Žuvintas. Vytauto Visocko nuotr.

Seimo aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas kreipiasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos inicijuoto Vyriausybės nutarimo pakeitimo, pagal kurį Žuvinto biosferos rezervate leidžiama užsiimti žūkle.
 
„Deja, atėjo laikai, kai Lietuvos gamtą tenka ginti teismuose net nuo paties aplinkos ministro“, – sako S. Gentvilas.
 
Žuvinto rezervatas yra seniausia Lietuvos saugoma teritorija, įsteigta dar 1937 m., prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Rezervatai sudaro vos 0,5 proc. šalies teritorijos ir yra išskirtinai skirti apsaugoti gamtos savireguliacijai. Žuvintas išskirtinis – čia, toli nuo žmonių, peri net 234 rūšys paukščių. Dauguma jų žiemoja čia visus metus.
 
„Labai liūdna, kad dabartiniam aplinkos ministrui atrodo, jog net ir unikaliausia gamta turi tarnauti žmonių pramogoms. Ministro iniciatyva Žuvinto biosferos rezervate įteisinta galimybė 14 kaimų gyventojams žvejoti rezervate. Dalis tų kaimų nuo rezervato nutolę daugiau nei 25 km. Žvejyba rezervate niekaip negali būti pateisinama tradicijų išsaugojimu – žvejyba seniai virto ne maisto apsirūpinimu, o pramoga. Rezervatai nėra vieta pramoginei žūklei. Tokiam žvejybos legalizavimui nevienareikšmiškai prieštarauja ir UNESCO, kurio dalimi rezervatas tapo 2011 m.
 
Aplinkos ministras K. Mažeika nenustoja stebinti. Šis pakeitimas – akivaizdus sūduviškio nevykęs bandymas gamtos sąskaita laimėti balsus rudenį vyksiančiuose rinkimuose“, – aiškino Seimo Aplinkos apaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas.
Pelkė. Žuvintas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
 Praėjusią savaitę Vyriausybės priimtuose naujuose Žuvinto biosferos rezervato nuostatuose leidžiama uogauti, grybauti ir net žvejoti. Nors tai draudžia net 2 galiojantys įstatymai – Saugomų teritorijų bei Specialiųjų žemės naudojimo įstatymai.
 
„Teismai tikrai stos gamtos pusėn, nes tiek Vyriausybės, tiek Aplinkos ministerijos teisininkai Vyriausybės nutarimą lydinčiose pažymose pabrėžia, kad leidimas žvejoti prieštarauja įstatymams. Kreipiuosi į LVAT tikėdamasis teisingo sprendimo“, – teigė parlamentaras S. Gentvilas.
 
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, Seimo nariams suteikiama galimybė kreiptis į Lietuvos vyriausią administracinį teismą prašant išaiškinti, ar Vyriausybės ir ministerijų teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Kovo mėnesį LVAT S.Gentvilo prašymu panaikino išimtį žiemos, rudens, pavasario metu į dyzeliną nemaišyti 7 proc. biodegalų dalies. Tąkart buvo panaikintas jungtinis aplinkos, susisiekimo, energetikos ministrų įsakymas, stabdęs didesnį atsinaujinančių energetinių išteklių panaudojimą degalinėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.08; 13:32

Slaptai.lt nuotraukoje – Vilniaus oro uostas

Pirmadienį, užbaigus vidinį Lietuvos oro uostų tyrimą, darbuotojas, kuris gegužės 6 dieną Vilniaus oro uosto teritorijoje buvo atsakingas už laukinio gyvūno mirtimi pasibaigusių incidentą – savo iniciatyva paliko pareigas. Feisbuke buvo paviešintas vaizdo įrašas, kaip Vilniaus oro uosto darbuotojai oro uosto teritorijoje su džipu tol persekiojo lapę, kol ši pakliuvo po automobilio ratais.

Bendrovės tyrimas parodė, kad darbuotojo veiksmai buvo neadekvatūs, nedera nei su oro uosto taisyklėmis, nei su elgesio standartais, kurie susiję su gyvosios gamtos apsauga.
 
„Gyvybė, nesvarbu kieno, žmogaus ar gyvūno, yra vertybė, todėl į situaciją, kai ji buvo atimta, žiūrime labai principingai. Labai apgailestaujame dėl šio įvykio, kuris sukrėtė ne tik mūsų įmonės bendruomenę, bet ir visą šalį. Egzistuojančios įmonės tvarkos darbuotojams nurodo pasirūpinti, kad į teritoriją patekęs gyvūnas humaniškomis priemonėmis būtų paskatintas palikti oro uosto teritoriją, žudyti draudžiama. Tenka pripažinti, kad atliktas vidinis tyrimas atskleidė ir tai, kad būtina peržiūrėti ir dar labiau sukonkretinti kai kurias tvarkas ir procedūras, kad panašūs incidentai neturėtų erdvės pasikartoti“, – teigia Lietuvos oro uostų vadovas Marius Gelžinis.
 
Lietuvos oro uostų iniciatyva visa informacija perduota Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT) ir Vilniaus gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai. Šios institucijos pateiks savo išvadas, o bendrovė pasiruošusi atlyginti visą padarytą žalą.
 
„Jau dabar konsultuojamės su atsakingomis gyvąją gamtą saugančiomis institucijomis, gyvūnų teisėmis besirūpinančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis. Vertiname galimybes įsigyti papildomų techninių priemonių. Tariamės ir dėl galimybės mūsų operatyvinius darbuotojus papildomai konsultuoti, rekomenduoti būdus, kurie padėtų išvengti analogiškų incidentų“, – tvirtina M.Gelžinis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 12:00

Kęstutis Mažeika. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Aplinkosaugos koalicija, vienijanti 7 Lietuvos nevyriausybines aplinkosaugines organizacijas, sieks, kad aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos patvirtinti Medžioklės taisyklių pakeitimai, įteisinantys medžioklę lankais, būtų atšaukti, sakoma sekmadienį perduotame pranešime.
 
Aplinkosaugos srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai įsitikinę, kad, ruošiant šiandienę Medžioklės taisyklių redakciją, buvo pažeistas teisėkūros procesas. Pasak jų, kyla klausimų, kokioms interesų grupėms ministras atstovauja, mėgindamas įteisinti pokytį, kuriam visuomenė aiškiai ir griežtai nepritaria.
 
Medžioklės taisyklės buvo keičiamos nesilaikant teisėkūros principų, pasirenkant atstovauti vienai suinteresuotai pusei, nederinant su kitomis pusėmis, teigiama nevyriausybininkų pranešime.
 
Aplinkosaugos koalicija kartu su Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ siekė dalyvauti Medžioklės taisyklių keitimo procese ir atstovauti gamtosauginiam interesui – ragino ministeriją pradėti keitimų derinimą, siuntė savo pastabas ir siūlymus. Tačiau ministerija Medžioklės taisyklių pakeitimus derino išskirtinai tik su medžiotojais, atsitvėrusi nuo visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų, sakoma pranešime.
Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jame primenama, kad dar 2018-aisiais peticiją prieš medžioklę lankais pasirašė 60 000 žmonių, todėl šis klausimas negali būti sprendžiamas atsiribojus nuo visuomenės.
 
Aplinkosaugos koalicijos pirmininkei Linai Paškevičiūtei labiausiai kelia nerimą aplinkos ministro išskirtinai ūkinis požiūris į aplinką.
 
„Tipinis dabartinės Aplinkos ministerijos vadovybės požiūris: gamta – eksploatuojamas išteklius, o visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos – tik trukdis įgyvendinti lobistinių grupių interesus“, – sako L. Paškevičiūtė.
 
Nevyriausybininkų teigimu, medžioklė lankais yra nepriimtina kaip išskirtinai pramoginė komercinė veikla, pasižyminti žiauriu ir neetišku elgesiu su gyvūnais. Aplinkosaugos koalicija ragina Seimą ir Vyriausybę principingai įvertinti ministro elgesį ir tinkamumą toliau eiti pareigas.
 
Kaip ELTA jau pranešė, sekmadienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos atstovai, reaguodami į aplinkos ministro K. Mažeikos sprendimą savo įsakymu įteisinti medžioklę lankais, pranešė parengę kreipimąsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašant ištirti ministro penktadienį priimto įsakymo teisėtumą, bei teikia Medžioklės įstatymo pataisas, uždrausiančias medžioklę lankais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 06:25

Fondą įsteigė Remigijus Lapinskas. Organizatorių nuotr.

Sostinėje atidarytas Nacionalinis neliečiamojo miško paramos fondas, kuris rūpinsis šalies miškų išsaugojimu ir gausinimu. Fondą įsteigė Remigijus Lapinskas, o iniciatyvos ambasadoriais tapo Jurgis Didžiulis, Marius Čepulis bei Selemonas Paltanavičius.
 
Fondo atidarymo renginyje paskelbta ir apie pirmąją auką. Verslininkė Tamara Mizarienė jau skyrė jai priklausantį žemės sklypą, kuriame už fondo surinktas lėšas jau šį pavasarį bus sodinami pirmieji sodinukai.
 
„Matydamas vis intensyvesnius klimato šiltėjimo požymius bei prastą miškų valdymo politiką Lietuvoje, nusprendžiau imtis iniciatyvos ir įkurti paramos fondą, kurio tikslas būtų didinti šalies miškingumą, kuriant natūraliai besivystantį mišką, kuris nebus kertamas ar kitaip naudojamas komerciniais tikslais. Fondo veiklos skaidrumą užtikrins strateginio valdymo taryba, kurią suformuosime iš steigėjų, patarėjų bei ambasadorių“, – teigia fondo steigėjas, verslininkas bei politikas R. Lapinskas.
Selemonas Paltanavičius. Organizatorių nuotr.
 
Jo teigimu, fondo veiklos apims tiek visuomenei atviras miško sodinimo iniciatyvas, tiek ir aplinkosauginę, pažintinę bei šviečiamąją veiklą, jaunimo gamtamokslinį ugdymą. Siekiant užtikrinti kuo platesnį veiklos mastą ir kuriamą naudą šalies miškams, bus organizuojamos pinigų aukojimo akcijos televizijoje, viešuose renginiuose, trumpaisiais numeriais, internetinėse platformose ir kitomis priemonėmis. Visos fondo surinktos lėšos bus skiriamos miško sodinimui, ugdymui ir priežiūrai, miško veisimui tinkamos žemės įsigijimui, žemės su brandžiu mišku įsigijimui ir su miškų apsauga susijusiai švietimo veiklai.
 
„Suprantu augantį visuomenės nepasitenkinimą dėl padidintos valstybinių miškų kirtimų normos, vyraujančio plynų kirtimų būdo saugomose teritorijose ir ūkiniuose miškuose bei neatsakingo miesto želdynų tvarkymo, todėl kviečiu visus norinčius prisidėti prie fondo veiklos. Mano ambicija – įtraukti kuo daugiau miškui neabejingų žmonių, socialiai atsakingų verslo įmonių ir šioje srityje veikiančių aktyvių nevyriausybinių organizacijų. Drauge telkti finansinę paramą ir ją investuoti į Lietuvos miškų apsaugą bei plėtrą“, – kalbėjo R. Lapinskas.
 
Jurgis Didžiulis. Organizatorių nuotr.

Nors šiuo metu jis yra vienintelis fondo steigėjas, tokiais tapti kviečia ir kitus. Anot idėjos autoriaus, bus siekiama paskatinti kuo aktyvesnį visuomenės dalyvavimą miškų saugojimo iniciatyvose, todėl fondo veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose jau numatyta, kad jo dalininkais galės tapti ir kiti asmenys.
 
Pasak atlikėjo, dainų ir muzikos autoriaus, prodiuserio, visuomenės veikėjo J. Didžiulio, miškai yra lietuvių tapatybės dalis ir jei atsakingoms institucijoms nepavyksta jų apsaugoti, patys piliečiai turi parodyti pavyzdį ir priminti, kaip reikėtų elgtis su tokiais svarbiais dalykais kaip miškai.
 
Jau seniai tokio fondo poreikį įžvelgė ir jo ambasadoriumi tapęs gamtos fotografas Marius Čepulis. Jis pažymėjo, kad šiuo metu nėra garantijų, jog pasikeitus politiniams vėjams ar prisidengiant įstatymų spragomis, nebus kertami miškai net ir saugomose teritorijose. Tad reikia pasinaudoti galimybe bent daliai miškų užtikrinti gyvavimą. Jam antrino ir žinomas  gamtininkas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius. Jis išreiškė susirūpinimą dėl kertamų miškų ir ragino prie fondo veiklos prisijungti visus, kam rūpi gamta.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 06:00

Dr. psichologas Gediminas Navaitis

Pastarųjų savaičių įvykiai – verslininkų nusikaltimai naikinant pajūrio gamtą ir jų prijaukintų bei pamaitintų Klaipėdos valdininkų neigalumas atlikti savo pareigas skatina pažvelgti pro langą. Pamatys– žiema dingo. Tai bus proga prisiminti vien 2017-2018 metais 1,7 proc. padidėjusį šiltnamio dujų išmetimą, 90 proc. Juodosios jūros jau sudaro didelė toksiška zona, kurioje nėra deguonies, prognozuojama, kad pusė pasaulio gyvūnų ir augalų rūšių gali išnykti iki 2050 metų.

Literatūroje neretai sutinkame priešpastatymą – žmogus ir gamta, kultūra ir natūra, kuris realybėje neegzistuoja, nes žmogus be jį supančios aplinkos tėra abstrakcija. Suprantama, kad ši aplinka veikia jo savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Jungtinių Tautų organizacijos statistikoje gyvenimo kokybė siejama su vidutine tikėtina gyvenimo trukme, BVP ir aplinkos užterštumu. Taigi, sveikatos, materialinio gyvenimo lygio ir aplinkos bendras apibūdinimas leidžia įvertinti šalies padėtį, kuri, suprantama, veikia ir jos piliečių laimę bei gerovę.

Gamtos saugojimas svarbus tiek atskirai asmenybei, tiek ir visuomenės raidai, nes gamtiniai ištekliai yra riboti, o natūralioje gamtinėje aplinkoje žmogus jaučiasi geriau, nes žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad kai kurios bendruomenės sunaikino savo gamtinę aplinką ir pasirinkusios tokią raidos kryptį galiausiai sugriovė pačios save. Todėl svarbu paieškoti atsakymo į klausimą: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Toks klausimas nuolat kartojasi. JAV indėnai manė, kad Žemės dvasios kūriniai susiję tarpusavyje, todėl negalima imti iš gamtos daugiau nei reikia. Persikėlę į Ameriką europiečiai vadovavosi kita nuostata – iš gamtos reikia paimti viską, kas naudinga ir sunaikinti viską, kas pavojinga. Tiesdami geležinkelį jie per kelis metus iššaudė milijonus bizonų. Šis pavyzdys liudija, kad sąryšis su gamta nulemtas ne kultūrinio bendruomenės lygio. Persikėlę į Ameriką europiečiai buvo labiau išprusę nei indėnai, tačiau jų požiūris į gamtą buvo labiau barbariškas.

Sąryšį su gamta netiktų sieti ir su poreikiu kaupti turtą, nes neaišku, kodėl kai kurių socialinių grupių atstovų godumas staiga tiek išauga, kad tampa pavojingas aplinkai.

Galimas paaiškinimas slypi bendruomenių pasaulėjautoje ir ją atitinkančiose vertybėse. Apibūdindamas gamtinės aplinkos ir žmogaus ryšį, kinų kilmės JAV biologas Yi – Fu Tuanrašo rašė “Kraštovaizdis – tai regima asmens ir genties istorija“. Atmetant, neigiant svetimą istoriją atmetama ir jos gamtinė aplinka.

Svetima aplinka dažnai suvokiama kaip „bloga“, o taip ją suvokę ne tik kad nesiekia jos saugoti, bet nori sunaikinti ar bent pakeisti. Todėl nesijaučiantis laimingu, praradęs ryšius su bendruomene žmogus, įgijęs galių veikti bando gamtą pritaikyti prie savosios naudos sampratos. Paprastai tokie aplinkos „įveikimo“, „pritaikymo savo reikmėms“ bandymai baigiasi ekologinėmis katastrofomis. Jas sukelia žmonės, veikiantys pagal savitas vertybes ir poreikius, kuriuos išugdo jiems svarbios socialinės grupės.

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiuolaikinėje visuomenėje ypatingą ekonominę, o drauge ir socialinę įtaką įgijo korporacijos, kurios dar XIX a. tapo juridiniais asmenimis, t. y. prilygintos «asmenybėms», turinčioms savitą, besiskirianti nuo korporacijų savininkų ir valdytojų, statusą, pareigas ir teises. Jos lemia ir „korporacinės“ asmenybės savitumą, pasižymintį ribotu įstatymų ir moralės suvokimu, orientacija į vartojimą, individualizmą, trumpalaikius malonumus. Tokie gana primityvūs tikslai nesuderinami su aukštesniais poreikiais. Dėl jų silpnėja įvairiapusiai socialiniai ryšiai, kuriuos keičia priklausomybė ir lojalumas korporacijai. Korporacinė asmenybė – lojalus korporacijai, ignoruojantis kitas socialines grupes, godus vartotojas. Neatsitiktinai Lietuvos pajūrį naikino didelė korporacija, kuriai labiau nei kitos vertybės rūpėjo pelnas. Neatsitiktinai nusikalstamus jos vadovų nurodymus vykdė lojalūs bendrovei, bet ne Lietuvos valstybei darbuotojai. Neatsitiktinai Klaipėdoje valdžia priklauso partijoms, neigiančioms tautiškumą ir šlovinančioms globalizmą, kuri ir parinko valdininkus, labiau nei pajūrio gamta susirūpinusius korporacijos pajamomis.

Lietuva dar gali pasipriešinti globalistinio, korporacinio tapatumo ugdytojams. Dar yra piliečių, suprantančių, kad natūraliu aplinkos saugotoju yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, kurio narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai yra darnoje su aplinka. Todėl žmonės rūšiuoja atliekas, valo pamiškes, atsisako plastikinių maišelių, dalyvauja akcijoje „Darom!“ O save su valstybe nesiejantys dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad korporacijos gana dažnai laiko pelną aukštesne vertybę nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams. Ir tik stiprios nacionalinės valstybės, kurių visuomenės įsisąmonino, kad ekonominis augimas netapatus gerovės augimui, pajėgios nustatyti pusiausvyrą tarp ekologinių ir ekonominių interesų.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis

2020.01.21; 10:00

Prezidento patarėjas, Aplinkos ir infrastruktūros grupės vadovas Jaroslavas Neverovičius sako, kad aplinkos apsaugos sistema neveikia, joje nėra valios, o saugo ji dažnai ne gamtą, bet pažeidėjus.
 
Antradienį prezidentas Gitanas Nausėda susitiko su Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovu Žydrūnu Bartkumi ir aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika. Tiesa, pastarasis į susitikimą vėlavo pusantros valandos.
 
„Pačiame susitikime įsitikinome dar kartą, kad Alytaus, Klaipėdos atvejai (parodė. – ELTA), kad aplinkosaugos sistema neveikia, nėra valios, vizijos Aplinkos apsaugos departamente (AAD) tvarkytis su tais iššūkiais. Galima pasakyti, kad aplinkos apsaugos sistema dažnai saugo pažeidėjus, bet ne gamtą“, – antradienį žurnalistams sakė J. Neverovičius.
 
Pasak jo, artimiausias privalomas darbas yra atlikti visos aplinkos apsaugos sistemos auditą.
 
„Žinotume, kokie objektai yra rizikingi, kokia yra tarša, kaip ta tarša yra kontroliuojama, kokia sistema yra monitoringo, kaip priimami sprendimai dėl verslo plėtros, verslo stabdymo. Kaip matėme Alytaus gaisro atveju, dažniausiai nėra sprendimo užtikrinimo, kaip kontroliuojamos tos atliekos, kurios buvo įvežtos tam, kad būtų perdirbtos“, – tikino prezidento patarėjas.
 
Tuo metu „Grigeo Klaipėda“ taršos skandalas, pasak jo, parodė, kad įmonė augo, plėtė gamybą, bet priduodamų atliekų kiekis nedidėjo, tačiau tai nesukėlė įtarimų aplinkosaugininkams.
 
Pasak J. Neverovičiaus, susitikime buvo išgirsta, kad ministerija užtikrins teisės aktų priėmimą ir kad jau rytoj (trečiadienį. – ELTA) Seime vyks teisės aktų svarstymas, kurie „turėtų daryti pirmą žingsnį teisinga linkme.“
 
ELTA primena, kad Lietuvos teisėsauga po atliktos operacijos antradienį paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbiama, kad aplinkai padaryta žala galėjo siekti ne vieną milijoną eurų.
 
Kitą ekologinė nelaimė praėjusių metų spalį įvyko Alytuje, kur užsidegė padangų perdirbimo įmonės „Ekologistika” sandėliai. Gaisrą pavyko užgesinti po 10 dienų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.14; 18:00

Iš serijos “Lietuvos miškai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinė grupė kviečia sekmadienį, 15 val., drauge susikibti į gyvą grandinę Šimonių girioje ant Mikierių-Inkūnų tilto per Šventąją Anykščių rajone.
 
Pasak akcijos rengėjų, taip simboliškai bus sujungti girios krantai ir parodyta, kad mums rūpi girios ir Lietuvos likimas.
 
Šimonių girios gyventojai susivienijo šią vasarą stebėdami masiškai kertamą mišką. Pasak jų ir dieną, ir naktį medžius kertanti technika gąsdina gyventojus, primindama apokaliptinių filmų scenas. Taip beatodairiškai kertamos girios neteko matyti nei sovietmečiu, nei pastaraisiais dešimtmečiais.
 
Šimonių girioje tebegyvuoja unikalūs etnografiniai kaimai, kuriuose atgimsta tradicijos ir kultūrinis gyvenimas: kuriasi bendruomenės, kultūros, sveikatingumo ir turizmo verslai, kasmet vyksta violončelininko V. Sondeckio rengiami tarptautiniai klasikinės ir modernios muzikos koncertai, tarptautinis Miško festivalis, Žalčiasalio festivalis, dailininkų plenerai, vaikų stovyklos, senųjų amatų mokymai, kūrybinės dirbtuvės, plenerai, gausiai lankomi atlaidai ir Mišios medinėje Inkūnų bažnytėlėje.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Anykščių gyventojai šias vietas yra pamėgę kaip turistinių žygių, grybavimo, uogavimo vietą. Tačiau Šimonių giria yra ir saugoma valstybės teritorija – biosferos poligonas ir Europos ekologinio tinklo Natura 2000 dalis.
 
Valstybė yra įsipareigojusi saugoti čia gyvenančių retų gyvūnijos ir augmenijos rūšių. Tačiau pastaraisiais metais priimamų įstatymų ir poįstatyminių aktų rezultatas, kad ši teritorija tapo saugoma tik formaliai,- nebepaisant tikslų, kurie buvo deklaruojami steigiant Šimonių girios biosferos poligoną.
 
Šios dienos situacija yra paradoksali – tokia, kokia teisinėje valstybėje būti negali. Šimonių girios biosferos poligonas tarsi saugoma teritorija, bet nebeturi jokios realios apsaugos.
 
Jau anksčiau gyventojai išplatino peticiją, kurioje prašo valstybės institucijų apriboti kirtimus girioje ir ūkininkauti joje siekiant išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas: https://www.peticijos.lt/visos/75411/issaugokime-simoniu-giria/
 
Susirūpinusių išsaugoti Šimonių girią ir jos ekosistemą gyventojų tikslas – pasiekti, kad gamtos apsaugos procedūros, kurios reglamentuotos įstatymais, Šimonių girioje būtų vykdomos ir informacija apie jas pasiektų plačiąją visuomenę. Valdž
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ios institucijų prašoma užtikrinti, kad nedelsiant būtų sustabdyti Šimonių girios su joje esančiomis vertingomis miškų, pievų, pelkių bei kitomis natūraliomis buveinėmis ekosistemos naikinimo darbai, siekiant iš esmės peržiūrėti ir revizuoti valstybės politiką šioje mums visiems aktualioje srityje,- Lietuvos gamtos išsaugojimo srityje.
 
Šimonių grupės iniciatyvinės grupės nariai teigia, kad giria mus gindavo karų, sukilimų, nepriklausomybės kovų laikais. O dabar pagalbos reikia jai pačiai.
 
Sekmadienį, spalio 6 dieną, 15 val. akcija prie Inkūnų-Mikierių kabančio tilto prasidės smuikininko/muzikos pedagogo Martyno Švėgždos von Bekkerio įžangos žodžiais ir daina „Vai giria, giriala”. 
 
Prieš renginį, 14 val. netoliese esančioje Inkūnų bažnyčioje vyks šv. Mišios. Šią medinę bažnytėlę karo metu statė Šimonių girios bendruomenė. Nuo 13 val. siūlomos „Miško maudynės Šimonių girioje”. Gyventojai siūlo panirti į girios atmosferą ir pajusti ją visais pojūčiais, nes miško negali išmatuoti kubiniais metrais. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.05; 06:39

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Alytaus rajono Daugų miestelio gyventojai nuo liepos pradžios nebeturi ramybės. Įsigaliojus Aplinkos ministerijos leidimui Didžiulio (Daugų) ežere plaukioti transporto priemonėmis, varomomis vidaus degimo varikliais su vandens srauto pompa, po ežerą didžiuliu greičiu ėmė plaukioti vandens motociklai.
 
Pasak miestelio gyventojų bei rajono savivaldybės, šios vandens transporto priemonės ne tik kelia didelį triukšmą, bet ir pavojų besimaudantiems ar žvejams. Kai kurių gamtos specialistų teigimu, vandens motociklai daro didelę žalą ir gamtai.
 
Daugų seniūnė Irma Kašėtienė sako, kad miestelio gyventojai yra nufilmavę daug vaizdo medžiagos, kurioje yra akivaizdžių įrodymų, kaip vandens dviratininkai pažeidžia taisykles.
 
„Nors dėl triukšmo žmonės negali ramiai gyventi, bet triukšmas dar nėra pats blogiausias dalykas. Gyventojai, miestelio bendruomenės žmonės ir poilsiautojai, kurie ilsisi prie ežero, fiksuoja, filmuoja, fotografuoja.
 
Vaizduose matyti, kaip vandens motociklų vairuotojai agresyviai elgiasi, plaukia šalia besimaudančių žmonių, demonstruoja savo gebėjimus, pila kurą neiškėlę iš vandens motociklo, prie ežero atvažiuoja po draudžiančiais eismo ženklais, išsikelia motociklus draudžiamose vietose, ne prieplaukoje ir taip toliau“, – Eltai pasakojo Daugų seniūnė I. Kašetienė.
 
Daugų gyventojai surinko beveik 900 parašų, kad būtų uždrausta plaukioti Didžiulio (Daugų) ežere asmeniniais, pramoginiais ir sportiniais laivais, varomais vidaus degimo varikliais, turinčiais vandens srauto pompą.
 
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas inicijavo grupės Seimo narių kreipimąsi į aplinkos ministrą Kęstutį Mažeiką, kad būtų atšauktas leidimas plaukioti pramoginiams ir sportiniams laivams Daugų ežere.
Alaušų ežeras. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Dauguose yra labai rimta problema. Kyla didelis pavojus žmonių saugumui. Žmonės maudosi, o vandens motociklininkai aplink juos plaukioja. Daugų gyventojai pirmiausia kreipėsi į savivaldybę, reikalas priėjo iki Seimo. Seime pirmiausia mes rengėme diskusiją Aplinkos komitete, buvo atvažiavę ir žmonės iš Daugų, savivaldybės atstovai. Kol kas tai yra vienašališkas ministro sprendimas, nors matome, kas vyksta, bet jis iki šiol nėra pakeistas. Mes kreipėmės į ministrą, kad būtų sustabdytas šis sprendimas“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
 
Kreipimąsi į aplinkos ministrą pasirašė Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas, Paulius Saudargas, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir L. Kasčiūnas.
 
Seimo nariai atkreipė dėmesį į tai, kad anksčiau buvo leidžiama plaukioti Didžiulio (Daugų) ežere vande
Dzūkijos ežerai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ns motociklais ir kitomis priemonėmis, varomomis vidaus degimo varikliais, tačiau dėl daugelio gyventojų skundų ir priešiško nusistatymo 2013 metais buvo priimtas aplinkos ministro įsakymas, kad tokiomis priemonėmis plaukioti būtų uždrausta.
 
Šiuo metu gyventojai vėl skundžiasi vandens motociklų keliamu triukšmu, motociklų plaukiojimu per arti Daugų miestelio bei per arti pakrančių. Be to, pastebimos gamtos niokojimo apraiškos, nesilaikoma tvarkos, kai yra viršijamas greitis bei plaukiojama apsvaigus nuo alkoholio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.16; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šį pavasarį mus ištiko galimybė stebėti Lietuvoje iki šiol retai stebėtą reiškinį – smėlio arba dulkių audras. Rašau „ištiko“, kaip paprastai rašoma apie netikėtai užgriuvusią nelaimę, nes juk vargu ar atsiras bent vienas, kuris imtų džiaugtis šitokia naujove.

Reiškinys išties pavojingas, liudijantis, kad ima įsikūnyti jau prieš keletą metų mokslininkų skelbti perspėjimai apie galimą Lietuvos, kaip, beje, ir visos Europos sudykumėjimą, jei žmogus neimsis proto ir nekeis ydingos naudojimosi žemės turtais praktikos.

Vis dažnėjantys akis užberiantys, burnas užkemšantys smėlio ar dulkių sūkuriai – tai dirvos erozijos pasekmė. O dirvos erozija, kaip aiškina gamtininkai-mokslininkai, tai viršutinio derlingo sluoksnio irimas dėl kritulių, vėjo ar ŽMOGAUS VEIKLOS (!).

Tarp kitko, panašu į tai, kad irti gali ir nelabai derlingas sluoksnis. O jau lengvosios dirvos, kurių kaip tik netrūksta Lietuvoje, vėjui pasiduoda dar lengviau, nei juodžemis. Ir tai visai neguodžia.

Neabejoju, jog atsiras specialistų, kurie pateiks galybę pavyzdžių, jog dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Ypač tokiais pavyzdžiais mėgsta švaistytis tie specialistai, kurie propaguoja intensyviąją žemdirbystę ar plynąjį miškų kirtimą. Žodžiu, tie, kurie tebesilaiko įsikibę klaidingos nuostatos, kad žmogus yra visa ko valdovas, todėl gali su Žeme ir su visa Visata daryti, ką nori, kas jam patogiau, reikalingiau ar naudingiau jo egoistiniams interesams.

Tokie specialistai, ekspertai, už kurių autoritetingos nuomonės kyšo verslo ar partiniai interesai, man ne autoritetas. Faktai už nuomones yra svaresni.

Nerašysiu „Visi žinome…“. Humanitarinis išsilavinimas nebėra vertybė, todėl išsireikšiu atsargiau: tikiuosi, jog esate girdėję apie Edeną – sodą, kuriame, pasak Biblijos, Dievas buvo apgyvendinęs pirmuosius žmones, Adomą ir Ievą?

Pagal Senąjį Testamentą tas sodas augęs Artimuosiuose Rytuose, ten, kur teka Pisonas, Tigras, Eufratas ir Gehonas. Žmonijos istorijoje toji vieta vadinama Mesopotamija. Nuo ankstyvosios krikščionybės laikų Biblijos Edeną – Mesopotamiją imta tapatinti su Rojumi. Įsivaizduojate, kokia tai turėjo būti nuostabi vieta?!

Bernardinų sodas. 2013-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mesopotamijoje klestėjo ir tebeklesti upinė drėkinamoji žemdirbystė. Mat, žemė tarpupyje derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė arba potvyniai, arba sausros, todėl imtas taikyti dirbtinis drėkinimas. Tačiau per ilgą laiką derliai mažėjo, nes dėl dirbtinio drėkinimo dirvos ėmė druskėti.

Taigi, perspektyvos nedžiuginančios. Rojus gali virsti pragaru. Bet kodėl?

Lyg tarp kitko, vietomis sumirguliuoja informacija apie tai, jog kažkada, seniai seniai Mesopotamijoje buvo miškų, ir lapuočių, ir spygliuočių. Tačiau jau nuo geležies amžiaus statybos darbams iš Libano imta importuoti kedrą. Kedro mediena, žinoma, vertingesnė, nei daugumos lapuočių ar spygliuočių. Bet juk ne visi Mesopotamijos gyventojai buvo turtuoliai, įgalintis savo reikmėms naudoti kedrą?.. Tai kas atsitiko su vietiniais miškais, kodėl prisireikė medieną įsivežti?

Panašu, jog miškai buvo iškirsti, norint padidinti pasėlių plotus, tačiau ilgainiui pastarieji ėmė kentėti nuo sausrų.

Ratas užsidarė… klimato ir paprasto žmogaus, ne verslininko, nenaudai.

Apie Sacharos dykumą tikriausiai žino daugiau žmonių, nei apie Edeną. Įdomu tai, kad dykuma Sachara virto ne taip jau seniai: maždaug prieš 6000 metų Sacharoje teliūškavo ežerai, augo medžiai, veisėsi įvairūs stambūs gyvūnai, gyveno žmonės. Dažniausiai aiškinama, jog derlinga žemė virto dykuma dėl klimato pokyčių. Tikriausiai taip ir buvo. Bet kodėl kito klimatas?

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Prieš metus „Lietuvos rytas“ pasidalino informacija, jog daktaro Davido Wrighto iš Nacionalinio Seulo universiteto nuomone, šiuos pokyčius paskatino ūkininkai. Jie galimai išdarkė aplinką tam, kad joje galėtų augti pasėliai. Ūkininkai ėmę auginti tokias daržovių rūšis, kurios nualino Sacharos žemes. Dar labiau žemę nualino galvijai, kurie ėdė vietinius augalus.

Nualinta žemė ėmė atspindėti saulės šviesą, ir Sacharos oras ėmė kaisti, o tai sumažino kritulių kiekį. Taip Sachara virto dykuma

Taip vyko Afrikoje, Azijoje…. O kaip Europoje?

Nors Europa toliau nuo karštųjų klimatinių juostų, kurios skatina dykumėjimą, rūpesčių aplinkosaugininkams užtenka ir čia, nes ir čia žmonės ūkininkauja beatodairiškai, nesusimąstydami dėl padarinių. Dirvožemyje mažėja maistingųjų medžiagų, jame sunkiau augti augalams, medžiams bei veistis kitiems gyviems organizmams.

Dykumėjimą, be abejo, sustiprina visuotinis atšilimas, sumažėjęs kritulių kiekis. Bet tai tik viena medalio pusė…

O antroji medalio pusė yra negailestingas veidrodis mums, kurie išdidžiai vadiname save Homosapiens. Jis rodo, kad dykumėjimą sukelia žmonės. Žemė nualinama ūkininkaujant, ganant gyvulius, nesaikingai kertant miškus, nesaikingai naudojant vandens išteklius, plečiantis miestams bei įsigalint laistomajai žemdirbystei.

Botanikos sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – ne teorija. Visa tai galime stebėti jau ir Lietuvoje.

Taip, gamtinė dirvos erozija vyko jau tada, kai žmogaus dar nebuvo. Tačiau tuomet dirvožemis retai likdavo plikas, be augalinės dangos. Miško medžiai, tankūs krūmai, žolės saugojo dirvožemį nuo ardomojo lietaus poveikio. O miške ir vėjui nėra kur labai įsisiautėti.

Dėl dirvožemio erozijos, specialistų nuomone, ypač daug dirvos prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų (sic!), nes čia stipriau siautėja ir vėjas, ir lietus.

Žinoma, mokslininkai sugalvojo nemažai cheminių, technologinių priemonių, kuriomis galima pristabdyti dirvos eroziją. Bet jei dirvos itin stipriai pažeistos, ten geriausias gydytojas yra pati gamta, todėl rekomenduojama apsodinti tas vietas mišku. O kur plyti itin plačios lygumos, ten patariama sodinti medžių ir krūmų juostas, kurios sulaikytų vėjus ir neleistų nupustyti dirvožemio.

O ką mes darome Lietuvoje? Nors įsibėgėjančio dykumėjimo procesai bado akis tiesiogine prasme (smėliu ir dulkėmis), kertame miškus lyg pikčiausius priešus. Mūsų nekompetentingi ministrai, pusiau raštingi urėdijų viršininkai (atkreipkite dėmesį: nerašau, kad urėdai, nes tarp urėdų nestinga ir raštingų, tik tokiems kažkodėl nepatikimi viršininkų postai) mokslinės literatūros neskaito, klimato pokyčių nepastebi ar nenori pastebėti, tad sprendimus priima tik tokius, kurie naudingi verslininkams, bet ne žmonėms ir gamtai (juk nevadinsime žmonėmis tų, kurie dėl savo pelno ignoruoja klimato pokyčius, oro taršą, dirvožemio eroziją, gamtinio (nefiltruoto) vandens kokybę, ignoruoja Žemės ekologijos ir klimato pusiausvyrą?).

Lietuvos miškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Internete mirga marga straipsnių apie neigiamas beatodairiško (!) miškų kirtimo pasekmes, tik imk ir skaityk, jei biblioteka nepasiekiama. Pvz.: „Besivystančiose šalyse, kur neretai miškų kirtimas yra viena iš pagrindinių ekonomikos varomųjų jėgų, masiškas miškų nykimas daro įtaką klimatui ir geografijai. Miškų nykimas kaip problema pasireiškia nevykdant miško atželdinimo, tačiau ir su atželdinimu galimas žymus neigiamas poveikis bioįvairovei“; „Plyni kirtimai: jei ir toliau taip elgsimės su miškais, virsime stepių zona“; „Tik sengirės, užauginančios didelį kiekį medienos, sugeba konservuoti anglies dvideginį ilgesniam laikui ir taip pašalinti jį iš atmosferos. Ne kas kitas, o miškai yra ta ekosistema, kuri švelnina klimato kaitos padarinius“…, ir t.t.

Asmenys, atsakingi už aplinkosaugą, atrodo, nieko negirdėjo ir apie tai, kad, pvz., Vokietijoje yra leidžiami tik labai mažo ploto (0,1-0,3 ha) plyni kirtimai ir tik tuose miškuose, kur yra monokultūros, o Lietuvoje leidžiama plynai iškirsti net 8 ha!

Tačiau verslininkai, jiems antrinantys biurokratai, medienos verslo populiarintojai aiškina, jog miškininkystė prasideda būtent nuo miško kirtimo.

Ne, mielieji, nuo miško kirtimo prasideda verslas. O miškininkystė turėtų prasidėti nuo meilės miškui ir rūpesčio, kad miškas būtų vešlus, sveikas, gyvas paukščiais ir kitais gyvūnėliais….

Miškininkas kerta ligotus medžius, verslininkas – sveikus, išlakius…

Urėdus-miškininkus nuo urėdų-verslininkų gražiai atribojo Kovo 11-sios Akto signatarė, miškininkė Birutė Valionytė: „Miškai, urėdijos – nėra fabrikai, gamyklos. Pagrindinė urėdijos funkcija – nėra prekyba mediena. Miškininkystė nėra biznis. Nėra produktas. Urėdija negali bankrutuoti, nes ne biznis jai esmė. Ji turto saugotoja, nes miškas tai nėra tik mediena, tai yra oras, aplinka, klimato kaita, visa bioįvairovė, pradedant žvėrimis, paukščiais, augalija, žmogaus gyvenimo sąlygos. (…) Urėdijos iš principo negali tapti akcine bendrove, kurios pagrindinis dalykas – pelnas.“

Jaučiate skirtumą?

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Milijardinė medienos pramonė investuoja didžiulius pinigus, propaguodama plynų kirtimų metodą, nes tai pigu, daugiau medienos, o tuo pačiu plečiasi galimybė transformuoti miškus į bedvases, komercines  medžių plantacijas.

Vietoj miško – medžių plantacijos!?

„Plantacijos“ priminė kitus širdį stingdančios naujakalbės produktus, kai  mokytojas pervadinamas „paslaugų teikėju“, o užuot paprastai ir įprastai pasakius „žmonės”,  imama kalbėti apie kažkokius nudvasintus „žmogiškuosius išteklius“…

Tai paaiškinama visai paprastai: „paslaugų teikėjus“, „žmogiškuosius išteklius“, kaip ir „medžių plantacijas“ lengviau komercializuoti, paversti vien perkama ir parduodama preke.

Nudvasintosios naujakalbės ir ja įvardijamų procesų priežastis –  rinkos suėstų smegenų erozija.

Rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ veikėjas profesorius Filipas Preobraženskis kultūros kontekstą papildė fraze: „Suirutė – ne klozetuose, o galvose!“

Šio tipo priežastinį ryšį pritaikę Lietuvoje, matome, kad ir erozija prasideda ne dirvose, o gamtos nemylinčių, nebranginančių žmonių galvose.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kokiomis priemonėmis būtų galima sustabdyti smegenų eroziją?

Žiniomis ir meile! Ne pinigais, ne pelnu…

Meile Žemei, viskam, kas gyva, bei pagarba žemę dirbančiam žmogui. Juk Žemė – ne verslininkų plantacija didesniam pelnui auginti. Žemė – mūsų gyvybė ir visų mūsų (tarp kitko, ir verslininkų) gyvenimas!

2019.05.02; 06:47