Bistrampolio aereodrome. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.

Įprastai Panevėžio pašonėje esantis Bistrampolio dvaras gegužės mėnesį alsuodavo šventinėmis nuotaikomis – kasmet tuo pačiu metu istoriniame dvare vyksta tradicija tapęs festivalis. Ir nors šįmet visuotinis karantinas kiek pakoregavo planus, laužyti tradicijų organizatoriai neketina – kviečia XVIII festivalį sutikti kino bei muzikos švente dvaro aerodrome, po atviru dangumi.
 
Jau gegužės 8-10 dienomis dvaro aerodromas taps kino bei muzikos sale po atviru dangumi, sako organizatoriai. Per savaitgalį bus parodyta net 13 kino filmų, kasdien lankytojams skambės ir projekto „Lietuvos balsas“ laureato Lauryno Sičiūno atliekamos lietuviškos dainos.
 
Dvaro valdytojas, kunigas Rimantas Gudelis pasakoja, kad vieną kino seansą mobiliame, ant sunkvežimio įmontuotame ekrane, galės stebėti apie 60-80 automobilių. Iš viso aerodrome vienu metu gali tilpti arti keturių šimtų mašinų. Norintiems mėgautis kokybišku garsu lankytojams prireiks tik susireguliuoti radijo bangas, o muzikinių pasirodymų metu akis nukreipti į skrydžių valdymo balkoną.
 
Šių metų festivalį lydi romėnų filosofo Cicerono žodžiai: „Historia est magistra vitae“ (liet. Istorija yra gyvenimo mokytoja). Todėl didžiausias dėmesys bus skirtas istoriniams filmams, sakoma Bistrampolio dvaro pranešime.
 
Jau kurį laiką Bistrampolio dvaras bendradarbiauja su žymiu lenkų režisieriumi, dvaro statytojo Karolio Bistramo provaikaičiu Tadeušu Bistramu, sukūrusiu ne vieną istorinį filmą. Festivalio metu bus parodyti du šio režisieriaus ir Bistrampolio dvaro bendros kūrybos filmai.
 
Pirmasis, 2016 metais sukurtas dokumentinis filmas „Lietuviški „Tvano“ keliai“, menantis 1655 metų įvykius, kada Lietuva buvo okupuota švedų ir rusų, o mūsų krašto Laudos bajorai sukilo, vedė pirmuosius būrius, kurie ir pradėjo LDK išvadavimą. Šis filmas sukurtas pagal lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus romaną „Tvanas“. Būtent Bistrampolio dvare H. Senkevičius rašė šį vieną iš garsiausių savo kūrinių.
Bistrampolio dvaras. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
 
Pastarasis filmas iki šiol dar nebuvo pasiekęs plačiosios auditorijos, tad festivalio lankytojams bus suteikta išskirtinė proga jį pamatyti drive-in seansų metu.
 
Antrasis režisieriaus darbas – praėjusiais metais sukurtas dokumentinis filmas „Paberžė – nepaklusniųjų lizdas“. Jame pasakojama apie du nestandartinius dvasininkus – Antaną Mackevičių ir Tėvą Stanislovą, – kurie įėjo tiek į lietuvių, tiek į lenkų istorijos puslapius.
 
Neatsitiktinai vienu iš festivalio filmų pasirinktas ir skausmingą lietuvių istoriją menantis ,,Tarp pilkų debesų“. Kunigas R. Gudelis jau šešerius metus kartu su bendraminčiais tvarko lietuvių tremtinių kapus Sibire: Irkutsko, Novosibirsko, Buriatijos srityse.
 
Kol didžioji dalis kultūros įstaigų ar turistinių objektų karantino metu išgyvena tikrą stagnaciją, Bistrampolio dvaras išlieka veiksnus – rengia drive-in ir fly-in mišias, jas transliuoja socialinėje erdvėje.
 
Kunigas sako žinojęs, jog didžioji dalis jo parapijiečių, nors ir yra vyresnio amžiaus, naudojasi kompiuteriu, socialiniais tinklais, todėl netrukus mišias jis ėmęs transliuoti socialinėje erdvėje.
Bistrampolis. Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
 
„Buriatijos lietuviai rašo, jog dėl karantino taip pat negali lankytis bažnyčioje, todėl Bistrampolio aerodrome laikomos mišios – vienintelės, kurias jie stebės vietos laiku“, – sako kunigas.
 
Palaikymo žinučių R. Gudelis teigia sulaukiantis ir iš Čikagos, Market Parko parapijos – vietos lietuviai taip pat jungiasi bendrai, kunigo virtualiai laikomai maldai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.02; 18:00

Gražina Ručytė-Landsbergienė ir Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Eidama 91-uosius metus kovo 10 dieną mirė muzikė pianistė, muzikos pedagogė, tremtinė, visuomenininkė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Ji buvo pirmojo atkurtos Lietuvos faktinio vadovo muzikologo Vytauto Landsbergio žmona.
 
Gražina Ručytė gimė 1930 metų sausio 28 d. Anykščiuose. Tėvai: Pranas Ručys (1893-1980) – verslininkas, 1949-1958 m. tremtinys, ir Agnietė Putilaitė-Ručienė (1904-1976) – pienininkė, 1949-1958 m. tremtinė. Augo penkių vaikų šeimoje, buvo antroji.
 
Anykštėnų biografijų žinyne rašoma kad Agnietės Gražinos vardais Anykščių bažnyčioje 1930 m. rugsėjo 7 d. ją pakrikštijo parapijos vikaras Kazimieras Mozūras.
 
Gražina Ručytė mokėsi Anykščių vienuolyno pradžios mokykloje, iki 1945 m. – Anykščių gimnazijoje. 1945-1948 m. baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją. 1948-1949 m. studijavo Kauno konservatorijoje, studijuodama 1948 m. ten pat dirbo akompaniatore.
 
1949 m. kovo 25 d. Gražina Ručytė buvo ištremta į Sibirą (Rusija) ir tremtyje praleido 1949-1957 m. 1949 m. ji gyveno Chužyre (Olchono r., Irkutsko sr., Rusija) ir buvo žvejė. 1950 m. ji gavo leidimą persikelti prie ten ištremtos savo šeimos į Čirkinskį (Zimos r., Irkutsko sr., Rusija).
1950-1952 m. ji mokėsi Irkutsko (Rusija) muzikos mokykloje, mokydamasi ir vėliau 1950-1954 m. dirbo Irkutsko muzikos mokyklos ir saviveiklos kolektyvo akompaniatore. 1954-1957 m. ji studijavo Sverdlovsko (Rusija) konservatorijoje, kartu šioje aukštojoje mokykloje dirbdama akompaniatore.
 
1957 m. vasario 26 d. paleista iš tremties ir grįžusi į Lietuvą, G. Ručytė 1957-1959 m. tęsė studijas ir baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Balio Dvariono klasėje, įgijo aukštąjį muzikinį išsilavinimą. Studijuodama 1957-1958 m. ji dirbo Lietuvos konservatorijoje akompaniatore.
1958-1985 m. G. Ručytė-Landsbergienė buvo Lietuvos operos ir baleto teatro koncertmeisterė. 1962-1966 m. ji taip pat dirbo Vilniaus pedagoginiame institute dėstytoja, nuo 1989 m. dirbo Lietuvos muzikos akademijos dėstytoja, buvo docentė, vėliau profesorė.
Gražina Ručytė-Landsbergienė ir Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
G. Landsbergienė surengė rečitalius su dainininkais Virgilijumi Noreika, Gražina Apanavičiūte, Vaclovu Daunoru, Giedre Kaukaite, Regina Maciūte, Irena Milkevičiūte, Birute Almonaityte Lietuvoje, kitose šalyse (buvusioje SSRS, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje), įrašė 10 plokštelių ir daug įrašų radijuje.
 
Nuo 1991 m. ji buvo V. Landsbergio fondo, kurio pagrindinis tikslas – remti vaikus su negalia, kurti įvairias pagalbos programas vaikams, turintiems judėjimo, klausos diagnostikos problemų, akliesiems ir silpnaregiams, pirmininkė, Lietuvos našlaičių globos komiteto Čikagoje (JAV) atstovė Lietuvoje.
 
Ji inicijavo ir režisavo trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“ (kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte, 2013 m.) apie Lietuvos Atgimimą ir išsilaisvinimą iš sovietinės dvasinės ir politinės vergovės.
 
G. Landsbergienei suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės garbės vardas (1980 m.). Ji apdovanota „Vilniaus garso“ premija (1998 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu (1999 m.), Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu (2005 m.), už ištikimybę labdaros idėjai – „Žaliojo obuolio“ statulėle (2006).
 
Vaikai: Birutė Landsbergytė-Cechanavičienė (g. 1960 m.) – muzikologė, Vytautas V. Landsbergis (g. 1962 m.) – kino ir teatro režisierius, rašytojas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.11; 06:00

Lietuvos Prezidentūroje – susitikimas su projekto „Misija Sibiras“ dalyviais. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasitiko iš ekspedicijos po lietuvių tremties vietas Irkutske sugrįžusius „Misijos Sibiras’17“ dalyvius ir pakvietė juos pusryčių. Prezidentė dvi savaites Sibire ekspedicijoje praleidusius jaunuolius vaišino lietuvišku maistu, savo šilauogėmis ir obuolių sultimis.

Pasak Prezidentės, pilietiškas ir sąmoningas jaunimas yra mūsų šalies stiprybė ir ateitis. „Misija Sibiras“ – išskirtinis mūsų skaudžios istorijos įprasminimas ne tik saugant atmintį, bet ir perduodant ją ateities kartoms. Kol atsimename, kokią kainą tauta sumokėjo už laisvę, tol niekuomet nepritrūksime stiprybės kovoti už savo šalį.

Prezidentės teigimu, tikroji dalyvių misija prasideda būtent dabar – šviesti, mokyti, ugdyti kitus, perteikiant ekspedicijos tikslus ir įspūdžius. Tai galimybė dar sykį pagerbti tremtinius, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, be kurių pasiaukojimo nebūtų šių dienų Lietuvos. Prezidentė palinkėjo, kad jaunimui nepritrūktų jėgų tęsiant pradėtą misiją – taip, kaip jos netrūko keliaujant po atšiaurias vietoves, tvirtai laikantis komandoje, tvarkant sunkiai atpažįstamas lietuvių kapines.

Šiemet „Misija Sibiras“ projektas prisijungė prie Prezidentės inicijuotos socialinės kampanijos „Už saugią Lietuvą“. Iš ekspedicijos Sibire grįžę misijos dalyviai lankysis vaikų globos namuose, vaikų dienos centruose ir pasakos okupacijos ir trėmimų istoriją.

Šešioliktoji „Misija Sibiras“ vyko į Irkutską, kur sovietų represijų laikotarpiu buvo ištremta daugiau kaip 12 tūkst. lietuvių. Šių metų ekspedicija sutvarkė 9 kapines, pastatė 9 kryžius, pėsčiomis nuėjo 100 kilometrų. „Misija Sibiras“ ekspedicijos vyksta nuo 2006 metų, iš viso sutvarkyta per 100 lietuvių kapų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.02; 04:44

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas Maskvos „Belaruskij“ geležinkelio stotyje pasitiko traukiniu iš Vilniaus atvykusius ekspedicijos „Misija Sibiras’17“ dalyvius. 

Misija Sibiras – 2017 dalyvius Maskvoje pasitiko Lietuvos ambasadorius Remigijus Motuzas. Lietuvos URM nuotr.

Ambasadorius pasveikino misijos narius ir linkėjo saugiai pasiekti ekspedicijos tikslą – už kelių tūkstančių kilometrų Rusijos gilumoje esančią Irkutsko sritį.

„Džiugu, kad dvyliktus metus iš eilės organizuojama sudėtinga išvyka į Sibirą suburia entuziastingus ir patriotiškus jaunuolius, ne žodžiais, o veiksmais įrodančius, kad be istorinės atminties išsaugojimo neturėsime ir savo tautos ateities. Tremtinių amžinojo poilsio vietos nusipelno pagarbos ir rūpesčio. Mūsų visų pagarbos nusipelnote ir jūs“, – sakė R. Motuzas.

Ekspedicijos „Misija Sibiras’17“ dalyviai į Irkutską iš Maskvos išvyksta trečiadienį.

Šių metų misijos tikslas – sutvarkyti Irkutske, Tulūno ir Nižneudinsko rajonuose esančias kapines ir pabendrauti su Sibire likusiais tremtiniais iš Lietuvos. „Misija Sibiras“ komanda šiemet tikisi sutvarkyti daugiau nei 10 skirtingose vietose esančių kapinių.

Iš Irkutsko grįžę ekspedicijos dalyviai važiuos per Lietuvos vaikų dienos centrus, globos namus ir pasakos apie ekspedicijos patirtis, okupacijos ir trėmimų istoriją ir taip prisidės ugdant pilietiškumą bei patriotiškumą.

Šių metų ekspedicija – jau 16-oji. Per 12 „Misija Sibiras“ gyvavimo metų sutvarkyta per 100 lietuviškų kapinių.

Nuo 2006 m. norą leistis į sudėtingas keliones Lietuvos tremtinių keliais pareiškė daugiau kaip 12 tūkst. jaunų šalies žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos nuotraukoje: Lietuvos ambasadorius Rusijoje Remigijus Motuzas Maskvos „Belaruskij“ geležinkelio stotyje pasitiko traukiniu iš Vilniaus atvykusius ekspedicijos „Misija Sibiras’17“ dalyvius

2017.07.19; 06:43