Jei doro prieškario laikų žmogaus būtų įmanoma paklausti, ar moralu garbę ir orumą vertinti pinigais, jis, manau, nustebtų. Bet taip yra šiandienos Lietuvoje. Labai dažnai valdininkai, neturėdami net paprasčiausio supratimo, ką šios dvi minėtos sąvokos – garbė ir orumas – reiškia, nes yra praradę gilumines savo doro elgesio šaknis, puolasi jų ginti, kad gautų pinigų.
Taip taip, pinigų, nes gina tik sąvokas, o ne tikrąją garbę ir orumą, kuri dar vadinama vienu žodžiu – savigarba. Savigarbos ir ginti, ir įvertinti pinigais nereikia, nes tai žmogaus doro gyvenimo išraiška, o jei gyvenimas nedoras, sąvokas imamasi ginti, ir doru siekiama išlikti nenatūraliai – dirbtinai. Dažniausiai ją gina visokiausi nevykėliai ar netikėliai siekdami pasipelnyti, kai tam atsiranda palankios sąlygos.
