Kareiviai. Žiema. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Jei rūpi sužinoti, ką jaučia jaunuolis, vidury nakties atsidūręs miško tankmėje, – papasakosiu. Tokį „malonumą“ patyriau. Įspūdžių – visam gyvenimui. Kiekvienam karo reikalais besidominčiam žurnalistui privalu bent trumpam atsidurti medžiojamų bėglių kailyje. Tik dar privalėčiau patikslinti, jog nuo persekiotojų atsiplėšti mėginome ne vasarą, kai šilta ir smagu, o per patį viduržiemį, kai šalta ir žvarbu, kai lengva nušalti rankas ir kojas, kai sniego – iki juosmens.

O nutiko tai Taruškų girioje. Po sekinančių bridimų per pusnis, bruzgynus, užšalusius upelius ir ežerėlius vedlys galų gale leido įsirengti stovyklą. Poilsio vieta pasirinkome seną, tankų eglyną.

Laužų nekūrėme, vakarienės neruošėme. Net šnekučiavomės pašnibždomis. Bijojome, kad neaptiktų priešiškos šalies agentai. Juk aplink taip tylu, kad net menkiausias krebžtelėjimas atrodė per daug skardus. Tarsi nupjauto šimtamečio medžio griūtis su visais traškesiais. Todėl kuo atsargiausiai ant sniego pasitiesėme neperšlampamus kilimėlius, sulindome į specialiai žiemos žygiams skirtus miegmaišius ir, po ranka pasidėję ginklus, mėginome snustelėti. Bent keletą valandų. Toks atsipalaidavimas nepakenksiąs po mažiausiai pusdienį trukusio žygio.

Po minutės kitos keli iš mūsų jau saldžiai šnopavo.

Man nesisekė atsipalaiduoti. Jaučiausi per daug įsitempęs, kad iš karto pasinerčiau į sapnų pasaulį. Nuojauta, kad mus medžioja profesionalai iš agresyvios karinės žvalgybos, todėl būsime sučiupti, kad ir kaip besipriešintume, trukdė mėgautis saldžiomis atokvėpio akimirkomis. Gal smogikai jau čia pat, patyliukais supa, tik mes nenutuokiame, kad pabaiga – taip arti?

Gulėjau ant pusnies patiestame miegmaišyje ir žvalgiausi aplink. Tik viskam aprimus pastebėjau, kokia ypatinga mūsų prieglobsčiu tapusi giria. Lyg iš pasakos. Anksčiau niekad nebuvau matęs tokio specifinio grožio. Nuotraukose – daug ir dažnai. Bet pats pasakoje atsidūriau pirmą sykį. Kartais net įsitemdavau, skaudžiai kramtydavau lūpą – po perkūnais, gal sapnuoju kareivišką atsitraukimą, gal tik įsivaizduoju, kad mus vejasi, į mus šaudo, pjudo šunimis? Gal visa tai tėra fantazija, jog desperatiškai bandome pasislėpti, nors puikiai nujaučiame, kad vis tiek neatlaikysime, vis tiek palūšime?

Karinė stovykla Švedijoje, Valingės apylinkėse. Slaptai.lt nuotr.

Bet ne – tai ne sapnas. Virš galvos ryškiai mirksi žvaigždės, blausiai šviečia Mėnulio diskas. Kvepia drėgnais eglių spygliais. Oras gaivut gaivutėlis. Prie miesto triukšmo ir automobilių išmetamų dujų pripratusiam žmogui – neįprasta. Džiaugiausi galįs bent pasigrožėti girios spalvomis, kvapais, šešėliais. Juk nežinia, ar dar kada nors pamatysiu?

Mūsų – dešimt ir du vedliai. Mums leista ilsėtis, o vedliai nušliaužė į stovyklos pakraščius sargauti. Paryčiais kažkas iš mūsų turėjo juos pakeisti.

Vis tik ilgai grožėtis baltuose pataluose paskendusiu mišku nepajėgiau. Jutau, kaip nuovargis merkia akis. Gal ir puiku, kad tuoj įmigsiu kaip užmuštas. Pailsėti būtina. Neverta iki pat gelmių įsijausti, ką patiria beviltiškon padėtin patekęs persekiojamas karys. Dar, žiūrėk, protelis pasimaišys.

Gyventi vien negeromis nuojautomis – skausmingai sunku. Bet ir džiūgauti nėra dėl ko. Brydžių sniege palikome gausybę. Jų nepaslėpsi. Mažiau miškingose kalvelėse ir daubose pėdsakus suveldavome nulaužtomis eglių šakomis. Tankmėse pėdsakus palikdavome neliestus. Bet net ir ten, kur šluodavome, vis tiek likdavo žymės. Jas užkloti galėtų nebent gausus sniegkritys. Tačiau iš dangaus per paskutiniąsias keletą valandų nenutūpė nė viena puri snaigė. Nepanašu, jog pradėtų snigti bent mažyčiais kąsneliais. Jei gausiai pabertų snaigių, galimybių pabėgti atsirastų. Bet gamta mums nepadeda.

Kada užmigau – nežinau. Greičiausiai labai greit po to, kai susirangiau į šiltą miegmaišį. Miegojau kietai. Bet taip, tarsi kažkas slėgtų, dusintų. Tarsi nujaučiau, galas – čia pat.

Pažadino duslus trinktelėjimas. Tai iššovė sargybinis, perspėdamas apie pavojų. Vikriai išsirangyti iš miegmaišio nepavyko. Koja įstrigo į kažkokias virves. Kol ją ištraukiau, sugaišau keletą sekundžių. Po to – dar keletą sekundžių praradau, kol miegmaišį sugrūdau kuprinėn, pasičiupau šautuvą. Kur slėptis, kur bėgti? Už eglių skarų nemačiau nė vieno užpuoliko. Kas man pasakys, į kurią eglę šaudyti?

Grupės vyresnysis įsakė sugulti, kaip buvome pamokyti instruktažo metu. Taip ir pasielgėme – suvirtome į pusnis ratu, kad pajėgtume matyti visas puses. Dar keletą minučių buvo tylu. Po to kažkur toli toli išgirdome amsinti šunis, keletą įsakymus primenančių šūktelėjimų. Į mus pradėjo pleškinti iš kulkosvaidžių, automatų. Tratino iš dviejų šonų. Tačiau šaudė  trumpai. Miške vėl įsivyravo ramybė. Po šimtamečių eglių skaromis pasklido aitraus parako dūmų.

Kodėl šaudė intensyviai, bet trumpai, – tai klastinga priešo taktika. Neva patys privalome susiprotėti, kad užspeisti į spąstus, iš kurių neišilaisvinama.

Priešo žvalgų vis dar nematėme, tačiau kuo puikiausiai išgirdome, kaip kažkas iš jų darkyta lietuvių kalba pasiūlė pasiduoti. Tuos, kurie geranoriškai atiduosią ginklus, žadėjo palikti gyvus, net prisiekė nekankinsią, jei, žinoma, tardymų metu netylėsime lyg vandens į burną prisisėmę. O tiems, kurie ožiuosis, – gyviems odas nudirs. Pasirinkti privalome per dešimt minučių. Po to būsią vėlu derėtis.

Mūsų vyresnysis davė ženklą, jog veršimės vakaruosna. Pasiruošimui skyrė penketą minučių. Jos praslinko tarsi visa amžinybė. Sėkmingai išsiveržti iš apsupimo – menki šansai. Kur kas didesnė tikimybė, jog būsime pašauti arba sučiupti. Bet pasiduoti – tai taip pat niekam tikęs pasirinkimas.

Į apkabą sugrūdau tiek šovinių, kiek tik telpa. Ką dar galėjau nuveikti? Derėjo mažiau jaudintis. Puikiai supratau, jog visa tai – netikra. Ir vis tik troškau iki pat menkiausių smulkmenų patirti, ką prieš mūšį, žvelgdamas mirčiai į akis, jaučia jaunas kareivis. Todėl širdis trankėsi lyg į krantą išmesta žuvis.  

Išgirdę vado komandą pašokome iš daubos lyg įgelti ir pirmyn – į nežinią. Vedliai tebegulėjo pusnyse. Jie saugojo mūsų nugaras, kad spėtume kuo toliau pasprukti. Mūsų gerieji vedliai šaudė nepavargdami, be užsikirtimų, neleisdami persekiotojams kilti į ataką. Net švystelėjo dūminių granatų, kad pilka migla kuo plačiau pasklistų tarp eglių, ir mūsų priešai bent keletą minučių nematytų, kurion pusėn mes traukiame, pasipustę padus.

Šaudymo pratybos. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, kiek laiko bridau per sniego kauburius, ar ilgai šliaužiau, kiek sykių buvau parkritęs, kiek kartų eglių šakos skaudžiai čaižė veidą. Stabtelėjau tik tuomet, kai jau nebegalėjau atgauti kvapo. Įtemtai klausiausi, kur aidi šūviai. Čia, kur sukniubęs po šakomis, žiopčiodamas sunkiai gaudžiau orą, buvo tylu. Bet kur dingę maniškiai? Ar dar – begyvi? Supratau pasimetęs su ginklo draugais. Aš – vienui vienas.

Nežinojau, ko griebtis. Tesumečiau, jog reikėtų nešdintis kuo tolyn, o tada – kaip Dievas duosiąs. Vis tik nemalonu žinoti, jog tave gaudo kaip laukinį žvėrį.

Kai plaučiai atsigavo ir lioviausi dusti, – vėl bėgau, vėl bridau. Prieš mūšį vedliai žemėlapyje parodė, kokiuose šabakštynuose paslėptos kelios iš rastų sukaltos žeminės. Jei pavyktų jose pasislėpti nesujudinant sniego paklotės, niekas nerastų. Bet taip nepavyks įsliuogti. Kad ir koks atsargus būsiu, sniegą vis tiek sujudinsiu. Kitaip neįmanoma. Ir vis tik ką aš daugiau begalįs pasirinkti? Arba pusnys po egle, arba partizaniška žeminė. Jei išties slinkau vakarų pusėn, turėčiau bunkerius netrukus aptikti.

Bunkerius netrukus pastebėjau. Juos išdavė iš sniego kyšoję keli išklypę stuobriai. Kaip vėliau sužinojau, mus specialiai stūmė šių žeminių pusėn, specialiai išjudino keletą rastų, kad slėptuves pastebėtume ir į jas sulystume tarsi aklinan maišan, iš kurio nėra nė menkiausio plyšelio išnešti sveiką kailį.

Į vieną iš bunkerių įsliuogiau, atsidaręs dangtį. Tamsu, niūru, drėgna, šalta. Norom nenorom susimąsčiau, apie ką dūmočiau, jei žinočiau, kad čia reikės slapstytis ištisą žiemą. Be modernaus tualeto, karšto dušo, krosnies, baltos patalynės, karštos kavos puodelio… Kaip tirtėčiau iš baimės dėl kiekvieno krebždesio, jei tikrai baiminčiausi sulaukti nekviestų svečių?

Keliolikos minučių, praleistų tarp sudrėkusių rastų, tarsi užteko suprasti, kaip sunku buvo mūsų miško broliams. Lindėdamas ankštame bunkeryje, kur neįmanoma atsistoti visu ūgiu, tik susikūprinus, tik ant kelių, regis, suvokiau, jog taip, kaip jie, – nesugebėčiau. Partizanauti – per daug sunkus pasirinkimas. Ne kiekvienam. Dar susimąsčiau, kokį puikų menininį filmą turėtume, jei pavyktų tikroviškai, įtikinamai, supratingai atskleisti visus partizaniškus vargus, nepriteklius, baimes, pasalas ir atsišaudymus!

Netoliese išgirdau vilkšunių skalijimą. Nė aiškinti nereikia: atėjo pabaiga. Jei nelindėčiau bunkeryje, gal dar galėčiau stačia galva šokti į miško tankumynus. Vilčiausi, kad dresiruoti šunys – kvaili, jie nesuuos manųjų pėdsakų. Dabar gi – nė menkiausios galimybės pabėgti. Nereikėjo slėptis bunkeryje. Padariau mirtiną klaida. Nejauku buvo laukti finišo.

Ėmė šūkalioti tie, iš priešiškos žvalgų komandos. Rėkė, kad kuo greičiau pasiduočiau. Kažkur viduje labai suskaudo. Pasiduoti – nenorėjau. Nors tai – tik žaidimas, bet žaidžiama rimtais dalykais. Jei iškelsiu baltą vėliavą, – vadinasi, išduosiu, tegul ir netikrai, tegul ir juokaudamas. Pasaulyje nėra bjauresnio jausmo, kaip iš bunkerio išsikepurnėti aukštyn iškeltomis rankomis, numetant ant žemės ginklą, iš kurio nė sykio neiššauta. Aš tai patyriau. Bjauri patirtis.

Viršuje – jau visiškai prašvitę. Bunkerį apsupę „kalašnikov“ automatais apsikarstę vyrai. Jie ant galvų užsimaukšlinę juodas kaukes su mažytėmis skylutėmis akims. Tarsi būtų banko plėšikai iš detektyvinės juostos. Keli iš jų laikė sudraskyti mane į skutelius labiausiai už viską pasaulyje trokštančius dresuotus vilkšunius.

Kariškas vaizdelis. Slaptai.lt nuotr.

Iš miško tankmės išniro arklys, tempiantis roges. Į jas mane supančiotą ir nustūmė. Suriško ne tik rankas, kojas. Ant akių dar tvirtai užrišo  skarelę. Kad nematyčiau, kur gabena. Kol rogės linksmai, lengvai čiuožė sniegu, šalia sėdėję sargybiniai be perstojo šaipėsi. Tyčiojosi, menkino, batais baksnojo į šonus. Suvokiau, kad baksnojimai ir keiksnojimai – tik keletas psichologinio spaudimo elementų, pritaikytų tam, kad žinotume, koks yra tikras karas. Bet vis tiek jaučiausi neramiai, įsitempęs. Priešo kareiviai elgėsi taip natūraliai, kad vis dažniau įmdavau abejoti, ar tai – tik vaidyba. 

Keista, bet stovykloje trumpam atrišo akis. Spėjau pamatyti, kad prie medžių pririšti stovi keli jaunuoliai iš mano būrio, kaip jiems ant akių riša skarales, kad nieko nematytų, kad jaustųsi tarsi ką tik gimę akli kačiukai. Vidury liepsnojo laužas, ten iki raudonumo kaitintos kankinimo replės. Kiek atokiau pūpsojo sunkvežimis. Prie jo – raudonos dėmės. Ir suprask, kas tai – dažai, kečupas ar tikras kraujas? Po stovyklą zujo keliolika kruopščiai veidus slepiančių kariškių. Po to man vėl užrišo akis. Vėl prakeikta tamsa, vėl kankinanti nežinia.

Galų gale priėjo tardytojas. Iškvosti pasišovęs vyriškis pirmiausia pasidomėjo, kaip norėčiau mirti – greitai be kraujo ar manau esąs kietas vyras, todėl linkęs paspygauti iš skausmo. Turiu prisipažinti, kad kai nieko nematai – tikrai baugu. Žinojo, bjaurybės, kaip spustelėti, palaužti. Pargriovė ant siego ir smulkiai nupasakojo, kaip „pagerbs būtent mano personą“. Tuoj, pasirodo, prie mano kojų privažiuos sunkvežimis ir vieną iš jų sutraiškys savo galingu ratu. Po to – sutrupins likusią koją. O paskui jie paliksią mane galuotis sniege, kol nuo skausmo ir šalčio iškeliausiu Anapilin. Jei norėčiau išvengti beprasmių kančių, turėčiau iškloti visas karines paslaptis, kurios man patikėtos.

Tylėjau sukandęs dantis. Nusiteikiau kentėti kiek galima ilgiau. Tada tardytojas dar sykį pasiteiravo – kokiam būriui priklausąs, kur jo dislokacija, kas – mūsų vadas. Kaip tik tuo metu, tarsi specialiai, vienas vaikinas, greičiausiai iš tų, pririštų prie medžio kamieno, pradėjo klykti tarsi skerdžiama kiaulė. Kiek aprimus iš baimės virpančiu balsu maldavo, kad liautųsi kankinę. Tada – vėl širdį veriantys klyksmai. Mintyse svarsčiau, ką tam nelaimėliui pjausto, kad jis taip rėkia. Į galvą veržėsi makabriškos mintys – kokius kankinimus būtų lengviau pernešti? Kam labiau pasisekė – tam, prie medžio pririštam, ar man, laukiančiam keletą tonų sveriančio sunkvežimio?

Išgirdau, kaip vėl suburzgė mašinos variklis. Mane tardęs vyras paskutinį sykį perspėjo – sunkvežimis jau pajudėjo, tuoj privažiuosiąs prie mano kojų. Privalau suprasti, kad jie ilgai nesiterlios.

Tylėjau. Sykį jau buvau patyręs gėdos jausmą primenantį skaudulį – kai iškėlęs aukštyn rankas išlindau iš bunkerio. Dabar, jei viską išplepėsiu, dar labiau imsiu savęs nekęsti.

Nors nieko nemačiau, susivokiau, kad sunkvežimis pajudėjo mano pusėn. Ūžesys vis artėjo, kol prie kojos pajutau prisiglaudžiant padangą. Iš pradžių – švelniai, paskui – vis stipriau. Tardytojas priminė, kad mano didvyriškumui po kelių sekundžių ateisiąs galas. Kažkur kitoje pusėje pradėjo klykti dar vienas vaikinas, greičiausiai taip pat pririštas prie medžio. O sukvežimį vairavęs kariškis pradarydavo duris perklausti, ar jau galįs važiuoti per mano kojas. Sunkvežimio vairuotojas dėjosi labai skubąs pamokyti mane – tylenį. O rūstusis tardytojas atsakydavo: „palūkuriuokime dar minutę kitą, tuoj ims suokti kaip lakštingala pavasarį“. Tuomet vairuotojas tarsi įsižeidęs trinktelėdavo durimis.

Baimės būta, nors tai teatras – nuo pat pradžios iki paskutinės akimirkos. Tai – tiesiog krašto apsaugos ministerijos surengtos specialios pratybos kariška tematika rašantiems žurnalistams. Kad mes, plunksnos broliai, savo kailiu patirtume, kokia sprangi kareivio duona. Visi puolimai, persekiojimai, kankinimai – tai vaidyba. Kai pajusdavau prie blauzdos tą prakeiktą sunkvežimio ratą, puikiai žinojau, kad niekas man kaulų nelaužys. Bet buvo nejauku. Kai tavo akys aklinai užrištos skarele, viskas atrodo kur kas baisiau, nei iš tiesų. Baiminausi, kad vairuotojas netyčia nenuspaustų greičio pedalo arba pats sunkvežimis nepasistūmėtų, slystelėjęs sutryptu sniegu. Tada mano koja tikrai būtų sumalta į smulkius miltus, ir joks chirurgas jų nesurinktų atgal.

O jei tai būtų tikras karas? 

Net nepajutau, kaip atsirišo liežuvis. Iš pradžių – melavau, sakiau ne viską, aptakiai kalbėjau, bet kai mane pertraukė įsakmus „liaukis sekęs pasakas“ ir ratas kietai įsirėmė į koją, išpliurpiau visą tiesą.

Tada man atrišo rankas ir kojas, nuplėšė nuo akių raikštį. Pamačiau, kaip sumaniai buvau apgautas. Sunkvežimis stovėjo už kelių metrų nuo tos vietos, kur mane laikė pargriovę. Taigi keletą tonų sverianti mašina – visiškai nepavojinga. Visai ne prie manęs privažiavusi. Prie mano kojos tebuvo priglaustas atsarginis sunkvežimio ratas. O tie, kurie klykė lyg deginami įkaitusiomis replėmis, iš tikrųjų sėdėjo patogiai įsitaisę ant kelmų ir, gurkšnodami karštą arbatą, karts nuo karto imdavo tikroviškai bliauti. Nugeria kelis gurkšnelius, tuomet skardžiai, plačiai atverta burna, aimanuoja, dejuoja, klykia, ir vėl ramiai gurkščioja. Niekas nieko iš tiesų nekankino.

Mane pasveikino kaip ilgausiai išsislapsčiusį, ilgiausiai draugų neišdavusį bėglį. Net specialų prizą įteikė su diplomu, patvirtinančiu, jog sėkmingai įveikiau dviejų dienų žygį. Turėjau teisę džiūgauti. Buvau pats kiečiausias. Bet – tarp sučiuptų, pasidavusiųjų, išdavusiųjų. Tądien visi buvome likviduoti. Tik vienus parklupdė greitai, dėl kitų persekiotojams teko rimčiau paplušėti.

Į pratybas buvo atvykęs net tuometinis Čekijos ambasadorius ponas Štefanas Fiūlė, anuomet kuravęs Lietuvos stojimo į NATO klausimus. Slaptai.lt nuotr.

Tad iki šiol nežinau, kaip turėčiau jaustis – džiūgauti, jog vis tik išsiveržiau iš apsupimo, ar rausti iš gėdos, kad pakliuvau į nelaisvę ir ten palūžau?

Mus susodino į atskridusį sraigtasparnį ir nugabeno į karinę bazę. Ten laukė vyriškai iškaitinta pirtis, soti vakarienė, ką beslėpsi – ir šimtas gramų puikios lietuviškos samanės. Prie Panevėžio žaliuojančioje girioje išlietas prakaitas – ne veltui. Tai, ką patyriau, pamačiau, supratau, vėliau panaudojau savo straipsniuose. Leistis į žiemos žygį vertėjo vien dėl to, kad kai Lietuvoje kilo ginčai, kokių romanų bei paminklų verti mūsų partizanai, galėjau rėžti iš peties – visus miško brolių kritikus, menkintojus ir skeptikus reikėtų nuvežti į bunkerį Taruškų girioje ir ten apnakvydinti bent vienai naktelei. Jei nėra bepročiai, jei nėra niekšai – liautųsi pas miškuose kariavusius vyrus ieškoję nuodėmių.

Tačiau tomis pratybomis pats niekad niekur nesigyriau. Kai mane nuvežė į Panevėžio stotį, belaukdamas autobuso, greta esančioje alkoholinių gėrimų parduotuvėje nusipirkau butelį viskio ir vėliau, sėdėdamas šiltame patogiame autobuse, lekiančiame Vilniaus pusėn, išgėriau iki dugno. Kad kuo greičiau pamirščiau Taruškų girios išdavystes.

Bet viskis jų nenuplovė. Nepaisant, kad metai bėga greičiau nei teka Nemuno vanduo, jos vis dar gyvos širdyje. Neleidžia nusiraminti. Kitaip, matyt, neįmanoma. Išdavystė yra išdavystė…

2020.10.13; 15:07

Sostinės Gedimino prospekte vyko gamtosauginė protesto akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Penktadienį Vilniuje vyko eisena ,,Girios ateina į Vilnių“, kuria buvo norima atkreipti dėmesį į valstybės politikoje įsigalėjusį vartotojišką siekį kuo skubiau pasipelnyti iš medžių ir miškų, juos kertant net saugomose teritorijose.
 
Teatralizuotoje akcijoje dalyvavo apie 100 žmonių.
 
,,Mes tikimės iš valdžios institucijų, kad kada nors mūsų valstybėje bus pradėta ginti gamta. Dabar netgi saugomose teritorijose miškai yra kertami lygiai taip pat kaip bet kokiame laukiniame miške. Didelė visuomenės dalis to net nežino, bet visuomenė tikisi, kad saugomose teritorijose saugoma gamta, taip turėtų būti. Tai yra mūsų pagrindinis reikalavimas“, – ELTAI teigė viena iš protesto organizatorių Simona Vaitkutė.
 
Teatralizuotoje akcijoje ,,Girios ateina į Vilnių“, vykusioje Vinco Kudirkos aikštėje, dalyviai buvo pasipuošę gyvūnų kostiumais, vaidino.
 
Protestuotojai siekė, kad būtų pradėtas ilgalaikės miškų strategijos rengimas.
 
Vilniuje – gamtosauginė protesto akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
,,Nedelsiant reikalaujame sprendimų paieškos prie apvalaus stalo Prezidentūroje, apjungiančio visas Lietuvos visuomenės bei jos ūkio suinteresuotas puses, kad rastume visiems orią ir, visų svarbiausia, Lietuvos gamtai gyvybiškai būtiną išeitį – garantuotą gamtos apsaugą ir jau padarytos žalos atstatymą“, – savo pranešime skelbia akcijos organizatoriai.
 
Organizatorių teigimu, tai ne paskutinis panašaus pobūdžio protestas prieš vartotojišką miškų kirtimo politiką.
 
,,Mes gyvename ekologinės krizės laikotarpiu ir to mes nepabaigsime, mes rinksimės ir bursimės, kiek reikės“, – patikino organizatorė.
 
Protesto akcijoje dalyvavo Šimonių, Punios, Labanoro, Žaliosios bei kitų Lietuvos girių gynėjai, aplinkosaugos organizacijos, miestų medžių gynėjai ir kultūros žmonės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.26; 05:30

Iš medžių belikę stuobriai

Pakalbėkime apie žmogiškuosius norus.

„Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, rūpesčių bei piniginės santykius. Tada jis – mediena, tada nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, sveikas ar ligotas. O kai nieko iš jo nenoriu, vien „be minčių“ žvelgiu į jo žalią gelmę, tik tada jis miškas, gamta ir augmenija, tik tada jis gražus“. Taip esė apie Įprasminimo bandymus yra rašęs Hermannas Hesse.

Tiesą sakant, tai yra bandymas pažvelgti į žmogaus sielą, atmetus jo žmogiškuosius norus.

Anądien aš klaidžiojau po savo tėviškės apylinkių miškus. Nenoriu nieko dramatizuoti, nenoriu net moralizuoti (beprasmiška) tų, kurie lankėsi prieš mane. Mačiau ryškius širdin ir sielon giliai įsirėžiančius žmonių ir technikos pėdsakus, per kamienų vidurį nupjautus (nulaužtus), išprievartautus medžius. Griuvau ir kėliausi strigdamas už strampų tarsi žmogaus oda nuluptom žievėm, šakų, išrautų ir paliktų kelmų, jų šaknų it gyvasties nutrauktų gyslų.

Viskas, kas yra nūdienos mūsų gyvensenos atspindys. Todėl manęs jau nebeįtikina tai, apie ką kalba Greta iš Švedijos. Stipriai pavėluota, nes nėra jokios sielos, nėra jokio idealo, į kurį kabintumeis visais rankų pirštais ne į save, o nuo savęs už kito, kad apkabintum ir priglaustum.

Vartotojiška „kultūra“ yra „į save“, ir nuo savęs. Ir jau, ko gero, neišraunamai mumyse.

Kai aš papasakoju savo įspūdžius iš miško, kuriame kurį laiką po karo glaudėsi ir mano tėvas, jau kelintos kartos mano vienmetis ūkininkas prisimena pasakojimus apie savo prosenelį, stačiusį sau trobą, kuri, deja, pražuvo.

Sako, prosenelis eidavęs į sengirę žiemą, per šalčius, ir užvertęs aukštyn galvą ilgai žiūrėdavęs į pušų viršūnes. Ir tik po ilgo žiūrėjimo traukdavęs kirvį. Pagarbiai kirsdamas smalingą, brandų medį.

Ilgai tada žmonės statė namus savo sielos ir kūno prieglobsčiui, tarsi svajodami apie amžinybę, kurios žemėje, deja, nėra.

Šitai suvokdami, nūdienos žmonės todėl nebegalvoja ir apie dangų. Nes ir jo nėra. Tik apvalkalas.

Kai prieš metus staiga mirė mano vaikystės draugas, gyvenęs gražiame, dar jo senelio didingais medžiais apsodintame vienkiemyje, atvažiavusi jo dukra prasitarė, jog čia per daug šešėlių, tamsos, o ir pats namas pernelyg archaiškas šiems laikams; todėl jį griausianti ir statysianti naują, iš blokelių. Greita statyba, ir jokių aliuzijų į amžinybę.

Taigi ar daiktas turi sielą? Nelygu kaip pažiūrėsi.

Štai mes daug ką per ilgą okupacijos (50 metų) laikotarpį perėmėm iš rusų. Degtinę, požiūrį į žmogų, į daiktus kaip medžiaginę žmogaus sielos išraišką. Kolektyvinę, todėl pagrįstai nevertinamą ir pagrįstai naikintiną.

Rusai džiaugiasi savo neišsemiamais (?) naftos ir dujų ištekliais, tai yra tais daiktais, kurie yra besieliai, bent jau iš pirmo žvilgsnio, ir nerodantys žmogaus ėjimo krypties. Todėl pastaruoju metu jie labai susirūpinę savo neaprėpiamos tėvynės idėja. Kokia ji, jie kol kas, be paminklų didžiajam Stalinui atstatymo, deja, nežino.

O mes, kurie jau europiečiai, vartojantys, ir dar labiau, gausiau norintys vartoti, – ar žinome, kokie daiktai (vartojimo objektai) turi sielą, o kurie ne?

Miško tankmėje – kirtimai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gerovės valstybė? O kas ta gerovė? Išpjauti ir IKEA parduoti miškai?Atnaujintas automobilių parkas?  Sotūs, bet godūs bei kvaili daugumos dabartinio Seimo narių veidai?

Neapsirikime: tie, kurie jau yra sukūrę gerovę sau, nesukurs jos kitiems. Gerovę kuria mažai turintys ir tuo mažu besidalijantys; arba tuo dideliu, kas bent jau priartina prie amžinybės.

Tad, regis, gerovę reikėtų pradėti kurti ne nuo mokesčių keitimų, ne nuo bankų tukinimo ir butaforinių pilių Laurų kvartale dauginimosi, o nuo galvos ir širdies; nuo darželio ir mokyklos suolo, atsisakant lyderystės kulto, beatodairiško konkurencingumo rinkoje propagavimo, o, pirmoje vietoje, diegiant amžinųjų vertybių, sparčiai nykstančių mūsų amžiuje, supratimą augančiam žmogui.

Bet tokia gerovė nebus sukurta jau rytoj.

2019.10.15; 05:31

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinė grupė kviečia sekmadienį, 15 val., drauge susikibti į gyvą grandinę Šimonių girioje ant Mikierių-Inkūnų tilto per Šventąją Anykščių rajone.
 
Pasak akcijos rengėjų, taip simboliškai bus sujungti girios krantai ir parodyta, kad mums rūpi girios ir Lietuvos likimas.
 
Šimonių girios gyventojai susivienijo šią vasarą stebėdami masiškai kertamą mišką. Pasak jų ir dieną, ir naktį medžius kertanti technika gąsdina gyventojus, primindama apokaliptinių filmų scenas. Taip beatodairiškai kertamos girios neteko matyti nei sovietmečiu, nei pastaraisiais dešimtmečiais.
 
Šimonių girioje tebegyvuoja unikalūs etnografiniai kaimai, kuriuose atgimsta tradicijos ir kultūrinis gyvenimas: kuriasi bendruomenės, kultūros, sveikatingumo ir turizmo verslai, kasmet vyksta violončelininko V. Sondeckio rengiami tarptautiniai klasikinės ir modernios muzikos koncertai, tarptautinis Miško festivalis, Žalčiasalio festivalis, dailininkų plenerai, vaikų stovyklos, senųjų amatų mokymai, kūrybinės dirbtuvės, plenerai, gausiai lankomi atlaidai ir Mišios medinėje Inkūnų bažnytėlėje.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Anykščių gyventojai šias vietas yra pamėgę kaip turistinių žygių, grybavimo, uogavimo vietą. Tačiau Šimonių giria yra ir saugoma valstybės teritorija – biosferos poligonas ir Europos ekologinio tinklo Natura 2000 dalis.
 
Valstybė yra įsipareigojusi saugoti čia gyvenančių retų gyvūnijos ir augmenijos rūšių. Tačiau pastaraisiais metais priimamų įstatymų ir poįstatyminių aktų rezultatas, kad ši teritorija tapo saugoma tik formaliai,- nebepaisant tikslų, kurie buvo deklaruojami steigiant Šimonių girios biosferos poligoną.
 
Šios dienos situacija yra paradoksali – tokia, kokia teisinėje valstybėje būti negali. Šimonių girios biosferos poligonas tarsi saugoma teritorija, bet nebeturi jokios realios apsaugos.
 
Jau anksčiau gyventojai išplatino peticiją, kurioje prašo valstybės institucijų apriboti kirtimus girioje ir ūkininkauti joje siekiant išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas: https://www.peticijos.lt/visos/75411/issaugokime-simoniu-giria/
 
Susirūpinusių išsaugoti Šimonių girią ir jos ekosistemą gyventojų tikslas – pasiekti, kad gamtos apsaugos procedūros, kurios reglamentuotos įstatymais, Šimonių girioje būtų vykdomos ir informacija apie jas pasiektų plačiąją visuomenę. Valdž
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ios institucijų prašoma užtikrinti, kad nedelsiant būtų sustabdyti Šimonių girios su joje esančiomis vertingomis miškų, pievų, pelkių bei kitomis natūraliomis buveinėmis ekosistemos naikinimo darbai, siekiant iš esmės peržiūrėti ir revizuoti valstybės politiką šioje mums visiems aktualioje srityje,- Lietuvos gamtos išsaugojimo srityje.
 
Šimonių grupės iniciatyvinės grupės nariai teigia, kad giria mus gindavo karų, sukilimų, nepriklausomybės kovų laikais. O dabar pagalbos reikia jai pačiai.
 
Sekmadienį, spalio 6 dieną, 15 val. akcija prie Inkūnų-Mikierių kabančio tilto prasidės smuikininko/muzikos pedagogo Martyno Švėgždos von Bekkerio įžangos žodžiais ir daina „Vai giria, giriala“. 
 
Prieš renginį, 14 val. netoliese esančioje Inkūnų bažnyčioje vyks šv. Mišios. Šią medinę bažnytėlę karo metu statė Šimonių girios bendruomenė. Nuo 13 val. siūlomos „Miško maudynės Šimonių girioje“. Gyventojai siūlo panirti į girios atmosferą ir pajusti ją visais pojūčiais, nes miško negali išmatuoti kubiniais metrais. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.05; 06:39