Rusnėje įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei“. URM nuotr.

Rusnėje šeštadienį surengtoje iškilmingoje ceremonijoje „Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei“ apdovanotas mokytojas, visuomenininkas Vytautas Toleikis.
 
V. Toleikis atrado ir tyrinėja rusniškio litvako Hermanno Kallenbacho draugystę su Mahatma Gandžiu. Ši draugystė taip pat įamžinta Rusnėje stovinčiu Romo Kvinto paminklu, kuris buvo atidengtas 2015 metais ant Atmatos upės kranto.
 
Apdovanojimas „Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei“, kurį įsteigė Lietuvos ir Indijos forumas, įteiktas antrą kartą. 2019 metais apdovanojimas įteiktas Indijos garbės konsului Lietuvoje Rajinderiui Chaundhary.
 
Ceremonijos metu taip pat buvo pristatytas naujas straipsnių rinkinys „Sielos dvyniai“, apie M. Gandžio ir H. Kallenbacho pažintį ir jų bendrą veiklą Pietų Afrikoje. Knygą bus galima rasti viešosiose bibliotekose ir Rusnės Salos etnokultūros ir informacijos centre, pažymima Užsienio reikalų ministerijos pranešime.
 
M. Gandis ir H. Kallenbachas susipažino Pietų Afrikoje XX amžiaus pradžioje. H. Kallenbachas tapo artimu M. Gandžio draugu bei finansiškai rėmė M. Gandžio inicijuotą nesmurtinio pasipriešinimo sąjūdį.
 
2021 metais bus minimos 130-osios H. Kallenbacho gimimo metinės.
 
Ceremonijoje Rusnėje dalyvavo Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis, Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė, JAV ambasadorius Robertas Gilchristas, Vokietijos ambasadorius Matthias P. Sonnas, Izraelio ambasadorius Yossi Levy, Indijos ambasadorius Tsewangas Namgyalas, Lietuvos ambasadorius Indijoje Julius Pranevičius, Indijos garbės konsulas Rajinderis Chaudhary, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.27; 07:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys, „valstietis“ Audrys Šimas Seimo plenariniame posėdyje yra apgailestavęs dėl savo elgesio, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes jo rankos pakėlimas balsuojant komitete priminė nacių saliutavimą. Dėl savo veiksmo A. Šimas taip pat atsiprašė Lietuvos žydų bendruomenės.

Atrodytų, po Seimo nario atsiprašymo, kad jis ne taip galėjo būti suprastas, reikalas baigtas. Bet ne.

Vakar LRT.LT pranešė.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1187225/etikos-sargai-vertins-lietuvos-zydu-bendruomene-izeidusi-audrio-simo-balsavimo-buda?

“Seimo Etikos ir procedūrų komisija trečiadienį nutarė pradėti tyrimą dėl žydų bendruomenę įžeidusio Seimo nario Audrio Šimo balsavimo metu atlikto veiksmo, kuris papiktino žydų bendruomenę, nes priminė nacistinį saliutavimą.

Išvadų projektą šiuo klausimu rengs Seimo narė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir Onutė Valiukevičiūtė.

Į komisijos posėdį atvykusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky prašė įvertinti A. Šimo elgesį, nes Seimo nariui, anot jos, turėtų būti taikomi aukšti etikos standartai. Ji taip pat paprašė perduoti jam knygą apie žydų istoriją.

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

„Privalome pradėti tyrimą ir pasisakyti aiškiai ir nedviprasmiškai, nes tai meta šešėlį, labai negražų, negarbingą mums visiems“, – sakė Seimo narė V. Čmilytė-Nielsen.”

Iki kokio idiotizmo reikia nusiristi, kad visiems geriau matomame rankos pakėlime balsuojant įžvelgti nacistinį pasveikinimą.

Kai aš, eidamas šaligatviu kitoje gatvės pusėje pamatau priešinga kryptimi einantį gerą pažįstamą ir mūsų žvilgsniai susitinka, aš išmetu į priekį ranką, kartais pamojuoju ja, kartais ne. Pažįstamas man atsako tuo pačiu. Tas gestas civilizuotame pasaulyje reiškia Hi Hi. Google vertėjas iš anglų kalbos verčia „Labas, labas“. Ne „Heil Hitler“.

O čia – balsuojant. Visai išprotėjo pasaulis. Matyt, neturi ką veikti pandemijos metu.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Bet labai įdomu, ką etikos sargai parašys savo išvadose ir kokios  bausmės ir iš ko susilauks jau atsiprašęs Seimo narys po jų. Gal Seimas turės balsuoti dėl Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadų, kuriose Seimo nariui, pavyzdžiui, bus liepta 100 kartų iš eilės pakelti kampu sulenktą kairę ranką?

Stebėsim.

Tik nuo kada tokia jautri pasidarė Vilniaus Lenino rajono prokurorė Faina Kukliansky, kaltinusi „bananų paragavusius“ „Bananų baliuje“ 1988 m.? Ten ištiestos dešinės  milicininkų rankos, primenančios nacistinį pasveikinimą, ne rankų pirštais užsibaigdavo, o guminėmis lazdomis.

2020.06.11; 08:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Lemiamas liudijimas

Sunku nuspėti, kiek Rūtos Vanagaitės, neteisingai apkaltinusios savo senelį Vanagą dalyvavimu Holokauste, pavyzdys paveikė Jono Noreikos anūkę Silvia Foti, tačiau užsienio žiniasklaidai S. Foti vaidmuo atrodė labai įtikinamas: kas gali būti stipriau už pačios vaikaitės nuosprendžius? Ir dar kokius nuosprendžius!

BBC World Service radijo laida „Outlook“ pasikalbėjo su kapitono Jono Noreikos anūke Silvia Foti ir jo aukų giminaičiu Grant Gochin. 23 minučių pasikalbėjimo anglų kalba klausėsi 75 milijonai klausytojų, tai yra, 1% žmonijos. Laida pavadinta „Tiesa apie mano senelį didvyrį“, – „Vakarų eksprese“ skelbia litvako G.Gochino samdomi tyrėjai. Ir kaip visuomet – skambus melas: tie 75 milijonai yra ne tos laidos klausytojai, bet BBC tinklapio gerbėjai. „Mano senelis–brutalus kolaborantas“, „Kas buvo mano motina? Mano močiutė? Kas aš?“, „Amerikietė pasmerkė Lietuvą už jos senelio-nacisto heroizavimą“ (čia jau Kremliaus ruporų džiugesys) – tokios ir panašios antraštės pasipylė po pasaulį.

O vasarop perskaitėme štai tokį pareiškimą:

Esu Silvia Foti, Jono Noreikos anūkė. Faktai apie mano Senelį tikrai akivaizdūs. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išsisukinėjimai, neigiantys jo kaltę, dergia Tautą ir žeidžia mano Senelio aukų atminimą ir orumą. 

Negaliu abejingai stebėti, kaip Lietuvos Valdžia apgaulingai iškraipo ir perrašinėja istoriją su tikslu pateisinti savo sumanymą mano Senelį paversti tautos didvyriu. Jis toksai nebuvo. Mano Senelis buvo Holokausto kaltininkas, ir jis buvo ne vienintelis. Lietuva turi laisvę ir kartu atsakomybę pažvelgti į lietuvių veiksmus Holokausto metu. Turime pamatyti savo senelių nusižengimus. Jau laikas. Raginu Lietuvos Valdžią pasakyti tiesą ir pašalinti visus mano Senelio apdovanojimus. Tiesiog, tokiu būdu pagerbti jo aukas. Prašau visus laisvę ir taiką mylinčius lietuvius pasirašyti šią peticiją vardan Jono Noreikos aukų, dėl jų gailestauti, jų gedėti, juos gerbti.

Garbės signatarais sutiko būti J.Noreikos aukų [!] giminaičiai, taip pat pagarbūs žydai šviesuoliai, stebėję istorinį teismo posėdį [čia turbūt turimas omeny Dovydas Kacas – apie jo vaidmenį sustabdant A. Ramanausko-Vanago paminklo statybą New Britaine jau rašėme]. Kartu su S. Foti pasirašė jos vyras, katalikų parapijos diakonas Franco Foti, ir jų sūnus Gabriel Foti [taigi, J. Noreikos provaikaitis], kartu su G. Gochinu pasirašė jo vyras, Russell JamesLyon, jų sūnus, Lietuvos pilietis Bryce Gochin-Lyon“…

„Garbės (!) signataru“ taip pat panoro būti Tomas Venclova, atkakliai ginantis savo dėdės – Petro Cvirkos (kuris kartu su jo tėvu Antanu Venclova pasirašė sovietų okupantų deklaraciją dėl Lietuvos „įstojimo“ į sovietų imperiją) įamžinimą, Rūta Vanagaitė ir jos „Mūsiškių“ bendraautorius  Efraimas Zuroffas, litvakų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šią liepą minint Šiaulių geto sunaikinimo 75-etį Šiauliuose buvo atidengta atminimo lenta žydų gelbėtojui kunigui Jonui Borevičiui. Iškilmingoje ceremonijoje kalbėjusi litvakų pirmininkė Faina Kukliansky ironizavo dėl netikrų žydų gelbėtojų vilko kailyje – taikė Jonui Noreikai, kurį Genocido tyrimo centras, remdamasis Domo Jasaičio ir kitais šiauliečiais liudytojais, pavadino žydų gelbėtojų „stogu“. Žavi likimo ironija: p. Kukliansky, organizavusi tarptautinį pasipriešinimą prieš J. Noreikos atminimo lentą, pati to nenutuokdama, ir parodė vartus, į kuriuos, perfrazuojant Šventraštį, ir reikia belstis. Būtent kunigas jėzuitas Jonas Borevičius, Gaono žydų muziejaus siūlymu už žydų gelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, ir saugojo didžiąją Jono Noreikos paslaptį!

Lietuvos jėzuitų provincijos archyve guli dokumentuoti 1986 m. kun. Jono Borevičiaus liudijimai, pasakyti Čikagos teisme, byloje Jungtinės Amerikos Valstijos prieš Antaną Virkutį. Ši byla, į kurią kun. J. Borevičius buvo pakviestas kaip tų laikų liudininkas, nėra niekaip susijusi su Jonu Noreika ir jo vardo greičiausiai J. Borevičius net nebūtų ištaręs, jei ne amerikiečių nepatiklumas. Jie taip atkakliai tardė kun. J. Borevičių, bandydami įsitikinti, ar jis tikrai buvo Šiaulių pogrindžio dalyvis, ar tikrai gelbėjo žydus, taip ilgai klausinėjo visokiausių smulkmenų – kas, kada ir kaip – kad vienu momentu tėvas Borevičius net pyktelėjo: „prieš Jus juk sėdi inteligentiškas žmogus, kunigas“. Po to atsiprašė… Užtat mes turime būti dėkingi amerikiečiams už tą įkyrų naivumą.

„Tėve Borevičiau, ar Jūs žinote apie pogrindinį judėjimą, vykusį Lietuvoje nacių okupacijos metais?“ „Taip, žinau. Jis buvo aktyvus. O vieną dieną, pogrindžio vadas susitiko su manimi ir paprašė bendradarbiauti“. „Tas vadas, apie kurį kalbate, koks buvo jo vardas?“ „Jonas Noraika [Noreika].“ „Ar jis vadovavo visos Lietuvos mastu?“ „Ne. Tik Vakarų Lietuvos.“ „Šiaulių srities?“ „Vakarų Lietuvos, tai daugiau nei Šiaulių.“  „Ar tai apėmė ir Šiaulių sritį?“ „Vakarinę dalį, ponia“. „Koks buvo pogrindžio tikslas?“ „Kai jis manęs paprašė dalyvauti tame [pogrindžio] darbe, aš jam pasakiau, jog man priimtina tik labdaringa, o ne politinė ar karinė veikla. Ir jis sakė, jog su tuo sutinka. Ir paprašė sutelkti nedidelę kunigų grupelę, kuri tiesiogiai padėtų žydams Šiaulių gete.“ „Ar galite paaiškinti, kodėl pasakėte p. Noraikai [Noreikai], jog nenorite dalyvauti politiniuose arba kariniuose reikaluose?“ „Labai paprastai. Aš esu katalikų kunigas, ponia. Taigi, pasakiau jam, jog užsiimu socialiniu, o ne politiniu ar kariniu darbu.“ „Kaip suorganizavote šią kunigų grupelę?“ „Labai paprastai…“

Kun. J. Borevičius. LJPA nuotrauka

Kun. J. Borevičius, matyt, pamokytas J. Noreikos, žydų gelbėjimo grupelę suorganizavo pagal antinacinio pasipriešinimo organizacijoje „Lietuvių frontas“ veikusią griežtą konspiracinę taisyklę pogrindžio grupes sudaryti tik iš 3 asmenų. Kun. J.Borevičius kitus du kunigus pasirinko ne tik pagal patikimumą, bet ir pagal jų gyvenamas vietas, tinkamas žydus išvesti iš miesto. Šiaulių žydų getas buvo netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, tad šios bažnyčios kunigas P. Dzegoraitis naktį per geto tvoros skylę išvesdavo žydus ir atvesdavo prie miesto centre esančios Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios, kur kunigavo J. Borevičius. Keletą valandų pailsėję jėzuitų rezidencijoje, apie 2-3 nakties žydai iškeliaudavo į Kužius, esančius 12 km. nuo Šiaulių, kur apsistodavo Kužių klebono A. Kleibos pastogėje. Joje kartais buvo slepiama net iki 15–20 žydų šeimų, kol kun. A. Kleibai pavykdavo surasti juos priimančius ūkininkus. 

Paklaustas, ar be šių trijų kunigų dar kas nors dalyvavo gelbėjimo grupelėje, kun. J. Borevičius atsakė: „Pogrindyje dirbama trise. Trys ir trys, ir trys… Nes, jeigu tave pagaus ir kankins, ir jei prarasi šaltakraujiškumą, stiprybę, tuomet papasakoti gali tik apie kitus du. Jeigu apie tai žinotų didesnė žmonių grupė, tuomet būtų sunku išlaikyti paslaptį, ir mūsų sunkiai, bet pasitenkinimą teikiančiai užduočiai padėti vargšams žmonėms, iškiltų didžiulis pavojus; naciai juk galėjo viską sunaikinti ir, Dievulėliau, tėvą Zigoraitą, tėvą Kleibą ir mane nušauti.“

Amerikiečiams teisininkams tas ypatingas slaptumas atrodė įtartinas: „Aš suprantu, kad Jums tai atrodo akivaizdu, nes gyvenote tuo laikotarpiu. Bet ar galite paaiškinti teismui, kodėl sakote, jog tai buvo tokia paslaptis, kad niekieno neklausėte apie jų įstraukimą į pogrindžio veiklą?“„Pogrindis – labai griežta paslaptis, ponia. Vadovybė nurodo, ką turi daryti ir viskas. Pogrindyje kiekviena grupė turi savo užduotį. Tik mes trys žinojome šį faktą. Kiti nujautė, kad kažkas vyksta. Bet tai buvo slapti reikalai. Ponia, jeigu apie faktą žinos tik vienas žmogus – tai bus paslaptis. Jeigu du žmonės – tai jau rizika. Jeigu trys žmonės – didelė rizika.“

Paklaustas, ar gelbėjant žydus sulaukdavo kokios nors paramos iš kitų šiauliečių, atsakė: „Buvo keli mano draugai, gydytojai. Viena gydytoja Šiauliuose mano prašymu įtaisė vieną žydų vaiką, tiesiog kaip pagalbininką ligoninėje [kun. J. Borevičius pasakojo apie iš Kauno geto pabėgusios G. Perienės sūnų, kurį J. Borevičius atsiuntė Sofijai Jasaitienei, o ši per daktarę Janiną Luinienę priglaudė ligoninėje. Šis G. Perienės pasakojimas buvo aprašytas sovietmečiu, 1967 m., išleistoje knygoje „Ir be ginklo kariai“ ir šią knygą teismo metu kun. J. Borevičius pateikė kaip įrodymą apie jo gelbėtus žydus Šiauliuose]. Paklaustas, ar kas nors jam pasakojo apie politinę pogrindžio veiklą Šiauliuose, kun. J. Borevičius atsakė: „Aš niekieno neklausiau, nes niekas man ir nepasakotų. Tai buvo itin griežta paslaptis.“

Kun. J. Borevičius nurodė atvejį, kuo baigėsi griežtos konspiracijos nesilaikymas: „Tėvo Poschelos draugas ruošė daugybę gimimo liudijimų, bet [kažkam išdavus] naciai jį pakorė“. Į klausimą „kada pradėjo tarnauti pogrindyje“, kun. J. Borevičius atsakė: „Atėjus vokiečiams, beveik tuo pat metu, aš sutikau dirbti pogrindyje su tais dviem kolegomis gelbstint žydus.“ Paklaustas „Ar kada sakėte pamokslus, nukreiptus prieš tai, kaip naciai elgiasi su žydais?“, kun. J. Borevičius atsakė: “Mano metodas buvo daryk ką nors, o ne kalbėk. Galbūt buvo žmonių, kurie tik kalbėjo, bet nieko nedarė.“

Štai ir viskas – labai reikšmingas kun. Jono Borevičiaus liudijimas sudėjo, kaip sakoma, visus taškus ant „i“, grandinė užsidarė, beliko surašyti išvadas.

Svarbiausioji iš jų vėl sulauks oponentų tūžmasties, bet juk negalime netikėti tais garbingais ir kilniadvasiais žmonėmis, žydų gelbėtojais, nes tai reikštų netikėti ir jų darbais.

Todėl pirmoji išvada būtų tokia – Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo. Kun. J. Borevičiaus liudijimą dėl J. Noreikos pastangų gelbėti Šiaulių žydus papildo daugelio Šiaulių žydų gelbėjimo operacijų organizatorės Sofijos Jasaitienės, apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, liudijimas, kad Frenkelio odos fabriko meistro sūnus Jonukas „gelbėjimo tikslu buvo išvežtas į Vaiguvos vaikų prieglaudą“ – ši prieglauda buvo tiesiogiai pavaldi ir jai finansavimą skyrė J. Noreikos vadovaujama apskrities valdyba. Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius liudija, kad Vaiguvos vaikų prieglaudoje „buvo slapstomi 7 žydų vaikai bei suaugusi žydaitė, ten ėjusi prieglaudos sekretorės pareigas“. Visa tai vyko J. Noreikos pastangomis, todėl A. Gurevičius J. Noreiką įtraukė į žydų gelbėtojų sąrašą.

Kaip jau minėta, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas dr. Domas Jasaitis liudija, kad Šiaulių miesto ir apskrities rezistencinė taryba (Šiaulių skyriui vadovavo dr. D. Jasaitis, o Šiaulių apskričiai – Jonas Noreika) leido pogrindinį laikraštį „Lietuva“, „kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir buvo priminta, kad visi, prisidedą prie tų įvykių, Lietuvai atsistačius bus patraukti teismo atsakomybėn ir teisiami už padarytas žmogžudystes ar už bendradarbiavimą jas vykdant“.

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Antroji išvada: Jonas Noreika laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Kun. J. Borevičiaus liudijimas, kad J. Noreika jį pakvietė dirbti pogrindžiui „beveik tuo metu, kai atėjo vokiečiai“, ir kitos anksčiau išdėstytos istorinės aplinkybės, kuriomis Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, leidžia teigti, kad Jonas Noreika šias pareigas pasirinko kaip priedangą veikimui pogrindyje.

Trečioji išvada: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika nesuprato, kad getai yra vienas iš Holokausto etapų.   

Paradoksą, kodėl J. Noreika perdavinėjo nacių nurodymus dėl Žagarės geto steigimo, tačiau vėliau organizavo žydų gelbėjimą iš Šiaulių geto, taip rizikuodamas ne tik savo, bet ir mažametės dukrelės bei žmonos gyvybėmis, galima paaiškinti tik vienu būdu: iki Žagarės geto likvidavimo J. Noreika ir kiti šiauliečiai manė, kad žydai galės būti saugūs tik getuose. Tokią išvadą patvirtina ir kitos aplinkybės.

Okupuotoje Lietuvoje (kaip ir kitur) naciai žydams paliko tik vieną galimybę likti gyviems – gyventi gete, nes už geto ribų pagautas žydas, neturėjęs specialaus leidimo, buvo baudžiamas mirties bausme.

Buvęs Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas liudija: „1941 m. rugpjūčio 15 d. mūsų šeima buvo įkalinta Šiaulių gete. Bandžiau slapstytis pas pažįstamus ūkininkus Deivių kaime, bet buvau priverstas juos palikti. Neturėdamas kitokios išeities nutariau patekti į [Šiaulių] getą. Jeigu žydas turi Vermachtui naudingą profesiją, gali gaminti karui reikalingą produkciją, jis reikalingas ir apgyvendinamas gete. Kiti – likviduojami“.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, vienas iš Žagarės ir Šiaulių getų iniciatorių ir organizatorių, po karo taip pat teigė tuo metu nesupratęs, kad getai baigsis žydų sunaikinimu. 1969 m. Liubeko (Vokietija) teismas atmetė H. Geweckei ir jo pavaduotojui Evaldui Bubui pateiktus kaltinimai dėl Holokausto; E. Bubas (kurį D. Jasaitis apibūdina kaip rafinuotai žiaurų) buvo visiškai išteisintas, o H. Gewecke nuteistas puspenktų metų kalėti už tai, kad jo nurodymu Šiaulių gete buvo pakartas B. Mazoveckis, paslapčia į getą įsinešęs maisto.   

Ir paskutinė svarbi išvada: tiek Joną Noreiką, tiek 1941 m. Birželio sukilėlius ar partizanus kompromituoti sovietai skyrė daug lėšų ir pastangų, o šį darbą KGB pulkininko V. Putino vadovaujamas Kremlius tebevykdo iki šiol. Ryškiausias Jono Noreikos-Generolo Vėtros kompromitavimo pavyzdys yra 1973 m. KGB užsakymu išleista knyga „Masinės žudynės Lietuvoje“, kurios redaktoriai – Boleslovas Baranauskas, 1940 m. buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas, vėliau – LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro pavaduotojas ir Eusiejus Rozauskas (Ovsiej Rozovskij) – LSSR NKGB Tardymo skyriaus viršininkas, nuo 1960 m. – Archyvų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininkas. Šioje knygoje prieš J. Noreiką ar kitus lietuviškos savivaldos darbuotojus panaudotos netiesos klišės beveik pažodžiui taikomos ir šiandien.

Kaip rašo buvusi Kauno karo muziejaus istorikė Violeta Rutkauskienė, „siekiant kompromituoti antisovietinio pasipriešinimo judėjimo dalyvius, LKP CK nutarimu 1959 m. pradžioje buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija. Jai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, redakcijai aktyviai talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus, daiktinius įrodymus, rinko ir sistemino archyvinę medžiagą, atskleidžiančią „nacionalistų veiklą“, skelbė dokumentus, kompromituojančius pasipriešinimo dalyvius ir Laisvės kovotojus, partizanus. Vien šiais tikslais 1959-1960 m. respublikiniuose laikraščiuose KGB duomenimis buvo paskelbta per 452 straipsniai, dokumentinės apybraižos, kuriose negatyvių faktų pagrindu buvo niekinama antisovietinio pasipriešinimo ir jo organizacijų, Lietuvos Respublikos politinių institucijų veikla. KGB selektyviai parinktos archyvinės medžiagos pagrindu išleistos knygos „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (1960), „Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą“ (1961), „Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje“ (1961), „Masinės žudynės Lietuvoje (1941–1944)“, „Hitleriniai parašiutininkai“ (1966), serija „Faktai kaltina“. Šios ir dar daugelis kitų šios redakcijos leistų knygų dar ir dabar plačiai naudojamos rašant skaudžią karo metų Lietuvos istoriją.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti žmones

Pavyzdys autorių kolektyvo JAV Holokausto muziejaus 2012 m. leidinys – “ Encyclopedia of camps and Ghettos 1933-1945″ tomas 2. Puslapiai 1032 – 1157 skirti Lietuvai, jos miesteliams ir vietovėms ir ten įkurtų žydų getų ir lagerių istorijai aprašyti. Šioje enciklopedijoje NKVD tardytojų – Eusiejaus Rozausko ir Bronislovo Baranausko knygos kaip pirminiai šaltiniai panaudoti net 82 kartus, tuo tarpu šiuolaikiniams Lietuvos mokslininkams, besispecializuojantiems to laiko istorijoje dėmesys gerokai mažesnis: A. Bubnio tyrimais pasiremta -35 kartus, o A. Eidintu tik apie 20 kartų. Nemažiau didesnį nusistebėjimą kelia tai, kad šios ir panašios knygos, atrodo, yra kaip tyrimų kelrodis J. Noreikos- Generolo Vėtros anūkei Silvijai Foti, rašančiai knygą apie savo senelį, ir jos pačios seneliui keliamus kaltinamus dėl nusikaltimų prieš žmogiškumą. 

Beveik nėra abejonių, kad šių dienų įvykiai iškylantys dėl Škirpos, Ramanausko, J. Noreikos- Gen. Vėtros yra šių veikėjų paskleisto melo ir šių asmenų aktyvios veiklos pasekmė.

(Bus daugiau)

2019.12.19; 06:00

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įtakingi globėjai

Kita ypatingai stebinanti R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ aplinkybė – jos neįtikėtinas populiarumas užsienyje. „Mūsiškiai“ buvo išleisti įvairiomis užsienio kalbomis, jos autorė kviečiama į daugybę knygos pristatymų, ją kalbino žymiausios pasaulio žiniasklaidos priemonės.

Lyg Vanagaitė būtų kokia istorikė – akademikė ar iki šiol nežinomo istorinio atradimo autorė. Lyg sovietai nebūtų nuteisę kelių šimtų lietuvių už kolaboravimą su naciais ir dalyvavimą žydų žudyme, lyg ne šiomis bylomis remdamasi savo knygą ir parašė Vanagaitė. Lyg nepriklausomoje Lietuvoje nebūtų buvę Holokausto bylų (prisiminkime vien garsiąją Aleksandro Lileikio bylą). Lyg Holokaustas Lietuvoje niekada nebūtų tyrinėtas, lyg nebūtų išleista nei viena rimta mokslinė knyga (tais pačiais 2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido dr. A. Bubnio knygą „Lietuvių policijos batalionai 1941-1945 m.“ – rimtą istorinį veikalą, susijusį su šia skaudžia tematika. Vien šis autorius yra parašęs ne vieną knygą apie Holokaustą Lietuvoje, Lietuvoje veikusius getus ir pan.). 

Viatcheslav Moshe Kantoras

2018 metų pradžioje, prieš pat Adolfo Ramanausko-Vanago gimimo šimtmetį, Europos žydų kongresas R. Vanagaitę apdovanojo „Už indėlį atkuriant didžiausios Lietuvos žydų tragedijos istorinį teisingumą“. Apdovanojimą įteikė pats Kongreso vadovas Moshe Kantoras – Rusijos oligarchas, siejamas ryšiais su V. Putinu ir nelegalia ginklų prekyba. (Tas pats M. Kantoras visai neseniai labai greitai sureagavo ir į po pasaulį paleistą Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky grasinimą apie neva iš baimės uždaromą Vilniaus sinagogą; kaip pastebėjo apžvalgininkai, šis grasinimas buvo tik fake news (netikra žinia), kurios tikslas – padaryti Lietuvos valdžiai spaudimą dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo (ne)įamžinimo).

Kiekvienam turbūt kyla natūralus klausimas: tai kas gi lėmė tokią neįtikėtiną Vanagaitės „Mūsiškių“ sėkmę, kaip ji sugebėjo patekti į tokių įtakingų globėjų ratą? Paslaptį atskleidė pati autorė, atvirai pasipasakodama, kad knygą rašė konsultuodamasi su „savo širdies draugu“, vadinamuoju nacių medžiotoju Efraimu Zuroffu.

zurof_2
Efraimas Zurofas

O Zuroffas taip pat yra pagarsėjęs ryšiais su Kremliumi: nuo 2010 m. buvo tarptautinės organizacijos „Pasaulis be nacizmo“ tarybos narys.„Šią organizaciją įkūrė Borisas Špigelis – Rusijos žydas, oligarchas, 10 metų dirbęs Rusijos Fedaracijos Taryboje, turintis gerų ryšių Kremliuje, – rašo„The Daily Beast“ žurnalistas James Kirchickas. Anot J. Kirchiko, „organizacija „Pasaulis be nacizmo“ daugiausiai veikia buvusiose SSRS respublikose. Jos užduotis – menkinti Ukrainos ir Baltijos šalių valdžią, kovojančias prieš Kremliaus įtaką, todėl joms priskiriamos fašistų etiketės. Estijos, Latvijos ir Lietuvos žvalgybos „Pasaulio be nacizmo“ organizaciją mini savo kasmetėse ataskaitose kaip grasinančią sugriauti šalies konstitucinę tvarką“.

„Nasi“ – lenkų kalba. Čia nurodyti du autoriai: Vanagaitė ir Zurofas

Gal dėl šio Zuroffo politinio šleifo Vanagaitė ir nuslėpė Lietuvoje faktą, kad jis taip pat yra „Mūsiškių“ bendraautorius – knyga Lietuvoje pasirodė tik su R. Vanagaitės pavarde (net ir žurnalistų klausiama Vanagaitė įtikinėjo esanti vienintelė autorė). Tačiau Lenkijoje lenkų kalba „Mūsiškiai“ pardavinėjami su dviem oficialiais autoriais: „NASI. Nasi Podróżując z Wrogiem. Autor: Ruta Vanagaite, Efraim Zuroff“.

Tikrovės neatitiko ir kitas Vanagaitės viešas teiginys (pažadas): Zuroffas taip ir neatvyko į Lietuvos Seimą ir neparodė savo turimų „įrodymų“, neva Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra Holokausto dalyvis.

Parodyti ir negalėjo, nes tokių „įrodymų“ nėra – net KGB ir sovietinis teismas jų nerado. A. Ramanausko-Vanago kaltinamojoje išvadoje ir teismo nuosprendyje pažymėta tik tiek: „1941 m. prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, buvo ginkluotos „apsaugos“ kuopos vadu“.

Rūta Vanagaitė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tardymo metu A. Ramanauskas-Vanagas liudijo, kad po Birželio sukilimo pažįstamų paprašytas dvi savaites (iki liepos 7 d.) Druskininkuose buvo apsaugos kuopos vadu. Kuopoje buvo 18 žmonių, kurie saugojo valstybinį turtą. Ginklo ir skiriamojo raiščio neturėjo. Pasitraukė iš šių pareigų pamatęs, kad jie yra bejėgiai – ginkluoti vokiečiai vis tiek plėšia jų saugomą turtą. KGB apklausė ir toje pačioje kuopoje buvusį B. Visocką, kuris patvirtino: Ramanausko su ginklu nematė, tarybinių piliečių suėmimuose Ramanauskas nedalyvavo. Teismo proceso metu A. Ramanauskas-Vanagas nurodė dar vieną liudininką: „mano žodžius gali paliudyti tame pačiame būryje buvęs dabartinis LSSR prokuroras Gasiliauskas“.

Nepaisant šių faktų Vanagaitės ir Zuroffo paskleisti šmeižtai A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu pakenkė jam ir Lietuvai: Genocido tyrimo centro ir Užsienio reikalų ministerijos sumanymas 100-ečio gimimo proga pastatyti A. Ramanauskui-Vanagui paminklą jo gimimo vietoje JAV, New Britaine (ten jis gimė ir gyveno iki ketverių metų ), buvo sužlugdyta.

Šis sumanymas gimė sužinojus, kad New Britaino Šv. Andriejaus bažnyčia, kurioje pakrikštytas A. Ramanauskas-Vanagas, yra pastatyta Amerikos lietuvių iniciatyva ir lėšomis. Po mūsų diplomatų pokalbio su New Britaino mere pirminis sumanymas pakabinti ant bažnyčios sienos atminimo lentą išaugo iki paminklo miestelio centrinėje aikštėje. Lietuvoje sukurtas paminklas jau buvo beveik keliamas į lėktuvą, jau buvo derinamos aukštų Lietuvos pareigūnų atvykimo į atidarymo iškilmes detalės, kai merė netikėtai pareiškė stabdanti šį projektą. Oficialus paaiškinimas – sudėtingas istorinis laikotarpis. Neoficialus – vietos žydų bendruomenės atstovas miestelio taryboje gavo pranešimą (manoma, kad iš Lietuvoje gyvenančio prof. D. Katzo) apie galimą A. Ramanausko-Vanago dalyvavimą Holokauste.

Nepadėjo nei Genocido tyrimo centro nusiųstas patikinimas, kad nėra jokių tai patvirtinančių faktų, nei paaiškinimas, kad tuometis Izraelio ambasadorius Lietuvoje viešai aplankė A. Ramanausko-Vanago dukrą ir pareiškė pagarbą jos tėvui, taip pademonstruodamas oficialią Izraelio poziciją, nepadėjo ir nusiųstas paties A. Ramanausko-Vanago 1955 m. rašytas perspėjimas, kad sovietai partizanus vadindavo „lietuvių vokiškaisiais nacionalistais“, siekdami sukompromituoti juos krašte ir užsienyje. Paminklas New Britaine taip ir liko nepastatytas.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. „Daugel krito sūnų…“ Knygos viršelis

O tuo pat metu Lietuvoje įvyko dar vienas išpuolis prieš A. Ramanauską-Vanagą, taip pat nuvilnijęs iki užsienio žiniasklaidos. Lietuvos rusų sąjungos ir Klaipėdos tarybos narys Viačeslavas Titovas apkaltino A. Ramanauską-Vanagą, kad jo iniciatyva neva buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių, taip pat ir vaikai, kad pats A. Ramanauskas-Vanagas neva skelbė mirties nuosprendžius. Teisėsaugai Titovas teisinosi, kad šiuos duomenis paėmė iš sovietinio teismo nuosprendžio A. Ramanauskui-Vanagui.

Iš tiesų, 1957 m. KGB savo sukurptoje byloje teigė, kad Pietų Lietuvos srityje, kuriai vadovavo A. Ramanauskas-Vanagas, buvo nužudyta 8 tūkstančiai piliečių. Tačiau nei tardymo, nei teismo metu A. Ramanauskas-Vanagas su tokiais kaltinimais nesutiko, sakydamas, kad būdamas apskrities vadu yra gavęs 500 partizanų raportų apie priešams įvykdytus karo lauko nuosprendžius, kad visuomet kovojo prieš bet kokią savivalę ir šiuo klausimu jam net teko skelbti nuosprendžius patiems partizanams.

Savo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Šnipas yra pats bjauriausias tautos išgama. Kaip tik todėl gyventojai ir partizanai visuomet stengėsi juos pašalinti nuo sveikojo tautos kamieno. Kova su jais visuomet buvo ir tebėra labai sunki ir atsakinga. Sąlygos, kuriomis partizanams tenka rinkti žinias apie šnipus ir kitus tautos išgamas, yra nepaprastos. Jiems reikia remtis parodymais, kuriuos pateikia vietos gyventojai, nes patikrinti šių žinių šaltinius dažnai yra labai sunkiai prieinamas dalykas. Žinoma, partizanai stengiasi kuo daugiau gyventojų apklausti, bet ir tai padaryti platesniu mastu dėl ypatingų aplinkybių ne visuomet yra įmanoma. Ištardyti kaltinamąjį taip pat nėra palankių sąlygų, nes kiti jo šeimos nariai tuoj galėtų suprasti, kas suteikė partizanams žinių apie šnipo veiklą. Tardydami partizanai paprastai nekankina, nes tai nesiderina su tauraus kovotojo morale.

Nagrinėtose bylose sunkiausia būdavo nustatyti, ar liudytojai suteikia teisingas ir neperdėtas žinias, ar kartais net ir keli asmenys neliudija asmeniško keršto sumetimais. Sprendimas atimti žmogui gyvybę — tai nėra paprastas dalykas. Partizanai kalėjimų ar pataisos namų neturi, o nusikaltėliui kartais būna per maža griežto perspėjimo. Savo aplinkraščiuose, įsakymuose, instrukcijose ir nuostatuose partizanų vadovybė visuomet stengdavosi kiek galėdama atkreipti visų partizanų dėmesį į atsakomybę nagrinėjant civilių asmenų bylas. Sunkinančia aplinkybe kartais būdavo laikoma tai, kad partizanai ar net jų vadai dėl nepakankamo išsilavinimo nepajėgdavo įsigilinti į ypatingos reikšmės aplinkybes, susijusias su byla. Aukštesniesiems partizanų vadams ne visuomet būdavo įmanoma visur apeiti, apklausinėti, patikrinti ir pirmininkauti sprendžiamoms byloms. Žinoma, partizanų vadovybė stengdavosi prižiūrėti, kad būtų vadovaujamasi teisingumu sprendžiant bylas, kontroliuoti ir griežčiausiai nubausti tuos, kurie sąmoningai nusižengdavo teisingumui ar lengvabūdiškai švaistydavosi mirties bausmėmis. Už tokius nusižengimus man pačiam teko surengti Partizanų karo lauko teismą partizanams Gegužei, Jurginui, Riešutui ir jo draugui, Tėveliui, Ūseliui, Studentui. Jie už tokius nusikaltimus ir dar kai kuriuos kitus nusižengimus buvo nuteisti mirti“.

Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.

Tokiais žiauriais, tačiau kare, matyt, neišvengiamais nutikimais ypač spekuliavo komunistų partija ir jos teroristinis įrankis KGB. Politines bylas kurpiantis KGB buvo svarbi Lietuvai priešiško ideologinio aparato dalis, užsiimanti melo propaganda, ir tai gerai atspindi jų pateikiamos statistikos: baigiantis partizaniniam karui 1953 metais KGB-istai (MGB-istai) statistinėse ataskaitose nurodė, kad per pokarį partizanai nukovė 12,9 tūkstančio asmenų, 1957 m. A. Ramanausko-Vanago teismo metu jau nurodytas 15 tūkst. asmenų skaičius, o 1985-aisiais skelbta, neva partizanai sunaikino net 25 tūkst. civilių asmenų.

V. Titovo bylą tyręs Klaipėdos prokuroras S.Genys pareiškė, kad „V.Titovas patrauktas atsakomybėn ne tik dėl šmeižto A. Ramanausko-Vanago atžvilgiu, bet ir dėl socialiniuose tinkluose paskleistų nepagrįstų kaltinimų partizanams žydų žudymu nacistinės Vokietijos laikais, taip pat dėl savo pasisakymų per Rusijos televizijos „NTV“ laidą, kurioje pareiškė, neva Lietuvoje veikia nacistinės partijos“. Prokuroras V. Titovo kompiuteryje užfiksavo pranešimą, gautą iš rusiško elektroninio pašto, bendraujant su siuntėju apie A.Ramanauską-Vanagą: „Chorošyj material, parabotajem“ („Gera medžiaga, padirbėsime“).

Šį pavasarį privačioje Čikagos lietuvių žemėje Lietuvai vis tik pavyko pastatyti paminklą vienam iš partizaninio pasipriešinimo vadų. Kremlius, matyt, jau buvo patikėjęs, kad jam pavyko galutinai sužlugdyti A. Ramanausko-Vanago įamžinimą JAV, todėl sureagavo nediplomatiškai piktai: oficialiu pareiškimu apšaukė Lietuvą „nacių kolaborantų ir Holokausto šalininkų šlovinimu“. Panašiu stiliumi BBC pakomentavo ir Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas: „Lietuva nesako savo žmonėms tiesos, todėl jie jos nepripažįsta. A. Ramanauskas-Vanagas buvo sukilėlis ir nacių kolaborantas“. Žurnalisto paklaustas apie įrodymus, E. Zuroffas prisipažino jų neturįs.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Iš Adolfo Ramanausko-Vanago dienoraščio: „Okupantas su mumis kovojo visomis be išimties priemonėmis ir metodais. Visas blogybes krašte okupantai priskyrė mums. Jie su istrebiteliais nesivaržydami naktimis plėšikaudavo, žudydavo apsirengę partizanų uniformomis ir paskui sakydavo, kad tai visa įvykdė „banditai“. Jie, kaip ir visur, laikėsi tokio požiūrio: „Šmeižk, meluok,— vis kas nors prilips“.

Bus daugiau

2019.09.26; 05:00

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Atgimimo metu veikusi visuomeninė organizacija Lietuvos Respublikos piliečių chartija, kuriai vadovavo literatūros kritikas, literatūrologas Vytautas Kubilius, buvo pakvietusi iš JAV į Lietuvą atvykusį JAV lietuvių visuomenės veikėją, politologą Liną Juozą Kojelį gauti informacijos apie galimybes reikštis JAV žiniasklaidoje.

Iš patirties žinodamas, kad žydų bendruomenė JAV žiniasklaida itin sėkmingai naudojasi, L.J.Kojelio tvirtinimu, tuo pačiu klausimu jis kreipėsi į JAV Žydų bendruomenės vadovus. Atsakymas buvęs labai paprastas: „mes savo galimybes JAV išnaudojame 105 procentais“.  Kokiu procentu minimas galimybes išnaudoja Lietuva, turėtų atsakyti Lino Linkevičiaus vadovaujama Užsienio reikalų ministerija.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Neabejotina, jog apie žydų galimybes JAV Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) žino. Todėl nenutrūkstamai į viešumą keliamas, tarsi prie žydų genocido Lietuvoje prisidėjusių iškilių Lietuvos patriotų, klausimas priminė gal 105, o gal ir didesnius LŽB keliamus ir teigiamus sprendimus gaunančius procentus Lietuvoje. Žinant, kad galimybių pilnatvę išreiškia 100 procentų, šį skaičių viršijančių galių demonstravimas yra dirbtinas, nenatūralus , perteklinis.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Antai rugsėjo 23 d. prie Mokslų akademijos bibliotekos LŽB pirmininkė Faina Kukliansky prieš prasidedant piketui sakė: „Mums prieinami dokumentai įrodė, kad Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdytos politikos Lietuvoje“.  Tai – išsakyta netiesa, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.  

Lietuva ir už nebūtas kaltes atsiprašinėja, Lietuvos žydų bendruomenei turtą, kurį SSRS nusavino, Lietuva pagal ribotas galimybes grąžino, išskirtinai žydų tautybės piliečių palikuonims net Afrikoje ir JAV dvigubą pilietybę be Konstitucijos pakeitimo, be referendumo Lietuva suteikia, tačiau LŽB to negana, siekti daugiau turbūt skatina tie niekuo nepagrįsti  pertekliniai procentai.

Kadangi nepamatuoti kaltinimai bei reikalavimai natūraliai susilaukia atoveiksmio, LŽB minima veikla tarsi pertekliniai vaistai kenkia pilietinei sveikatai,  prilygsta lietuvių kiršinimui tautiniu pagrindu su žydais. Tokiai veiklai neturi būti vietos.

2018.09.23; 07:99

Izraelio valstybės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Lietuvai Amiras Maimonas, Izraelio premjero Benjamino Netanyahu žmona Sara, B.Netanyahu, Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Istorinio vizito į Lietuvą atvykęs Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu sekmadienio popietę susitiko su šalies žydų bendruomene.

Susitikimo Vilniaus choralinėje sinagogoje metu premjeras pasakė viešą kalbą, kurioje akcentavo savo ryšį su Lietuva, abišalio bendradarbiavimo svarbą, negailėjo šiltų žodžių negausiai, tačiau žydų tradicijas ir paveldą puoselėjančiai Lietuvos žydų bendruomenei.

Susitikime su Lietuvoje vizitą baigiančiu B. Netantyahu dalyvavo per 200 Lietuvos žydų bendruomenės narių, žydų organizacijų atstovų. Taip pat susitikime dalyvavo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris, Izraelio valstybės ambasadorius Amiras Maimonas.

Lankydamasis 115 m. sukaktį švenčiančioje Vilniaus choralinėje sinagogoje Izraelio premjeras vienintelį kartą vizito Lietuvoje metu viešai kreipėsi į susirinkusiuosius – iki šiol savo įžvalgomis politikas dalijosi tik privačiuose susitikimuose ir uždaroje Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale. Svečią ir jo žmoną susitikimo metu pasveikino Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

„Šiandien primename Europai ir pasauliui, jog žydų tauta yra neatsiejama europietiškos kultūros dalis, o Europa turi būti dėkinga Izraelio valstybei už daugybę išgelbėtų europiečių gyvybių – Izraelio specialiųjų tarnybų operacijų dėka užkardytų nusikaltimų. Galime didžiuotis būdami Sionistais ir drąsiai tariame AM YISRAEL CHAI (liet. „Tegyvuoja Izraelis“), – sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Ji taip pat vylėsi sulaukti Izraelio ministro pirmininko dėmesio gruodį rengiamame Lietuvos sionistų organizacijų susivienijimo šimtmečio minėjime.

Muzikinį pasveikinimą svečiui ir visai bendruomenei skyrė žydų kilmės operos solistas Rafailas Karpis ir pianistas Darius Mažintas, atlikę tradicines jidiš dainas.

Susitikimą vainikavo malda už Izraelį ir Hatikva – Izraelio valstybės himno – giesmė.

Istorinio vizito į Lietuvą Izraelio premjeras B. Netantyahu atvyko ketvirtadienį. Vizitas suteikė Izraelio valstybės premjerui progą pažinti savo litvakiškas šaknis.

Per keturių dienų viešnagę Lietuvoje B. Netantyahu ne tik bendravo su Lietuvos politikais, bet ir dalyvavo Holokausto aukų pagerbimo ceremonijoje Panerių memoriale, kuriame pirmą kartą vyko ir žydų gelbėtojų – Pasaulio Tautų Teisuolių – apdovanojimo ceremonija.

Po susitikimo sinagogoje F. Kukliansky su Izraelio premjeru aplankė Sudervės žydų kapines ir pasimeldė prie Vilniaus Gaono kapo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.27; 05:00

Renaldas Vaisbrodas paskirtas vykdomuoju LŽB direktoriumi. Linos Petrauskienës (ELTA) nuotr.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės (LŽB) pirmininkė Faina Kukliansky tarybos posėdyje paskyrė Renaldą Vaisbrodą bendruomenės vykdomuoju direktoriumi. Taryba šiam sprendimui pritarė.

R. Vaisbrodas (g. 1981 m.) Vilniaus universitete apgynė tarptautinės komunikacijos magistro laipsnį. Jis yra dirbęs Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėju užsienio politikai, taip pat Liberalų sąjūdžio atsakinguoju sekretoriumi. Politinę karjerą R. Vaisbrodas pradėjo Europos Parlamente, kur dirbo Europos liberalų ir demokratų aljanso frakcijos vadovo Gi Verhofštato (Guy Verhofstadt) patarėju užsienio politikos klausimais.

„Galimybė dirbti Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdomuoju direktoriumi – tai šansas geriau pažinti savo tapatybę ir prisidėti prie bendruomenės stiprėjimo ir darnos. Esu žydo ir lietuvės vaikas, kuris užaugo dvikalbėje aplinkoje, kur mažai buvo kalbama apie žydų kultūrą, papročius ar religiją. Man tai nepažinta, neatrasta tapatybės dalis.

Mano tautos istorijos skausmingiausi etapai glaudžiai persipynę su žydų tautos tragedija Lietuvoje. Santykis su Holokaustu ir žydų bendruomenės palikimu Lietuvoje yra neišspręstas, dažnai skausmingas ir gyvas. Darnaus santykio palaikymas, istorinės atminties puoselėjimas ir bendros ateities kūrimas yra mano indėlio į bendruomenę vizija“, – savo motyvaciniame laiške LŽB rašo R. Vaisbrodas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.05; 00:01

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai  pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą.

Žemiau pateikiame raštą ištisai.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.

Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.

Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.

Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga?

Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado.

Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).

Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.

LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. 

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“

P.S. Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš diskusijos Rotušėje galima žiūrėti www.llks.lt svetainėje.

Informacijos šaltinis – LLKS informacija.

2016.12.05; 05:00