Prancūziškos atostogos Vilniuje. Sauliaus Žiūros nuotr.
Vilniuje penktadienį prasidėjusios „Prancūziškos atostogos” tęsis iki sekmadienio vakaro. Bus galima lankyti koncertus, žiūrėti filmus, kartu su gidais pažinti prancūziškas Vilniaus istorijas.
Šeštadienį ir sekmadienį prancūziškais delikatesais ir muzika vilios Halės turgus, o kruasanų, prancūziškų blynelių ir austrių bus galima paskanauti Lukiškių aikštėje.
Norintys šeštadienį praleisti romantiškai, klausantis prancūziškos poezijos, kviečiami po pietų užsukti į K. Sirvydo skverą, kuriame 17 val. poeziją skaitys aktorius Andrius Bialobžeskis, o 19 val. prasidės aktorės Birutės Mar poezijos vakaras – koncertas „Po Paryžiaus dangum”.
Prancūzų kilmės kompozitorius, šiuolaikinės muzikos ir šokio atlikėjas Phil Von 17 val. pakvies į autentišką prancūzišką elektroninės muzikos ir poezijos pasimatymą „Čia ir dabar” Užupio meno inkubatoriaus kiemelyje.
Prancūziškų atostogų akimirka. Sauliaus Žiūros nuotr.
Sekmadienį Bernardinų sode nuo 14 iki 18 val. bus žaidžiama petankė – prancūzų nacionalinis žaidimas. Prisijungti ir išmokti galės kiekvienas. Vidudienį Lukiškių aikštėje laukiami mažieji: čia bus rodomas filmas vaikams „Garsioji meškinų invazija į Siciliją”. Šeimos ir vaikai bus kviečiami į Paryžiaus Bastiliją primenančią Vilniaus gynybinės sienos bastėją, kurioje startuos programa „Bastilijos paėmimo šventė vaikams”.
Visą savaitgalį vyks orientacinis žaidimas „Prancūziškas Vilnius”, vyks ekskursijos su gidais.
Vilniaus miesto savivaldybės ir „Go Vilnius” paskelbta kampanija „Atostogos Vilniuje” kviečia Lietuvos gyventojus apkeliauti pasaulį per septynis savaitgalius.
Kas antrą vasaros savaitgalį Vilnius virsta vis kita šalimi.
Kažkas jau yra pastebėjęs, kad žmonijos išlikimui didžiausią pavojų užtraukia net ne branduolinių ginklų perteklius, o žemės ūkio chemizacijos intensyvinimas, vedantis į visuotinį Homo sapiens rūšies individų apnuodijimą, jų susargdinimą, klimato subjaurojimą, žemės nususinimą ir apsigimimų padauginimą visoje gyvojoje gamtoje. Šiai hipotezei savotiško pikantiškumo priduoda lietuviškas koloritas, nes mūsų padangėje svarbiausieji žemės ūkio chemizacijos baronai yra žaliaisiais valstiečiais (sic) pasivadinę personažai.
Didžiosios mūsų kaimynės vadovą dėl jo polinkio eksperimentuoti su nuodais, išbandant nuodingųjų medžiagų efektyvumą visų pirma ant savo priešų kailio, būtų galima pavadinti Vladimiru Nuodytoju, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, visa populiacija totaliai bus apnuodyta, nelaukiant V.Putino atėjimo, lietuviško verslo, besidangstančio socialiai atsakingų ir aplinką tausojančių įmonių įvaizdžiu, pastangomis, kaip labai akivaizdžiai parodo „Grigeo Klaipėda“ veikla, nuodingas nuotekas pilant tiesiogiai į Kuršių marias, per papildomus vamzdžius apeinant valymo įrengimus.
Prezidentas ir premjeras ta proga išsakė savo nugąstavimus, kad tokių savo lėšas visų mūsų sveikatos sąskaita taupančių įmonių gali būti ir daugiai, Sauliaus Skvernelio žodžiais tariant, Neris, nežiūrint visos valymo įrenginių regimybės, yra periodiškai „pakvimpanti“ upė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/09/news/s-skvernelis-grieztai-pasisake-apie-grigeo-skandala-dabar-klausimas-kas-kitas–13191968/. Žinia, S.Skverneliui tekę išbadymai gali būti papildomas dirgiklis, skatinantis aktualiau nei įprasta snaudžiančiai sąmonei suvokti žmogaus aplinką nuodijančių faktorių pragaištingumą.
Galbūt išties tas meninės instaliacijos vamzdis Neries krantinėje yra tikrasis mūsų gyvenimo simbolis, kai, augant kalbų apie verslo orumą ir taurią visuomeninę misiją srautui, mums primenama, neleidžiama pamiršti, kad tikroji verslo esmė yra neapvalytų nuotėkų vamzdis.
Tarkime, neapvalytų nuotėkų vamzdis yra simbolinis necivilizuoto gobšumo, kaip svarbiausios verslo spyruoklės, pavaizdavimas, jeigu norite, yra MG Baltic, Grigeo ir panašių konglomeratų garbei pastatytas paminklas.
Ar sakote, kad nieko naujo čia nepamatėme, tokia yra žmogaus prigimtis, kai savi marškiniai – arčiau kūno. Iš tiesų, neatsitiktinai Apšvietos amžiaus teoretikai laisvosios verslininkystės dvasios suklestėjimą siejo su žmogaus natūraliosios prigimties kompleksų išlaisvinimu, galop tokia aiškinimo seka yra labiau įtikinama nei fantasmagoriškas pasakojimas apie kapitalizmo dvasios užgimimą iš protestantiškos etikos (Max Weber).
Įdomu tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra tokio neapvalytų nuotekų vamzdžio tipo kapitalizmo interesų gynimą suprantą kaip stovėjimą sveiko proto sargyboje. Tikriausiai pastebėjote, kad dabar neretai visa neoliberalizmo esmė supaprastintu pavidalu yra suvedama į vadinamojo sveiko proto postulatus, taigi ir visur kišamas sveiko proto užkeikimas dažniausiai yra tik nesuvaldytos gobšumo dvasios verslininkystėje ir greičiausiai parsiduodančios biurokratijos tarpusavio simbiozės įkyri demonstracija.
Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.
Žmogus stojantis prieš tarnybų piktnaudžiavimą, atimant vaikus iš tėvų pagal Bernevernet įsteigtą pavyzdį, tautiečiai užstojantys krūtine miškus nuo baisesnio nei gaisras iškirtimo pavojaus, žmogus prisirišęs prie medžio, taip siekdamas apsaugoti savo likimo bendražygį prieš pjūklą, naujosios nomenklatūros neabejotinai bus atpažįstami kaip „nesveiko proto“ (net nežinau, kur čia reikėtų dėti kabutes), isteriškos prigimties būtybės, per tokią priešpriešą naujanomenklatūrininkams dar labiau sustiprinant savo tikėjimą „sveiko proto“ visuotinu blizgesiu. Tačiau ne viskas, kas blizga, yra auksas, ar ne?
Dukra neseniai pasakojo apie kelių metų senumo nutikimą, kai ji Vilniaus Halės turguje žuvies prekybos paviljone andai paprašė labiausiai tinkančios žuvies mažam vaikui, o paviljono šeimininkas paprotino, kad visa jo dispozicijoje esanti žuvis yra sužvejota Kuršių mariose, taigi toli gražu netinka mažam vaikui kaip didesniu ar mažesniu laipsniu apkrėsta nuodingomis atliekomis produkcija. Galimas daiktas, kad šis tikrai netikėto temperamento prekijas verslo logikos požiūriu yra „nesveiko proto“ žmogus, tačiau paminėtas pavyzdys, regis, aiškiai parodo, kad vardan to paties proto sveikatos būtų pravartu kartas nuo karto nusiimti „sveiko proto“ kaukę.
Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip sako klausiamąja intonacija jaunoji mama, eilinis paviljono prekiautojas jau nuo seno žino, kad Kuršių marios yra užnuodytos, o nuodus į marias purškiančios gamyklos savininkas to niekados nežinojo?.. Kažin kažin…
Vadinamojo sveiku protu darželyje vargu bau ar kada nors galėtų užgimti moralinė pasaulio refleksija. Išties moralė dažnai prasilenkia su natūraliaisiais prigimties refleksais, toli už savęs paliekant sveiką protą, taigi ji greičiau yra prigimtinių gyvenimo ribų peržengimas nei natūraliosios žmogaus prigimties puoselėjimo užtaisas.
Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau mus galėtų paguosti bent tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra, nežiūrint dabartinės, sveikata trykštančios jos išvaizdos, vis dėlto nėra monolitinis darinys. Kaip įsivaizduoju bent aš, užtektų to, kad į naujosios nomenklatūros gretas patektų bent vienas „nesveiko proto“ žmogus, „sveikojo proto“ naujajai Lietuvos nomenklatūrai iškiltų didelis užkrato pavojus. Kas be ko, svarbiu tokio sėkmingo kortų perdalinimo faktoriumi yra tai, kad tas „vienišas karys“ jau būtų aukštas pareigas užimantis žmogus, tarkime, šalies prezidentas. Taigi dabar jau galima perklausti taip – „sveiko“ ar „nesveiko“ proto žmogus yra naujai išrinktas šalies prezidentas Gitanas Nausėda? Tvirto atsakymo į šį klausimą neturiu.
Kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario, tačiau prezidento pasiruošimas uždegti žalią šviesą žmonių smegenų plovimo akcijoms, papildant VSD įstatymą naujomis nuorodomis, tarsi ir byloja apie prasimušančią tendenciją įtvirtinti „sveiko proto“ pozicijas moralinių pasaulio pagrindų tvirtumo sąskaita.
XXX
Rimvydas Valatka į mėgstamą jo užkeikimą „sveikas protas“, ypač padažnėjusį pastaruoju metu liberalus ištikusių negandų fone, įdeda kažkokią labai savitą papildomą prasmę, todėl valatkišką šios sąvokos vartoseną kaip asmeninės leksikos ypatumus kol kas palikime už skliaustelių dabar užsimoję kritiškai inventorizuoti tokį dalyką kaip „sveikas protas“.
Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių refleksų įkyriam pasikartojimui, tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu (dėl to gerbiamas žurnalistikos grandas tikrai neneša atsakomybės).
Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“ (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės užpainiojimas.
Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.
„Piešinys” požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politika visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto užkeikimas įgijo kažkokią diametraliai priešingą reikšmę ir dažniausiai pasitarnauja siekiant atskirti saviškius, gyvenančius pagal tuos pačius refleksus, nuo svetimųjų, priskiriamų nesveikiesiems. Taigi kažkokiu kompromisu čia net nekvepia.
Buvau užsimojęs pasiūlyti sveiko proto konceptą išmainyti į panašią, bet, regis, labiau subalansuotą blaivaus proto sampratą, tačiau prisiminiau, kad mūsų padangėje vis dar tęsiasi toks sprogstamojo pobūdžio kovos už blaivybę vajus, kuris jau peržengia ne tik blaivaus proto, bet ir bet kokio racionalumo ribas.
