Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Valstybės dienos šventės paskatino diskusijas apie monarchijos atkūrimo galimybes Lietuvoje. Ta proga liepos 11 d. Trakų pilies Didžiojoje menėje vyks monarchijos įvedimo 1918 m. 100-ųjų metinių minėjimas, kuriame dalyvauja ir Wilhelmo von Uracho vaikaitis, princas Inigo von Urachas. Siūlome žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO straipsnį, paskelbtą žurnalo „Apžvalga“ gegužės-birželio numeryje ir autoriaus žurnalistiniame tinklaraštyje www.iskauskas.lt„.

Apie valstybės valdymo formas diskutuojama nuo Platono ir Aristotelio laikų. Šiandien vadovėliai priskaičiuoja apie 40 valdymo tipų – nuo anarchijos iki etnokratijos. Dažnai jie susipynę, vieni iš kitų perėmę gerąsias ir blogąsias savybes, įvairiais atstumais nutolę nuo idealios demokratijos modelio. Dabar vien tik monarchiją – paveldimą ir renkamą, konstitucinę ir absoliutinę – yra pasirinkę apie 30 pasaulio valstybių.

Pagal pirmąjį Lietuvos Konstitucijos straipsnį mūsų valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Bet ginčijamasi, koks vyrauja valdymo tipas. Teisininkai sutaria, kad esame pusiau prezidentinė valstybė, o tiksliau – parlamentinė ir prezidentinė. Kovo mėnesį apie demokratijos užuomazgas, valdymo formas LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, karalystės paveldą bei istorinę patirtį nagrinėjo Adolfo Damušio demokratijos studijų centro suburti diskusijos dalyviai.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, demokratinės šalys seniai atsiribojusios nuo autokratinės sistemos. Ši takoskyra eina kažkur ryčiau nuo Lietuvos. Kovo 18 d. prezidento rinkimuose Rusija patvirtino, kad V. Putino režimas turi stabilių autokratinių bruožų, paveldėtų tiek iš carinės, tiek iš bolševikinės-stalininės valstybės, sutvirtintų komunistinės sovietinės sistemos. Lengva pasakyti, kad mums nepakeliui su tokia valdymo sistema, nes autokratija, kaip ir diktatūra, keičia savo formas ir gali atsirasti „lygioje vietoje“ – netgi demokratiniu principu veikiančiose valdžios institucijose.

Istoriniai monarchijos išbandymai Lietuvai

Senosios Lietuvos valdymo formą apibrėžti sunku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Petrauskas tvirtino, kad daug klasikinių valstybių, kaip Romos, Frankų imperijos, anglo-skandinavų Knuto Didžioji Šiaurės jūros imperija arba mongolų chano Timūro-Tamerlano imperija, nors ir buvo nukariavusios didžiules teritorijas, žlugdavo iškart po jas sukūrusių valdovų mirties. Po karaliaus Mindaugo nužudymo 1263 metais atrodė, kad Lietuva taip pat išnyks iš pasaulio žemėlapio dėl kunigaikščių tarpusavio kivirčų.

Bet kodėl LDK per kelis dešimtmečius išaugo iki didžiulės valstybės? Gediminaičių dinastija ne tik sustiprino lietuvių kilmės politinį elitą, bet ir – nesant stipraus konkurento – išplėtė savo karinę monarchiją „nuo jūros iki jūros“, prieš keletą metų tvirtino R. Petrauskas LRT laidoje „Mokslo ekspresas“. Sėkmingas Gediminaičių valdymo mechanizmas, kai vietinis elitas remiasi paveldimumu ir neįvedinėja jokių naujovių (tik Vytauto Didžiojo atvežtiems totoriams buvo suteiktos gana plačios privilegijos, pavyzdžiui, imti duokles ir užimti aukštas pareigas kunigaikščio tarnyboje), leido atsispirti rusiškai invazijai ir klestėti keletą šimtmečių iki pat ATR laikų.

Paveldimąją monarchiją pakeitė kita forma, kai 1569 m. buvo sudaryta Liublino unija ir susidarė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, nustojusi egzistuoti 1791 m. gegužės 3 d. priėmus Lenkijos ir Lietuvos konstituciją.

Wikipedia aiškina, kad Liublino unijos akte, kuriuo sukurta ši dualistinė valstybė, jos pavadinimas nėra nurodytas. Vėliau susiklostęs oficialus valstybės pavadinimas buvo Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie, t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino „Žečpospolita“ (Rzeczpospolita). Lenkiškas terminas Rzeczpospolita yra tiesioginis lotyniško Rei Publicae („viešasis reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip „Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino „Karūna“ (Korona), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – Lietuva, kartais – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai šią valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija. Taigi, dažnai Lietuvos vardo net neminint…

Nors XVI-XVII a. tai buvo viena didžiausių ir daugiausia gyventojų turėjusių Europos valstybių, iki ATR iširimo ir trečiojo padalijimo Lietuvos padėtis joje buvo diskriminacinė. ATR turėjo savo Seimą – Senato ir Atstovų rūmus, bet sprendimų galią turėjo monarchas, renkamas Varšuvos elekciniame susirinkime. Jo įgaliojimai irgi buvo ribojami, tačiau, XVII a. įsigalėjus monarchijai, abiejų Seimų vaidmuo tapo simbolinis.

Carinės okupacijos laikais Lietuvą per savo vietininkus valdė caras. Ji įėjo į Rusijos imperijos Vakarų guberniją. Apie kokią nors savarankiško valdymo formą nedera net kalbėti. XIX a. pradžios sumaišty Baltijos šalys pasinaudojo suirute Rytuose ir Vakaruose ir paskelbė nepriklausomą respubliką. Tai kartu buvo ir valstybės atkūrimas, kurio 100-metį švenčiame. Apsupta įvairių priešų, plėšančių valstybę į gabalus, respublika bandė žengti vakarietiškos demokratijos keliu.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Demokratija ir yra tokia valdymo forma, kai visi valstybės gyventojai gali išsakyti savo nuomonę, kaip reikia valdyti šalį, ir dalyvauti tame valdyme. Nuo 1918 m. buvo visko: anarchijos, diktatūros, autokratijos, demokratijos klestėjimo, okupacijos siautėjimo… Suirutės laikais, kai Lietuvai iš tiesų buvo sunku, išryškėjo balsai tų, kurie kvietė atkurti monarchiją, t.y. karalystę.

Trečiasis Lietuvos karalius – vėl ant slenksčio

Prieš penkerius metus DELFI portale rašiau, kad mūsų šalyje egzistuoja Lietuvos karalystės rūmai (LKR). Rekvizituose galima rasti net jų adresą, telefoną, nuorodą Lietuvos monarchistų judėjimo (LMJ) svetainėje ir šios asociacijos prie Vilniaus miesto savivaldybės vadovo – LKR senato maršalo Stanislovo Švedarausko pavardę. Tiesa, šiuo metu svetainė nerodo gyvybės ženklų.

LKR buvo įkurti prieš kokius septynerius metus, o 2012 m. lapkritį Vokietijos ambasados Vilniuje ir šios nevyriausybinės organizacijos pastangomis buvo surengtas kunigaikščio Inigo von Uracho – Uracho hercogo Viurtembergo grafo Frydricho Wilhelmo von Uracho anūko – antrasis vizitas Lietuvoje. Vizitas praėjo gana pompastiškai, ir LKR su „šimto dienų valdovo“ palikuonimi Signatarų namuose pasirašė pretendento į Lietuvos Karalystės sostą sutartį. Nuo pirmojo apsilankymo Lietuvoje 2009 m. save vadinantis Mindaugu III laikraščiui „Ūkininko patarėjas“ sakė, kad jis čia jau daug investavęs į nekilnojamąjį turtą, ir teigė kuriąs socialinį-kultūrinį Karaliaus Mindaugo institutą, koks, pavyzdžiui, Lietuvių kultūros fondo pagrindu nuo 1950 m. veikia Australijoje. Dabar apie tokios instituto egzistavimą jokios informacijos neaptikau. Anksčiau naujo karaliaus rezidencija buvo pasirinkti Verkių rūmai, o per antrąjį vizitą sakęs, kad gal tiktų ir Valdovų rūmai…

Kvietimas į susitikimą su Inigo von Urachu ir princese Danielle von Urach Trakų pilies Didžiojoje menėje 2018 metų liepos 11 dieną.

Dar kartą Lietuvoje Inigo von Urachas apsilankė visai neseniai – šių metų kovo pradžioje, kai Lietuva pažymėjo Kovo 11-osios 28-ąsias metines. LTV laidoje „Dėmesio centre“ jo pretenzijos į valstybės karūną buvo ne tokios kategoriškos, o ir savo misiją mūsų šalyje jis apibūdino nuosaikiau: čia norįs įkurti labdaros organizaciją, kuri būtų skirta remti „nereikalingiems, į šiukšlyną išmetamiems kūdikiams“. Neatsisakydamas vilčių tapti monarchu aukštas svečias pabrėžė, kad monarchija valstybei yra pigiau, negu, pavyzdžiui, prezidento institucija ar parlamentas. Anot jo, politikai, tapę valstybių vadovais, stengiasi tapti turtingais, yra daug pavyzdžių, kad net po savo kadencijos, kaip antai Rusijos „Rosneft“ koncerno valdybos nariu tapęs G. Schroederis, neatsisako turtinių ir įtakos ambicijų.

Monarchija – 113 dienų…

Priminsiu, kad baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvai grėsė vienokia ar kitokia aneksija. Tad buvo manyta, kad karalystės paskelbimas apsaugotų šalį nuo pavojaus visiems laikams atitekti Vokietijai, kuri nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ėmė reikšti pretenzijas į Lietuvą. Antraip, vokiečiams pralaimėjus karą, vėl tektų pakliūti į Rusijos nagus. Vokiečius keitė bolševikai, šiuos – lenkų okupantai. Šiuo nepaprastai sunkiu Lietuvai metu Lietuvos taryba 1917 m. gruodžio 8 d. priėmė rezoliuciją, kuri numatė, jog „būsimajai Lietuvos valstybei [labiausiai] tinka konstitucinė paveldimoji monarchija, būtent karalija, valdoma demokratiškai parlamentiniu būdu, su katalikų dinastu“. Vokietijos reichstago katalikų frakcijos narys Matthias Erzbergeris Berlyne viešėjusiems Šveicarijos lietuvių atstovams rekomendavo rinkti Viurtembergo grafą, kuris turėjo giminystės ryšių su Biržų ir Dubingių Radvilų atšaka, valdžiusia Šiaurės ir Rytų Lietuvos žemes nuo XV a. iki 1811 m., kai Biržų pilį nupirko ir perstatė grafas Juozas Tiškevičius. 1918 m. Lietuva pradėjo slaptas derybas su pretendentu.

Jau liepos 11 d. Valstybės taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, o už vokiečių karaliaus kvietimą iš 13 tarybos narių balsavo 8. Bet W. von Urachas, šiek tiek pramokęs lietuvių kalbos, nespėjo susikrauti net lagaminų. Vokietijai nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir Lietuvoje kilus nepasitenkinimui Valstybės tarybos sprendimu, naujasis karalius nedrįso atvykti į Lietuvą. Bet karą pralaimėjusioje Vokietijoje nuvilnijo revoliucija. Berlynas spalio 20-ąją vis dėl to pripažino nepriklausomą Lietuvą, o Valstybės taryba lapkričio 2-ąją atšaukė ankstesnį sprendimą, ir tą dieną priimtoje laikinojoje Konstitucijoje numatė šį klausimą deleguoti Steigiamajam Seimui. Tačiau šis buvo išrinktas tik po pusantrų metų – 1920-ųjų balandžio 14-15 d. ir per 29 mėnesius trukusią ypač aktyvią veiklą, ko gero, taip ir nerado laiko patvirtinti tarybos sprendimo. Kitaip sakant, Mindaugas II Lietuvos karaliumi „už akių“ teišbuvo 113 dienų… Jis mirė 1928 m. kovą Rapale, palikęs savo anūkui, kaip sakė Inigo von Urachas Vilniuje, visus monarcho priesakus…

Kas pakeis demokratiją?

Kol kas Lietuvoje veši utopinės idėjos – turėti savo antrąjį ar trečiąjį monarchą – nedrąsūs želmenys. Šios svajonės sustiprėja tuomet, kai rinkėjai pajunta čaižius paperkamojo parlamentarizmo kirčius, rekordiškai krinta Seimo reitingai, kai ateina ekonominiai kataklizmai ar šalies vadovas daro sunkiai suvokiamus viražus. Diskusijos, ar neverta atkurti monarchiją, taip pat plūsteli, artėjant istorinėms datoms.

Taigi, šiandien Lietuva vėl turi atsarginį karalių. Per pirmąją savo viešnagę 2009 m. monarchijos šalininkų viltis atgaivinęs ir Lietuvoje viešėjęs 55-rių metų Inigo von Urachas (jis gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje ) „Ūkininko patarėjui“ sakė: „Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms ir būti savo senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją ir jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ir mano senelis. Tačiau tai yra ne mano, o Lietuvos žmonių sprendimas.“

Bet paklauskime savęs: ar dabartinė valdymo forma mums nebetinka? Gal lietuviai išsiilgo vokiškos tvarkos ar stiprios rankos? Gal ilgisi XX a. diktatorių valdymo metodų? Pasaulis nieko naujo neišgalvojo, tad demokratija yra laikmečio neišvengiamybė, ir ji yra universali bei šiuo metu Lietuvai labiausiai tinkanti valdymo forma.

2018.07.08; 18:14

Pradedame skelbti naują ištrauką iš spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

Ne taip seniai Lietuvos aktualijų portalas Slaptai.lt paskelbė VI knygos dalį „Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)“, kuri buvo skirta 700 metų sukakčiai, kai Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi. Publikacija sukėlė nemažą susidomėjimą, jos ištraukos buvo  panaudotos kitų portalų, kilo diskusijos.

Manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su knygos VII dalimi „Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje“. Šioje dalyje nagrinėjamas karaliaus titulo likimas po Algirdo mirties.

Paskelbti naują knygos dalį paskatino ir tas faktas, kad Lietuvos kultūros taryba nusprendė neskirti finansinės paramos jau parengtos knygos leidybai, taigi savaip apsunkino Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui skirtos knygos kelią pas lietuvių skaitytojus.

Pirmiausia portalo skaitytojus supažindiname su autoriaus Pratarme visam veikalui ir pirmąja ištrauka. Po to jūsų dėmesiui – dar kelios dešimtys paties autoriaus parinktų ištraukų.  

Pratarmė

Pirmiausia norėčiau informuoti Gerbiamą skaitytoją, jog ši knyga vargu ar būtų išvydusi dienos šviesą prieš kelis dešimtmečius. Greičiausiai ji būtų iš anksto pasmerkta anoniminių leidyklos ekspertų, kurie rašydavo leidyklos užsakymu vadinamąsias „vidines recenzijas“. Valstybinei ideologijai neparanki knyga, jei prasmuktų pro pirmąjį filtrą leidykloje, būtų vis vien uždrausta spausdinti išankstinės valstybinės cenzūros nurodymu. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl taip manau?

Atsakymas paprastas: mano knyga skirta sugriauti nusenusį, bet neįtikėtinai giliai įsišaknijusį lietuvių savimonėje ir iki šiolei viso pasaulio informaciniame tinkle viešpataujantį Mitą apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir vos dešimtmetį (1253 – 1263) gyvavusią Lietuvos karalystę.

Įvairiomis kalbomis rašytoje Lietuvos istoriografijoje nerasime rimtesnių specialių darbų, skirtų senosios Lietuvos valdovų titulams ištirti. Ir tuo nedera per daug stebėtis.

Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386 – 1795), nuo Rusijos carų (1795 – 1918) ir TSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940 – 1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema.

Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Neigiant arba nutylint pagoniškos Lietuvos karalystės istorinę egzistenciją, visais minėtais priklausomybės laikais būdavo oficialiai platinamas mitas, esą per visą Lietuvos istoriją yra buvęs vienas vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas, karaliavęs, beje, tik vieną dešimtmetį (1253 – 1263).

Atseit, visais kitais lietuvių tautos gyvavimo laikais kraštą bei valstybę valdė tiktai „kniaziai“ (rusišk. князья) ir „ksienžentai (lenkišk. księžęta), kurie iki šiolei lietuviškai vadinami vėlyvos kilmės (XVI a. pabaigos) naujadaru „kunigaikščiai“.

Tradicinės istorikų tezės ilgainiui tapo oficialių švietimo programų nuostatomis. Visų Lietuvos valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai turėjo tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, kuris gyveno XIII a. ir buvo pats pirmutinis bei paskutinis Lietuvos karalius.

O kas buvo visi kiti Lietuvos valdovai iki to ir po to?

Kiekvienas mokinukas atsakys, kad visi to meto valdovai buvo „kunigaikščiai“, ir dar pridės, kad buvo ir „didieji kunigaikščiai“, kurie valdė visus kitus „kunigaikščius“.

Lietuviuko atsakymas natūralus, kadangi jam taip aiškina mokytojai. O mokytojams lygiai taip pat aiškino Lietuvos istorijos dėstytojai universitetuose.

Ilgus šimtmečius šis teiginys buvo ne tik mokyklinių vadovėlių „abėcėlinė tiesa“, bet ir Lietuvos istorijos mokslo nediskutuotina dogma. Kiekvienas istorikas, kuris išdrįsdavo viešai suabejoti ar neigti tradicinę dogmą, tapdavo „balta varna“ akademinėje istorikų bendruomenėje, rimtai rizikuodavo savo sėkminga karjera.

Vienintelio lietuvių karaliaus mitas buvo oficialiai palaikomas ir diegiamas apie septynetą šimtmečių, pradedant nuo XIII a. žinučių lenkų kronikose. Iš mito išdygo ir atšaka, esą, Lietuvos karalystė egzistavo tik dešimtį metų, kol valdė Mindaugas, o visais kitais laikais lietuvių valstybę būtina vadinti slaviškos kilmės terminu Великое княжество Литовское (rusišk. variantas) arba Wielkie Księstwo Litewskie (lenkišk. variantas).

Verčiant į lietuvių kalbą atsirado „Didžioji Lietuvos kunigaikštystė (kitas variantas – Didžioji Lietuvos kunigaikštija), arba dirbtine santrumpa „ LDK“, taikant slaviškos kilmės pavadinimą visai Lietuvos istorijai nuo pat XIII a. iki XVIII a. pabaigos.

Tas pavadinimas iki šiolei istorinei Lietuvai taikomas, visiškai neatsižvelgiant į Lietuvos istorijos skirtingas epochas ir valstybinių struktūrų istorines skirtybes.

Mūsų atkurtos valstybinės nepriklausomybės metais gavome progą atkurti ir tikrąjį, istorinį lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės iki XV a. pradžios statusus, atsisakant slaviškų terminų ir senosios Lietuvos pavadinimų, paveldėtų iš mūsų geopolitinės priklausomybės laikų.

To darbo imtis galime ir privalome, nors anksčiau, kaip minėjau, pats sumanymas būtų išvadintas eretišku ir beprasmišku.

Nusenusio mito griovimą šiuo atveju suprantu kaip kruopščią istorinę jo analizę ir galutinį jo atmetimą kaip moksliškai nebepateisinamą dogmą, neturinčią pamato vienalaikiuose (iki XV a. pradžios) Lietuvos istorijos šaltiniuose. Šiuo atveju pirmiausiai būtina pasitelkti istorinius šaltinius Vakarų Europos kalbomis (senąja vokiečių kalba, senąja anglų kalbą) ir viduramžių tarptautine lotynų kalba, kadangi jie aiškiai liudija baltų bei lietuvių karalių titulus ir leidžia mums atidengti lietuvių karalių ir Lietuvos karalystės legitiminius principus, įstatyminius pamatus nuo seniausių laikų iki XV šimtmečio pradžios.

Stambi knygos apimtis yra nulemta pačios tiriamos medžiagos masyvo tiek istoriniu, tiek geografiniu atžvilgiu:

1) istoriniu atžvilgiu teko chronologiškai apžvelgti bene tūkstančio metų rašytinių šaltinių chronologinius duomenys nuo V-VI a., kai Europoje ėmė kurtis etniniu pagrindu naujos tautinės karalystės, iki XV a. pirmųjų dešimtmečių, kuomet Lietuvai buvo oficialiai suteiktas ir teisiškai įtvirtintas Didžiosios Kunigaikštystės statusas bei pavadinimas (Magnus Ducatus Lithuaniae).

2) geografiniu atžvilgiu teko praplėsti tyrimą už tradicinių Rytų Europos ribų į platesnį Šiaurės Europos arealą, apžvelgiant viduramžių karalysčių sistemas vadinamajame Circum Baltica regione.

Knyga turi du tikslus ir abu privertė derinti du medžiagos ir minčių dėstymo stilius.

Mokslo žmonėms pateikiu visą jiems įprastą dėstymo stilių su konkrečiomis istorinių šaltinių citatomis, jų bibliobiografinėmis nuorodomis, naudotos literatūros sąrašu, žodžiu, su visu tuo moksliniu aparatu, be kurio jie nelinkę tikėti niekuo, netgi savo šešėliu. Ir darau tai ne todėl, kad norėčiau prisitaikyti prie šiandien madingų mokslinio šnekėjimo standartų, o tam, kad mano būsimieji oponentai galėtų lengviau surasti mano naudotus tekstus ir imtų tiesiogiai ginčytis su istoriniais šaltiniais, palikę mano trumpą pavardę šventoje ramybėje.

Savo ruožtu tikiu ir tikiuosi, kad atsiras žmonių, kurie pratęs mano darbą, atras naujų svarių argumentų lietuvių karalių dinastijų istorijai plėtoti, patikslinti ir plačiau aprašyti viduramžių Europos etninių karalysčių atsiradimo ir suklestėjimo tarptautiniame kontekste.

Antrasis tikslas svarbesnis: būčiau laimingas, jei šiuolaikiniai ir ateities lietuviai perprastų ir atmestų atgyvenusį mitą, esą mes per visą savo daugiaamžę istoriją nuo seniausių laikų turėjome tik vieną vienintelį karalių Mindaugą, o ir tas karaliavo vos vieną dešimtmetį….

Nekviečiu manimi tikėti  ir nesirengiu nieko įtikinėti kilniais patriotiniais monologais – siūlau ir kviečiu Gerbiamą Skaitytoją permesti akimis mano pateiktus, tiriamai problemai aktualius istorinių šaltinių fragmentus, kuriuos nagrinėju literatūrologiniu požiūriu kaip senųjų autorių įvairiomis kalbomis surašytus tekstus.

Lygiai tuo pačiu literatūrologijos požiūriu aptariu ir naujųjų laikų istorikų interpretacijas, kurias jie plėtojo ir tebeplėtoja savo tekstuose, aiškindami istorinių šaltinių liudijimus.

Kitaip sakant, ir senųjų, ir naujųjų laikų tekstus stengiausi nagrinėti tuo pačiu literatūrologiniu požiūriu, remdamasis savo specialybės (filologijos daktaras ir literatūros teoretikas) pozicija, kaip nepriklausomas ekspertas, nesusijęs su jokia Lietuvos valstybinių isntitucijų ar užsieninių fondų finansine parama.

Istorinių šaltinių – metraščių, kronikų, diplomatinių sutarčių, vienalaikių laiškų ir dokumentų – duomenys kiekvienoje knygos dalyje čia pat sugretinami su vėlesniųjų istorikų interpretacijomis, atidengiant jų nutolimą arba artimumą istoriniams šaltiniams.

Tekstai nagrinėjami kuo platesniame tarptautiniame viduramžių Europos kontekste, kurį atkuriu kartu su savo komentarais metraščių bei kronikų duomenims apie senovės lietuvių karalius ir Lietuvos karalystę.

Lyginamosios šaltinių analizės išryškintame tarptautiniame kontekste mes gauname progą ir galimybę aiškiau pamatyti visą istoriografinio mito evoliuciją nuo anksčiausių Rusios metraštininkų nuomonės apie lietuviams vadovaujančius „kniazius“ (князи) iki lenkų kronikininkų įtvirtintos dogmos, esą lietuvius visados valdė „ksionžentai“ (ksiąžęta).

Istoriografinių tekstų analizė parodys mums, kaip slavų paleoistorinių kronikų taikyti lietuviams titulai virto istoriografine tradicija, kurios laikėsi ir lietuvių istorikai, kuomet pradėjo rašyti savas Lietuvos istorijos sintezes, naudodamiesi, pasak epigrafan iškeltų mūsų įžymaus istoriko Zenono Ivinskio žodžių, kitataučių istorikų „jau pagamintomis plytomis“.

Tradicinės istoriografijos diegiamas mitas apie vienintelį lietuvių karalių ilgainiui tapo savotišku informaciniu kultūriniu memu, savaime plintančiu po viso pasaulio istorinę literatūrą nuo knyginių bei elektroninių enciklopedijų iki mokyklinių vadovėlių.

Apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad ir aš pats, tyrinėdamas anksčiau nežinomus ir net nepaskelbtus seniausios lietuvių literatūros kūrinius, išspausdinau tris knygas apie Mindaugo epochos XIII a. literatūrinius tekstus, ir, deja, visose trijose patikliai vartojau šiandien viešpataujančius slavų kilmės titulus („kniazja“ = „kunigaikščiai“),  naiviai kartojau memu tapusį mitą apie vienintelį lietuvių karalių ir t.t. 

Bet palaipsniui gilindamasis į rašytinius XIII – XIV a. istorinius šaltinius, įsitikinau, jog Vakarų Europoje vokiškai ir lotyniškai rašyta dokumentika ir kronikos pateikia visiškai kitokius lietuvių valdovų ir Lietuvos valstybės titulus negu Rytų ir Vakarų slavų šaltiniai.

Kaip ankstesniais laikais lietuviai vadindavo savo valdovus, vieningos nuomonės neturime, tad šioje knygoje cituosiu Rytų ir Vakarų istorinių šaltinių užfiksuotus titulus autentiškai, neversdamas jų į lietuvių kalbą, kaip mes neverčiame, tik sulietuviname lietuviškomis galūnėmis titulus „caras“, „imperatorius“, „sultonas“, „hercogas“, „grafas“ ir t.t.

Tikiuosi, kad šioje literatūrologinėje studijoje pateikta ne tik slaviškų, bet ir germaniškų bei lotyniškų šaltinių medžiaga bei analizė leis aiškiau pamatyti mus dominančio mito kilmę bei evoliuciją link istoriografinės dogmos, kuri XXI šimtmetyje privalo atmirti ir išnykti naujesnės istorinių  šaltinių analizės šviesoje.

Taigi kviečiu Gerbiamą skaitytoją pirmiausiai atidžiau susipažinti su istorinių šaltinių konkrečiais tarptautiniais duomenimis, ir tik po to pasidaryti savas išvadas apie nusenusio mito kūrėjus ir skleidėjus įvairiais laikais.

Vardan to visur, kur įmanoma, stengiuosi šnekėti kasdiene lietuvių kalba, vengiu profesinio literatūrologijos bei istoriografijos žargonų, kurie pasmerkia mūsų knygas siauram (jei ne uždaram) būviui humanitarinio kolegų dėmesio rate.

Ir svarbiausia, kaip seniau sakydavo, kviečiu, meldžiu ir primygtinai prašau pasidalinti savo išvadomis su tais, kas mus pakeis, su savo vaikais ir vaikaičiais, kol jie dar lanko mokyklą ir linkę naiviai tikėti  visomis spalvotų vadovėlių pasakomis apie vargšelę nekilmingą senovės Lietuvą be savo karalių, karalienių ir karalaičių…..

VII dalis

Paskutinis interregnum (1377- 1392) Lietuvos karalystėje 

Lietuvos istoriografjoje, kurioje kelis šimtmečius klestėjo ir tebeklesti mitas apie vienintelį Lietuvos istorijoje karalių Mindaugą, nerasime, savaime aišku, ir tarptautinio viduramžių termino interregnum.

Interregnum laikotarpiai juridiniu požiūriu 

Interregnum laikotarpiai, arba laikotarpiai be karalių, kai senasis karalius nebevaldo (mirė, žuvo, pašalintas perversmu ir pan.),  o naujasis karalius dar neišrinktas ar juridiškai neįteisintas, visame pasaulyje pasižymi tuo, kad juridinėje valdžios titulų sistemoje įsigali laikina betvarkė.

Vienu metu atsiranda ir gali ilgokai egzistuoti keli – legitimūs ir nelegitimūs – karaliai, „didieji  kniaziai“, „carai“ ir pan.

Visi žinome, kad net labiausiai hierarchinę valdžios struktūrą prižiūrėjusioje ir ją sakralizavusioje Romos Katalikų Bažnyčioje būdavo laikotarpiai, kai Vakarų Europoje egzistavo ne vienas, o keli popiežiai, palaikomi vienų ar kitų valstybių valdovų.

Lietuvos valdovų karūnos. Valdovų Rūmų eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip tik tuo metu, kada Jogaila ir Vytautas jau buvo išsprendę tarpusavio ginčus dėl faktinės aukščiausios valdžios (Jogaila – Lenkijoje, Vytautas – Lietuvoje), kaip tik tuo metu visa katalikiškoji Europa virte virė, nesusitardama, kurį iš kelių popiežių pripažinti „tikruoju“, o kuriuos pavadinti „antipopiežiais“ ir pasmerkti[1].

Tokie faktai, tačiau argi dėl to mes turėtume garsinti, esą Romos katalikų Bažnyčioje neegzistavo ir neviešpatavo šventa tvarka renkant ir skelbiant pasauliui teisėtus popiežius?

Titulinė bekaralmečių painiava, lygiai kaip vidinių karų nulemta aukščiausių valdžių kaita, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir valstybė sugrįžta į savo legitiminės santvarkos būklę.

Žinoma, legitiminė aukščiausios valdžios būklė ir visos valstybės struktūra gali likti senoviška, pagrįsta, kaip iki tol, tradicinėmis aukščiausios valdžios ir ją atspindinčių titulų paveldėjimo ar gavimo teisėmis, bet gali tapti ir kitokia, naujoviška.

Pasaulinėje  istoriografijoje analogiškus periodus, kuomet ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą karalystėje po vieno karaliaus mirties ar žūties kurį laiką neišrenkamas naujas karalius, įprasta vadinti  interregnum (lotyn.  pažodžiui –  tarp karalių).

Berods, vienintelis tarp lietuvių istorikų Antanas Tyla pasiūlė šiam terminui lietuvišką vertinį „bekaralmetis“, kurį toliau ir vartosime, nors tebėra neįprastas lietuvio ausiai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Informacijos šaltinisAlgimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

(Bus daugiau)

2017.04.25; 05:55

[1] Galima sakyti, iš karto po Lietuvos karaliaus Algirdo mirties (1377 m.) Vakarų Europoje buvo išrinkti skirtingose vietose du popiežiai, turėję užimti  mirusiojo (1378 m.)  popiežiaus Grigaliaus XI (1370-1378) sostą, o būtent – Urbanas VI (Bartolomejus Prinjano iš Neapolio; Apaštališkajame soste 1378. IV.18 – 1389. X.15) ir Klemensas VII (Robertas iš Ženevos grafų; 1378.X.31 – 1394. IX.16); Urbanas VI buvo pripažintas teisėtu popiežiumi, o Klemensas VII paskelbtas antipopiežiumi (antipapa), tačiau pastarasis nepripažino sprendimo ir skelbėsi popiežiumi tiek Urbanui VI gyvam esant, tiek po jo mirties, kai buvo išrinktas naujas popiežius iš Neapolio – Bonifacijus IX (1389 – XI.9 – 1404. X.1). Taigi Vakarų Bažnyčios skilimas (Magnum schisma occidentale, arba  ecclesiae occidentalis schisma) tęsėsi  nuo 1378 iki 1417 m., ir visą tą laiką Europoje skelbėsi popiežiais ir pretendavo į Šv.Apaštališką sostą net keli popiežiai ir antipopiežiai, gyvenę Romoje, Avinjone, Pizoje ir kitur.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba savo pareiškimais stengėsi atkreipti dėmesį, kad 2016 metais nebuvo numatyta jokio valstybės lygio renginio tinkamai ir garbingai paminėti Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios 1316-aisiais metais 700 metų Jubiliejų.

Iš kai kurių valstybės institucijų (Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų, Lietuvos kultūros ministerijos, Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto) gauti atsakymai yra tipiški atsirašinėjimai, bet ne atsakymai į keliamus konkrečius klausimus ir teikiamus pasiūlymus. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo Vilniuje autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą pažymime, kad LR Seimas 2016 metus paskelbė Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais,  Bibliotekų metais,  Vietos bendruomenių metais, Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno metais, Saulės mūšio metais.

Pastebime, kad daugelio renginių globėjais 2016 metais buvo LR Prezidentė, LR Seimo Pirmininkė ir LR Ministras Pirmininkas.

Tačiau neatsirado iniciatyvų 2016 metus paskelbti GEDIMINO METAIS ir valstybiniu mastu garbingai paminėti Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios (1316-1341 m.) 700 metų Jubiliejų.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba įdėjo daug pastangų, kad būtų iškilmingai paminėtas Gedimino valdymo pradžios 700 metų Jubiliejus, tačiau dabar yra priversta ateities kartoms palikti tik tokio  turinio laišką: „2016 metais, kai Lietuvos Respublikos Prezidentė buvo Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė – Loreta Graužinienė, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas – Algirdas Butkevičius, buvo ignoruotas  Lietuvos Karaliaus Gedimino valdymo pradžios 700 metų Jubiliejus. Šiai datai paminėti nebuvo skirta jokio valstybės  lygio renginio.“

Kodėl Lietuva TURĖTŲ švęsti Lietuvos Karaliaus Gedimino 700 metų Jubiliejų?

Popiežius Jonas XXII pripažino Gediminą lietuvių ir daugelio rusų žemių Karaliumi. Taip save titulavo ir pats Gediminas. Gediminas Lietuvos valdovu tapo 1316 metų kovo 10 dieną. Norėdamas sustiprinti valstybę, Gediminas sudarė geresnes sąlygas žemdirbystei plėtoti, miestams augti, amatams ir prekybai plėstis.

Sostinę iš Kernavės perkėlė į Trakus, o vėliau – į Vilnių (pagal padavimą – Gediminas įkūrė Vilnių). Buvo tolerantiškas įvairioms religijoms. Užsienio politikoje – atrėmė kryžiuočių ir jų talkininkų agresiją. 1320 m. liepos 27 dieną laimėjo svarbias kautynes prie Medininkų.

Varžydamasis su vis stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste, plėtė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) ribas į Rytus. Gediminui valdant prie LDK buvo prijungtas Vitebskas (1320 m.) ir Volynė (1340 m.), į vasalinę priklausomybę pateko Pskovas (1320 m.), Černigovas (~ 1333 m.), Severno Naugardas (~ 1323 m.), Smolenskas (~ 1325 m.), Kijevas (iki 1330 m.), Perejeslavlis (iki 1330 m.) ir kitos sritys.

Valdant Gediminui atremti dideli Kryžiuočių ordino puolimai (1317, 1329 m.), surengta nemažai atsakomųjų žygių. Pasinaudojęs popiežiaus ir Kryžiuočių ordino prieštaravimais, plėtė ryšius su Ryga, 1323-10-02 Rygos Vyskupo, Livonijos ordino, vyskupų ir Danijos karaliaus atstovai Vilniuje sudarė su Gediminu Taikos sutartį, kurią 1324 m. liepą patvirtino popiežius Jonas XXII.

Pagoniška Lietuva buvo pripažinta tarptautiniu mastu. 1325 m. prieš kryžiuočius buvo sudaryta Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislovo I Lokietkos sutartis. Sumanios diplomatijos dėka išvengė didesnių mūšių su Aukso Orda. Lietuvai priklausiusios Rusų žemės išvengė Aukso Ordos jungo. 

Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo Vilniuje autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kad lengviau būtų kovoti su kryžiuočiais, Gediminas stengėsi palaikyti gerus santykius su krikščioniškų šalių valdovais. Norėdamas laisvo kelio į Vakarus, 1316 metais už Mozovijos kunigaikščio Vaclovo  išleido savo dukterį Danutę  Elžbietą (1302–1364). Laiške popiežiui Jonui XXII išreiškė norą krikštytis ir Lietuvoje įvesti krikščionybę, tačiau su sąlyga, kad Ordinas nutrauktų agresiją ir oficialiai būtų pripažinta Lietuvos valstybė. 1324 metų lapkritį, atvykus popiežiaus pasiuntiniams,  krikštytis atsisakė, nes buvo įsitikinęs, jog Ordinas siekia pavergti Lietuvą.

Gediminaičių dinastijos atstovai – Algirdas, Kęstutis, Karijotas, Liubartas, Mantvydas, Narimantas (Gedimino sūnūs), Andrius, Dmitrijus, Kaributas, Karigaila, Konstantinas, Lengvenis, Skirgaila, Teodoras, Vladimiras (Algirdo sūnūs) ir jų palikuonys stiprino Lietuvą savo valdomose teritorijose.

Gediminas stengėsi palaikyti gerus santykius su Lenkiją valdžiusiais Piastais, su Riūrikaičiais – Rusijos valstybėje. Aldona Gediminaitė 1325 metais buvo išleista už būsimojo Lenkijos karaliaus Kazimiero III, kurių palikuonys (per moteriškąją liniją) titulavosi šventosios Romos imperatoriais ir Anglijos karaliais (Anglijos karaliaus Ričardo II žmona Anna buvo Gedimino proproanūkė). Kęstučio dukra Ringailė 1392 metais ištekėjo už Mozovijos kunigaikščio Henriko Mozoviečio, o šiam mirus, 1393 metais – už būsimojo Moldovos kunigaikščio Aleksandro Gerojo. Sofija Vytautaitė 1391-aisiais ištekėjo už Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I. Gediminas turėjo 7 sūnus. Garsiausi – Algirdas ir Kęstutis, kurių broliškas Lietuvos valdymas po Gedimino mirties neturi analogo Europos ir pasaulio istorijoje.

Gedimino anūkas Vytautas  Didysis aukso raidėmis įrašytas į Lietuvos istoriją. Tai buvo. Tai Lietuvos istorija. Visur kartojame – nepažinęs savo tautos istorijos, visada lieka vaikas.

Šiandien turime (išsaugojome) Lietuvos Karaliaus Gedimino sukurtą Lietuvos valstybės sostinę Vilnių, Vilniuje – Gedimino pilį, Gedimino prospektą, Gedimino aikštę, Gedimino paminklą, Gedimino vardo universitetą, svarbiausius Lietuvos valstybės apdovanojimus – Vytauto didžiojo ir Gedimino vardo ordinus, Gedimino stulpus, Gedimino ir jo dinastijos palikuonių miestų, gatvių, aikščių, mokymo įstaigų, karinių dalinių, įvairių organizacijų vardus ir pavadinimus…

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybai ir visiems Vilniaus ir Lietuvos žmonėms kyla klausimas: kodėl Gedimino valdymo pradžios 1316 m. – 700 metų Jubiliejus valstybėje sutinkamas visiška tyla? Kalbose (ypač priešrinkiminėse) daug kalbama apie patriotiškumą, apie istorinės atminties puoselėjimą, o praktikoje… valstybė tarsi ir atsiriboja nuo savo garbingos istorijos. Kokia priežastis?

Teisingumo vardan turime pasidžiaugti, kad 2016 m. sausio 25 d. Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje vyko „Vilniaus pagarsinimo šventė bei 700 m. karaliaus Gedimino (~1275–1341) atėjimo į valdžią jubiliejaus paminėjimas“. Tai labai įspūdingai paruoštas ir pravestas Vilniaus įgulos karininkų Ramovės (viršininkas Gaudentas Aukštikalnis) ir draugijos „Pilis“ (valdybos pirmininkas – Tomas Baranauskas) visuomeninis renginys.

Reiškiame padėką šio renginio rengėjams, Ramovės folkloro ansambliui „Vilnelė“ (vadovė Laima Purlienė), XIV amžiaus apranga pasipuošusiems kariams, pranešėjams bei dalyviams ir pripažįstame, kad tai tik vienas perlas karališkoje renginių karūnoje. O kur pati renginių karūna?  Kur valstybės institucijos?

Renginio metu buvo paminėti keli jubiliejai – 1323-01-25 Gedimino laiške pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas – Vilniaus įkūrimo diena. Tai ir buvo pagrindinis renginio akcentas. Dėl to ir renginys – sausio 25 dieną. Pranešėjas G. Aukštikalnis priminė, kad toks renginys rengiamas jau 7 kartą.

Priminta, kad 1923-01-25 d. Kaune buvo įsteigta Lietuvos karo mokykla.

Prof. dr. Valdo Rakučio pranešimas „Lietuvos karyba–Vytenio–Gedimino laikotarpis“, istoriko Tomo Baranausko pranešimas „Gedimino reikšmė Lietuvos istorijoje“, prof. habil. dr. Romualdo Grigo pranešimas „Gediminas ir lietuvių tapatybė“ galėjo papuošti ir valstybinio lygio renginį, deja… tokių renginių nebuvo net numatyta.

Kodėl? Kodėl šiais Jubiliejiniais Gedimino metais šis įvykis ignoruotas aukščiausiu lygiu? Kas užblokavo šią neeilinę istorinę datą? Juk yra universitetai, institutai, katedros, patarėjai ir t. t., kuri grandis nesuveikė ar suveikė atvirkščiai, geriau neminėti?!

Istorikas T. Baranauskas savo pranešime akcentavo … „Nors Seimas ir nepaskelbė, bet šiuos metus mes galime vadinti Gedimino metais“. Susirinkusieji plojimais pritarė šiai minčiai. Manytume, kad šiai minčiai pritartų visa Lietuva. 

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Vilnius. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar lieka tik stebėtis, kad šie metai ne tik nepaskelbti Gedimino metais, bet neorganizuota jokia tarptautinė konferencija, joks iškilmingas viešas renginys dalyvaujant užsienio valstybių diplomatiniam korpusui, jokių valstybinių iškilmingų minėjimų, skirtų visuomenei, miestų ir savivaldybių aikštėse, jokių eitynių Gedimino vardo gatvėmis, jokio Seimo ar Vyriausybės posėdžio, neišleistas joks jubiliejinis lankstinukas, net pašto ženklas šio jubiliejaus proga?

Analogiška situacija susiklostė, kai Lietuva turėjo švęsti pirmojo istorinio Lietuvos Trispalvės pakėlimo Gedimino pilies bokšte 90 metų Jubiliejų. Numatytas iškilmingas Seimo posėdis buvo paskutiniu momentu atšauktas, jokio valstybinio lygio šios datos paminėjimo neliko ir nebuvo.

Prisiminkime, kad rengiantis 2009 metais švęsti  Lietuvos  tūkstantmečio paminėjimo datą, nebuvo numatyta iškilmingų valstybinių – visuomeninių renginių; net nebuvo  nutarta, kurią dieną – vasario 14, 22, 23 ar kovo 9-ą reikėtų švęsti Tūkstantmečio jubiliejų.

Ypatingu lėšų švaistymu pasižymėjo Lietuvos 1000-mečio ir Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečio renginiai. Renginiai buvo išbarstyti tiek laiko, tiek vietos požiūriu. Ministerijų lygmenyje vyko pompastiški pobūviai, jų poreikiams buvo užsakyti visi geriausi teatrai, koncertų salės ir restoranai. Lietuvos biudžetas buvo tiesiog nusiaubtas.

Atrodytų, kad Lietuvos valstybė nesugeba arba nenori minėti iškilių istorinių datų.

Tačiau … Minint Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 120 gimimo metines, 1995 metai buvo paskelbti Čiurlionio metais. Ta proga Operos ir baleto teatre Vilniuje vyko iškilmingas minėjimas, buvo atliekama M. K. Čiurlionio uvertiūra „Kęstutis“ (Gedimino sūnaus Kęstučio garbei), iškilmėse dalyvavo LR Prezidentas, LR Seimo ir Vyriausybės nariai, Lietuvoje reziduojantys užsienio valstybių diplomatai, organizuoti renginiai kituose Lietuvos miestuose. 

2015 m. rugsėjo 29 d. LR Seimas priėmė Nutarimą „Paskelbti 2016 metus Juliaus Juzeliūno metais“.

Apgailestaujame, kad iki šiol atsakingiausios valstybės institucijos ir valstybės švenčių dienų organizavimo komisija bei politikai nesprendė 1941 m. Birželio 22–28 d. SUKILIMO 75 metų Jubiliejaus minėjimo klausimų.

Pasirašė: Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas G. Adomaitis, Atsakingasis sekretorius A. Budriūnas.

XXX

 

Tiesiog neįtikėtina, kad taip Lietuvoje užmirštas vienas iš garsiausių Lietuvos valdovų.

Gauta visa eilė valstybės institucijų paaiškinimų šiuo klausimu. Istorijos institutas išsako nuomonę, kad „… Gedimino ar kito įžymaus valdovo sukaktys gali ir turėtų būti minimos nebūtinai valstybės … nesuteikiant tam bendranacionalinio lygmens …“ Jeigu Karaliaus Gedimino 700 m. valdymo pradžios jubiliejus nenusipelno bendranacionalinio lygmens, kyla klausimas – o kas gi valstybėje nusipelno to bendranacionalinio lygmens? Kas nustato ir kokiais kriterijais vadovaujantis nustatomas tas lygmuo?

Kyla klausimas kuo išvardintų penkių 2016 metų įvykių lygmuo aukštesnis už Karaliaus Gedimino. Įdomu ir tai, kad Istorijos institutui nėra aišku ką švęsti – ar valdovo gimimo,  ar  valdymo pradžios metus? Matomai suprasdami, kad Gedimino valdymo pradžios (1316 m) data sukompromituota, todėl siūlo švęsti ne jo valdymo pradžios, o Gedimino gimimo metus. 2025 metais Gediminui sukaktų 650 metų nuo gimimo (Gediminas gimė apie 1275 metus).

Atrodytų, kad valstybei ir istorijai svarbiausia yra valdymo pradžios metai. Valdymo pradžia įprasmina dinastijų pasikeitimus, o taip pat pasikeitimus valstybių gyvenime. Gimimo ir mirties datos yra asmeninės, bet garbingos ir minėtinos.

Turėtų būti suprantama, kad 10, 20, 25, 50, 75, 100 metų grandinėje svarbiausi yra 100 metų. Tolstant metų grandinei mažesnieji jubiliejai tampa mažiau reikšmingi.

Istorijos institutas siūlo švęsti 50 – metinius jubiliejus. Galima sutikti. Tada Karaliaus Gedimino jubiliejai būtų švenčiami štai taip:

Jubiliejinės datos

Gimimo metai

Atėjimo į valdžią

metai

Mirties metai

650

2025

1966

1991

700

2075

2016

2041

750

2125

2066

2091

Per šį šimtmetį šešios jubiliejinės datos! Čia iškyla klausimas – ar moralu, ar etiška kelti klausimą – “ką švęsti” ar “kada švęsti”.

Panagrinėkime šios sekos istoriją. 1966 – jubiliejus ignoruotas. Sovietmetis. 1991 – jubiliejus paminėtas plačiau. Lietuvos Ryšių ministerija išleido vokus su Gedimino portretu ir 3 pašto ženklus – Gediminas, Trakų pilis, Vilniaus pilis. 1991- 09-28 vokai su pašto ženklais buvo antspaudojami specialiu jubiliejiniu štampu. Visur užrašai “Gediminas. 650. Mirties metinės. 1991”.

2016 – jubiliejus ignoruotas. Nepriklausoma Lietuva.

2025 – Lietuvos Istorijos institutas rekomenduoja švęsti. Kultūros ministerija, nieko nenuveikusi, kad būtų švenčiamas 700 metų jubiliejus 2016 metais, pritarė Istorijos institutui, kad būtų švenčiamas 650 metų jubiliejus 2025 metais.

Istorijos institutas išaiškino, kad nebūtina šventes sieti su tikslia data, ją galima pasirinkti tinkamesniu laiku, kaip kad šiais laikais Jungtinėjė karalystėje pasirinkta birželio mėnesį švęsti balandį gimusios Karalienės Elžbietos II gimimo sukaktį.

Tenka pastebėti, kad Karalienė Elžbieta II švenčia visus jubiliejus. Prisiminkime, kaip 2013 metais buvo švenčiamas karūnavimo 60-metis! Gimtadienis švenčiamas du kartus. Tikroji data balandžio 21 – kukliai, šeimos rate, o oficiali šventė vyksta vasaros pradžioje, kad permainingas Anglijos oras nekliudytų paradui ir iškilmingiems renginiams. Karališkieji rūmai labai rūpinasi, kad šventiniai renginiai vyktų geriausiomis sąlygomis ir juose dalyvautų kuo daugiau žmonių. Karalienė gerbia žmones – žmonės gerbia Karalienę.

O pas mus? Vyriausybės kancleris įpareigojo LDK Valdovų Rūmus organizuoti Gedimino 700 metų jubiliejų. Valdovų Rūmai informavo, kad jie jau yra numatę 2016-11-23 dieną (?!) surengti plačiai visuomenei skirtą kultūros vakarą – LDK istorijos autoritetingų tyrinėtojų Gediminaičių ir kitų Europos monarchų dinastijų geneologinių ryšių žinovų, archeologų, heraldikos specialistų, kultūros istorijos tyrinėtojų, publicistų ir kultūrininkų bendruomenės atstovų viešą diskusiją apie Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimą Lietuvos valdyme.

Matome tipišką mūsuose akademinį renginį, kuriame bus daug ir apie daug ką kalbama, tačiau tai ne šventinis renginys visuomenei. Buvo ir šiais metais jaunimo renginiai (dainų, šokių dienos), tačiau juose nei vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie šį, neeilinį Lietuvos istorijos įvykį – Karaliaus Gedimino atėjimo į valdžią 700 metų jubiliejų. LSVST supranta ir aiškina, kad tokios šventės turi būti Lietuvos žmonėms, plačiajai visuomenei, su įdomiais renginiais, paradais, skrydžiais … Tai turi būti valstybės renginiai žmonėms, organizuojami vasaros mėnesiais.

Pasirašė: Tarybos pirmininkas L. Kerosierius, Istorinės grupės vadovas G. Adomaitis.     

2016.11.03; 07:29

liub

Parašyti šias mintis paskatino vadinamoji „originalo kalbos“ teorija, pagal kurią aiškinama, kad įvairių tautų žmonių pavardes ir pasaulio vietovardžius reikia rašyti originalius.

Atsirado puiki proga panagrinėti mano pačios giminės vyriškos linijos pavardę, kai internete pamačiau vienoje vietoje Liuberto pavardės savininkų surašytus variantus.

Rašydama apie pavardės Liubertas sandarą ir lietuvišką prasmę, pirmiausia, panagrinėsiu, ką ši pavardė reiškia lietuvių tautoje ir kalboje. Pavardė yra kilusi iš vardo Liubartas ir yra atėjusi iš Gediminaičių: jauniausias kunigaikščio Gedimino sūnus buvo pavadintas Liubartu (1300–1386). Jis valdė Volynę ir pastatė Lucko pilį, todėl buvo Ukrainos žemes valdęs Lietuvos kunigaikštis. Šis vardas Lietuvoje gausiau paplito kaip pavardė, kitaip negu kitų Gediminaičių vardai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas.

Continue reading „Pavardė ir jos variantai prieštarauja „originalo kalbos“ teorijai“