Gintaras Visockas

Žurnalisto užrašai

Leiskite mažumėlę pasvajoti. Visos mūsų ministerijos ir departamentai, neišbraukiant iš sąrašo nei Prezidentūros, nei Ministro Pirmininko kanceliarijos, nuo šių metų pradžios iš savo biudžetų pradeda skirti pinigų jų veiklą kritiškai nušviečiančios žiniasklaidos labui.

Taip, čia nėra korektūros klaidos. Omenyje turiu premiją būtent už kritiką. Jei premiją galima skirti už pagyras, kodėl negalima skirti solidaus piniginio atlygio ir už principingą, geranorišką kritiką?

Vienas iš paprasčiausių būdų – valstybinių institucijų veikla besidomintiems žurnalistams skiriamos vienkartinės premijos arba metinės stipendijos. Dar vienas variantas – leidiniams duodama lėšų tiesiog už nuolatinį įdėmiai priekabų ministerijos veiklos nušvietimą. Sakote, kad Lietuvoje jau senų seniausiai panašiai elgiamasi? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje yra schemų, kuriomis vadovaujantis pinigai iš valstybės biudžeto painiais keliais ir aplinkeliais per tarpininkus bei reklamos užsakovus plaukia į redakcijų sąskaitas. Bet tie eurai juk dalinami už pagiriamuosius bei neutralius pažintinio – informacinio pobūdžio straipsnius, videointerviu, nuotraukas. Aš gi mintyse turiu premijas už kritinius rašinius. Būtent: įstatymo numatyta tvarka ministerijos privalėtų skirti premijas jų veiklą ne teigiamai, o kritiškai nušviečiantiems leidiniams. Jei valstybė tikrai trokšta išgyvendinti savanaudiškumo, korupcijos, protegavimo, kyšininkavimo, tinginiavimo, abejingumo tendencijas, ji turėtų finansiškai skatinti ne odes suokiančius apžvalgininkus ir korespondentus, bet plunksnos brolius ir seseris, kurie valstybinėse įstaigose ieško rimtų niekadėjų.

Žinoma, jei iki šiol taip nebuvo, taip tikriausiai ir ateityje nenutiks. Joks ministras gera valia nesutiks iš savo įstaigos kišenės skirti keliolika tūkstančių eurų žurnalistams, kurie jį viešai kritikuoja. Pats kadaise esu ilgokai vadovavęs prie „Valstiečių laikraščio“ už Krašto apsaugos ministerijos biudžeto lėšas leistam specializuotam kariniam priedui „Vardan Lietuvos“. Savo kailiu patyriau: net nuotrauka, kurioje generolas stovi vėjo truputį per daug sutaršytais plaukais, gali paskatinti svarstymus, ar verta tęsti neva neprofesionalaus leidinio finansavimą.

Tačiau civilizuota, principinga valstybė privalo ieškoti būdų, kaip paremti negerovių ieškančius žurnalistus. Kol kas Lietuva sparčiai žingsniuoja priešingu keliu – ieškoma priemonių, kaip tokiais įkyruoliais atsikratyti, juos patraukiant teisminėn atsakomybėn už įžeidimus, arba peršant solidžiai apmokamą reklamą. Toji idėja, kurios kadaise griebėsi vienas Kauno meras, pradėjęs leisti laikraštuką, pasakojantį tik tai, kas gražaus ir gero nutiko Kaune, – taip pat niekur neveda.  

Temos apie neva apie paviršutinišką, tendencingą, paperkamą, angažuotą mūsų spaudą paskatino portale Propatria.lt pasirodęs politologo Vytauto Sinicos straipsnis „Lietuva neturi problemų“. Turėčiau sutikti su autoriaus įžvalga, jog „ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų…“

Politologas teisus: žurnalistai jau seniai kapsto tik paviršių. Bet kaip kitaip jie gali elgtis, jei už objektyvius kritinio pobūdžio žurnalistinius tyrimus niekas nemoka honorarų – nei valstybė, nei privačios kampanijos? Geriausiu atveju privačios lėšos skiriamos politinių ir verslo konkurentų kompromitavimui. Tada dažniausiai sulaukiama atsakomojo smūgio: problemų aptinkama ir pas tuos, kurie dėjosi esą šventieji. Tuomet itin daug laiko politikai skirti negalintis Lietuvos skaitytojas ir susipainioja, ir numoja ranka, ir nusispjauna: jie visi – vienodi, neišskiriant nė žurnalistų…

Paskutinysis pavyzdys aprašytas „Lietuvos žiniose“: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis kaltina žurnalistus tendencingumu, o šie atsikirsdami pateikia sąskaitas, kiek šimtų tūkstančių eurų šis politikas sumokėjo žiniasklaidai už palankių publikacijų skelbimą. Koks rezultatas? Pato situacija.

Bet ar šios lygiosios tenkina valstybės interesus? Atsiverskite bet kurį šių ar praėjusių metų mėnesinio žurnalo „Valstybė“ numerį. Leidinio redaktoriaus Eduardo Eigirdo net gaila. Beveik kiekviename numeryje net po keletą sykių jis šaukte šaukia, kokia didelė bėda ištiko Lietuvos žiniasklaidą. Pavyzdžiui, šių metų vasario numeryje publikacijoje „Dariaus Mockaus „MG Baltic“ imperijos apgultis“ rasite žodžius: „O štai koncerno „MG Baltic“ bosą jau pora metų kaip vieną pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų renkame dėl, mūsų nuomone, itin neigiamos šio koncerno įtakos žiniakslaidos rinkai, tačiau šiandien niekas apie šią įtaką net neužsimena. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad situacija žiniasklaidos rinkoje ne tik negerėja, bet tampa tiesiog tragiška“. Galima suprasti: šis koncernas į lietuviškąją žiniakslaidą kiša idėjas, temas, nuomones, kurios neatitinka mūsų valstybės interesų.

Kitame to paties numerio straipsnyje redaktorius E.Eigirdas rašo: „Seniai supratau, kad dauguma žmonių nenori žinoti tiesos. Nes žinant tiesą reikėtų priimti nemalonių sprendimų ar būti drąsiems. Todėl oligarchai ir Kremlius valdydami stengiasi žmonėms pasiūlyti lengvų sprendimų iliuziją. O ją įveikti, jei tai remia žiniasklaida, neįmanoma“.

Tai kas tada įmanoma? Vienas iš paprasčiausių būdų – nueiti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir paprašyti solidžių lėšų tiriamosios žiniasklaidos projektui. Nueiti galima. Galima net gauti šiokį tokį finansavimą. Bet tik ne tam, kad tiriamosios žiniasklaidos entuziastai turėtų ir laiko, ir finansų, ir socialinių garantijų kantriai ieškoti korumpuotų ministrų, generolų, teisėjų ar Rusijai parsidavusių šnipų. Taigi ši institucija lėšų skiria vien gražiems reiškiniams aprašyti. Jokių nešvarių politikų.

Todėl ir sakau: kol Lietuvos valstybė neskirs solidžių premijų už kritiką, tol ji bus priversta brautis į šviesų rytojų per brūzgynus duobėtais aplinkiniais keliais. Egzistuoja net pavojus visai pasiklysti. STT, FNTT, valstybiniai auditoriai, imuniteto tarnybos ir kontržvalgybos nėra visagalės. Valstybei dar reikia akylų, kritiškų padorios žiniakslaidos žvilgsnių.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.17; 12:00

Politinės intrigos

Kiekviena proga tiek televizijos, tiek radijo laidose, tiek popieriniuose leidiniuose esu raginamas būti tolerantišku. Visažiniai dėdulės su tetulėmis nutaiso protingas veido išraiškas ir įtikinėja, kaip sveika, gražu ir modernu elgtis tolerantiškai. Tarsi aš nebūčiau tolerantiškas. Tarsi lietuvių tauta nebūtų tolerantiška. 

Modernusis Vilnius. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi nuolat kirba įtarimai – kam reikalingos įkyriai brukamos tolerancijos pamokos? Ar tik nenorima įpiršti nepilnavertiškumo komplekso, kad būtume dar pakantesni viskam, kas ne mūsų, kas ne pagal mus?

Gal specialiai kurstoma mintis, kad lietuviai, nors romūs kaip avelės, vis tik galėtų dar labiau mylėti kitaip besielgiančius, priešingai manančius, atbulom žygiuojančius? Kad greičiau prarastume savo stuburą, ištirptume, taptume kitais?

Vienas iš kryptingų tolerancijos mokytojų – Ovidijaus Lukošiaus redaguojamas IQ žurnalas. Atsiverskite vasario mėnesio numerį. Jame – net dvi didelės publikacijos tolerancijos tema. Eglė Verseckaitė – Grzeskowiak straipsnyje „Tolerancijos galima išmokti“ svarsto, kurios žmonių grupės yra labiausiai nepakančios ir kaip keičiasi jų požiūris.

Publikacija  įdomi, reikalinga. Ir vis dėlto tendencijos akivaizdžios. Lietuva – tarp atsilikėlių. 2016-ųjų tolerancijos ir įtraukimo indekse Lietuva įvertinta 54,05 taško iš 100 ir užėmė 58 vietą pasaulyje. Taigi „Lietuvoje taip pat labiausiai paplitusi kitokios etninės kilmės ir netradicinės seksualinės orientacijos žmonių diskriminacija…“

Tikiu šių apklausų reikalingumu. Žinoti reikia viską. Taip pat pravartu suvokti, kodėl tarp nepakančiausių yra pensininkai ar nė dienos užsieniuose negyvenęs jaunimas. Ir vis dėlto leiskite nusistebėti – kur, kada ir kaip mes diskriminavome svetimas tautas bei seksualines mažumas? Mūsų tiek mažai, kad net ir norėdami nieko nenuskriaustume. O jei vis tik lietuviai ko nors ir nemėgsta, ar tai jau labai blogai? Jeigu esame demokratai, būkime demokratiški visur ir visada – nedrauskime turėti nei teigiamos, nei neigiamos nuomonės. Man regis, civilizuotoje valstybėje turėtų egzistuoti galimybė ne vien mylėti. Negi lietuviai privalo vienodai gerbti absoliučiai visas Pasaulio tautas? Jei aš myliu visas tautas, išskyrus, sakykim, zulusus, jau nesu pagarbos vertas žmogus? O gal padoru versti lietuvius mylėti tuos, kurie mus buvo pavergę?

Atidžiai skaitant žurnalą IQ, o šį žurnalą kantriai peržiūriu jau ne vienerius metus, ima ryškėja tikrasis tolerancijos puoselėtojų bruožas – netolerancija. Mes privalome šokti pagal jų dūdelę, gerbti jų nuostatas ir nuomones, o jie – ne. Mat jų požiūris – vienintelis teisingas. Tik jie turi teisę nustatyti, kas gražu ir bjauru.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Įsiminė ir dar viena IQ publikacija – išskirtinis interviu „Metas prisiminti Europą griuvėsiuose“. Tai – IQ apžvalgininko Simo Čelutkos pokalbis su ET Žmogaus teisių komisaru Nilu Muižnieku. Tekstas – nors prie žaizdos dėk. Kas gi gali prieštarauti universalioms tiesoms – žmogaus negalima diskriminuoti nei dėl rasės, nei dėl religijos, nei dėl seksualinių polinkių. Taip pat visiems bent kiek protaujantiems žmonėms akivaizdu, kad žmogaus teisių gynimas – svarbus ir prasmingas užsiėmimas.

Tačiau ten esama ir keistokų užuominų: „Deja, antiliberalios nuotaikos stiprėja ir Vakarų Europoje. Vis dar esu priblokštas konservatyvių nuostatų stiprėjimo Rytų Europos šalyse, kuriose konservatyvios pažiūros tampa vis įtakingesnės, o liberaliai mąstantys žmonės pastaraisiais metais pritilo.“

Ar tikrai yra būtent taip? Man atrodo, kad įvykiai klostosi kiek kitaip. Pastaruosius kelis dešimtmečius liberalios nuotaikos peržengė visas sveiko proto ribas, įkyriai, piktai, primygtinai nurodinėdamos, jog vienintelė mūsų teisė – toleruoti tai, ką jie nurodys reikalinga toleruoti. Liberalai net bausmes bandė įvesti už atsisakymą toleruoti jų nuomones. Jie neleido mums net abejoti, ką galima ir ko negalima toleruoti. Per daug stipriai suspausta spyruoklė dabar šauna į priešingą pusę. Taigi dėl stiprėjančių konservatyvių nuostatų kalti būtent patys liberalai, atkakliai ignoruojantys, niekinantys, smerkiantys tradicinio sukirpimo žmonių įsitikinimus. Kur gi tai matyta: pamišėlio teplionė traktuojama kaip meno kūrinys? Kas gi sugalvojo: moksleivis turi tokias pat teises kaip ir mokytojas? Kokiam cinikui šovė į galvą: nusikaltėliu reikia labiau rūpintis nei auka? Kodėl tautinis kostiumas vaikui – blogiau nei specialiai apiplėšyti džinsai? Tautinė eisena demosntruojant pasididžiavimą lietuviška kilme – smerktina, o štai žygiavimas siekiant demonstratyviai nurodyti savo seksualinę kryptį, – gražu ir prasminga?

Keistoka ir dėl to, kaip ponas N.Muižniekas prisimena „Europą griuvėsiuose“. Jei būsime netolerantiški, neigsime žmogaus teises, vėl įsivelsime į pasaulinius karus!? Nesąmonė. Europa griuvėsiais tapo ne todėl, kad neigė žmogaus teises. Europa 1939 – 1945-aisiais atsidūrė griuvėsiuose todėl, kad per daug ilgai dėl kvailumo ir bailumo toleravo tokius niekšus kaip Hitleris ir Stalinas.

Tame pačiame žurnalo IQ numeryje rasite informaciją „Už atvirą žodį ir drąsą“. Joje rašoma, kad šių metų vasario 11-ąją Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje per iškilmingą ceremoniją nuskambėjo pavardė to, kuris pripažintas 2016-ųjų Tolerancijos žmogumi. Tikriausiai jau visi žinome, kad tokią nominaciją jau 16 kartą skelbia „Sugiharos fondo – Diplomatai už gyvybę“ valdyba. Taigi „tolerancijos žmogumi skelbiamas asmuo, savo veiksmais, viešu pavyzdžiu arba atviru žodžiu stojęs prieš ksenofobijos ir antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakęs prieš radikalizmo apraiškas bei prietarus politiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime“.

Premija reikalinga. Bet ar reikalingas tik tokio pobūdžio įvertinimas? O kur „premija“, kurią traktuotume kaip simbolinį „gėdos stulpą“? O gal manome, kad medalis teruri vieną pusę, lazda – tik vieną galą? Vadinamąją „gėdos stulpo“ premiją skirtume tiems, kurie tyčiojasi iš lietuviškumo. Tokių per pastaruosius metus susikaupė ypač daug. Prie simbolinio „gėdos stulpo“ derėtų kalti visus tuos, kurie nenori, kad Lukiškių aikštėje stovėtų didingas paminklas Laisvei, kurie menkina Joną Basanavičių, kurie tyčiojasi iš Lietuvos partizanų, kurie Vilniaus krašto švietimo reikalus ragina atiduoti Lenkijos žinion…

Prie simbolinio „gėdos stulpo“ šiandien labiausiai norėtųsi priremti žurnalistą Rimvydą Valatką, vasario 27-ąją portale delfi.lt paskelbusį publikaciją „Ko esam verti kaip tauta, jei mus gaudo gimtosios kalbos policija?“

Stebina ne tai, kad keliama problema, kiek teisių derėtų patikėti mūsų kalbininkams bei Valstybinei lietuvių kalbos komisijai. Stebina tonas. Mano supratimu, besirūpinančius lietuvių kalbos grynumu ir taisyklingumu kalbininkus lyginti su NKVG, KGB ar Komunistų partija, – tiesiog niekšiška. Jo ir kelių jo vienminčių sapaliojimai apie kalbą tokie nemokšiški, tokie absurdiški, kad neverti jokio dėmesio.

Bet gal didieji tolerancijos puoselėtojai mano, kad aš privalau būti palankus kalbininkus niekinančiam R.Valatkai ir priešiškas lietuvių kalbą ginantiems kalbininkams?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.13; 10:15

Gordijo mazgas

Pastarosiomis dienomis teko svečiuotis keliuose renginiuose, kurie, mano supratimu, – verti dėmesio. 

Vilnius žiemą. Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia – keletas žodžių apie Vilniuje Signatarų namuose sausio 31-ąją surengtą diskusiją „Telkianti ar skaldanti istorinė atmintis“. Diskusijos organizatoriai ruošėsi nagrinėti skaudžias temas. Jos apibrėžtos renginio afišoje: „Lietuvos piliečių istorinė atmintis fragmentiška ir susiskaldžiusi, svarbiausi XX amžiaus istorijos momentai vertinami itin skirtingai. Prie Lietuvai nepalankaus savo pačių istorijos vertinimo aktyviai prisideda gausybė vidaus ir išorės veiksnių. Tuo tarpu šalies istorijos politika užstrigusi ieškojimo stadijoje, neturi aiškios krypties ir tikslo. Tokioje netikrumo situacijoje prasminga klausti, kokios – telkiančios ar skaldančios – istorinės atminties siekiame ir ar apskritai drįstame ginti istorinę tiesą apie savo valstybę. Kas skaldo ir kas telkia Lietuvos istoriją bei kurį kelią pasirinksime?“

1940 – 1941-ųjų tragedija

Deja, jokio konkretaus atsakymo, ką privalu daryti, kad nuo klastotojų apgintume Lietuvos istoriją, diskusijos organizatoriai nerado. Tik dar kartą pakartojo visiems seniai žinomas tezes, ką reikėtų daryti. Tačiau recepto, kaip tai atlikti būtent šiandien ir čia, t.y. šiomis konkrečiomis sąlygomis šiame konkrečiame žemės lopinėlyje, – nepaaiškino. Taigi vėl kalbėjome … vardan kalbėjimo.

Šitaip sakydamas nenoriu sumenkinti renginio svarbos. Diskusijos reikalingos. Salė juk buvo sausakimša. Dalyvavo nemažai žymių politikų, istorikų, visuomenininkų, rašytojų. Bet, grįžtant namo, neapleido liūdna mintis: ar tiesa apie Lietuvos istoriją buvo bent kiek apginta?

Publicisto Vidmano Valiušaičio pozicija

Vienintelis publicistas Vidmantas Valiušaitis tądien Signatarų namuose ragino dėmesį sukoncentruoti į tai, kas labai svarbu – į Lietuvai lemtinguosius 1940 – 1941-uosius metus. Būtent šioje atkarpoje susipynę lietuvių, vokiečių, rusų, lenkų, žydų interesai. Būtent apie to laikotarpio tragediją kuriami Lietuvai nepalankūs mitai. Dirbtinai kuriami naratyvai ir neleidžia Lietuvai judėti į priekį. Štai todėl mums ypač aktualu kuo detaliau žinoti, kas, ką ir kodėl 1940 – 1941-aisiais veikė.

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Apibendrinti publicisto V.Valiušaičio kalbėjimą nėra lengva. Publicistas rėmėsi dokumentais, bylojančiais, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuva nepuoselėjo jokių blogų kėslų nė prieš vieną tautą. Kol buvome laisvi, Lietuvoje nepasitaikė pogromų nei prieš čigonus, nei prieš žydus, nei prieš jokią kitą bendruomenę. Tačiau kai patyrėme, kokia „saldi“ yra Sovietų Sąjungos globa, jau reikėjo laviruoti. Tačiau svarbiausia, kad net vokiečių okupacijos metais Lietuva labai stengėsi, kad išliktų padori ir garbinga.

Publicisto V.Valiušaičio pateikti dokumentai šaukte šaukia: to meto Lietuvos politikai, karininkai, visuomenininkai nepuoselėjo antisemitizmo. Dėl Lietuvos žydų tragedijos kalta vien patalogiškai žydų nekentusi Lietuvą okupavusi hitlerinė Vokietija. Štai ir visa intriga. Kodėl šią akivaizdžią tiesą kai kam sunku priimti? Juk Lietuva puikiai supranta žydų tragediją: bėgdami nuo Hitlerio, jie „atsitrenkė“ į Staliną, t.y. jie kitaip nei mes žiūrėjo į sovietus.

Beje, publicisto V.Valiušaičio komentarų apie 1940 – 1941-uosius metus teko klausytis ir Vilniaus Rotušėje. Ten jis akivaizdžiai apgynė pulkininką Kazį Škirpą, kurį žydų bendruomenė bando paskelbti pagarbos nevertu lietuviu, esą jis tiesiogiai ar netiesiogiai kaltas dėl žydų tragedijos. Apgynė remdamasis konkrečiais dokumentais.

Arkadijaus Vinokuro knyga

Kitas renginys, kurį įsiminiau, įvyko vasario pradžioje Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Tąsyk buvo pristatyta Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Autorius apie savo knygą renginio afišoje teigia: „Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų…“

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

Ačiū A.Vinokurui už žodžius „lietuviai nėra žydšaudžių tauta“. Tačiau Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje pasigedau svarbiausio akcento: kai Lietuvoje buvo skriaudžiami žydai, Lietuvos jau nebuvo. Taigi svarbu nubrėžti konkrečią liniją, kurios nederėtų peržengti, jei išties norime draugauti ir bičiuliautis: kol žydų tautybės Lietuvos piliečiai neprabils, kad dėl jų tragedijos Lietuvoje kalta būtent hitlerinė Vokietija, o ne Lietuva, tol vargu ar  įmanomas labai nuoširdus abipusis supratimas. Abejoju ir dėl A.Vinokuro nuoširdumo „tiesiant tiltus“. Kai A.Vinokuras parašys knygą apie lietuvių tautai bėdų atnešusių žydų nusikaltimus, kai bus prakalbinti lietuvius skriaudusių žydų vaikai ir anūkai, štai tada tikrai galėsime džiaugtis: „supratimo tiltai tiesiami“.

Suprantama, nėra paprasta suvokti painius lietuvių – žydų santykius. Tačiau nuo vienpusiškumo ir tendencingumo įmanoma apsisaugoti. Galima remtis ne vien lietuvių ir žydų santykių žaizdas draskančia Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ arba iš lietuvos partizanų romane „Žali“ išsityčiojusio rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus straipsniu „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (delfi.lt), bet pasiremti ir giliai „kabinančiais“, nešališkais tekstais. Pavyzdžiui, rašytojo Jono Mikelinsko publicistiniu veikalu „Kada kodėl taps todėl?“ arba Normano Finkelšteino knyga „Holokausto industrija“ (2004). Atkreipčiau dėmesį ir į Algimanto Zolubo straipsnius, kuriuose svarstoma, kas, kaip ir kodėl Lietuvoje skatina antisemitizmą. Siekiant kuo didesnio objektyvumo, derėtų į pagalbą pasitelkti ir istorikę, germanistę Ireną Tumavičiūtę, parašiusią, kokių nemalonumų Lietuvai yra atnešę sovietams nuoširdžiai ar nenuoširdžiai pataikavę žydai.

Bet ar žurnalistui A.Vinokurui užteks principingumo pripažinti lietuvių tragediją: Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą žiauriai trypė trys žymiai už lietuvius galingesnės jėgos: Rusija, Vokietija, Lenkija. Nepaisant to, mes, triskart pavergti, triskart išniekinti, patyrę milžiniškų aukų ir nuostolių, esame verčiami muštis į krūtinę, atgailauti.

Lenkiškasis aspektas

Reikšmingas interviu, kurį davė Vilniaus krašte gyvenantis politikas, visuomenininkas, internetinio leidinio Pogon.lt redaktorius Ryšardas Maceikianecas. Pokalbio tema – Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai. Jis teigia, kad Lenkija neturi jokios teisės kištis į Lietuvos vidaus reikalus, o Lietuva, įskaitant ir užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, ir premjerą Saulių Skvernelį, galų gale privalo aiškiai pasakyti Varšuvai, jog Vilniaus ir Šalčininkų gyventojų švietimo reikalai – ne Varšuvos galvos skausmas. Juolab, kad ten gyvenantys žmonės – ne iš Lenkijos atsikėlę lenkai, o sulenkėję lietuviai.

Ryšardas Maceikianecas, Pogon.lt portalo redaktorius. Slaptai.lt nuotr.

Pašnekovas taip pat apgailestavo, jog Lietuvos valstybė vis dar nedrįsta Varšuvai suformuluoti aiškios, griežtos pozicijos – neleisime lenkinti savo piliečių. Jo įsitikinumu, tai skandalingas dalykas: Vilniaus krašto švietimo reikalus Lietuva atidavė svetimos valstybės žinion. Ar galima sugalvoti dar didesnę nesąmonę?

Jam taip pat keista, kad Vilniaus krašto gyventojai bus skatinami žiūrėti būtent Lenkijos televiziją. Žinoma, rusiškų televizijų įtaka – bjauri, tačiau kodėl Lietuvos piliečiams Vilniaus krašte siūloma ne lietuviška, o būtent lenkiška televizija?

Kaip apibendrinti šiuo tris skirtingus ir tuo pačiu susijusius, šiandien aktualius epizodus? Nepaisant nieko, Lietuva privalo išsaugoti sveiką stuburą. Žemai lenkiantis galima ir neatsitiesti.

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org.

Slaptai.lt nuotr.

2017.02.23; 07:02

Politinės intrigos

Nesu iš tų patikliųjų, kurie rimtai vertintų oficialius sveikinimus oficialių švenčių proga. Jiems neretai trūksta nuoširdumo. Valstybių vadovai vieni kitiems šypsosi dažnai to nė kiek nenorėdami.

Tačiau pabrėžtinai ankstyvas ir palankių žodžių kupinas naujojo JAV prezidento laiškas, sveikinant mus Vasario 16-osios proga, nuteikė viltingai. Naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pareiškimas, kad „Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – įsimintinas. Taip pat daug žadantis JAV Prezidento kvietimas „ateityje dirbti kartu siekiant bendrų tikslų“. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gal vis tik prieštaringas, ne visiems patrauklus, išsišokti mėgstantis Donaldas Trampas (Donald Trump) neparduos mūsų Rusijai už, sakykim, prekybines nuolaidas arba bendrą kovą su terorizmu? Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas (ir ne tik jis), žurnale „The Economist“ paskelbtame straipsnyje „Velnioniškas perdavimas“ tvirtina, jog „nebūtinai viskas turi būti blogai“. Suprask – D.Trampas gali išlaikyti „budriai priešiškus JAV santykius su Rusija“.

O štai „Atlaso tinklas“ (JAV) prezidentas Alejandro A.Chafuenas, duodamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkui Simui Čelutkai interviu „Geroji D.Trumpo pusė“, sako, kad „D.Trumpas neturėtų valdyti kaip beprotis ar populistas, visiškai ignoruojantis ekspertų balsą“.

„Atlaso tinklo“ prezidentas taip pat pabrėžė, kad „valstybės vadovą supantys asmenys, tarp jų ir paskirtasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis T.Flynnas, nėra kokie nors Rusijos prezidento Vladimiro Putino pakalikai“.

Įsimintinas ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, TS-LKD partijos vadovo posto siekiančio Žygimanto Pavilionio komentaras Facebooko erdvėje, vos tik Lietuvos Prezidentūra išplatino oficialiojo Vašingtono sveikinimus Vasario 16-osios proga. Į tokias pastabas tikrai verta įsiklausyti: užuot puolę kritikuoti D.Trumpą pirmiausia ieškokime galimybių susidraugauti, perduodant Baltijos šalių nerimą ir lūkesčius.

Vis dėlto iš Vašingtono atkeliavęs proginis pasveikinimas tegul netampa pretekstu atsipalaiduoti. Nesumanykime mažinti išlaidų karinėms reikmėms. Juolab kad šių metų rugsėjo mėnesį Rusija šalia Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų rengia vienas didžiausių per pastaruosius metus puolamojo pobūdžio karines pratybas ZAPAD – 2017. Karinių manevrų metu bus imituojamos karinės atakos Vakarų kryptimi. Kariniai ekspertai iš NATO aljanso perspėja dėl realaus pavojaus – tokios pratybos gali baigtis netikėtu įsiveržimu į Baltijos šalis.

Kokios nuotaikos klostosi Lietuvoje? LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis dar sykį nuvylė, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nusiųstose deklaracijose nenurodė Ispanijoje įsigyto nekilnojamojo turto. Politiko bandymai teisintis „tiesiog pamiršus“ bei noras neva „nuoširdžiai atsiprašyti“ rinkėjų, – neįtikinami. Juk paskola saulėtoje Ispanijoje nekilnojamam turtui įsigyti – ne menkutis sandoris, kurį milijonierius galėtų tiesiog užmiršti.

Tačiau karčios tiesos esama ir R.Karbauskio išplatintame oficialiame pareiškime „Paliesti milžiniški interesai. Nesustabdysite permainų, nežiūrint visų išbandymų tai padaryti“. Kodėl R.Karbauskis taip atkakliai koneveikiamas? Juk man, eiliniam rinkėjui, ne tiek svarbu, tyčia ar netyčia politikas pamiršo deklaruoti Ispanijoje įsigytą turtą, kieno nuomojamu automobiliu važinėja jo partijos nariai. Daugiau tvarkos ir sąžiningumo ištroškusiam lietuviui svarbausia, ar, į valdžią atėjus R.Karbauskio komandai, tikrai sustiprės alkoholio kontrolė, bus pažaboti farmacijos sektoriaus „banginių“ apetitai bei mažės korumpuotų valstybės biurokratų ir daug kitų gyvybiškai svarbių dalykų.

Jeigu mūsų krašto apsauga bei kalėjimų departamentai pirks mažiau vadinamųjų „auksinių šaukštų“, jei konkursus pelningiems statybų darbams laimės ne tik valdžioje esančiųjų giminės, pažįstami ir vaikai (paskutinysis nutikimas Vilkaviškyje), jei Lietuvoje daugės nuoširdaus susirūpinimo, kaip išsaugoti lietuviškumą, mažės karingojo liberalizmo ir tolerancijos per prievartą, kada mus atkakliai verčia pritarti net abejotinoms europietiškoms nuostatoms, kurioms sveikas protas liepia nepritarti, – tada galėsime LVŽS vadovybei dėkoti už nuoširdų triūsą. O kol kas dėkoti nėra už ką, nors šimtadienis, kada nemandagu piktai kritikuoti naujuosius, – praėjo. Kiek jau kartų Lietuva nusivylė paskubėjusi girti naujuosius pranašus! Esama didelio pavojaus, kad R.Karbauskis pakartos graudžiai liūdnas Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko istorijas.

Lietuvai nereikia nei užmaršių, nei nenuoširdžių lyderių. Pirma parodykite, ką sugebate, ir tik po to iš žiniasklaidos reikalaukite pakantumo ar net pagyrimų. Lietuvai verkiant būtini bent keli reikšmingi ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai, kurie įpūstų vilties net didžiausiems pesimistams, nebenorintiems nei didžiuotis lietuviška kilme, nei pasilikti Lietuvoje („Baltijos tyrimų“ apklausos sako, kad nusivylusiųjų daugėja).

Bet Lietuvai nereikia ir kosmopolitiškų, lietuvybei abejingų eurobiurokratų. Ar skaitėte paskutinį žurnalisto Vladimiro Laučiaus tekstą „Vėl tik Landsbergis“ (delfi.lt), kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis nevadinamas nei konservatoriumi, nei krikdemu, nei liberalu, o tik politinių pažiūrų neturinčiu arba jas slepiančiu eurobiurokratu? Jei Vl.Laučiaus prognozės tikros, būtų skaudu ir liūdna. Partija, kurią laikėme kaip patikimą atsvarą Rusijos įtakoms bei agresyviems liberalams, atkakliai brukantiems savo tiesas be tolerancijos kitai nuomonei, – apsimetėlė, be stuburo, be tvirtų įsitikinimų?!

Kol kas gaji nuomonė, kad G.Landsbergis yra daugiau liberalas, todėl tie, kurie linkę būti tikrais konservatyviais dešiniaisiais, turėtų rinktis krikščioniškojo sparno remiamą Ž.Pavilionį, beje, 2019-aisiais sieksiantį (žurnalas „IQ“) Lietuvos prezidento posto. Bet šių eilučių autoriui teko sykį girdėti, ką Ž.Pavilionis kalbėjo Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, todėl jo nuoširdumu rūpinantis lietuvių tautos likimu šiek tiek abejoju.

Žinoma, Lietuvai nereikalingos ir valdančiųjų kalbos, kad Rusijoje yra sektinų dvasingų pavyzdžių. Kas be ko, kaip sakoma, pasitaiko išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Su pažangiais rusais mes bendraujame, juos remiame, jiems padedame, bet tai nereiškia, kad atėjo laikas Seime priimti Rusijos ambasadorių arba iš tos šalies mokytis, kaip reikėtų auklėti vaikus, gerbti kaimynines tautas ar krikščioniškai gyventi. Jei Maskvoje ir Sankt Peterburge būtų surengti šimtatūkstantiniai mitingai, kurių dalyviai reikalautų visoms Kremliaus kontroliuojamoms karinėms pajėgoms trauktis iš Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, jei Vakaruose gyvenantys rusai rengtų bent jau piketus prie Rusijos ambasadų Vilniuje, Paryžiuje ar Berlyne, reikalaudami prezidentą Vladimirą Putiną liautis puldinėjus taikias kaimynines šalis, tada būtų kita kalba.

Dabar tokių mitingų nėra. Nėra ne vien dėl to, kad V.Putinas šalyje įvedė griežtą diktatūrą bei cenzūrą. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis. Tiesiog Rusija nenori grąžinti tai, ką ji per pastaruosius kelis šimtus metų nesąžiningai užgrobė. Ir tikrai ne mes, Vakarai, kalti, kad Rusija nepripažįsta savo klaidų. Todėl nuoširdžiai nesuprantu, kaip kai kuriems lietuviams apsiverčia liežuvis kritikuoti „supuvusius Vakarus“ priešpastatant „Rusijos dvasingumą“? Taip, Vakarai kritikuotini, nes ten nepaisoma tautų senbuvių interesų, per daug keliaklupsčiaujama globalizmo ir liberalizmo dievui, tačiau agresyvioji, grobuoniškoji Rusija mums taip pat ne pavyzdys.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org (JAV leidžiamas lietuvių laikraštis).

2017.02.14; 05:53

Videonaujienos

Vilniaus Karininkų Ramovėje sausio pabaigoje buvo pristatytos trys knygos, narpliojančios dramatišką Azerbaidžano istoriją. Tai – istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“, žurnalisto Gintaro Visocko straipsnių rinkinys „Juodojo Sodo tragedija“ bei publicisto Leono Juršos monografija „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Visi 2016-ųjų rudenį dienos šviesą išvydę darbai – apie sudėtingus Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykius. Azerbaidžano praeitimi besidomintis A.Liekis į šią temą žvelgia istoriko profesionalo, G.Visockas ir L.Jurša – publicistų akimis.

Tiek istorikas A.Liekis, tiek žurnalistas G.Visockas susirinkusiems pasakojo, kas juos paskatino domėtis Pietų Kaukazo regionu, demaskavo apie Azerbaidžaną skleidžiamus tendencingus prasimanymus, pabrėžė, kad šiandieninis Azerbaidžanas siekia draugauti su Vakarų Europa ir kodėl ši musulmoniška šalis verta pagarbos.

Sausio 26-ąją Vilniaus įgulos karininkų Ramovėje surengtoje vakaronėje taip pat buvo svarstyta, kodėl Lietuvai derėtų atidžiau nei iki šiol pažvelgti į azerbaidžaniečių – armėnų nesutarimų priežastis, kodėl mums turėtų rūpėti Kalnų Karabacho ateitis?

Deja, Lietuva ne visuomet sugeba atpažinti agresyviosios Rusijos intrigas Pietų Kaukaze, ne visuomet susigaudo, kuo šios rusiškos klastos pavojingos mums, lietuviams, kuo Kalnų Karabacho netektis, pavyzdžiui, panaši į tuos teritorinius praradimus, kuriuos kadaise patyrė Lietuva, Latvija ir Estija, dėl kurių šiandien kenčia Ukraina, Gruzija, Moldova.

Kai kurie lietuviai nežino net elementariausių faktų: dar XX amžiaus pradžioje Jerevane (Irevanėje) daugumą sudarė azerbaidžaniečiai; carinė Rusija nuo seniausių laikų į azerbaidžanietiškas teritorijas dirbtinai kėlė armėnų tautybės žmones, siekdama turėti ištikimą „penktąją koloną“; 1918-aisiais armėnai dėjosi su Azerbaidžano nepriklausomybę užgniaužusiais bolševikais; 1988-ųjų Sumgaito pogromus, kurių metu šiame mieste buvo persekiojami armėnai, kurstė armėnų teroristinės organizacijos; Kalnų Karabacho konflikte armėnų karinėms formuotėms talkino Rusijos kariniai daliniai; oficialusis Jerevanas šiandien rafinuočiausiais būdais persekioja armėnus, kurie drįsta viešai prabilti, esą Kalnų Karabacho okupacija – pati didžiausia Armėnijos klaida; Armėnijos valdžia ilgiems dešimtmečiams į savo šalį įsileidusi Rusijos karinę bazę…

Taigi šis videointerviu skirtas tiems, kurie nori sužinoti tikrąją, o ne armėnų propagandistų sukurptą Pietų Kaukazo istoriją.

video
play-sharp-fill

2017.01.30; 05:05

Politinės intrigos

Saulius Kizelavičius

Mažumėlę nustebino politiko Alvydo Medalinsko publikacija „G.Kildišienės kailiniai ir D.Trumpo inauguracija“, pasirodžiusi „Lietuvos žiniose“.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Negalima nepritarti autoriui, kad Lietuvoje, naudojant jo paties terminus, yra ir „užvažiuojamosios teisėsaugos“, ir „užvažiuojamosios žiniasklaidos“. Tektų sutikti ir su nuomone, kad grupelė žiniasklaidos išrinktųjų iš vadinamosios LRT, Delfi.lt ar lrytas.lt grietinėlės dažnokai rimtas temas stumia į šoną nepalikdami vietos rimtosioms. Pateptieji iš žurnalistinio cecho dedasi viską išmanantys, todėl į savo redakcijas bei studijas neįsileidžia bent kiek kitokią nuomonę turinčiųjų, o jei ir įsileidžia, trukdo jiems bent kiek išsamiau išguldyti savo poziciją.

Mūsų žiniasklaida – nuodėminga, o teisėsauga nėra ideali. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad Gretos Kildišienės tema nėra svarbi. Be abejo, aiškintis, kam priklauso automobilis, kuriuo ši moteris važinėja, – nėra gyvybiškai svarbus.

Man, Lietuvos piliečiui, kur kas įdomiau, kaip ji būtų atlikusi Seimo narės pareigas. Todėl ir svarstau: ar žmogus, neturintis aukštojo universitetinio išsilavinimo, tinkamas darbui Lietuvos Seime? Nejaugi ponas A.Medalinskas mano, kad valstybei naudinga, kai į aukščiausias valstybės institucijas patenka aukštojo mokslo neragavę žmonės?

Savo publikacijoje A.Medalinskas teiraujasi, ką, išskyrus G.Kildišienės pasitraukimą, laimėjo Lietuva ir ar tai – laimėjimas?

Laimėjimas akivaizdus. Už LVŽS balsavusiems buvo akivaizdžiai parodyta, kokių silpnų žaidėjų yra Ramūno Karbauskio gretose.

A.Medalinskas apgailestauja, kad apie žalingus reiškinius („užvažiuojamąją žiniasklaidą“ ir „užvažiuojamąją teisėsaugą“) vis sunkiau parašyti (paskelbti spaudoje), ir galima tik džiaugtis, kai straipsnis ta tema vis dėlto pasiekia skaitytojus Lietuvoje.

A.Medalinskas teisus: Lietuvoje nėra tiek spaudos laisvės, kiek jos privalėtų būti demokratine šalimi besivadinančioje Lietuvoje. Čia išties daugoka temų, į kurias verčiau nesigilinti, priešingu atveju leidėjai bei autoriai rizikuoja patekti į valdiškųjų (ir ne tik) namų nemalonę. Ir vis dėlto matau tik vieną išeitį: jei nepatinka tendencingieji leidiniai, sukurkite savo žiniasklaidos priemonę, kurioje nebus nei užsakomųjų, nei užvažiuojamųjų rašinių. Sukurkite ne vos kvėpuojanį, ne nykštukinį, o gausų skaitytojų ratą turintį leidinį, kuris pajėgtų rimtai konkuruoti su „užvažiuojamąja žiniakslaida“. Bet jei nesugebate, pats metas prisipažinti, kad žurnalistika – sudėtingas užsimėmimas, kurį perprasti ne kiekvienam lemta.

Man žymiai įdomesnis buvo žurnalisto Gintaro Visocko straipsnis „Kas geresnio, Lietuva?“, pasirodęs Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje www.draugas.org. Ypač įsidėmėjau pastraipą, kurioje kritikuojamas R.Karbauskio sutikimas paleisti viešumon įstatymo, mažinančio Seimo narių skaičių, projektą. Žurnalistas rašo: „Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Nesunku suvokti: gausesnį parlamentą sudėtingiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausio scenarijaus – rusiškųjų įtakų pavojų“.

Minčių sukėlė ir Seimo nario Broniaus Matelio žingsnis trauktis iš LVŽS frakcijos. Šis politikas įtaria, jog partijos lyderis R.Karbauskis nelemtoje damos ir automobilio istorijoje rimtai susipainiojo. Žurnalisto amatą į politiko darbą iškeitęs Br.Matelis mano, kad toji moteris partijos lyderiui visą kadenciją gali turėti neleistinos įtakos, jį šantažuoti. Yra dvi išeitys: R.Karbauskis viešai atverčia visas kortas ir atsiprašo rinkėjų arba paskui G.Kildišienę pasitraukia iš Seimo. Deja, LVŽS lyderis renkasi trečią, valstybei pavojingą kelią. Todėl buvusiam žurnalistui su juo nepakeliui.

R.Karbauskio reakcija į Br.Matelio priekaištus: „Br. Matelis ir Gr.Kildišienė yra iš Panevėžio, tad gali būti asmeninių priežasčių, kodėl iš frakcijos pasitraukęs parlamentaras „gali nemėgti Gr.Kildišienės“.

Gali. Gal ilgainiui paaiškės.

2017.01.28; 10:52

 

Aktualijos

Slaptai.lt redakcija primena, kad Vilniaus Karininkų Ramovėje (Pamėnkalnio gatvė 13) sausio 26 dieną 18 valandą bus pristatomas istoriko Algimanto Liekio veikalas „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ bei žurnalisto Gintaro Visocko publicistinis darbas „Juodojo Sodo tragedija“. 

Algimanto Liekio, Leono Juršos ir Gintaro Visocko knygos, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų skaitytojai jau žino, kad šiose knygose narpliojami sudėtingi Azerbaidžano – Armėnijos – Rusijos tarpusavio santykiai ir svarstoma, ar oficialusis Vilnius visuomet atpažįsta Rusijos intrigas Pietų Kaukaze. 

Į renginį ketinančius atvykti svečius informuojame, kad dienos šviesą išvydo ir trečioji Rusijos intrigų Pietų Kaukaze temą lietuviškai gvildenanti knyga – „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“. Jos autorius – žurnalistas Leonas Jurša.

Štai ką pristatydamas L.Juršos darbą įžanginiame žodyje teigia istorikas A.Liekis.

Publicisto Leono Juršos darbui apibūdinti labiausiai tiktų posakis „Nė vienas žmogus teneišeina pro vartus savo namų“. Tiesa, šios sentencijos autorius – ne istorikas, ne politikas. Tokius žodžius ištarė vienas iš pagrindinių lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos istorinio romano „Joldijos jūra“ herojų.

Ir vis dėlto į šį perspėjimą nenumokime ranka, girdi, patarimus dalina tik romano, tegul ir istorinio, veikėjas. Šioje sentencijoje – daug karčios tiesos. Kas laukia tų, kurie kraustosi gyventi svetur? Patogus, sotus gyvenimas ar nuolatiniai pavojai ir nesutarimai su vietiniais?

Tenka sutikti, kad XXI amžiaus tautų maišymąsis – neišvengiamas. Vieni iš gimtųjų namų sprunka ieškodami sotesnės duonos, kiti – smalsumo genami, treti bėga kuo toliau nuo mirtį nešančių karų. Kai kurios tautos gausiai palieka gimtuosius namus, kitos – sėslesnės. Žmonija visais laikais buvo judri, keliaujanti. Ypač dabar.

Tačiau pripažindami, kad keliavimas yra neišvengiamas šių dienų palydovas, nepamirškime, kad kiekvienas gausus, skaitlingas gyvenamosios vietos keitimas, – pavojingas. Pavojingas ir tiems, kurie keliasi, ir tiems, pas kuriuos atvykstama. Juk ne visada skirtingos nacijos, tradicijos ir religijos sugyvena taikiai – nesipykdamos, nesimušdamos, nekariaudamos. Jei tautos kraustosi svetur natūralių priežasčių skatinamos, jei atvykėliai elgiasi padoriai, kukliai, – viena medalio pusė. Jei tautos stumdomos iš vienos vietos į kitą dirbtinai, siekiant ne humanistinių, o vien imperinių tikslų turėti „penktąją koloną“, – lauk didelės bėdos.

Žurnalisto Leono Juršos monografijoje kaip tik ir pasakojama apie vieną negražių tikslų turėjusį tautų kraustymą, prasidėjusį Pietų Kaukaze dar 17-ojo amžaus pradžioje. Kryptingas, skaitlingas armėnų tautybės žmonių perkėlimas į azerbaidžaniečių gyventas žemes, labiausiai kurstytas bei organizuotas Rusijos imperijos, sukėlė daug abipusio nepasitenkinimo, išaugusio į atvirus nesutarimus ir kruvinus susidūrimus. Gaisras iki šiol liepsnoja. Armėnai nebenori prisiminti, kaip, kodėl ir kas juos atgabeno į Pietų Kaukazą. Jie jau nenori pripažinti net azerbaidžanietiškų Kalnų Karabacho šaknų. Taigi 1991- 1994-aisiais su rusų kariuomenės pagalba okupavę Kalnų Karabachą, jie į svetimas teritorijas laikosi įsikibę iki šios dienos. Ir dar nežinia, kuo baigsis armėnų separatistų nenoras pripažinti savo klaidas…

O juk ši Lietuvai menkai žinoma istorija prasidėjo lyg ir taikiai. Atskaitos taškas šioje istorijoje – 1828-ieji metai, kai buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis…

Kam mums derėtų ją įsiminti? Prisiminti derėtų pirmiausia pragmatiniais sumetimais: ne visi atvykėliai, ne visi priglaustieji elgiasi taip, kaip derėtų elgtis svečiams. Ilgiau užsibuvę svečiai puola reikalauti lygiai tokių pat teisių, kokiomis vadovaujasi tikrieji šeimininkai. Kartais svečiai net išstumia tikruosius šeimininkus lauk.

Taigi sausio 26-ąją dieną renginio svečiams pristatysime ir L.Juršos darbą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“.

Slaptai.lt informacija.

2017.01.23; 06:54

Gordijo mazgas

Gaidžio metai – svarbūs. 2017-ieji gali tapti lūžio laikotarpiu, kada viskas kardinaliai keičiasi. Nebūtinai gerojon pusėn. Užsienio politikos apžvalgininkai vis dažniau pripažįsta: griūna iki šiol galiojusi pasaulinė tvarka, ir į pasaulinę areną vėl ropščiasi vadinamoji „stipriojo teisė“. Kremlius bando įrodyti, jog stipresnysis turi visas teises, o silpnoji pusė teturi tik vieną teisę – nusilenkti stipresniojo valiai.

Lietuva privalo būti budri. Mums svarbu suvokti, kuo baigsis tikrą karą primenantys naujojo JAV prezidento ginčai su šalies specialiosiomis tarnybomis.

Kuo greičiau paaiškės, kas laimi  – JAV žvalgybininkai, kaltinantys Kremlių bandžius paveikti JAV prezidento rinkimų rezultatus, ar Donaldas Trampas (Donad Trump), neigiantis Vladimiro Putino hakerių įtaką jo pergalei, – tuo lengviau numatyti tolimesnius naujojo prezidento ketinimus dėl bendravimo subtilybių su šiandienine Rusija.

Tada tikriausiai bus galima svarstyti, ar Baltijos šalyse dislokuojami Amerikos daliniai – ilgam. Tokiu atveju būtų įmanoma net prognozuoti, ar į Lenkiją permetami vokiečių tankai, – taip pat ilgam. Juk Vokietijos elgsena saugant rytines NATO sienas priklauso ne vien nuo Vokietijos kanclerės, bet ir nuo JAV prezidento nuotaikų.

Ir vis dėlto atrodo, kad D.Trumpas – į didžiąją politiką įsiveržęs verslininkas, kurio veiksmų neįmanoma suvokti, jei manome, kad jis nėra nei Rusijos įtakos agentas, nei labai primityvus žmogus.

Lengva perprasti, kad būsimajam Baltųjų rūmų šeimininkui nėra malonu, kai Amerikos žvalgybinė bendruomenė sutartinai tvirtina „nė neabejojanti buvus milžinišką Rusijos slaptųjų tarnybų poveikį 2016-ųjų prezidento rinkimams JAV“. Tačiau, užuot viską neigęs, D.Trumpas, jei jis nuoširdus JAV patriotas ir pretenduoja tapti rimtu politiku, privalėtų elgtis kiek kitaip, nei elgiasi dabar. Žymiai išmintingiau. Pavyzdžiui, amerikiečių tautą ir pasaulį galėjo senų seniausiai nuraminti: „konkrečiais darbais įrodysiu, kad niekam negalima kištis į JAV rinkimus“. Štai tokie pareiškimai sumažintų įtarimus. Bet D.Trumpas elgiasi būtent taip, tarsi diskusijas dėl „įtakos agento“ ar „primityvaus kvailio“ norėtų kuo labiau sustiprinti. Labai iškalbingas Twitter paskyroje neseniai atsiradęs jo įrašas: „Geri santykiai su Rusija yra gerai, tik kvailiai ir buki žmonės gali manyti, kad tai blogai“ (šiuos žodžius cituoja ir alfa.lt).

Tikrai kvailumui nėra ribų. Kas gi įrodinėja, kad geri santykiai su Rusija – blogis? Visi mes tvirtinome, tvirtiname ir tvirtinsime: „bičiuliautis su svetimų žemių neokupuojančia Rusija – didžiausias gėris“. Bet štai bičiuliautis su svetimas teritorijas grobiančia Rusija – didžiausia nuodėmė. Man regis, ši aksioma tokia akivaizdi, kad nė nereikia papildomų paaiškinimų: padoriam, garbingam žmogui turėtų būti bjauru sėdėti net prie vieno stalo su V.Putinu, juolab jam ištiesti ranką. Tad ar galima manyti, kad D.Trampas išnaudojo visus limitus, peržengė visas ribas?

Be abejo, D.Trampui nėra lengva. Jis pateko tarp dviejų ugnių. Jis nežino, kaip išsinarplioti iš Rusijos primestų žaidimo taisyklių. 

Rusijos opozicionierius Vladimiras Milovas pastebi, kad D.Trampas – nepavydėtinoje padėtyje. Jo reputacija rimtai pašlijusi. Tvirtinti, kad, tapęs šalies lyderiu, pakels kairiųjų pažiūrų Barako Obamos sugriautą ekonomiką, – viena. O štai neigti V.Putiną davus įsakymą Rusijos žvalgybai įtakoti JAV prezidento rinkimus, – tai tas pat, kas advokatauti Rusijos slaptosioms tarnyboms. Nuo kaltinimų, esą jis išrinktas ne tik amerikiečių rinkėjų, bet ir Kremliaus intrigantų, D.Trampas gali tik … neigdamas Rusijos FSB, GRU, Rusijos programišių ir Rusijos prezidento nusikalstamas veikas, taigi  – kenkdamas pačiai Amerikai ir jos specialiosioms tarnyboms.

Amerikiečių publicistas, Aleksandro Litvinenkos fondo vadovas Aleksandras Goldfarbas – dar griežtesnis. Ukrainiečių portalui gordonua.com jis tvirtino, kad tarp JAV žvalgybos ir D.Trampo prasidėjo rimtas karas. JAV žvalgyba sako: „nėra jokių abejonių – Kremlius rimtai kišosi į JAV rinkimų kampaniją kibernetinių atakų pagalba, V.Putinas už tai asmeniškai atsakingas“. O ką tvirtina D.Trampas? Jis teigia netikįs amerikiečių žvalgybų ataskaitomis, nes, matote, kadaise jos apsižioplino Irake, tvirtinusios Sadamą Huseiną turint cheminį ginklą. Taip, tai buvo JAV žvalgybos klaida. S.Huseinas cheminio ginklo neturėjo.

Bet ar tai reiškia, kad NSA, CŽV ir visos kitos žvalgybinės organizacijos klysta tvirtindamos, jog Rusija prieš Ameriką seniai pradėjo kibernetinį karą? Kaltindamas savąsias žvalgybas, kad šios politikuoja, analizuodamos Rusijos veiklą, arba teigdamas, kad JAV slaptosios tarnybos nežino, kas organizavo programišių atakas prieš Hilary Klinton ir jos šalininkus, D.Trampas rimtai įžeidė Amerikos žvalgybas.

Tačiau A.Goldfarbas – ne pats aštriausias. Pats aštriausias buvo rusų publicistas ir politologas Andrejus Piontkovkis. Vertindamas naujojo JAV vadovo elgesį ginčijantis su savo žvalgybomis parašė: „D.Trumpas – kvailys, jei mano, kad už kiberntinių atakų prieš JAV slypi ne Kremlius“ (gordonua.com).

A.Piontkovskis aštriai kritikavo ir rusų komentatorius, kurie bando įtvirtinti nuomonę, esą prieš pat 2017-uosius metus parengtos JAV sankcijos Rusijai ir 35 rusų diplomatų išvijimas iš Amerikos – tai nueinančiojo B.Obamos asmeninis kerštas „žymiai šauniau savo kieme besitvarkančiam V.Putinui“.

Kad B.Obama primityviai kerštauja įtakingiausiu pasaulio politiku nominuotam V.Putinui, Rusijos radijui „Echo Moskvy“ pareiškė, pavyzdžiui, žymi Rusijos žurnalistė, politikos apžvalgininkė Julija Latynina.

Taip manančią J.Latyniną publicistas A.Piontkovskis pavadino kagėbiste, kuriai specialiai leidžiama dėl smulkių dalykų piktai kritikuoti V.Putiną. Užtat drąsios opozicionierės aureolę suskirūrusi J.Latynina privalo Kremliui atidirbti prastumdama V.Putino poziciją … pačiais svarbiausiais klausimais susiklosčius ypač nepalankiai situacijai. Versija dėl B.Obamos keršto – būtent tas atvejis, kada reikia sumenkinti V.Putinui skausmingus nueinančiojo JAV prezidento sprendimus. Tokią nuomonę  paskleisti naudingiausia patikėti ne atviriems Kremliaus propagandistams, nes jų žodžiai atrodys neįtikinamai, o būtent žurnalistams, kurie apsimeta esantys Kremliaus oponentai, mat jų pareiškimai atrodys panašūs į tiesą. Štai J.Latynina, pasak A.Piontkovskio, ir pratrūko…

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (internetinė versija www.draugas.org)

2017.01.13; 08:46

Žurnalisto užrašai

Štai ir sulaukėme Naujųjų metų. Puiku, kad sveiki ir gyvi peržengėme 2017-ųjų slenkstį. Bet džiaugsmas – tarsi netikras. Būčiau nenuoširdus, jei tvirtinčiau tikįs, jog Naujaisiais bus tikrai geriau nei 2016-aisiais. Nuoširdžiai galėčiau ištarti nebent tokius žodžius: „kad tik nebūtų blogiau“.

Tarptautinė padėtis aplink Lietuvą

Pastaraisiais metais viskas labai supainiota. Tikras Gordijo mazgas, kurį išnarplioti tampa neįmanomu uždaviniu. Rašytojas Vytautas Rubavičius straipsnyje „Civilizacijų kova – kuo atsakys Vakarai? (Delfi.lt) pastebi, kad „dabar aljansai sudarinėjami tarsi atmetant sveiko proto logiką – mano geriausio draugo baisiausias priešas yra mano geriausias draugas“. Kaip gyventi esant tokiai tvarkai – nežinia, bet gyventi vis tiek reikia. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Amerika – mūsų svarbiausias draugas. Jei tik JAV nusisuks nuo mūsų, iškart į duris pasibels Rusija. Net nepasibels, tiesiog jas išlauš.

Iki šiol Vašingtonas buvo mūsų nuoširdus globėjas. Bet jis keičiasi. Dabar jau galima be abejonių tarti – Barakas Obama buvo silpnas prezidentas. Savo gražių kalbų jis neparėmė konkrečiais darbais. Rusiją vadino regionine galybe, nors pats Amerikai vadovavo taip, tarsi ne Rusija, o JAV būtų regioninio lygio šalis. Kad Rusija plėšikavo ir smurtavo niekieno nedrausminama, esama ir B.Obamos kaltės. Būtent jis turėtų prisiimti bent dalį atsakomybės dėl Rusijos įžūlumo. Akivaizdu: jos agresijos nesulaukė nė vieno tvirtesnio atkirčio. Rusija nebuvo net simboliškai nubausta nei dėl įsiveržimo į Gruziją, nei dėl Ukrainos užpuolimo, nepatyrė nemalonumų ir dėl siautėjimų Sirijoje. JAV prezidentas naiviai manė žodžiais įtikinsiąs Rusiją elgtis padoriai.

Knieti dar pridurti, jog dėl B.Obamos minkštumo netiesiogiai kalti ir Nobelio premijas skirstantys „išminčiai“. Jie atkakliai nenori suvokti elementariausios taisyklės: tokios premijos nedalinamos avansu, jas galima skirti tik už nuveiktus darbus. Tai toks pat nesusipratimas kaip ir Taikos premijos paskyrimas Sausio 13-osios tragedijos krauju susitepusiam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui.

Būtų gražu, jeigu B.Obama sulaužytų negražią Nobelio premijų skyrimo praktiką grąžindamas apdovanojimą Norvegijos intelektualams: esu kaltas, nesu vertas. Per dvi kadencijas taikos labui nieko gero nenuveikiau, man išeinant iš Baltųjų rūmų jos pasaulyje gal net sumažėjo. Taip jis  sugėdintų neįžvalgius, neatsakingus premijos dalintojus. Deja, taip nebūna – retai atsisakoma neuždirbtų pinigų, nepelnytos garbės.

Taigi žinome, koks buvo nulipantis nuo politinės scenos JAV prezidentas, bet nežinome, ko dera laukti iš naujojo. Gal naujasis bus dar blogesnis? Hudsono instituto Vašingtone analitikas Marius Laurinavičius paskelbė tekstą „Visa Kremliaus kariauna D.Trumpo aplinkoje“ (15min.lt), kur papasakojo apie naujojo JAV prezidento aplinką.

Liūdnos prognozės. JAV valstybės sekretoriumi pasirinktas R.Tillersonas, turintis didelių verslų su Rusija. Prekybos sekretoriaus postas atiduotas W.Rossui, kuris irgi susijęs su aukštas pareigas užimančiais Rusijos verslo atstovais. Patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigos patikėtos M.Flynnui, „atidavusiam duoklę propagandiniam Rusijos ruporui RT“.

Atidžiai žvelgiant į D.Trampo ir jo aplinkos ryšius su Rusija galima išvysti net rusų nusikalstamo pasaulio lyderio Semiono Mogilevičiaus pavardę.

Žodžiu, analitikas M.Laurinavičius prisipažįsta, kad, nors Lietuvoje jis yra pakrikštytas „profesionaliu gąsdintoju“, vis tiek nieko paguodžiančio Lietuvai negalįs pasakyti. Norėtų, bet neapsiverčia liežuvis. Juolab kad tarp D.Trumpo administracijos gynybos prioritetų Rusija išvis nepaminėta. Nei bloguoju, nei geruoju. Tikriausiai specialiai – kad būtų atrištos rankos patiems netikėčiausiems kūliaversčiams.

Vidiniai Lietuvos silpnumai

Nesaugi Lietuvos vidaus padėtis omenyje turint teroristinį išpuolį Vokietijoje prieš Kalėdas. Duodamas interviu agentūrai BNS mūsų saugumo vadovas Darius Jauniškis perspėjo: „Rusija ir Baltarusija gali veikti Lietuvoje prisidengdamos terorizmu“.

Rusija su Baltarusija, ruošdama pačias bjauriausias provokacijas, tikrai dangstosi kovos su terorizmu lozungais. Taikinys – ir Lietuva. Kremliui labai norėtųsi čia destabilizuoti padėtį, atsakomybę suverčiant kitiems. Kremlius tai moka daryti. O Lietuva į šias grėsmes atsako … niekaip neužbaigdama ilgokai užtrukusių naujųjų VSD būstinės statybų.

Moralės požiūriu Lietuvoje taip pat daug keistenybių. Ištisus 2016-uosius metus liaupsinome buvusį Lietuvos prezidentą Kazį Grinių, kuris, vaizdžiai tariant, buvo silpnas šalies vadovas, prezidentavo vos pusmetį, ir, svarbiausia, leido įsigalėti antivalstybiniams gaivalams. Jeigu nė kraujo lašo nepraliejęs patriotų surengtas perversmas, Stalino saulę būtumėm parsivežę žymiai anksčiau. O Prezidentą Antaną Smetoną, sutramdžiusį K.Griniaus nepažabotas Lietuvai priešiškas jėgas, iki šiol nepelnytai ignoruojame arba peikiame, vadindami diktatoriumi. Jeigu tokios nuostatos ir ateityje vyraus, jos reikš, jog neturime Dievo dovanos tikrą pinigą atskirti nuo klastotės.

Seime gruodžio pabaigoje surengtoje konferencijoje keletas istorikų, Seimo narių ir visuomenininkų prisiminė A.Smetonos nuopelnus Lietuvai. Bet Seimo Konstitucijos salė galėjo sutalpinti kelis sykius daugiau klausytojų. O istorikų ir Seimo narių pranešimus galėjo paskelbti didieji Lietuvos internetiniai portalai. Bet nepaskelbė.

Apmaudu, kad jau ne vienerius metus nesugebame sustiprinti Gedimino pilies kalno šlaitų. Rengiame šimtmečiui dovanėlę? Pasak rašytojo V.Rubavičiaus, valstybės simbolio – Gedimino pilies bokšto  – griūtis tikrai plačiai nuskambėtų po visą Vakarų pasaulį. O nesudėtingo pilies kalno sutvirtinimas niekam neįdomus. Šių pastangų niekas nepastebės.

Niekas nepastebės ir Laisvės paminklo Lukiškių aikštėje, nes jubiliejui jo tiesiog nepastatysime. Bet 2018-ieji dar toli. Pirmiausia teks įveikti 2017-ųjų sunkumus ir Lietuvoje, ir neramumų, netikėtumų kupiname pasaulyje, kurio dalimi esame.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org

2017.01.03; 04:35  

Politinės intrigos

Chačkaras nėra blogas, smerktinas ar kaip nors kitaip kritikuotinas simbolis. Beje, jis panašus į lietuviškąjį kryžių. Tai vientisame tufo arba bazalto luite išraižytas armėnų tautos sakralinis paminklas. Armėnai stato jį svarbiomis progomis. Norite paklausti, kas blogo, jei 2015-aisiais, pavyzdžiui, Klaipėdoje išdygo armėniškas chačkaras? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik klaida, kurią Lietuva padarė, leisdama statyti armėnišką chačkarą, – akivaizdi.

Nereikia būti patikliems ir naiviems

Lietuviai neturėtų būti patiklūs, naivūs. Niekas nieko nedaro šiaip sau. Kai kurie žingsniai turi gilią politinę potekstę. Net ir šis iš pirmo žvilgsnio gražus lietuvių – armėnų draugystės ženklas pilnas politinių niuansų.

Chačkaras – ne šiaip sau kryžius. Jis dažniausiai skiriamas paminėti prieš šimtmetį armėnams nutikusius skaudžius įvykius, kai tuometinė Osmanų imperija, būsimoji Turkija, kariavo su carine Rusija. Leisdami armėnams pastatyti chačkarą mes norom nenorom atstumiame Turkiją. Lietuvai prieš išduodant leidimus chačkarų statybai derėtų bent retsykiais prisiminti turkiškąją versiją: tuo metu, t.y. 1915-aisiais, vyko nuožmus turkų – rusų karas, armėnai nuo pat pradžių stojo Turkijos priešų pusėn, tad ar buvo įmanoma išvengti aukų, juolab kad konflikto metu masiškai žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai…

Taigi Klaipėdos miesto valdžia, leisdama statyti chačkarą, būkime atviri, pamalonino nei Europos Sąjungai, nei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančią, užtat Rusijos karinę bazę įsileidusią Armėniją. Patenkinę Lietuvoje gyvenančių armėnų sumanymą įsivėlėme į rimtą politinį konfliktą, kurio galėjome išvengti (argi mums kas nors drįstų prikišti, jog esame kalti dėl 1915-aisiais metais Turkijos – Rusijos kare skriaustų armėnų?).

Juolab kad uostamiestyje išdygęs chačkaras – ne vienintelis. Iki tol chačkaras buvo pastatytas Kryžių kalne, dar kitas – Kaune. Jau esama norų chačkarą statyti kituose Lietuvos miestuose. Todėl ir klausiu: ar ne per dideli Lietuvoje gyvenančių armėnų apetitai? Lietuvoje – vos pusantro tūkstančio armėnų, o mūsų žemėje jau stūkso trys chačkarai! Gal armėnai siekia savuosius kryžius sustatyti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tokiu būdu galutinai sujaukti Lietuvos santykius su NATO partnere?

O gal, sakau, Amėnija mainais už Lietuvoje pastatytus chačkarus savo sostinėje Jerevane pastatys įspūdingą paminklą nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems lietuvių partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams? Vadovaujantis pragmatiniu principu: „Mes – jums, jūs – mums?“ Aš taip įsivaizduočiau prasmingą valstybių bendradarbiavimą. Be kita ko, oficialųjį Jerevaną mes ypatingai pagerbėme dar 2005-aisiais, kai pripažinome 1915-ųjų metų armėnų žūtis genocidu.

Rusijos karinė bazė Armėnijoje – iki 2044 metų

Nebūkime naivūs. Paminklo lietuvių partizanams Jerevanas vis tiek nestatys. Nestatyts bent jau tol, kol Giumri mieste bus dislokuota Rusijos karinė bazė. O ji ten funkcionuos labai ilgai. Sutartis dėl Rusijos karinės bazės dislokavimo buvo pasirašyta 25-eriems metams. O po to pratęsta dar 49-iems metams (iki 2044 metų), kai 2010-aisiais metais tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvyko oficialaus vizito į Armėniją.

Bet paminklas lietuvių partizanams Jerevane mums ir nereikalingas. Kuo čia dėti armėnai, kad 1940-aisiais mus užpuolė Kremliaus kariauna? Sutikite, paminklas Lietuvos partizanams bei tremtiniams Jerevano centre atrodytų keistokai. Tarsi ne vietoj, tarsi be rimto preteksto, tarsi nežinia vardan ko…

Ir vis tik lietuviškojo paminklo Jerevane idėją iškėliau sąmoningai. Kad susimąstytume: o chačkarai Lietuvoje neatrodo keistai?

Abejonės dėl gražių ketinimų statant chačkarus dar labiau sustiprėjo, kai visai neseniai gruodžio 24-ąją portale rus.delfi.ee perskaičiau Vilniuje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Baltijos kraštams Tigrano Mkrtčiano interviu „Mes turime daug bendro“. Svečiuodamasis oficialaus vizito Estijoje metu Armėnijos diplomatas žurnalistei pateikė išsamų pasakojimą, kokių planų Armėnija turi Baltijos šalyse. Štai skaitant tą interviu ir kilo įtarimų, jog chačkarų statymas Lietuvoje – ne šiaip sau. Vertinant ambasadoriaus ambicijas, Armėnija siekia Baltijos šalyse tvirtai įkelti koją.

Nieko smerktino. Tačiau ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano pasakojime – daug ginčytinų teiginių. Kad ir šioji – „Mes turime daug bendro“. Be abejo, panašumų esama. Visi mes žmonės. Tačiau Baltijos šalys turi ir vieną svarbų, rimtą skirtumą. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos negalima apkaltinti, kad jos pastaraisiais dešimtmečiais būtų okupavusios bent pėdą svetimos žemės. O Armėnija su Rusijos pagalba iki šiol laiko okupavusi kaimyninės šalies teritorijas.

Armėnijos ambasadorius fantazavo, esą įmanoma palaikyti draugiškus santykius su Rusija ir Europos Sąjunga bei JAV. Bet kaip sėdėti vienu tuo pačiu metu ant dviejų – trijų skirtingų kėdžių, – nepaaiškino.

Paklaustas, ką manąs apie Rusijos ambasadoriaus Turkijoje nužudymą, Armėnijos ambasadorius prisiminė, kaip Stambulo centre 2007-aisiais metais buvo nužudytas armėnų žurnalistas Grantas Dinkas būtent dėl savo tautybės. Tačiau Armėnijos amabasadorius nė žodeliu neužsminė, kiek dešimčių Turkijos diplomatų ir konsulų Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius yra nužudžiusios armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir žiauriąją ASALA.

Armėnijos ambasadorius gyrėsi, kad Armėnija, būdama nedidele valstybe, priglaudė dešimtis tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių iš Sirijos. Bet nepridūrė, kad pabėgėliai iš Sirijos apgyvendinami ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos – Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache.

Žalgirio mūšis ir armėnų pulkas

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau įdomiausia, kad Armėnijos ambasadorius tvirtino, esą Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočius lietuviams padėjęs … armėnų pulkas. Taip, tokio pobūdžio pasakoms mes jau atsparūs. Pripratome, kad Žalgirio pergalę sau priskiria visi, kas tik netingi: rusai, lenkai, baltarusiai…

Jei visas tas pretenzijas sudėtume į krūvą, turėtume pripažinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo visi, išskyrus … lietuvius.

Atkaklios oponentų pastangos menkinti lietuvių indėlį – pavojingos. Tarptautiniuose politiniuose, istoriniuose, visuomeniniuose sluoksniuose bandoma formuoti nuomonę, esą lietuvių karių vaidmuo Žalgirio mūšyje – tik pagalbinis, atsitiktinis, simbolinis.

Bet kaip lietuviams apsiginti nuo tendencingų traktuočių?

Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo (Žalgirio) lauke Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien išgirdome dar vieną šokiruojančią naujieną. Pasirodo, Žalgirio kautynėse su mumis petys į petį kovėsi … armėnai. Ir jų buvo daug – visas pulkas.

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Griunvaldą pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Panašu, kad Lietuvoje formuojamas pretekstas naujoms armėniškų paminklų statyboms. Juk jei armėnams savo kryžius leidžiame statyti šiaip sau, be jokio rimto politinio motyvo bei naudos sau, tai už pagalbą Žalgirio mūšyje privalu atsidėkoti tikrai kelis sykius solidžiau, įspūdingiau!  

Jei įvykiai ir toliau taip sparčiai rutuliosis, mus nuo tikėtinos Rusijos agresijos gins … Rusijos karinę bazę įsileidusi Armėnija.

2016.01.05; 06:39

Politinės intrigos

Sunku lietuviams gyventi šioje Žemėje. Mūsų nuomonės mažai kas paiso. Dažnusyk turime elgtis ne taip, kaip mums geriausia ir patogiausia, o taip, kaip nori gausesnių, stipresnių genčių vadovai, reziduojantys Maskvoje, Varšuvoje, Briuselyje ar Tel – Avive. 

Liūdniausia, apmaudžiausia, kad lietuviams vis sunkiau gyventi net ir Lietuvoje. Jau ir čia mes pančiojami taip, kad kartais nuoširdžiai nebesuvokiame, kur iš tiesų gyvename – Lietuvoje ar jau nebe Lietuvoje.

Jūsų dėmesiui – tik keletas pavyzdžių. Buvęs aktyvus Atgimimo šauklys Algirdas Kaušpėdas pateikė puikią idėją – atstatyti visas kadaise stovėjusias Vilniaus pilis.

Koks būtų gražus, įspūdingas Vilnius, jei turėtų ne tik Gedimino pilies bokštą, ne tik Valdovų rūmus, ne tik Arkikatedrą su Rotuše, ne tik Pilies gatvę, bet ir Lietuvos didybę menančias pilis?!

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.

Sostinės pilių atstatymo reikia ne vien užsienio turistams pritraukti. Pilių reikia pirmiausia mums patiems. Pačiais įvairiausiais sumetimais. Man regis, nė vienas iš mūsų negalėtų rasti nė vieno argumento „prieš“.

Bet še tau kad nori. Vos tik buvo iškelta tikrai palaikytina, vienyti susiskaldžiusią visuomenę turėjusi idėja, čia pat atsirado lietuvių, kurie linkę ją menkinti, niekinti, iš jos šaipytis. Romas Sadauskas – Kvietkevičius portale delfi.lt jau plyšauja, girdi, tai būtų „tautinė butaforija“. Kaip lietuviui gali kilti mintis taip tyčiotis: „Paprasčiausia būtų sukalti pilies kontūrą atkartojantį karkasą ir apvilkti tentu, ant kurio būtų gražiai nupaišytas plytų mūras“? Juk Valdovų rūmai jau įrodė – atstatyti vertėjo. Trakų pilies pavyzdys dar anksčiau įrodė – labai gerai, kad atstatėme.

Kitas pavyzdys – ginčai dėl tautinio kostiumo kiekvienam Lietuvos vaikui iki septynerių. Nesu turtuolio Ramūno Karbauskio gerbėjas. Pritariu konservatorių atstovui Andriui Kubiliui, reikalaujančiam, kad Seimo rinkimus laimėjęs R.Karbauskis visuomenei galų gale viešai ir išsamiai paaiškintų, kokių jėgų padedamas jaunystėje praturtėjo. Seimo nario A.Kubiliaus partiniame tinklapyje tsajunga.lt paskelbta studija „R.Karbauskis turėtų atsakyti į svarbius klausimus“ leidžia manyti, jog ir vėl, kaip liūdnai pagarsėjusio Viktoro Uspaskicho atveju, keliai greičiausiai vingiuoja Rusijos link.

Bet nesuprantu, kodėl reikėtų niekinti sumanymą dovanoti visiems mūsų vaikams po tautinį kostiumą? Tik todėl, kad iniciatorius – dabartinė Seimo dauguma? Taip, ši iniciatyva  rizikinga. Bet rizikinga tik vienu atveju – jei atsidurtų blogose rankose. Mūsų nedraugai, padedami niekintojų visko, kas lietuviška, pateiktų ją taip, kad vaikai gėdintųsi vilkėti tautinius drabužius net valstybinių švenčių dienomis. Štai tada pasijustume tarsi purvinu skuduru gavę per veidą.

Ir vis dėlto nematau nieko blogo, jei mūsų vaikai, nepaisant delfi.lt paskelbtų Rimvydo Valatkos patyčių, bent tautinių švenčių dienomis dėvėtų ne džinsus, ne odinius švarkus, o mūsų senolių laikus primenančius kostiumus. Imantis šios idėjos reikia ruoštis deramai atremti valatkišką propagandą. O jeigu jaučiame, kad jos atremti nepajėgsime, verčiau nesiimkime darbo „ne pagal pečius“. Turėsime mažiau bėdų.

Vilniaus Rotušėje neseniai buvo surengta diskusija, ar pulkininkas Kazys Škirpa vertas viešų atminimo ženklų. Šį klausimą iškėlė į Lietuvą iš Didžiosios Britanijos atsikėlęs britas, nuo liberalų išrinktas į Vilniaus savivaldybę. Tą keistą diskusiją stebėjau iki pat pabaigos. Jaučiausi nei šiaip, nei taip, kai klausiausi pranešimų tų, kurie tvirtino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos nepriklausomybės narsiai siekęs karininkas nevertas viešo pagerbimo vien todėl, kad galimai susijęs su tais, kurie skriaudė žydus. Žurnalistas Vidmantas Valiušaitis pateikė daug faktų, bylojančių, kad pulkininkas K.Škirpa nei asmeniškai, nei kaip politinės to meto jėgos atstovas nėra susitepęs.

Bet V.Valiušaičio oponentai, beje, nepateikdami jokių konkrečių, neginčijamų faktų, įrodinėjo, esą K.Škirpos alėjos Lietuvoje neturėtų likti. Nes, priešingu atveju, bus pasityčiota iš bendražmogiškųjų vertybių.

Buvau nemaloniai nustebintas ne todėl, kad kilo ginčai, kad vertinta istorija. Niekas iš mūsų neapdraustas nuo klaidų. Paminklus savo didvyriams statantys lietuviai – taip pat. Ir vis dėlto mane šokiravo, kad nė vienas iš salėn sugužėjusių žydų tautybės Lietuvos piliečių (vėliau – ir publikacijose, ir radijo bei televizijos laidose) nepasakė, kad tai – pirmiausia yra lietuvių reikalas, kam ir kokius paminklus statyti Lietuvoje. Nė vienas ne lietuvių tautybės Lietuvos pilietis neparagino saviškių, kad šie leistų lietuviams turėti savo nuomonę apie istoriją, kad lietuvių požiūris į praeitį gali ir nesutapti su kitų tautų žvilgsniu. Nė vienas iš ne lietuvių tautybės asmenų nepuolė ieškoti saviškių nuodėmių – knaisiojosi vien vokiečių okupacijos metais lietuvių būtose ir nebūtose nuodėmėse.

Tąsyk K.Škirpos garbę aktyviai gynė tik Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos nariai. Garbė jiems, kad išdrįso pasakyti, jog esama jėgų, kurios dirbtinai kiršina lietuvius su žydais, dirbtinai kursto antisemitizmą. Prie tokių pastangų kiršinti lietuvius su žydais derėtų priskirti ir raginimus Lietuvos pilietybę masiškai suteikti žydų išeivių iš Lietuvos palikuonims, šiandien gyvenantiems Pietų Afrikos Respublikoje. Šį klausimą adresuoju Seimo nariui Žygimantui Pavilioniui, kuris viename renginyje išsidavė, esą tokiose privilegijose nemato jokių pavojų.

Žydų – lietuvių tarpusavio santykių tema yra sudėtinga. Čia verta atvirai padiskutuoti. Bet tik atvirai, nuoširdžiai, nebijant iškelti visų keblių, dviprasmiškų klausimų.

O juk atviros, nuoširdžios diskusijos nepavyks sušaukti. Pavyzdžiui, diskusijoje dėl K.Škirpos atminimo įamžinimo nemačiau Lietuvos rašytojų, poetų, kitų menininkų. Jiems jau nesvarbu, neskauda? Bijo būti atviri, principingi, patriotiški? Regis, vienintelis Jonas Mikelinskas kėlė ne tik lietuviams, bet ir žydams nepatogius klausimus (omenyje turiu jo veikalą „Kada „kodėl“ taps „todėl“). Noriu priminti visiems kitiems lietuvių rašytojams, taip pat istorikams, politikams, sąmoningai ar nesąmoningai bijantiems ištarti žodžius, kad K.Škirpos atminimo įamžinimas Lietuvoje, – tai pirmiausia lietuvių, ne žydų reikalas.

Nejaugi nematome, kad mes ir vėl pratinami trauktis atgal. Mes ir vėl bijome būti savimi, bijome ginti savąjį žvilgsnį.

O ateityje dar labiau bijosime. Visai neseniai 101 Seimo narys papildė Civilinį kodeksą nuostata, leidžiančia per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl viešo asmens garbės ir orumo pažeminimo. LRT žurnalistė Rita Miliūtė yra pastebėjusi: „Kiekvienas paminėtas kaip nekompetetingas ar kvailai šnekantis galėtų pasijusti įžeistas ir reikalauti atlyginti dėl to pojūčio patirtą žalą. Pasakymas, kad kas nors yra kvailas arba nusišneka, negalios, kol tas, kuris taip pasakė, neįrodys kitaip“.

Žodžiu, kuo toliau – tuo gražiau. Politikai jau tarsi buvo suvokę, jog negalima taikyti baudžiamosios atsakomybės už viešai pasakytus ar parašytus žodžius, nes tai – Civilinio kodekso tema. Jau vis garisiau svarstyta, o kaip gi galima tiksliai nustatyti, kiek kaštuoja įžeista garbė ir orumas. Bet ir vėl pasielgta taip, kad žodžio ir spaudos laisvės Lietuvoje būtų kuo mažiau.

Tiesa, Seimo narys Mantas Adomėnas tvirtina, kad ši nuostata priimta per klaidą, kad Seimo nariai buvo suklaidinti („Seimo nariai buvo tiesiog apgauti“). Sprendžiant iš šio parlamentaro patikinimų, artimiausiu metu bus perbalsuota, ir laisvai minčiai iškilusios grėmsės bus panaikintos.

Seimo nariams tikrai derėtų atsikvošėti. Bet turiu blogą nuojautą, kad jie neskubės atšaukti akivaizdžią cenzūrą įtvirtinančių nuostatų.  

Informacijos šaltinis – www.draugas.org portalas.

2016.12.19; 03:30   

Aktualijos

Gintaras Visockas

Tarp Azerbaidžano ir Armėnijos – daug skirtumų. Esminių skirtumų. Azerbaidžanietiškas ir armėniškas priešingybes, jeigu nuoširdžiai siekiame kuo didesnio objektyvumo, ieškodami atsakymų į klausimą, kas teisus, – derėtų įsiminti.

Išskirtinis armėniško terorizmo bruožas

Susimąstykime, kiek teroristinių organizacijų oficialiai priskiriama Azerbaidžanui ir kiek – Armėnijai? Nei seniausioje, nei dabartinėje Azerbaidžano istorijoje tokių darinių neužfiksuota.

Visai kas kita – Armėnija. Dašnakcutiun, ASALA, Krunk, APA, Gnčak… Išvardinau tik pačių skaitlingiausių, įtakingiausių, aktyviausių ginkluotų armėniškų organizacijų pavadinimus. Teroristinius išpuolius jos rengė dar visai neseniai – 1975 – 1987 metais. Išskirtinis bruožas – medžioti JAV, Australijoje ir Europoje reziduojančius turkų diplomatus bei Azerbaidžaną remiančius politikus, istorikus, žurnalistus.

Taigi bombos sprogdavo bei šūviai aidėjo Sidnėjuje, Santa Barbaroje, Kopenhagoje, Ženevoje, Romoje, Roterdame, Briuselyje, Belgrade, Frankfurte, Lisabonoje, Paryžiuje… Dėl armėniškų teroristinių organizacijų išpuolių kentėjo apie armėnų – turkų ir armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus nieko nenutuokiantis danai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai…

Žudynių statistika – siaubinga. Vien nuo 1973 iki 2002-ųjų metų armėnų teroristai tik Vakarų Europos šalyse surengė 235 teroro aktus, 70 žmogžudysčių, 41 pasikėsinimą, sužeidė 524 asmenis. 105 žmonės buvo paimti įkaitais, 12 iš jų – nužudyti.

1985-aisiais metais tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Šulcas nusiuntė net Amerikos prezidentui lašką, kuriame perspėjo dėl armėnų teroristinių organizacijų keliamo pavojaus: „Nuo 1975 metų iki 1985-ųjų nuo armėnų teroristų išpuolių žuvo per pusę šimto Turkijos piliečių, priklausančių Turkijos diplomatų rangui. Keturi teroro aktai prieš turkų diplomatus įvykdyti JAV teritorijoje. Amerikoje šiuos išpuolius rengia ASALA – viena iš įtakingiausių armėnų teroristinių organizacijų“.

Kam buvo naudinga Sumgaito nelaimė

Kiek iš viso tokių Armėnijai priskirtinų „didvyriškumų“? Prisiminkime 1988-ųjų vasario 27 – 29 dienomis Azerbaidžano mieste Sumgaite rengtus pogromus prieš armėnus (32 žuvusieji, per 400 sužeista). Neįmanoma paneigti: iš 97 asmenų, mušusių, kankinusių ir žudžiusių armėnų tautybės žmones, net 92 buvo azerbaidžaniečiai. Bet kas jiems vadovavo, kas juos kurstė? Kad ir kaip keistai skambėtų, tenka pripažinti, kad riaušėms vadovavo … armėnų tautybės asmuo. Tai – kriminalinės patirties turintis Eduardas Grigorianas. Įtartina dar ir tai, kad Rusijos teisėsauga jam skyrė itin švelnią bausmę. Paskui – išleido net į laisvę.

Akivaizdi ir dar viena iškalbinga aplinkybė: prieš armėnus nukreiptiems pogromams E.Grigorianas vadovavo taip, kad būtų skriaudžiami išskirtinai tie armėnai, kurie … nemokėjo duoklės armėnų teroristinėms organizacijoms (nesiuntė perlaidų) ir bičiuliavosi su azerbaidžaniečiais. Šių faktų Armėnija nenori nei prisiminti, nei pripažinti. Kai kurie užsienio kariniai ekspertai, istorikai, politikos analitikai, analizuodami Sumgaito įvykius, mano, kad armėnų teroristams ši nelaimė buvo reikalinga tam, kad sukompromituotų azerbaidžaniečius ir galėtų pasauliui šaukti, esą armėnams nėra saugu gyventi tarp azerbaidžaniečių, esą jiems nieko kito nebelieka, kaip pradėti kampaniją okupuojant Kalnų Karabacho žemes…

Masiniai tautų perkėlimai sukelia didelių problemų

Oficialusis Jerevanas nenori prisiminti ir fakto, kad masinis armėnų perkėlimas į Pietų Kaukazą bei Kalnų Karabachą prasidėjo per Rusijos ir Irano karus 1804 – 1813 ir 1826 – 1828 metais bei jiems pasibaigus. Ką tai reiškė? Iš 1.300.000 Užkaukazėje gyvenančių armėnų daugiau kaip vienas milijonas nebuvo tikrieji vietos gyventojai.

Bet net ir po masinių perkraustymų armėnai Pietų Kaukaze nesudarė daugumos gyventojų. Tai byloja daugybė carinės Rusijos, Osmanų imperijos, tuometinio Irano dokumentų. Pavyzdžiui, kai Karabacho chanatas buvo prijungtas prie Rusijos (1805-ieji), armėnai regione sudarė tik penktadalį gyventojų.

Šie perkėlimai buvo organizuojami neturint humanistinių intencijų. Rusijos carai, imperatoriai ir generaliniai sekretoriai Pietų Kaukaze siekė turėti ištikimą „penktąją koloną“, kurios pagalba būtų lengviau valdyti šį regioną. Beje, armėnai visąlaik buvo ištikimi Rusijai, mat Maskva jiems ne tik leido, bet ir padėjo svetimose žemėse kurti „Didžiąją Armėniją“.

„Svarbiausia – susigrąžinti Kalnų Karabachą“

Kodėl skaitytojams pateikiu šiuos faktus? Omenyje turint šias detales bus lengviau suvokti International Eurasia Pres Fund vadovo Umudo Mirzojevo žodžius, kodėl Azerbaidžano žmonės jaučiasi nusivylę Europa. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu viešėdami Azerbaidžane (dalyvavome Baku Tarptautiniame Humantitariniame Forume bei aplankėme Tertero ir Kubos regionus), paskutiniąją viešnagės dieną turėjome galimybę svečiuoti International Eurasia Press Fund, kuris užsima svarbiais humanitariniais darbais, atstovybėje.

Iš Vokietijos specialiai atskubėjusio Fondo vadovo pono Umudo MIRZOJEVO, istoriko Algimanto Liekio ir šių eilučių autoriaus pokalbis truko beveik pusę dienos. Fondo vadovas papasakojo ne tik apie nuveiktus darbus, sakykim, globojant nuo sprogusių minų nukentėjusius žmones ar informuojant europiečius apie Kalnų Karabacho problemą.   

International Eurasia Press Fund vadovas pripažino, kad didžiausias Azerbaidžano skausmas – Kalnų Karabachas. Tai – pagrindinė ir svarbiausioji problema, apsunkinanti šalies sėkmingą judėjimą į priekį.

International Eurasia Press Fund lyderis buvo atviras. Jis atsakė į visus mūsų klausimus. Taip pat ir į šį – kas ir kodėl azerbaidžaniečiams trukdo atsiimti armėnų separatistų okupuotą Kalnų Karabachą.

Priežastys – akivaizdžios. Pirmoji priežastis – Rusija. Be Rusijos pagalbos Armėnija – bejėgė. Be Rusijos paramos armėnai nebūtų sugebėję nei atimti Kalnų Karabacho, nei jame išsilaikyti. Tačiau Rusija išradingai slepia savąją įtaką. Apsimeta norinti taikos. O iš tiesų deda milžiniškas pastangas, kad neapibrėžta „nei karo, nei taikos“ situacija kuo ilgiau išsilaikytų.

Susigrąžinti Kalnų Karabacho azerbaidžaniečiams nepadeda ir Europa, labai dažnai besivadovaujanti dvigubais standartais. Kai kurie Europos lyderiai lyg ir sutinka, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Tačiau ieško menkiausio preteksto, kuris neva neleidžia spustelėti neteisingai besielgiantį oficialųjį Jerevaną. Pavyzdžiui, pradeda ilgas diskusijas dėl demokratijos, spaudos laisvės, žmogaus teisių pažeidimų. Ir apsimeta, kad, šias kalbas pradėdami, tuo pačiu ignoruoja daugiau nei milijono azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus.

JAV irgi dažnokai teisinasi, kodėl tūpčioja vietoje, vengdama kumščiu griežtai trinktelėti į stalą. Tik pamanyk, Amerikoje gyvena įtakinga ir turtinga armėnų diaspora, daranti didelę įtaką kongresmenams ir senatoriams… Amerika lyg ir pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietišku regionu, bet oficialusis Vašingtonas, pasak U.Mirzojevo, kartais elgiasi taip, tarsi jo simpatijos būtų armėnų pusėje. 

O ir Minsko grupės derybininkams, narpliojantiems Kalnų Karabacho klausimą, regis, naudingas ne konkretumas, o dešimtmečiais besitęsiančios, niekad nesibaigiančios kalbos. Jei tik galėtų, derybininkai diskutuotų ištisus šimtmečius. Jiems nė motais, kad daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių tapę priverstiniais pabėgėliais.

Štai dėl kokių priežasčių Azerbaidžane stiprėja nusivylimas Europa. Jei dar prieš kelis dešimtmečius azerbaidžaniečiams Vakarai asocijavosi su teisingumu, padorumu, tvarka ir demokratija, tai dabar – su abejingumu Azerbaidžano skausmui. Azerbaidžaniečiai vis dažniau pasijunta esą antrarūšiai Vakarų akyse.

Azerbaidžaniečiai rengia Europos sporto žaidynes, tarptautinius dainų konkursus, humanitarinius forumus, o Europa jiems atsako šaltuku ir abejingumu.

International Eurasia Press Fund vadovas apgailestavo, kad Azerbaidžano žmonėms Europa – jau ne tokia graži kaip anksčiau. Jo įsitikinimu, Kalnų Karabachas – tarptautinė problema. Tai – ne vien Azerbaidžano ir Armėnijos tarpusavio santykiai. Šį Gordijo mazgą būtų galima išnarplioti greitai, vos per keletą dienų. Tiesiog Europai trūksta principingumo ir tvirtumo įrodinėjant, kad agresorius pavogtą daiktą privalo grąžinti tikriesiesiems šeimininkams be jokių išlygų.

O juk International Eurasia Press Fund vadovo žodžiuose – daug karčios tiesos.

Vilnius – Baku – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

2016.12.16; 05:34

Aktualijos

Gintaras Visockas

Kodėl važiuoju į Terterą, kurį nuo Azerbaidžano sostinės Baku skiria maždaug 400 km kelio atkarpa?

Į šį regioną pakliūti norėjau seniai. Rūpėjo savo akimis pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurių namai nuolat apšaudomi. Norėjosi pasišnekėti su senoliais, moterimis, vaikais, kurie patiria nuolatinę įtampą: ar šiąnakt ir vėl virš galvų švilps raketos, sviediniai, kulkos?

Nuotrauka atminčiai – Tertero rajoną saugojančių Azerbaidžano karių apsuptyje.

Terteras – ypatingas kraštas. Tai žemė, kurią vis dar apšaudo Kalnų Karabachą su rusų kariuomenės pagalba okupavę armėnų separatistai. Apšaudo nuolat. Niekas iš Tertere gyvenančių azerbaidžaniečių nežino, kada vėl kils vadinamasis „mažasis karas“.

Ypač intensyvių armėnų atakų būta šių metų balandžio pirmosiomis dienomis. Tąsyk armėnų pajėgos apšaudė beveik visą Tertero regioną. Per 2016-ųjų balandžio 1 – 2-osios išpuolius žuvo taikių azerbaidžaniečių, taip pat – ir vaikų, sugriauta daug namų. Tertero regiono vaikai iki šiol negali ramiai miegoti – jie naktimis krūpčioja, išgirdę menkiausią bruzdesį. Vienas iš vaikiškų žaidimų – rinkti po apšaudymų žemėn įstrigusias sviedinių skeveldras: kas suras pačią didžiausią, labiausiai išsidarkiusią?

„International Eurasia Press Fund“ atstovo Ramilo Azizovo lydimas aplankiau ne tik Maragos, Šiharo ir Kapanly kaimus, bet ir arčiausiai armėnų separatistų pozicijų esančią Gasan Gaja gyvenvietę. Žurnalistas R.Azizovas perspėjo, kad nuo Gasan Gaja aūlo iki armėnų separatistų pozicijų nėra net kilometro. Gal tik 600 – 800 metrų. Todėl armėnų snaiperiai esą mus kuo puikiausiai mato. Tiesa, šaudyti neturėtų, nes puikiai supranta, koks kiltų politinis skandalas, jei būtų užfiksuotas pasikėsinimo į svečių iš Lietuvos gyvybes faktas.

Tačiau Gasan Gaja aūlo žmonėms armėnų separatistai tokių privilegijų netaiko. Gasan Gaja gyventojai puikiai žino, kad į juos gali būti pradėta šaudyti bet kurią akimirką. Net jeigu eis pašerti avių, vištų, nėra tikri, kad sugrįš namo sveiki ir gyvi. Net ir kieme žaidžiantys vaikai nėra tikri, kad į juos nesitaiko okupuotame Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnų kariškiai.

Taigi įspūdis – slegiantis. Kur tik pažvelgsi, visur – apgriauti namai bei sprogusių sviedinių išraustos duobės, išvartytos tvoros. Azerbaidžaniečiai linkę namus kuo greičiau atstatyti. Atstatyti namus padeda ir Azerbaidžano Vyriausybė. Bet niekas nėra tikras, kad suremontuotų namų ir vėl nesugriaus. Toji netikrumo būsena – pastovi, nuolatinė. Ji – vargina.

Jaunos dukters netekusi azerbaidžanietė tvirtino norinti ramybės ir taikos. Bet kada įsivyraus ramybė ir taika, jei azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų okupavusius armėnų separatistus remia agresyvioji Rusija, nesuinteresuota, kad Azerbaidžanas susigrąžintų prarastas žemes (taptų laisvas nuo karinių problemų), o Vakarai nenori pyktis su Kremliumi, todėl priversti nuolaidžiauti svetimas teritorijas okupavusiam Jerevanui (iš tikrųjų – Rusijos interesams) ir spausti oficialųjį Baku, kad azerbaidžaniečiai atsisakytų kardinalių priemonių prarastoms teritorijos susigrąžinti?

Vienas iš mums kelionėje pagelbėjusių Tertero administracijos vadovų papasakojo, kad jo kaimas dabar okupuotas armėnų karinių pajėgų ir jo namuose tikriausiai gyvena būtent armėnų kariškiai. Jis nežino, kada jam pavyks grįžti į gimtuosius namus. Tokia būsena jį skaudina. Skaudina dar ir dėl to, kad Vakarai nenori nieko girdėti apie maždaug milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių fizines ir moralines kančias. Vakarams kažkodėl naudingas įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Vakarams greičiausiai nepriimtina, kad Azerbaidžanas taptų įtakingu politiniu žaidėju Kaukazo regione. Todėl ir daro viską, kad jį kuo ilgiau kamuotų kraujuojanti žaizda – Kalnų Karabachas.

Šnekučiuojantis su Gasan Gaja, Kapanly, Šiharo kaimų žmonėmis teko išgirsti pasakojimą, kaip vienas azerbaidžanietis neteko abiejų rankų pirštų, sprogus bombai. Tą kraupų vaizdą mačiusi jo nėščia žmona taip susijaudino, kad netrukus pagimdė mergaitę, neturinčią … pirštų. Panašių liūdnų istorijų Tertere – šimtai, tūkstančiai.

„International Eurasia Press Fund“ atstovo R.Azizovo teigimu, visos azerbaidžanietiškos netektys fiksuojamos oficialiose Azerbaidžano ataskaitose, siunčiamose tarptautinei bendruomenei. Tertero regiono administracija kruopščiai registruoja, kiek azerbaidžaniečių buvo sužeista bei žuvo per armėniškas karines atakas. Kruopščiai registruojami ir atvejai, kai azerbaidžaniečiai nukentėdavo dėl minų (apie tris tūkstančius). Skaičiuojami net sugriauti gyvenamieji namai. Per pastaruosius kelerius metus – šimtai iki pamatų sugriautų vienaaukščių ir dviaukščių pastatų.

Tiesa, Kapanly gyvenvietėje svečiavausi pas azerbaidžanietį, kurio namas buvo iki pamatų sugriautas šių metų balandžio pirmosiomis dieomis, o šiandien jis jau gyvena skubiai, bet kokybiškai atstatytame pastate. Savo jėgomis jis nebūtų sugebėjęs atsistoti ant kojų. Atstatyti namą padėjo Azerbaidžano valdžia. Azerbaidžanietis ir pats nežinąs, kam turėtų būti dėkingas. Gal atsitiktinumui?

Tiesiog po intensyvių apšaudymų jo kaimą aplankė Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas su žmona. Prezidentas teiravosi, kaip jiems, nukentėjusiems, galėtų padėti valdžia. Užuot smulkiai pasakojęs apie savo vargus azerbaidžanietis apibarė šalies vadovą, kodėl nesaugo savo gyvybės, kam važinėja po kaimus, kuriuos apšaudo armėnų separatistai. Juk armėnų provokacijų nuspėti neįmanoma. Juolab kad armėnai kaltę visuomet verčia azerbaidžaniečiams, esą šie pirmieji pradėjo šaudyti…

Štai po šio griežto pokalbio netrukus buvo pasirašytas specialus prezidento įsakas, skelbiantis, kad sugriautas namas privalo būti kuo greičiau atstatytas valstybės lėšomis.

Tačiau taip laimingai pasibaigusių istorijų Tertere nėra daug. Tertere – daug įtampos ir netikrumo. Ir vis dėlto maloniai stebino visų kalbintų azerbaidžaniečių nusiteikimas niekur nesitraukti.

„Čia mūsų namai. Čia mūsų žemė. Armėnai puikiai žino, kaip ir kada jie atsikėlė į Kalnų Karabachą. Jie supranta, kad Juoduoju Sodu vadinamas Kalnų Karabachas – ne jų teritorija. Čia jie – tik ateiviai, klastingai pasinaudoję mūsų draugiškumu bei patiklumu bei didžiųjų pasaulio valstybių intrigomis siekiant susilpninti Azerbaidžaną. Jie taip pat suvokia, kad mes, kad ir kiek laiko praeitų, Kalnų Karabachą vis tiek susigrąžinsime. Gražiuoju arba piktuoju, bet susigrąžinsime…“, – taip kalbėjo visi kalbinti Kapanly ar Gasan Gaja kaimo žmonės.

Tik Tertero regiono azerbaidžaniečiai apgailestavo, kad JAV ir Europos Sąjunga kažkodėl noriau tiki Jerevano skelbiamais prasimanymais, nei Baku pateikiamais faktais. Kad ir dėl to, kas pirmasis pradėjo šaudyti balandžio pirmosiomis dienomis. Azerbaidžaniečiams skaudu, kad Vakarai, narpliodami Kalnų Karabacho tragediją, taiko dvigubus standartus: okupantui nuolaidesni, aukai – griežtesni. Iš kur kyla dvigubi standartai? Azerbaidžaniečiai spėja, kad dėl to kalta … religija. Esą azerbaidžaniečiai – musulmonai, armėnai – krikščionys, vadinasi, Vakarų simpatijos linksta svetimas teritorijas atiminėjantiems, Kremliaus kišenėje sėdintiems, bet krikščionybę atstovaujantiems armėnų separatistams.

Tokių dvigubų standartų neturėtų būti. Bet jie, deja, egzistuoja. Azerbaidžaniečiai teisūs: Europa atsainiai žiūri į Kalnų Karabacho priklausomybės reikalus ir linkę ignoruoti daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių teises.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org, www.slaptai.lt

Vilnius – Baku – Terteras – Vilnius

2016-12-15; 09:12   

Aktualijos

Gintaras Visockas

Analizuoti Armėnijos ir Azerbaidžano tarpusavio santykius nėra lengva, nes Europoje vis dar gajus mitas, esą krikščionys armėnai – visuomet teisūs, o musulmonai azerbaidžaniečiai – ne.

Kubos „Memorialinio genocido komplekso” direktorė Saida Abasova ir žurnalistas Gintaras Visockas.

Todėl kiekvieną pasakojimą apie armėnų – azerbaidžaniečių nesutarimus derėtų pradėti nuo mažytės eksursijos į praeitį. 

Pirma, ką būtina žinoti – tai šiandieninėje Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė. Akivaizdu, kad Armėnija – klusni kaimynines šalis puldinėjančios dabartinės agresyviosios Rusijos sąjungininkė. Armėnija dabar visiškai priklausoma nuo Kremliaus užgaidų. 

Dar verta žinoti, kad rusišką bazę Armėnija įsileido savo noru. Armėnų niekas neprievartavo įsileisti rusų kareivius kaip mus, sakykim, 1940-aisiais. Armėnai patys linkę bendradarbiauti su Maskva ne tik ekonominiuose, politiniuose, bet išskirtinai ir kariniuose reikaluose. Tad nereikia būti naiviems, kad nesuprastume: Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano 1991 – 1994 –aisiais armėnai atėmė išskirtinai rusų kariškių padedami. Būtų kvaila manyti, kad mažytė Armėnija be Rusijos pagalbos būtų pajėgi įveikti kur kas didesnį, galingesnį Azerbaidžaną.

Antrasis mitas – esą armėnai Kalnų Karabache gyveno nuo seniausių laikų. Į azerbaidžaniečių žemes jie buvo dirbtinai perkeliami keliais etapais dar tais laikais, kai dėl įtakos Turkijai (Osmanų imperijai), Azerbaidžanui ir Gruzijai galynėjosi carinė Rusija, Iranas ir kai kurios Europos valstybės, neišskiriant ir JAV. Rusijos carai ir imperatoriai, o paskui – ir bolševikinės Rusijos generaliniai sekretoriai, buvo suinteresuoti tuometinius Azerbaidžano regionus atskiesti sau palankiais, ištikimais armėnais, atkeliamais, pavyzdžiui, iš Osmanų imperijos ar Irano. Kad Kalnų Karabachas ilgus šimtmečius nebuvo matęs daug armėnų, byloja toks faktas – buvęs Irevanės chanatas (dabartinis Jerevanas) dar 20 amžiaus pradžioje buvo išskirtinai azerbaidžaniečių apgyvendintas kraštas.

Belieka išsiaiškinti, kodėl iš Osmanų imperijos ar Irano į Azerbaidžaną masiškai perkeliami armėnai buvo ištikimi Rusijos imperatoriams ir sovietinės Rusijos sekretoriams. Už ištikimybę armėnams Rusija pažadėjo teritoriją, kurioje jie esą galės įsikurti amžiams įkurdami savąją valstybę. Kad armėnai troško turėti savąją valstybę, – nieko smerktino. Smerkina tik tai, kad jie sumanė įkurti savo valstybę akivaizdžiai svetimose teritorijose. Smerkina ir tai, kad savąją valstybę jie kūrė naudodami klastą, intrigas ir jėgą – išstumdami vietinius gyventojus. Ne tik išvydami, bet ir žudydami…    

Skaitytojų dėmesiui – vienas iš tokių pavyzdžių. 1918-aisiais metais azerbaidžaniečiai, kaip ir lietuviai, latviai bei estai, atkūrė savo valstybę. Tačiau azerbaidžaniečiams mažiau pasisekė nei mums, Baltijos šalims. Neprabėgus nė keleriems metams bolševikai azerbaidžanietišką laisvės troškimą paskandino kraujo jūroje. Bolševikams talkino teroristinės armėnų grupuotės. Talkino aktyviai, noriai.

Taigi 1918-ųjų metų balandžio – gegužės mėnesiais Azerbaidžane susiklostė ypatingai sudėtinga padėtis. Rusijos bolševikai, padedami armėnų teroristiniam judėjimui „Dašnakcutiun“, siautėjo visame Azerbaidžane.

Istorijos šaltiniai byloja: vien tik Kubos regione 1918-ųjų pavasarį nuo žemės paviršiaus nušluoti 167 azerbaidžaniečių kaimai. Tomis tragiškomis dienomis Kuboje gyvybių neteko per 4 tūkst. azerbaidžaniečių tautybės žmonių, įskaitant ne tik vyrus, bet ir moteris, vaikus. Beje, skriaudžiami buvo ne tik Kuboje gyvenę azerbaidžaniečiai. Žiaurių išpuolių aukomis tapo visos Kuboje gyvenusios tautos – lezginai, tatai, avarai, kryzai…

Panaši situacija klostėsi beveik visoje Azerbaidžano teritorijoje. Sakykim, 1918-aisiais Azerbaidžano sostinėje Baku per vieną savaitę kovo – balandžio  mėnesiais gyvybių neteko daugiau nei 12 tūkst. azerbaidžaniečių.

Suvokti, ko siekė pogromų organizatoriai, – nėra sunku. Vienintelis jų tikslas – užgrobti kuo daugiau azerbaidžanietiškų žemių. „Dašnakcutiun“ ir bolševikai teturėjo vieną tikslą – iš Baku, Kubos, Karabacho, Šemahos, Nahičevanės, Lenkorano, Geokčajaus, Džavado, Zangezuro, Saljano rajonų išstumti kuo daugiau vietinių gyventojų azerbaidžaniečių, kad šios teritorijos liktų tuščios. Kalbant be užuolankų, žudyta vardan galimybės įsitvirtinti nužudytųjų žemėse.

Azerbaidžano Ypatingoji Tyrimo Komisija, kurią 1918-ųjų vasarą sudarė tuometinė Azerbaidžano Vyriausybė, siekdama kuo smulkiau ir tiksliau nustatyti visas balandžio – gegužės mėnesių tragedijos aplinkybes, konstatavo: „… Kubos įvykiai buvo tik viena iš sudedamųjų žymiai platesnio armėnų nacionalistų įgyvendinamo plano dalių – šiuose kraštuose iki minimumo sumažinti musulmonų gyventojų, kad vėliau ten būtų galima kurti savo valstybę“.

1918-aisiais metų surašymai skelbia, kad Kubos regione daugumą sudarė azerbaidžaniečių tautybės žmonės. Visi kiti – lezginai, tatai, avarai, budugai, kryzai, džekai, žydai – sudarė mažumą. Remiantis 1916-ųjų surašymu, Kubos rajonuose gyveno 64, 15 proc. azerbaidžaniečių, 24,77 proc. – lezginų, kryzų, avarų. Žydai sudarė 7,58 proc., rusai – 2,71 proc. visų gyventojų. Armėnų tuo metu Kuboje buvo labai mažiai – tik 0,76 proc. Dar tiksliau skaičiuojant, armėnų Kuboje anuomet gyveno vos 500 žmonių.

Apie 1918-ųjų žiaurumus šiose Azerbaidžano teritorijose būta informacijos. To meto azerbaidžaniečiai priešinosi okupantams ne tik ginklu, bet ir informuodami Vakarų visuomenę, kas gi iš tiesų dedasi šiame regione. Azerbaidžano vyriausybė kaupė informaciją, ją vertė į Europos tautų kalbas, bandė kuo plačiau paskleisti tiek JAV, tiek Europoje, kadangi armėnų propaganda priešingai traktavo 1918-ųjų įvykius.

Štai kaip 1918-ųjų įvykius vertino, pavyzdžiui, Ronaldas Makas Donelas, Didžiosios Britanijos vicekonsulas, 1918-aisiais rezidavęs Azerbaidžano sostinėje Baku. Konfidencialioje 1918-ųjų gruodžio 5-osios depešoje, siunčiamoje į Londoną (ji saugoma Didžiosios Britanijos užsienio reikalų archyve), rašė:

„Tuo metu aš pareiškiau protestą Armėnų Nacionalinei Tarybai, ir šiandien tvirtinu, kad jie padarė vieną iš pačių didžiausių klaidų savo istorijoje, palaikydami prieš musulmonus nusiteikusius bolševikus. Visa kaltė už šią politiką krenta armėnų politinei organizacijai „Dašnakcutiun“. Be armėnų paramos bolševikai niekad nebūtų drįsę pradėti karinius veiksmus prieš musulmonus“.

Azerbaidžanui tų metų pavasaris – vienas iš tragiškiausių istorijos puslapių. Tačiau azerbaidžaniečių istorikai šia tema intensyviai domėtis pradėjo tik po 1991-ųjų – subyrėjus Sovietų Sąjungai bei Azerbaidžanui atgavus nepriklausomybę.

2007-aisiais šiuose tyrinėjimuose būta rimto lūžio. Būtent tais metais Kubos mieste aptiktos masinės kapavietės, bylojančios apie 1918-aisiais pralietą kraują.  

Ištyrus masines kapavietes Azerbaidžano vadovybė pasirašė potvarkį įkurti toje teritorjoje muziejų. Įsakas pasirašytas 2009-aisiais. „Memorialinis genocido kompleksas“ pastatytas 2012 – 2013 metais. Oficiali muziejaus atidarymo data – 2013-ieji. Muziejų sudaro kelios ekspozicijos: čia rasite dokumentų apie 1918-ųjų pogromus kopijų, nuotraukų, kuriose išfiksuota Kuba iki tragedijos, pasakojimų apie žuvusius žymius Kubos visuomenės, politikos, kultūros veikėjus, Kubą nuo smurtautojų gynusius kariškius profesionalus bei savanorius, to meto žymių pasaulio visuomenės veikėjų atsiliepimus apie Azerbaidžaną ištikusią nelaimę…

Kubos kompleksas – įspūdingas. Panašus į Tuskulėnų aukų kompleksą Vilniuje. Konstrukcija turi aštrius kampus, simbolizuojančius skausmą. O tai, kad po žeme įrengtos muziejaus ekspozicijos iškyla į paviršių, tarsi byloja senąją išmintį – kaip beslėptum tiesą, o ji vis tiek iškils į paviršių. Paslėpti tiesos neįmanoma.

Muziejus neturi puošybos elementų. Santūrumas dar labiau išryškina to meto tragizmą.

XXX

Šių metų spalio mėnesį istorikui Algimantui Liekiui ir žurnalistui Gintarui Visockui kaip Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo dalyviams ir International Eurasia Press Fund svečiams buvo sudaryta galimybė aplankyti Kuboje jau trejetą metų veikiantį „Memorialinį genocido kompleksą“. Kelionėje į Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Vilnius – Baku – Kuba – Vilnius

Informacijos šaltinis – www.draugas.org ir www.slaptai.lt

(Bus daugiau)

2016-12-14; 06:10

 

Politinės intrigos

Visi žinome posakį, jog, vadovaujantis protu, Rusijos neįmanoma suvokti. Taip, diktatorių, sukčių, saugumiečių ir karo nusikaltėlių valdomos šalies elgesį perprasti keblu.

Bet juk ši nieko gero nežadanti sentencija tinka ir demokratinėms šalims. Pavyzdžiui, kaip suprasti JAV, kuri išleido milijonus dolerių, kol išsirinko prezidentą, bet iki šiol nežino, kokių priešrinkiminės kampanijos metu duotų pažadų jis laikysis, o kokius atmes kaip nereikalingus?

O kaip, sakykit, perprasti Prancūziją, kuri taip pat apimta rinkimų karštinės – ieško geriausio kandidato į Prezidento postą? Pagirtina, kad prancūzai ieško geriausiojo. Bet prancūziškas rinkimines batalijas komentuojantys politikos apžvalgininkai apgailestauja: „Ir vis dėlto mes nežinome, ar išrinktasis asmuo laikysis priešrinkiminės kampanijos metu duotų įsipareigojimų“. Kaip galima nežinoti pačio svarbiausio dalyko? Jei tikrai prancūzų rinkėjai neturi garantijų, kad, tapęs šalies vadovu, žmogus kardinaliai nepakeis nuostatų, tai Pranūzijai tikriausiai dar anksti vadintis demokratine, civilizuota šalimi.

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos taip pat nepriskirsi prie valstybių, kurios vadovautųsi sveiku protu. Mūsų statistika sako, kad Lietuvą paliko trečdalis piliečių. Lietuvoje mūsų teliko vos du milijonai. Bet ar mums skauda, kad mes taip sparčiai nykstame? Ar mes visi, įskaitant ir visas valdžias, bent pirštelį pajudinome, kad atitolintume lietuvių tautos išnykimą?

Štai politologas Kęstutis Girnius spaudoje (delfi.lt) visai neseniai pareiškė, kad Rusijos karinė agresija prieš Lietuvą lygi nuliui. Žodžiu, pavojaus – jokio arba jis minimalus. Kaip suprasti, ko siekia politologas, dalindamas tokias prognozes? Jam labai svarbu bet kokia kaina išsiskirti, priešgyniauti? Bet juk mes visi šiandien privalėtume matyti Rusijos keliamus pavojus. Europoje jau ir taip daug idiotų bei niekšų, nematančių Rusijos agresyvumo. Kas nutiks, jei dar patys liausimės matyti Rusijos nusikaltimus?

Šių eilučių autoriui priimtinesnė politinėmis temomis rašančio Arkadijaus Vinokuro (alfa.lt) pastaba: „Reikia būti kvailiu arba išdaviku, kad nematytum Rusijos režimo keliamos grėsmės pasaulio taikai“.

Taip pat įsimintini Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus BBC laidoje „Hard Talk“ išdėstyti nuogastavimai, jog Baltijos šalims ypač pavojingas laikotarpis, kai JAV prezidentas Barakas Obama trauksis iš posto, o naujasis dar nebus ištaręs prezidento priesaikos žodžių. Bet net ir po to Lietuva nėra absoliučiai saugi, nes, ministro L.Linkevičiaus žodžiais tariant, „Rusija sėkmingai plauna Europai smegenis“.

Įsidėmėtinas ir į pensiją išėjusio amerikiečių generolo Džako Keono pareiškimas, kad „Vladimiras Putinas artminiausiu metu gali bandyt įsiveržti į Baltijos šalis“. Keturių žvaigždučių generolo žodžius, esą V.Putinas norėtų mesti iššūkį Donaldui Trampui, tikrindamas Amerikos nusiteikimą laikytis sąjungininkams duotų įsipareigojimų, citavo daugelis lietuviškųjų žiniakslaidos priemonių.   

Taip pat svarbi žinomo britų eksperto Edvardo Lukaso išdėstyta nuomonė (BNS), kad dabar „Europos saugumo padėtis – pavojingiausia nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios“. Tas pavojus stiprėja dar ir dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje jau pasigirsta abejonių, ar verta Estijoje dislokuoti gausius britų dalinius, nes, matot, toks žingsnis erzins Rusiją. E.Lukasas teisingai pastebi: „mąstymas, esą negalima per daug provokuoti Rusijos, – pragaištingas“. Jis trukdo ruoštis gynybai.

Lietuvai vertėtų smulkiau išmanyti ir Kaliningrado srities realijas. Ar suvokiame, kaip gausiai militarizuotas šis Rusijos anklavas? Rusų kariaunos ten – kaip skruzdėlių milžiniškame skruzdėlyne. Iš viso – apie 225 tūkst. rusų karių. Pridėkime branduolines galvutes galinčias nešti „Iskander“ raketas, naujausias zenitines raketų sistemas S-400 „Triumph“, Baltijos jūroje patruliuojančius rusų karo laivus su moderiais, galingais raketų kompleksais „Bastion“, – ir turėsime tikrąjį vaizdą.

Bet įtartiniausia, kad į šią sritį nuolat permetami desantininkų daliniai, ir tada buvusioje Mažojoje Lietuvoje pradedamos pratybos, kurių tikslas – neleisti NATO pajėgoms ateiti į pagalbą užpultoms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Per pastaruosius trejetą metų rusai buvusioje Mažojoje Lietuvoje surengė dešimt tokio pobūdžio pratybų.

Politologo K.Girniaus šalininkams nepakenktų žinoti ir apie Rusijos karių invaziją Baltarusijon. Kol kas – taikią. Ir vis tik kokiais sumetimais vadovaujasi Kremlius, šioje kaimyninėje šalyje ženkliai didindamas karinių krovinių srautus? Lyginant su 2015-aisiais, tie srautai padidėjo 33 kartus. Lyginant su 2016-aisiais – net 83. Internetinio leidinio Apostrof žurnalistas Andrėjus Sartarovičius retoriškai klausia, kam Vladimirui Putinui prireikė į Baltarusiją siųsti tokią skaitlingą savo armadą? Teisingi atsakymai tik keli: arba ruošiasi iš Baltarusijos pusės pulti Ukrainą, arba Kremliaus planuose numatyta Baltarusijos teritoriją panaudoti puolant Lietuvą. Arba abu variantai – tuo pačiu metu.

Mums mažai žinomo leidinio žurnalistas dar primena, kad Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka jau neturi galimybių rimtai priešintis šioms Kremliaus užmačioms. Baltarusijoje daugumą jau sudaro ne baltarusių, o rusų kariai. 2017-ųjų rugsėjo mėnesį Rusija planuoja Baltarusijos teritorijoje surengti milžiniškas karines pratybas „Vakarai – 2017“. Jei ginkluotė geležinkeliais ir lėktuvais į Baltarusiją gabenama būtent šioms reikmėms, – pusė bėdos. Bet ar turime garantijų, kad puolamojo pobūdžio pratybos netaps tikra invazija?

Juolab kad į viešumą jau prasprūdo užuominų, esą Kremlius zonduoja baltarusių nuotaikas prisijungti Lietuvą. Pastarąjį dešimtmetį baltarusiams buvo į galvas kryptingai kalama, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi baltarusiška, kad Vytautas Didysis – baltarusis, o Vilnius – baltarusiškas miestas. Šis ilgokai puoselėtas ir iki šiol tebepuoselėjimas mitas Kremliui gali praversti raginant Minską susigrąžinti „savo istorines žemes“.

Dar nekenktų įsidėmėti buvusio KGB karininko, šiuo metu Amerikoje gyvenančio ir ekonomikos ekspertu dirbančio Jurijaus Šveco ukrainietiškam leidiniui gordonua.com išguldytą įžvalgą, jog Kremlių sutramdyti įmanoma tik jėga. Jokie įtikinėjimai, jokios derybos, jokie dvišaliai susitikimai, jokie skambučiai neprivers atsitraukti V.Putino, kol jam nebus parodytas tvirtas kumštis. Pasak buvusio KGB karininko, Kremlius gerbia tik jėgą. V.Putinas iškart apsiramins supratęs, kad „gaus į dantis vos tik užsimojęs“.  

Informacijos šaltinis – JAV lietuvių laikraštis www.draugas.org (Čikaga).

2016-11-29; 09:30

 

Aktualijos

„Azerbaidžano valstybė yra tolerantiška visoms nacijoms, neišskiriant net armėnų tautos, nors niekas negali nuginčyti fakto, kad būtent Armėnija yra okupavusi azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą… Azerbaidžane šiandien gyvena per 30 tūkst. armėnų tautybės žmonių, tačiau jų teisės šioje šalyje nepažeidžiamos, neignoruojamos, nepaminamos. Azerbaidžane gyvenantys armėnai jaučiasi pilnateisiais šios valstybės piliečiais, kuriems niekas nepriekaištauja dėl to, kad jie – armėnai… Nėra nė vienos priežasties, kuri neleistų armėnams ir azerbaidžaniečiams draugiškai gyventi Kalnų Karabache… Visiškai nepagrįsti rasistiniai pareiškimai, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai vieni kitų taip stipriai nekenčia, kad jau niekada nepajėgs taikiai gyventi kartu…“ 

Dėl Armėnijos - Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.

Šie žodžiai paimti iš viešo laiško, adresuoto Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui ir Azerbaidžano prezidentui Ilhamui Alijevui. Laiškas išsiųstas šių metų lapkričio 8 dieną.

Kodėl jis svarbus? Jį pasirašė ne tik Kalnų Karabacho azerbaidžanietiškos bendruomenės narys Rovšanas Rzajevas, Baku valstybinio universiteto profesorius Kamilis Salimovas ir visuomeninės organizacijos „Parama stiprinant ryšius su visuomene“ pirmininkė Šalalia Gasanova.

Po šiuo laišku puikuojasi ir trijų armėnų pavardės. Omenyje turimas žmogaus teisių gynėjas Vage Avetianas, visuomeninės organizacijos „Nacionalinis išsivadavimo judėjimas“ pirmininkas Vaanas Martirosianas ir žurnalistas, nevyriausybinės organizacijos „Meridianas“ vicepirmininkas Siuzanas Džaginianas.

Taigi kol Minsko derybų grupė iš Jungtinių Tautų Saugumo Organizacijos imituoja derybas, nepajėgdama jų pajudinti iš vadinamojo „mirties taško“, iniciatyvos imasi pati … Armėnijos visuomenė. Būtent. Gausėja armėnų, drįstančių viešai prabilti apie didžiąją Armėnijos klaidą, neleidžiančią jai nei morališkai, nei ekonomiškai atsigauti, – Kalnų Karabacho okupaciją. Vis dažniau patys armėnai tvirtina, jog metas grąžinti Azerbaidžanui tai, kas iš jo buvo atimta neteisėtai, naudojant grubią karinę jėgą.

Jau atsiranda net armėnų, kurie išdrįsta padėti gėlių prie Hodžaly aukų paminklo Azerbaidžano sostinėje Baku (armėnų separatistų pajėgos kartu su rusų armijos daliniais išžudė beveik visus azerbaidžanietiško Hodžaly miesto gyventojus 1992 metų vasario mėnesį). Pavyzdžiui, šių metų rudenį žymi Armėnijos žurnalistė, visuomenės veikėja Siuzan Džaginian, viešėdama Baku, pagerbė Hodžaly aukų atminimą, padėdama puokštę gėlių prie Hodžaly aukų monumento Azerbaidžano sostinėje. 

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.

Azerbaidžano sostinėje surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kalnų Karabacho klausimu ji net pasakė, kad šiandieninis Armėnijos vadovas Seržas Sargsianas nėra Armėnijos prezidentas. Jis – okupantas.

Armėnų tautybės visuomenininkai, žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai Vage Avetianas ir Vaanas Martirosianas, šį rudenį dalyvaudami oficialiuose Baku renginiuose dėl Kalnų Karabacho konflikto, taip pat negailėjo kritikos šiandieninei Armėnijos valdžiai. Jie apgailestavo, kad armėnų vaikai nuo pat mažens mokomi nekęsti azerbaidžaniečių. Pasirodo, armėnų moksleiviams nuo mokyklinės lentos kalama į galvą, girdi, armėnai ir azerbaidžaniečiai niekad nepajėgs draugiškai sugyventi, jog azerbaidžaniečiai – mirtini jų priešai. Visuomenininkai, žmogaus teisių gynėjai priminė, kad Seržo Sargsiano klika, valdanti šalį, yra išeiviai iš Kalnų Karabacho, dalyvavę kariniuose veiksmuose užgrobiant šią teritoriją, todėl dabartiniam Armėnijos prezidentui taikus Kalnų Karabacho grąžinimas tikriesiems šeimininkams nėra priimtinas.

Tarptautinės konferencijos dalyviai pastebėjo, kad Armėnijoje vis daugiau žmonių, kurie pradeda suvokti, jog Kalnų Karabacho okupacija šaliai neatnešė laimės – tik bėdas, skurdą ir tarptautinę izoliaciją.

Pasibaigus konferencijai jos dalyviai ir parašė viešą laišką, adresuotą Armėnijos ir Azerbaidžano vadovams.

Be kita ko, laiške pabrėžiama, kad po Sovietų Sąjungos griūties Azerbaidžanas ir Armėnija paskelbė atkuriančios savo nepriklausomybę. Tačiau tarptautinė teisė, įskaitant sienų neliečiamumo principą, deja, Pietų Kaukaze neįsigalėjo. Prieš 25-erius metus tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilo karas, kurio sukeltos pasekmės iki šiol nelikviduotos.

Armėnų ir azerbaidžaniečių politikos ir visuomenės veikėjų pasirašytame laiške apgailestaujama, kad „augantis armėnų ir azerbaidžaniečių jaunimas iki šiol priverstas žvelgti vienas į kitą per snaiperių taikiklius“. 2016-ųjų metų balandžio įvykiai, kai kilo rimti kariniai susidūrimai tarp fronto liniją saugančių abiejų pusių karinių dalinių, – byloja, kokia trapi taika šiame regione.

Laiške rašoma: „Armėnų ir azerbaidžaniečių tautos pavargo nuo šio konflikto ir nebenori daugiau kentėti dėl neapibrėžtos padėties. Naivu manyti, kad konfliktą dėl Kalnų Karabacho gali kas nors kitas išnarplioti. Mes, armėnai ir azerbaidžaniečiai, privalome imtis šios iniciatyvos“.

Laišką pasirašiusieji armėnai ir azerbaidžaniečiai pateikia konkrečių pasiūlymų. Pirmiausia „reikia liautis imitavus derybas“. Laišką parirašiusiųjų manymu, tik okupacijos padarinių likvidavimas duotų rimtą postūmį Armėnijos ekonomikos sustiprėjimui. Taip pat leistų į savo namus sugrįžti priverstiniams pabėgėliams. 

Kur ieškoti abiems pusėms priimtinos išeities? Pats realiausias abipusis kompromisas – įkurti autonominę Kalnų Karabacho respubliką Azerbaidžano sudėtyje, kur būtų garantuotos tiek armėnų, tiek azerbaidaniečių, tiek visų kitų tautų teisės. Tarpusavio santykius Jerevanas ir Baku privalo konstruoti remdamasis  tarptautine teise, civilizuotomis normomis ir Jungtinių Tautų saugumo organizacijos rezoliucijomis. Abi pusės privalo gerbti tiek Armėnijos, tiek Azerbaidžano teritorinį vientisumą.

Šis laiškas teikia vilčių. Nereikia manyti, kad visi armėnai – aršūs Kalnų Karabacho okupacijos šalininkai. Tiesa, Armėnijos prezidentas S.Sargsianas neseniai pareiškė, kad be tiesioginio Kremliaus įsakymo jis nesitrauksiąs iš Kalnų Karabacho. Kas tai – bandymas bėgti nuo asmeninės atsakomybės ar niūri realybė, bylojanti, kur slypi tikrosios konflikto priežastys?

2016.11.29; 05:05

Gordijo mazgas

Nesijaučiu turįs teisę kategoriškai vertinti JAV prezidento rinkimų kampanijos. Niekad nesu buvęs Amerikoje. Todėl būtų keista, jeigu svaidyčiausi kategoriškais patarimais, kokį prezidentą amerikiečiai privalėjo išsirinkti.

Ir vis dėlto JAV prezidento rinkimai Lietuvai svarbūs. Drįstu manyti – gyvybiškai svarbūs. Patys svarbiausi. Svarbesnių negali būti. Būtent nuo jų priklauso, ar galime nebijoti imperinių Kremliaus užgaidų. Jei Prancūzija, Vokietija ar Italija išsirinktų akivaizdžiai prorusišką valdžią – būtų mirtinai pavojinga. Bet ne taip pavojinga, jeigu Amerika išsirinktų imperinius tikslus puoselėjančiam Kremliui palankų vadovą. Todėl turiu bent jau moralinę teisę svarstyti, koks JAV vadovas Lietuvai būtų palankiausias. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus centre prie Rotušės rūmų sienos prikalta paminklinė lenta, skelbianti, kad „Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“. Šie žodžiai patvirtinti JAV prezidento parašu. Todėl turiu vienintelį klausimą ponui Donaldui Trampui: „Ar jo prezidentavimo metu oficialusis Vašingtonas mūsų neprietelius traktuos Amerikos nedraugais?“

Kamuoja blogos nuojautos bei įtarimai: D.Trampui tiesiog nerūpi Baltijos valstybės. Net jeigu jis ir tvirtins, kad JAV politika dėl NATO šalių saugumo nesikeis, ar galima aklai pasitikėti žmogumu, kuris rinkiminės kampanijos metu tiek daug sykių keitė savo nuomonę? Mano supratimu, taip elgtis, kaip rinkiminių ginčų metu elgėsi D.Trampas, negalima niekur – nei namuose, nei, juolab, didžiojoje politikoje.

Kur tai matyta: vieną dieną sako, kad jo varžovė Hilary Klinton yra pakenkusi šaliai, po rinkimų jau kitaip: ji – Amerikai nusipelnusi moteris. Suprantu, politika – ne medicina. Politikoje galimi ir sutirštinimai, ir didelės paklaidos, ir užgauliojimai. Kaip be jų? Bet ribos, kurių peržengti nevalia, – taip pat turėtų egzistuoti. Mano supratimu, taip viešai klaidinti rinkėjų negalima. Akiplėšiškai viešai milijonus rinkėjų klaidinęs žmogus turėtų būti teisiamas už melą. Privalėtų sumokėti ne tik milžinišką baudą, bet ir sėsti į kalėjimą. Ilgam.

Jeigu aš, žurnalistas, taip elgčiausi rašydamas straipsnius, kaip D.Trampas elgėsi rinkiminės kampanijos metu, seniausiai būčiau nubaustas už šmeižtą, dezinformaciją ir įžeidimus. Bet štai kandidatui į JAV prezidento postą, pasirodo, – meluoti leidžiama. Nes to, girdi, nedraudžia įstatymai. Tai, po velnių, priimkite įstatymą, numatantį atsakomybę už akivaizdų melą politikoje. Ar šalis gali vadintis civilizuota ir demokratine, jei jos įstatymai nenumato specialios atsakomybės už akivaizdžius klaidinimus didžiojoje politikoje ypač svarbiu laikotarpiu – rinkimų metu? Versle meluoti – draudžiama, spaudoje sakyti netiesą – draudžiama, teismo, notarų, bankų, draudimo kompanijų apgaudinėti negalima, o klaidinti šimtus milijonų rinkėjų, šitaip juos papirkinėti, – leistina? Tokie demokratijos „privalumai“ labai abejotini.

Tiesa, viešojoje erdvėje gausu svarstymų, gal vis tik D.Trampas bus geras prezidentas? Juk kadaise amerikiečiai abejojojo Ronaldo Reigano tinkamumu užimti JAV prezidento postą. Girdi, jis tėra … antrojo plano aktorius. Vėliau paaiškėjo, kad vesternuose filmavęsis vidutinių gabumų aktorius gali tapti labai geru JAV prezidentu.

Panašiai nutiko ir Lietuvoje: prieš rinkimus buvau vienas iš tų, kurie stipriai abejojo, ar Dalia Grybauskaitė taps gera šalies vadove. Šiandien prisipažįstu – apsirikau. Tas apsirikimas – labai malonus.

Žodžiu, viltis, jog D.Trampas irgi gali būti puikus prezidentas, – neišblėso. Juolab kad kai kurie jo pareiškimai – logiški. Galvoje turiu svarstymus dėl gynybos reikmėm skiriamų lėšų. Kodėl beveik viena Amerika rimtai susirūpinusi savo kariuomenės pajėgumais? Kodėl dauguma NATO narių, įskaitant ir Lietuvą, savo kariuomenei nesukrapšto tų dviejų procentų nuo BVP? D.Trampas teisus: jei, sakykim, Lietuva nesilaiko įsipareigojimo skirti 2 proc. kariniam biudžetui, kodėl Vašingtonas privalo laikytis duoto žodžio?

D.Trampo dėka išryškėjo rimta Europos dviveidystė. Europa pastaruosius dešimtmečius elgėsi kaip parazitė, išnaudojanti Ameriką. Vadovaudamasi principu – blogiausiu atveju JAV vis tiek gelbės, – ES lyderiai karinius reikalus apleido, visą dėmesį sukoncentruodami tik į ekonomiką. Be to, užuot visur ir visada demonstravę dėkingumą Vašingtonui, kad šis savanoriškai sutiko vilkti globėjo naštą, ES lyderiai drįsdavo dar purkštauti, kam gi Amerikos slaptosios tarnybos klausosi Pracūzijos ir Vokietijos vadovų telefoninių pokalbių. Kartais net atvirai priekaištaudavo: ES geriau gyventų, jei Europoje būtų kuo mažiau Amerikos.

Dabar, vos tik D.Trampas užsiminė apie galimybę trauktis iš Europos, ES vadovai ne juokais išsigando. Suprato, kad gali likti be patikimos apsaugos. Ėmė suvokti, kad, pasitraukus Amerikai, ES teritorijoje šeimininkaus Kremlius. O Rusijos ranka tikrai nebus tokia minkšta ir atlaidi kaip amerikietiškoji. Tad D.Trampo pareiškimai – tarsi šaltas dušas, europiečius blaivinantis nuo linksmų ir nerūpestingų pagirių.

Deja, priešrinkiminė D.Trampo kampanija leidžia įtarti, kad neatmestinas ir pats blogiausias variantas: bus blogiau nei įsivaizduojame. Juk Barakas Obama buvo neryžtingas prezidentas, kaip ir visi Vakarai – nesuprato Rusijos, neįžvelgė jos tikrųjų kėslų, imperinių ambicijų. Būtent B.Obamos vadovavimo laikais JAV neįvykdė įsipareigojimo garantuoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į branduolinį nusiginklavimą.

Naujai išrinktasis JAV prezidentas veikiausiai dar mažiau rūpinsis Baltijos šalių reikalais, jų saugumu. Suvokti tikruosius D.Trampo ketinimus galėtume skubiai ir ženkliai padindami finansavimą Lietuvos krašto apsaugai.  Štai tada ir sužinosime, kaip į Lietuvos pastangas apsiginti reguoja D.Trampo komanda.

Jeigu ir tai nepadės, vadinasi, turėsime patį blogiausią variantą, apie kurį yra rašęs istorikas, JAV ir Rusijos santykių specialistas Jurijus Felštinskis: „Rinkiminės kampanijos metu D.Trampas elgėsi labai panašiai, kaip Amerikoje elgiasi Rusijos įtakos agentai“ (ukrainiečių leidinys gordonua.com).

Informacijos šaltinis – www.draugas.com

2016.11.20; 04:22

Fotoreportažai

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs videoreportažų bei straipsnių, pasakojančių apie 2016-ųjų rugsėjo mėnesio kelionę į Azerbaidžaną. Tačiau prie šios temos norėtųsi dar ne sykį sugrįžti (netrukus bus paskelbti dar trys straipsniai).

Kodėl toks dėmesys būtent šiai kelionei? Ši išvyka į buvo ypatingai turininga. Kartu su istoriku Algimantu Liekiu turėjome galimybę ne tik dalyvauti Baku Tarptautinio Humanitarinio Forumo renginiuose, bet ir aplankyti du Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą (kelionėse į Terterą ir Kubą mus lydėjo International Eurasia Press Fund atstovai Ramilas Azizovas ir Ajazas Mirzojevas).

Viešėdami Tertere išvydome, kaip gyvena armėnų kariškių nuolat apšaudomi Maragos, Kapanly, Gasan Gaja gyvenviečių žmonės. Matėme jų apgriautus arba visiškai sugriautus namus. Kalbėjomės su apšaudymų košmarą patyrusiais vaikais. Sužinojome, kaip azerbaidžaniečiai mokosi saugotis žemėje paslėptų minų. Išgirdome daug įsimintinų istorijų – ir graudžių, ir linksmų, ir pamokančių, viltingų. Bet labiausiai mus žavėjo Tertero žmonių ryžtas neatiduoti priešui nė pėdos gimtosios savo žemės…

O štai Kubos regione aplankėme „Memorialinį genocido kompleksą“. Muziejaus eksponatai byloja apie 1918-ųjų metų azerbaidžaniečius ištikusią tragediją. Tos tragedijos kaltininkai – ir bolševikai, ir armėnų teroristinių organizacijų smogikai.

Taip pat turėjome galimybę pasišnekėti su Kubos regione gyvenančių trijų tūkstančių žydų bendruomenės vadovybe, kuri didžiavosi draugiškai sugyvenanti su broliais azerbaidžaniečiais.

Sugrįžus į Azerbaidžano sostinę Baku mus pasitiko International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Jis išsamiai papasakojo apie savo jau senokai veikiančios organizacijos tikslus. Uždavinių – daug. Jie visi – prasmingi, taurūs, humanistiniai. Vienas iš pačių svarbiausiųjų – susigrąžinti armėnų bei rusų kariškių okupuotą Kalnų Karabachą bei septynetą gretimų rajonų. Tada maždaug milijonas priverstinių azerbaidžaniečių pabėgėlių galėtų grįžti į gimtuosius namus. Bet kad tarptautinė bendruomenė, pasak U.Mirzojevo, vis dar abejinga Azerbaidžano skausmui… 

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – per 40 unikalių Gintaro Visocko nuotraukų.

« ‹ 2 iš 2 › »

2016.11.13; 06:48

Videonaujienos

umudas-mirzojevas
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas. Slaptai.lt nuotr.

Tai – antrasis video pokalbis su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu. Emocingas interviu. 

Fondo vadovo U.Mirzojevo teigimu, Azerbaidžaną labiausiai glumina europietiški dvigubi standartai. Jau daugiau nei dvidešimt metų, kai Azerbaidžanas taikiai, vadovaudamasis tarptautinėmis normomis, siekia susigrąžinti Kalnų Karabachą. Beveik visos tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad Kalnų Karabachas (lietuviškai – Juodasis Sodas) privalo grįžti teisėtam šeimininkui. Pripažįsta net ir tai, kad Kalnų Karabachas buvo okupuotas iš ten išvejant bei žudant azerbaidžaniečius. Jungtinės Tautos paskelbė keturias specialias rezoliucijas, įpareigojančias armėnų separatistus pasitraukti iš Kalnų Karabacho. O kokia nauda iš šių tarptautinių „pastangų“? Jokios naudos.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Fondo vadovo U.Mirzojevo manymu, tarptautinė bendruomenė elgiasi nesąžiningai: nepadeda Azerbaidžanui susigrąžinti prarastų teritorijų ir trukdo Azerbaidžanui pačiam atsiimti tai, kas jam priklauso. Tokia Vakarų taktika – nesąžininga. Europa kartais mielai narplioja mažytes, menkutes problemėles. Užuot principingai, atkakliai gynusi daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių prigimtinę teisę grįžti į gimtuosius namus, ji puola energingai rūpintis vienu kitu azerbaidžaniečiu, kurio žmogaus teises neva pažeidžia oficialusis Baku.

Paprašytas įvertinti Minsko derybininkų veiklą narpliojant Kalnų Karabacho klausimą ponas U.Mirzojevas buvo kategoriškas: tie derybininkai ne padeda, o trukdo Azerbaidžanui susigrąžinti prarastą teritoriją.

Derybininkai elgiasi taip, tarsi būtų turistai: visur važinėja, skaniai valgo, gyvena prašmatniausiuose viešbučiuose, mėgaujasi solidžiais honorarais, bet kad iš jų veiklos naudos tėra tiek, kiek iš ožio – pieno. Ponas U.Mirzojevas įsitikinęs, kad tokie derybininkai neturi nei garbės, nei sąžinės.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas retoriškai teiravosi, kiek dar dešimtmečių Azerbaidžanui teks laukti teisės sugrįžti į klasta ir brutalia jėga atimtas žemes? Ponas U.Mirzojevas stebėjosi: gausios armėnų diasporos sukurtos Amerikoje, Rusijoje, Prancūzijoje, bet ten gyvenantys armėnai kažkodėl nereikalauja autonomijų; autonomijos jiems kažkodėl reikalingos tik Azerbaidžane.

International Eurasia Press Fund vadovas U.Mirzojevas akcentavo: Azerbaidžanas pavargo laukti. Azerbaidžanui nusibodo vakarietiška dviveidystė bei nuolatiniai raginimai dar „mažumėlę pakentėti“.

Su International Eurasia Press Fund vadovu Umudu Mirzojevu kalbasi istorikas Algimantas Liekis ir slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

video
play-sharp-fill

2016.11.09; 04:47

Videonaujienos

Kubos mieste ir jo apylinkėse įsikūrusi žydų bendruomenė nėra ypatingai gausi. Šiame Azerbaidžano regione dabar gyvena apie tris tūkstančius žydų.

Kada ir kaip jie įsikūrė musulmoniškojo Azerbaidžano žemėse? Kokie santykiai klostėsi su Kubos regione gyvenančiais azerbaidžaniečiais, talyšais, lezginais, tatais? Kas ir kodėl žydų gyvenvietę pakrikštijo „Krasnaja slabada“? Kodėl Kubos žydai ypatingai gerbia pirmojo nepriklausomo Azerbaidžano prezidento Heidaro Alijevo atminimą, kokiais rūpesčiais gyvena šiandien, kai šaliai vadovauja jo sūnus Ilchamas Alijevas? 

Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).
Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas (kairėje), Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas (dešinėje) ir istorikas Algimantas Liekis (centre).

Į šiuos klausimus atsako Kubos žydų bendruomenės pirmininkas Pisachas Isakovas bei Kalnų žydų bendruomenės vadovas Jurijus Naftalijevas. Jie teigia, kad žydai visais amžiais puikiai sutarė azerbaidžaniečiais. Rimtų problemų niekad nebuvo.

Išimtis – sovietinis laikotarpis, kada žydai, beje, kaip ir visi kiti, buvo diskriminuojami ir dėl tautybės, ir dėl religijos. Tačiau Sovietų Sąjunga žlugo, ir dabar jiems, žydams, niekas nedraudžia lankyti sinagogų bei laikytis žydiškų papročių.  

Azerbaidžane viešėjęs istorikas Algimantas Liekis ir žurnalistas Gintaras Visockas turėjo unikalią galimybę paviešėti žydiškoje Kubos gyvenvietėje.

Šią kelionę organizavo International Eurasia Press Fund (pirmininkas – Umudas Mirzojevas). Kelionėje mums talkino International Eurasia Press Fund atstovas Ajazas Mirzojevas.

Slaptai.lt žiūrovų dėmesiui – 14 minučių trukmės istoriko Algimanto Liekio pokalbis su Kubos žydų bendruomenės vadovais Pisachu Isakovu ir Jurijumi Naftalijevu.

video
play-sharp-fill

2016.10.30; 10:35