Azerbaidžane paskelbtas dar vienas straipsnis, kritikuojantis Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze. Šį sykį mūsų dėmesys krypsta į internetinį portalą Minval.az. Jame rasite gruodžio 20-ąją išspausdintą A.Šakiro rašinį „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“. Sutikite – pavadinimas piktokas. Bet Azerbaidžanas – teisus. Tūkstantį sykių teisus.
Žinoma, galima gūžčioti pečiais, kodėl trumputis Lietuvos URM įrašas socialiniuose tinkluose (Twitter), esą Lietuva labai susirūpinusi Lačino koridoriaus blokada, esą azerbaidžaniečių piketai Lačino kelyje gali sukelti humanitarinę katastrofą, esą protestuodami azerbaidžaniečiai neva žlugdo taikius procesus Pietų Kaukaze, – nevertas tokio rimto dėmesio.
Bet šių eilučių autoriui, besidominčiam Pietų Kaukazo reikalais jau daugiau nei dešimt metų, – viskas aišku ir akivaizdu. Azerbaidžaniečiai neteko kantrybės. Azerbaidžaniečiams nusibodo dvigubi Lietuvos standartai, nusibodo lietuviškos dviprasmybės ir lietuviški tendencingumai. Pastaruosius dešimt metų oficialusis Baku labai atsargiai, mandagiai, kukliai ragino oficialųjį Vilnių atkreipti dėmesį į Armėnijos nuodėmes, klystkelius, nusikaltimus. Azerbaidžanas ištisą dešimtmetį mėgino Lietuvai papasakoti apie Armėnijos sukeltas agresijas, Jerevano melus bei dezinformacijas. Bet Lietuva nenorėjo girdėti azerbaidžanietiškos versijos – jai terūpėjo armėniškoji. Į Azerbaidžaną visai neseniai buvo pakviesti Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis. Bet mūsų aukštojo rango politikai, regis, taip nieko ir nesuprato. Deja, Lietuva iki šiol elgiasi maždaug taip: „Karabachas – Azerbaidžano žemė, bet Azerbaidžanas kaltas, nes, tik pamanyk, nesiteikia Karabacho padovanoti armėnams“.
Belieka teatrališkai skėstelėti rankomis: o kodėl azerbaidžaniečiai turėtų atiduoti gabalą savo žemių Armėnijai? Vadovaujantis šia logika, Ukraina taip pat galėtų palikti Rusijos rankose Krymą, Donbasą ir Luhanską, ir 2022-ųjų vasarį prasidėjęs žiaurus karas greičiausiai liautųsi. Ir Lietuvos istorijoje užfiksuota daug akimirkų, kuomet galėjome svetimiesiems atiduoti Klaipėdą, Vilniaus kraštą. Bet juk neatidavėme – kariavome. Ir tai – labai gražu, šaunu, prasminga, kad neatiduodavome savo teritorijų. Gražūs ir ukrainiečiai, ginantys savo žemes. Taigi mums turėtų būti gražūs ir azerbaidžaniečiai, nes jie visomis priemonėmis, ir karinėmis, ir diplomatinėmis, stengiasi susigrąžinti pagal galiojančius tarptautinius teritorinio vientisumo principus jam priklausantį Karabachą. O štai Armėnija – labai negraži. Nes ji visomis priemonėmis, įskaitant karines diversijas, apgaulę, dezinformaciją, siekia išsilaikyti jai nepriklausančiose žemėse. Armėnija tokia pat negraži kaip ir Rusija, mėginanti okupuoti Ukrainą, kiek anksčiau atplėšusi žemių iš Sakartvelo (Gruzija), Moldovos.
Viskas akivaizdu – tarsi ant delno. Didžiausia bėda, kad Lietuva ne visuomet ieško Pietų Kaukaze tiesos ir teisingumo. Minėtame A.Šakiro rašinyje primenama, kaip 2013-aisiais prieš pat Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės susitikimą youtube.com erdvėje buvo nutekinti kelių Lietuvos diplomatų, rezidavusių Azerbaidžane ir Vengrijoje, privatūs pokalbiai. Vienas iš Lietuvos diplomatų prasitarė, jog armėnus jis palaiko todėl, kad šie … krikščionys. Maždaug taip. O ar Armėnija teisi, kalta – nusispjauti? Sutikit, išgirdus tokį argumentą net nupurto: nejaugi gyvename viduramžiais, kuomet Lietuvą puldinėjo kryžiuočiai ir kalavijuočiai?
Tiesa, tie Lietuvos diplomatai po paviešintų atviravimų atsistatydino iš pareigų.
Mano supratimu, taip ir turėjo nutikti. Tokiais atvejais atsistatydinimas – neišvengiamas. Jei tau nerūpi tiesa, tu neturi teisės dirbti Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje.
Po incidento (tuometinis Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino jį „informacine provokacija“) prabėgo beveik dešimt metų. Ir vis tik įtarimai, jog J.T.Vaižganto gatvėje Vilniuje įsikūrusioje Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dar esama tokių, kuriems nusišvilpt į tiesą ir teisingumą, – neduoda ramybės.
Šį retorinį klausimą (ar Lietuvos URM apsivalė nuo visų, kuriems tiesa ir teisingumas nė motais?) adresuoju ne vien Lietuvos diplomatijos šefui Gabrieliui Landsbergiui. Jį skiriu ir Lietuvos URM politikos direktorei Ingai Stanytei – Toločkienei, kuri iki tol ilgokai dirbo Lietuvos ambasadore Armėnijoje, kuri rūpinosi URM Rytų kaimynystės politikos gairėmis ir kuri apdovanota Lietuvos URM 3-iojo laipsnio medaliu „Už nuopelnus Lietuvos diplomatijai”.
P.S.
Šiuo metu Azerbaidžano spaudoje paskelbti šie Lietuvos užsienio politiką Pietų Kaukaze kritikuojantys straipsniai ir videokomentarai: leidinyje Caliber.az publikuojamas Azerbaidžano Užsienio reikalų ministerijos spaudos tarnybos vadovo Aichano Gadžizadės komentaras „Lietuvos pareiškimas dėl Karabacho kelia nuostabą ir apgailestavimą“; Caliber.az publikuotas rašinys „Lietuva: „Baltijos“ susirūpinimas dėl Karabacho separatistų“; Caliber.az ženklu pažymėtas video reportažas “Akcija Lačino kelyje: kam skambina varpai“; dabar gi – Minval.az straipsnis „Kodėl Lietuva neturi teisės mokyti Azerbaidžano, kaip jis privalo elgtis“.
2022.12.21; 10:10
