Michailas Chodorkovskis. AFP/Scanpix foto
Pirmadienį Europos Parlamente (EP) pranešimą apie išorės įtakas demokratiniams procesams Europos Sąjungoje skaitęs garsus Kremliaus kritikas Michailas Chodorkovskis paminėjo aviacijos verslo grupę „Avia Solutions Group“ bei dėl šnipinėjimo teisiamą Algirdą Paleckį.
M. Chodorkovskis apie Gedimino Žiemelio valdomą aviacijos verslo grupę „Avia Solutions Group“ savo pranešime užsiminė kaip apie žiniasklaidoje įvardintą įmonę, galimai turėjusią ryšių su Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artima aplinka. Jis taip pat pažymėjo, kad šioje kompanijoje dirba buvęs Lietuvos užsienio ministras Vygaudas Ušackas.
Dar šiais metais Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė dėl galimos rizikos nacionaliniam saugumui uždraudė kompanijos „Avia Solutions Group“ plėtrą Vilniaus oro uoste.
Tuo metu užsiminęs apie Lietuvoje šnipinėjimu įtariamą A. Paleckį, M. Chodorkovskis teigė, kad pastarasis bendradarbiavo su Rusijos specialiosiomis tarnybomis nuo 2010 m. Jo teigimu, šį bendradarbiavimą A. Paleckis tęsia ir sulaukęs Lietuvos teisėsaugos kaltinimų.
Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.
Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.
Nemokama kava
Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.
Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.
Kur turėtų būti tikras žurnalistas?
Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.
Lietuva – ne kaimas
Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.
Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos
Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.
Amžiaus gėda
Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.
Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.
Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.
P.s.Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…
Ši tema gerokai pabodusi. Kiek gi galima kalbėti apie labai aiškius, paprastus dalykus? Bet tema – gyvybiškai svarbi. Klausimas, kiek reikia lėšų skirti Lietuvos gynybinėms reikmėms, – vienas iš svarbiausių.
Jo galėtume neprisiminti tuomet, jei visi mūsų aukštus postus užimantys politikai, įtakingiausi verslininkai bei solidžiausi meno veikėjai į Lietuvos ginkluotąsias pajėgas žiūrėtų kaip į priemonę, kuri yra mūsų saugumo, laimės ir pasiturinčio gyvenimo garantas.
Deja, valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkas Ramūnas Karbauskis drįsta teigti, kad „opozicinių partijų spaudimas artimiausiu metu didinti išlaidas gynybai iki 2,5 proc. nuo BVP – susijęs su pastarųjų nenoru, kad šalies gyventojų gyvenimas pagerėtų „valstiečių“ valdymo laikotarpiu“.
Valdančiųjų lyderis formuoja nuomonę, girdi, kuo stipresnę kariuomenę turėsime, tuo skurdžiau gyvensime? Nesąmonė, demagogija, klasta. Kariuomenė ir mūsų gyvenimo kokybė – tampriai susiję reiškiniai. Jie vienas kitą papildo. Jų negalima priešinti. Jei Lietuva nebus saugi kariniu požiūriu, joje gyvenantys lietuviai vargu ar galės džiaugtis gražiu gyvenimu. Valstybių, kurios nėra saugios, vengia stambūs verslininkai, turtingi turistai, kultūros, meno žmonės.
Ar galima pritarti konservatorės Rasos Juknevičienės pareiškimui, jog R. Karbauskio samprotavimai, esą skirdami lėšas Lietuvos gynybai skriaudžiame Lietuvos žmones, – „Kremliaus projektas“? R.Karbauskio noras kuo greičiau bent mažumėlę pagerinti mūsų buitį – tarsi suprantamas. Bet kodėl – būtent kariuomenės, o ne valdininkų, politikų, turtuolių sąskaita? Rusija seniai pučia miglą į akis, esą Lietuvai nereikalinga stipri kariuomenė. Šias nuotaikas Kremliaus bosai skleidžia nuo pat pradžių, vos tik buvo paskelbtas Kovo 11-osios Aktas.
R.Karbauskio pasiaiškinimai, kad jis nenorėtų stipriai didinti išlaidų karinėms reikmėms tik 2019-aisiais, o vėliau – prašom, – nenuoširdūs. Kariuomenę reikia stiprinti nuolat – kasdien, kasmet.
Baisiausia, kad panašiai kaip R.Karbauskis suokia ir mūsų premjeras Saulius Skvernelis. Paprašytas pakomentuoti R. Karbauskio žodžius, Ministras pirmininkas gynė didžiausios frakcijos Seime seniūną. S.Skvernelis tvirtino, kad R. Karbauskis tikriausiai norėjęs pasakyti, jog nepalaiko idėjos finansavimą gynybai didinti iki 2,5 proc. tuoj pat, 2019-aisiais, metais.
S. Skvernelio teigimu, dėl ne itin geros situacijos šalies gynybos srityje yra kaltos ankstesnės vyriausybės, neskyrusios užtektinai lėšų gynybai. Premjeras pabrėžė, kad egzistuoja apie 4 mlrd. eurų skylė, kuri susidarė kelerius metus neskiriant pakankamai lėšų gynybai.
Akivaizdu, kad mestas priekaištas konservatoriams. Taip, ši partija, kaip ir visos kitos, nuodėminga. Kai Lietuvą valdė konservatoriai, Lietuvos kariuomenė negaudavo pinigų tiek, kiek reikėjo. Tačiau konservatorių Achilo kulnas – ne priešiškumas kariniams valstybės poreikiams. Tiesiog taip susiklostydavo aplinkybės, kad jie į valdžią ateidavo tik tuomet, kai valstybės biudžetas – tuščias, išvaistytas. Kitoms į valdžią ateinančioms partijoms sekdavosi geriau. Jeigu esame sąžiningi, principingi konservatorių oponentai, šio neturėtume pamiršti.
Ypač stebina premjero pareiškimas dėl vadinamųjų šimtaprocentinių įrodymų būtinumo. Balandžio 5-ąją duodamas interviu „Žinių radijui“ jis pareiškė: „Manau, kad tiek Jungtinė Karalystė, tiek pasitelkti tarptautiniai ekspertai turėtų labai aiškiai iki galo atsakyti ir padėti tašką, nes dabar yra labai didelė tikimybė, kad tai yra padaryta iš Rusijos pusės, bet didelė tikimybė nėra visiškas, šimtaprocentinis, fakto patvirtinimas“.
Tik pamanykite, mūsų premjeras nežino, kas chemine medžiaga bandė nunuodyti į Didžiąją Britaniją pabėgusį buvusį Rusijos agentą Sergejų Skripalį, išdavusį didžiausias Rusijos paslaptis! Gal britai, amerikiečiai, lietuviai? O gal mūsų premjerui neaišku, kas radioaktyviuoju poloniu nužudė į Vakarus pabėgusį, Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimu Maskvoje ir Volgodonske kaltinusį Aleksandrą Litvinenką? Drįstu manyti: jei S.Skvernelis nesuvokia tokių elementarių dalykų, tai tada jis niekad nieko nesupranta apie Rusiją ir todėl jis – silpnas premjeras. O jei blefuoja, tai, vadinasi, ruošiasi Lietuvos prezidento rinkimams. Bet išrinktas prezidentu jis būtų niekam tikęs vadovas, nes nori remtis būtent tais Lietuvos piliečiais, kuriems neva taip pat neaišku, kas ir kodėl žudo V.Putino kritikus.
Nesu didelis konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio gerbėjas, bet jis taikliai įvardino mūsų premjero gudravimus: „1. Reikia atnaujinti tarpvyriausybinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. 2. Nėra faktų, kad Karbauskis daro verslą Rusijoje. 3. Nėra iki galo įrodyta, ar Skripalį nunuodijo rusai. Taip kalba Lietuvos Premjeras. Deleguotas iš rusiškų trąšų praturtėjusio verslininko. To paties, kuris nenori didinti finansavimo gynybai. Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“
Taigi būkime budrūs. Kremlius būtų kvailas, jei nekurptų intrigų. Panašių į tas, kurios iškilo į dienos paviršių dėl įtakingo verslininko Gedimino Žiemelio. Mūsų VSD šį aviacijos verslu sėkmingai Rusijoje užsiimantį biznierių laiko įtartinu. Jis siejamas su įtakingais rusų oligarchais ir valdžios viršūnėle Kremliuje. O kaip kitaip sėkmingai įsikurti Rusijoje?
Lietuviškoje spaudoje apie G.Žiemelio sąsajas su Kremliumi prirašyta ne viena dešimtis išsamių publikacijų. Jose gausu įtikinamų paaiškinimų, kodėl VSD nerekomendavo leist jam investuoti Vilniaus oro uoste bei kituose mūsų strateginiuose objektuose, pavyzdžiui, Zokniuose, kur leidžiasi NATO lėktuvai. Juk logika labai paprasta: jei tinki Kremliui, tai kodėl tavimi turi pasitikėti oficialusis Vilnius?
Bet įdomiausia, kad rusiškoje spaudoje pasirodė garsaus sovietinių laikų lakūno – bandytojo Magomedo Talbojevo straipsnis, lietuvį verslininką įvardinantis kaip NATO šnipą, įsikūrusį greta strateginių Rusijos objektų. Buvęs sovietų lakūnas kreipėsi į Rusijos slaptąsias tarnybas klausdamas, „kas ir kodėl NATO šalies atstovui suteikė teisę įsigyti strateginį objektą šalia Michailo Gromovo skrydžių bandymo instituto, kuriame iki šiol saugomos Rusijos valstybės paslaptys“. Rusijos didvyrio vardą užsitarnavęs generolas majoras skambina pavojaus varpais: „Taip, ten natovcai vaikšto po „Buran“ aikštelę“.
Būtų puiku, jei M.Talbojevo įtarimai pasitvirtintų. Lietuvai turėti agentą pačiame Maskvos centre – puikus pasiekimas! Bet juk viskas aukštyn kojomis. Šių eilučių autoriaus požiūriu, norima sujaukti lietuvių protus, kad neprieteliai atrodytų labai lietuviški.
Panašiai Rusija elgsis ir šiais, ir 2019-aisiais, kai rinksime naująjį Lietuvos prezidentą. Neapsirikime…
Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis Draugas.org
