnija ar armėnais.

Genocido terminas yra apibūdinamas kaip „sinchronizuotas puolimas“, kurio tikslas „išnaikinti tautas ir etines grupes“. Tai atskleidžia, kad šioje knygoje genocidas siejamas su nacių karo nusikaltimais okupuotose Prancūzijos, Liuksemburgo ir Lenkijos teritorijose.

Vienas iš pirmų kartų, kada Lemkinas viešai paminėjo 1915-ųjų įvykius kaip genocido pavyzdį, buvo 1949 m. vasario 13 d. interviu CBS kanalui metu. Tame interviu jis užsiminė, kad dirbant ties genocido apibrėžimu jį įkvėpė armėnų patirti žiaurumai. Tačiau kitą kartą Italijoje tas pats Lemkinas teigė, kad jį įkvėpė pagonių romėnų žiaurumas krikščionims.

Iš tikrųjų Lemkiną įkvėpė daugybė istorinių įvykių. Jo nepublikuotoje knygoje „Įžanga į genocido studijas“, kurią mokslininkams 2012 m. paviešino Stevenas Leonardas Jacobsas leidinyje „Lemkinas apie genocidą“, minimi 62 istoriniai genocido atvejai, kurių 41 vyko moderniais laikais. Devintoje Lemkino modernių laikų genocido sąrašo vietoje yra net „graikų genocidas prieš turkus“. Taigi, jeigu imsime Lemkino tyrimus kaip atramos tašką bandant nuspręsti, kurie istoriniai įvykiai buvo genocidas, mums reikės pripažinti graikų vykdytą „Turkų genocidą“ bei dar 61 kitą genocido atvejį.

Nepaisant viso šito, faktas nesikeičia, kad galiojantis genocido nusikaltimo apibrėžimas buvo įvestas 1948 m. Genocido konvencijoje ir gana skiriasi nuo Lemkino pasiūlyto apibrėžimo.

2) Dar vienas svarbus genocido pasakojimo elementas yra teiginys, kad Holokaustas buvo sumodeliuotas pagal armėnų genocidą, kuris savo ruožtu ir buvo pirmasis modernių laikų genocidas.

 „Aš atitinkamai paskyriau mirties būrius… kuriems įsakiau negailestingai ir be jokios užuojautos siųsti myriop lenkų kilmės vyrus, moteris ir vaikus. Tik taip mes gausime vietos gyventi, kurios mums taip reikia. Kas, galų gale, šiandien šneka apie armėnų išnaikinimą?“

Tikriausiai daugelis iš jūsų esate girdėję šią citatą. Tai tariama Hitlerio kalba, skirta jo karininkams įsiveržimo į Lenkiją išvakarėse.

Genocido tezės šalininkai turi įprotį naudotis šia citata bandydami įrodyti armėnų genocidą ir piešia paralelę tarp Holokausto ir armėnų genocido.

Praleiskime faktą, kad ši Hitleriui priskiriama kalba neturėjo nieko bendro su „galutiniu žydų problemos sprendimu“ ir kad Holokausto mašina buvo paleista praėjus trims metams po Lenkijos užėmimo. Taip pat praleiskime įdomų faktą, kad armėnai paminimi šioje citatoje lyg iš niekur ir visiškai nesisieja su likusia tariamos Hitlerio kalbos dalimi.

Pabaigai, tvirtinimai, kad Hitleris pasakė žodžius apie „pamirštą armėnų išnaikinimą“ buvo tiriami Niurnbergo teisme ir teisėjai priėjo išvados, kad šio teiginio tikrumas negali būti patvirtintas. Teisėjai taip pat šiuos tariamus žodžius atmetė kaip įrodymą.

Ar reikia dar kalbėti apie šią tariamą Hitlerio kalbą? O ji yra vis dar begėdiškai cituojama genocido tezės partizanų.

Parlamento rezoliucijos. Neigimo kriminalizacija

Iš tikrųjų paralelių piešimas tarp Holokausto ir 1915-ųjų įvykių yra pagrindinė genocido tezės šalininkų strategija. Įrodinėdami šį paralelizmą, jie siekia uždrausti visas diskusijas apie 1915-ųjų įvykius. Tam jie siekia išleisti teisės aktus, susijusius su istorija ir kriminalizuoti nesutampančias nuomones.

Kalbant apie teisės aktus, susijusius su istorija, viena iš naujausių tendencijų yra genocido tezės pavertimas dogma, todėl parlamente bandoma prastumti „Armėnijos genocido“ rezoliuciją. Tiesą sakant, per pastaruosius 20 ar daugiau metų šiai grupei pagrindinis būdas laimėti ginčą būdavo spausti tarptautines organizacijas ir institucijas bei trečiųjų valstybių parlamentus, kad šie išleistų rezoliucijas ir pareiškimus apie „Armėnų genocidą“. Lobistų organizacijos ir armėnų valdžia sutelkė nemažai pastangų, kad užtikrintų kelią tokioms rezoliucijoms. Šiandien jau yra 29 šalys, išleidusios rezoliucijas, įstatymus ir paraiškas apie Armenų genocidą.

Propagandinis plakatas, kurio tikslas – sukurti žiauraus turko įvaizdį

Teisės aktų, susijusių su istorija, priėmimo klaidingumas turėtų būti aiškus. Istorija yra mokslas, kurį reikia studijuoti ir apie kurį istorikams reikia diskutuoti vėl ir vėl. Tai nėra kažkas, ką galėtų nuspręsti politikai. Mokslas, šiuo atveju istorijos, turėtų būti nepriklausomas nuo politinių pareiškimų ir siekių.

Kas liečia teisės aktų, susijusių su istorija leidybą, Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismas (po 2009 m. tapęs Bendruoju Teismu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo dalimi) priėmė nuosprendį dėl Armėnų genocido. Teismo nuosprendis teigė, kad:

Užtenka pažymėti, kad 1987 m. Rezoliucija yra grynai politinis dokumentas, kuris gali būti parlamento pataisytas bet kuriuo metu. Todėl dokumentas negali turėti privalomų teisinių pasekmių nei autoriui, nei, a fortiori, kitoms institucijoms atsakovėms.

Taigi Teismas ne tik nustatė politinę prigimtį šios ir panašių rezoliucijų, bet ir atskleidė, kad jos bet kuriuo metu gali būti keičiamos.

Kaip turbūt žinote, 2019 m. lapkričio 29 d. JAV Atstovų rūmai išleido rezoliuciją dėl „Armėnų genocido“. Praėjus kelioms dienoms po šios rezoliucijos išleidimo, Steve‘as Cohenas, Tenesio valstijos Demokratų partijos atstovas pareiškė:

 „Aš visada prieštaravau Armėnų rezoliucijai, bet šią savaitę balsavau už ją, nes atrodo, kad Turkija visiškai negerbia Jungtinių Valstijų“.

Kaip apgailėtina turėtų būti armėnų lobistams, kad jų didysis tikslas galų gale yra tik politinis įrankis, skirtas skirtingų valstybių įstatymų leidėjams nubausti Turkiją, kai tik santykiai tarp Armėnijos ir Turkijos paaštrėja.

Taip pat, kaip jau minėjau anksčiau, vienintelis, kas gali nuspręsti, ar duotasis nusikaltimas yra genocidas ar ne, yra įgaliotas teismas, aprašytas Genocido konvencijoje.

Nesutampančių nuomonių kriminalizacija

Dar šis tas apie tesiės aktų, susijusių su istorija, priėmimą. Nuo 2000 m. vidurio buvo bandymų ne tik išleisti tokių teisės aktų, bet ir kriminalizuoti genocido tezės neigimą. Šiandien Slovakijoje, Graikų Kipro Administracijoje pietiniame Kipre ir pačioje Graikijoje genocido tezės užginčijimas yra baudžiamas nusikaltimas. Šveicarija taip pat priklauso šiai grupei, bet, aš manau, Šveicarijos teisininkai pakeis šį įstatymą pagal 2015 m. spalio 15 d. Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) didžiosios kolegijos nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje.

Bandymai kriminalizuoti nesutampančias nuomones paprastai remiasi Holokausto modeliu. Cenzūros šalininkai teigia, kad jei jau Holokausto neigimas yra baudžiamas nusikaltimas, todėl turėtų būti baudžiamas ir Armėnų genocido neigimas. Taip pat, pasak cenzūros šalininkų, genocido neigimas yra nusikaltimas dėl neapykantos ir kėsinasi į nukentėjusiųjų ir jų palikuonių orumą – todėl turėtų būti baudžiamas. Tiesą sakant, tai dar vienas būdas sulyginti 1915-ųjų įvykius su Holokaustu.

Iš tikrųjų, šioje byloje buvo kalbama apie Prancūzišką bylą, kurioje nuo 2006 m. buvo bandoma kriminalizuoti genocido tezę, bei 2015 m. spalio 15 d. EŽTT nuosprendį Perinçeko prieš Šveicariją byloje, kurioje Perinçekas buvo kaltinamas Armėnų genocido neigimu.

2012 m., 2016 m. ir 2017 m. sprendimuose Prancūzijos Respublikos konstitucinis teismas, aukščiausias Prancūzijoje, atmetė Armėnijos genocido neigimo kriminalizaciją.

Dar vienas antiturkiškos knygos viršelis

Šiais trim atvejais, Prancūzijos Respublikos Konstitucinis teismas nusprendė kad:

1) Teisės aktų leidyba „neturėtų kištis į sritis, už kurias atsakingi istorikai“.

2) Nusikaltimai, nustatyti Prancūzijoje ar galiojančiuose tarptautiniuose teismuose ir nusikaltimai, kurie arba nėra nustatyti jokiame tesime, arba nustatyti užsienio valstybiniame teisme yra kategoriškai skirtingi.

3) Holokaustas yra nusikaltimas, nustatytas įgalioto teismo, ir jo neigimas yra rasizmo kurstymas. Nei vienas iš šių teiginių netinka 1915-ųjų įvykiams.

4) Galiojantis teismo sprendimas yra būtinas, siekiant nustatyti veiksmo baudžiamąjį pobūdį, kurio neigimą prašoma bausti. Viešoji nuomonė negali užimti galiojančio teismo sprendimo vietos.

5) „Rasistinio ar religinio pobūdžio neapykantos kurstymas nebūtinai yra radikalaus neigimo, nuvertinimo ar genocido nusikaltimo trivializavimo ir kitų panašių nusikaltimų dalis… baudžiami pagal baudžiamąjį įstatymą.

6) Genocido tezės neigimo kriminalizacija yra „nusižengiantis konstitucijai išpuolis prieš žodžio laisvę“, nes bandoma nubausti „bet ką, kas ginčija egzistavimą… nusikaltimų, kuriuos patys įstatymų leidėjai nusprendė esant nusikaltimais“.

Prancūzijos Konstitucinė taryba kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius.

2015 m. spalio 15d. EŽTT nuosprendis Perinçeko prieš Šveicariją byloje

2015 m. spalio 15d. EŽTT Perinçeko prieš Šveicariją byloje, pabrėždama kad teismas „žinojo, jog armėnų bendruomenei labai svarbu tas masines deportacijas ir skerdynes laikyti genocidu”, nusprendė, kad genocido tezės paneigimas nebuvo neapykanta ar netolerancija armėnų orumui.

Mūsų diskusijai labai svarbu, kad EŽTT diskusijas 1915-ųjų įvykių tema pripažino viešuoju interesu.

Taip pat buvo pridėta, kad nėra jokio tarptautinio įstatymo, įpareigojančio vykdyti genocido tezės neigimo kriminalizavimą, ir tai būtų lygu nesutampančių nuomonių cenzūrai. Tai, iš tikrųjų, yra teisės į žodžio laisvę pažeidimas.

Tiek Prancūzijos Konstitucinė taryba, tiek ir EŽTT kategoriškai atskyrė Holokaustą ir 1915-ųjų įvykius. Tai genocido tezės šalininkų argumentus, paremtus padirbtais pareiškimais ir kitais nedorais būdais, padarė negaliojančiais.

Pabaiga

2019.12.18; 06:30

Turkijos Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad daugiau nei 2 metus galiojantis „Vikipedijos“ draudimas šalyje pažeidžia teisę į saviraiškos laisvę, praneša valstybinė naujienų agentūra „Anadolu“.
 
Šis sprendimas leis atkurti prieigą prie internetinės enciklopedijos Turkijoje. KT šią bylą sprendė gavęs „Vikipedijos“ fondo skundą dėl vyriausybės įvesto draudimo.
 
2017 m. balandį Turkijos vyriausybė uždraudė prieigą prie „Vikipedijos“ dėl „nacionalinio saugumo sumetimų“. Jau kitą mėnesį – gegužę – „Vikipedijos“ fondas pateikė skundą Turkijos KT.
 
Šiemet gegužę „Vikipedijos“ fondas taip pat padavė Turkiją į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Turkijos vyriausybė turi iki sausio 10 d. pateikti atsakymą EŽTT.
 
„Nenuostabu, kad Konstitucinis Teismas nusprendė, jog „Vikipedijos“ draudimas pažeidžia saviraiškos laisvę, – teigė Stambulo Bilgi universiteto teisės profesorius Yamanas Akdenizas. – Stebina tik tai, kad Konstituciniam Teismui prireikė dvejų su puse metų šiai bylai išnagrinėti.“
 
Y. Akdenizo teigimu, KT delsimas buvo politiškai motyvuotas: „Teismas tikriausiai tik dabar priėmė sprendimą, kad sumenkintų laukiamą EŽTT nutartį, kurioje bus kritikuojama vyriausybė.“
 
Turkija jau anksčiau buvo apribojusi prieigą prie „YouTube“ ir „Twitter“.
 
„Teismui prireikė tik 10 dienų paskelbti sprendimą „Twitter“ byloje ir 45 dienų „YouTube“ byloje“, – pridūrė Y. Akdenizas.
 
Pasak profesoriaus, Turkijoje blokuojama prieiga prie daugiau nei 288 tūkst. interneto svetainių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.27; 00:01

Antradienį Seimui planuojama pateikti Konstitucijos 74 straipsnio pataisą, kuri atvertų Rolandui Paksui kelią į Seimą.
 
Šią 95 įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių inicijuotą pagrindinio šalies dokumento pataisą pristatys Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.
 
Projektu siūloma papildyti Konstitucijos 74 straipsnį nuostata, kad asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, gali būti renkamas Seimo nariu ne anksčiau kaip po dešimties metų nuo tokio asmens pašalinimo iš einamų pareigų ar Seimo nario mandato panaikinimo.
 
Pagal projektą, toks asmuo negali būti renkamas Respublikos prezidentu, taip pat negali eiti jokių kitų Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu.
 
Teikiamais Konstitucijos pakeitimais siekiama įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) Didžiosios kolegijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Paksas prieš Lietuvą, kuriuo Lietuva pripažinta pažeidusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 3 straipsnį, garantuojantį teisę į laisvus rinkimus.
 
Siūlomas 10 metų draudimo būti renkamam Seimo nariu terminas, projekto autorių nuomone, būtų proporcingas ir leistų tinkamai atsižvelgti į EŽTT sprendime byloje Paksas prieš Lietuvą pateiktus išaiškinimus dėl „pasyviosios“ rinkimų teisės į parlamentą ribojimo.
 
„Pagal siūlomą Konstitucijos 74 straipsnio papildymą šis EŽTT sprendimas būtų įvykdytas visa apimtimi. Kartu pastebėtina, kad įstatymo projektu siekiama sudaryti teisines prielaidas asmeniui, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą būti renkamam tik Seimo nariu. Taigi įstatymo projekte nurodoma, kad toks asmuo negalės eiti jokių kitų Konstitucijoje nurodytų pareigų, kurių ėjimo pradžia pagal Konstituciją yra susieta su Konstitucijoje numatytos priesaikos davimu. Be to, atsižvelgiant į Konstitucijos 78 straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią asmuo gali būti renkamas Respublikos prezidentu, jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu, įstatymo projekte atskirai nurodoma, kad asmuo, kurį Seimas už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą arba priesaikos sulaužymą apkaltos proceso tvarka pašalino iš einamų pareigų ar panaikino Seimo nario mandatą, negali būti renkamas Respublikos prezidentu“, – sakoma dokumento aiškinamajame rašte.
 
Beje, priėmus Konstitucijos pataisą, Seimui reikės pakeisti ir Seimo rinkimų įstatymą.  
 
Tarp 95 Seimo narių, kurie teikia Konstitucijos pataisą, yra Seimo nariai Viktoras Pranckietis, Gabrielius Landsbergis, Julius Sabatauskas, Vanda Kravčionok, Vytautas Kamblevičius, Ramūnas Karbauskis, Rimantas Sinkevičius, Algirdas Butkevičius, Irena Šiaulienė, Gediminas Kirkilas, Viktorija Čmilytė- Nielsen, Eugenijus Gentvilas, Ingrida Šimonytė, Aušrinė Armonaitė.
 
Konstitucijos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.
 
Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.24; 08:58

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Dauguma Europos Tarybos valstybių narių atstovų svarstė, kas yra didesnis argumentas – principinga pozicija smerkti Rusijos agresiją ar 33 mln. eurų, kuriuos Kremlius pažadėjo įmokėti į organizacijos biudžetą. Pasirinkimas buvo pinigai, o visokių pasiteisinimų greit buvo prigalvota. Tik Baltijos valstybės, Ukraina, Lenkija, Sakartvelas, Jungtinė Karalystė ir Švedija priešinosi, kad jokie Putino pinigai negali kompensuoti tarptautinių nusikaltimų, kuriuos vykdo šalis agresorė.

Kuo svarbus balsavimas dėl 33 mln.

Europos Tarybai priklauso 47 Europos ir Kaukazo šalys. Ši tarptautinė organizacija prižiūri 1949-ųjų Europos Žmogaus teisių konvencijos įgyvendinimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) veiklą. Rusijos teisė balsuoti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir kiti įgaliojimai buvo suspenduoti dėl 2014-aisiais įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir paramos separatistams Rytų Ukrainoje, kovojantiems su Kijevo pajėgomis. Konflikto metu jau žuvo daugiau nei 13 tūkst. žmonių.

Europa. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Protestuodama prieš sankcijas, Rusija 2017-ųjų birželį nustojo mokėti privalomuosius mokėjimus ET – pareiškė, kad to nedarys tol, kol jai nebus sugrąžinta balsavimo teisė. Maskva kasmet sumokėdavo 33 mln. eurų, sudarančių apie 7 proc. ET biudžeto. Jei Rusija iki šių metų birželio nebūtų susimokėjusi, ją, remiantis susitarimais, būtų reikėję pašalinti iš ET. Tačiau ETPA sutarė leisti Rusijos įstatymų leidėjų delegacijai sugrįžti į šią instituciją.

Lietuvos pozicija

Lietuva, kartu su Latvija, Estija, Ukraina, Švedija, Jungtine Karalyste ir Sakartvelu priešinosi Rusijos sugrįžimui. Argumentas paprastas. Rusija nėra įvykdžiusi nė vienos ETPA rezoliucijos dėl situacijos Ukrainoje, ne tik nesilaiko Minsko susitarimų, bet ir toliau tęsia Ukrainos atžvilgiu agresyvų elgesį. Praėjusių metų lapkričio mėnesį Kerčės sąsiauryje pagrobti Ukrainos jūrininkai vis dar įkalinti, Donecke ir Luhanske vykdoma neteisėta „pasportizacija“, kai supaprastinta tvarka Rytų Ukrainos gyventojams išduodami rusiški pasai.

Rusijos grįžimo nebūtų, jeigu tam, pirmiausia, nebūtų pritarę vokiečiai ir prancūzai. Šių šalių „pragmatizmas“ Rusijos atžvilgiu jau seniai žinomas ir liūdina, kad net įžūliausias Kremliaus elgesys neatveria akių. Vis kartojama, kad reikia kalbėtis. Labai gražus ir teisingas teiginys, tik kaip kalbėtis, kai viena pusė meluoja, išsisukinėja ir apgaudinėja?

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos grįžimas į ETPA buvo ypač arogantiškas ir kvepia Adolfo Hitlerio stilium. Į Europą jie atsiuntė delegaciją, kurios 4 nariams Europos Sąjunga taiko asmenines sankcijas. Jiems apskritai negalima atvykti į ES, tačiau išimtis, kai vykstama į tarptautinių organizacijų renginius, kaip šįkart. Vieną iš šių veikėjų, Leonidą Sluckį, Rusija dar pasiūlė skirti ETPA pirmininko pavaduotoju. Maža, kad jis asmeniškai prisidėjo prie agresijos Ukrainoje, tai dar yra bent kelių moterų apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Čia jau Rusijos valstybė demonstruoja požiūrį ne tik į užsienio politiką, bet ir savo visuomenei siunčia signalą, kad tokie tipai verti tik paaukštinimo.

Vokietija už Rusijos dujas moka pinigus, kuriuos Kremlius naudoja gaminant ginklus ir apmokant propagandą. Šįkart tokie pat krauju sutepti pinigai papildys Europos Tarybos biudžetą. Organizacijos, kuri saugo žmogaus teises.

2019.07.11; 15:00

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius išvyko į Strasbūrą kur dalyvaus Europos Tarybos Ministrų komiteto posėdyje žmogaus teisių klausimais. Posėdyje ministras pateiks informaciją apie Lietuvos pažangą vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimus.
 
Posėdyje teisingumo ministras kalbės, kaip vykdomas EŽTT sprendimas dėl nuteistųjų iki gyvos galvos ir bausmės peržiūrėjimo, taip pat sprendimas CŽV kalėjimo Lietuvoje.
 
Šiemet kovą Seimui priėmus įstatymo pataisas, leidžiančias nuteistiesiems iki gyvos galvos kreiptis į teismą dėl bausmės peržiūrėjimo, Lietuva ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų įvykdytas EŽTT sprendimas peržiūrėti nuteistųjų iki gyvos galvos bausmes. Šiai bylai Europos Tarybos Ministrų komitetas taikė sustiprintą priežiūrą.
 
Europos Tarybos Ministrų komitetas – tai sprendimus priimanti Europos Tarybos, vienijančios 47 valstybes, institucija.
 
Birželio 6-7 dienomis E. Jankevičius dalyvaus Europos Sąjungos Teisingumo ir Vidaus reikalų ministrų tarybos posėdyje Liuksemburge.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.05; 00:30

Lukiškių kalėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Antradienį Vyriausybės pasitarime bus pristatyta Lietuvos Vyriausybės atstovės Europos Žmogaus Teisių Teisme 2018 m. veiklos ataskaita. Ataskaitoje pažymima, kad per 2018 m. EŽTT Lietuvai priteisė 507 952 eurus. Iki šiol didžiausia – 130 000 eurų – kompensacija buvo priteista byloje dėl pareiškėjo neteisėto kalinimo slaptame CŽV kalėjime. 

„2018 m. bylose, kuriose buvo nustatyti Konvencijos pažeidimai arba patvirtinti taikūs susitarimai, ar Vyriausybės vienašalės deklaracijos, buvo priteisti 507 952 eurai (2017 m. – 151 322 eurai; 2016 m. – 226 416 eurų; 2015 m. – 226 708 eurai)“, – teigiama ataskaitoje. 

Ataskaitoje pažymima, kad suma išaugo visų pirma dėl didelio 2018 m. išspręstų bylų skaičiaus. Taip pat šį augimą lėmė didelis skaičius pasikartojančių bylų dėl netinkamų įkalinimo sąlygų bei bylų perdavimas didelėmis grupėmis pagal supaprastintą procedūrą. Dėl itin sunkių žmogaus teisių pažeidimų byloje dėl pareiškėjo neteisėto kalinimo slaptame CŽV kalėjime („Abu Zubaydah prieš Lietuvą“. – ELTA) buvo priteista iki šiol didžiausia – 130 000 eurų – kompensacija.
CŽV ženkliukas

Ataskaitoje teigiama, kad iš viso 2018 m. EŽTT buvo gautos 475 peticijos prieš Lietuvą (2017 m. – 444), dalis jų nebuvo perduotos teisminiam nagrinėjimui ir buvo atmestos administracine tvarka dėl netinkamo peticijos formuliaro užpildymo. 

„2018 m. išliko didelis Vyriausybei perduodamų EŽTT bylų skaičius – buvo perduotos 42 naujos bylos, dar vienoje byloje buvo pakartotinai kreiptasi į Vyriausybę pateikiant papildomus klausimus, taip pat buvo tęsiamas darbas su iki tol perduotomis 37 bylomis“, – teigiama ataskaitoje. 

Išvadose pažymima, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvoje bylų EŽTT yra daugiausia. Todėl būtina aktyviai tęsti prevencines priemones – įskaitant ir tolesnį laisvės atėmimo vietų modernizavimą

,,Problemos tęstinumą rodo tai, kad 2018 m. Vyriausybei supaprastinta tvarka (kai EŽTT šalims iš karto siūlo sudaryti taikius susitarimus pateikdamas konkrečius nacionalines kompensacijas gerokai viršijančius pasiūlymus) buvo perduota bylų grupė Romeiko ir 11 kitų prieš Lietuvą, o 2019 m. pradžioje supaprastinta tvarka perduota jau ketvirtoji tokio pobūdžio bylų grupė – Steponavičius ir 10 kitų prieš Lietuvą. Siekiant išvengti naujų bylų, o ypač bylų, perduodamų supaprastinta tvarka, kuriose Vyriausybė turi itin ribotas galimybes ginčyti Teismo siūlomą sudaryti taikų susitarimą, būtina aktyviai tęsti prevencines priemones – įskaitant ir tolesnį laisvės atėmimo vietų modernizavimą“, – teigiama vienoje iš išvadų.

Karolina Bubnytė-Širmenė šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose. Ją laikinai pavaduoja bei atlieka Vyriausybės atstovės EŽTT funkcijas – Lina Urbaitė. 

ELTA primena, kad praėjusių metų gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.

Vasario mėnesį Lietuvos Vyriausybei perduota dar viena byla dėl CŽV kalėjimo. EŽTT perdavė Saudo Arabijos piliečio Mustafos Ahmedo Adamo al-Hawsawio peticiją prieš Lietuvą, kurioje pareiškėjas skundžiasi dėl kankinimų ir laisvės apribojimų, patirtų specialioje Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) suėmimo ir tardymo programoje kovoje su terorizmu.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.30; 03:00

Kalnų Karabachas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš trejus metus plykstelėjus Armėnijos – Azerbaidžano „keturių dienų karui“, armėnų pusė vėl paplūdo krokodilo ašaromis: genocidas! Pasmerkite agresorius! Įpratusi brautis jeigu ne šaudydama, tai raudodama, dabar pamatė pasaulyje likus nedaug užtarėjų.

Sąjungininkai mus sutrypė ir pažemino!

2016-ųjų pavasarį Armėnijos-Azerbaidžano „keturių dienų karas“ buvo tik prasidėjęs, kai armėnų internetinis leidinys „ArmenianReport“ pranešė: „Sąjungininkai išdavė Armėniją“. Karabacho gynybos armijai, „suprantama“, neblogai sekasi priešintis Azerbaidžano agresijai ir priešai patiria didelių gyvosios jėgos ir karinės technikos nuostolių. Tačiau visai Armėnijai, po visą pasaulį pasklidusiai armėnų išeivijai tiesiog nesuvokiama yra tai, kad jos sąjungininkai iš Kolektyvinės gynybos sutarties organizacijos (ОDKB) „parodė nusikalstamą abejingumą ir nepasmerkė Azerbaidžano provokacijos“. Tuo tarpu Azerbaidžanas, pajutęs liksiantis nenubaustas, sėja mirtį – ir kodėl nesėti, jeigu jo nepasmerkia ne tik tarptautinė bendrija, bet ir valstybės, kurias su Armėnija sieja kariniai-politiniai susitarimai? „Deja, į sunkią padėtį patekusi Armėnija sąjungininkų buvo sutrypta ir pažeminta“ (растоптана и унижена).

ArmenianReport“ autorius negali nusiraminti: iš karto du Azerbaidžano sąjungininkai, Turkija ir Pakistanas, pasiūlė Baku pagalbą. Pakistano gynybos ministerija sutinka tiekti azerbaidžaniečiams karinę techniką, šaudmenis – „atviru tekstu!“ Turkijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė „armėnų kariuomenės provokaciją“, paragino pasaulio bendruomenę „sustabdyti armėnų ekspansionizmą ir dėti pastangas aneksuotų Azerbaidžano teritorijoms išlaisvinti“. Deja, nesulaukta nė užuominos apie tokią pagalbą Armėnijai iš jos sąjungininkų – Rusijos, Kazachstano, Baltarusijos, Tadžikistano ir Kirgizstano.

Dėl Baltarusijos, tai šios šalies užsienio reikalų ministerija paskelbė pareiškimą, kad konfliktas turi būti sprendžiamas laikantis visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų, pirmiausia dėl valstybių suvereniteto, teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamybės, taip pat atitinkamų Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijų, Europos bendradarbiavimo ir saugumo organizacijos sprendimų. Kaip tai suprasti? O kur tautų apsisprendimo teisė? „Minsko dviveidiškumas išvedė Jerevaną iš pusiausvyros“. Baltarusijos pasiuntinį, rašo „ArmenianReport“, teko iškviesti į Armėnijos užsienio reikalų ministeriją pasiaiškinti. 

 „Nesulaukėme pagalbos ir iš kito sąjungininko – Kazachstano“, – sielojasi autorius. Kazachų socialiniai tinklai mirgėjo nuo raginimų palaikyti „brolius tiurkus“, o karščiausios galvos net ragino tėvynainius kreiptis į Azerbaidžano pasiuntinybę su prašymu pasiųsti savanoriais kariauti azerbaidžaniečių pusėje. Kirgizai ir tadžikai iš viso nutarė pratylėti. „Tačiau nė minutės neabejojame, kad šių dviejų musulmoniškų respublikų gyventojų simpatijos buvo būtent Azerbaidžano pusėje.“

Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos (KSSO) embelma ir jos narių vėliavos

(Dėl „musulmoniškų respublikų“, tai galima pridurti, kad Turkmėnistano prezidentas Gurbangulis Berdymuchamedovas pareiškė užjaučiantis azerbaidžaniečius dėl balandžio 2 d. karinių veiksmų metu žuvusių karių ir pasirengęs pasiųsti jiems į pagalbą kariuomenę: „Jeigu Azerbaidžanas panorės, tai mes pasirengę padėti.“ Apie Uzbekistaną nėra nė kalbos: Islamas Karimovas kadaise tiesiai pasakė nepripažįstantis Armėnijos ir nė karto nepadavė rankos armėnų prezidentams Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovų susitikimuose; 2016 metų rudenį velionį prezidento poste pakeitęs Šavkatas Mirzijevas irgi neišskėtė armėnams glėbio.)

Galiausiai nuo „ArmenianReport“ kliūva ir Rusijai. Esą kai 2008 metais Gruzija užpuolė Rusijos sąjungininkes Pietų Osetiją ir Abchaziją, Maskva iš karto pasiuntė kariuomenę, smogė Gruzijai triuškinamą smūgį ir privertė ją taikytis. O dabar Maskva pasitenkino tik raginimu sustabdyti karinius veiksmus, kai tuo tarpu armėnai laukė iš jos aktyvesnių veiksmų ir to tikėjosi visiškai pagrįstai: be to, kad Armėnija yra ODKB narė, ji dar ir vienintelė Rusijos sąjungininkė Kaukaze“.

106-erių močiutė su Kalašnikovo automatu

Prasidėjus „keturių dienų karui“, rusų politologo Sergejaus Markovo paklausė, ar objektyviai apie tai praneša Rusijos žiniasklaida. Atsakymas: nors pateikiami visokie komentarai – palankūs arba armėnams, arba azerbaidžaniečiams ir nešališki – tačiau azerbaidžaniečių pozicija pristatoma ne iki galo. Kita vertus, anksčiau Rusijos žiniasklaidoje aiškiai vyravo armėnams palankūs komentarai, o dabar to jau nelikę.

Kalašnikov automatas. Twitter nuotr.

Tų pačių metų rudenį elektroninių išteklių plėšikai iškėlė į dienos šviesą dviejų armėnų – holdingo „News Media“ generalinio direktoriaus Aramo Gabrelianovo ir valstybinio televizijos kanalo RT bei tarptautinės naujienų agentūros „Russia today“ vyriausiosios redaktorės Margaritos Simonian – susirašinėjimą. Pastaroji teisinasi nespėjusi sulaikyti „News Media“ kompromituojančio pranešimo: holdingui priklausančio televizijos kanalo „Life“ žurnalistai melavo nušviesdami „keturių dienų karą“ ir  azerbaidžaniečiai juos išprašė (iš apgailestavimo sužinome, kaip labai išsilavinę žmonės rašo kai kuriuos nenormatyvinius rusų kalbos žodžius: Риа уже дали, блядь. Извини). Iš kito susirašinėjimo sužinome Gabrelianovą stengiantis paskleisti melagingą žinią, kad azerbaidžaniečiams padėti skubinasi „Islamo valstybės“ būrys ir svarbiausia – „per Turkiją“ (tuo metu Rusijos ir Turkijos santykiai buvo ypač nedraugiški). 

„Federalinė naujienų tarnyba“, užsimojusi viename tekste papasakoti visą „keturių dienų karo“ priešistorę, pradžioje įdėjo nuotrauką – „tai viena garsiausių ir paveikiausių XX amžiaus fotografijų – 106 metų amžiaus armėnė su Kalašnikovo automatu laukia neprašytų svečių, 1990 metai“. Pats tekstas nepalieka abejonių su verslininku Jevgenijumi Prigožinu, vadinamu „Putino virėju“, siejamus leidinius stovint armėnų pusėje. Iš „Federalinės naujienų tarnybos“ teksto susidaro įspūdis kentėjus vien armėnus: paminimos „garsiosios Šušos skerdynės“ 1920 metų pavasarį, o daugiausia vietos skiriama 1988 metų vasario pabaigoje atsitikusiems pogromams prieš Sumgaito armėnus, kurie „nuo senovės laikų (издревле) gyveno šiame mieste“ (kai tuo tarpu miestas gyvuoja nuo 1949 metų).

Dėl aukų priešingoje pusėje, tai, anot „Federalinės naujienų tarnybos“, „kare, kaip žinoma, šventųjų nebūna…“ Karabacho karas – ne išimtis, šimtmečius Karabache gyvenusiems azerbaidžaniečiams teko bėgti, žiauriai žudė abi pusės. Tačiau žiniasklaida, kaip pripažįsta šis leidinys, dažniau skelbė liudijimus apie pasibaisėtiną azerbaidžaniečių kareivių tyčiojimąsi ne tik iš armėnų belaisvių, bet ir iš armėnų – taikių Karabacho gyventojų. „Manykime, kad žiniasklaidos karą Azerbaidžanas tada visiškai pralaimėjo…“ 

Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ atvirai pripažįsta Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ (ši Rusijos naujienų tarnyba gerai žinoma ir mums: 2017 m. spalio 20 d. per 10 valandų paskelbė 24 tekstus, nukreiptus prieš Lietuvą). Praėjusių metų vasaryje „Regnum“ paminėjo „Karabacho nacionalinio išlaisvinimo judėjimo“ 30-metį teksto antraštėje skelbiamu pasiūlymu, kurio kitaip, negu įžūliu, nepavadinsi: „Karabachas pripažįsta Azerbaidžaną ir to paties tikisi iš Baku“ (Карабах признает Азербайджан и ждет того же от Баку).

Ta proga leidinys pristatė „Arcacho respublikos nuolatinės atstovybės Rusijos Federacijoje užsakymu“ išleistą knygą „Arcachas: ilgas kelias į laisvę“. Tai – pačių armėnų ir „tautos bičiulių“ anais laikais ir vėliau parašyti tekstai, „respublikos“ vadovų pasisakymai. Viename pastarųjų skaitome, kad svarbiausia KKR veiklos užsienio politikoje kryptis yra „respublikos nepriklausomybės pripažinimas“. Stengiamasi  įveikti tarptautiniuose santykiuose įsigalėjusius stereotipus, sustabarėjusį mąstymą ir tam, be kitų dalykų, padeda ryšiai su kitų valstybių parlamentais. Antai „nacionaliniame susirinkime“ nuo 2013 metų veikia draugystės grupės „Arcachas-Prancūzija“ ir „Arcachas-Lietuva“… Gerai bent tai, kad neišspausdino liūdnai pagarsėjusio mūsų, lietuvių, diplomatų pokalbio („Aš dabar priklausau tiems, kurie remia armėnus, kadangi jie yra krikščioniai…“).

Krymo aneksijai pritaria, o Kalnų Karabacho okupavimui– ne

„Federalinė naujienų tarnyba“ nenurodė, kas pirmas pradėjo šaudyti 2016 metų naktį į balandžio 2-ąją (kaip ir daugelis leidinių), tačiau pridūrė įtarianti: „abi pusės kaltina viena kitą, nors, atrodo, kaip tik Azerbaidžanas, nesulaukdamas tarpininkų paramos, nusprendė savo jėgomis imtis teritorinio vientisumo atstatymo“. Gazeta.Ru pateikė „nepripažintos Kalnų Karabacho gynybos ministerijos“ versiją: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos apšaudė jų pozicijas iš nepilotuojamų skraidyklių. „Regnum“ nekyla menkiausių abejonių dėl to, kas atsitiko: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos su turimais arsenale praktiškai visų rūšių ginklais pradėjo agresiją prieš taikius Kalnų Karabacho gyventojus.

Tuo tarpu Rusijos internetinis leidinys „Vestnik Kavkaza“ pranešė: balandžio 2 d. visos Azerbaidžano pasienio pozicijos buvo apšaudytos iš Armėnijos ginkluotųjų pajėgų stambaus kalibro ginklų, minosvaidžių, artilerijos pabūklų. Buvo apšaudomos ir gyvenvietės…

Neretai leidiniai, pranešdami su Kalnų Karabachu susijusias naujienas, glaustai primena prieš 30 metų įsižiebusio konflikto istoriją. „Vestnik Kavkaza“ pradeda taip: konfliktas tarp dviejų Pietų Kaukazo šalių kilo 1988 metais dėl Armėnijos teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui. Kalnų Karabachas ir 7 gretimi rajonai – 20 procentų Azerbaidžano teritorijos – yra okupuoti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų… Toks konflikto pristatymas nusistovėjęs azerbaidžaniečių žiniasklaidoje.

Armėnų klišė pradedama kitaip: Kalnų Karabacho konfliktas kilo 1988 metais, po to, kai daugiausia armėnų tautybės žmonių gyvenamas Kalnų Karabachas pareiškė apie išėjimą iš Azerbaidžano sudėties. 1991 m. gruodžio 10 d. Kalnų Karabache įvyko referendumas, kuriame 99,89% dalyvavusiųjų pasisakė už visišką nepriklausomybę nuo Azerbaidžano… Šis „šablonas“ naudojamas ir Rusijos žiniasklaidoje. Antai praėjusį rudenį, nepripažintos Arcacho respublikos prezidentui apsilankius Prancūzijoje, Baku pažėrė priekaištų Paryžiui. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ ta proga pranešė: Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovas patikino, kad „Prancūzija nepripažįsta apsiskelbusios Kalnų Karabacho respublikos. Ji nepalaiko jokių santykių su asmenimis, kurie prisistato jos vadovais.“ Ir pridėjo armėniškąją klišę: … 99,89%…  

Armėnijoje „Vestnik Kavkaza“ vadinamas „azerbaidžanietišku“, o karingiausieji leidinio žurnalistus kaltina skleidžiant „neapykantą armėnų tautai“. Iš tikrųjų šis leidinys yra įregistruotas Rusijoje, 2009 metais jį įsteigė Rusijos valstybinis humanitarinis ir Maskvos valstybinis universitetai (neseniai leidinys pranešė, kad Rusijos prezidentas pasveikino su 80 metų jubiliejumi Maskvos valstybinio universiteto rektorių). Šio įtakingo leidinio niekaip nepavadinsi opoziciniu ar liberaliu. „Vestnik Kavkaza“ primena, kad prieš penkerius metus už Krymo respublikos prisijungimą prie Rusijos balsavo 96,77% pusiasalio gyventojų (Jerevanas irgi pritaria Krymo aneksijai, priešingai nei Azerbaidžanas), tačiau 99,89% už Karabacho „nepriklausomybę“ nepripažįsta. Šiame leidinyje dargi užsimenama „Regnum“ užkulisiniu savininku galint būti antrąjį Armėnijos prezidentą Robertą Kočarianą (dabar kaltinamą kėsinimusi į valstybės konstitucinę santvarką).

Jerevanas niršta ir grūmoja

Centre – Latvijos prezidentas Raimundas Vėjuonis. Dešinėje – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kairėje – Estijos Prezidente Kersti Kaljulaid. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017 metų vasarą Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui lankantis Rygoje, Latvijos prezidentas Raimondas Vėjonis kalbėjo apie Azerbaidžano teritorinį vientisumą; buvo pasirašyta Latvijos ir Azerbaidžano strateginės partnerystės deklaracija. Tuometis Armėnijos parlamento pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (beje, draugystės grupės Armėnija-Latvija pirmininkas) dėl viso to didžiai nustebo, kitais žodžiais, pasipiktino: Latvija, Europos Sąjungos narė, privalo oficialiuose pareiškimuose laikytis ES pozicijos, tuo tarpu Azerbaidžano ir Latvijos vadovai net neužsiminė apie Karabacho liaudies teisę į apsisprendimą (gražiai pasakyta: „liaudies“, nors dabar ją sudaro vieni armėnai).

Tų metų spalio pradžioje į Baku atvykęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pasakė: „Ukrainoje yra okupuoti Donbasas ir Krymas, o Azerbaidžane – Kalnų Karabachas. Azerbaidžanas ir Ukraina bendradarbiauja tarptautinėje arenoje. Mūsų santykiai yra strateginiai.“ O spaudos konferencijoje tikino, kad Ukraina stovės už Azerbaidžano teritorinį vientisumą ir ateityje. „Mes geriau už kitus suprantame mūsų Azerbaidžano draugus, nes žinome, kas tai yra okupacija“.

Internetinio leidinio “Sputnik Armenia” apžvalgininkas Ukrainos ministro pareiškimą pavadino esant „atvirai provokacinio pobūdžio“. Anot jo, šių dienų politikoje tokie pareiškimai tiesiog neleistini. Bent jau ne Klimkinui kalbėti apie Karabachą – tegul savo kieme susitvarko. Apžvalgininkas užvožė ir armėnų žurnalistams. Girdi, su savo piliečiais savo teritorijoje kariaujančios valstybės (tai bent!) užsienio reikalų ministras neturi nei juridinės, nei moralinės teisės kalbėti apie Karabachą, o žiniasklaida, užuot užsipuolusi ministrą, pasistengė paslėpti dulkes po kilimu. Atsakyti į tokius išpuolius prieš „mūsų Karabachą“  būtina adekvačiai, ar tai būtų padaręs Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

Ukrainos vėliava

„Regnum“ tada parašė: „Ukrainos užsienio reikalų ministras pasižymėjo Baku, pavadinęs Karabacho konfliktą agresija“ („Глава МИД Украины отличился в Баку, назвав карабахский конфликт агрессией“). Ir dar: Ukrainos pasiuntinybė Armėnijoje atsisakė komentuoti šalies užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „dėl Kalnų Karabacho okupavimo“. Šiame tekste „pasižymėjo“ – ne pagyrimas; „atsisakė komentuoti“ – gal išsigando?

Šių metų vasario pabaigoje Baku viešėjusi naujoji Gruzijos prezidentė Salomė Zurabišvili pasakė, kad abi valstybės patyrė vienodas tragedijas: „Okupacinės linijos yra ir mūsų negyjanti žaizda“. Ir vis dėlto abi valstybės įstengė sutvirtinti savo valstybingumą ir vystyti ekonomiką. Armėnijoje sukluso: gal prezidentei išsprūdo? Atvykusi į Jerevaną, ji ne tik patvirtino savo poziciją dėl Karabacho, bet ir pažėrė priekaištų Armėnijos vadovybei: „labai svarbu“ pripažinti teritorinį Gruzijos vientisumą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Kalnų Karabacho delegacijų važinėjimas į Abchaziją ir Pietų Osetiją rodo šių vizitų organizatorius pripažįstant, kad konfliktai yra „simetriški“. Liūdna ir skaudu Armėniją nerodant tos geros valios, kuri turėtų būti „mūsų šalies atžvilgiu“.

Sakartvelo Prezidentė Salome Zurabišvili. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Rusijos leidinys „Komersant“ parašė, kad Gruzijos prezidentė pirmą kartą be užuolankų apkaltino Armėniją okupavus buvusios Azerbaidžano SSR Kalnų Karabacho autonominę sritį ir dalį greta esančių teritorijų. Ši griežta pozicija, rašoma, gali padaryti galą „vienodam nutolimui“ nuo armėnų-azerbaidžaniečių konflikto pusių, kurio Gruzija laikėsi visus nepriklausomybės metus.

Kada nors triukams ateina galas

Kaip sakoma 1989 metų pabaigoje Armėnijos SSR aukščiausiosios ir Kalnų Karabacho nacionalinės tarybos priimtame nutarime dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susivienijimo, jos tai padarė „atsiliepdamos į teisėtą dviejų prievarta atskirtų armėnų tautos dalių siekį susivienyti“. Kaip žinome, Kalnų Karabache „išlaisvinamasis judėjimas“ ir prasidėjo dėl „susivienijimo“. Tačiau po kelerių metų tas „siekis“ išgaravo: 1991 metų pabaigoje Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas gavo neseniai armėnų karinių pajėgų okupuotoje teritorijoje apsišaukusios Kalnų Karabacho respublikos prašymą priimti „respubliką“ į Rusijos sudėtį! Prašymas liko be atsako. Netrukus „respublikoje“ surengtame referendumo beveik visi jo dalyviai pasisakė už Kalnų Karabacho nepriklausomybę (SSSR aukščiausios tarybos prezidiumas „nepriklausomybę“ be Azerbaidžano  SSR sutikimo pripažino tiesioginiu šalies konstitucijos pažeidimu).

Autoritetingas švedų mokslininkas Svantė Kornelas Kalnų Karabacho „nepriklausomybę“ pavadino „diplomatiniu triuku“ – paskesnėse derybose Jerevano atstovai nuolat kartojo Armėniją nesant konflikto šalimi (taigi ir neatsakinga), tačiau palaikančia etniniu atžvilgiu giminingų gyventojų apsisprendimo teisę. Kai kurie politologai kalbėjo griežčiau: Kalnų Karabacho „nepriklausomybė“ leidžia Armėnijai išvengti „tarptautinio paženklinimo agresoriaus žyme“ (Dov Lynch), nors akivaizdu Armėnijos kariuomenę dalyvavus 1991–1994 metų kare.

Beje, Kalnų Karabachui paskelbus „nepriklausomybę“, Armėnijos parlamentas nepanaikino 1989 metų pabaigoje priimto nutarimo dėl „susivienijimo“. 1994 metų rudenį Jungtinėse Tautose pirmasis Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas melavo: Armėnija neturi jokių teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui, o į beveik šešerius metus trunkantį kruviną azerbaidžaniečių-armėnų konfliktą yra įsitraukę daugiausia Kalnų Karabacho gyventojai… 1998 metų vasario pradžioje jis atsistatydino (tuomečiai ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas, vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas nepritarė prezidento planui grąžinti Azerbaidžanui šešis okupuotus rajonus, įvesti taikdarių pajėgas ir pradėti derybas dėl Kalnų Karabacho statuso). Armėnijos prezidentu tapo išeivis iš Kalnų Karabacho, buvęs Azerbaidžano SSR pilietis Robertas Kočarianas – kaip tik dėl „susivienijimo“ jį pripažino Armėnijos pilietybę turint jau 10 metų, kaip to reikalaujama pretenduojantį tada aukščiausią valstybėje postą.

2001-aisiais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančiai žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos.“ Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama armėnus išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.

2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.

Tarptautinio teismo sprendimas – tuščias garsas?

2001 metų pavasarį tuometis Armėnijos gynybos ministras Seržas Sargsianas šalies parlamente kalbėjo apie karą su Azerbaidžanu: „Kai kurias teritorijas mes okupavome. Tame nėra nieko gėdinga. Mes okupavome tas teritorijas tam, kad garantuotume mūsų saugumą. Mes sakėme apie tai 1992 metais ir anksčiau, sakome dabar. Gali būti, aš kalbu ne diplomatine maniera, tačiau tai yra tiesa.“ Būsimasis Armėnijos prezidentas pamiršo priminti būnant ne tik karo vadų ar diplomatų kalbėjimą, bet ir teisėjų išvadas.

Teismo verdiktas

2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika. Viskas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano SSR sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Nepripažinta Kalnų Karabacho respublika yra priklausoma nuo Armėnijos ir gyvuoja gaudama karinę, politinę, finansinę ir kitokią Armėnijos paramą. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus, ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą, tačiau dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam, kaip nurodoma EŽŽT sprendime, yra užgrobtą teritoriją veiksmingai kontroliuojantys Armėnijos kariuomenės daliniai.

2015 metų vasarą prancūzų internetinis leidinys „La Diplomatie“ parašė („La CEDH trancheen faveur de l’Azerbaïdjan dansle conflit du Haut-Karabagh“), kad EŽŽT sprendimas yra „vienas svarbiausių iš iki tol buvusių sprendimų dėl Kalnų Karabacho konflikto“: pirmą kartą konflikto istorijoje tarptautinis teismas (tribunal international) pripažino Armėniją okupavus dalį Azerbaidžano teritorijos ir vykdžius joje etninį valymą (nusikaltimas prieš žmoniškumą). Be kita ko, Armėnijos pusė jau neturės teisės derybose kelti sąlygų, kuriomis sutinka išvesti kariuomenę iš okupuotos teritorijos (reikalavo iš esmės separatistinio režimo įteisinimo). Okupacinė kariuomenė turi būti išvesta be išlygų.

Kiek vėliau amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį ( „Revisit ingevents in Nagorno-Karabakh“), kuriame teigiama: „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“. Profesorius Aleksandras Muronsonas šį teiginį grindžia ne tik žinomomis JT Saugumo Tarybos rezoliucijomis (1993), tačiau ir EŽTT sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“. Ir vis dėlto pagrindinė straipsnio mintis kita: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). Prie to prašosi priduriama: rodos, ir žiniasklaidai.

Žiniasklaidoje manoma rodant nešališkumą, kai abi derybų šalys raginamos „rodyti konstruktyvumą“, nors tik nedaugelis žino, ką Armėnijos ir Azerbaidžano vadovai sako vienas kitam tête-à-tête ir ką jiems pataria „Minsko grupės“ tarpininkai (vadinamuosius Madrido principus derybininkai slėpė nuo pasaulio ar ne pusantrų metų). Tarpininkai prašo prezidentus susilaikyti nuo veiksmų ir pareiškimų, kurie gali pakaitinti aistras ir įplieksti konflikto žarijas („vadovai turi rengti tautas taikai, o ne karui“). Tačiau pasaulio žiniasklaidoje neaptiksime nė užuominos pildantis „La Diplomatie“ pranašystę, kad EEŽT sprendimas taps „lemiamu veiksniu“ derybose dėl konflikto sureguliavimo. Greičiau tai – „joks veiksnys“ derybose.

Kita vertus, „gyvenime“ šis sprendimas yra privalomas vykdyti, jis pradėtas vykdyti – ir žiniasklaida gal todėl tyli, kad viskas kuo geriausiai klostosi? (Europos žmogaus teisių teisme sprendimo laukia daugiau kaip vienas tūkstantis skundų prieš Armėniją ir prieš Azerbaidžaną, kuriuos padavė asmenys, perkelti Karabacho konflikto metu.)

Dažnai ir drąsiai rašoma, kad Rusija aneksavo Krymą; Rusija dėl to susilaukė griežtų sankcijų. O apie tai, kad Armėnija yra okupavusi dalį Azerbaidžano teritorijos, pasako ne visi, ir ne patys įtakingiausieji. Rusiją bara už žmogaus teisių pažeidinėjimą aneksuotame Krymo pusiasalyje, tačiau ten tebegyvena ir Krymo totoriai, ir vietiniai ukrainiečiai. Tuo tarpu apie Kalnų Karabache armėnų vykdytą etninį valymą nutylima arba atsidūstama: „kare šventųjų nebūna“ (kadaise: „ne Armėnija pirma pradėjo“).

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

Kai Rusijos žiniasklaidoje parašoma, kad oi kaip blogai, Pietų Kaukaze liejasi kraujas, arba iš Jerevano vėl šaukiama Azerbaidžane diegiant moksleivijai ne meilę armėnų tautai, o priešiškumą, Baku neiškenčiama ir paklausiama: o kas visa tai užvirė? Kitur tiesiog pratylima. Tai kodėl armėnų pusei negrasinti „adekvačiu atsakymu“ visiems, kas užgauna „mūsų Karabachą“: ar tai būtų Ukrainos užsienio reikalų ministras, ar Burkino Faso, ar Amerikos, Anglijos ir Vokietijos su Prancūzija kartu paėmus.

2019.04.06; 16:38

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas, kad sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus gali būti pripažintos genocidu, – svarbi naujiena Lietuvai ir Europai. Pasak jo, iki tol nebuvo vyraujančios tarptautinės nuomonės, kad sovietų represijos, kaip ir nacių represijos, gali būti prilygintos genocidui. Todėl šis EŽTT sprendimas, pasak E. Jankevičiaus, atkreips kitų valstybių dėmesį ir dar labiau išryškins Sovietų Sąjungos nusikaltimus prieš Baltijos valstybes. 

,,Labai svarbi naujiena Lietuvai, istorinė byla, kuri mums yra tiek teisiniu, tiek istoriniu požiūriu nepaprastai svarbi. EŽTT pripažino, kad pareiškėjas yra teisėtai nuteistas ir yra prisidėjęs prie genocido. Tai reiškia, kad EŽTT kartu pripažino, kad Sovietų Sąjungos represijos prieš partizanus, kaip reikšmingą nacionalinės etninės grupės dalį, gali būti laikomas genocidu. Iš tikrųjų tai akivaizdi tiesa, kad prieš mūsų tautos dalį, net ir prieš visą tautą, buvo vykdomas genocidas“, – ketvirtadienį ,,Žinių radijui“ teigė E. Jankevičius. 

ELTA primena, Europos Žmogaus Teisių Teismas antradienį atmetė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą bei sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.

S. Drėlingas buvo nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant partizanų vadą pulkininką A. Ramanauską-Vanagą. 

A. Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas. 

S. Drėlingas pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu, ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju. 

A. Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse ir palaidoti valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.

Paulina Levickytė (ELTA)
 
2019.03.14; 09:45

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) antradienį atmetė partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje dalyvavusio buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą bei sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.

Stanislovas Drėlingas buvo nuteistas už tai, kad sovietinės okupacijos metu būdamas Lietuvos Respubliką okupavusios SSRS represinės struktūros pareigūnas, žinodamas ir suvokdamas šios represinės struktūros vieną iš esminių tikslų – fiziškai sunaikinti organizuoto lietuvių nacionalinio pasipriešinimo okupaciniam sovietų režimui judėjimo narius – Lietuvos partizanus, dalyvavo slaptoje operacijoje sulaikant partizanų vadą pulkininką Adolfą Ramanauską-Vanagą. 

A. Ramanauskas-Vanagas buvo įkalintas KGB vidaus kalėjime Vilniuje, ten pat tą pačią dieną nenustatytų asmenų žiauriai kankinamas ir sunkiai sužalotas, vėliau tardomas ir neteisėtos sovietų okupacinės valdžios teismo – LSSR Aukščiausiojo Teismo – 1957 m. rugsėjo 24-25 d. nuosprendžiu nuteistas mirties bausme, o 1957 m. lapkričio 29 d. nužudytas. 

S. Drėlingas pareikštus kaltinimus laiko nepamatuotais ir visiškai nepagrįstais, nurodo, kad žino, kokie veiksmai pagal tarptautinę teisę pripažįstami genocidu, ir prie tokių veiksmų jis neprisidėjo. Prasidėjus nagrinėjamos bylos tyrimui, tikėdamas savo nekaltumu, kiek leido atmintis, stengėsi padėti pareigūnams išsiaiškinti jiems rūpimus klausimus. Tokią savo poziciją laikė bendradarbiavimu, tačiau jo atvirumas ir geri norai tapo jam žalingi, nes jis tapo įtariamuoju. 

A. Ramanausko-Vanago palaikai šiais metais buvo rasti Našlaičių kapinėse ir palaidoti valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.13; 06:32

Teko susipažinti su viena kritiška Šveicarijos laikraščio Neue Zürcher Zeitung publikacija. Omenyje turiu straipsnį, kuriame narpliojama JAV slaptųjų CŽV kalėjimų tema. Teksto autorius kritikuoja Lietuvą dėl to, kad mūsų šalyje daugiau nei dešimt metų veikė amerikiečių žvalgybos kalėjimas. Ne bet koks kalėjimas, o slaptasis, kuriame laikyti terorizmu įtariami asmenys neturin teisės juos ten kalinti. Minėtas laikraštis mus peikia dar ir dėlto, kad mūsų valdžia esą neigia akivaizdžius faktus.

Minėto leidinio žurnalistas Rudolfas Hermanas priekaištauja mums už tai, kad CŽV kalėjimo buvimo faktą mes neigiame net po to, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nustatė, jog slaptasis kalėjimas netoli Vilniaus vis tik nėra išsigalvojimas. R.Hermanas mus gėdina, kad, užuot rimtai išanalizavę padarytus nusižengimus, mes vis tik spyriojamės, ginamės, prieštaraujame. Lietuvos Vyriausybė neva apsimeta esanti kurčia.

Publikacijos autorius įrodinėja, kad dar 2000-aisiais metais netoli Antavilių gyvenvietės prasidėjo statybos. Suprask: kas, ką ir kodėl ten statė, – niekas nežinojo. Prie statybvietės nebuvo jokių informacinių stendų. Įtarimus stiprino ir tai, kad prie paslaptingojo objekto dažnai atvažiuodavo automobiliai tamsintais langais, o namo apsauga dažniausiai kalbėdavo tik angliškai.

Po 15 metų paslaptis, žurnalisto manymu, – išnarpliota. Atkreipkite dėmesį: išnarpliota nepaisant aplinkybės, jog tiesioginių įkalčių nėra! Šiuo konkrečiu atveju užtenka netiesioginių įkalčių? Štai netiesioginiai įkalčiai: nuo 2005 iki 2006 metų prie Antavilių veikė Site Violet – slaptasis CŽV kalėjimas, kuriame kalinti teroristine veikla įtariami asmenys.

Pranešimai, kad slaptieji CŽV kalėjimai veikia ne tik Lietuvoje, bet ir Rumunijoje bei Lenkijoje, karts nuo karto pasirodydavo viešojoje erdvėje nuo 2009 metų. 2018-ųjų metų gegužės mėnesį EŽTT priėmė nuosprendį, jog esama užtektinai įrodymų: Lietuvos ir Rumunijos valdžia žinojo apie jų teritorijose veikiančias slaptąsias CŽV įkalinimo įstaigas, bet nieko nedarė, kad jos nedelsiant būtų uždarytos..

Taigi peršama nuomonė: gali būti, jog šių šalių valdžia sąmoningai užmerkdavo akis į žmogaus teisių pažeidimus. Žurnalistas pabrėžia: EŽTT įpareigojo minėtas valstybes išmokėti šimtatūkstantis sumas ten laikytiems asmenims kaip kompensacijas už jų pažeistas teises.

Lietuva, rašoma leidinyje, šiandien elgiasi kurioziškai: iš pradžių neginčijo teismo sprendimo, paskui, praėjus kelioms dienoms, kardinaliai pakeitė poziciją. Lietuvos Vyriausybė ėmė tvirtinanti, jog ten, Antaviliuose, nebuvo jokio kalėjimo, o tik žvalgybos reikmėms skirtos patalpos, į kurias buvo gabenama nuo pašalinių akių slepiama speciali įranga.

Ir vis dėlto EŽTT praėjusių metų spalio mėnesį atsisakė peržiūrėti Lietuvos ir Rumunijo skundus – paliko galioti nuosprendį. Taigi tiek lietuviai, tiek rumunai privalo sumokėti solidžias sumas ieškinius iškėlusiems asmenims.

Minėtoje publikacijoje taip pat aprašomos aplinkybės, kurios galbūt galėjo priversti Lietuvą paklusti JAV prašymui įkurti CŽV kalėjimą. Teksto autorius pastebi, kad Lietuva tuo metu siekė įsitvirtinti NATO aljanse ir užsitarnauti Vašingtono palankumą. Lietuva tiesiog negalėjo atmesti JAV prašymo, net jei jis buvo neteisėtas. O tai reiškia, kad, siekdama palaikyti kuo geresnius santykius su JAV, Lietuva teoriškai galėjo pro pirštus žiūrėti į pažeidžiamas žmogaus teises. Ir tuo pačiu prarado moralinę teisę dėl žmogaus teisių pažeidimų kritikuoti … Rusiją.

Organizacijos Human Rights Monitoring Institute atstovai tvirtina, kad šia byla niekas Lietuvoje nūnai nenori rimtai užsiimti. Juk po Strasbūro teismo verdikto būtina ne tik sumokėti kompensacijas nukentėjusiems asmenims, bet ir nubausti saviškius, kurie leido įkurti slaptą CŽV kalėjimą ir jame kalinti terorizmu įtariamus asmenis neturint deramų leidimų.

Šveicarijoje pasirodęs rašinys – įdomus. Tačiau norėtųsi išsiaiškinti svarbią aplinkybę: kaip tie asmenys, kurie neva kalėjo slaptame CŽV kalėjime prie Antavilių, susigaudė, kad jie laikomi būtent Lietuvoje? Nejaugi atgabenant į Lietuvą jiems leista dairytis pro lėktuvų, automobilių langus, nejaugi jiems rodyti žemėlapiuose nubraižyti kelionių maršrutai, gatvių užrašai, miestų pavadinimai?

Labai sunku patikėti, jog slaptiems itin slapto kalėjimo kaliniams buvo suteikta teisė žinoti, kur konkrečiai jie kalinami. O jei patys nežinojo, kur uždaryti, tai kas, kaip ir kodėl jiems pašnabždėjo į ausį, esą jie atvežti būtent į vieną iš Baltijos valstybių? Ar tie, kurie kaliniams pakuždėjo Lietuvos vardą, – patikimi liudytojai? O jei tie kuždėtojai – šnabždėtojai būtų užsiminę, jog terorizmu kaltinami vyrai kankinosi specialiame CŽV kalėjime tiesiai po Strasbūro teismu arba Vatikane po Šventojo Tėvo rezidencija, – EŽTT teisėjai būtų patikėję ir tokia abrakadabra?

Istorija, kurią narplioja Neue Zürcher Zeitung leidinys, – labai paini. Tikriausiai ji iškilo į viešumą tik todėl, kad atsirado jėgų, kurios, ilgai svarstydamos, kaip supriešinti JAV su Lietuva (arba atvirkščiai), ir sukurpė slaptųjų CŽV kalėjimų temą. O ką – sunkiai patikrinama, užtat įtikinama. Juolab kad visiems senų seniausiai žinomas europietiškas priešiškumas Amerikai bei europietiškas užsispyrimas suabsoliutinti žmogaus teises visur ir visada.

Todėl šiandien ir turime keistoką situaciją: Strasbūras didžiuojasi didvyriškai išsaugojęs keletą papildomų „žmogaus teisių“, Lietuva ir JAV jaučiasi nepelnytai apspjaudytos, o Rusija, pakišusi Vakarams šią „kiaulę“, slapta džiūgauja…

2019.03.04; 13:00

Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien vykusiame Vyriausybės pasitarime nuspręsta nesudaryti taikaus susitarimo su Saudo Arabijos piliečiu Mustafa Ahmed Adam al-Hawsawi, kurio peticiją prieš Lietuvą nagrinėja Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).

Pasiūlymą su pareiškėju sudaryti taikų susitarimą Lietuvos Vyriausybei pateikė EŽTT. Nesudarius tokio susitarimo, Vyriausybė turės per 6 savaites pateikti atsakymus į bylos šalims suformuotus klausimus.

Anot pareiškėjo, jis esą buvo perkeltas į Lietuvoje veikusį slaptą CŽV kalėjimą ir čia buvo laikomas nuo 2005 m. iki 2006 m. kovo 25 d., kai CŽV slaptasis kalėjimas tariamai buvo uždarytas dėl negalėjimo suteikti būtinąją medicininę pagalbą.

Pareiškėjas Al-Hawsawi buvo pateikęs skundą EŽTT ir prieš Lenkiją, dėl galimo kalinimo šioje šalyje veikusiame CŽV kalėjime. Tačiau išslaptinus daugiau CŽV dokumentų, paaiškėjo, kad pareiškėjas tuo metu buvo kalinamas Afganistane. Todėl ši byla buvo išbraukta iš EŽTT bylų sąrašo.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos Vyriausybė

2019.02.28; 04:30

Buvęs Seimo narys Mindaugas Bastys apskundė Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT), penktadienį pranešė Lietuvos ryto televizija.

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Tai buvo politinis šou, politinis susidorojimas, man nebuvo sudaryta galimybių ginti reputaciją“, – televizijai sakė M. Bastys. 

Konstituciniam Teismui pripažinus politiką šiurkščiai pažeidus Konstituciją, nuslėpus ryšius su buvusiu KGB pareigūnu, Seime buvo pradėtas apkaltos procesas. Buvęs socialdemokratas sprendimą trauktis iš Seimo priėmė po nesėkmingos apkaltos, kai po to prie parlamento buvo surengtas tūkstantinis mitingas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.23; 07:00

Kalėjimo grotos. Slaptai.lt nuotr.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Lietuvos Vyriausybei perdavė Saudo Arabijos piliečio Mustafa Ahmed Adam al-Hawsawi peticiją prieš Lietuvą, kurioje pareiškėjas skundžiasi dėl kankinimų ir laisvės apribojimų, patirtų specialioje Jungtinių Amerikos Valstijų Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) suėmimo ir tardymo programoje kovoje su terorizmu. 

Anot pareiškėjo, jis esą buvo perkeltas į Lietuvoje veikusį slaptą CŽV kalėjimą ir čia buvo laikomas nuo 2005 m. iki 2006 m. kovo 25 d., kai CŽV slaptasis kalėjimas tariamai buvo uždarytas dėl negalėjimo suteikti būtinąją medicinos pagalbą. 

Šioje byloje EŽTT pasiūlė šalims sudaryti taikų susitarimą. Jei iki kovo 22 d. taikus susitarimas nebus pasiektas, Lietuvos Vyriausybė turės per 6 savaites pateikti atsakymus į bylos šalims suformuotus klausimus. 

Pasak teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, artimiausiu metu Vyriausybė apsvarstys šį klausimą ir priims sprendimą. 

Pareiškėjas Al-Hawsawi buvo pateikęs skundą EŽTT ir prieš Lenkiją dėl galimo kalinimo šioje šalyje veikusiame CŽV kalėjime. Tačiau išslaptinus daugiau CŽV dokumentų, paaiškėjo, kad pareiškėjas tuo metu buvo kalinamas Afganistane. Todėl ši byla buvo išbraukta iš EŽTT bylų sąrašo. 

ELTA primena, kad praėjusių metų gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.12; 07:18

Centre – Rusijos opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ketvirtadienį paskelbė nuosprendį, kad Rusijos vykdyti pakartotiniai opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno areštai buvo politiškai motyvuoti. Todėl Rusija opozicionieriui turės sumokėti 63 678 eurų kompensaciją. A. Navalnas laikomas vienu griežčiausių prezidento Vladimiro Putino kritikų.

A. Navalnas buvo pateikęs Strasbūrui kelis skundus dėl septynių savo sulaikymų 2012-2014 metais ir po to skirtų pinginių baudų bei kalinimo bausmių.

Sutelkdamas dėmesį į du Kremliaus kritiko sulaikymo atvejus, Strasbūro teismas konstatavo, kad be to, jog buvo pažeistos A. Navalno teisės į laisvę, susirinkimų laisvę ir teisingą teismą, „jais siekta užgniaužti politinį pliuralizmą“.

Rudenį 42-erių metų amžiaus Kremliaus kritikas atliko dvi vieną po kitos skirtas laisvės atėmimo bausmes dėl raginimo dalyvauti protestuose. Savo areštus ir bausmes A. Navalnas vertina kaip politiškai motyvuotus mėginimus jį įbauginti.

„Tai teisingas nuosprendis“, – po jo paskelbimo Strasbūre sakė A. Navalnas. Jis teigė esąs patenkintas, kad teisėjai Rusijos žinybų veiksmus prieš jį pagaliau traktavo kaip politiškai motyvuotus. Tai svarbu ne tik jam, bet ir kitiems žmonėms Rusijoje, kurie sulaikomi kiekvieną dieną.

A. Navalnas per dvi demonstracijas buvo sulaikytas tikslingai, nors jose nevaidino vadovaujančio vaidmens, konstatavo teisėjai. Tikrasis tikslas esą neabejotinai buvo užgniaužti „politinį pliuralizmą“ Rusijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.16; 05:00

Pastarųjų metų Rusijos specialiųjų tarnybų elgesys Vakarų Europoje rodo visišką nekompetenciją arba siekį eskaluoti situaciją, mano Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis. 

„Pastarųjų mėnesių įvykiai rodo arba Rusijos agresyvėjimo požymius, arba visišką neprofesionalumą. Manau, kad mums nereikėtų pamiršti – o gal tai yra karo šauklys. Gal situacija specialiai yra eskaluojama. Juk labai sunku nuspręsti, kas vyksta Kremliaus vadovų galvose“, – Delfi.lt eteryje sakė D. Jauniškis. 

Pasak VSD vadovo, nuolatinis Rusijos bandymas neigti savo veiksmus darosi kiek juokingas. Tačiau tendencija, kad Rusijos valdžia bet kokiomis priemonėmis dangsto tarnybas, turėtų kelti nerimą. Tuo tarpu panašių provokacijų Lietuvoje mažėja. 

„Manau, kad gali būti dabar nusitaikyta į kažkokias silpnesnes grandis Europoje. Lietuvoje visuomenė yra pakankamai sąmoninga, kad atskirtų tikras žinias nuo netikrų, ir nebetiki pasakomis. Tarnybos čia dirba, ir kryptis labai aiški yra“, – tikino D. Jauniškis. 

Tuo tarpu paklaustas pozicijos dėl galimų Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimų Lietuvoje, kurių egzistavimą pripažino viename tokių kalėjusiam asmeniui kompensaciją priteisęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), VSD vadovas tiesaus atsakymo vengė ir tikino, kad jo organizacija bendradarbiavo su visomis norėjusiomis institucijomis.

„Turime suprasti, kad EŽTT teisia ne už kriminalinius nusikaltimus, kuriems reikalingi įrodymai. Tai vėl grįžtame prie klausimo, ar buvo kalėjimas. Kamuolys yra Prokuratūros rankose, kuri po dar vieno tyrimo iš esmės turėtų atsakyti. Iš VSD pusės buvo absoliutus bendradarbiavimas“, – tikino D. Jauniškis. 

ELTA primena, kad trečiadienį VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (AOTD) mini Lietuvos žvalgybos šimtmetį. Pasak žvalgybos vadovo Dariaus Jauniškio, žvalgybos veiklos šimtmetis – puiki galimybė įvertinti visą tarnybų nueitą kelią, viską permąstyti ir išmokti tam tikras pamokas, kad praeities klaidų nekartotume ateityje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-24

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ Lietuvai teks įvykdyti, nes kito pasirinkimo jau nebėra. Seimo pirmininkas sako, kad Lietuvai nereikėjo skųsti EŽTT sprendimo, reikėjo iš karto vykdyti teismo sprendimą, gal tuomet šią bylą visi jau būtų pamiršę. 

„Mes jau tuomet kalbėjome: jeigu sumokėtume, gal tada pasibaigtų tos temos aktualinimas.(…) Manau, jeigu mes esame teisinė valstybė, turime pripažinti teismų sprendimus ir turime juos vykdyti. Jau visos galimybės ginti valstybę yra išnaudotos, tai dabar belieka įgyvendinti sprendimą“, – trečiadienį „Žinių radijui“ teigė Seimo pirmininkas.

Pasak teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, įdomiausia yra tai, kad dar neaišku, kaip reikės pervesti priteistus pinigus.

„Sprendimas yra toks, koks yra. Mes gerbiame teismą ir jį vykdysime. Visas savo galimybes jau išnaudojome. Čia yra pats įdomiausias klausimas – mes nežinome, nei kur tas žmogus yra, nei kur reikia pervesti pinigus, neturime jo sąskaitos, nėra žmonių, kas tam žmogui atstovautų. Kreipsimės ir ieškosime to žmogaus, manau, bus nepaprasta“, – sakė teisingumo ministras.

Pasak ministro, pinigus reikia pervesti iki sausio 9 dienos.

„Mes privalome vykdyti teismo sprendimą, labai daug diskusijų mūsų šalyje jau turėjome. Nuosekliai laikėmės pozicijos, kad kalėjimo CŽV Lietuvoje nebuvo, bet kadangi yra toks teismo sprendimas, mes jį vykdysime ir, matyt, mokėsime priteistas sumas“, – teigė E. Jankevičius.

EŽTT teisėjų kolegija antradienį paskelbė neigiamą atsakymą ir neperdavė Didžiajai kolegijai Lietuvos Vyriausybės skundo peržiūrėti sprendimą, kad Lietuvos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikusiame slaptame CŽV kalėjime buvo neteisėtai įkalintas palestinietis Abu Zubaydahas.

Kaip ELTA skelbė, gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-10

Jei Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) atmes Lietuvos skundą dėl teismo sprendimo byloje „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“, bus pradėtas vidaus tyrimas dėl JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimų Lietuvoje, teigia premjeras.

„Kai bus priimtas galutinis sprendimas ir jau nebebus vietos interpretacijoms dėl to, ar mes išnaudojome visas teisines priemones, reikėtų išsiaiškinti situaciją detaliai. Žinoma, yra valstybės reputacijos klausimas, tačiau yra ir žemiškesnių klausimų. Pavyzdžiui, kokie pareigūnai apie tai žinojo, kur nukeliavo, kaip teigiama, grynieji pinigai, kuriais operacija buvo finansuojama“, – svarstė ministras pirmininkas.

S. Skvernelis aiškino, kad galiausiai būtų kreipiamasi į prokuratūrą, kad situacija būtų įvertinta ir tą vertinimą sektų pasekmės.

Kaip ELTA jau skelbė, gegužės 31 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas) sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje.

Prieš kurį laiką Lietuva buvo nusprendusi nesikreipti į Strasbūro teismo Didžiąją kolegiją „Abu Zubaydah“ byloje. Tokį sprendimą lėmė visuma veiksnių, dėl kurių kreipimasis aiškiai nepasiektų tikslo, o galimai dar ir pakenktų Lietuvos reputacijai tarptautinėje erdvėje.

Sprendimui įsiteisėjus rugpjūčio 31 d. Lietuvos institucijos nustatytais terminais turi reikiamų priemonių, siekdamos tinkamai įgyvendinti Teismo sprendimą, įskaitant pareiškėjui priteistos piniginės kompensacijos sumokėjimą. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydah. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.07; 05:00

Italijos valdžia teigia, kad Romoje įsikūrusi romų stovykla kelia grėsmę žmonių sveikatai. EPA – ELTA nuotr.

Protestų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) nurodymo nepaisydama Italijos policija ketvirtadienį pradėjo griauti ilgai egzistuojančią romų stovyklą sostinėje Romoje, skelbia BBC.

Romai atsisako išsikelti. EPA – ELTA nuotr.

Stovyklos, namais esančios apytikriai 300 žmonių, likvidavimo operacija pradėta auštant.

Romos miesto savivaldybės teigimu, stovykla tapo grėsme visuomenės sveikatai.

Policija neigė kai kurių romų tvirtinimus, kad prieš stovyklos gyventojus buvo naudojama jėga. Kol kas nežinoma, ar romų šeimoms bus suteikti kiti būstai.

Dauguma Italijos romų (čigonų) gyvena skurde.

Stovykloje romai protestavo laikydami plakatus su užrašais, skirtais Romos merei: „Virginia Raggi, palikite mūsų šeimas ramybėje“.

Italijos vidaus reikalų ministras ir premjero pavaduotojas Matteo Salvinis ir jo partija „Lyga“ kaltina romus vagystėmis. Tuo tarpu daugelis romų skundžiasi, kad dėl diskriminacijos jiems sunku susirasti darbus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.28; 05:00

Pradedama svarstyti rezonansinė politinės korupcijos byla. Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Penktadienį pradėjus nagrinėti politinės korupcijos bylą, kaltinamieji reikalavo nušalinti tiek prokurorą, tiek pačią teisėjų kolegiją.

Dėl to teismas pasisakys birželio 15 dieną, 8 valandą, kai bus skelbiama nutartis. 

Byloje teisiamieji siekia nušalinti tiek prokurorą Justą Laucių, tiek ir visą teisėjų kolegiją. „MG Baltic“ koncernas poveikiu teismui kaltina ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. O Eligijus Masiulis teigia, kad prokuroras šią savaitę lankėsi Prezidentūroje, tad turėtų nusišalinti.

Prokuroras J. Laucius po posėdžio žurnalistams teigė, kad net jei jį nušalintų, „nepakeičiamų prokurorų nėra“, tačiau advokatų argumentai, kad jis yra šališkas, yra nepagrįsti. Jis taip pat neigė E. Masiulio kaltinimus, kad jis šią savaitę lankėsi Prezidentūroje.

„Šešiolika metų nesilankiau tame pastate“, – žurnalistams po posėdžio sakė prokuroras.

Į tai E. Masiulis atkirto, kad „viskas artimiausiu metu taps aišku“, tačiau į žurnalistų klausimą, ar tai reiškia, jog jis pateiks įrodymų, neatsakė.

E. Masiulis taip pat teigė, kad nors posėdyje prokuroras tikino, jog susirašinėjimas elektroniniu paštu su prezidente yra byloje, per apklausas tai nebuvo pateikta.

„Noriu objektyvaus proceso, kad prokuroras neišiminėtų iš bylos to, kas jam pasirodė nesvarbu. O teisėjams tai gal pasirodys svarbu“, – sakė E. Masiulis.

Koncerno advokatas Linas Belevičius, Vilniaus apygardos teismui posėdyje padarius pertrauką, žurnalistams teigė, kad teisėjų kolegija turėtų nusišalinti. Be to, užsiminė apie planus kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT).

„Paskaitykime NSGK išvadą, kurią patvirtino Seimas. Jau šioje išvadoje koncernas yra įvardytas kaip nusikalstama grupė. Tai gal apskritai nebereikia teismo, Seimas galėtų ir bausmę paskirti. Vytautas Bakas jau skaičiuoja milijardus, galėtų ir metus paskaičiuoti. Lygiai taip pat apie atskirus įrodymus yra kalbėjusi prezidentė per pastarąjį laikotarpį. Esant tokiai situacijai, tos garantijos, kurių reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismas, iš kaltinamųjų yra atimtos – tiek į nepriklausomą teismą, tiek į nekaltumo prezumpciją“, – žurnalistams sakė L. Belevičius.

Anot jo, valstybė nesugeba organizuoti teismų darbo.

Prokuroras Justas Laucius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Jeigu valstybė nesugeba organizuoti tokių teismo procesų, reiškia ji nesugeba. (…) Galbūt tegul organizuoja NSGK posėdžius ir parlamentinius tyrimus. Labai puikiai sekasi. (…) Aš manau, kad sulaukime teismo sprendimo, tai buvo gynybos argumentai, kur galiausiai pasisakys Europos Žmogaus Teisių Teismas“, – tikino L. Belevičius.

Anot jo, į EŽTT bus kreipiamasi, kai ateis „tam tinkamas procesinis laikas“.

Šį kartą į teismo posėdį atvyko visi teisiamieji: buvę liberalai Gintaras Steponavičius, Šarūnas Gustainis, E. Masiulis, taip pat buvęs „darbietis“ Vytautas Gapšys ir buvęs koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.

R. Kurlianskis pareiškė norintis, kad būtų nušalinta visa teisėjų kolegija. E. Masiulis nori, kad būtų nušalintas prokuroras J. Laucius, pastarąjį nušalinti nori ir Š. Gustainis. Nušalinimų reikalauja ir „MG Baltic“ koncernas. V. Gapšys ir G. Steponavičius nepareiškė noro nušalinti teisėjus arba prokurorą.

E. Masiulis teismo posėdyje nusprendė pasisakyti ne tik per advokatą, bet ir pats. Jis teigė, kad prokuroras turėtų išvengti bet kokių įtakų, o, jo žiniomis, trečiadienį, apie 10.45 val., prokuroras lankėsi Prezidentūroje. Tai E. Masiuliui sukėlė įtarimų, apie ką buvo kalbamasi.

E. Masiulio advokatas Mindaugas Bliuvas prokurorą kaltino šališkumu, nusistatymu prieš E. Masiulį bei kad jis teismui pateikė ne visą informaciją.

Š. Gustainio advokatas Linas Kuprusevičius kaip argumentą naudojo konservatoriaus, kurio narystė partijoje sustabdyta, Lauryno Kasčiūno susitikimą su „MG Baltic“ atstovu. Anot jo, situacija analogiška kaip Š. Gustainio, skiriasi tik jų atstovautos partijos. Pasak advokato, Mantas Adomėnas susitikimuose su „MG Baltic“ prašė paramos. Tačiau, advokato teigimu, nors duomenų gerokai daugiau, L. Kasčiūnas ir M. Adomėnas buvo apklausti kaip liudytojai ir jiems „net nebuvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas“.

„MG Baltic“ advokatas L. Belevičius teigė, kad abejotina, jog teisėjai gali būti nešališki. Anot jo, tuo laikotarpiu, kai teisėjai turėjo susipažinti su bylos medžiaga – nuo balandžio pabaigos iki ketvirtadienio – aukščiausi šalies vadovai ne kartą „MG Baltic“ įvardijo kalta, organizuota nusikalstama organizacija.

Pasak jo, prezidentė D. Grybauskaitė kelis kartus pasisakė apie bylą, taip darydama spaudimą teismui. Jis įvardijo D. Grybauskaitės interviu LRT televizijai ir portalui delfi.lt, kur ji kalbėdama apie galimą E. Masiulio kyšį, įvardindama „paskolą dėžutėje“ iškėlė rankas ir parodė kabučių ženklą. Advokato teigimu, tai yra nepalankios visuomenės nuomonės formavimas, tai galima vertinti kaip jos nuomonės išsakymą teismui, kokio sprendimo ji tikisi.

Jis taip pat teigia, kad tai, jog VSD pažymos apie „MG Baltic“ buvo paviešintos žiniasklaidai, rodo, kad Seimo NSGK nariai galėjo norėti iš anksto suformuoti nuomonę apie bylą.

L. Belevičius taip pat įvardijo, kad prie spaudimo prisidėjo Seimo narių V. Bako, Rasos Juknevičienės, Gabrieliaus Landsbergio, Naglio Puteikio pasisakymai, taip pat Vilniaus miesto mero – Remigijaus Šimašiaus – teiginiai.

„Už žiniasklaidos kampanijos metu informacijos atsakinga yra būtent valstybė ir valstybės pareigūnai. (…) Kampanija vyko tuo metu, kai buvo suformuota teisėjų kolegija“, – posėdyje sakė L. Belevičius, teigdamas, kad žiniasklaidoje pasirodę pranešimai daugiausiai buvo VSD ataskaitų turinio perrašymas.

R. Kurlianskio advokatas Simonas Slapšinskas teigė, kad tiek prezidentės pasisakymai, tiek kitų politikų svarstymai, ar E. Masiulio gauti pinigai buvo paskola, darė įtaką teisėjų kolegijai.

„Jeigu gerbiama kolegija padarytų tas pačias išvadas kaip prezidentė, natūralu, kad kils klausimų apie nešališkumą. (…) Tam, kad būtų išvengta abejonių teismo nešališkumu, manau, kad visgi esant šioje situacijoje, yra pagrindo gerbiamai kolegijai nusišalinti“, – posėdyje sakė S. Slapšinskas.

Prokuroras J. Laucius, kalbėdamas apie teisėjų nušalinimą, teigė, kad tai, jog šalies vadovai pasisakė apie „MG Baltic“ bylą, nėra privaloma teismui, todėl tai nėra tinkamas argumentas nušalinti kolegiją.

„Šalyje realiai veikia valdžių padalijimo principai. (…) Neturi jokio pagrindo išvadai, kad būtent dėl to, kad teisėjai turėtų kažkaip reaguoti į Seimo narių ar kitas pastabas“, – sakė prokuroras.

Prieš teismo posėdį G. Steponavičius, dėl kurio neatvykimo ketvirtadienį buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teigė, kad nežinojo, jog bylos nagrinėjimas sutriks.

„Nemaniau, kad mano nepasirodymas sutrikdys bylos nagrinėjimą. (…) Esu suinteresuotas kuo greitesniu bylos nagrinėjimu“, – prieš teismo posėdį žurnalistams teigė G. Steponavičius.

Kaltinimai pareikšti ir pačioms Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijoms bei „MG Baltic“.

Buvęs liberalas Eligijus Masiulis (k) ir buvęs „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.

Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G. Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst., E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu. Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.

Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.

Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.

Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.09; 08:27

Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teisme Karolina Bubnytė-Širmenė, komentuodama Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) priimtą verdiktą, kuriuo pripažįstama, kad Lietuvos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikusiame slaptame CŽV kalėjime buvo neteisėtai įkalintas palestinietis Abu Zubaydahas, sako, kad EŽTT priimdamas sprendimas remiasi kitokiais standartais nei nacionaliniai teismai.

K. Bubnytė-Širmenė pabrėžė, kad EŽTT remiasi vien netiesioginiais įrodymais, kurie yra prieinami viešojoje erdvėje.

„Jokių tiesioginių įrodymų nėra ir nėra nustatyta, kad orlaiviais būtų gabentas į Lietuvą ar iš Lietuvos būtent tas asmuo. Ir nėra nustatytų jokių konkrečių Lietuvos pareigūnų dalyvavimo. Yra remiamasi daugiau aplinkybėmis, kurios yra nustatytos iki pareiškėjo atgabenimo į Lietuvą, bylose prieš kitas valstybes“, – aiškino Vyriausybės atstovė EŽTT.

„Mes kalbame apie situaciją, kai taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai. Jeigu nacionaliniu lygmeniu baudžiamojoje teisėje reikalaujama nustatyti be jokios abejonės, tai čia yra truputėlį kitoks standartas, kai yra labiau tikėtina, negu netikėtina“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė, pridurdama, kad pagrindiniai EŽTT dokumentai priimant sprendimą buvo 2014 metais paviešinta JAV Senato ataskaita ir kiti tarptautinių organizacijų ir nevyriausybinių organizacijų tyrimai.

Ji taip pat akcentavo, kad teismo sprendime nėra nustatyti, kokie konkrečiai kankinimai tariamiems kaliniams buvo taikomi Lietuvoje. Anot jos, inkriminuojami kankinimai tiesiog paimti iš bendros CŽV kaliniams taikytos kankinimų praktikos.

„Tiesiog teismas (EŽTT – ELTA) remiasi bendru CŽV kaliniams taikytu režimu ir iš to daro išvadą, visiškai nedetalizuodamas, kad tas elgesys su pareiškėju prilygo elgesiui draudžiamam pagal konvencijos trečią straipsnį“, – kalbėjo K. Bubnytė-Širmenė.

Ji taip pat pabrėžė, kad ieškos argumentų, jog Lietuvai nepalankus sprendimas būtų peržiūrėtas.

„Tikimybė, jei argumentų surasime, yra, kad kažkas pasikeis, bet šiuo metu dar nesame nusprendę, ar tikslinga kreiptis“, – sakė Vyriausybės atstovė EŽTT ir aiškino, kad Lietuvos pozicijos išdėstymui buvo skirtos didelės pastangos.

Anot jos, EŽTT buvo aiškinta, kad užfiksuotais skrydžiais į Lietuvą buvo gabenta slapta ryšių įranga, kuri buvo skirta dviem Lietuvos teritorijoje esantiems objektams.

Vyriausybės atstovė EŽTT tai pat pridūrė, kad jei Lietuvos prokuratūra nuspręs, kad tokių kalėjimų nebuvo, kils nemaža problema dėl EŽTT sprendimo vykdymo.

Pasak K. Bubnytės-Širmenės, EŽTT konstatavimas Lietuvai užtraukia keletą Europos žmogaus teisių konvencijos – ELTA garantuojamų teisių pažeidimų.

Pasak jos, yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos tryliktojo straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.

Yra konstatuoti konvencijos trečio straipsnio – kankinimų uždraudimas, konvencijos penkto – teisė laisvę ir saugumą, konvencijos aštunto – teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir konvencijos 13 straipsnio – teisė į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ketvirtadienį priėmė verdiktą, kad Lietuva ir Rumunija prisidėjo prie JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vykdytos programos, leisdamos laikyti terorizmu įtariamus asmenis jų teritorijose įkurtuose slaptuose kalėjimuose.

Šiuo metu Gvantaname kalintys du įtariamieji padavė šalis į teismą, tvirtindami, kad nuo 2004 iki 2006 metų buvo laikomi vadinamuosiuose CŽV „juoduosiuose objektuose“.

Lietuva buvo pripažinta kalta dėl to, kad jos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikė slaptas CŽV kalėjimas, kuriame tuo metu buvo neteisėtai įkalintas aukšto rango palestiniečių „Al Qaeda“ operatyvininkas Abu Zubaydahas.

Teismas nusprendė, kad tiek Lietuva, tiek Rumunija pažeidė įtariamųjų teises pagal Europos žmogaus teisių konvenciją.

Abi šalys įpareigotos nukentėjusiais pripažintiems vyrams sumokėti po 130 tūkst. eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.01; 05:00