Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas ir ELTA žurnalistas Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Per beveik ketverius metus valdančiųjų „valstiečių“ nuveiktiems darbams kritikos negailintis Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) lyderis Remigijus Lapinskas tvirtina, kad Lietuvos politinėje arenoje tik jo vadovaujama jėga iš tikrųjų atstovauja žaliosioms vertybėms. Į politiką pasukęs vienas iš įmonių grupės „Icor“ (anksčiau „Rubicon“) įkūrėjų ir buvęs jos akcininkas tvirtina nerandantis nė vienos priežasties, kodėl Ramūno Karbauskio vadovaujama partija galėjo pasivadinti „žaliąja“.
 
„Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką“, – Seimo rinkimams skirtame Eltos skelbiamų interviu cikle teigia R. Lapinskas.
 
LŽP pirmininkas ne tik vardina tai, ką, jo nuomone, aplinkosaugos srityse blogai darė „valstiečiai žalieji“, tačiau viena po kitos kritikuoja ir Sauliaus Skvernelio Vyriausybės inicijuotas reformas, kurias, akcentuoja R. Lapinskas, naujoji valdžia turės iš esmės „pertvarkyti ir perkratyti“.
 
Visgi LŽP kol kas populiarumu ir didesniais pasiekimais politikoje pasigirti negali, todėl ir Vyriausybės vykdytų reformų „perkratyti“, ko gero, galimybės neturės. Tačiau dėl to partijos lyderio optimizmas nemąžta. Jo teigimu, svarbiausia politikoje neprarasti kurso, vizijos bei nepasiduoti populizmui, ieškant partiją populiaresne padaryti galinčių žvaigždžių.
 
Todėl, tvirtina R. Lapinskas, LŽP, nors ir sulaukusi pasiūlymų, nesijungė nė su viena partija, ignoravo ir vadinamųjų „trijų muškietininkų“ kvietimą telkti politines jėgas. R. Lapinskas neslepia, kad pastaruoju atveju sprendimui įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš trijų „Laisvės ir teisingumo“ lyderių yra „abonentu“ viešojoje erdvėje vadintas buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas. Būtent jis daugiau nei prieš dešimtmetį figūravo korupciniuose, su „Rubiconu“ siejamuose kontekstuose.
 
Taip pat Eltai duotame interviu R. Lapinskas atskleidė, kodėl su LŽP į rinkimus eina ekspremjeras Algirdas Butkevičius, kokius mokesčius ir mokestinę sistemą jis matytų ateityje ir, galiausiai, ko reikėtų, kad jo vadovaujama politinė jėga prie vieno stalo susėstų su R. Karbauskiu.
 
Lietuvos žaliųjų partija nėra priskiriama nei prie favoričių, nei prie politinių jėgų, kurių potencialas prie balsadėžių dar nebūtų patikrintas. Prieš ketverius metus Seimo rinkimuose nesurinkote nė 2 proc. Tiesa, vieną mandatą buvęs partijos pirmininkas ir narys Linas Balsys, kaip ir Seimo rinkimuose 2012 m., sugebėjo laimėti. Pone Lapinskai, ir šiuose Seimo rinkimuose vienas mandatas yra uždavinys partijai?
 
Po to, kai 2016 m. Linas Balsys pareiškė, kad jis toliau koncentruosis į parlamentinę veiklą ir Lietuvos žaliųjų partiją paliko pačiai vystytis, aš buvau išrinktas jos vadovu. Tuomet aš užsibrėžiau partiją pakelti į kokybiškai aukštesnį lygį. Ir skaičiai, partijai ruošiantis 2020 m. rinkimams, tai rodo. Jei 2016 m. turėjome viso labo 10 vienmandatininkų, tai šiais metais mes jų turime 56, turime praktiškai pilną sąrašą daugiamandatėje apygardoje. Tai reiškia, kad partija per pastaruosius 4 metus sugebėjo pakilti į aukštesnį lygį. Tik jis kol kas dar nepastebimas viešojoje erdvėje.
 
Bet ar tikrai tai ir reiškia aukštesnį lygį? Jūs kalbate, kad yra ambicingesni tikslai, kad yra daugiau sustatytų vienmandatininkų… 2019 m. vykę savivaldybių ir Europos Parlamento rinkimai rodo, kad nebuvo didelio proveržio. Ir viskas vyko tuomet, kai jūs vadovavote partijai.
 
Žiūrėkite, kai tu keliesi nuo dugno… Aš pripažįstu, kad mes esame ta partija, kuri nebuvo nei ryški, nei favoritė… Tačiau iki praėjusių savivaldos rinkimų turėjome du vietinės tarybos narius vienoje savivaldybėje – dabar turime 8 narius penkiose savivaldybėse. Taigi mes judame į priekį.
 
O ar šis augimas yra didelis ar mažas? Be abejo, jis nedidukas, bet mažais žingsneliais į priekį einant svarbu neprarasti kurso ir vizijos. Svarbu nepasiduoti populizmui ar ieškoti kažkokių žvaigždžių, kurios ant savo pečių galėtų nutempti partiją kažkur. Mes galime (tai daryti – ELTA), bet tai nėra tvarus sprendimas. Mes norime palengva, bet garantuotai ateiti į politiką ir čia dėstyti savo tiesas.
 
Jei jau kalbame apie politines žvaigždes ar bent jau žinomus asmenis. Jūs juk esate pasikvietę žinomų politinių veikėjų: ekspremjeras Algirdas Butkevičius, buvęs Seimo pirmininkas Vidas Gedvilas. Kaip įvyko sandoris su šiais žmonėmis? Sutapo vertybės ar tiesiog atitiko interesai: jie nori platformos, o jūs žinomų veidų.
 
Jūs esate teisus, sakydamas, kad mes turime kelis politinę patirtį turinčius asmenis savo sąrašuose. Ekspremjeras Algirdas Butkevičius nėra mūsų partijos narys. Jis tiesiog kandidatuoja mūsų sąraše Vilkaviškio vienmandatėje apygardoje. Jūs pavadinote tai sandėriu, bet tai nėra sandėris. Santykis su juo yra labai paprastas. Kaip atsinaujinančios energetikos vystytojas aš Algirdą Butkevičių pažįstu pakankamai seniai. Jo požiūris tiek į atsinaujinančią energetiką, tiek į energetinį efektyvumą, tiek į mums svarbius klausimus, kaip valstybinių miškų valdymo reikalai, visada buvo mums priimtinas. Tad tikrai nebuvo sudėtinga surasti su A. Butkevičiumi sutarimą tam tikrais centriniais klausimais. Tačiau į partiją jis kol kas nestoja.
Lietuvos žaliųjų partijos (LŽP) partijos pirmininkas Remigijus Lapinskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Vido Gedvilo istorija yra kitokia, jis yra mūsų partijos narys. Jo žodžiais tariant, jis ateina į politine prasme neįtakingą partiją tam, kad dalyvautų kuriant sėkmės istoriją.
 
Mūsų sąraše yra ir buvę ministrai Raimundas Šukys, Artūras Melianas. Taip pat seniai mums simpatizuojantis Mečys Laurinkus.
 
Bet kalbant apie pasikviestų asmenų potencialą… Prisiminkime konkrečiai Algirdo Butkevičiaus istoriją. 2016 m. Seimo rinkimuose buvęs premjeras tame pačiame Vilkaviškyje buvo „nokautuotas“ bušido užsiiminėjusio „valstiečio“ Smirnovo. Tad mano klausimas, ar tos politinės figūros nėra pernelyg išsikvėpusios, kad galėtų suteikti realią pažangą partijai?
 
Aš manau, kad šios politinės figūros, pirmiausiai, yra patyrusios. O partijai tokio patyrimo reikia. Mes esame naujų idėjų, naujo mąstymo ir naujų žinių sintezė. Tačiau natūralu, kad tam tikro požiūrio į politiką, kaip į tam tikrą techniką, taip pat reikia. Mes šiuo metu neturime nė vieno Seimo nario, kuris galėtų mums tai paaiškinti. Galų gale mums reikia Seimo nario, kuris galėtų išreikšti mūsų idėjas arba mūsų pasiūlymus.
 
Tęsiant jūsų partijos perspektyvų klausimą. Sutiksite, kad, jei ne koronavirusas, 2020 m. Seimo rinkimai galėjo būti kur kas dėkingesni jūsų partijai. Būtų kur kas lengviau kelti ekologines problemas, juk buvo „Grigeo“ „vamzdis“, gaisras Alytuje, galiausiai valdančioji partija susilaukdavo nuolatos kritikos dėl medžioklės, dėl miškų kirtimo politikos, dėl Aplinkos ministerijos kai kurių prerogatyvų galimo perdavimo ekonomikos ir energetikos sričių pagrindu sujungtai ministerijai. Bet atėjo koronavirusas ir net dideles struktūras turinčioms parlamentinėms opozicinėms partijoms buvo sunku atsidurti visuomenės dėmesio centre. O ką jau kalbėti apie mažąsias neparlamentines partijas.
 
Me galime matyti dvi puses: iš vienos pusės, jūs esate teisus – dėmesys ekologiniams klausimams šiek tiek prisilpo, bet niekas nežino, ar jis neatsigaus likusiu iki rinkimų laikotarpiu. Iš kitos pusės, koronavirusas sutrukdė visiems lygiai, išskyrus „valstiečius“, vykdyti pasiruošiamąją ir agitacinę veiklą. Ir šiuo atveju mums, kaip partijai, kuri neturi valstybės paramos, tai yra palankus momentas. Mes, kaip ir kiti, turėjome kurį laiką tylėti. Tad iniciatyva daugiau buvo atimta iš kitų. Iniciatyva, kuria mes galbūt net negalėjome pasinaudoti. Vien dėl lėšų, kokias gali išleisti socdemai, konservatoriai ar ta pati Darbo partija, kuriai ką tik teismas priėmė sprendimą grąžinti milžinišką sumą pinigų, neturėjimo.
 
Jau spėjo ir išmokėti.
 
Ir nepaisant to, kad ši partija, mano supratimu, yra visiškai korumpuota. Aš tokių dalykų nesuprantu.
 
Tai, kad virusas turėjo įtakos partijų strategijoms, puikiai rodo mažųjų partijų ir antisisteminių jėgų vienijimasis prieš rinkimus. Dalis partijų jungiasi, liberalų vėliavą iškėlė save „trimis muškietininkais“ vadinantys politikai. Kaip suprantu ir jus ponas Žemaitaitis kvietė apgalvoti galimybę jungtis. Tačiau jūs nesutikote.
 
Jūs ne visai teisingai keliate klausimą: „trys muškietininkai“ ir ne tik jie – aš pavardžių nenoriu vardinti – daug kas norėjo prisijungti prie mūsų partijos. Labai aiškios, su aiškia ideologija, su puikia reputacija, su aiškiomis sistemingomis idėjomis ir panašiai. Klausimas yra kitas – tai mums jungimasis su partijomis ar veikėjais, kurie yra įtariami tam tikrose bylose, yra nepriimtinas, jų požiūris į svarbius dalykus, kaip ES ateitis, žmogaus teisės… Ką mes veiktume susijungę. Todėl ir neįvyko jungimasis.
 
Jei jau kalbame apie reputaciją, galbūt įtakos turėjo ir tai, kad vienas iš tų „trijų muškietininkų“ yra vienas iš pagrindinių veikėjų senoje istorijoje, kuomet jūs buvote „Icor“ akcininkas, o šis dar vadinosi „Rubicon“. Tuo metu ponas Zuokas turėjo ne „vieno iš trijų muškietininkų“, bet „abonento“ pravardę. Visa tai figūravo priimant sprendimą?
 
Atsakymas būtų toks – tai vienas iš epizodų ar vienas iš momentų, kuriais buvo grindžiami mūsų sprendimai. Natūralu, kad kažkas turėjo kažkokių ryšių, kuriems šiandien aš nepritariu. Todėl nėra prasmės apie tai kalbėti.
 
O visa ši istorija jums, kaip į aktyvesnę politiką ateinančiam, vis dar yra primenama. Kiek ji svarbi? Nors jūs ir nebuvote pagrindinis šios istorijos veikėjas, aš kalbu apie „Rubicon“ ir laikotarpį, kuomet vyko bylinėjimasis teismuose.
 
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jūs teisingai pasakėte. Aš buvau tas, kuris teismuose nesibylinėjo, neužsiiminėjau šia veikla ir man asmeniškai pretenzijų nebuvo reiškiama. Tai buvo viena iš priežasčių kodėl aš 2008 m. pradėjau trauktis iš Rubicon valdybų ir iš šios kompanijos išėjau galutinai. Tai čia ir būtų atsakymas.
 
Esate verslininkas, kodėl pasukote į politiką? Investuojate į atsinaujančią energetiką, o politikoje ypač turtingi verslininkai atsiduria po padidinamuoju stiklu: žiūrima, ar nėra painiojami viešieji ir privatūs interesai. O energetikos klausimai, kaip rodo istorija, tam yra labai imlūs.
 
Žiūrėkite, aš manau, kad politika neturėtų bijoti verslo. Apskritai politikai nereikia nieko bijoti. Vienas iš sudedamųjų gyvenimo dalių yra verslas. Tiesiog politikai neturi imti kyšių, o verslas neturi siūlyti kyšių ir reikalauti sau išskirtinių sąlygų. Jei pašaliname šią dedamąją – viskas atsistoja į savo vietas. O tai, kad aš vysčiau ir vystau atsinaujinančią energetiką, – aš manau, kad tai yra puiku, nes tai yra ateities energetika. Mano supratimu, šis verslas ne tik yra puikus, bet ir tarnauja valstybei visomis prasmėmis.
 
Sutiksite su tuo, kad LVŽS su R. Karbauskiu priešakyje monopolizavo žaliųjų vardą Lietuvoje?
 
Lietuvoje mes turime 2 socialdemokratų partijas, mes turime 4 liberalias pažiūras reiškiančias partijas. Lygiai taip pat atsitiko ir su „žaliaisiais“. Tik man nežinoma, su kokia politine jėga, su kokia partija susijungė „valstiečiai“, kad jie pasivadino „valstiečių ir žaliųjų sąjunga“. Nes žodis „sąjunga“ suponuoja, kad tai turėjo būti susijungimas. Deja, tokio fakto niekas nežino. Tai tas pavadinimo pakeitimas, matyt, 2016 m. rinkimuose jiems labai padėjo. Bet ar padės ir 2020 m. rinkimuose – ruduo parodys.
 
O kaip vertinate šios valdančiosios ir įtakingiausios partijos vykdytą žaliąjį kursą ir žaliąją tapatybę?
 
Šios partijos kursą galima pavadinti tik „ruduoju“, o ne „žaliuoju“. Ji vykdo trąšų, miškų naikinimo, aplinkosaugos naikinimo politiką. Šioje vietoje mes, kaip žaliųjų partija, esame labai griežti. Mes manome, kad nepasisekė nei valstybinių miškų valdymo, nei aplinkosaugos reforma.
 Cirkai, kuriuos išdarinėjo vienas po to kitas aplinkos ministras, tarkime su tų pačių lankų įteisinimu… Aš nežinau, kas užsimanė tokius dalykus daryti…
 
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Arba tai, kaip buvo valdoma situacija su nelaimėmis, pradedant trūkusiu kanalizacijos vamzdžiu Vilniuje, po to padangų gaisru Alytuje arba situacija su „Grigeo“ „vamzdžiu“…  Visa tai vienareikšmiškai rodo, kad per tuos 4 metus gamtai nepadaryta nieko gero, o atvirkščiai – padaryta labai daug blogo.
 
Tą patį rodo ir Aplinkos ministerijos brėžiamos kreivės, kuriose mes matome, kad CO2 išmetimai, visų pirma, transporto ir žemės ūkio srityje, ir toliau didėja. Kitaip tariant, nesiimama jokių priemonių.
 
Iš kitos pusės, mes žinome, kad šiuo metu Klimato kaitos fonde yra nepanaudota 190 mln. eurų: nei renovacijai, nei transporto žalinimui, nei žemės ūkio žalinimui. Visos istorijos su trąšų nekontrole per pastaruosius 4 metus… Apie tai, kiek kur berti ir kas tai kontroliuoja, Lietuvoje apskritai nekalbama. Visa tai ir parodo, kokia tai politika. Tai yra ne žalia, tai ruda politika.
 
Pone Lapinskai, jei kalbėtume apie visuomenę ir jos prioritetus balsuojant, tai tokie dalykai, kaip aplinkosauga, gyvūnų teisės, žalioji politika, yra aktualūs tuomet, kada galvos nesuka piniginės klausimai. Ar jūs manote, kad Lietuvoje jau yra kritinė rinkėjų grupė, galinti ne tik galvoti, bet ir balsuoti už politikus, kalbančius ne apie vaikams ir senjorams skirtus pinigus, bet apie nykstančius tetervinus, globalinį atšilimą ir ekosistemą. Juk neseniai buvo paskelbta statistika, kurioje akivaizdu – skurdo rizikos lygis Lietuvoje yra aukštas, žemiau absoliutaus skurdo ribos gyvena 217 tūkst. gyventojų.
 
Visų pirma, aš noriu pasakyti, kad mes nesame vieno klausimo partija, mes turime pažiūras apie visas sritis, ir mūsų programa tai demonstruos. Iš kitos pusės, aš su jumis visiškai sutinku, kad yra labai sudėtinga kalbėti apie tokius dalykus, kaip klimato kaitos mažinimas, gamtos apsauga ir panašiai, kai tau trūksta pinigų susimokėti už butą ar komunalines paslaugas. Todėl LŽP, visų pirma, ir sako, kad mes siūlysime, pritarsime ir dalyvausime procesuose, kuriais bus keliama minimali mėnesinė alga: mūsų tikslas – kad iki 2030 m. Lietuva turėtų pasiekti ES vidurkius minimalaus atlyginimo ir pensijų atžvilgiu. Mūsų partijos uždavinys – pasirūpinti silpnesniąja visuomenės dalimi…
 
Apie ką jūs kalbate? Perskirstysite mokesčius?
 
Mes kalbėsime ir apie mokesčių perskirstymą, nors šiandien, aš manau, Lietuvoje pinigų pakanka. Tiesiog reikia nustoti juos švaistyti. Mes, visų pirma, kalbėtume apie tai, kad valstybinė investicijų programa turėtų būti įgyvendinama visai kitaip: ne per 150 punktų, kurie tęsiasi metai iš metų ir lėšos iššvaistomos, nepasiekiant jokių rezultatų, o susikoncentruoti ties konkrečiomis sritimis ir per metus kitus pasiekti konkrečius rezultatus.
 
Antras dalykas, yra šešėlio mažinimas. Matyt, visgi yra problema, kad šiandieninėje politikoje ir valstybės valdyme yra mažai žmonių iš verslo. Dabar tiesiog nėra matoma, kaip smėlis valstybei byra tarp pirštų. Kitaip tariant, kaip mokesčiai praeina pro šalį. O trečias dalykas – aš manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje visas pasaulis eis tuo keliu, bet ir mes žadinsime tą procesą, kad darbo mokesčiai bus mažinami, o ekologiniai mokesčiai ir taršos mokesčiai bus didinami. Aš manau, kad tai yra didžioji žalioji mokesčių revoliucija. Bet aš nesakau, kad ji turi vykti masiškai ir nedelsiant. Tai yra ilgalaikis procesas.
Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jūsų partijos programoje rašoma, cituoju: „LŽP ilgalaikis tikslas yra reformuoti dabartinę mokestinę sistemą pagal ekologinius kriterijus. Jei konkrečiau, kaip tai galėtų atrodyti praktiškai?
 
Mes pasisakome už taršos mokesčio, arba CO2, įvedimą – tokį, koks yra daugelyje pasaulio valstybių, kuris padeda kovoti su iškastiniu kuru, jo vartojimu pramonėje, transporte, energetikoje ir visur kitur. Ir galiausiai pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tačiau kartu valstybė turi neprarasti konkurencingumo, todėl turi būti mažinami su darbu susiję mokesčiai, tuomet valstybė ir jos verslas turės palankias sąlygas daryti struktūrines reformas.
 
Jau buvo vienas bandymas įvesti mokestį teršiantiems automobiliams. Tačiau, matyt, atsigręžus į gyventojų pinigines, mokestis virto automobilių registracijos mokesčiu. Jei jūs būtumėte galėjęs realizuoti šį sprendimą, kaip būtų atrodęs šis mokestis.
 
Dabartinis mokestis yra visiškai neteisingas, jis nekelia kovos su tarša tikslų. Tai yra eilinis valstybės pasipinigavimas ir dar neaišku, kur tie pinigai nukeliaus. Mano supratimu, 1 ar 2 centai litre kuro, kurie galėtų būti paskirti kaip anglies mokestis, būtų žymiai geresnė auklėjamoji priemonė. Tada kiekvienas, prieš važiuodamas, tikrai pagalvotų, ar verta kelis šimtus kilometrų važiuoti tam, kad išgertum kavos. Mokesčiai nėra tik iždo papildymas, tai ir auklėjimo funkciją atlikti galintis dalykas. Nelogiška apmokestinti automobilį – kad ir pakankamai taršų – kelių šimtų eurų mokesčiu. Juk jis gali  nuvažiuoti per metus kelis tūkstančius kilometrų, tuo metu kai kurių seimūnų „kadilakai eskaladai“ gali lakstyti pirmyn atgal rydami po 20 litrų šimtui kilometrų.
 
Daug diskusijų kėlė tai, ką ir kaip Vyriausybė darė koronaviruso krizės metu: išmokų sistema ir pan. Jūsų nuomone, Vyriausybės padaryti sprendimai buvo būtini ir neišvengiami ar visgi prisijungtumėte prie tų, kurie teigia, kad tai buvo tiesiog priešrinkiminis išlaidavimas.
 
Taip… Tai yra visiškas išlaidavimas iš skolintų pinigų, kuris, neaišku, kokią turi prasmę. Remti reikėjo tuos, kurie iš tikrųjų nukentėjo. Mes matėme, kaip iš lėto vyko parama verslui, daugelis programų net iki šiol nėra normaliai įsibėgėjusios. Pasižiūrėjus į „Invegos“ lenteles ir dabar matosi, kad toli gražu iki tikrojo įsibėgėjimo. Iš kitos pusės, mes matome, kad buvo dalinami pinigai rinkėjams. Aš džiaugiuosi už tuos žmones, kurie gavo po 100 ar 200 eurų, tačiau valstybės požiūriu tai jokios struktūrinės permainos ar kažko gero neatnešė.
 
O ką jūs būtumėte siūlę?
 
Pasiūlymai būtų susiję su maksimaliai sparčiu reagavimu į verslo problemas – tam, kad būtų išlaikytos darbo vietos, kad nedidėtų struktūrinis ilgalaikis nedarbas. Mes matome, kad šie skaičiai dabar Lietuvoje yra labai prasti, mes struktūrinių bedarbių turime 2,5 karto daugiau nei kitose valstybėse. Tad ši vieta kelia daug įtarimų. O tai, kad parėmėme žmones sunkią minutę, tai galima padaryti, bet galima padaryti ir žymiai prasmingiau.
 
Dabartiniai valdantieji užsibrėžė įgyvendinti 6 reformas. Struktūrinių reformų taikinyje atsidūrė švietimas, sveikata, mokesčiai, pensijos, inovacijos, šešėlinė ekonomika. Kaip, jūsų nuomone, jiems sekėsi?
 
Manau, kad miškų ir aplinkosaugos srityje yra patirtas visiškas fiasko. Sukiršinta visuomenė, suterštas miškininkų vardas. Niekur tai nenuvedė. Kalbant apie sveikatos apsaugą – mes matome, kad per pandemiją sveikatos sistema totaliai sužlugo, kai žmonės negalėjo gauti elementarių paslaugų. Puse lūpų kai kas net šneka apie kelis kartus išaugusį mirtingumą ne nuo koronaviruso, o nuo kitų ligų. Aš manau, kad į šiuos klausimus turės būti kada nors atsakyta.
Tolumoje – Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Švietimo pertvarkos srityje mes matome nepatenkintus mokytojus ir jokio kokybinio šuolio nei jų rengime, nei jų motyvacijoje neatsirado. Koronavirusas dar labiau sustiprino įtampas šioje srityje, kai kuriose mokyklose procesas vyko puikiai, bet kai kur jis visiškai nevyko, ir mes turėjome kamšyti skyles, tarp jų greituoju būdu pirkdami 30 ar 40 tūkstančių kompiuterių vaikams. Duomenų apsaugos srityje paskutinis skandalas su užlietais e. sveikatos duomenimis parodė, kad ši Vyriausybė nepasiruošusi ir nemoka valdyti ekstremalių situacijų ir kad pas juos nėra jokio strateginio mąstymo. Perkratymas ir pertvarkymas visų šių sričių yra pirmas darbas, kurį turėtų daryti nauja Vyriausybė.
 
O kokie prioritetai užsienio politikoje? Jūsų nuomone, yra strateginių ar taktinių spragų, kurias reikėtų peržiūrėti Lietuvos užsienio politikoje? LŽP programoje rašoma, kad: „Lietuvos užsienio politikos tikslams pasiekti reikia reformuoti jos vykdymą taip, kad ji efektyviai tarnautų šalies ir jos piliečių interesams“. Iš to galima suprasti, kad dabar neatitinka?
 
Ar tarnauja mums tai, kad nesugebame sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybos? Faktas, kad netarnauja. Ši suvaldyto sprogimo technologija yra netinkama, nepaisant, kur ji stovėtų, ar Lietuvoje, ar Baltarusijoje. Man yra absoliučiai žinoma, kad Europos Sąjungos institucijose Astravo klausimas nėra prioritetų sąraše. Jis yra paraštėse ir niekas juo nesirūpina ir nemano, kad tą reikia daryti. Tai reiškia, kad mūsų užsienio politika nesugebėjo iškelti šio klausimo europiniu lygmeniu. Į tokį lygį, kad įgytume sąjungininkų. Tuo metu Baltarusija stoja į Pasaulio prekybos organizaciją, ir tai yra puikus momentas, kada Europos Komisija gali suformuluoti papildomus reikalavimus Baltarusijai – tarp jų ir dėl Astravo. Kodėl mūsų diplomatija tuo nepasirūpino, aš nežinau.
 
O šiaip kalbant apie LŽP užsienio politiką – tai mes esame moderni, provakarietiška partija, kuri rūpinasi gerais santykiais su kaimynais abipusio bendradarbiavimo pagrindu.
 
Žaliosios partijos Europoje tradiciškai yra progresyvios žmogaus teisių ir laisvių klausimais. Kokia jūsų partijos pozicija: moterys turi turėti teisę laisvai apsispręsti aborto klausimu ar tos pačios lyties asmenų poros turi turėti tokias pat teises tuoktis, kaip ir heteroseksualios poros, ar marihuanos vartojimas turi būti legalizuotas?
 
Pradėsiu nuo antrosios pusės: bet kuri priklausomybė yra blogai. Todėl ir priklausomybė nuo marihuanos, ypač jaunų žmonių, yra labai blogai. Bet kuris gydytojas pasakytų, kad tai daro žalingą poveikį sveikatai, mažėja susikaupimas, motyvacija.
 
Bet ar turi tai būti kriminalizuotas augalas?
 
Be abejo, kad ne. Kriminalinės bausmės už suktinės turėjimą turi būti panaikintos, nes tai, kas yra dabar padaryta, yra visiškas nonsensas. Iš kitos pusės, narkotikų pardavėjai, tarpininkai, žmonės, kurie plėtoja juodąjį verslą, – tai su jais turi būti kovojama, tarp jų ir baudžiamosiomis priorėmis. Kalbant apie vienalytes (santuokas – ELTA), mes juos labai gerbiame ir pasisakome už teises. Bet Lietuvoje yra viena problema – tai konstitucinė problema. Vadinti tų pačių asmenų partnerystę šeima šiandien negalima iš teisinės pusės. Lietuvos Konstitucija numato šeimą kaip skirtingų lyčių asmenų sąjungą.
 
Bet jums tai būtų problema?
 
Man asmeniškai ir mūsų partijai tai nėra problema. Aš manau, kad šių žmonių visos teisės turi būti lygiai taip pat gerbiamos, kaip ir kitų piliečių.
Lietuvos miškuose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
O dėl abortų – tai kiekvienas žmogus yra pats sau šeimininkas, ir moteris turi turėti teisę pati nuspręsti savo ateitį ir sveikatos klausimus. Valstybės per didelis kišimasis į asmenų gyvenimą, ar tai būtų susiję su abortais, ar su vienos lyties tarpusavio bendravimo klausimu, yra nepriimtinas. Valstybė į lovą pas žmogų turėtų nelįsti.
 
Valstiečiai su Gediminu Kirkilu priešakyje šią parlamento kadenciją kėsinosi keisti rinkimų taisykles – žeminti kartelę… Iš to nieko neišėjo įsikišus prezidentui. Tačiau tarsi sutarta, kad dėl rinkimų sistemos pertvarkos, galbūt net radikalios, turės nuspręsti naujasis Seimas. Jums, kaip mažosios partijos pirmininkui, tai aktualus klausimas? Pritartumėte nuleisti kartelę, ar turite kitokių pageidavimų rinkimų sistemos atžvilgiu?
 
Per didelis kartelės sumažinimas, pavyzdžiui, nuo 5 iki 3 proc., lemtų labai didelę Seimo fragmentaciją, ir mes turėtume dar daugiau chaoso ir mažiau susitarimo. Nesu tikras, kad mes turėtume turėti 3 ar 2 procentų barjerą. Gal kažkiek pamažintas jis ir galėtų būti, pavyzdžiui, iki 4 proc. Tačiau yra kitas kampas šioje diskusijoje. Žmonės galbūt norėtų Seime matyti daugiau asmenybių, tada iškyla dabartinės rinkimų sistemos klausimas. Čia dalis kandidatų renkama vienmandatėse apygardose, ir tai yra asmenybių kova, o kita dalis – tiesiog pagal sąrašus ir, deja, kaip rodo praktika, tai sudaro galimybes kai kuriems asmenims būti nenutrūkstamai Seime. Manau, kad tai nėra labai gerai, nes motyvacija po kokios antros kadencijos yra prarandama, ypač jei esi nevienmandatininkas. Aš manau, kad čia būtų galima svarstyti apie Seimo narių kadencijų ribojimą. Nieko blogo čia nematau.
 
Jei visgi gautumėte mandatą ir reikėtų rinktis: eiti į mišrią Seimo narių grupę, ar jungtis prie valdančiosios koalicijos. Yra tokių politinių jėgų, dėl kurių sakytumėte, kad liekate mišrioje grupėje.
 
Tai klausimas su daug nežinomųjų. Prie tam tikrų sąlygų galimas bendradarbiavimas. Net ir tarp LŽP ir „valstiečių“ partijos. Tik prie tam tikrų aplinkybių, jei tai netrukdys aplinkosauginei veiklai.
 
Tad neatmestumėte galimybės dirbti su „valstiečiais“?
 
Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tie dalykai yra įmanomi, aš pats 2016 m. prieš rinkimų ciklą dalyvavau derybose su R. Karbauskiu, ir viskas yra įmanoma, tačiau visada turi būti aiškumas. Politikoje pats blogiausias dalykas, kai yra neaišku, kas kam atstovauja, kokios yra vertybės, kokie yra tikslai.
 
Bet jūs manote, kad „rudąja“ paties pavadinta partija gali po rinkimų staiga transformuotis ir tapti „žalia“?
 
Jeigu atsisako ligšiolinės aplinkosauginės politikos ir leidžia plėtoti (žaliąją politiką – ELTA) tiems, kurie iš tikrųjų moka ir gali, – tai kodėl ne.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2020.08.07; 10:44

Žuvintas. Vytauto Visocko nuotr.

Seimo aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas kreipiasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos inicijuoto Vyriausybės nutarimo pakeitimo, pagal kurį Žuvinto biosferos rezervate leidžiama užsiimti žūkle.
 
„Deja, atėjo laikai, kai Lietuvos gamtą tenka ginti teismuose net nuo paties aplinkos ministro“, – sako S. Gentvilas.
 
Žuvinto rezervatas yra seniausia Lietuvos saugoma teritorija, įsteigta dar 1937 m., prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Rezervatai sudaro vos 0,5 proc. šalies teritorijos ir yra išskirtinai skirti apsaugoti gamtos savireguliacijai. Žuvintas išskirtinis – čia, toli nuo žmonių, peri net 234 rūšys paukščių. Dauguma jų žiemoja čia visus metus.
 
„Labai liūdna, kad dabartiniam aplinkos ministrui atrodo, jog net ir unikaliausia gamta turi tarnauti žmonių pramogoms. Ministro iniciatyva Žuvinto biosferos rezervate įteisinta galimybė 14 kaimų gyventojams žvejoti rezervate. Dalis tų kaimų nuo rezervato nutolę daugiau nei 25 km. Žvejyba rezervate niekaip negali būti pateisinama tradicijų išsaugojimu – žvejyba seniai virto ne maisto apsirūpinimu, o pramoga. Rezervatai nėra vieta pramoginei žūklei. Tokiam žvejybos legalizavimui nevienareikšmiškai prieštarauja ir UNESCO, kurio dalimi rezervatas tapo 2011 m.
 
Aplinkos ministras K. Mažeika nenustoja stebinti. Šis pakeitimas – akivaizdus sūduviškio nevykęs bandymas gamtos sąskaita laimėti balsus rudenį vyksiančiuose rinkimuose“, – aiškino Seimo Aplinkos apaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas.
Pelkė. Žuvintas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
 Praėjusią savaitę Vyriausybės priimtuose naujuose Žuvinto biosferos rezervato nuostatuose leidžiama uogauti, grybauti ir net žvejoti. Nors tai draudžia net 2 galiojantys įstatymai – Saugomų teritorijų bei Specialiųjų žemės naudojimo įstatymai.
 
„Teismai tikrai stos gamtos pusėn, nes tiek Vyriausybės, tiek Aplinkos ministerijos teisininkai Vyriausybės nutarimą lydinčiose pažymose pabrėžia, kad leidimas žvejoti prieštarauja įstatymams. Kreipiuosi į LVAT tikėdamasis teisingo sprendimo“, – teigė parlamentaras S. Gentvilas.
 
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, Seimo nariams suteikiama galimybė kreiptis į Lietuvos vyriausią administracinį teismą prašant išaiškinti, ar Vyriausybės ir ministerijų teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Kovo mėnesį LVAT S.Gentvilo prašymu panaikino išimtį žiemos, rudens, pavasario metu į dyzeliną nemaišyti 7 proc. biodegalų dalies. Tąkart buvo panaikintas jungtinis aplinkos, susisiekimo, energetikos ministrų įsakymas, stabdęs didesnį atsinaujinančių energetinių išteklių panaudojimą degalinėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.08; 13:32

Slaptai.lt nuotraukoje – Vilniaus oro uostas

Pirmadienį, užbaigus vidinį Lietuvos oro uostų tyrimą, darbuotojas, kuris gegužės 6 dieną Vilniaus oro uosto teritorijoje buvo atsakingas už laukinio gyvūno mirtimi pasibaigusių incidentą – savo iniciatyva paliko pareigas. Feisbuke buvo paviešintas vaizdo įrašas, kaip Vilniaus oro uosto darbuotojai oro uosto teritorijoje su džipu tol persekiojo lapę, kol ši pakliuvo po automobilio ratais.

Bendrovės tyrimas parodė, kad darbuotojo veiksmai buvo neadekvatūs, nedera nei su oro uosto taisyklėmis, nei su elgesio standartais, kurie susiję su gyvosios gamtos apsauga.
 
„Gyvybė, nesvarbu kieno, žmogaus ar gyvūno, yra vertybė, todėl į situaciją, kai ji buvo atimta, žiūrime labai principingai. Labai apgailestaujame dėl šio įvykio, kuris sukrėtė ne tik mūsų įmonės bendruomenę, bet ir visą šalį. Egzistuojančios įmonės tvarkos darbuotojams nurodo pasirūpinti, kad į teritoriją patekęs gyvūnas humaniškomis priemonėmis būtų paskatintas palikti oro uosto teritoriją, žudyti draudžiama. Tenka pripažinti, kad atliktas vidinis tyrimas atskleidė ir tai, kad būtina peržiūrėti ir dar labiau sukonkretinti kai kurias tvarkas ir procedūras, kad panašūs incidentai neturėtų erdvės pasikartoti“, – teigia Lietuvos oro uostų vadovas Marius Gelžinis.
 
Lietuvos oro uostų iniciatyva visa informacija perduota Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) ir Vilniaus gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai. Šios institucijos pateiks savo išvadas, o bendrovė pasiruošusi atlyginti visą padarytą žalą.
 
„Jau dabar konsultuojamės su atsakingomis gyvąją gamtą saugančiomis institucijomis, gyvūnų teisėmis besirūpinančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Vertiname galimybes įsigyti papildomų techninių priemonių. Tariamės ir dėl galimybės mūsų operatyvinius darbuotojus papildomai konsultuoti, rekomenduoti būdus, kurie padėtų išvengti analogiškų incidentų“, – tvirtina M.Gelžinis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 12:00

Kęstutis Mažeika. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Aplinkosaugos koalicija, vienijanti 7 Lietuvos nevyriausybines aplinkosaugines organizacijas, sieks, kad aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos patvirtinti Medžioklės taisyklių pakeitimai, įteisinantys medžioklę lankais, būtų atšaukti, sakoma sekmadienį perduotame pranešime.
 
Aplinkosaugos srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai įsitikinę, kad, ruošiant šiandienę Medžioklės taisyklių redakciją, buvo pažeistas teisėkūros procesas. Pasak jų, kyla klausimų, kokioms interesų grupėms ministras atstovauja, mėgindamas įteisinti pokytį, kuriam visuomenė aiškiai ir griežtai nepritaria.
 
Medžioklės taisyklės buvo keičiamos nesilaikant teisėkūros principų, pasirenkant atstovauti vienai suinteresuotai pusei, nederinant su kitomis pusėmis, teigiama nevyriausybininkų pranešime.
 
Aplinkosaugos koalicija kartu su Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ siekė dalyvauti Medžioklės taisyklių keitimo procese ir atstovauti gamtosauginiam interesui – ragino ministeriją pradėti keitimų derinimą, siuntė savo pastabas ir siūlymus. Tačiau ministerija Medžioklės taisyklių pakeitimus derino išskirtinai tik su medžiotojais, atsitvėrusi nuo visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų, sakoma pranešime.
Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jame primenama, kad dar 2018-aisiais peticiją prieš medžioklę lankais pasirašė 60 000 žmonių, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas atsiribojus nuo visuomenės.
 
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkei Linai Paškevičiūtei labiausiai kelia nerimą aplinkos ministro išskirtinai ūkinis požiūris į aplinką.
 
„Tipinis dabartinės Aplinkos ministerijos vadovybės požiūris: gamta – eksploatuojamas išteklius, o visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos – tik trukdis įgyvendinti lobistinių grupių interesus“, – sako L. Paškevičiūtė.
 
Nevyriausybininkų teigimu, medžioklė lankais yra nepriimtina kaip išskirtinai pramoginė komercinė veikla, pasižyminti žiauriu ir neetišku elgesiu su gyvūnais. Aplinkosaugos koalicija ragina Seimą ir Vyriausybę principingai įvertinti ministro elgesį ir tinkamumą toliau eiti pareigas.
 
Kaip ELTA jau pranešė, sekmadienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovai, reaguodami į aplinkos ministro K. Mažeikos sprendimą savo įsakymu įteisinti medžioklę lankais, pranešė parengę kreipimąsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti ministro penktadienį priimto įsakymo teisėtumą, bei teikia Medžioklės įstatymo pataisas, uždrausiančias medžioklę lankais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 06:25

Fondą įsteigė Remigijus Lapinskas. Organizatorių nuotr.

Sostinėje atidarytas Nacionalinis neliečiamojo miško paramos fondas, kuris rūpinsis šalies miškų išsaugojimu ir gausinimu. Fondą įsteigė Remigijus Lapinskas, o iniciatyvos ambasadoriais tapo Jurgis Didžiulis, Marius Čepulis bei Selemonas Paltanavičius.
 
Fondo atidarymo renginyje paskelbta ir apie pirmąją auką. Verslininkė Tamara Mizarienė jau skyrė jai priklausantį žemės sklypą, kuriame už fondo surinktas lėšas jau šį pavasarį bus sodinami pirmieji sodinukai.
 
„Matydamas vis intensyvesnius klimato šiltėjimo požymius bei prastą miškų valdymo politiką Lietuvoje, nusprendžiau imtis iniciatyvos ir įkurti paramos fondą, kurio tikslas būtų didinti šalies miškingumą, kuriant natūraliai besivystantį mišką, kuris nebus kertamas ar kitaip naudojamas komerciniais tikslais. Fondo veiklos skaidrumą užtikrins strateginio valdymo taryba, kurią suformuosime iš steigėjų, patarėjų bei ambasadorių“, – teigia fondo steigėjas, verslininkas bei politikas R. Lapinskas.
Selemonas Paltanavičius. Organizatorių nuotr.
 
Jo teigimu, fondo veiklos apims tiek visuomenei atviras miško sodinimo iniciatyvas, tiek ir aplinkosauginę, pažintinę bei šviečiamąją veiklą, jaunimo gamtamokslinį ugdymą. Siekiant užtikrinti kuo platesnį veiklos mastą ir kuriamą naudą šalies miškams, bus organizuojamos pinigų aukojimo akcijos televizijoje, viešuose renginiuose, trumpaisiais numeriais, internetinėse platformose ir kitomis priemonėmis. Visos fondo surinktos lėšos bus skiriamos miško sodinimui, ugdymui ir priežiūrai, miško veisimui tinkamos žemės įsigijimui, žemės su brandžiu mišku įsigijimui ir su miškų apsauga susijusiai švietimo veiklai.
 
„Suprantu augantį visuomenės nepasitenkinimą dėl padidintos valstybinių miškų kirtimų normos, vyraujančio plynų kirtimų būdo saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose bei neatsakingo miesto želdynų tvarkymo, todėl kviečiu visus norinčius prisidėti prie fondo veiklos. Mano ambicija – įtraukti kuo daugiau miškui neabejingų žmonių, socialiai atsakingų verslo įmonių ir šioje srityje veikiančių aktyvių nevyriausybinių organizacijų. Drauge telkti finansinę paramą ir ją investuoti į Lietuvos miškų apsaugą bei plėtrą“, – kalbėjo R. Lapinskas.
 
Jurgis Didžiulis. Organizatorių nuotr.

Nors šiuo metu jis yra vienintelis fondo steigėjas, tokiais tapti kviečia ir kitus. Anot idėjos autoriaus, bus siekiama paskatinti kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą miškų saugojimo iniciatyvose, todėl fondo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose jau numatyta, kad jo dalininkais galės tapti ir kiti asmenys.
 
Pasak atlikėjo, dainų ir muzikos autoriaus, prodiuserio, visuomenės veikėjo J. Didžiulio, miškai yra lietuvių tapatybės dalis ir jei atsakingoms institucijoms nepavyksta jų apsaugoti, patys piliečiai turi parodyti pavyzdį ir priminti, kaip reikėtų elgtis su tokiais svarbiais dalykais kaip miškai.
 
Jau seniai tokio fondo poreikį įžvelgė ir jo ambasadoriumi tapęs gamtos fotografas Marius Čepulis. Jis pažymėjo, kad šiuo metu nėra garantijų, jog pasikeitus politiniams vėjams ar prisidengiant įstatymų spragomis, nebus kertami miškai net ir saugomose teritorijose. Tad reikia pasinaudoti galimybe bent daliai miškų užtikrinti gyvavimą. Jam antrino ir žinomas  gamtininkas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius. Jis išreiškė susirūpinimą dėl kertamų miškų ir ragino prie fondo veiklos prisijungti visus, kam rūpi gamta.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 06:00

Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Pastarųjų savaičių įvykiai – verslininkų nusikaltimai naikinant pajūrio gamtą ir jų prijaukintų bei pamaitintų Klaipėdos valdininkų neigalumas atlikti savo pareigas skatina pažvelgti pro langą. Pamatys– žiema dingo. Tai bus proga prisiminti vien 2017-2018 metais 1,7 proc. padidėjusį šiltnamio dujų išmetimą, 90 proc. Juodosios jūros jau sudaro didelė toksiška zona, kurioje nėra deguonies, prognozuojama, kad pusė pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių gali išnykti iki 2050 metų.

Literatūroje neretai sutinkame priešpastatymą – žmogus ir gamta, kultūra ir natūra, kuris realybėje neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Suprantama, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi, sveikatos, materialinio gyvenimo lygio ir aplinkos bendras apibūdinimas leidžia įvertinti šalies padėtį, kuri, suprantama, veikia ir jos piliečių laimę bei gerovę.

Gamtos saugojimas svarbus tiek atskirai asmenybei, tiek ir visuomenės raidai, nes gamtiniai ištekliai yra riboti, o natūralioje gamtinėje aplinkoje žmogus jaučiasi geriau, nes žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad kai kurios bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir pasirinkusios tokią raidos kryptį galiausiai sugriovė pačios save. Todėl svarbu paieškoti atsakymo į klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toks klausimas nuolat kartojasi. JAV indėnai manė, kad Žemės dvasios kūriniai susiję tarpusavyje, todėl negalima imti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga ir sunaikinti viską, kas pavojinga. Tiesdami geležinkelį jie per kelis metus iššaudė milijonus bizonų. Šis pavyzdys liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.

Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių socialinių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.

Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Apibūdindamas gamtinės aplinkos ir žmogaus ryšį, kinų kilmės JAV biologas Yi – Fu Tuanrašo rašė “Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Atmetant, neigiant svetimą istoriją atmetama ir jos gamtinė aplinka.

Svetima aplinka dažnai suvokiama kaip „bloga“, o taip ją suvokę ne tik kad nesiekia jos saugoti, bet nori sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučiantis laimingu, praradęs ryšius su bendruomene žmogus, įgijęs galių veikti bando gamtą pritaikyti prie savosios naudos sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis. Jas sukelia žmonės, veikiantys pagal savitas vertybes ir poreikius, kuriuos išugdo jiems svarbios socialinės grupės.

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Jos lemia ir „korporacinės“ asmenybės savitumą, pasižymintį ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientacija į vartojimą, individualizmą, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Dėl jų silpnėja įvairiapusiai socialiniai ryšiai, kuriuos keičia priklausomybė ir lojalumas korporacijai. Korporacinė asmenybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas socialines grupes, godus vartotojas. Neatsitiktinai Lietuvos pajūrį naikino didelė korporacija, kuriai labiau nei kitos vertybės rūpėjo pelnas. Neatsitiktinai nusikalstamus jos vadovų nurodymus vykdė lojalūs bendrovei, bet ne Lietuvos valstybei darbuotojai. Neatsitiktinai Klaipėdoje valdžia priklauso partijoms, neigiančioms tautiškumą ir šlovinančioms globalizmą, kuri ir parinko valdininkus, labiau nei pajūrio gamta susirūpinusius korporacijos pajamomis.

Lietuva dar gali pasipriešinti globalistinio, korporacinio tapatumo ugdytojams. Dar yra piliečių, suprantančių, kad natūraliu aplinkos saugotoju yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, kurio narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Todėl žmonės rūšiuoja atliekas, valo pamiškes, atsisako plastikinių maišelių, dalyvauja akcijoje „Darom!“ O save su valstybe nesiejantys dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad korporacijos gana dažnai laiko pelną aukštesne vertybę nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams. Ir tik stiprios nacionalinės valstybės, kurių visuomenės įsisąmonino, kad ekonominis augimas netapatus gerovės augimui, pajėgios nustatyti pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių interesų.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

2020.01.21; 10:00

Prezidento patarėjas, Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas Jaroslavas Neverovičius sako, kad aplinkos apsaugos sistema neveikia, joje nėra valios, o saugo ji dažnai ne gamtą, bet pažeidėjus.
 
Antradienį prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovu Žydrūnu Bartkumi ir aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika. Tiesa, pastarasis į susitikimą vėlavo pusantros valandos.
 
„Pačiame susitikime įsitikinome dar kartą, kad Alytaus, Klaipėdos atvejai (parodė. – ELTA), kad aplinkosaugos sistema neveikia, nėra valios, vizijos Aplinkos apsaugos departamente (AAD) tvarkytis su tais iššūkiais. Galima pasakyti, kad aplinkos apsaugos sistema dažnai saugo pažeidėjus, bet ne gamtą“, – antradienį žurnalistams sakė J. Neverovičius.
 
Pasak jo, artimiausias privalomas darbas yra atlikti visos aplinkos apsaugos sistemos auditą.
 
„Žinotume, kokie objektai yra rizikingi, kokia yra tarša, kaip ta tarša yra kontroliuojama, kokia sistema yra monitoringo, kaip priimami sprendimai dėl verslo plėtros, verslo stabdymo. Kaip matėme Alytaus gaisro atveju, dažniausiai nėra sprendimo užtikrinimo, kaip kontroliuojamos tos atliekos, kurios buvo įvežtos tam, kad būtų perdirbtos“, – tikino prezidento patarėjas.
 
Tuo metu „Grigeo Klaipėda“ taršos skandalas, pasak jo, parodė, kad įmonė augo, plėtė gamybą, bet priduodamų atliekų kiekis nedidėjo, tačiau tai nesukėlė įtarimų aplinkosaugininkams.
 
Pasak J. Neverovičiaus, susitikime buvo išgirsta, kad ministerija užtikrins teisės aktų priėmimą ir kad jau rytoj (trečiadienį. – ELTA) Seime vyks teisės aktų svarstymas, kurie „turėtų daryti pirmą žingsnį teisinga linkme.“
 
ELTA primena, kad Lietuvos teisėsauga po atliktos operacijos antradienį paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbiama, kad aplinkai padaryta žala galėjo siekti ne vieną milijoną eurų.
 
Kitą ekologinė nelaimė praėjusių metų spalį įvyko Alytuje, kur užsidegė padangų perdirbimo įmonės „Ekologistika” sandėliai. Gaisrą pavyko užgesinti po 10 dienų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.14; 18:00

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinė grupė kviečia sekmadienį, 15 val., drauge susikibti į gyvą grandinę Šimonių girioje ant Mikierių-Inkūnų tilto per Šventąją Anykščių rajone.
 
Pasak akcijos rengėjų, taip simboliškai bus sujungti girios krantai ir parodyta, kad mums rūpi girios ir Lietuvos likimas.
 
Šimonių girios gyventojai susivienijo šią vasarą stebėdami masiškai kertamą mišką. Pasak jų ir dieną, ir naktį medžius kertanti technika gąsdina gyventojus, primindama apokaliptinių filmų scenas. Taip beatodairiškai kertamos girios neteko matyti nei sovietmečiu, nei pastaraisiais dešimtmečiais.
 
Šimonių girioje tebegyvuoja unikalūs etnografiniai kaimai, kuriuose atgimsta tradicijos ir kultūrinis gyvenimas: kuriasi bendruomenės, kultūros, sveikatingumo ir turizmo verslai, kasmet vyksta violončelininko V. Sondeckio rengiami tarptautiniai klasikinės ir modernios muzikos koncertai, tarptautinis Miško festivalis, Žalčiasalio festivalis, dailininkų plenerai, vaikų stovyklos, senųjų amatų mokymai, kūrybinės dirbtuvės, plenerai, gausiai lankomi atlaidai ir Mišios medinėje Inkūnų bažnytėlėje.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Anykščių gyventojai šias vietas yra pamėgę kaip turistinių žygių, grybavimo, uogavimo vietą. Tačiau Šimonių giria yra ir saugoma valstybės teritorija – biosferos poligonas ir Europos ekologinio tinklo Natura 2000 dalis.
 
Valstybė yra įsipareigojusi saugoti čia gyvenančių retų gyvūnijos ir augmenijos rūšių. Tačiau pastaraisiais metais priimamų įstatymų ir poįstatyminių aktų rezultatas, kad ši teritorija tapo saugoma tik formaliai,- nebepaisant tikslų, kurie buvo deklaruojami steigiant Šimonių girios biosferos poligoną.
 
Šios dienos situacija yra paradoksali – tokia, kokia teisinėje valstybėje būti negali. Šimonių girios biosferos poligonas tarsi saugoma teritorija, bet nebeturi jokios realios apsaugos.
 
Jau anksčiau gyventojai išplatino peticiją, kurioje prašo valstybės institucijų apriboti kirtimus girioje ir ūkininkauti joje siekiant išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas: https://www.peticijos.lt/visos/75411/issaugokime-simoniu-giria/
 
Susirūpinusių išsaugoti Šimonių girią ir jos ekosistemą gyventojų tikslas – pasiekti, kad gamtos apsaugos procedūros, kurios reglamentuotos įstatymais, Šimonių girioje būtų vykdomos ir informacija apie jas pasiektų plačiąją visuomenę. Valdž
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ios institucijų prašoma užtikrinti, kad nedelsiant būtų sustabdyti Šimonių girios su joje esančiomis vertingomis miškų, pievų, pelkių bei kitomis natūraliomis buveinėmis ekosistemos naikinimo darbai, siekiant iš esmės peržiūrėti ir revizuoti valstybės politiką šioje mums visiems aktualioje srityje,- Lietuvos gamtos išsaugojimo srityje.
 
Šimonių grupės iniciatyvinės grupės nariai teigia, kad giria mus gindavo karų, sukilimų, nepriklausomybės kovų laikais. O dabar pagalbos reikia jai pačiai.
 
Sekmadienį, spalio 6 dieną, 15 val. akcija prie Inkūnų-Mikierių kabančio tilto prasidės smuikininko/muzikos pedagogo Martyno Švėgždos von Bekkerio įžangos žodžiais ir daina „Vai giria, giriala“. 
 
Prieš renginį, 14 val. netoliese esančioje Inkūnų bažnyčioje vyks šv. Mišios. Šią medinę bažnytėlę karo metu statė Šimonių girios bendruomenė. Nuo 13 val. siūlomos „Miško maudynės Šimonių girioje“. Gyventojai siūlo panirti į girios atmosferą ir pajusti ją visais pojūčiais, nes miško negali išmatuoti kubiniais metrais. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.05; 06:39

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Alytaus rajono Daugų miestelio gyventojai nuo liepos pradžios nebeturi ramybės. Įsigaliojus Aplinkos ministerijos leidimui Didžiulio (Daugų) ežere plaukioti transporto priemonėmis, varomomis vidaus degimo varikliais su vandens srauto pompa, po ežerą didžiuliu greičiu ėmė plaukioti vandens motociklai.
 
Pasak miestelio gyventojų bei rajono savivaldybės, šios vandens transporto priemonės ne tik kelia didelį triukšmą, bet ir pavojų besimaudantiems ar žvejams. Kai kurių gamtos specialistų teigimu, vandens motociklai daro didelę žalą ir gamtai.
 
Daugų seniūnė Irma Kašėtienė sako, kad miestelio gyventojai yra nufilmavę daug vaizdo medžiagos, kurioje yra akivaizdžių įrodymų, kaip vandens dviratininkai pažeidžia taisykles.
 
„Nors dėl triukšmo žmonės negali ramiai gyventi, bet triukšmas dar nėra pats blogiausias dalykas. Gyventojai, miestelio bendruomenės žmonės ir poilsiautojai, kurie ilsisi prie ežero, fiksuoja, filmuoja, fotografuoja.
 
Vaizduose matyti, kaip vandens motociklų vairuotojai agresyviai elgiasi, plaukia šalia besimaudančių žmonių, demonstruoja savo gebėjimus, pila kurą neiškėlę iš vandens motociklo, prie ežero atvažiuoja po draudžiančiais eismo ženklais, išsikelia motociklus draudžiamose vietose, ne prieplaukoje ir taip toliau“, – Eltai pasakojo Daugų seniūnė I. Kašetienė.
 
Daugų gyventojai surinko beveik 900 parašų, kad būtų uždrausta plaukioti Didžiulio (Daugų) ežere asmeniniais, pramoginiais ir sportiniais laivais, varomais vidaus degimo varikliais, turinčiais vandens srauto pompą.
 
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas inicijavo grupės Seimo narių kreipimąsi į aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką, kad būtų atšauktas leidimas plaukioti pramoginiams ir sportiniams laivams Daugų ežere.
Alaušų ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Dauguose yra labai rimta problema. Kyla didelis pavojus žmonių saugumui. Žmonės maudosi, o vandens motociklininkai aplink juos plaukioja. Daugų gyventojai pirmiausia kreipėsi į savivaldybę, reikalas priėjo iki Seimo. Seime pirmiausia mes rengėme diskusiją Aplinkos komitete, buvo atvažiavę ir žmonės iš Daugų, savivaldybės atstovai. Kol kas tai yra vienašališkas ministro sprendimas, nors matome, kas vyksta, bet jis iki šiol nėra pakeistas. Mes kreipėmės į ministrą, kad būtų sustabdytas šis sprendimas“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
 
Kreipimąsi į aplinkos ministrą pasirašė Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas, Paulius Saudargas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir L. Kasčiūnas.
 
Seimo nariai atkreipė dėmesį į tai, kad anksčiau buvo leidžiama plaukioti Didžiulio (Daugų) ežere vande
Dzūkijos ežerai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ns motociklais ir kitomis priemonėmis, varomomis vidaus degimo varikliais, tačiau dėl daugelio gyventojų skundų ir priešiško nusistatymo 2013 metais buvo priimtas aplinkos ministro įsakymas, kad tokiomis priemonėmis plaukioti būtų uždrausta.
 
Šiuo metu gyventojai vėl skundžiasi vandens motociklų keliamu triukšmu, motociklų plaukiojimu per arti Daugų miestelio bei per arti pakrančių. Be to, pastebimos gamtos niokojimo apraiškos, nesilaikoma tvarkos, kai yra viršijamas greitis bei plaukiojama apsvaigus nuo alkoholio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.16; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį mus ištiko galimybė stebėti Lietuvoje iki šiol retai stebėtą reiškinį – smėlio arba dulkių audras. Rašau „ištiko“, kaip paprastai rašoma apie netikėtai užgriuvusią nelaimę, nes juk vargu ar atsiras bent vienas, kuris imtų džiaugtis šitokia naujove.

Reiškinys išties pavojingas, liudijantis, kad ima įsikūnyti jau prieš keletą metų mokslininkų skelbti perspėjimai apie galimą Lietuvos, kaip, beje, ir visos Europos sudykumėjimą, jei žmogus neimsis proto ir nekeis ydingos naudojimosi žemės turtais praktikos.

Vis dažnėjantys akis užberiantys, burnas užkemšantys smėlio ar dulkių sūkuriai – tai dirvos erozijos pasekmė. O dirvos erozija, kaip aiškina gamtininkai-mokslininkai, tai viršutinio derlingo sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ŽMOGAUS VEIKLOS (!).

Tarp kitko, panašu į tai, kad irti gali ir nelabai derlingas sluoksnis. O jau lengvosios dirvos, kurių kaip tik netrūksta Lietuvoje, vėjui pasiduoda dar lengviau, nei juodžemis. Ir tai visai neguodžia.

Neabejoju, jog atsiras specialistų, kurie pateiks galybę pavyzdžių, jog dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Ypač tokiais pavyzdžiais mėgsta švaistytis tie specialistai, kurie propaguoja intensyviąją žemdirbystę ar plynąjį miškų kirtimą. Žodžiu, tie, kurie tebesilaiko įsikibę klaidingos nuostatos, kad žmogus yra visa ko valdovas, todėl gali su Žeme ir su visa Visata daryti, ką nori, kas jam patogiau, reikalingiau ar naudingiau jo egoistiniams interesams.

Tokie specialistai, ekspertai, už kurių autoritetingos nuomonės kyšo verslo ar partiniai interesai, man ne autoritetas. Faktai už nuomones yra svaresni.

Nerašysiu „Visi žinome…“. Humanitarinis išsilavinimas nebėra vertybė, todėl išsireikšiu atsargiau: tikiuosi, jog esate girdėję apie Edeną – sodą, kuriame, pasak Biblijos, Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą?

Pagal Senąjį Testamentą tas sodas augęs Artimuosiuose Rytuose, ten, kur teka Pisonas, Tigras, Eufratas ir Gehonas. Žmonijos istorijoje toji vieta vadinama Mesopotamija. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Biblijos Edeną – Mesopotamiją imta tapatinti su Rojumi. Įsivaizduojate, kokia tai turėjo būti nuostabi vieta?!

Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mesopotamijoje klestėjo ir tebeklesti upinė drėkinamoji žemdirbystė. Mat, žemė tarpupyje derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė arba potvyniai, arba sausros, todėl imtas taikyti dirbtinis drėkinimas. Tačiau per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti.

Taigi, perspektyvos nedžiuginančios. Rojus gali virsti pragaru. Bet kodėl?

Lyg tarp kitko, vietomis sumirguliuoja informacija apie tai, jog kažkada, seniai seniai Mesopotamijoje buvo miškų, ir lapuočių, ir spygliuočių. Tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano imta importuoti kedrą. Kedro mediena, žinoma, vertingesnė, nei daugumos lapuočių ar spygliuočių. Bet juk ne visi Mesopotamijos gyventojai buvo turtuoliai, įgalintis savo reikmėms naudoti kedrą?.. Tai kas atsitiko su vietiniais miškais, kodėl prisireikė medieną įsivežti?

Panašu, jog miškai buvo iškirsti, norint padidinti pasėlių plotus, tačiau ilgainiui pastarieji ėmė kentėti nuo sausrų.

Ratas užsidarė… klimato ir paprasto žmogaus, ne verslininko, nenaudai.

Apie Sacharos dykumą tikriausiai žino daugiau žmonių, nei apie Edeną. Įdomu tai, kad dykuma Sachara virto ne taip jau seniai: maždaug prieš 6000 metų Sacharoje teliūškavo ežerai, augo medžiai, veisėsi įvairūs stambūs gyvūnai, gyveno žmonės. Dažniausiai aiškinama, jog derlinga žemė virto dykuma dėl klimato pokyčių. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kodėl kito klimatas?

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Prieš metus „Lietuvos rytas“ pasidalino informacija, jog daktaro Davido Wrighto iš Nacionalinio Seulo universiteto nuomone, šiuos pokyčius paskatino ūkininkai. Jie galimai išdarkė aplinką tam, kad joje galėtų augti pasėliai. Ūkininkai ėmę auginti tokias daržovių rūšis, kurios nualino Sacharos žemes. Dar labiau žemę nualino galvijai, kurie ėdė vietinius augalus.

Nualinta žemė ėmė atspindėti saulės šviesą, ir Sacharos oras ėmė kaisti, o tai sumažino kritulių kiekį. Taip Sachara virto dykuma

Taip vyko Afrikoje, Azijoje…. O kaip Europoje?

Nors Europa toliau nuo karštųjų klimatinių juostų, kurios skatina dykumėjimą, rūpesčių aplinkosaugininkams užtenka ir čia, nes ir čia žmonės ūkininkauja beatodairiškai, nesusimąstydami dėl padarinių. Dirvožemyje mažėja maistingųjų medžiagų, jame sunkiau augti augalams, medžiams bei veistis kitiems gyviems organizmams.

Dykumėjimą, be abejo, sustiprina visuotinis atšilimas, sumažėjęs kritulių kiekis. Bet tai tik viena medalio pusė…

O antroji medalio pusė yra negailestingas veidrodis mums, kurie išdidžiai vadiname save Homosapiens. Jis rodo, kad dykumėjimą sukelia žmonės. Žemė nualinama ūkininkaujant, ganant gyvulius, nesaikingai kertant miškus, nesaikingai naudojant vandens išteklius, plečiantis miestams bei įsigalint laistomajai žemdirbystei.

Botanikos sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – ne teorija. Visa tai galime stebėti jau ir Lietuvoje.

Taip, gamtinė dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Tačiau tuomet dirvožemis retai likdavo plikas, be augalinės dangos. Miško medžiai, tankūs krūmai, žolės saugojo dirvožemį nuo ardomojo lietaus poveikio. O miške ir vėjui nėra kur labai įsisiautėti.

Dėl dirvožemio erozijos, specialistų nuomone, ypač daug dirvos prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų (sic!), nes čia stipriau siautėja ir vėjas, ir lietus.

Žinoma, mokslininkai sugalvojo nemažai cheminių, technologinių priemonių, kuriomis galima pristabdyti dirvos eroziją. Bet jei dirvos itin stipriai pažeistos, ten geriausias gydytojas yra pati gamta, todėl rekomenduojama apsodinti tas vietas mišku. O kur plyti itin plačios lygumos, ten patariama sodinti medžių ir krūmų juostas, kurios sulaikytų vėjus ir neleistų nupustyti dirvožemio.

O ką mes darome Lietuvoje? Nors įsibėgėjančio dykumėjimo procesai bado akis tiesiogine prasme (smėliu ir dulkėmis), kertame miškus lyg pikčiausius priešus. Mūsų nekompetentingi ministrai, pusiau raštingi urėdijų viršininkai (atkreipkite dėmesį: nerašau, kad urėdai, nes tarp urėdų nestinga ir raštingų, tik tokiems kažkodėl nepatikimi viršininkų postai) mokslinės literatūros neskaito, klimato pokyčių nepastebi ar nenori pastebėti, tad sprendimus priima tik tokius, kurie naudingi verslininkams, bet ne žmonėms ir gamtai (juk nevadinsime žmonėmis tų, kurie dėl savo pelno ignoruoja klimato pokyčius, oro taršą, dirvožemio eroziją, gamtinio (nefiltruoto) vandens kokybę, ignoruoja Žemės ekologijos ir klimato pusiausvyrą?).

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Internete mirga marga straipsnių apie neigiamas beatodairiško (!) miškų kirtimo pasekmes, tik imk ir skaityk, jei biblioteka nepasiekiama. Pvz.: „Besivystančiose šalyse, kur neretai miškų kirtimas yra viena iš pagrindinių ekonomikos varomųjų jėgų, masiškas miškų nykimas daro įtaką klimatui ir geografijai. Miškų nykimas kaip problema pasireiškia nevykdant miško atželdinimo, tačiau ir su atželdinimu galimas žymus neigiamas poveikis bioįvairovei“; „Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona“; „Tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius“…, ir t.t.

Asmenys, atsakingi už aplinkosaugą, atrodo, nieko negirdėjo ir apie tai, kad, pvz., Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros, o Lietuvoje leidžiama plynai iškirsti net 8 ha!

Tačiau verslininkai, jiems antrinantys biurokratai, medienos verslo populiarintojai aiškina, jog miškininkystė prasideda būtent nuo miško kirtimo.

Ne, mielieji, nuo miško kirtimo prasideda verslas. O miškininkystė turėtų prasidėti nuo meilės miškui ir rūpesčio, kad miškas būtų vešlus, sveikas, gyvas paukščiais ir kitais gyvūnėliais….

Miškininkas kerta ligotus medžius, verslininkas – sveikus, išlakius…

Urėdus-miškininkus nuo urėdų-verslininkų gražiai atribojo Kovo 11-sios Akto signatarė, miškininkė Birutė Valionytė: „Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.“

Jaučiate skirtumą?

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Milijardinė medienos pramonė investuoja didžiulius pinigus, propaguodama plynų kirtimų metodą, nes tai pigu, daugiau medienos, o tuo pačiu plečiasi galimybė transformuoti miškus į bedvases, komercines  medžių plantacijas.

Vietoj miško – medžių plantacijos!?

„Plantacijos“ priminė kitus širdį stingdančios naujakalbės produktus, kai  mokytojas pervadinamas „paslaugų teikėju“, o užuot paprastai ir įprastai pasakius „žmonės“,  imama kalbėti apie kažkokius nudvasintus „žmogiškuosius išteklius“…

Tai paaiškinama visai paprastai: „paslaugų teikėjus“, „žmogiškuosius išteklius“, kaip ir „medžių plantacijas“ lengviau komercializuoti, paversti vien perkama ir parduodama preke.

Nudvasintosios naujakalbės ir ja įvardijamų procesų priežastis –  rinkos suėstų smegenų erozija.

Rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ veikėjas profesorius Filipas Preobraženskis kultūros kontekstą papildė fraze: „Suirutė – ne klozetuose, o galvose!“

Šio tipo priežastinį ryšį pritaikę Lietuvoje, matome, kad ir erozija prasideda ne dirvose, o gamtos nemylinčių, nebranginančių žmonių galvose.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokiomis priemonėmis būtų galima sustabdyti smegenų eroziją?

Žiniomis ir meile! Ne pinigais, ne pelnu…

Meile Žemei, viskam, kas gyva, bei pagarba žemę dirbančiam žmogui. Juk Žemė – ne verslininkų plantacija didesniam pelnui auginti. Žemė – mūsų gyvybė ir visų mūsų (tarp kitko, ir verslininkų) gyvenimas!

2019.05.02; 06:47