Irena Bliuvaitė-Kėrienė
Po kurso draugų susitikimo 2012 m. birželio 8 d., praėjus 50-čiai metų, kai baigėme Universitetą, ne kartą pagalvodavau, ką parašyti Romualdo Ozolo pasiūlytai atsiminimų knygai? Ar verta rašyti? Ar turiu ką papasakoti? Tik telefonu paraginta ryžausi ir aš palikti neryškų savo pėdsaką šimtmečio kurso kelyje. Susirinkau nuotraukas, laiškus, kai kuriuos užrašus, kursinius darbus, straipsnių iš laikraščių iškarpas ir dabar pabandysiu grįžti į žėrinčios jaunystės (Juozo Baltušio pasakymas) laikus, kur liko artimieji, draugai ir bičiuliai, mokytojai ir dėstytojai, palydėję mane į pusės šimtmečio kelią, ne visada rožėmis klotą… Daug kas išbluko, o kai ką net susapnuoju. Universiteto koridoriuose niekaip nerandu septintos auditorijos, kur netrukus prasidės egzaminas… Kartais bučiuojuosi su buvusiu kurso draugu…
