Japonija mini Hirošimos bombardavimo metines ir Rusijos branduolinę grėsmę vadina nepriimtina. EPA-ELTA nuotr.
Tokijas, rugpjūčio 6 d. (AFP-ELTA). Japonijos ministras pirmininkas, sekmadienį minint 78-ąsias Hirošimos atominio bombardavimo metines, pasmerkė Rusijos grasinimus panaudoti branduolinį ginklą.
1945 metų rugpjūčio 6 dieną, kai likus kelioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos JAV numetė atomines bombas ant dviejų Japonijos miestų, Hirošimoje žuvo apie 140 tūkst. žmonių, o po trijų dienų Nagasakyje – dar 74 tūkstančiai.
„Japonija, kaip vienintelė šalis, per karą patyrusi atominį bombardavimą, toliau dės pastangas, kad pasaulis būtų be branduolinio ginklo“, – sakė ministras pirmininkas Fumio Kishida per ceremoniją Hirošimoje.
„Kelias į šį tikslą tampa vis sunkesnis dėl gilėjančių tarptautinės bendruomenės nesutarimų dėl branduolinio nusiginklavimo ir Rusijos branduolinės grėsmės, – sakė jis. – Esant tokiai padėčiai tampa dar svarbiau sugrąžinti tarptautinį impulsą, kad pasaulis be branduolinių ginklų taptų tikrove“.
„Branduolinio ginklo sukeltas Hirošimos ir Nagasakio sunaikinimas niekada neturi pasikartoti“, – sakė F. Kishida, kurio šeima kilusi iš Hirošimos.
F. Kishidos komentarai atkartojo Jungtinių Tautų vadovo Antonio Guterreso Hirošimos šia proga paskelbtą pareiškimą, kuriame teigiama, kad „kai kurios šalys vėl beatodairiškai žvangina branduoliniu ginklu, grasindamos panaudoti šias naikinimo priemones“.
„Šių grasinimų akivaizdoje pasaulio bendruomenė turi kalbėti vieningai. Bet koks branduolinių ginklų panaudojimas yra nepriimtinas“, – sakė A. Guterresas.
Ceremonijoje tūkstančiai žmonių – išgyvenusieji, jų artimieji ir aukšto rango atstovai iš rekordinio skaičiaus valstybių – 111 – meldėsi už žuvusiuosius ir nukentėjusius per bombardavimą ir ragino siekti taikos pasaulyje.
Tačiau Hirosima į šią ceremoniją jau antrus metus iš eilės nepakvietė Rusijos ir Baltarusijos dėl karo Ukrainoje.
Japonija mini Hirošimos bombardavimo metines ir Rusijos branduolinę grėsmę vadina nepriimtina. EPA-ELTA nuotr.
Dalyviai, kurių daugelis buvo apsirengę juodai, rugpjūčio 6 dieną, 8.15 val. ryto (23.15 val. Grinvičo laiku), kai buvo numestas pirmasis karo metu panaudotas branduolinis ginklas, sukalbėjo tylią maldą.
F. Kishida anksčiau šiais metais Hirošimoje surengė Didžiojo septyneto (G7) aukščiausiojo lygio susitikimą. Jis bandė iškelti branduolinio nusiginklavimo klausimą į pirmą vietą darbotvarkėje ir nuvežė turtingų demokratinių valstybių vadovus į Hirošimos taikos parko memorialus ir muziejų.
Tačiau mažinti branduolinių ginklų atsargas niekas neturi didelio noro, nes Rusija nuolat skelbia menkai pridengtus įspėjimus, kad Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą Ukrainoje, taip pat Šiaurės Korėja nuolat vykdo raketų bandymus, dėl to stringa pastangos siekti branduolinio ginklo neplatinimo.
Anksčiau šį mėnesį daugiau nei 100 pasaulio medicinos žurnalų paskelbė retą bendrą raginimą imtis skubių veiksmų eliminuojant branduolinį ginklą ir perspėjo, kad branduolinės katastrofos grėsmė yra „didelė ir vis didėjanti“.
O. Scholzas ir V. Zelenskis susitinka Hirošimoje: „Visada malonu“. EPA-ELTA nuotr.
Hirošima, gegužės 20 d. (dpa-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas susitiko antrą kartą per savaitę šeštadienį Japonijoje vykstančiame Didžiojo septyneto (G-7) viršūnių susitikime.
Beveik prieš savaitę O. Scholzas priėmė V. Zelenskį per trumpą vizitą Berlyne. Abu pasaulio lyderiai vėl susitiko šeštadienio vakarą Hirošimos viešbutyje „Grand Prince“, kuriame vyksta aukščiausiojo lygio susitikimas.
„Malonu jus matyti, taigi susitinkame gana dažnai“, – į V. Zelenskį kreipėsi O. Scholzas. „Visada malonu“, – atsakė V. Zelenskis.
Abu lyderiai kalbėjosi apie 20 minučių viešbučio 22-ajame aukšte. O. Scholzas ir V. Zelenskis pirmą kartą viešai neoficialiai kreipėsi vienas į kitą vardais.
V. Zelenskis netikėtai į Hirošimą atskrido šeštadienio popietę, kur dalyvauja G-7 viršūnių susitikime po to, kai JAV leido perduoti Ukrainai pažangius karo lėktuvus.
Leidykla „Briedis“ pristato amerikiečių žurnalisto Johno Hersey (1914–1993) knygą „Hirošima“, pripažintą vienu geriausių amerikietiškos naujosios žurnalistikos kūrinių, kuriame dokumentiniai liudijimai įpinti į grožinio pasakojimo stilių.
1945 m. rugpjūčio 6-oji giliai įsirėžė ne tik į karybos, bet ir į visos žmonijos istoriją. Tądien JAV karinių pajėgų lėktuvas B-29 „Enola Gay“ ant Japonijos miesto Hirošimos numetė atominę bombą, pramintą „Mažyliu“ („Little Boy“).
Vienu akimirksniu Hirošima, kurioje branduolinės atakos dieną galėjo būti apie pustrečio šimto tūkstančių gyventojų, virto miestu vaiduokliu. Apie šešiasdešimt tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų žuvo, šimtas tūkstančių buvo sužeisti. Žmonės degė gaisruose, mirė užversti pastatų griuvėsių, patyrė siaubingą radiacijos poveikį.
Šios knygos autorius J. Hersey, į Japoniją pasiųstas jaunas „The New Yorker“ žurnalistas, surinko sprogimą mačiusių ir pragaištingus jo padarinius patyrusių žmonių prisiminimus. Ne tik japonų, bet ir vokiečio katalikų misionieriaus. Iš pradžių „The New Yorker“ ketino paskelbti rašinių seriją, tačiau įkvėpimo akimirką leidinio redaktoriai suprato, kad šį pasakojimą reikia publikuoti kaip visumą, ir nusprendė skirti visą numerį įvykius Hirošimoje rekonstruojančiam J. Hersey šedevrui. Dešimt dienų J. Hersey karštligiškai perrašinėjo ir gludino savo istoriją, dalimis įteikdavo ją spausdintojams, o iš „The New Yorker“ redakcijos neištrūko nė užuominos apie būsimą publikaciją.
1945 m. rugpjūčio 31 d. įprastu formatu pasirodė istorinis žurnalo numeris. Jis tapo pirmaeile sensacija amerikiečių žurnalistikos istorijoje: išspausdintas tiražas per keletą valandų buvo išparduotas. J. Hersey straipsnių seriją perspausdino kiti JAV bei užsienio leidiniai, o 1946 m. dienos šviesą išvydo knyga.
J. Hersey „Hirošima“ – ypatingas kūrinys. Čia pirmą sykį aprašytas ne mokslo triumfas, nauji elementai ir matematinės formulės, bet tai, ką padarė bomba išgyvenusiųjų akimis.
Kiekvienais metais balandžio 24-osios išakarėse kyla diskusijų, kaip Vakarai turėtų paminėti tragiškus 1915-ųjų metus, kai tuometinėje Osmanų imperijoje žuvo daug armėnų tautybės žmonių.
Šiemet didžiausia intriga – kaip pasielgs naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Remiantis ELTOS agentūros pranešimais, JAV Kongreso Senato Užsienio reikalų komiteto vadovas demokratas Robertas Menendezas jau pasveikino Amerikos prezidentą Joe Bideną, ketinantį oficialiai pripažinti armėnų genocidą Osmanų imperijoje XX amžiaus pradžioje.
Tai sakoma ketvirtadienį paskelbtame pareiškime. Anksčiau apie J. Bideno planus pranešė laikraštis „The Wall Street Journal“, kuris rėmėsi šaltiniais JAV administracijoje.
„Sveikinu prezidento sprendimą padaryti galą daugiau kaip šimtmetį trunkančiam vieno niūriausių žmonijos istorijos įvykių nutylėjimui. Mes pagerbiame tuos, kurie tapo genocido aukomis, prisimename, kaip jie žuvo, ir džiaugiamės pakeitę tai, kas istorijoje bus žinoma apie jų žūtį“, – pabrėžia savo pareiškime R. Menendezas.
„The Wall Street Journal“ duomenimis, Baltųjų rūmų šeimininkas savo sprendimą greičiausiai oficialiai paskelbs šeštadienį, balandžio 24-ąją, kai Armėnijoje bus pažymima Armėnų genocido aukų atminimo diena. Leidinio šaltiniai pabrėžia, kad galutinis sprendimas kol kas nepriimtas, ir J. Bidenas galįs apsiriboti formaliu pareiškimu, kuriame nenuskambės oficialus genocido fakto pripažinimas.
Beje, J. Bideno pirmtakas respublikonas Donaldas Trumpas vengė žodžio „genocidas“ savo pareiškimuose dėl 1915 metų įvykių. Barackas Obama (2009-2017), kurio administracijoje J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas, taip pat vengė šio apibrėžimo. 2019 metais JAV Kongreso Senatas ir Atstovų Rūmai pirmą kartą priėmė rezoliucijas, kuriose 1915 metų tragedija Osmanų imperijoje buvo apibūdinta kaip armėnų genocidas.
Štai kokia 2021-ųjų balandžio 24-osios intriga. Kaip derėtų reaguoti į tokį proarmėniškų jėgų atkaklumą? Mano supratimu, naujasis JAV lyderis pasielgs neteisingai, jei tolimus 1915-ųjų karus pripažintų buvus „armėnų genocidu“. Istorija – ne politika. Istorinių įvykių neįmanoma perprasti svaidantis politiniais pareiškimais. Kvaila, primityvu ieškoti, kas anuomet buvo teisus, balsuojant Kongrese, Senate ar Baltuosiuose rūmuose. Tėra vienintelis kelias pažinti istoriją – ją atidžiai studijuoti archyvuose. Šiandieninė situacija tokia: JAV kongresmenai ir senatoriai tikrai nežino, kas, kaip ir kodėl klojosi 1915-aisiais metais tarp turkų ir armėnų tuometinės Osmanų imperijos žemėse. Dėl to, kad pasaulis vis dar iki šiol nežinąs tikrosios tiesos apie 1915-uosius, kalčiausias oficialusis Jerevanas. Taip, Armėnija, skirtingai nei Turkija, iki šiol įslaptinusi savuosius archyvus šia skausminga tema. Todėl pasakyti, kas anuomet šaudė, žudė, badu marino, tebus galima tik tada, kai JAV istorikai turės galimybę peržiūrėti armėniškus archyvus.
O kol kas Jerevano skleidžiama informacija, neva patvirtinanti genocido faktą, tėra … nuomonė, įsitikinimas, versija, spekuliacija, interpretacijos arba politinės intrigos, kurių pagalba bandoma spustelėti oponentus ir priešininkus. Mat armėniški archyvai, kaip jau pabrėžiau, aklinai užrakinti. Armėnija neįsileidžia istorijos tyrinėtojų. Kažką akylai slepia. Jei jau viskas buvo taip, kaip porina oficialusis Jerevanas, kam slėpti archyvus? Kodėl Turkija jau seniai nebijanti viešumo, o Armėnija – vis dar slapukauja? Kaip tai įmanoma civilizuotame pasaulyje: armėniški archyvai dar net neperžiūrėti, apie išsamią jų analizę belieka tik svajoti, o „armėnų genocidas” – jau pripažįstamas !
Filipas Ekozjancas rankose laiko savo knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Į 1915-aisiais armėnus ištikusią tragediją blaiviausiai žvelgia, mano supratimu, armėnų tyrinėtojas, istorikas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Štai jo komentaras, duotas slaptai.lt portalui 2020-ųjų sausio 20 dieną:
„Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!“
Ar išgirs šiuos armėnų tautybės publicisto, istoriko, vertėjo žodžius oficialusis Vašingtonas?
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Jei JAV prezidentas Dž.Baidenas pasiduos spaudimui, bus praverta garsioji Pandoros skrynia. Ką turiu galvoje? Dideli ir maži Amerikos oponentai turėsiantys teisę teirautis Jungtinių Valstijų: kaip vadintinas Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio sunaikinimas atominiu ginklu, kaip derėtų apibūdinti karą Vietname, Irako, Serbijos bombardavimus? Taip pat būtų galima prisiminti net ir išpuolius prieš raudonodžius Amerikos gyventojus.
Ar 46-asis JAV prezidentas žinąs, kaip atsakytų į nepatogius klausimus dėl, pavyzdžiui, Japonijos, Vietnamo, Serbijos, Irako bombardavimų?
Viliuosi, jog Amerikai užteks sveiko proto nesivelti į primityvias Jerevano intrigas.
Turkija tūkstantį kartų teisi, kai sako: „Turkijos vyriausybė pripažįsta masinės armėnų žūties faktą, bet stoja prieš termino „genocidas“ vartojimą ir teigia, kad Armėnija skelbia pernelyg didelį aukų skaičių. Anot Ankaros, armėnų žūtis buvo ne kryptingos vyriausybės politikos rezultatas, bet pilietinio karo Osmanų imperijoje, kurio aukomis tapdavo ir turkai, padarinys.”
Lankydamasis Japonijos Nagasakio mieste, popiežius Pranciškus pasmerkė branduolinio atgrasymo doktriną ir ginklų sandorius pasaulyje.
Atominės bombos numetimas ant Nagasakio 1945 metų rugpjūčio 9-ąją sukėlė „nenusakomą siaubą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas. Jis pabrėžė, kad, siekiant saugumo, branduoliniai ginklai „nėra atsakas“, priešingai, tai esą greičiau kliuvinys.
Amerikiečių numesta branduolinė bomba Nagasakyje pražudė mažiausiai 74 000 žmonių. Trys dienos prieš tai Hirosimoje nuo atominės bombos žuvo mažiausiai 140 000 gyventojų. „Ši vieta labai gerai parodo mums tą skausmą ir siaubą, kurį žmonės gali sukelti vieni kitiems“, – Nagasakyje kalbėjo popiežius.
Jis įspėjo, kad branduolinis ginklavimasis kaip atgrasymo priemonė nėra indėlis į taiką. Taika esą nesuderinama su „abipusio sunaikinimo ar visiško sunaikinimo grėsme“. Taip kalbėdamas popiežius Pranciškus atsiribojo nuo popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris 1982-aisiais savo kalboje Jungtinėse Tautose branduolinį atgrasymą pavadino būtinu blogiu.
Pranciškus taip pa kritikavo, kad prekiaujant ginklais „išeikvojama daug lėšų ir kaupiamas turtas“. Tai esą yra „siaubingas įžeidimas“ pasaulyje, kuriame „milijonai vaikų gyvena nežmoniškomis sąlygomis“.
Pranciškus Nagasakyje padėjo vainiką branduolinės bombos aukoms ir pliaupiant lietui sustingo tyliai maldai. Po to 82-ejų pontifikas Hirosimoje susitiko su branduolinės bombos incidentą išgyvenusiais žmonėmis.
Šiaurės Korėja kuria vandenilinę bombą, kuri gali būti daug kartų galingesnė už atomines bombas, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje numestas ant Japonijos Hirošimos ir Nagasakio miestų, praneša televizijos kanalas „Fox News“, remdamasis JAV gynybos departamento atstovu, prašiusiu neskelbti jo pavardės.
Pasak neįvardyto Pentagono atstovo, vandenilinės bombos kūrimo darbai Šiaurės Korėjoje gali būti baigti per pusę-pusantrų metų.
Kaip primena televizijos kanalas, praėjusių metų pradžioje Šiaurės Korėjos lyderis Kim Čen Unas (Kim Jong-um) jau pareiškė, kad jo šalis išbandė vandenilinę bombą, bet daugelis ekspertų paneigė šią informaciją.
Šiaurės Korėja šių metų liepos 28 d. sėkmingai išbandė tarpžemyninę balistinę raketą „Hwasong-14“. Ji nuskriejo 998 kilometrus ir buvo pakilusi į beveik 3725 kilometrų aukštį. Raketa nukrito Japonijos jūroje, Japonijos išskirtinėje ekonominėje zonoje, už 150 kilometrų į vakarus nuo nedidelės Okuširio salos.
Alanas Nunas Mejus (Alan Nunn May, 1912-2003) – britų branduolinės fizikos mokslininkas, šnipinėjęs Sovietų Sąjungai. Jis dirbo Kanadoje atominės bombos kūrimo projekte.
Alanas Nunas Mejus išpažino komunistinę ideologiją dar nuo studijų Kembridžo universitete, kurį baigė 1933-aisiais metais. Kiti tos komunistų kuopelės nariai buvo Haroldas (Kimas) Filbis (Harold Kim Philby) ir Donaldas Maklinas (Donald Maclean), vėliau tapę garsiojo „Kembridžo penketuko“ nariais.
A.N.Mejus taip pat išgarsėjo kaip radikalus mokslinių darbuotojų profsąjungos Kembridžo filialo narys.
Vilfredas Burčetas – australų žurnalistas, kuris buvo įtarinėjamas šnipinėjant Sovietų Sąjungos naudai.
Kalbos, kad Vilfredas Burčetas (Wilfred Burchett, 1911 – 1983) kažkaip susijęs su rusais, pasigirdo netrukus po Korėjos karo.
Tada buvę amerikiečiai karo belaisviai, grįžę į tėvynę, pranešė, kad jis galimai dalyvavo vadinamojoje smegenų plovimo kampanijoje, kurios aukos skelbė pareiškimus prieš Ameriką arba pasirašinėjo peticijas, reikalaujančias, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nutrauktų karą.
