Golovatovas

Politinės intrigos

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sausio 13-osios žudynių byla yra viena svarbiausių bylų per visą Nepriklausomos valstybės istoriją. Kartu ir viena sudėtingiausių. Beveik 800 tomų medžiagos, 67 nuteistieji, 134 jų advokatai. Bylos procesas vis dar tęsiasi, nors nuo baisiųjų įvykių praėjo jau 30 metų.

Ukraina – politinis vertinimas?

Dalis įtariamųjų jau yra mirę, keli yra Lietuvoje, bet dauguma slepiasi Rusijoje ir Baltarusijoje. Tos šalys valdomos diktatorių, teisingumo sistema pajungta valdžios aparatui, todėl nestebina, kad jos su Lietuva nebendradarbiauja. Čia galima prisiminti apmaudų Austrijos atvejį, kai vienas iš įtariamųjų Rusijos pilietis Michailas Golovatovas, buvo sulaikytas Vienoje, bet keistomis aplinkybėmis paleistas.

Penki įtariamieji šiuo metu yra Ukrainos piliečiai ir gyvena Ukrainoje. Generalinė prokuratūra skelbia, kad Ukrainos Respublika bendradarbiauja su Lietuva pagal tarpusavio teisinės pagalbos sutartį. Įtariamieji yra informuoti apie procesą, apie Lietuvos prašymus apklausti, bet savo noru į Lietuvą jie vykti neketina, o Ukraina teisinasi, kad pagal Konstitucijos 25 straipsnį ir kitus teisės aktus savo piliečių perduoti į kitą šalį jie negali. Tuo klausimas uždarytas. Bet ar tikrai? Ar nėra likę jokių galimybių?

Ukraina – mūsų draugė, partnerė, kurios kovai už suverenitetą Lietuvos visuomenė ir politikai tikrai daug daro. Gal galime ir mes tikėtis iš Ukrainos didesnio supratimo ir realių veiksmų šiuo svarbiu klausimu?

Politiškai Lietuva tyli, nes gal nereikia kelti šito klausimo, seniai tai buvo, nieko negalima padaryti, tie įtariamieji jau senoliai ir t.t. Bet ar taip elgiasi partneriai ir draugai? Kai yra bėda, yra nuoskaudų, ar geriausias būdas nutylėti?

Sunku būtų įsivaizduoti, kad Izraelis nekeltų Holokausto bylos klausimų įtariamiesiems, nesvarbu kur jie gyventų, kokios valstybės piliečiais būtų ar kokio jie amžiaus.  Galima įsivaizduoti kaip reaguotų ta pati Ukraina, jeigu Lietuvoje gyventų Maidano žudynių įtariamieji ir Lietuva juos saugotų?

Ar išsemtos visos teisinės galimybės?

Nesu teisininkas, neišmanau Ukrainos teisės, bet man, kaip politikui, niekas neatsako į kai kurias abejones, dėl to noriu iškelti jas viešai. Šia tema Lietuvoje nėra visai jokių komentarų ir diskusijų. Gal taip daroma dėl diplomatinio korektiškumo? Bet tikri draugai turėtų gebėti išspręsti ir sudėtingiausias problemas.

Pilietybė

Ukraina neišduoda savo piliečių. Ar nėra išimčių šioje teisinėje normoje, ar tai galioja visais atvejais? O kaip karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui? Neretai tokiais atvejais teisinės normos gali kisti, nes tai liečia tarptautinę teisę ir tarptautinius susitarimus.

Sausio 13-oji – mūsų atmintyje. Paroda Lietuvos seime. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Piliečio teisės ir pareigos kyla iš jo pilietybės. Prisiminkim, kad 1991 m. sausio 13 dieną nei vienas iš įtariamųjų nebuvo Ukrainos pilietis, nes pati Ukraina paskelbė nepriklausomybę tik 1991 m. rugpjūtį. Taigi ar pilietinės teisės gali kilti iš to laikotarpio, kai asmuo nebuvo pilietis? Čia jau gali būti konstitucinis teisinis kazusas.

Neaišku, ar minėti įtariamieji, įgydami pilietybę, informavo Ukrainos Respubliką apie savo veiklą ir jų atžvilgiu vykdomą tyrimą? Ne vienoje šalyje toks teisinis procesas būtų pagrindas nesuteikti pilietybės, o kai kuriose, pvz., Nyderlanduose ar Prancūzijoje, jos netekti.

Teisinis procesas Ukrainoje

Jeigu visgi nėra galimybės tų asmenų atgabenti į Lietuvą, tai ar yra išnaudotos visos priemonės, kad teisingumas būtų įvykdytas pačioje Ukrainoje.

Yra ne vienas tarptautinis atvejis, kai valstybės pradeda teisminius procesus, nors nusikaltimai būna padaryti visai kitoje šalyje. Nereikia keltis į Niurnbergo procesą Vokietijoje, yra ir visai naujų atvejų. 2020 m. kovą Nyderlanduose vietos prokuratūra pradėjo teismo procesą dėl keleivinio lėktuvo numušimo virš Ukrainos teritorijos. Įtarimai pareikšti trims Rusijos ir vienam Ukrainos piliečiui.

Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt nuotr.

Ar buvo nagrinėta galimybė prašyti Ukrainos prokuratūros, kad ši imtųsi pati kelti bylą savo piliečiams už 1991 m. sausio įvykius. Kitas variantas – kreiptis į teismą Lietuvos, kaip nukentėjusios šalies, arba nukentėjusių asmenų vardu, kad įtariamieji būtų patraukti atsakomybėn.

Galima tik apgailestauti, kad praėjus 30 metų nuo 1991 m. sausio žudynių teisingumas vis dar nėra įvykdytas. Daug politikų ir teisėsaugininkų ilgai nesiėmė reikiamų veiksmų, vilkino šitą klausimą, tačiau nusikaltimams žmogiškumui ir karo nusikaltimams nėra senaties. Žuvusiųjų atminimas įpareigoja išnaudoti visas teisines priemones, kokios tik yra įmanomos, teisingumui pasiekti.

2021.01.12; 11:20

Aktualijos

Sausio 13-oji. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Teisėjų taryba, reaguodama į pasirodžiusius pranešimus apie Rusijos Federacijos tyrimų komiteto pradėtą tyrimą keturių nuosprendį Sausio 13-osios byloje priėmusių Lietuvos teisėjų atžvilgiu, dėl Rusijos Federacijos institucijų veiksmų kreipėsi į Prezidentūrą, Seimą ir Vyriausybę bei Užsienio reikalų ministeriją. Kreipimesi prašoma savo kompetencijos ribose imtis visų reikiamų ir įmanomų priemonių, kad būtų užtikrintas Sausio 13-osios bylą nagrinėjančių ir nagrinėsiančių teismų ir teisėjų visokeriopas nepriklausomumas ir apsauga nuo neleistino išorės poveikio, teigiama Teisėjų tarybos išplatintame pranešime.

Teisėjų taryba kreipimesi į Užsienio reikalų ministeriją prašo diplomatiniais kanalais informuoti tarptautinę politinę bendruomenę – Europos Tarybą bei kitas žmogaus teises ir teisės viršenybę ginančias organizacijas – apie pamatines teisines vertybes pažeidžiančius Rusijos institucijų veiksmus. 

Kreipimesi į atsakingas institucijas nurodoma, kad Teisėjų taryba smerkia tokius Rusijos Federacijos institucijų veiksmus, akcentuodama, kad situacijos, kai sudaromos prielaidos nepriklausomos valstybės teisėjų persekiojimui dėl jų konstitucinių pareigų vykdymo, negali būti toleruojamos ir pateisinamos.

Pasak Teisėjų tarybos, visuotinai pripažintos teisėjo nepriklausomumo garantijos draudžia bet kokiu būdu kištis į teismo vykdomą teisingumą, daryti menkiausią poveikį teismo sprendimo priėmimui, o tuo pačiu ir persekioti teisėją dėl jo priimto sprendimo. 

Teisėjų taryba akcentuoja, kad baudžiamasis procesas Sausio 13-osios byloje dar nėra pasibaigęs, nuosprendis nėra įsiteisėjęs, todėl Teisėjų taryba Rusijos Federacijos institucijų veiksmus vertina kaip neteisėtus bandymus daryti tiesioginį spaudimą Lietuvos teismams, atliekantiems savo konstitucinę priedermę vykdyti teisingumą visai Lietuvos Tautai ypač svarbioje byloje.
lauzas_sausio13
Sausio 13-osios laužai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Teisėjų taryba kreipėsi ir į užsienio partnerius – Europos teismų tarybų tinklą (ENCJ) – prašydama paramos ir įgaliodama Teisėjų tarybos atstovą Teisėjų tarybos pareiškimą pristatyti artimiausiame ENCJ posėdyje.

ELTA primena, kad kovo pabaigoje Rusijos tyrimų komitetas pradėjo tyrimą dėl Lietuvos teisėjų, nuteisusių buvusį sovietų gynybos ministrą Dmitrijų Jazovą už akių ir skyrusių jam dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. 

Kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija paskelbė nuosprendį didžiausio šalies istorijoje visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukusioje baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų sausio įvykių. Nuosprendžiai paskelbti daugiau nei 60 asmenų. Nors Lietuvos prokuratūra buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui D. Jazovui prašė laisvės atėmimo iki gyvos galvos, teismas pripažino jį kaltu ir skyrė galutinę subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę. 

Prokuratūra laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos prašė skirti ir KGB karininkui Michailui Golovatovui. Teismas jam skyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
Sausio 13-oji. Minėjimas. Vytauto Visocko nuotr.

Kovo 31 dieną Lietuvos ambasada Maskvoje gavo laišką, kuriame, darant sąsają su Vilniaus apygardos teismo paskelbtu kaltinamuoju nuosprendžiu Sausio 13-osios byloje, grasinama ambasados darbuotojams ir jų šeimos nariams, jų laisvei ir saugumui tuo atveju, jei jie per mėnesį neišvyks iš Maskvos. Laiškas pasirašytas Rusijos specialiųjų tarnybų veteranus vienijančios organizacijos „Rusijos veteranai“.

Balandžio 12 dieną į Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje atstovas, kuriam buvo įteikta nota dėl gautų grasinimų ir pakartotinai paprašyta atlikti incidento tyrimą, informuoti apie jo rezultatus bei užtikrinti atstovybės darbuotojų ir jų šeimos narių saugumą, kaip tą numato 1961 metų Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 29 straipsnis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.30; 06:00
AtsargiaiSkaitomiausios

Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta tendencingojo Solovjovo laida

Šito reikėjo laukti. Ką jau ką, bet rusų propaganda sugeba  veikti labai operatyviai. Ir pernelyg labai nesivargina slepiant trumpas melo kojas.

Vilniaus apygardos teisme paskelbus nuosprendį šešiasdešimt septyniems galvažudžiams (65 – už akių), kurie 1991-aisiais sausio 13-ąją tankais traiškė mūsų Laisvės gynėjus prie Vilniaus televizijos bokšto, iš automatų šaudė į beginklius žmones trasuojančiomis išcentrinėmis kulkomis, – pirmieji suskubo reaguoti aršaus Kremliaus propagandisto Vladimiro Solovjovo laidos etatiniai šmeižtų specialistai.

Tarp kitų nuolatinių propagandistų – Kareno Šachnazarovo, Segejaus Michejevo ir kitų – sėdėjęs soldofoniško veido lavondėmėm išmuštas tuometinis KGB grupės „Alfa“ vadas Michailas Golovatovas atsakinėjo į Rusijoje akiplėšišku melagiu pagarsėjusio Solovjovo klausimus.

Savo pasisakymo įžangoje, visų pirma, jis sugebėjo pareikšti mintį, jog per pastaruosius 500 metų (!) kas šimtmetį pas lietuvius prabunda nacionalizmas. Tai esą atsitiko ir 1991-aisiais.

Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”

Solovjovas: Ar jūsų kareiviai šaudė?

Golovatovas: Ką jūs… Ne, mes nešaudėme. Mums negalima šaudyti ten, kur susibūrę daug žmonių – tik vaduojant įkaitus (…).

Solovjovas: Tai kas šaudė?

Golovatovas: Šaudė sajūdis, iš 1913 metų gamybos „Mosino“ tipo šautuvų. Mes tai nustatėme atlikę tyrimą.

Solovjovas: O grįžę į bazę tikrinote jūsų kareivių ginklus, ar nebuvo iš jų šaudyta?

Golovatovas: Tikrinome, nebuvo…

Solovjovas: Tai jūs, kiek suprantu, ir tokių ginklų 1991-aisias neturėjote?

Golovatovas: Žinoma, kad neturėjome.

Solovjovas: Ar tankais buvo suvažinėtas nors vienas žmogus, ar yra vaizdo įrašų?

Golovatovas: Ne, nebuvo. Jokio vaizdo įrašo nėra.

Solovjovas: Tai iš kur atsirado trylika… kiek ten? Dvylika… lavonų?

Golovatovas: Surankiojo iš ligoninių… jau mirusius… ir suvežė… Kitus… po eismo įvykių…

Rosija 24 kanalas taip pat nepasibodėjo pakartoti seną melą – rodydama televizijos bokštą iš kalno papėdės, žurnalistė teigė, jog desantininkai niekaip negalėjo šaudyti į žmones. Tą patį pakartojo ir Jedinstvos veikėjas Valerijus Ivanovas, pabrėžęs, jog į žmones nuo Karoliniškių namų šaudė snaiperiai, t.y. lietuviai.

O tai reiškia – savi, anot Lukiškėse sėdinčio Algirdo Paleckio.

Po tragiškų Sausio 11 – 13 dienų viso pasaulio informacines agentūras apskriejo fotografo Virginijaus Usinavičiaus kadras, kuriame užfiksuota, kaip būrelis vyrų bando stumti tanką, pervažiavusį Loretos Šlekienės (bendravardės ir draugės Loretos Asanavičiūtės, žuvusios po tanko vikšrais) kojas.

Jį bandė stabdyti televizijos bokšto gynėjai.

Teisus prof. Vytautas Landsbergis: mums dar trūksta tvirto stuburo. 

Kodėl po dvidešimt aštuonerių metų Lietuvos žeme tebevaikšto ir Lietuvą nuolat dergia Rusijos pilietis Ivanovas?

Kodėl teisme nematome tų (nežinomų?) Lietuvos Respublikos piliečių, kurie tomis tragiškomis dienomis kolaboravo su okupantais?

Gal jau pamiršome, kas sukėlė kainas sausio 8-ąją ir išprovokavo neramumus Vilniuje?

Ar ne per anksti džiaugiamės, nuteisę tuos šešiasdešimt septynis, iš kurių dauguma buvo tik okupantų įsakymų vykdytojai?

Taigi padaryta mažiau nei pusė darbo.

2019.03.29; 06:21

Aktualijos

Sausio 13-osios minėjimas 2017-aisiais metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečiadienį Vilniaus apygardos teismo trijų teisėjų kolegija skelbia nuosprendį didžiausio šalies istorijoje visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukusioje baudžiamojoje byloje dėl 1991-ųjų sausio įvykių. Nors prokuratūra buvusiam Sovietų Sąjungos gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui prašė laisvės atėmimo iki gyvos galvos, teismas pripažino jį kaltu ir skyrė galutinę subendrintą 10 metų laisvės atėmimo bausmę. 

Prokuratūra laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos prašė skirti ir KGB karininkui Michailui Golovatovui. Teismas jam skyrė 12 metų laisvės atėmimo bausmę. 

,,Vadovaujantis 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu paskirtąsias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 12 metų, bausmę atliekant pataisos namuose. Kardomąją priemonę – suėmimą – palikti nepakeistą“, – paskelbė teisėja Ainora Kornelija Macevičienė.

Didžiausia bausmė skirta buvusiam sovietų armijos Vilniaus garnizono vadui Vladimirui Uschopčikui bei Sausio 13-osios naktį Loretą Asanavičiūtę pervažiavusio tanko borto vadui Nikolajui Astachovui – 14 metų laisvės atėmimo bausmė.

12 metų atėmimo bausmė skirta Vasilijui Kustrio, Genadijui Golubkovui, Valerijui Sibiriakovui, Vladimirui Demidovui, Sergejui Panikarovui, Aleksandrui Gomziakovui, Aleksandrui Sidorkovui, Eduardui Michailovui, Javgenijui Gavrilovui.

10 metų atėmimo bausmė skirta – Algimantui Naudžiūnui, Vladislavui Švedui, Romui Juchnevičiui, Jevgenijui Gavrilovui, Nikolajų Demidovą, Vasilijui Savvinui, Bogdanui Suščikui, Vladimirui Sofjinui, Sergejui Kosteckui, Vladimirui Sorokinui, Ivanui Šepiliovui, Vladimirui Šechovcovui, Ivanui Šepiliovui, Aleksandrui Zolotuchinui, Vladimirui Prokofevui, Sergejui Golovko, Sergejui Machovui, Konstantinui Usovui, Anatolijui Fefelovui, Aleksandrui Navozovui, Vladimirui Gončiarikui, Sergejui Voroninui, Aleksandrui Žitnikovui, Eduardui Roskovui Jurijui Ondai Albertui Galinaičiui, Olegui Abramovui, Nikolajui Sakarai, Anatolijui Urbanui, Anatolijui Kimui, Dmitrijui Filippovui, Dmitrijui Bolšakovui, Nikolajui Ogurcovui, Aleksandrui Korobočkinui, Aleksandrui Radkevičiui, Jevgenijui Čiudesnovui, Sergejui Fiodorovui, Olegui Morkovskij, Michailui Chabarovui, Jurijui Strašnenko.

8 metų – Viktorui Moroziukui. 

6 metų laisvės atėmimo bausmė skirta Ruslanui Junusovui, Anatolijui Lepichovui, Aleksejui Filimonovui. 

4 metų – Anatolijui Ivanickij, Aleksandrui Cepotai, Grigorijui Belousui, Genadijui Ivanovui, Vladimirui Uspenskij, Arkadijui Bajukovui, Viktorui Romančevskij, Viktorui Šulikovui, Genadijui Poltoraninui. 

Jurijui Meliui skirta 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Karaliaučiuje gyvenantis Rusijos pilietis Lietuvoje buvo suimtas 2014 m. kovą. 

Skelbiant nuosprendį nualpo advokatas Algirdas Grinevičius. Teismas padarė pertrauką, iškviesti greitosios pagalbos medikai. 

Per Sausio 13 įvykius tėvo netekęs Robertas Povilaitis žurnalistams teigė, kad jam tai – istorinė diena. Jis pabrėžė neturįs jokių išankstinių lūkesčių. 

,,Svarbiausias dalykas yra, kad šis istorinis procesas vyksta, kad šiandien yra skelbiamas nuosprendis šitiems kaltinamiesiems (…) Manau, kad tai Lietuvai – istorinė diena, ir tarptautinei bendruomenei – istorinė diena“, – kalbėjo R. Povilaitis. 

Šioje byloje teismas kaip specialų liudytoją norėjo apklausti tuometį Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, bet Rusija teismo šaukimo jam taip ir neįteikė. Pats M. Gorbačiovas viešai paneigė davęs įsakymą šaudyti. Pasak R. Povilaičio, tai rodo Rusijos valdžios atsainų bei neigiamą požiūrį į Sausio 13-osios įvykius. 

Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėjamų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų. Kaltinimai pareikšti 67 asmenims, kuriuos gina 126 valstybės paskirti gynėjai. Teismui nagrinėti buvo perduota daugiau nei 760 bylos tomų. Vien tik kaltinamasis aktas sudaro 16 tomų.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.

1991 m. sovietų kariniams daliniams mėginant užimti Televizijos bokštą, Spaudos rūmus ir Lietuvos radijo bei televizijos pastatą, iš viso žuvo 14 žmonių.

Paulina Levickytė (ELTA)
 
2019.03.28; 00:10
Copy of savukynas_alumnato_kieme
Jezerskas prieš Visocką

Demokratija yra grįsta ne tik valdžių atskyrimu, bet ir pasitikėjimu tomis valdžiomis. Viena iš jų – teismai. Šiandien ir plika akimi matosi daug neargumentuotos kritikos, noro sąmoningai sunaikinti pasitikėjimo likučius. Tačiau reikia pasakyti, kad ir patys teisėjai prisideda prie šio proceso.

Be jokios abejonės, pats ryškiausias pavyzdys – tai teisėjo Antano Virbalo sprendimas išteisinti Algirdą Paleckį dėl teiginio, kad „savi šaudė į savus“ per Sausio 13-ąją. Pasirodo, tai tik nuomonė, kuri buvo grindžiama kitais šaltiniais, tarp kurių atsidūrė ir visuotinai žinoma šmeižikiška knyga „Durnių laivas“.

Continue reading „Teismų pasitikėjimo likučių naikinimo metas” →