Lietuva iki šiol migracijai dėmesio beveik neskyrė, todėl valstybė tebuvo pasyvus stebėtojas gyventojų išvykimo, kuris tęsiasi jau ketvirtį amžiaus ir 2018 metai nebuvo išimtis. Šiemet pagaliau Seimas sulaukė iš Vyriausybės įstatymo projekto, kuris yra pirmas žingsnis vykdyti migracijos politiką.

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva imasi migracijos politikos

Visos vyriausybės iki šiol mažai rūpinosi migracija, nes premjerai manė nelabai ką galintys padaryti prieš turtingesnių valstybių konkurenciją, todėl vylėsi, kad pagerės ekonomika ir emigracijos bėda išsispręs savaime. Visgi valstybei aktyviau įsikišti į migracijos procesus verčia dvi aplinkybės. Pirma, labai suaktyvėjo imigracija, todėl reikia apsispręsti, kokie migrantai priimtini, o kurie ne. Antra, suaktyvėjo spaudimas iš grįžtančių ir išvykusių lietuvių, kurie jau sudaro didelę rinkėjų dalį ir jų rūpesčiai tapo visos valstybės rūpesčiu.

Vyriausybė nutarė pirmiausia imtis kiek kitokios išeivių grupės – krizinėse zonose atsidūrusių lietuvių kilmės asmenų. Apie tai kalba Seimui pateiktas „Persikėlimo įstatymas“. Tokių žmonių yra gan nedaug, tačiau jų atvykimui, įsikūrimui ir integracijai reikalinga visa sistema, kuriai Lietuva buvo visai nepasirengusi. Sukūrus sistemą šiai grupei ir tobulinant mechanizmus, galima imtis ir kitų migracijos valdymo krypčių.

Padėti lietuviams, atsidūrusiems krizėje, jau yra šiokios tokios patirties. Iš okupuotų Ukrainos sričių į Lietuvą yra perkelta per 150 asmenų. Tai buvo padaryta greitosiomis, be įstatyminio pagrindo, ir iškart pasimatė negebėjimas pasirūpinti tais žmonėmis. Truputį misiją gelbėjo tik kai kurios aktyvesnės savivaldybės.

Antroji pagalbos misija atsidūrusiems krizinėje situacijoje, jau priėmus naująjį įstatymą, bus Venesuelos lietuviams. Užsienio reikalų ministerija (URM) ilgai atsikalbinėjo, kad jokių prašančių pagalbos lietuvių net nėra, nes iš Venesuelos niekas nesikreipia į artimiausią Lietuvos ambasadą, kuri yra Brazilijoje (atstumas kaip nuo Vilniaus iki Bagdado ir ten kalbama ne ispaniškai kaip Venesueloje, bet portugališkai). Dabar jau URM pripažįsta, kad norinčių persikelti į Lietuvą yra bent 50 šeimų.

Trys Grįžimo politikos kryptys

Pagalba krizių zonose atsidūrusiems tautiečiams yra tik maža migracijos politikos dalis, kita jau didesnė ir politiškai labai svarbi mūsų bendruomenė, kuriai reikia paramos, yra buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, jų šeimos ir palikuonys. Lietuva vykdė jų grįžimo politiką be jokio įstatymo, chaotiškai, keistomis iniciatyvomis. Šis bandymas visiškai nepasiteisino, tačiau kainavo daug. Tremtiniams buvo dalinami butai, tai buvo ir kompensacija, ir integracija, ir visa politika. Viso grįžo apie 2000 žmonių, tačiau nemaža dalis tiesiog pardavė gautus butus ir išvyko atgal. Žinant, kad asmenų, kurie galėtų potencialiai grįžti į Lietuvą yra apie šimtą tūkstančių, tai 2 tūkst. grįžusių yra labai mažai.

Be specialiųjų grupių, paminėtų aukščiau, kurioms būtina išskirtinė Lietuvos valstybės pagalba ir rūpestis, užsienyje yra didelė lietuvių kilmės bendruomenė, apie 1,5 mln. žmonių, kurių apsigyvenimas istorinėje Tėvynėje būtų didelė sėkmė.

Vaikų Lietuvoje gimsta mažai ir tokią tendenciją pakeisti jokių sprendimų nėra. Net turtingiausios pasaulio šalys Norvegija, Šveicarija, Austrija, Danija nerado jokio recepto, kaip šeimas paskatinti turėti tiek vaikų, kad užtektų pakeisti vyresnes kartas. Taigi vienintelis kelias užtikrinti stabilų gyventojų skaičių yra skatinti imigraciją. Lietuva yra maža ir kultūriškai labai pažeidžiama šalis, todėl vertėtų atidžiai kontroliuoti migracijos procesus, kad svetimos kultūros žmonės neimtų dominuoti. Prioritetas imigracijai galėtų būti lietuvių kilmės asmenys ir su Lietuva susiję asmenys, kurie jau turi ryšių su Lietuva. Galbūt tokie asmenys daug metų užsienyje užsiėmė lituanistine veikla, galbūt dirbo su konsulinėmis, saugumo, diplomatijos temomis, yra atstovavę Lietuvos Respublikos interesus ekonominėje, socialinėje, istorinėje, mokslinėje srityse ir t.t. Toks atvejis buvo, kai į Lietuvą atvyko vertėjas iš afganų kalbos, padėjęs Lietuvos kariams Afganistane. Lietuvoje laukiami galėtų būti ir istorinių tautinių bendrijų atstovai, be kurių indėlio Lietuva nebūtų sukurta tokia, kokia yra.

Imigracijos skatinimo politika nėra Lietuvos išradimas. Daug šalių atsirenka ir skatina atvykti tuos, kurie šaliai yra reikalingi. Garsiausi pavyzdžiai yra JAV „žalioji korta“, Australijos imigracijos loterija ar Izraelio grįžimo įstatymas. Lietuva turėtų ko pasimokyti ir iš artimesnių šalių, tokių kaip Estija ar Lenkija.

Kaimyninių šalių patirtis

Lenkijoje 2000 m. buvo priimtas Grįžimo įstatymas, kuris numato visų valstybės institucijų pagalbą grįžtant ir integruojantis. Grįžtantis į tėvynę asmuo ir jo šeimos nariai iš valstybės biudžeto gali gauti vienkartinę išmoką kelionės išlaidoms padengti. Įstatymas numato galimybę padengti mokyklinio amžiaus vaikų mokymosi išlaidas, o studentams – apmokėti gyvenimą bendrabutyje. Turimo būsto remontui, renovacijai ar įrangos įsigijimui gali būti skirta iki 1400 eurų už kiekvieną sugrįžusio asmens šeimos narį. Žmonės gali tikėtis finansinės paramos buto ar namo nuomai arba įsigijimui. Rūpintis būstu asmuo gali tiek pats, tiek prašyti tos vietos, į kurią jis keliasi, bendruomenės pagalbos. Grįžusiems į gimtinę garantuojamos visos medicininės paslaugos, kuriomis naudojasi nuolat šalyje gyvenantys asmenys. Atitolusiems nuo savo šaknų ar gimusiems užsienyje, siūlomi nemokami lenkų kalbos ir adaptavimosi kursai. Šalia pagrindinės skatinimo programos, veikia ir kitos iniciatyvos.

„Lenko korta“ yra labai stipri motyvavimo priemonė visiems lenkiškos kilmės asmenims stiprinti ryšius su istorine Tėvyne. Vien ką duoda transporto, mokslo, kultūros įstaigų lankymo lengvatos ir faktiškai jokių įsipareigojimų. Lenkų kilmės jaunuoliams skiriamos stipendijos ir faktiškai nemokamas mokslas šalies universitetuose. Skatinant atvykti jaunimą, Lenkija aktyviai išnaudoja ambasadas bei valstybinius fondus. Lietuvoje taip pat aktyviai agituojama vykti mokytis į Lenkiją ir kasmet apie 1 tūkst. abiturientų išvyksta iš Lietuvos ir dauguma jų atgal gyventi nebegrįžta.

Estija taiko platesnę skatinimo programą ir paramą teikia ne tik grįžtantiems estų kilmės žmonėms, bet ir tiems, kurie „gerbia Estijos valstybę ir jos konstitucinę santvarką“. Estai kaip tikslinę grupę yra įvardijusi Suomijos piliečius, kurių šalyje daugėja jau keletą metų iš eilės (vien per 2018 m. +540) ir dabar jie jau sudaro trečią didžiausią tautinę bendruomenę, apie 9 tūkst. (daugiau nei latvių ir lietuvių kartu sudėjus).

Galime pasidžiaugti, kad Lietuva pagaliau pradeda vykdyti migracijos politiką. Kol kas tik pirmas žingsnis, bet kur aktyviai dirbama, atsiranda ir rezultatai. Valstybės tikslas yra sustabdyti gyventojų mažėjimo tendenciją, ją stabilizuoti, grįžti į augimą ir, pradžiai, vėl atstatyti 3 milijonų Lietuvą.

2019.01.21; 14:42

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė rugpjūčio 22 d., 14 val. Prezidentūroje drauge su Jurgio Didžiulio projektu „ToBeLT“ paskelbs iniciatyvos „Rinkis Lietuvą“ startą.

Renginyje patirtimi apie apsisprendimą sugrįžti ir savo ateitį kurti Lietuvoje dalinsis čia dirbantys veržlūs šalies gyventojai, į tėvynę iš emigracijos sugrįžę lietuviai ir Lietuvą savo veiklai pasirinkę užsienio šalių piliečiai.

Šventėje dalyvaus iš Kolumbijos į Lietuvą grįžęs dainininkas Jurgis Didžiulis, menų fabriko „LOFTAS“ įkūrėjas, prieš 20 metų mūsų šalyje gyvenimą nusprendęs kurti atlikėjas ir verslininkas Viktoras Diawara, verslininkas Vladas Lašas, žurnalistė ir rašytoja Beata Nicholson, užsienyje išsilavinimą įgiję ir pasiūlymų dirbti svetur atsisakę, tačiau puslaidininkių lazerių gamyklą Vilniuje atidarę įmonės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai broliai Vizbaros ir kiti.

Renginio svečiai, susirinkę prie simbolinio suneštinio vaišių stalo, kalbės apie savo pasirinkimą gyvenimą kurti Lietuvoje. Tuščios kėdės simboliškai bus paliktos emigracijoje esantiems žmonėms, kurie dar nėra sugrįžę į savo tėvynę.

Akcijos „Rinkis Lietuvą“ metu šalies vadovė ypatingą dėmesį skirs į Lietuvą grįžusiems ir savo ateitį čia jau kuriantiems žmonėms. Prezidentė susitiks su į Lietuvą grįžtančiais emigrantais, lankysis grįžusių į Lietuvą gyventi žmonių įkurtose verslo įmonėse, inicijuos priemones sugrižusiųjų integracijai stiprinti ir dės pastangas šalinti biurokratines kliūtis sugrįžtantiems.

Milžinišką emigracijos mastą šalies gyventojai laiko didžiausia Lietuvos problema. Svetur ieškoti laimės kasmet išvyksta daugiau kaip 40 tūkst. žmonių. Vien pernai iš mūsų šalies emigravo per 50 tūkst. piliečių, o per visą nepriklausomybės laiką Lietuva neteko beveik ketvirtadalio gyventojų.

Tačiau nors emigracijos skaičiai ir atrodo gąsdinantys, tyrimai atskleidžia, jog pastaruoju metu apie grįžimą į tėvynę pagalvoja vis daugiau žmonių. Beveik kas antras iš Lietuvos išvykęs pilietis domisi galimybėmis grįžti namo.

Viena svarbiausių ketinimo grįžti į tėvynę priežasčių – gerėjančios sąlygos ir didėjanti darbo vietų pasiūla. Laisvų darbo vietų skaičius pastaraisiais metais sparčiai augo, o vien tik per šiuos metus yra numatyta sukurti per 25 tūkst. naujų.           

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba

2017.08.22; 04:14

Neseniai LRT televizija transliavo Zitos Kelmickaitės parengtą reportažą, paviešėjus Australijoje pas lietuvius.

Žurnalistė labai gyrė Australijos lietuvių vaišingumą. Net įkyriai. Turbūt nelabai galėjo ką svarbesnio pasakyti. Reportaže dalyvavę lietuviai norom nenorom palietė jiems svarbiausią temą: kaip išlikti su tauta, iš kurios išėjai į svieto galą. 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

O išlikti vis sunkiau, tiesiog neįmanoma. Palankumas protėvių tėvynei gali rusenti ilgai, keliose kartose, bet ne daugiau.

Gabrielius Landsbergis, vėl sugrįžęs į Australiją, sakė, kad lietuviams nebūtina kalbėti, t.y. mokėti, lietuviškai. Lietuvio samprata vis platėja. Ironizuojant galima pasakyti, kad ateity lietuviais laikysime ir tuos, kurie žino, kur ta Lietuva. Užteks vien to.

Na dar džiaugsimės, jeigu Australijos, Amerikos pilietis, kurio protėviai lietuviai, žinos Lietuvos sostinės vardą. Kuo toliau, tuo mažiau reikalavimų, įsipareigojimų ir įpareigojimų.

Kitaip ir būti negali. Kas suskaičiuos, kiek Australijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse tikrų lietuvių išnyko be pėdsako? Išnyks ir tas milijonas, išvykęs iš jau laisvos Lietuvos.

Tirpti  lietuviai pradeda iškart, vos pakilę iš Vilniaus, Kauno aerouostų. Ar daug lietuvių sugrįžo, išbėgusių nuo raudonojo maro? Vienetai. Ne vienas sugrįžęs vėl išvyko, ne vienas yra viešai pasakęs, kad nenori grįžti į Lietuvą, nes ji jau nebe ta, kokią jis paliko prieš kelis dešimtmečius.

Sutapo, kad LRT televizijoje beveik tuo pat metu buvo kalbinami ir Australijos, ir Rusijos lietuviai tremtiniai arba jų vaikai. Net jie, jėga išvežti, taigi ne pabėgėliai, o tremtiniai, negali, nenori, neketina grįžti į laisvą tėvynę. Vienas kitas norėtų, bet… Tai kad jūs patys bėgat iš Lietuvos.

Antroji pilietybė būtų gerai, bet ne daugiau. Nors Lietuva jiems padėtų persikelti, suteiktų pašalpą, būstą. 

Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.
Emigracija turi ir blogąją, juodąją pusę. Ji pavojinga mažoms tautoms.

Ne taip paprasta sugrįžti. Mišrios šeimos kaip ir Australijoje, primiršta lietuvių kalbą arba ji jau ne gimtoji kaip Australijoj.

Niekam aš nepriekaištauju: nei tiems, kurie, mirties genami, kažkada pabėgo iš Lietuvos, nei tiems, kurie jėga buvo išvežti į mirtį, bet stebuklingai išliko gyvi. Gal tik tiems, kurie tėvynę paliko po Baltijos kelio.

Bet ir vėl. Jeigu tavo šaly – laukinis kapitalizmas, geriau bėgti ten, kur kapitalizmas ne toks laukinis ir žymiai dosnesnis.

Dėl šito prarasto milijono kaltų daug, tik ne tie, kurie Baltijos keliu išėjo, kad negrįžtų. Dviguba pilietybė jų nesugrąžins, veikiau tik paskatins savanaudiškais tikslais dažniau važinėti į paliktą tėvynę.

Kalčiausia čia Europos Sąjunga, ypač didžiosios, turtingosios jos valstybės, kurios nenumatė naujoms narėms pereinamojo laikotarpio. Savanaudiškumas. Tėvynėje neturite darbo? Maži atlyginimai? Prašome pas mus: už darbus, kurių patys bodimės, mokėsime dešimteriopai daugiau.

Mūsų ekonominiai pabėgėliai toms savanaudėms geresni nei tie iš Afrikos, Azijos. Argi šitaip turėtų elgtis sąjungininkai?

Bet laikai pastebimai keičiasi. Anglijoje pelningesnio darbo ieškotojai iš skurdžių šalių jau vejami namo, net šaudomi.

Kaip sakoma, nėr to blogo, kas neišeitų į gera. Tūkstantis kitas, nespėjęs suanglėti, sugrįš. Bet dar svarbiau: baimė būti niekinamam vieną kitą tūkstantį neabejotinai privers pasilikti namie ir kovoti su savais laukiniais kapitalistais.

2016.09.13; 07:26