« 2 2 »

Čia tas atvejis, kai žurnalistui apie mitingą nereikia nieko rašyti. Visas tekstas nuotraukose. Žiūrėkite, skaitykite ir dėkitės į galvą: tie, kurie negalėjote arba nenorėjote natūroje pamatyti gražaus reginio, kurie lindėjote namie. Gal per daug stipriai pasakyta, bet taip buvo pasakyta, dalyvaujant Tautiškos giesmės autoriui Vincui Kudirkai. Jis, man regis, liko patenkintas.

Turbūt šventvagiška sakyti, kad reginys buvo gražus. Oranžinės, raudonos, baltos, geltonos vėliavos, spalvingi demonstrantų drabužiai – ir plakatai, transparantai, šūkiai… Ir dūdos, būgnų tratėjimas, ir “duonos”, “darbo” reikalavimas balsu, kad net ausyse spengia… Žmonės susirinko genami nevilties, o aš grožiuosi spalvingomis vėliavomis! Ne vien tuo grožiuosi.

Man patinka, kad daromės piliečiai, kurių buvo pilnas Gedimino prospektas – nuo Seimo iki Vyriausybės. Iš visos Lietuvos. Ir tie, kurie tuo metu stovėjo, ėjo šaligatviais – ne visi buvo abejingi, pritarė ir tekstams, ir žodžiams. Jie gal dar bijojo eiti gatve, bijojo prarasti ir tą, ką dar turi: darbą, duonos. Gal kitą kartą ir jie nulips nuo šaligatvio.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį kartą buvo keliami iš esmės tik ekonominiai reikalavimai. O bėdų turime žymiai daugiau. Trūksta ne tik darbo ir duonos: ir pagarbos, dėmesio tautai, jos kultūrai ir kalbai. Mačiau kelis plakatus, dėkojančius parlamentarui tautininkui Gintarui Songailai, mačiau kelis pažįstamus žmones, kuriems šios vertybės labai svarbios, bet apie tai kalbų nebuvo. Kai kalbėjo minėtas Seimo narys, gerai nesupratau – minia jam pritaria ar nelabai, kai dūdavo, plojo… Gal nelabai žino, ką jis veikia Seime, kokias vertybes gina?

Algirdui Butkevičiui demonstrantai plojo žymiai entuziastingiau. Ir man dėl to neramu. Neramu matant, kas dabar dedasi už Vinco Kudirkos nugaros, bet aš bijau ir ateities, kitų metų, kai į valdžią gali ateiti dar daugiau žmonių, kuriems mes, – demonstrantai, ubagai ir pensininkai, – dar mažiau rūpėsim, kurie abejingi lietuvių tautai, jos kultūrai. Dėl to, kas dabar dedasi, ne Andrius Kubilius kalčiausias. Kaltas, bet ne kalčiausias. Suprantu, jeigu tokius žodžius būčiau ištaręs prie Vinco Kudirkos paminklo, būčiau buvęs nušvilptas.

Tą patį vakarą, grįžęs nano, televizijos ekrane mačiau man nerimą keliančius vaizdus: kaip Arūno Valinsko juokdariai jungiasi su tais, kuriems nei ubagai, nei pensininkai nerūpi, kurie labiausiai bijo, kad jų vilos, lėktuvai, jachtos ir “ferariai” nenukentėtų. O juk valinskams salėse ir ubagai, ir pensininkai ploja! 

Vytauto Visocko nuotr.

2011.12.11