Prieš jus – knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
8. Kuo silpnesnė valdžia, tuo stipresnė žiniasklaida, ir atvirkščiai
Iš G. Vainausko prisiminimų galima atsekti ištisą spaudos ir valdžios santykių naratyvą, kurio leitmotyvas – visokeriopi valdžios mėginimai pažaboti nepriklausomos žiniasklaidos galią. Ir vis dėlto klaidinga būtų mistifikuoti laisvo žodžio ir valdančiosios valdžios konfliktiškumą.
Viskas priklauso nuo istorinių aplinkybių ir valdančiosios jėgos intelektualinio pajėgumo. Kuo silpnesnė ideologinė ir intelektualinė valdžios viršūnė, tuo labiau ji pažeidžiama, tuo greičiau ima vengti demokratinėje šalyje neišvengiamos idėjų ir politinių nuomonių įvairovės. Tuo tarpu „Lietuvos rytas“ nuo pat pradžių, kaip prisimena G. Vainauskas, tapo atviras nuomonių įvairovei. „Tai turtino laikraštį, traukė skaitytojus. Net tame pačiame dienraščio numeryje leisdavome pasisakyti skirtingoms partijoms atstovaujantiems politikams, juo labiau, kad iš pradžių po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos politiniame gyvenime dalyvavo daug stiprių asmenybių – iškilių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų“ (p. 152). Jų skelbiamos nuomonės ir idėjos, politiniai ir ekonominiai siūlymai anaiptol ne visados sutapdavo su valdančiųjų partijų programomis ir jų įgyvendinimo būdais. Šalyje tvyrojo karštų diskusijų įtampa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas
To negana. Pirmieji nepriklausomybės metai Lietuvoje buvo kupini įnirtingos politinės kovos, kurioje dalyvavo ne tik lietuviškos idėjos ar nuomonės. Ypač aktyvios darėsi užsienio valstybių remiamos antilietuviškos – prorusiškos ir prolenkiškos – jėgos, pretendavusios sugrąžinti Rusijos įtaką šalyje ir net atplėšti nuo Lietuvos Vilniaus kraštą.
Nekontroliuojama nuomonių įvairovė viešoje erdvėje ir spaudoje kartais darėsi politiškai grėsminga ir nederėtų stebėtis anuometinių konservatorių planais nacionalizuoti perdėm politiškai margą žiniasklaidą. Įžvalgiausias nepriklausomos Lietuvos politinis strategas Vytautas Lansbergis nepalaužiamai siekė sukurti ir stiprinti ką tik atgavusios nepriklausomybę Lietuvos politinį stabilumą visais įmanomais būdais, tarp jų – plačiau neviešinimais, pusiau slaptais, konfidencialiais. Ir, atrodo, neatsitiktinai.
V. Landsbergis išsiskyrė iš visų šalies vadovų pirmiausia tuo, kad dviejų epochų sandūroje jis išsaugojo gilią, beveik genetinę panieką ir priešiškumą bolševikinei sistemai, kai tuo tarpu nemaža jo amžininkų politikų vis dar jautė nostalgiją lygiavinio socializmo tvarkai buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur išaugo ir padarė daugiau mažiau įspūdingas karjeras. Tuo pačiu keliu bandė vėliau eiti ir V. Landsbergio globota prezidentė Dalia Grybauskaitė, deja, turėjusi įtartinos praeities šleifą. Pasak G. Vainausko, „vieša paslaptis, kad dažną ankstyvą rytą pas prezidentę užsukdavo V. Landsbergis. Prezidentūroje kuždėta, kad jis, o ne D. Grybauskaitė dešimtmetį buvo faktinis šalies vadovas – jo mintys neretai virsdavo prezidentės veiksmais“ (p. 331).
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paradoksas čia toks, kad teoriškai ir kategoriškai neigiant rusišką bolševizmą, V. Landsbergiui teko kurti gelžbetoninę konservatorių partiją, kurioje vyrauja daugumos priimtų sprendimų besąlygiškas vykdymas, visiškas individų paklusnumas generalinei partijos linijai ir taktikai. Iki šiolei galime stebėti įspūdingus manevrus, žaibiškai šalinant iš pareigų neklusniuosius partijos narius ir vėl maloningai grąžinant juos į ankstesnes pareigas už sumaniai pademonstruotą paklusnumą.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
G. Vainauskas prisimena savo iškalbingą susitikimą su naujuoju konservatorių partijos lyderiu Gabrieliumi Landsbergiu, kai šis paskambino 2016 –ųjų vasarą. „Atsiliepiau – jis pasiūlė susitikti prie pietų stalo ir pasišnekėti. – Apie ką? – pasiteiravau. – Šiaip, be jokių išankstinių įsipareigojimų, – išgirdau atsakymą, ištartą tvirtu, neįsiteikiančiu balsu. Susitikome ir abu maloniai nustebome. Pasirodo, daugeliu atvejų – apie politinius procesus, verslą, migraciją, socialinius iššūkius mudviejų požiūriai sutapo [ …] G. Landsbergiui užsiminiau, kad Tėvynės sąjunga, kurios vairą jis perėmė, per visą savo gyvavimo istoriją nė karto neužsakė reklamos „Lietuvos ryte“. “Pats esi jaunas žmogus ir turbūt nežinai, kad konservatoriai – vienintelė Lietuvos partija, kuri niekada nesireklamavo mūsų laikraštyje, reklamą stengiasi užsakyti tik jiems palankiuose, gerokai mažesnio tiražo leidiniuose. Tačiau jų skaitytojai ir taip balsuos už Tėvynės sąjungą. Jums būtų daug naudingiau save pristatyti pas mus, nes gal jus išgirs ir liberaliau mąstantys rinkėjai“, – pasiūliau G. Landsbergiui. – Negali taip būti! – nusistebėjo jis. – Grįžęs į štabą pasakysiu, kad užsakytų mažiausiai du puslapius jūsų laikraštyje“ (p. 347).
Deja, pažadas liko tik pažadu. Ir, G. Vainausko manymu, ne dėl jaunojo G. Landsbergio, kuris redaktoriui pradžioje „pasirodė esantis klastingojo senelio priešingybė“, kaltės: „Neabejoju, G. Landsbergis kalbėjo nuoširdžiai. Tačiau prabėgo visa Seimo rinkimų kampanija, o konservatoriai taip ir neužsakė „Lietuvos ryte“ ne tik dviejų, bet ir vieno politinės reklamos puslapio. Kaip tai galima paaiškinti? Pasirodo konservatorių sukurta sistema stipresnė už jų naują lyderį ir jam, matyt, buvo griežtai paaiškinta, kad dar jo senelio nubrėžtų raudonųjų linijų nevalia peržengti. Nors finansiškai „Lietuvos rytui“ ta reklama – labai menkas praradimas, man rūpėjo išsiaiškinti tikrąją padėtį. Tai būtų tarsi signalas, kad keičiantis konservatorių vadovybės kartoms Lietuva bus mažiau priešinama. Pažadas liko netesėtas. Supratau: G. Landsbergis nėra savo žodžio šeimininkas, ir jam bus nelengva tapti tikru partijos lyderiu“ (p. 348).
Beje, dera patikslinti, kad „senelio nubrėžtos raudonosios linijos“ pačiam braižytojui nebuvo dogma. Strategiškai mąstantis Vytautas Landsbergis dalykiškai rinkdavosi tinkamiausią taktiką konkrečiomis aplinkybėmis konkrečiu momentu. G. Vainausko knygoje randame epizodą, kai prabėgus kelioms dienoms po to, kai sovietų desantininkai išvarė žurnalistus iš Spaudos rūmų, „Lietuvos ryto“ redaktorių pasikvietė pasikalbėti Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis.
„Tai mane nustebino, – prisimena redaktorius – tada jau nebuvo jokia paslaptis, kad jis įtariai žvelgė tiek į mane, tiek į „Lietuvos rytą“. Pokalbis truko gerą pusvalandį. Labiausiai įsiminė V. Landsbergio žodžiai, kad mes, žurnalistai, per lengvai pasitraukėme iš Spaudos rūmų: „Reikėjo rimčiau priešintis. Pasaulis turėjo pamatyti daugiau kraujo“. Ir vis dėlto išsiskiriant G. Vainauskas išgirdo esminį taktinį tikslą: „po tokių įvykių suvienyti jėgas turime visi – politikai, žurnalistai, medikai, verslininkai, darbininkai, – žodžiu, visa tauta“ (p. 87-88).
9. Dvi politinės sferos – „aukštoji“ ir „žemoji“
Kada ir kodėl taktika pasikeitė, jei prisiminsime, kad naujai išrinktas konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis jau nebegalėjo įvykdyti savo duoto pažado „Lietuvos rytui“? Po minėto susitikimo su G. Landsbergiu G. Vainauskas pastebėjo: „Jis gali greičiau sulaukti palankaus vertinimo tarptautinėje arenoje, nes yra jaunas, gabus, išsilavinęs, bet sunkiai taps savas senajai konservatorių gvardijai“ (p. 348).
Ir štai G. Vainausko prognozė pildosi, šiandien jau turime žinią, kad G. Landsbergis kartu su mūsų prezidentu Gitanu Nausėda yra pakviestas dalyvauti 2023 m. pradžioje garsiajame Davoso susitikime, kur įtakingiausi planetos žmonės svarsto žmonijos problemų optimaliausius sprendimus.
Kai kam gali pasivaidenti, kad kartojasi niekieno nepatvirtinti gandai apie dar mažai kam anuomet žinomo Vytauto Landsbergio lemtingą pakvietimą prieš keletą dešimtmečių į Bilderbergo forumą (JAV), kur įtakingi veikėjai ir ekspertai iš Europos ir Šiaurės Amerikos neformaliose diskusijose aptaria abiejų kontinentų problemas, nors oficialiai neatskleidžiamos nei pranešėjo, nei bet kurio kito dalyvio tapatybė ar pareigybė. Visi pakviestieji dalyvauja kaip asmenys privataus susitikimo formate ir jokios rezoliucijos nesiūlomos, jokie politiniai pareiškimai nedaromi. Galime šiandien didžiuotis, kad joks Lietuvos politikas nėra susilaukęs tokios rimtos tarptautinės paramos ir pripažinimo kaip Vytautas Landsbergis.
Kaip seksis Gabrieliui Landsbergiui? Iš kavos tirščių buriant, vaidenasi įvairūs scenarijai…
G. Vainauskas po susitikimo su G. Landsbergiu ėmė įtarti, kad šis „pradeda blaškytis, kai atsiduria išankstinių nuostatų ir noro keisti pasaulį kryžkelėje“ (p. 348). Politologijos terminais galima būtų sakyti, kad kryžkelė šiuo atveju reiškia pasirinkimą tarp aukštosios politikos ir žemosios politikos. Kryžkelėje stovi ne tik dabartinis konservatorių lyderis, bet ir jo vadovaujama partija. Utopinis variantas: Gabrielius Landsbergis oriai tęs Vytauto Landsbergio „aukštąją politiką“ (šalies ir tarptautinis saugumas), o praktiškesnieji konservatoriai imsis „žemosios politikos“, ūkiškai tvarkydami mūsų krašto ekonominės, materialinės, kultūrinės ir socialinės gerovės reikalus mieste ir kaime.
Ar taip nutiks? Nežinia, nors vis labiau aiškėja, kad ne itin perspektyvu ir dora vardan tarptautinės vieno asmens karjeros aukoti žemiškuosius partijos pažadus tautai ir pačios tautos ūkiui naudingus tarptautinius ryšius (ne tik su Kinija…). Visa tai be reikalo kenkia konservatorių reitingams. Nors kas tie reitingai? Kasdien kintantys skaičiukai…
Šiandien belieka tik stebėti ir stebėtis, kaip laikui bėgant, keičiantis kartoms, gelžbetoninė konservatorių partijos vienybė nuolatos stiprėjo ir stiprėja. Jeigu D. Grybauskaitė stiprino savo poziciją, dalindama lojaliems saviškiams atsakingas valstybines pareigas, tai naujai atėjusi į valdžią po valstiečių pralaimėjimo konservatorių partija su savo koalicine „Laisvės partija“ galimai dalina lojaliems saviškiams stabilias materialines pozicijas ir pajamas iš sparčiai privatizuojamos valstybinės nuosavybės akcijų bei dividendų naujai steigiamose bendrovėse.
Pridėjus prie to vis dar tekančius iš Briuselio piniginius srautus, tvarkomus konservatorių pareigūnų įvairiose ministerijose, neverta stebėtis, kad Seimo pozicija, užsitikrinusi daugumą Seime, gali linksmai pasišaipyti iš susiskaldžiusios opozicijos purkštavimų.
Nes ką gi realiai gali pasiūlyti savo rinkėjams ir šalininkams opoziciniai veikėjai? Turiu galvoje ne tik Seime sėdinčius politikus, bet ir skaitlingus filosofinių bei moralinių vertybių gynėjus, įvarytus į opozicines susiskaldžiusių ambicingų asmenybių stovyklėles, sunkiai begyvuojančias alternatyvioje žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose, iš kurių nuolat skamba narsi publicistinė valdžios kritika. Net triukšmingai vykdomos Seimo opozicijos parodomosios apklausos atskiriems ministrams pavirsta beprasmiais farsais, iš anksto žinant, kad visus ministrus nūdienė valdančioji partija demonstratyviai paliks savo postuose net po garsiausių jų „prisidirbimų“, po viešai matomų interesų konfliktų ir net apsijuokimo tarptautiniu mastu.
Konservatorius išrinkusi tauta dabar gali tiktai tylėti ir laukti, kada viskuo apsirūpinusi ir galutinai įsiviešpatavusi Lietuvoje konservatorių partija su visa savo koalicija, diegiančia universalias Briuselio rekomendacijas be jokio atsižvelgimo į Lietuvos specifiką, vis dėlto atsigręš į savo silpstančią dėl emigracijos ir ekonominių krizių tautą. Atsigręš ir imsis konkrečios „žemosios politikos“.
Kol kas, deja, mus valdančios partijos neretai susitapatina Lietuvos piliečių akyse su kitataučių geopolitinių galių ir instrukcijų vykdytojomis Lietuvos padangėje. Žvelgiant iš šalies, retkarčiais susidaro įspūdis, kad nemaža politikų dalis jau nebegirdi nei laisvo žodžio, skambančio žiniasklaidoje ir interneto erdvėje, nei tautiečių mitinguose skelbiamų reikalavimų.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Bet ko norėti iš mūsų politikų? G. Vainauskas dalijasi įtarimu, kad „greitai šiuolaikinis žmogus gal išvis nenorės girdėti apie prasmę ir beprasmybę, tiesą ir melą ar kitas tariamas atgyvenas. Jis geis viską tik kuo greičiau išmesti iš galvos. Juk šiais laikais neretai išlaisvina pinigai ir advokatai, o ne tiesa [ …] Jau tampa nebesvarbu, kas iš tiesų dedasi pasaulyje – pilasi melagingos informacijos srautai, jie užtvindo socialinius tinklus, televizijas. Kai nelieka kritinio mąstymo, galima žmonėms įpiršti bet kokią mintį – svarbu ją patraukliai įpakuoti“ (p. 149). Kalbant apie madingiausias iliuzijų pakuotes, dažnai verta atkreipti dėmesį į glamūrinėje žiniasklaidoje ir provincinėje televizijoje šlovinamą idealą „Gera ten, kur mūsų nėra“. Kitaip sakant, globalizmo laikais gera visur, tik ne Lietuvoje. Negana to, peršama pranašystė su globalistų ūbavimais apie greitą ir neišvengiamą Europos tautų nykimą.
Ką jau čia bekalbėti apie mažytę Lietuvėlę!.. Jai reikia kuo skubiau pritaikyti nutautintos valstybės be istorinės praeities modelį. Kas gali būti patraukliau – jauki valstybėlė su visais šabloniškais šiuolaikinės civilizacijos teikiamais malonumais, kurie „trupinių politikos“ principu bus sumaniai paberiami nuo turtingųjų stalo varganiems Lietuvos piliečių sluoksniams. Paberiami ne iš kažin kokios atgyvenusios krikščionybės „artimo meilės“, o vien tiktai tam, kad netikę piliečiai nemitinguotų ir nekeltų riaušių iš nevilties dėl gyvenimo ant skurdo ribos, dėl nepakeliamų mokesčių už elektrą ir šilumą, dėl varganų, antisanitarinių savo būstų ar neįperkamų butų, dėl savo kasdienio juodo triūso ir nepajėgumo suteikti savo vaikams geriausią sveikatos priežiūrą, aukštesnį išsilavinimą, įdiegti jiems kilnesnę kultūrą ir t.t.
Kam nepatinka, gali jau dabar nešdintis iš Lietuvos. Aktyvioji tautos dalis taip ir daro, o pasyvioji jau nebeturi jėgų ir ryžto nei emigruoti, nei eiti į protestų mintingus, juo labiau kelti riaušes dėl valdančiųjų savivalės. Nuolatiniais mokesčių kaitaliojimais ir didinimais sukaustyta vidurinioji klasė retėja ir G. Vainauskas, ko gero, tiktai kaip gražų prisiminimą galėtų puoselėti JAV žiniasklaidos vadovų jam kažkada duotą patarimą „Žurnalistai visuomet turi ginti viduriniosios klasės interesus, nes ji yra visuomenės stuburas“ (p. 93). Besipučianti Lietuvos biurokratija ex oficio yra ir liks besielė instrukcijų administratorė, besimėgaujanti savo stabilia padėtimi ir asmenine gerove.
Betgi visos lazdos turi du galus. Mūsų valdančiųjų ir verslo žmonių viltys, esą nenuoramas lietuvius emigrantus pakeis paklusnūs ir pigesni imigrantai iš dar skurdesnių šalių, deja, yra neilgalaikės. Praktika rodo, kad jos pasmerktos maždaug dviejų-trijų generacijų gyvavimui. Europos Sąjungos patirtis akivaizdžiai patvirtina, kad aktyvūs atvykėliai iš skurstančių šalių ne tik sugeba kelti vandališkas riaušes, kurias sunkiai malšina daug efektyvesni nei Lietuvos policijos būriai. Jau antroje kartoje imigrantai ima perimti daugumą įvairiuose rinkimuose, palaipsniui įsitvirtina aukščiausioje šalies valdžioje ir pradeda teisiškai išradingą senųjų šalies šeimininkų nuosavybės perėmimą į savo rankas. Nuo aukščiausių postų, nuo dailių ofisų ir jaukių apartamentų senamiesčiuose iki sodybų sodybėlių ir restauruotų dvarelių prie ežerų ežerėlių… Dabartinė valdžia džiaugsmingai ruošia sau ir savo vaikams baltos duonos sumuštinį, netikėdama, kad jau antroje ar trečioje kartoje gardus sumuštinis nukris apsivertęs sviestu žemyn. Apsivers visa patrauklaus turto ir verslo sistema anaiptol ne buvusių šalies šeimininkų ir jų atžalų džiaugsmui.
Ir ką tada lietuviai? Ogi nieko. Gal tik mūsų protėviai dausose atsidus: o juk buvo pasakyta – nepjauk šakos, ant kurios pats sėdi…
Kelias į laisvę. Slaptai.lt foto
Kas aukštai, o kas žemai – istorinės akimirkos klausimas. Belieka laukti, kad mūsiškės partijos vis dėlto nepersipjaus tarpusavyje, gelžbetoninės koalicijos nesubyrės, kaip subyrėjo ir išsilakstė, kur šilčiau, buvusieji socdemai, valstiečiai, įvairiausi liberalai ir kiti vienkartiniai reformatorių sambūriai. Blaiviai ir tolerantiškai suderinus „aukštąją“ ir „žemąją“ politikas, kiekviena viešpataujanti partija tikrai suklestės ir atsigręš, jei kada nors atsigręš, į visų okupantų iškraipytos lietuvių tautos istorijos restauravimą, lietuvių kultūros rėmimą ir laisvų orių Lietuvos piliečių švietimą bei ugdymą bent kultūriškai nepriklausomoje šalyje.
Tokį lūkestį, beje, labai trumpai ir aiškiai išsakė G. Vainauskas, kuomet pirmą kartą susitiko su ką tik prisiekusiu naujuoju Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda, kuomet Prezidentūros kieme buvo surengtas priėmimas kone tūkstančiui svečių. “Pasitaikė proga pasikalbėti ir su pačiu prezidentu. Tada išgirdau: „Visi man kažko linki, o ko jūs iš manęs laukiate?“ Tariau vieną sakinį: “Noriu jaustis laisvu žmogumi laisvoje šalyje – ko pasigedau jūsų pirmtakės laikais“ (p. 335).
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)
5. „Vis tiek užkimšime tau burną“
Abiejų žurnalistų prisiminimai liudija, kad jau Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės laikais susiformavo neoficialus valdžios spaudimo mechanizmas, tramdant žurnalistus ir jų redaktorius.
G. Visockas prisimena, kaip vyriausias redaktorius anuomet pasikvietė į kabinetą ir „pareiškė priėmęs galutinį ir neskundžiamą sprendimą – užraukiantis karinę tematiką… Atsitokėjęs priminiau, kad vos prieš dvi savaites jis tikinęs priešingai. Turėjau drąsos paklausti – papirkę ar išgąsdinę revizijomis? Redaktorius nesiteikė nieko aiškinti“ (p. 35).
Atsisakęs rašyti prašymą atleisti iš pareigų „savo noru“, žurnalistas buvo atleistas iš darbo redaktoriaus įsakymu dėl vadovybės skirtų užduočių nevykdymo…
Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Redaktorius čia, be abejo, buvo bejėgis. Kaip pranešė G. Visockui minėtą televizijos laidą surengęs kolega, pakvietęs į Konarskio gatvę pokalbiui, „jam uždrausta mane kviesti į televizijos laidas. Toji diskusija tikrai buvusi šauni, bet ji nepatikusi dėdėms, sėdintiems ten, aukštai padangėse. Labai nepatikę. Jei jis dar bent sykį šnekins mane, prarasiąs tarnybą. Jis buvo teisus. Daugiau niekas manęs nekvietė į televizijos laidas saugumo klausimais. Mano personos pradėjo vengti ir radijo žurnalistai“ (p. 25 – 26).
Galima diskutuoti, ar laisvo žodžio teisė visados pasitarnauja konkretiems valstybės interesams, bet vargu ar dera sutikti su ideologine nuostata, esą laisvas žodis turi būti draudžiamas demokratinėje valstybėje vien todėl, kad jis neatitinka kurios nors vienos valdančiosios partijos ideologinių standartų, tikslų ir taktinių sumanymų.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
Deja, „Lietuvos ryto“ santykiuose su vienu ar kitu metu atėjusia į valdžią nauja partija ne kartą atsirasdavo pakankamai grėsminga trintis, ir vyriausias dienraščio redaktorius neketina to slėpti ar šventos ramybės vardan nutylėti. Pasak G. Vainausko, „atlėgus grėsmei, kad Lietuvos kelią į nepriklausomybę Maskva gali mėginti užtverti brutalia jėga, valdžios žmonės, ypač susitelkę apie tuometinį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį, pasijuto nekritikuotini ir ėmė priešiškai žiūrėti į laisvą žodį. Tiesa, iš pradžių būta mėginimų flirtuoti su žurnalistais. Pamenu, didžiausių dienraščių redaktorius aukšti valdžios pareigūnai pasikviesdavo papietauti. Nuvykdavau ir aš. Sėdime, apie šį bei tą šnekučiuojamės, o Vyriausybės nariai tarsi kažko lūkuriuoja. Būdavo nesunku nujausti, ko jie laukia – kad, kaip sovietiniais laikais, mes imsime jų ko nors prašyti. Tai būtų valdžiai suteikę progą pažadėti kokią nors pagalbą, o mums užmesti priklausomybės apynasrį. Bent „Lietuvos ryto“ jokiu meduoliu nepavyko suvilioti. Tada pasigirdo šūkčiojimų, kad spauda savo kritinėmis publikacijomis griauna valstybę“ (p. 106).
Beje, vien šūkčiojimais apsiriboti anuomet nemanyta. Iš G. Vainausko prisiminimų aiškėja, kad „dar 1991 metų rudenį, kai Lietuva sovietinės kariuomenės savivalės buvo atsikračiusi vos prieš kelis mėnesius, pirmą, bet tikrai ne paskutinį kartą valdžia pamėgino pažaboti nepriklausomus laikraščius – kurpė planus juos net nacionalizuoti“ (p. 106).
Reikia pasakyti, kad anuomet Lietuvos žurnalistai dar nebuvo sumaniai suskaldyti į tarpusavyje besiriejančius konkurencinius lagerius, dar nebuvo užsidarę savisaugos kiautuose ir turėjo tiek proto, kad suvoktų, jog vien tiktai kūrybinių žurnalistų susivienijimas gali atnešti visų trokštamą bendrą pergalę.
Šiandien sunku tai įsivaizduoti, bet anuometinė „spauda atkirto valdžiai: žurnalistai surengė įspėjamąjį streiką, reikalaudami liautis slopinti laisvą žodį – 1991 metų lapkričio 30 dieną penki šalies dienraščiai išėjo tuščiais puslapiais, išspausdinę tik kreipimąsi į Vyriausybę. Šios protesto akcijos atkreipė ir tarptautinės bendruomenės dėmesį. Šalies valdžia pabūgo ir atsitraukė – planai nacionalizuoti nepriklausomus laikraščius buvo palaidoti“ (p. 106).
G. Vainausko žinią apie dienraščio nacionalizavimo planus patvirtina ir du kartus Lietuvos vyriausybei vadovavusio Gedimino Vagnoriaus 2017 metų pareiškimas, pacituotas „Redaktoriaus testamente“: „Padariau daug politinių klaidų. Tačiau džiaugiuosi, jog būdamas Vyriausybės vadovu atlaikiau konservatorių partinės viršūnės – ypač Vytauto Landsbergio – nuolatinį spaudimą suvalstybinti „Lietuvos rytą“ ir nuslopinti šį vakarietiškų idėjų ruporą. Kaip matau, tas spaudimas tęsiasi iki šiol“ (p. 205).
6. Valdiškas laisvo žodžio „apynasrių“ asortimentas
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
G. Vainausko prisiminimuose apstu pavyzdžių, kaip aukščiausios valdžios atstovai stengėsi riboti „Lietuvos ryto“ įtaką visuomenei, tačiau daugiausia rimtų priekaištų, žinoma, tenka D. Grybauskaitei. Jos dviejų kadencijų prezidentavimo metu dažniausiai griebtasi užkulisinio spaudimo: „Žinau, kad prezidentė įsmeigė geluonį į Visuomenės informavimo etikos komisiją, kurios dauguma narių buvo jos statytiniai. Prisidengę kilniais tikslais jie pro didinimą stiklą stebėjo mūsų publikacijas ir nuolat siuntė įspėjimus – tik spėk gintis teismuose. Numoti ranka negalėjai – jei per metus penkis kartus dienraštį ir portalą nubaus, neteksi pridėtinės vertės mokesčio lengvatos… Mums buvo visaip trukdoma lygiomis teisėmis su kitais leidiniais konkuruoti dėl viešinimo akcijų. Iš kai kurių ministrų per privačius pokalbius girdėjau, kad prezidentė įtariai jų klausinėjusi, kodėl įvairius Europos Sąjungos projektus jų vadovaujamos ministerijos skelbia „Lietuvos ryte“. Apie nerašytą draudimą valstybės įstaigoms skelbti reklamą mūsų laikraštyje man yra užsiminęs tuometis konservatorių žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius […] Dalis privačių bendrovių taip pat tiesiog nustojo reklamuotis „Lietuvos ryte“ – dėl viso pikto. Esą ką gali žinoti, gal ponia prezidentė ims ir užsiundys Mokesčių inspekciją ar STT“.
Paradoksalu, bet G. Vainausko knygoje ne kartą prisimenama STT (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba), kuri atskirais atvejais pasitarnaudavo valdančiosios partijos ar prezidentės D. Grybauskaitės interesams. Tuo tarpu būtent STT, kiek prisimenu, buvo kuriama, iš dalies ir mano kurso draugo lituanisto Romualdo Ozolo, vėliau pasišventusio politikai, iniciatyva, kaip ypatinga tarnyba, visiškai nepriklausoma nuo privačių ar politinių interesų valstybinė institucija kovai su bet kokia korupcija.
Čia neverta vardinti G. Vainausko prisiminimuose aprašytų ar tik išvardintų spaudos varžymo epizodų prezidentės laikais, užteks pateikti nuoširdų redaktoriaus prisipažinimą: „Dėliodamas D. Grybauskaitės valdymo mozaiką, suvokiu, kad prezidentė iš manęs atėmė dešimt gyvenimo metų, kurie galėjo būti daug kūrybiškesni ir naudingesni Lietuvai, jei nebūtų reikėję atlaikyti įvairių komisijų spaudimo, nuolat minant tesimų slenkstį ar vykti į apklausas STT. Tai ne tik mano nuomonė – nuo prezidentės savivalės kentėjo didelė dalis lietuviškojo verslo, o savarankiškesni ar bent kiek tarptautinio pripažinimo susilaukę politikai, įstaigų vadovai, vadybininkai būdavo negailestingai sudorojami“ (p. 195).
7. „Trečiosios valdžios“ galia ir gėda
Abiejų žurnalistų prisiminimuose atsiskleidžia „trečiosios valdžios“ – Lietuvos teisėjų – veiklos garbingi ir gėdingi epizodai, neretai su veikėjų pavardėmis. Dauguma epizodų dažniausiai vyko pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiais, kuomet pradėjo ar plėtojo savo nepriklausomą žurnalistinę veiklą G. Vainauskas ir G. Visockas.
Bausmė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) foto
Skaitant abi knygas, ima nedviprasmiškai aiškėti, kaip Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė grėsmingai varžyti žurnalistams teismuose keliamos bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Žurnalistų kritikos sulaukęs asmuo, pasijutęs įžeistas dėl kritikos, dabar galėjo oficialiai kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Teisinė naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Gintaras Visockas pateikia epizodą, kuomet jis buvo patrauktas į teismą ir teisėjo sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą.
Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas užsitęsė, ir bene trejus metus jaunam žurnalistui nuo kiekvienos algos būdavo nuskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu. Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Susidorojimo su „orumo ir garbės“ pažeidėjais banga tiek įsisiūbavo, kad anuomet net Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) atsidūrė „įžeistųjų“ taikinyje. Tuo tarpu V. Adamkaus knyga tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė politinės konspiracijos nerašytą taisyklę: tauta privalo klausytis, ką šneka ekranuose politikai, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų susitaria veikti politikai ir ką nuveikia susitarę… Garsusis teorinio teisingumo skelbėjas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo Džuliano Asandžo (Julian Assange) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė. Kitaip sakant – prezidentas buvo apkaltintas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašytų politinės veiklos kuluarų slaptumo „taisyklių“, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti.
Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą, pareikalavusi, berods, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, žadėdama juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.
Laimei teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“.
Sakau, laimei, nes viskas priklausė ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. Tuo tarpu tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra žodžio ir spaudos laisvės esminis garantas. Tarkim, Britanijoje, iš kurios dalinai buvo mūsiškių nusižiūrėtas teismo procesas dėl šmeižto spaudoje, viską sprendžia Prisiekusiųjų teismas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Keniono (Loyd Kenyon, 1732 – 1802), kurį jau esu citavęs „Metuose“ (2014, 7), “spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, tiktai tai, kad kiekvienas žmogaus gali paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, o kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kas skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama” (p. 113).
Deja, Lietuvoje, kol neturime prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio kūrinio ar spaudos publikacijos bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai pastaroji grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, teisėjo sprendimai suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug efektingiau nei sovietinės valstybinės išankstinės cenzūros laikais.
Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir 40 parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei neįteisintas ir ko gero užmirštas, pasiteisinant viską Lietuvoje pateisinančiu argumentu – nėra tam pinigų. Laimei, po kurio laiko minėtos bylos buvo įstatymiškai pažabotos. „Žurnalisto išpažintyje“ G. Visockas primena, kad minėtoje byloje apylinkės teismo pripažintas ir nubaustas „už šmeižtą ir įžeidimą“, šiandien jis visiškai išteisintas. „Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas“ (p. 54).
Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
Prisimena žurnalistas ir „anųjų teisėjų“ likimus. „Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, iškalbingiausia net ne tai, kad sušvelninus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu nė cento. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų, iš kurių teko mokėti „įžeistajam“ generolui. Už jos kančias dovanoti negaliu“ (p. 56).
Neatrodo, kad ir G. Vainauskas būtų linkęs dovanoti jo išvardintiems Lietuvos veikėjams, kurie telkė į atsakingas pareigas ne teisėsaugai, o valdžiai ištikimus prokurorus, teisėjus, teismų pirmininkus ir kitus, „signalus iš Daukanto aikštės klusniai gaudančius teisininkus“ (p. 188). Nenutyli jis ir galimo asmeninio prezidentės keršto „Lietuvos ryto“ redaktoriui, kad „suardėme sumanymą tyliai sudoroti „Snoro“ banką ir suimti jo savininkus pranešdami apie šiuos planus“.
Koks kerštas? Žemas ir neteisėtas. Redaktorius su kartėliu prisipažįsta, kad švęsdamas savo šešiasdešimtmetį 2015 metų rudenį, „net nuspėti negalėjau, bet, kaip netrukus paaiškėjo, jau buvo rezgamas planas, kurio svarbiausiu taikiniu turėjau tapti aš. Pasirodo, pusę metų buvo klausomasi mano pokalbių telefonu, įrašinėjami pašnekesiai viešose vietose, privačiose erdvėse, kad ir kur eidavau ar važiuodavau – visą parą man ant kulnų lipo sekliai“ (p. 160).
Ir štai įsimintina išminčiaus išvada: „Sulaukęs šešiasdešimtmečio jau moki atskirti, kas tikra, o kas tik apsimetinėjimas ir veidmainystė, kas yra vertybės, o kas tik jų iškamšos“ (p. 16). Būtent politinių iškamšų ir jų patarnautojų pastangomis vyriausiajam „Lietuvos ryto“ redaktoriui teko iškęsti „keturis metus užsitęsusį teismų maratoną“, glaustai aprašytą su teigiamų ir neigiamų dalyvių pavardėmis (p. 403-412), kuris vis dėlto 2019-ųjų rudenį baigėsi visišku Gedvydo Vainausko išteisinimu.
Tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. ir įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. ne tik kultūra, bet ir žiniasklaida, deja, buvo palikta savieigai, paguodžiant žinomu budelišku patarimu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Būtent tada Lietuvos rašytojai, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, buvo palikti „su ubago lazda“.
Panašioje padėtyje atsidūrė ir žurnalistai. Ėmė veikti nevaldomas ekonominis veiksnys, kai tau suteikta žodžio laisvė, leidžiama rašyti, ką nori, bet iš rašymo pragyventi nebeįmanoma. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, o tavo rašymai dar gadina nuotaiką valdžiai, tai, atleisk, viso gero, nesi vertas nė vieno valdiško cento…
Ir ką gi – atsirado vienas kitas garsesnis rašytojas, kuris paspekuliavo savo pavarde, ėmėsi rašyti pagal pelningus užsakymus, dirbo bet kam, kad gautų pinigų, pramaitintų šeimą. Nėra ko stebėtis, kad ir daug žemiškesnė žurnalistika, netekusi pakankamos pastovios valstybinės paramos, tapo lengviau pažeidžiama privačių užsakovų pageidavimams nušviesti vieną ar kitą įvykį jiems palankia šviesa.
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto
„Redaktoriaus testamento“ autorius neslepia, kad pačiame „Lietuvos ryte“ pasitaikė galimo parsidavimo atvejis. “Prisimenu, susikaupus kritinei informacijai, nutariau į dienos šviesą išvilkti aferų meistrą Sergejų Rachinšteiną. Patyrusiam žurnalistui išdėsčiau temą, supažindinau su labiausiai nuo veikėjo nukentėjusiu „Norfos“ prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu. Kartu su juo, apsimetęs advokatu, žurnalistas susitiko su S. Rachinšteinu ir iš pirmų lūpų sužinojo apie jo veiklos metodus, išsiaiškino gynybos liniją ir parašė demaskuojantį straipsnį. Bet paskui – netikiu savo akimis – iš aferisto žurnalistas pradėjo lipdyti teisuolį. Džiaugiuosi, kad bent laiku pastebėjau žurnalisto persivertimą. Nežinau, kas jam turėjo įtakos – pinigai ar asmeninės simpatijos, bet šią temą iškarti perdaviau žurnalistei Mildai Kuizinaitei, kuri puikiausiai susidorojo su užduotimi. Mums net pavyko iš Lietuvos pabėgusį S. Rachinšteiną nufotografuoti Tailande. Jis jau atkalėjo jam skirtą bausmės laiką, nors turėjo ir savų prokurorų, ir teisėjų užnugarį“ (p. 162).
Ir vis dėlto Lietuvoje išplito nauja žurnalistų padermė. G. Vainauskas juos net pervardina „propagandistais“: „Pasitaikydavo, kad perskaitęs kokį jauno autoriaus straipsnį įtardavau: kažkuris iš politikų įpiršo jam savo nuomonę, o jis tik užrašė ar perrašė svetimas mintis ir pateikė kaip autorinį rašinį. Bet dirbantys tokiais metodais – jau ne žurnalistai, o propagandistai. Aš juos laikau atskira žiniasklaidos darbuotojų kategorija. Jie – kareiviai, stropiai vykdantys užsakymus, pateikiamus už redakcijos sienų, dažniausiai – iš valdžios kabinetų… Šie apsišaukėliai žurnalistai ilgai pas mus neužsibūna – ieško prieglobsčio kitose redakcijose, kurių vadovai atlaidesni vienos nuomonės transliuotojams ar net yra panašaus kirpimo“ (p. 300-301).
Būdavo, pasak redaktoriaus, ir dar primityvesnės žurnalistinės prostitucijos atvejų. „Netrukau pastebėti, – prisimena redaktorius, – kad kai kurie mūsų darbuotojai į redakciją atneša puikiai parašytų straipsnių, bet kildavo įtarimų, ar tikrai jie patys viską taip ir surašė, nes gavę konkrečią užduoti taip sklandžiai nesugebėdavo sudėlioti minčių. Nieko keisto – pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje užvirė aštri idėjų kova, politikai tada dar nesistengdavo reklamuotis, todėl nesiekdavo, kad būtinai būtų nurodyta jų, kaip minčių autorių, pavardė, ir noriai sutikdavo, jog rašinį pasirašytų žurnalistas, kuriam tekstą jis padėdavo ant lėkštės. Teko tokius redakcijos darbuotojus auklėti, kad neužrašinėtų aklai, ką išgirdo Seime ar Vyriausybėje, o patys vertintų, nevengtų pateikti argumentų, kurie grumtųsi vienas su kitu. Žurnalistų įprotis skleisti kokią nors politinę poziciją 1993-1994 metais paakino mane keisti „Lietuvos ryte“ įsigalintį požiūrį. Tuo metu tai padėjo sustiprinti laikraščio politinį nešališkumą, išmokė žurnalistus pateikti ne savo ar jiems patariančių asmenų požiūrį, o objektyviai išdėstyti informaciją. Panaši žurnalistinė mada griežtai atskirti nuomonę nuo faktų tada buvo įsigalėjusi ir Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje“ (p. 152-153).
4. „Ketvirtosios valdžios” galia
Laisvo žodžio žiniasklaida galingesnė nei šiandien įpratome manyti. Nuo pat spaustuvių atsiradimo XVI a. spausdinti tekstai ir jų kūrėjai, pirmiausia – laikraščių kūrėjai ir leidėjai buvo vadinami „ketvirtąja valdžia“ (greta trijų kitų – vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji ir teismai). Istorikų teigimu, paprastas pastorius Martynas Liuteris nebūtų sudrebinęs Šventojo Romos sosto ir visos Europos, jeigu jo mintys nebūtų anuomet išplitusios masiniais neseniai Gutenbergo išrastų staklių spaudiniais. Žiniasklaidos galia nuolat keitėsi priklausomai nuo gyventojų masės nuotaikų ir būklių. Manau, G. Vainauskas tikrai turi teisę, ką ir jis daro savo „Redaktoriaus testamente“, ne kartą pasididžiuoti jo redaguoto „Lietuvos ryto“ realia galia. Pasak jo, „ne vienam aukštam pareigūnui po dienraščio publikacijų teko atsistatydinti, o aferų sumanytojams aiškintis teisėsaugai. “Lietuvos ryto“ atskleisti faktai privertė trauktis iš pareigų du vidaus reikalų ministrus“ (p. 119).
Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau tenka prisiminti, kad nuo pat pirmųjų dienų, kai G. Vainauskas su bendraminčiais pasišovė leisti nepriklausomos Lietuvos dienraštį „Lietuvos rytas“, jie pasirinko orientaciją į geriausius vakarietiškos spaudos standartus. „Iš pradžių su vienu kolega iš Estijos nuvykome mėnesiui į Helsinkį pasižvalgyti, kaip leidžiamas didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“, vėliau stažavausi Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Rundschau“.
Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, mūsų laikraštis jau atkreipė Amerikos diplomatų dėmesį. Sykį į redakciją visiškai nelauktai, iš anksto neįspėjęs užsuko Vilniuje viešėjęs JAV generalinis konsulas tuomečiame Leningrade. Jis klausinėjo, kaip mes dirbame, su kokiomis problemomis susiduriame, ko tikimės ateityje […] Manau, šis JAV generalinis konsulas nemažai prisidėjo, kad dar 1990 metais būčiau pakviestas pasisemti patirties į Ameriką, susipažinti su šios šalies demokratinėmis tradicijomis, sužinoti, kaip veikia žiniasklaida. Šiai išskirtinei stažuotei amerikiečių buvau pasirinktas iš keliolikos kandidatų. Lankiausi keliuose miestuose, man buvo sudaryta galimybė susitikti su aukštais Valstybės departamento pareigūnais, o svarbiausia – pabendrauti su autoritetingais spaudos pasaulio žmonėmis – „The New York Times“, „The Boston Globe“, „Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ ir kitų laikraščių leidėjais bei redaktoriais“ (p. 92-93).
Tarp daugybės įspūdžių ir gautų patarimų „Lietuvos Ryto“ redaktoriui įstrigo į atmintį principas „apginti paprastą žmogų ir jo svajonę”. Pamenu, „The New York Times“ vadovai man pateikė ir konkretų pavyzdį – jų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, apgynęs vienos moters teisę į kasdienio gyvenimo džiaugsmus. Ji gyveno prie Hudsono upės ir buvo įpratusi kas vakarą pro savo nedidelio buto langus mėgautis saulėlydžiu. Paaiškėjo, kad ten rengiamasi statyti dangoraižį, kuris užstotų jai vaizdą. „The New York Times“ apie tai parašius, projektas buvo pakeistas. Tais laikais spaudos galia buvo tiesiog neįtikėtina“ (p. 93-94).
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis
Nemažą įtaką Lietuvos visuomenės nuomonei ilgainiui įgavo ir „Lietuvos ryto“ publikacijos, ypač – išsamių žurnalistinių tyrimų medžiaga, atskleidžianti kriminalinio pasaulio pinkles, verslo grupių konfliktus ir intrigas, aukščiausios valdžios užkulisinius veiksmus ir pan. Dienraščio tiražas neįtikėtinai išaugo, prasidėjo, pasak redaktoriaus, „aukso amžius“: “Su ilgesiu prisimenu laiką nuo 1999-ųjų iki 2008-ųjų. Tuo metu dienraščio pajamos iš reklamos siekė 15 milijonų eurų, o vėlesniais metais jos sumažėjo daugiau kaip dešimt kartų. 2020 metais redakcijoje dirbo pusšimtis žurnalistų ir redaktorių, o laikraščio klestėjimo laikais – tris kartus daugiau. Nemaža jų dalis gilinosi į siaurą sritį. Buvo įsteigti redakcijos biurai Vašingtone, Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Varšuvoje, Maskvoje. Ten dirbantys žurnalistai gaudavo algą, prilygstančią šalies vidutiniam mokytojo atlyginimui. Negana to, redakcija mokėjo ir už butų nuomą“ (p. 151). “Aukso amžių“ lėmė, be abejo, ne pats savaime laikmetis. Nepriklausomos žiniasklaidos visuomeninę galią pirmiausiai lemia jos informacinė vertė ir publikacijų gyvoji emocinė įtaiga. Kuo tiedu dėmenys stipresni, tuo daugiau skaitytojų žiniasklaidos leidinys sudomina ir laimi jų pasitikėjimą, išreiškiamą ir didžiulių tiražų išpirkimu. Ir priešingai: informatyviai siauras leidinio akiratis lemia jam retai skaitytojų lankomos kultūrinio paribio nišos likimą.
Žinoma, laikai sparčiai keitėsi ir G. Vainauskas to neslepia, o greičiau pabrėžia: „Dabar galima tik pasvajoti apie tai, kokią įtaką „Lietuvos rytas“ turėjo Lietuvoje. Prisimenu, 1999-ųjų prenumeratos akcijai sugalvojau šūkį: „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys!“ Net susapnuoti negalėjau, kad ši reklamos frazė suerzins tiek daug politikų, ypač konservatorius. Jų ruporas Rasa Juknevičienė 1999-ųjų rugpjūtį net viešai pareiškė: „Lietuvos rytas“ artėja prie didžiosios dalies visuomenės minčių valdymo ir realiai pretenduoja slapta valdyti valstybę“. Ar pasipiktinau tokiu įvertinimu, ar bandžiau įrodinėti, kad R. Juknevičienė perlenkė lazdą? Žinoma, ne. Juk geresnės reklamos laikraščiui nesugalvosi…“ (p. 152).
Žiniasklaidos galią teko savo akimis pamatyti ir jaunesnės kartos žurnalistui G. Visockui, kuomet pirmaisiais atgautos valstybinės nepriklausomybės ir žodžio laisvės metais jis, jaunas žurnalistas, redaktoriaus pasiūlymu, ėmė rengti „Valstiečių laikraštyje“ specialų priedą „Vardan Lietuvos“, kur šešerius metus skelbė savo tyrimus karinėmis ir žvalgybinėmis temomis.
Užduotis tiko ir patiko ambicingam žurnalistui: „Vyriausias redaktorius siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikšminga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikome pačios ministerijos“ (p. 32).
Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto
G. Visocko pasitikėjimas atgauta žodžio laisve bei tiesos galia nuskambėjo ir specialioje televizijos laidoje, skirtoje karinėms temoms. Diskusijos metu „ministerijos pareigūnė apkaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsino klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O, mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją, vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia dėl ko verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žagtelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečiais pavyzdžiais, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie sulietuvino savo nelietuviškas pavardes“ (p. 22-23).
Šiandien skaitant G. Visocko prisimintą telediskusijos epizodą, turbūt ne vienam „Žurnalisto išpažinties“ skaitytojui kilo vienintelis klausimas: kuo baigėsi pačiam žurnalistui jo žurnalistiniai tyrimai ir diskusijos karinėmis temomis? Taip, baigėsi liūdnai. Ir ne tik jam vienam.
(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)[1]
Kodėl nusprendžiau rašyti apie Gedvydo Vainausko ir Gintaro Visocko prisiminimų knygas, nors jau kelis dešimtmečius manęs nebedomina literatūros kritika, kaip naujų knygų mokslinga arba reklaminė palydovė?
Priežastis paprasta – pastaraisiais metais nebeskaitau romanų nei apysakų, kurių, beje, ir nesimato iškilesnių mūsų literatūros padangėje. Skaitinėju tiktai memuarus, autobiografinių prisiminimų knygas. Tai man atgaiva ir atokvėpis po viduramžių rašytinių šaltinių knaisiojimo ieškant Lietuvos karalių pėdsakų. Juolab, kad pasaulio memuaristikoje atsiveria nepakartojama, nenukopijuojamų literatūros šedevrų galerija nuo šv. Augustino „Išpažinčių“ Viešpačiui iki Žano Žako Russo „Išpažinties“ sau pačiam ir amžininkams, nuo „ Benvenuto Čelinio gyvenimas, aprašyto paties Benvenuto Čelinio“ iki „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas, jo paties papasakotas“, nuo Verleno „Mano kalėjimai“ iki Gorkio „Mano universitetai“, nuo Levo Tolstojaus eretiškos „Išpažinties“ iki Trockio savigynos „Mano gyvenime“, nuo Karlo Gustavo Jungo šelmiškų „Atsiminimų, vizijų, apmąstymų“ iki Markeso prisiminimų „Gyvenimas, idant pasakotum apie gyvenimą“, nuo negailestingos aiškiaregės Žemaitės „Autobiografijos“ iki pedantiškojo Jono Basanavičiaus liudijimų „Autobiografijoje“ ir kt.
Senaisiais, ypač europinio baroko laikais memuarai, kaip sakydavo prancūzai, buvo „slaptojo portfelio“ literatūra, tai yra – specialiuose dėkluose saugomi rankraščiai su baigtais, bet nepaskelbtais tekstais. Būtent todėl memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventu tikslu pour servir à l’histoire des moeurs et usages, mūsiškai tarus, rašomi tam, kad paliudytų ateinančioms kartoms „ epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai“.
Vėliau ir šiais laikais memuarai dažniausiai rašomi apie savo gyvenimą, neretai pačiam autoriui gėrintis savo poelgiais, pasiekimais ir išmintimi. Gal todėl jie neslepiami stalčiuose, skelbiami dar autoriui gyvam esant. Man asmeniškai visais atvejais įdomiausia memuaruose ne tiek autorių darbai ir nuopelnai (šiaip jau žinomi iš istorijos veikalų ir dabarties gandų), kiek memuaristo mėginimas suvokti patį save ir savo vietą nugyventame gyvenime. Įdomu stebėti, kaip autorius pats sau atrodo ir kodėl jam teko būtent taip, o ne kitaip veikti ir atrodyti įvairiais savo gyvenimo momentais, kuomet jam vienokia ar kitokia santvarka, valdžia ar pasaulio tvarka seikėjo gerovę arba krėtė šunybes.
Dvi skirtingos knygos
Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas
Mano rašinys – jokia recenzija nei reklama, tik skaitytojo įspūdžiai apie dvi neseniai išleistas nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų steigėjų knygas – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021). Skaitymo įspūdžiai ir asociacijos visados kelia daugybę asociacijų, iš kurių straipsnyje iškėliau skaitytojų pasiskaitymui 13 aktualiausių, mano galva, probleminių aspektų, įvardintų skyrelių pavadinimuose.
Du skirtingų generacijų atstovai G. Vainauskas (g. 1955 m.) ir G. Visockas (g. 1966) nuo jaunystės pasišventė žurnalisto darbui, bet susidūrė, be abejo, su skirtingais Lietuvos gyvenimo tarpsniais ir iššūkiais. Skaitant vieno „testamentą“, o kito „išpažintį“ pirmiausia krinta į akis skirtingi autorių charakteriai, skirtingi pasiekimai ir nuopelnai, skirtingi jau anksčiau išleistų žurnalistinių ir grožinių knygų skaičiai, skirtingi „testamento“ ir „išpažinties“ stiliai, bet abiem atvejais ryškėja beveik vienoda potekstė: ištikimybė fakto tiesai ir žodžio laisvei.
Toliau skaitant pasakojimus stiprėja įspūdis, kad abiem atvejais žurnalistų veikla nebuvo šlovės troškimas ar pasirinktas neblogas būdas užsidirbti pinigų smagesniam pagyvenimui. Niekas nepaneigs G. Vainausko pastebėjimo, kad „bibliotekose nugulę į storas knygas įrišti „Lietuvos ryto“ numeriai šiandien yra išsamiausias Lietuvos išsilaisvinimo metraštis ir, tikiuosi, nepakeičiamas šaltinis istorijos tyrinėtojams“ (p. 85). Niekas nepaneigs ir G. Visocko žurnalistinės 1994 – 2003 m. statistikos vien tik popierinėje žiniasklaidoje: apie 20 publikacijų iš karo korespondento patirties Čečėnijos kare su Rusija; virš 100 straipsnių apie Lietuvos partizanus, tremtinius, politinius kalinius ir jų persekiotojus išdavikus, smogikus, agentus; dar virš šimto 1996- 2003 m. rašytų straipsnių apie Lietuvos kariuomenės kūrimosi sunkumus; pagaliau dešimtys aktualių straipsnių jo paties įsteigtame visuomeniniame – politiniame tinklaraštyje Slaptai.lt. Pastaruoju atveju tai nebuvo rutininis žurnalistinis kasdienis rašymas naujienų konvejeriui. 2006 m. išleisti G. Visocko prisiminimai apie savo patirtį rengiant straipsnius apie specialiąsias tarnybas „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006“ (su bendraautoriumi K.Kaminsku), tapo bestseleriu. Pasak paties autoriaus, „toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose Lietuvos knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos“ (p. 54). Naujoji G. Visocko knyga vėlgi žavi „rašymu be jokios cenzūros“.
Gintaras Visockas. Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Knygos skirtingos, bet skaitydamas įsitikinau, kad abi nusipelno ne šiaip sau paminėjimo keliais sakiniais knygų prekybos rinkoje. Dar daugiau: abiejų knygų teikiama autentiška mūsų gyvenimo medžiaga aprėpia ištisus tris mūsų nepriklausomos valstybės istorijos dešimtmečius. Prisiminimų knygose atsiverianti anaiptol ne virtualinė, o tikroji, neretai eiliniam piliečiui nematoma, slaptoji mūsų gyvenimo tikrovė šaukte šaukiasi platesnės apžvalgos, rimtesnės analizės, ne tik profesinės kritikos, bet ir pilietiško apmąstymo visų mūsų labui.
Taigi – teatleidžia man skaitytojai, kad siūlau ne informacinę žinutę ar porą recenzijų, o ilgesnį literatūrinis kritikos etiudą su savais pamąstymais apie abi knygas ir jose atsiveriantį nūdienės Lietuvos vaizdą.
1. Į gerą ar į blogą pusę keičiasi mūsų žiniasklaida ?
Prisipažinsiu, kad abi knygas skaičiau ne tik smalsiai, bet ir priekabiai. Šiaip ar taip mano paties gyvenime kelios dešimtys metų buvo atiduota spaudai: pats rašiau ir kitų straipsnius redagavau, tarnaudamas laikraščių ir žurnalų redakcijose. Ne vienerius metus teko būti Lietuvos Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo Tarybos nariu, net jos pirmininku, ekspertu, vertinant centrinės ir rajoninės spaudos atstovų paraiškas nuolatos mažėjusiai dalinei finansinei valstybės paramai gauti. Mačiau, kaip sparčiai keitėsi ne tik spaudos leidinių vadovai ir kūrėjai, bet ir žurnalistinių paraiškų tematika, specifika, tikslinė auditorija, nuolat keičiantis dar ir leidybos kaštams, popieriaus kainoms, tragiškai mažėjant tiražams, žiniasklaidos kūrėjų algoms, autorių honorarams ir t.t.
Sklando įvairios nuomonės. Visai neseniai Valdas Vasiliauskas, vienas labiausiai patyrusių ir nusipelniusių nepriklausomos Lietuvos žurnalistų bei spaudos leidinių redaktorių, atvirai, su neslepiamu kartėliu pastebėjo, kad šiandieninėje Lietuvoje „žiniasklaida išvirto į valdžiasklaidą“. Jo nuomone, „išsivadavusi iš komunistinės agitacijos ir propagandos (sovietmečiu spaudą prižiūrėjo komunistų partijos komitetų Agitacijos ir propagandos skyriai, tiesiogiai pavaldūs ideologijos sekretoriams), visuomenė pateko į vakarietiškos reklamos ir viešųjų ryšių tinklus. Lietuvos politikai greičiau nei jaunimas įsikando žargonišką žodelį „piaras“ („Public relations“ santrumpą), perėmė vakarietiško verslo reklamos patirtį, įtikėjo jos sukurto žodžio galia.
Žurnalistai, tapę valdžios spaudos atstovais ir tarnautojais, viešųjų ryšių agentūrų savininkais ir darbuotojais, nors dažnai tituluojantys save nepriklausomais ekspertais, analitikais ir konsultantais, iš tikrųjų perėjo į reklamos agentų ir komivojažierių gildiją, kuri vietoje įprastų prekių pardavinėja politikus, partijas, ministrus, ministerijas ir kitas valdžios institucijas bei jų projektus. Arba pagal užsakymą ruošia konkurentų diskreditavimo ir kompromitavimo žiniasklaidoje vajus…. Aš nukaliau naujadarą „valdžiasklaida“, kuris įvardintų dabartinę Lietuvos žiniasklaidą, suaugusią su valdžia, valdomą valdžios ir šuniškai jai tarnaujančią. Tai ir yra valdžiasklaida“ (2022 m.).
Esame girdėję ir dar kietesnių nuomonių.
2. Kada žurnalistai užsidirbo „šunaujos“ ir „skalikų“ pravardes?
Turbūt visa Lietuva, kaip paprastai, įsidėmėjo vaizdingą Vytauto Landsbergio pasakymą „šunauja“ apie nepriklausomos Lietuvos žurnalistus. O kur dar prezidentės Dalios Grybauskaitės slapta, bet Gedvydo Vainausko paviešinta žinutė apie žurnalistą – „skaliką“, kurį, prezidentės nuomone, dera nutildyti.
Čia galime stebėtis, galime piktintis, bet atidžiau įsiklausius, gal vis dėlto reikėtų sutikti su abiem politikais, jeigu jiems buvo konkrečiai žinoma apie vieno ar kito „pinigų kartos“ žurnalisto pasirengimą bet ką viešai aploti už piniginį ar kitokį atlygį…
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip rašo G. Vainauskas, anuometinė prezidentė D. Grybauskaitė „subūrė savo favoritų iš žiniasklaidos svitą. Juos pamalonindavo susitikimais, vis pabrėždama, kad kalba atvirai, todėl informacija neturinti pasklisti už Prezidentūros sienų. Pakviesti asmenys jautėsi išskirtiniai, gaudė kiekvieną prezidentės žodį, kai būdavo aptariama, ką ir kaip rašyti. Jos dėmesiu ypač buvo lepinami Estijos kapitalo valdomų portalų „Delfi“, „15 min“ ir žinių agentūros BNS žurnalistai. Atsidėkodami pasaulį jie jau matydavo prezidentės akimis […] Pastebėjau, kad artėjant kokiems nors rinkimams iš „Delfi“, „15 min“ ir kitos po D. Grybauskaitės sparneliu tarpstančios žiniasklaidos pasipildavo tokie propagandiniai pliūpsniai, kad nebežinodavai – juoktis ar verkti“ (p. 192). Kaip žurnalistinio antpuolio pavyzdį, G. Vainauskas primena tuometinės „Delfi“ apžvalgininkės I. Makaraitytės „demagoginį perlą“ smerkiant populiarų Kauno merą V. Matijošaitį. Pasak G. Vainausko, už stropų darbą buvo atlyginta: “ne itin nustebau, kai ši apžvalgininkė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga iš prezidentės rankų gavo valstybinį apdovanojimą“ (p. 193).
Ir vis dėlto, G. Vainausko teigimu, „ ne visa žiniasklaida buvo atvira politinėms sapalionėms. “Lietuvos ryte“, mano ir kitų patyrusių redakcijos darbuotojų pastangomis, Prezidentūros mėginimai maloningu dėmesiu prisivilioti žurnalistų ir jais manipuliuoti visada pakibdavo ore. Manau, tai D. Grybauskaitę labiausiai ir siutino“ (p. 193).
Dr. Algimanto Bučio straipsnis buvo specialiai rašytas literatūros mėnraščiui „Metai“.
Š. m. pradžioje Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalo „Metai“ vyriausias redaktorius Antanas Šimkus, ignoruodamas žodžio laisvės teisę ir principą, atsisakė spausdinti Lietuvos rašytojų sąjungos nario dr. .Algimanto Bučio straipsnį „ Kovose dėl žodžio laisvės nūdienėje Lietuvoje….“ Autorius persiuntė žurnalinės apimties straipsnį mūsų tinklaraščiui, juolab kad straipsnyje aptariamos dvi Lietuvos žiniasklaidos kūrėjų ir internetinių portalų „Lietuvos Rytas“ bei „Slaptai.lt.“ steigėjų knygos – Gedvydo Vainausko „Redaktoriaus testamentas. Dviejų epochų užkulisiai“, 2021) ir Gintaro Visocko „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“, 2021).
Straipsnis stambus, tad pradedame jį publikuoti keliomis atkarpomis be jokių cenzūrinių trumpinimų, ideologinių taisinėjimų ar redaktoriaus komentarų.
Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.
Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.
Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?
Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto
Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.
Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti novelę.
Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.
Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.
Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”
Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.
Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir kadaise, autoriaus, ypač mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją.
Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene,Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95) iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Visocko išleistų rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.
Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.
Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.
Rašymas. Slaptai.lt nuotr.
Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.
Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.
Literatūra ir menas
Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Svečiuose – rašytojas Vaclovas Mikailionis. Vytauto Visocko nuotr.
Rašytojas Vaclovas Mikailionis – apie žurnalisto Gintaro Visocko knygas „Ieškau kelrodės žvaigždės” ir „Juodojo Sodo byla”
Ar suradai kelrodę žvaigždę? Tokį klausimą norėjosi užduoti Gintarui Visockui, išleidusiam knygą „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Tai labai atvira ir nuoširdi, apmąstanti įpusėtą gyvenimo kelią knyga, kuriai autorius suteikė ir kitą pavadinimą – Žurnalis
to išpažintis. O kelias pasirinktas nelengvas. „Laikiau save žurnalistu, – paaiškino, – siekiančiu, jog turėtume stiprią, patikimą kariuomenę“. Tai juk žvalgybos ir kontržvalgybos sritis. Tad teko domėtis, pvz., tais Lietuvos karininkais, kurie atostogauti vykdavo į Rusiją pas savo žmonų tėvus ir sulaukdavo ten rusiškų slaptųjų rusiškų tarnybų dėmesio, tačiau pranešti apie tai kažkodėl mūsų kontržvalgybininkams būdavo nelinkę. Taigi ir Gintaras siekė, kad kuo mažiau įtartinų generolų bei pulkininkų būtų mūsų ginkluotosiose pajėgose.
Tačiau ne tik apie šnipus bei kariškius rašė jaunas žurnalistas. Tos dvi dešimtys knygon sudėtų istorijų, į kurias nori nenori teko „įsipainioti“ Gintarui, liudija, jog jam, nors ir neretai, bet tikrai pavykdavo aptikti kelrodę žvaigždę. Pavykdavo garbingai atlikti savo kaip karo korespondento misiją. Palaipsniui išugdytas karo korespondentas, prilygstantis bet kurios kitos šalies „karštųjų“ žemės taškų žinovui. Bene tokį atkaklų ir nebijantį rizikuoti vos ne vienintelį tarp lietuviškos žurnalistų dabartinės gildijos, kuris mums tiesiogiai pasakoja, pvz., apie įvykius „karščiuojančiame“ Kaukaze. Beje, tiems įvykiams žurnalistas skyrė daug atidos ir nuoširdaus dėmesio kovotojams, siekiantiems išsivaduoti iš griūvančios sovietų imperijos gniaužtų.
1994-ųjų ruduo… Gintaras jau veik metus Kaukaze ir siunčia straipsnius apie tai, kad ir čia tarsi tęsiasi lietuviško Sąjūdžio banga. Šviesiaplaukis aukštas vaikinas tarp juodbruvių kalniečių krenta į akis, o kai sužinoma, kad jis lietuvis, atsiveria ne tik daugelio namų durys, bet ir širdys. Tai džiugina ir kelia pasididžiavimą savo tauta, o kelrodė žvaigždė aiškiai nušviečia, kas teisus ir ką būtina palaikyti.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Dabar jis turi iš Tbilisio gruzinų karo keliu, kurį kontroliuoja įvairios gaujos, nuvykti į „banditų kontroliuojamą Čečėniją“ – vien taip apibūdina Džocharo Dudajevo vadovaujamą už laisvę kovojančią šalį Kremliaus propaganda. Ir jis nuvyksta, stebi įvykius „gyvai“, o ne iš redakcijos Vilniuje kabineto.
Tarp kitko, kabinetiniai Gintaro viršininkai net nenutuokia apie tą sudėtingą ir pavojingą padėtį, kurioje atsidūrė žurnalistas. Ir reikalauja kvailiausių dalykų: kiek tankų Dudajevas slepia kalnuose ar kitų karinių paslapčių. Bet jis laimingas, nes gavo progą dalyvauti herojinėje kovoje, jį žavi didvyriškų mūšių vaizdai ir šaunūs jauni čečėnų kariai. Tie puslapiai parašyti taip, tarsi atsidūrus nuotykių kupiname detektyviniame romane. Skirtumas tik tas, jog tai neprasimanyta, o išgyventa. Ir kokie gražūs bei taurūs čečėnų vaikinai su granatsvydžiu ant peties.
„Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!“ Taip autorius pradeda savo pasakojimą kaip pirmojo rusų tankų puolimo stebėtojas ir dalyvis Grozne. Jį žavi čečėnų drąsa. Lietuvių žurnalisto bičiuliai generolo Dudajevo apsaugos vyrai tą dieną atsisveikindami dar priduria: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. Jie tokie tikri savo pergale, jog linksmai atsisveikina: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“. Keisčiausia, jog išties po masinės tankų atmuštos atakos taip ir bus.
Tą dieną lietuvių žurnalistas ne tik pamato, bet ir viską pasakoja knygos skyriuje „Pirmasis Grozno mūšis“. Šį pasakojimą derėtų ištisai cituoti ne tik kaip įdomiausią nuotykinę apysaką, parašytą prozos meistro ranka. Esminis skirtumas čia tik toks, jog karas vyksta iš tikrųjų ir tikri rusų tankai iš visų pusių braunasi į Grozną.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Groznas, 1994-ieji metai.
Beje, čečėnai tankų kolonas specialiai įsileido į miestą, kad be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus. Juk tankas be pėstininkų – puikus taikinys. Įdomu, jog čečėnai, tikriausiai netgi to nežinodami, pritaikė tą pačią taktiką, kaip vokiečiai Berlyne, kai po Georgijaus Žukovo idiotiško įsakymo ištisos tankų armijos buvo suvarytos į Berlyno gatves ir paauglių vokietukų supleškintos faustpatronais.
1994-aisiais kitas rusų generolas Pavelas Gračiovas, pravardžiuojamas dėl kyšių ir Paška Mersedesu, savo tankus lygiai taip pražudys Grozne. Tik čečėnai pasielgs išmintingiau. Apie tai ir rašo lietuvių žurnalistas: „Ties Dagestano ir Laisvės prospekto sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspiestų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai.“
Taip čečėnai prasimanė tankų. Trejetą vien tik šioje sankryžoje. O tą dieną jų prisirinko dešimtimis. Beje, ir dar vieną išmintingą sprendimą jie padarys. Belaisviai bus vėliau paleisti. Tik su viena sąlyga: turi pasižadėti daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į jų rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus – mirties bausme. Taip jie nusipelnys padėką ir pagarbą iš visų šių rusų kareivių šeimų bei giminaičių. Garsas apie taurų poelgį plačiai nuaidės po Rusijos federaciją.
O pasakojimą apie tai, kurią pusę pasirinkti Gintarui padėjusi jo kelrodė žvaigždė, tiktų užbaigti tokiu epizodu. Kai po mūšio su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėjo rusų žurnalistai ir viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms, čečėnų sargybinis neištvėrė: „Pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“.
Moraliai pakrikusios maskvietiškos imperijos kariaunos geriau ir neapibūdinsi. Šiuo atveju pasirinkimas – remti didvyrišką čečėnų kovą – buvo akivaizdus.
Juodojo Sodo byla
Tačiau Gintarui tekdavo ieškoti tiesos ir daug sudėtingesniais atvejais. Itin paini atrodė vadinamoji Juodojo Sodo (Karabacho) byla. Kalnų Karabachas buvo tapęs ilgalaikiu nesantaikos obuoliu tarp armėnų ir azerbaidžianiečių tautų. Nors pastarųjų teisė į šį žemės gabalėlį seniai buvo pripažinta netgi tarptautiniu mastu, tačiau daugelis šalių, taip pat ir Lietuva, oficialiai buvo armėnų pusėje. Tiesiog todėl, kad jie krikščionys ir labai įkyriai visam pasauliui aiškino, kaip nukentėję, o azerbaidžaniečiai musulmonai, be to, ir patys kalti, kad nenaudojo turistinės agitacijos bei visokių kitokių propagandos triukų.
Nedaugelis tokiu atveju galėjo ryžtis ginti teisiąją pusę. Todėl palaikantis azerbaidžianiečių teisę į Kalnų Karabachą žurnalistas atrodė išties kaip balta varna. Ir vis dėlto po dešimtmetį trukusios žurnalistinės atkaklios veiklos, ypač tinklalapyje slaptai.lt, išaiškėjo, jog teisūs buvo ne armėnai, Rusijos Federacijos karinės bazės kariškių remiami, atlikę tik Kaukazo tautų kiršintojo vaidmenį. Nors ir skelbęsi esą skriaudžiami, nes osmanai, tad ir dabartinė Turkija, yra kalti dėl armėnų tautos genocido 1915-1916 metais.
Philip Ekozians ir jo garsioji knyga „Izraelis Ori. Pandoros skrynia”
Realų požiūrį į šį painų genocidinį mazgą pateikė armėnas, kuris nekaltino nei turkų, nei azerbaidžianiečių. Filipas Ekozjancas savo knygose atskleidė ir įtikinamai įrodė, jog šiuo atveju nedera kalbėti vien apie armėnų genocidą. Juk tais laikais didelė nelaimė buvo ištikusi visus tuometinės Osmanų imperijos gyventojus – ir turkus, ir kurdus, ir armėnus, ir musulmonus, ir krikščionis…
F.Ekozjancas tai glaustai išdėstė ir interviu slaptai.lt: „Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį)“. Žr. plačiau „Juodojo Sodo byla“ (Vilnius, 2021, p. 94-101). Taigi ir vėl kelrodė žvaigždė Gintarui nurodė tiesos kelią, nes iš tikrųjų Juodojo Sodo žemė pagaliau po trijų dešimtmečių sugrąžinta į azerbaidžianiečių rankas.
Taip, nelengvą kelią pasirinko Gintaras – karo korespondento duona rupi, tačiau tos akimirkos, kai pavyksta išvysti kelrodės žvaigždės spindulį, neprilygstamos.
Rašytojas Vygandas Račkaitis. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Pernai skaitytojus pasiekė dvi žurnalisto Gintaro Visocko knygos „Juodojo sodo byla“ ir „Ieškau kelrodės žvaigždės“, šiemet jau keliauja pas skaitytojus trečia šio autoriaus knyga – „Ilga kelionė į Hankendį“.
Gintaras Visockas yra tarp ryškiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, nesitaikstančių su korupcija, vadovų savivaliavimu, nepaisymu moralės kodekso. Prieš 30-imt metų baigęs studijas Vilniaus universitete dirbo įvairiuose Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose, turėjo daug progų įsitikinti, kad beveik neįmanoma būti nepriklausomu žurnalistu. Jis nenorėjo būti darbdaviams, statytiniams redaktoriams tik jų interesus ginančiu, jų pažiūroms pritariančiu žurnalistu. Matyt, tai paakino būtinybę atsirasti internetiniui leidiniui slaptai.lt, kurio redaktorius ir savininkas yra Gintaras Visockas.
Gintarui Visockui teko atsidurti ten, kur švilpė kulkos. Sprogo bombos, neretai kildavo grėsmė gyvybei. 1994 – 1995 metais jis dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Vėliau jam parūpo išsiaiškinti, kodėl Kaukazo ir Užkaukazės regionuose gyvenančių tautų santykiai tokie sudėtingi ir skausmingi. Žvilgsnį nukreipė į Armėniją ir Azerbaidžaną. Pasigilinus paaiškėjo, kad Kalnų Karabachą (Juodąjį Sodą) ir kai kuriuos kitus nuo seno priklausius Azerbaidžanui regionus yra okupavusi Armėnija. Gintaras ryžosi ginti teisųjį, pasitelkęs istorinius faktus polemizuoti su Armėnijos šalininkais. Kalnų Karabacho, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktų tematikos straipsniai, publikuoti portale slaptai.lt, buvo atrinkti 2016 metais išėjusiai Gintaro Visocko knygai „Juodojo Sodo tragedija“.
Juodojo SODO byla. Slaptai.lt foto
Ta pačia tema, argumentuota analitine publicistika pernai pasirodė politikams, žurnalistams ir plačiai visuomenei skirta knyga „Juodojo sodo byla“. Ją pristatydamas skaitytojams autorius rašo: „Šioje knygoje surinktos 2018 – 2019-aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos pasakoja, kodėl šalies teritorinį vientisumą atkurti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijimasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Pati naujausia, ką tik pasirodžiusi Gintaro Visocko knyga „Ilga kelionė į Hankendį“, autoriaus skirta šviesiam senelių atminimui, tai pasakojimas apie žurnalisto viešnagę pamiltoje Azerbaidžano šalyje.
Patirti nuotykiai, įspūdžiai pasakojami trečiuoju asmeniu, kai kur paryškinti išmone, pinasi su autoriaus tikroviškomis pajautomis. Aiškus Gintaro noras beletrizuoti tekstą, gebėjimas suintriguoti, pasitelkti detektyvo raišką. Įdomioje knygoje pinasi beletristika su žurnalistika.
Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis
Skaitomiausia ir pačiam autoriui reikšmingiausia knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Paantraštė „Žurnalisto išpažintis“. Šioje knygoje gausu autobiografijos, prisiminimuose vaikystės, jaunystės beletrizuoti epizodai, pamąstymai apie žurnalisto darbą. Įtaigų pasakojimą sušildo emocija, pagyvina autoironija, suintriguoja detektyvo priemonės. Sunku būtų nusakyti knygos žanrą, kai kuriuos momentus galima būtų priskirti novelei, detektyvinei literatūrai, yra dienoraščio puslapių, publicistikos racionalumo.
Tačiau ne taip svarbu tas žanras, kur kas svarbiau pažintis su autoriaus asmenybe, nepakančia blogiui, klastai, veidmainystei. Paperka skaitytoją ir autoriaus nuoširdumas, knygos įvade kvietimas pasekti jo „žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsą, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškomi prasmingi nuotykiai“.
Negali likti abejingas, kai perskaitai dedikaciją: „Šią knygą skiriu šviesiam Mamos ir Tėčio atminimui. Dėkoju jiems, kad padovanojo man gyvenimą – tokį įdomų, spalvotą ir prasmingą!‘‘
Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis
Kone visose Gintaro Visocko knygose randame užuominų apie grožinę literatūrą, slypintį norą išbandyti jėgas šioje plotmėje. Manau, kad Gintarui, jaučiančiam lietuviško žodžio spalvą ir skambesį, gebančiam suintriguoti, būtų įmanoma realizuoti svajones, turbūt labiausiai sektųsi rašyti detektyvą, įdvasinti mintį novelėje, analitinės žurnalistikos metodologija praverstų ir dokumentinei prozai, gyvenimo kelyje buvę išbandymai, įgyta patirtis diktuotų siužetus.
Mielas Gintarai, Tau jau nebereikia ieškoti kelrodės žvaigždės. Kur jos ieškoti, Tau rodė tėvų pavyzdys, jų meilė Tėvynei, tikrų gyvenimo vertybių samprata. Žinau, kaip džiugino juos Tavo ištikimybė pasirinktam pašaukimui būti žurnalistu, ieškoti gėrio ir grožio, demaskuoti visokį blogį. Taigi dar vaikystėje įspindęs kelrodės žvaigždės šaukinys vedė ir veda į šviesą ir tiesą, neleidžia paklysti. Tegu visada toji kelrodė žvaigždė būna ir pačiame Tavyje.
Iš spaustuvės parsivežiau knygą – „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“.
Joje – devyniolika nuoširdžiai, atvirai surašytų pasakojimų, kuriuose, be abejo, labai daug to, ką pats mačiau, patyriau, supratau. Čia – ir odė Žirmūnų stadionui, kuriame vaikystės metais bėgiodavau krosus, ir išvyka į Tian-Šanio kalnus, ir sunki tarnyba sovietinėje armijoje, ir įsimintina 1994-ųjų kelionė į Grozną, ir keletas prisiminimų iš tų dienų, kai Lietuvoje leidau karinį priedą, domėjausi rezonansinėmis bylomis, ir naktinio paštininko tarnyba Danijos sostinėje Kopenhagoje, ir nutikimas, kai teismo salėje buvau apkaltintas esąs omonininkas…
Jei atvirai, didžiuojuosi, kad likimas lėmė tapti žurnalistu, džiaugiuosi, kad likimas mėtė po visą pasaulį. Nors, žinoma, būta ir sunkių, keblių akimirkų.
Jūsų dėmesiui – įžanginis autoriaus žodis.
XXX
Įtariu, kad mano Gerbiamą skaitytoją galįs sudominti žodis „žvaigždė“, atsidūręs mano knygos pavadinime. Apie kokią žvaigždę čia gali būti šnekama? Kol kas, atrodo, dar niekur pasaulyje nėra įsteigtas specialus ordinas ar medalis, tarkim, „Žurnalisto aukso žvaigždė“, kurį skirtų žurnalistams už nuopelnus ieškant tikrųjų tiesų.
Gal greičiau reikėtų prisiminti „žvaigždę“, kurią įkaitinta iki baltumo geležimi išdegindavo kaktoje laisvės ištroškusiam vergui, pamėginusiam pabėgti iš vergijos valstybės žemių į nežinomus nepriklausomus kraštus? Tokį neklaužadą pagaudavo ir pažymėdavo „žvaigžde“, idant visi iš tolo matytų ir vengtų susidėti su neklusniuoju, įsigeidusiu laisvės ir teisybės…
Norėjosi įdėti žodį „žvaigždė“ į dienoraštinių užrašų ir prisiminimų knygos pavadinimą tik todėl, kad nuo pat vaikystės man patikęs senovinis įvaizdis „kelrodė žvaigždė“. Skaitydavau, kaip nė velnio nebijantys jūrų vilkai išplaukdavo savo burlaiviais ar irklinėmis galeromis į nežinomas žemes laimės ir turto ieškodami, o kryptį tamsiomis naktimis jiems rodydavusi būtent „kelrodė žvaigždė“: plauk į mane, nenukrypk nuo kurso ir atplauksi ten, kur tave veda tavo viltis, protas ir daugeliui atrodantis kvailas, nuostolingas sumanymas, rizikingas užsispyrimas, o tau pačiam – tavo keistos gyvenimo kelionės „kelrodė žvaigždė“…
Taigi kviečiu mano Gerbiamą skaitytoją, pavartant laisvalaikiu šią knygą, pasekti mano žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsa, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškoti prasmingų nuotykių.
Iš anksto perspėju, kad rengdamas knygą vengiau taisyti anuometinę laikraštinę kalbą, jos žurnalistinę leksiką, tarp kita ko, – ne per daugiausiai nutolusią nuo mūsų šiuolaikinio žargono spaudoje, televizijoje ir internetinėje erdvėje.
Pamaniau: telieka kasdienės „žurnalizmo duonos“ skonis – kartais sprangus, kartais aitrokas, aštrus…
