Sostinės Gedimino prospekte vyko gamtosauginė protesto akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Penktadienį Vilniuje vyko eisena ,,Girios ateina į Vilnių“, kuria buvo norima atkreipti dėmesį į valstybės politikoje įsigalėjusį vartotojišką siekį kuo skubiau pasipelnyti iš medžių ir miškų, juos kertant net saugomose teritorijose.
 
Teatralizuotoje akcijoje dalyvavo apie 100 žmonių.
 
,,Mes tikimės iš valdžios institucijų, kad kada nors mūsų valstybėje bus pradėta ginti gamta. Dabar netgi saugomose teritorijose miškai yra kertami lygiai taip pat kaip bet kokiame laukiniame miške. Didelė visuomenės dalis to net nežino, bet visuomenė tikisi, kad saugomose teritorijose saugoma gamta, taip turėtų būti. Tai yra mūsų pagrindinis reikalavimas“, – ELTAI teigė viena iš protesto organizatorių Simona Vaitkutė.
 
Teatralizuotoje akcijoje ,,Girios ateina į Vilnių“, vykusioje Vinco Kudirkos aikštėje, dalyviai buvo pasipuošę gyvūnų kostiumais, vaidino.
 
Protestuotojai siekė, kad būtų pradėtas ilgalaikės miškų strategijos rengimas.
 
Vilniuje – gamtosauginė protesto akcija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
,,Nedelsiant reikalaujame sprendimų paieškos prie apvalaus stalo Prezidentūroje, apjungiančio visas Lietuvos visuomenės bei jos ūkio suinteresuotas puses, kad rastume visiems orią ir, visų svarbiausia, Lietuvos gamtai gyvybiškai būtiną išeitį – garantuotą gamtos apsaugą ir jau padarytos žalos atstatymą“, – savo pranešime skelbia akcijos organizatoriai.
 
Organizatorių teigimu, tai ne paskutinis panašaus pobūdžio protestas prieš vartotojišką miškų kirtimo politiką.
 
,,Mes gyvename ekologinės krizės laikotarpiu ir to mes nepabaigsime, mes rinksimės ir bursimės, kiek reikės“, – patikino organizatorė.
 
Protesto akcijoje dalyvavo Šimonių, Punios, Labanoro, Žaliosios bei kitų Lietuvos girių gynėjai, aplinkosaugos organizacijos, miestų medžių gynėjai ir kultūros žmonės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.26; 05:30

Iš medžių belikę stuobriai

Pakalbėkime apie žmogiškuosius norus.

„Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, rūpesčių bei piniginės santykius. Tada jis – mediena, tada nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, sveikas ar ligotas. O kai nieko iš jo nenoriu, vien „be minčių“ žvelgiu į jo žalią gelmę, tik tada jis miškas, gamta ir augmenija, tik tada jis gražus“. Taip esė apie Įprasminimo bandymus yra rašęs Hermannas Hesse.

Tiesą sakant, tai yra bandymas pažvelgti į žmogaus sielą, atmetus jo žmogiškuosius norus.

Anądien aš klaidžiojau po savo tėviškės apylinkių miškus. Nenoriu nieko dramatizuoti, nenoriu net moralizuoti (beprasmiška) tų, kurie lankėsi prieš mane. Mačiau ryškius širdin ir sielon giliai įsirėžiančius žmonių ir technikos pėdsakus, per kamienų vidurį nupjautus (nulaužtus), išprievartautus medžius. Griuvau ir kėliausi strigdamas už strampų tarsi žmogaus oda nuluptom žievėm, šakų, išrautų ir paliktų kelmų, jų šaknų it gyvasties nutrauktų gyslų.

Viskas, kas yra nūdienos mūsų gyvensenos atspindys. Todėl manęs jau nebeįtikina tai, apie ką kalba Greta iš Švedijos. Stipriai pavėluota, nes nėra jokios sielos, nėra jokio idealo, į kurį kabintumeis visais rankų pirštais ne į save, o nuo savęs už kito, kad apkabintum ir priglaustum.

Vartotojiška „kultūra“ yra „į save“, ir nuo savęs. Ir jau, ko gero, neišraunamai mumyse.

Kai aš papasakoju savo įspūdžius iš miško, kuriame kurį laiką po karo glaudėsi ir mano tėvas, jau kelintos kartos mano vienmetis ūkininkas prisimena pasakojimus apie savo prosenelį, stačiusį sau trobą, kuri, deja, pražuvo.

Sako, prosenelis eidavęs į sengirę žiemą, per šalčius, ir užvertęs aukštyn galvą ilgai žiūrėdavęs į pušų viršūnes. Ir tik po ilgo žiūrėjimo traukdavęs kirvį. Pagarbiai kirsdamas smalingą, brandų medį.

Ilgai tada žmonės statė namus savo sielos ir kūno prieglobsčiui, tarsi svajodami apie amžinybę, kurios žemėje, deja, nėra.

Šitai suvokdami, nūdienos žmonės todėl nebegalvoja ir apie dangų. Nes ir jo nėra. Tik apvalkalas.

Kai prieš metus staiga mirė mano vaikystės draugas, gyvenęs gražiame, dar jo senelio didingais medžiais apsodintame vienkiemyje, atvažiavusi jo dukra prasitarė, jog čia per daug šešėlių, tamsos, o ir pats namas pernelyg archaiškas šiems laikams; todėl jį griausianti ir statysianti naują, iš blokelių. Greita statyba, ir jokių aliuzijų į amžinybę.

Taigi ar daiktas turi sielą? Nelygu kaip pažiūrėsi.

Štai mes daug ką per ilgą okupacijos (50 metų) laikotarpį perėmėm iš rusų. Degtinę, požiūrį į žmogų, į daiktus kaip medžiaginę žmogaus sielos išraišką. Kolektyvinę, todėl pagrįstai nevertinamą ir pagrįstai naikintiną.

Rusai džiaugiasi savo neišsemiamais (?) naftos ir dujų ištekliais, tai yra tais daiktais, kurie yra besieliai, bent jau iš pirmo žvilgsnio, ir nerodantys žmogaus ėjimo krypties. Todėl pastaruoju metu jie labai susirūpinę savo neaprėpiamos tėvynės idėja. Kokia ji, jie kol kas, be paminklų didžiajam Stalinui atstatymo, deja, nežino.

O mes, kurie jau europiečiai, vartojantys, ir dar labiau, gausiau norintys vartoti, – ar žinome, kokie daiktai (vartojimo objektai) turi sielą, o kurie ne?

Miško tankmėje – kirtimai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gerovės valstybė? O kas ta gerovė? Išpjauti ir IKEA parduoti miškai?Atnaujintas automobilių parkas?  Sotūs, bet godūs bei kvaili daugumos dabartinio Seimo narių veidai?

Neapsirikime: tie, kurie jau yra sukūrę gerovę sau, nesukurs jos kitiems. Gerovę kuria mažai turintys ir tuo mažu besidalijantys; arba tuo dideliu, kas bent jau priartina prie amžinybės.

Tad, regis, gerovę reikėtų pradėti kurti ne nuo mokesčių keitimų, ne nuo bankų tukinimo ir butaforinių pilių Laurų kvartale dauginimosi, o nuo galvos ir širdies; nuo darželio ir mokyklos suolo, atsisakant lyderystės kulto, beatodairiško konkurencingumo rinkoje propagavimo, o, pirmoje vietoje, diegiant amžinųjų vertybių, sparčiai nykstančių mūsų amžiuje, supratimą augančiam žmogui.

Bet tokia gerovė nebus sukurta jau rytoj.

2019.10.15; 05:31

Iš serijos „Lietuvos miškai“. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šimonių girios išsaugojimo iniciatyvinė grupė kviečia sekmadienį, 15 val., drauge susikibti į gyvą grandinę Šimonių girioje ant Mikierių-Inkūnų tilto per Šventąją Anykščių rajone.
 
Pasak akcijos rengėjų, taip simboliškai bus sujungti girios krantai ir parodyta, kad mums rūpi girios ir Lietuvos likimas.
 
Šimonių girios gyventojai susivienijo šią vasarą stebėdami masiškai kertamą mišką. Pasak jų ir dieną, ir naktį medžius kertanti technika gąsdina gyventojus, primindama apokaliptinių filmų scenas. Taip beatodairiškai kertamos girios neteko matyti nei sovietmečiu, nei pastaraisiais dešimtmečiais.
 
Šimonių girioje tebegyvuoja unikalūs etnografiniai kaimai, kuriuose atgimsta tradicijos ir kultūrinis gyvenimas: kuriasi bendruomenės, kultūros, sveikatingumo ir turizmo verslai, kasmet vyksta violončelininko V. Sondeckio rengiami tarptautiniai klasikinės ir modernios muzikos koncertai, tarptautinis Miško festivalis, Žalčiasalio festivalis, dailininkų plenerai, vaikų stovyklos, senųjų amatų mokymai, kūrybinės dirbtuvės, plenerai, gausiai lankomi atlaidai ir Mišios medinėje Inkūnų bažnytėlėje.
Lietuvos miškai – mūsų turtas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Anykščių gyventojai šias vietas yra pamėgę kaip turistinių žygių, grybavimo, uogavimo vietą. Tačiau Šimonių giria yra ir saugoma valstybės teritorija – biosferos poligonas ir Europos ekologinio tinklo Natura 2000 dalis.
 
Valstybė yra įsipareigojusi saugoti čia gyvenančių retų gyvūnijos ir augmenijos rūšių. Tačiau pastaraisiais metais priimamų įstatymų ir poįstatyminių aktų rezultatas, kad ši teritorija tapo saugoma tik formaliai,- nebepaisant tikslų, kurie buvo deklaruojami steigiant Šimonių girios biosferos poligoną.
 
Šios dienos situacija yra paradoksali – tokia, kokia teisinėje valstybėje būti negali. Šimonių girios biosferos poligonas tarsi saugoma teritorija, bet nebeturi jokios realios apsaugos.
 
Jau anksčiau gyventojai išplatino peticiją, kurioje prašo valstybės institucijų apriboti kirtimus girioje ir ūkininkauti joje siekiant išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas: https://www.peticijos.lt/visos/75411/issaugokime-simoniu-giria/
 
Susirūpinusių išsaugoti Šimonių girią ir jos ekosistemą gyventojų tikslas – pasiekti, kad gamtos apsaugos procedūros, kurios reglamentuotos įstatymais, Šimonių girioje būtų vykdomos ir informacija apie jas pasiektų plačiąją visuomenę. Valdž
Pavasaris Lietuvos miške. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ios institucijų prašoma užtikrinti, kad nedelsiant būtų sustabdyti Šimonių girios su joje esančiomis vertingomis miškų, pievų, pelkių bei kitomis natūraliomis buveinėmis ekosistemos naikinimo darbai, siekiant iš esmės peržiūrėti ir revizuoti valstybės politiką šioje mums visiems aktualioje srityje,- Lietuvos gamtos išsaugojimo srityje.
 
Šimonių grupės iniciatyvinės grupės nariai teigia, kad giria mus gindavo karų, sukilimų, nepriklausomybės kovų laikais. O dabar pagalbos reikia jai pačiai.
 
Sekmadienį, spalio 6 dieną, 15 val. akcija prie Inkūnų-Mikierių kabančio tilto prasidės smuikininko/muzikos pedagogo Martyno Švėgždos von Bekkerio įžangos žodžiais ir daina „Vai giria, giriala“. 
 
Prieš renginį, 14 val. netoliese esančioje Inkūnų bažnyčioje vyks šv. Mišios. Šią medinę bažnytėlę karo metu statė Šimonių girios bendruomenė. Nuo 13 val. siūlomos „Miško maudynės Šimonių girioje“. Gyventojai siūlo panirti į girios atmosferą ir pajusti ją visais pojūčiais, nes miško negali išmatuoti kubiniais metrais. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.05; 06:39