Jau esame keletą kartų kritikavę Švediją, leidusią atvykėliams iš kitų šalių jos teritorijoje niekinti musulmonams šventą knygą – Koraną.
Akivaizdu, jog Korano niekinimas, jį trypiant, plėšant į skutus ar deginant centrinėse Švedijos miestų aikštėse, – jokia saviraiškos laisvė. Civilizuotos, demokratinės valstybės neleidžia niekinti jokių knygų. Juolab – religinėms bendruomenėms svarbių knygų. Koraną supleškinti miesto aikštėje – lygiai tokia pat beprotybė, kaip ir mėginimai tyčiotis iš krikščionims šventos Biblijos ar žydams šventų torų. Jei nori pareikšti savo nuomonę, kritikuok laikraščių puslapiuose, televizijų ekranuose, socialiniuose tinkluose. Jei šito maža – išeik į aikštę rankose laikydamas plakatą, kuriame parašyta, kuo gi tau neįtiko šventa knyga. Bet liepsnose pleškinti Koraną, trypti jį kojomis arba aplieti srutomis, – sveiku protu nesuvokiama niekšybė.
Deja, Švedijos valdžia, pasirodo, nesuvokia elementariausių padorumo ir mandagumo taisyklių ir, nori nenori, pati tampa panaši į barbarus, chuliganus ar bepročius. Šitaip sakydamas omenyje turiu ir Švedijos karališkąją šeimą.
Beje, esama dar vieno svarbaus aspekto. Atkaklūs išpuoliai prieš musulmonams brangius simbolius labai panašūs į provokacijas, kurių tikslas – supjudyti visuomenes bei religines bendruomenes. Galbūt siekiama, jog Švedijoje kiltų rimtos riaušės tarp Korano gerbėjų ir Korano priešininkų. Suprask, tegul Švedija krenta į chaosą, kuris neleis švedams rūpintis svarbiausiais reikalais – kaip sustiprinti NATO aljansą, į kurį šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo oficialiai pakviesta. Tokio įtarimo neatmeskime: besiginčijant dėl knygų deginimo lengva pražiopsoti Rusijos provokacijas.
Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Švedijos vidaus žvalgybos tarnyba „Säkerhetspolisen“ ne šiaip sau perspėjo: Koranų deginimas Švedijoje padidino pavojų šalies saugumui. Slaptosios tarnybos teigimu, Švedijos reputacija nukentėjo dėl veiksmų, susijusių su jau kurį laiką vykusiomis dezinformacijos kampanijomis. Ilgai laikyta itin tolerantiška šalimi, dabar Švedija vertinama kaip priešiška islamui ir musulmonams, sakoma pranešime. Tai apima suvokimą, kad išpuoliai prieš musulmonus Švedijoje yra toleruojami, o socialinės tarnybos „grobia“ musulmonų vaikus.
Kaip skelbia agentūra DPA, „ypač pikta reakcija buvo Irake, vyriausybė net išsiuntė iš šalies Švedijos ambasadorių; prieš tai protestuotojai įsiveržė į Švedijos ambasadą Bagdade ir ją padegė“.
Kam Švedijai rietis su Iraku, jei didysis Stokholmo priešas – Kremlius? Kam švedams pyktis su Pakistanu, jei didysis Stokholmo priešas – Vladimiro Putino valdoma Rusija? Galų gale kam švedams erzinti kolegę Turkiją politiniame – kariniame NATO aljanse, jei didysis Stokholmo priešas – bjaurų karą prieš Ukrainą pradėjusi Maskva?
Deja, vos tik atsirado vilčių, esą Švedija po truputį atsikvošėja, kvailioti ėmė Danija.
Danija. EPA – ELTA nuotr.
Danijoje šią savaitę jau trečią sykį tyčiotasi iš Korano. Tai – kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Danijos patriotai“ veikla. Provokacijas primenanti veikla. Pirmiausia jie niekino Koraną priešais Irako ambasadą, paskui – priešais Egipto ambasadą, po keliolikos valandų – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegdavo šventąją musulmonų knygą.
Leiskite paklausti, iš kur ateina neapykanta Islamui? Danijos piliečiai verčiami tapti musulmonais? Jie prievartaujami skaityti Koraną? Jiems liepiama melstis mečetėse, laikytis musulmoniškų papročių? Galų gale – ką blogo Danijai padarė Irakas, Turkija, Egiptas? Jei Danijos aikštėse ugnies liepsnose būtų pleškinama Rusijos vėliava, Rusijos herbas, Rusijos prezidento V. Putino, „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino, užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo, Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu portretai, – suprasčiau. Šiandieninė Rusija kelia mirtiną pavojų ne tik Ukainai, bet ir visai Europai, įskaitant ir Europos Sąjungos viduryje esančią Danijos Karalystę. Dabar gi – nesuprantu. Toks danų patriotizmas panašus į idiotizmą, kai tyčia ar per kvailumą nesugebama matyti tikrųjų grėsmių ir pavojų.
O Lietuvos valdžia, kaip jai įprasta, pasirinko „tyla – gera byla” taktiką. Bijo net švelniai papriekaištauti kvailiojančiam Stokholmui ir kvailiojančiai Kopenhagai…
Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Stokholmas, liepos 21 d. (dpa-ELTA). Po pakartotinio Korano išniekinimo Stokholme Švedijos valdžios institucijos pradeda naują tyrimą dėl galimo kurstymo.
Stokholmo policija, atsakydama į dpa užklausą, penktadienį pranešė, kad pateiktas skundas ir pradėtas preliminarus tyrimas, kuriam vadovauja prokuroras. Vyro, kilusio iš Irako ir surengusio šią akciją, atžvilgiu jau buvo pradėtas tyrimas po birželio 28 dieną Korano deginimo įvykio dėl galimo kurstymo ir ugnies draudimo pažeidimo. Švedija. Protestuotojas Salwanas Momika. EPA-ELTA nuotr.
Ketvirtadienį šis vyras ir dar vienas kampanijos dalyvis Švedijos sostinėje surengė dar vieną prieš islamą nukreiptą mitingą, kurio metu vėl buvo planuojama sudeginti islamo šventraštį. Šį kartą akcija prie Irako ambasados nesibaigė Korano sudeginimu: vyras sutrypė šventosios knygos egzempliorių, taip pat kartu su kitu dalyviu bandė jį padegti, tačiau ugnis neįsiliepsnojo, iš įvykio vietos pranešė Švedijos žiniasklaida.
Vien dėl to, kad policija leido surengti mitingą, įsiutę demonstrantai dar prieš jam prasidedant užpuolė Švedijos ambasadą Irako sostinėje Bagdade.
Religijų kritikai Švedijoje taikoma saviraiškos laisvė. Tačiau kada Korano padegimas peržengia saviraiškos laisvės ribas ir tampa kurstymu, šalies teismas niekada nenagrinėjo.
Kartuvės
Teheranas, gegužės 8 d. (dpa-ELTA). Irane dviem vyrams įvykdyta mirties bausmė dėl šventvagystės, pirmadienį paskelbė Irano teismai.
Pasak Irano valstybinės naujienų agentūros IRNA, abu vyrai, įvardyti kaip Yousefas Mehrdadas ir Sadrollah Fazeli Zare, buvo pakarti ankstyvą pirmadienio rytą.
Y. Mehrdadas ir S. Fazeli Zare buvo kaltinami tuo, kad pokalbių grupėse, be kita ko, skleidė šventvagiškus įžeidimus islamo ir Pranašo atžvilgiu. Irano prokurorai taip pat kaltino vyrus palaikius ryšius su antireliginiais tinklais.
Teismų informacinėje svetainėje „Mizan“ taip pat teigiama, kad Y. Mehrdado mobiliajame telefone buvo rastas vaizdo įrašas, kuriame matyti deginamas Koranas.
Žmogaus teisių aktyvistai jau daug metų kritikuoja dažną mirties bausmės taikymą Irane. Tačiau šiitų dvasininkų valdomoje šalyje mirties bausmės už šventvagystę vykdomos itin retai.
Iranas šiais metais jau įvykdė mirties bausmę 199 kaliniams, teigiama prieš kelias dienas paskelbtame Norvegijoje įsikūrusios kurdų žmogaus teisių organizacijos „Hengaw“ pranešime.
Pasaulio musulmonai švenčia Id al Fitrą. Vaizdas Gazoje. EPA-ELTA nuotr.
Kairas, gegužės 2 d. (dpa-ELTA). Dauguma musulmonų visame pasaulyje pirmadienį švenčia Id al Fitro šventę – pirmąją po to, kai daugelis šalių panaikino prieš dvejus metus įvestus kovos su koronavirusu apribojimus.
Id al Fitras pažymi šventojo islamo pasninko mėnesio Ramadano pabaigą.
Saudo Arabija, švenčiausių islamo vietų tėvynė, paskelbė, kad pirmadienį prasideda tris dienas truksianti Id al Fitro šventė – viena švenčiausių islamo kalendoriaus datų.
Tą patį padarė ir daugelis kitų šalių. Kai kurios kitos, pavyzdžiui, Afganistanas, šventė sekmadienį.
Islamo mėnesių pradžia ir pabaiga nustatoma pagal tai, kada pasirodo jaunatis.
Pastaruosius dvejus metus musulmonai šventė, laikydamiesi komendanto valandos ir socialinės distancijos priemonių, įvestų kovojant su koronaviruso pandemija. Pasaulio musulmonai švenčia Id al Fitrą. Vaizdas Indonezijoje. EPA-ELTA nuotr.
Pirmadienį Saudo Arabijos šventojo miesto Mekos Didžiojoje mečetėje buvo matyti tūkstančiai maldininkų, kurie anksti ryte atliko specialias Id maldas. Panašios scenos buvo matomos ir kitų šalių, tokių kaip Egiptas, Marokas ir Jordanija, mečetėse ir aplink jas.
Id al Fitras paprastai pažymimas susibūrimais, naujais drabužiais ir sausainiais su datulėmis ar riešutais.
Tačiau džiaugsmą mažina kylančios maisto ir degalų kainos.
Praėjusį mėnesį Tarptautinis valiutos fondas pareiškė, kad karas Ukrainoje daro didelį poveikį Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos regionui (MENA), nes dėl didesnių maisto kainų ir galimo tiekimo trūkumo kyla problemų dėl pagrindinių maisto produktų, pavyzdžiui, kviečių, įperkamumo ir prieinamumo.
TVF prognozuoja, kad šiais metais infliacija MENA regione išliks didelė ir sieks 13,9 procentų.
Prasideda musulmonų pasninko mėnuo ramadanas. EPA-ELTA nuotr.
Rijadas, balandžio 2 d. (dpa-ELTA). Pasaulio musulmonai pradeda ramadaną. Šeštadienis yra pirmoji pasninko mėnesio diena, pranešė valstybinė Saudo Arabijos naujienų agentūra SPA, remdamasi atitinkamo teismo patvirtinimu. Karalystėje yra abi švenčiausios islamo vietos: Meka ir Medina. Ramadano pradžia priklauso nuo jauno mėnulio pasirodymo ir todėl atskirose šalyse gali šiek tiek skirtis.
Ramadano pasninkas yra vienas iš penkių islamo stulpų. Per ramadaną musulmonai nuo saulės patekėjimo iki laidos negali valgyti, gerti, rūkyti ir mylėtis.
Taikiniai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Oslas, spalio 14 d. (AFP-ELTA). Danijos pilietis, įtariamas Norvegijoje lanko strėlėmis nužudęs penkis žmones, buvo atsivertęs į islamą ir policija buvo susisiekusi su juo dėl galimos radikalizacijos, ketvirtadienį pranešė pareigūnai.
„Anksčiau būta nerimo, susijusio su radikalizacija“, – reporteriams sakė pareigūnas Ole Bredrupas Saeverudas.
Šiandien slaptai.lt redakcijos svečias – prof. Egdūnas Račius.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: Egdūnas Račius yra VDU Regionistikos katedros profesorius, islamo tyrinėtojas, religijotyrininkas.
Prof. E. Račiaus mokslinių interesų kryptys – Europos musulmonų bendruomenės, musulmonų revaivalistiniai sąjūdžiai, socio-politiniai procesai Vidurio Rytuose. Mokslininkas yra nuodugniai ištyrinėjęs islamą išpažįstančias valstybes, musulmonų bendruomenes Europoje, nuolat rengia tarptautinio masto mokslinius darbus, projektus šiomis temomis.
Religijotyrininkas yra Helsinkio, Niujorko (NYU), Kuveito ir Vilniaus universitetų absolventas, VDU dirbantis nuo 2011 metų. Jis taip pat yra pelnęs „Fulbright“ ir kitas stipendijas JAV, Suomijos, Danijos ir kitų šalių mokslo institucijose.
Tarp prof. Egdūno Račiaus skelbtų darbų – publikacijos apie musulmonus katalikiškoje Lietuvoje, lietuvius, atsivertusius į islamą, Lietuvą NATO misijoje Afganistane, orientalizmą, informacinį karą ir kitomis temomis.
Pagrindinės pokalbio aktualijos: Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykiai, karas dėl Karabacho, 1915-ųjų tragedija Osmanų imperijoje, teroristinės organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun, ko vertos pranašą Mahometą pašiepiančios karikatūros…
Su prof. E.Račiumi šnekėjosi žurnalistas Gintaras Visockas.
Koks Jūsų požiūris į Azerbaidžano – Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho?
Mano subjektyviu požiūriu, viskas prasidėjo dar carinės Rusijos laikais. Azerbaidžanas yra Persijos dalis, kurią kadaise užkariavo Sankt Peterburgas. Įtampos ateina nuo tų laikų. Paskui carinė Rusija transformavosi į SSRS. Sovietų Sąjunga gali būti kaltinama, kad braižė sienas tarp tautų taip, kad skirtingos nacijos, išpažįstančios skirtingas religijas, vedamos skirtingų tikslų, būtų kuo labiau supainiotos, ginčytųsi dėl teritorijų, turėtų gausias diasporas kaimyniniuose regionuose. Konfliktas dėl Karabacho – anų laikų pavelėta problema. Tarsi tiksinti bomba.
Kalnų Karabache 2020-ųjų rudenį. EPA – ELTA nuotrauka
Nepamirškime, jog carinėje Rusijoje azerbaidžaniečių nevadino azerbaidžaniečiais. Rusams jie buvo turkai. O armėnai griežė dantį ant turkų dėl 1915-ųjų įvykių, kai per labai trumpą laiko tarpą žuvo daug žmonių visose pusėse. Kaip žinia, žuvo tiek armėnų, tiek turkų, tiek kurdų, tiek kitų tautybių atstovų, tačiau armėnai akcentavo tik savo netektis ir aukas.
Taigi tuometiniai SSRS vadovai nubraižė žemėlapius taip, kad būtų užprogramuotos įtampos. Taip ir atsitiko. Priešpriešos Karabache būta dar sovietų laikais. Kai 1990-aisiais byrėjo Sovietų Sąjunga, niekam neturėjo būti siurprizas, kad Karabache galimi neramumai.
Jei klausiate, kurioje pusėje – tiesa, atsakysiu taip: tarptautinė teisė sako, kad Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Kol armėnų ginkluotosios pajėgos iki 2020-ųjų pabaigos kontroliavo Kalnų Karabachą, jos kontroliavo ne savo žemes. Remiantis tarptautine teise Armėnija buvo užgrobusi svetimas žemes. 2020-ųjų pabaigoje susigrąžindamas didžiąją Karabacho ir gretimų septynių rajonų teritoriją Azerbaidžanas elgėsi teisingai ta prasme, kad tai – jų žemės. Tiesa ir tai, kad po SSRS griūties armėnai brutaliai stūmė azerbaidžaniečius iš visų, kiek tik įmanoma, žemių. Omenyje turiu ne tik Hodžaly, kur buvo masiškai žudomi pabėgti nespėję azerbaidžaniečiai. Todėl azerbaidžaniečiai turi teisę piktintis dėl neteisybės. Armėnų veiksmai užimant azerbaidžanietiškas žemes, net ir tuo atveju, jei ten azerbaidžaniečiai nesudarė daugumos, turėjo sulaukti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Bet aiškaus, ryškaus pasmerkimo nebuvo. Azerbaidžaniečiai jautė, kad dėl jų skausmo tarptautinė bendruomenė elgiasi pasyviai, vangiai.
2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiai, jų pačių manymu, ištaisė šią neteisybę, jėga susigrąžindami Juoduoju Sodu vadinamą Karabachą. Ar buvo galima kaip nors kitaip, be ginklų žvanginimo išspręsti šią dilemą, – tai retorinis klausimas. 2020-ųjų pabaigoje azerbaidžaniečiams atsiimti savas žemes labai padėjo Turkija. Jei anksčiau Turkija atkakliai siekė narystės Europos Sąjungoje, tai dabar Ankara pasisuko į visiškai kitą pusę ir tolsta nuo ES. Aš net pasakyčiau, kad Turkija nusisuka nuo NATO. O štai su azerbaidžaniečiais turkai šiuo metu bendrauja labai tampriai. Mano manymu, be aiškios, ryškios Turkijos paramos galbūt Azerbaidžanas nebūtų ryžęsis karinėmis 2020-ųjų akcijoms. Kai taip sakau, omenyje turiu ne vien bepiločius lėktuvus, ne tik karinę pagalbą. Turkijos pagalba Azerbaidžanui buvo pirmiausia politinė. Labai ryški. Labai akivaizdi.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Kalnų Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Ar Rusiją apgavo Turkija ir Azerbaidžanas? Ar galima tvirtinti, jog Rusija specialiai, tyčia nepadėjo armėnams, – neturiu aiškaus atsakymo. Dabar Azerbaidžanas džiaugiasi, švenčia pergalę. Bet situacija – sudėtinga. Džiaugtis galbūt dar anksti.
Taigi šiame regione stumdosi ne tik Armėnija ir Azerbaidžanas. Čia savo raumenis matuoja Turkija ir Rusija. Iranas likęs tarsi nuošalyje. Bet Iranas nesuinteresuotas Azerbaidžano sutvirtėjimu. Nežinantiems šio regiono specifikos priminsiu, kad musulmoniškas Iranas flirtuoja su Armėnija, o su musulmoniškuoju Azerbaidžanu jo santykiai – įtemti. Irane gyvena kelios dešimtys milijonų etninių azerbaidžaniečių. Jie gyvena dabartinio Irano šiaurėje. Irano valdžia baiminasi, kad Baku nesugalvotų reikšti teritorinių pretenzijų.
Kai turime įšaldytus konfliktus, labai sudėtinga ieškoti aukso viduriuko. Daug galvosūkių. Pavyzdžiui, vis dar neaišku, ar Rusija labai nori ten likti, ar sutinka po truputį iš ten trauktis.
Kokia Vakarų pozicija? Ar Vakarai viską padarė, kad azerbaidžaniečiai atgautų savo žemes taikiai, ne ginklų pagalba?
Vakarus aš skirstyčiau į tris dalis. Pirmoji – tai Jungtinės Amerikos Valstijos. Antroji – Jugtinė Karalystė, Vokietija, Prancūzija. Trečioji – Europos Sąjunga kaip visuma.
Žvelgiant per šią prizmę Amerika elgiasi nuosekliai – jei Iraną galima apsupti jam priešiškomis valstybėmis, tai amerikiečiai taip ir elgiasi. JAV veiksmai neturi nieko bendro su demokratija. Jei Vašingtonui naudinga, amerikiečiai gins , padės, gelbės, bet jei Vašingtonui nėra labai svarbu – amerikiečiai tikrai nepersistengs.
Prancūzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
JK, Vokietija ir Prancūzija šiame regione neturėjo didelių interesų. Todėl toks jų ir požiūris. Štai Prancūzija siučia ir siunčia savo karius į Afriką, o Kaukazas jai – mažiau berūpi. Labai didelės valios Pietų Kaukaze ieškoti teisybės iš šių trijų valstybių nematau. Nebent tiek, kiek prancūzus, pavyzdžiui, stumia gausi armėų diaspora.
Europos Sąjunga gi patikėjo Lietuvos patikinimais, jog lietuviai, sakykim, dar nuo sovietinių laikų puikiai pažįsta tiek azerbaidžaniečius, tiek armėnus, todėl galį sutvarkyti šį reikalą gražiai, kad liktų patenkintos abi pusės. Bet mes nepateisinome šių vilčių. Pasirodo, neturėjome ne tik įgaliojimų, bet ir gebėjimų. ES prašovė mumis pasitikėdama. Žodžiu, tai tapo labai apleistas, pamirštas konfliktas, nors aukšto rango politikų, įskaitant ir lietuvių, vizitų tiek į Jerevaną, tiek į Baku būta užtektinai.
Man keistokai atrodo, kai Lietuva kviečia Armėniją jungtis prie ES, nors puikiai žino, kad ten ilgam dislokuota Rusijos karinė bazė. Vaizdžiai tariant, į ES drauge su Armėnija norime atvesti ir rusų kariškius?
Nepamirškime, kad viskas keičiasi, nėra nieko amžino. Gal Armėnija ilgainiui atsisakys rusų kariškių paslaugų, paprašys juos pasitraukti. Tokia galimybė bent teoriškai egzistuoja.
Aš manyčiau, kad kvietimas į ES absurdiškas visai dėl kitų dalykų. Karinę bazę galima iškraustyti. Bet kur dėsime tuos armėnus, kurie gyvena Rusijoje ir ten turi daug tiek legalių, tiek nelegalių verslų, kurių resursais remia Armėnijoje gyvenančius saviškius? Rusijos verslas Armėijoje – taip pat svarbus argumentas. Rusijos verslininkai vargu ar norės prarasti šią nišą. Jei Armėnija stotų į ES, visų šitų saitų derėtų juk atsisakyti. Tiksliau tariant, tektų visai kitaip konstruoti verslus. Bet ar armėnai nori atsisakyti šios specifikos? Ką mes jiems galime pasiūlyti mainais? Asfaltuotus kelius, nutiestus modernius tiltus, demokratiškus rinkimus?
Kaip vertinate, kad Lietuvos Seimas specialia reoliucija 1915-ųjų tragediją pripažino esant „armėnų genocidu“. Mes juk neturėjome net moralinės teisės skelbti tokius griežtus kaltimus, nes nesame studijavę turkiškų archyvų, o armėnai į savus archyvus nieko neįsileidžia.
Tuo metu per Europą praūžė toks vajus. Lietuvą pagavo inercija. Mes jai pasidavėme. Lietuva norėjo elgtis kaip visi, dėtis pažangia, principinga. Bet jūs teisus – mes nestudijavome turkiškų archyvų, o tai reiškia, kad tikrai visko apie 1915-uosius nežinome. Mūsų pripažinimas – paradoksalus. Ne tik todėl, kad žengėme šį žingsnį, vaizdžiai tariant, nepatikrinę visos imformacijos. Savo laikysena mes akis draskėme NATO sąjungininkei Turkijai, kuri, beje, neneigia, kad 1915-aisiais žuvo labai daug žmonių. Ji tik pabrėžia, kad tuomet gyvybių neteko daug įvairiausių tautybių žmonių – turkų, armėnų, kurdų. Turkai ginčija tik teiginį, kad jie sąmoningai siekė išžudyti armėnus, kad jie persekiojo armėnus vien dėl to, kad šie – armėnai. Aš priminčiau, kad tais metais būta ne tik konfliktų tarp turkų ir armėnų, bet ir tarp armėnų ir kurdų. Todėl lietuviškoji rezoliucija tikrai keista.
Dar labai gerai, kad anuomet šio lietuviško akibrokšto Turkija nesureikšmino, apsimetė nepastebinti mūsų išsišokimo. Mes nesulaukėme Turkijos pykčio.
Kodėl Lietuva nieko nežino apie teroristines organizacijas Dašnakcutiun, Asala, Gnčak, kurios dar visai neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius, Europos sostinėse žudė turkų diplomatus? Nenori žinoti?
ASALA
Žinoti – reikia. Bet vadovautis vien šiuo faktu būtų neteisinga. Teroristinių organizacijų vadovai dažnai vėliau tampa valstybių vadovais, sulaukia prestižinių tarptautinių apdovanojimų. Pavyzdžiui, Mandela. Viskas keičiasi. Kas vakar buvo labai aktualu, šiandien jau nebe taip svarbu ir reikšminga. Kas tie, kurie kūrė Arcachą, kontroliavo jį, – žinotina. Bet tai dar nereiškia, kad šiandien tos teroristinės organizacijos – gyvos, įtakingos, pavojingos.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas labai įsižeidė, kai jį vienas protestuotojas prilygino Hitleriui. Net padavė į teismą už įžeidimą. Tegul. Bet tada klausiu: kodėl negalima piešti plakato, Makroną prilyginančio Hitleriui, o paišyti pranašo Mahometo karikatūras „Charlie Hebdo“ žurnale ir tokiu būdu įžeisti milijonus musulmonų – leistina, net skatinama…
Atkreipčau dėmesį į klausimą, kuo civilizuota tauta skiriasi nuo kultūringos tautos. Svarbus vidinis kultūringumas, neturintis nieko bendro su jėga. Jei mes vadovaujamės taisykle, jog ne tik galima, bet net būtina iš visko be išimties tyčiotis, tai tada nebelieka egzistencinio pamato. Bendražmogiškos taisyklės privalo išlikti kaip pastoliai, ant kurių stovime. Mums turi egzistuoti kai kurios ribos, draudimai. Iš korumpuoto, kvailai, neteisingai besielgiančio politiko tikrai galima tyčiotis, net pravartu taip elgtis. O iš pranašo Mahometo – čia matau didelę dilemą. Jei sutinkame, jog galima iš bet ko tyčiotis nepatiriant jokių pasekmių, tai tada galima brėžti baisią paralelę: aš iš bet ko tyčiojuosi, kas pakliuvo po ranka, o aš žudau visus, kurie pasipainiojo mano kelyje. Mes abu labu tokie. Nėra jokių ribų, tabu. Viskas galima, viskas leistina. Bet juk tai būtų labai klaikus susitarimas. Jokių ribų nebuvimas – itin pavojingas reiškinys, nežinia kur galintis nuvesti.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, prancūzų tokia jau tradicija – įdiegė, jog religija yra blogis. Jei žmogus religingas, jis, mažų mažiausiai, – keistas, įtartinas. Siūlyčiau „Charlie Hebdo“ laikraščio karikatūras, įžeidžiančias musulmonų religinius jausmus, palyginti su sovietmečio „Šluotos“ karikatūromis, kuriose šaipomasi iš krikščionybės, bažnyčių, kunigų. Įtariu, jog rastume daug bendrumo. Keista. Prancūzai – liberalai, bet prancūziškos karikatūros kaip du vandens lašai panašios į sovietines karikatūras, pieštas žiaurios diktatūros sąlygomis.
Čia dar reikėtų priminti diasporų vaidmenį. Kaip ir žydai, taip ir armėnai turi stiprias diasporas, veikiančias visame pasaulyje. Prancūzijoe – stipri armėnų diaspora. Ji, be abejo, turi ir resursų. Kokio dydžio tie resursai – kitas klausimas. Bet jaučiama, kad armėnų diaspora daro ne vien kultūrinę, bet ir politinę įtaką. Patyrinėjus diasporos elgesį rastume daug įdomaus.
Dabar gi prancūzai labiau rūpinasi, kokius tikrus ar tariamus nusikaltimus 1915-aisiais padarė turkai, kariavę su armėnais, bet pamiršta apie prancūziškus nusikaltimus Alžyre.
Pasakyčiau šitaip. Prancūzija po truputį atsibunda. Prieš kelis dešimtmečius Prancūzijos desantininkų nusikaltimai Alžyre buvo Paryžiaus kategoriškai neigiami. Dabar oficialusis Paryžius jau pradeda pripažinti savo klaidas, atlieka tyrimus, domisi tomis istorijomis. Žodžiu, nėra taip, kad prancūzai visiškai nekeltų į viešumą savų nusikaltimų Alžyre.
Ar Lietuvos laikysena dėl Pietų Kaukazo problemų išliks tokia, kokia ji šiandien? Ar galimi pokyčiai?
Mes būsime toje pačoje pusėje kaip ir JAV. Kokios pozicijos laikysis Vašingtonas, taip į Armėnijos – Azerbaidžano priešpriešą žvelgs ir oficialusis Vilnius.
Kartuvės
Egipto teismas ketvirtadienį nuteisė mirti 24 Musulmonų brolijos narius už tai, kad per du atskirus incidentus nužudė keletą policininkų, pranešė šaltiniai teisėsaugoje.
Damanhouro baudžiamasis teismas, esantis į šiaurę nuo sostinės Kairo, nuteisė juos už kelis jiems priskiriamus nusikaltimus, tarp jų – 2015 metais įvykdytą policijos pareigūnus vežusio autobuso bombardavimą pakrantės Beheiros provincijoje.
Išpuolio metu žuvo trys policininkai, daug jų buvo sužeista.
Kita byla, taip pat dėl Brolijos narių, kurią nagrinėjo tas pats teismas, buvo dėl policininko nužudymo 2014 metais. Aštuoni iš 24 kaltinamųjų buvo teisiami už akių.
Mirties bausmė civiliams nuteistiesiems Egipte, daugiausiai gyventojų turinčiame arabų pasaulyje, vykdoma pakariant. Nuosprendžius galima apskųsti, pridūrė šaltinis.
2013 metais ši islamistų grupuotė po buvusio prezidento Mohamedo Morsio karinio nuvertimo Egipte buvo uždrausta. Nuo tada, kai vadovavo kariniam perėmimui ir tapo prezidentu, Abdel Fattah al-Sisi ėmėsi represijų prieš Musulmonų broliją, o tūkstančiai jos šalininkų buvo įkalinti.
Musulmonų brolija, įkurta Egipte 1928 metais, ragina islamą paskelbti viešojo gyvenimo pagrindu.
Nepaisant dešimtmečius trukusių represijų, ji įsitvirtino Egipte kaip pagrindinis opozicinis judėjimas ir įkvėpė kurtis įvairius kitus judėjimus bei politines partijas visame musulmonų pasaulyje.
Tačiau ji vis dar uždrausta keliose šalyse, įskaitant Egiptą, dėl tariamų ryšių su terorizmu.
Šių metų pradžioje „Amnesty International“ kritikavo Egipto oficialaus mirties bausmių skaičiaus „reikšmingą augimą“. 2019 metais šis skaičius siekė 32, o pernai – jau 107.
Prancūzijos prezidentas E. Macronas. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzija paskelbė atšaukianti savo ambasadorių Turkijoje, Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui suabejojus Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono psichine būkle.
Dvišaliai NATO valstybių santykiai suprastėję dėl ginčų, susijusių su dujų gręžiniais, jūrinėmis teisėmis Viduržemio jūros rytuose, karo Libijoje ir naujausių susirėmimų ginčijamame Kalnų Karabacho regione.
R. T. Erdoganas Prancūzijos prezidentą ėmėsi kritikuoti šeštadienį – jis pareiškė, kad E. Macronui „reikalinga psichinė pagalba“.
Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yvesas Le Drianas tokį Turkijos elgesį pavadino nepriimtinu ir siekiančiu padidinti neapykantą Prancūzijai. Jo teigimu, Prancūzijos ambasadorius į Paryžių konsultacijoms sugrįš sekmadienį.
Šaltiniai Eliziejaus rūmuose naujienų agentūrai dpa patvirtino, kad tai pirmasis kartas, kai šis aukšto rango Prancūzijos pareigūnas iškviečiamas konsultacijoms.
„Neįsitraukiame į bereikšmius ginčus ir nepriimame įžeidimų“, – vėlyvą šeštadienį paskelbtame pranešime sakė Eliziejaus rūmai, skelbė naujienų agentūra AFP.
Įtampą taip pat padidino diskusijos dėl islamo vaidmens Prancūzijos visuomenėje, kurios paaštrėjo po to, kai šį mėnesį Paryžiaus priemiestyje istorijos mokytojui Samueliui Paty buvo nukirsdinta galva.
S. Paty savo mokiniams pamokoje apie saviraiškos laisvę parodė pranašo Mahometo karikatūrų, iš pradžių pasirodžiusių satyriniame laikraštyje „Charlie Hebdo“. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
R. T. Erdoganas sukritikavo E. Macroną, sudariusį planą, kaip susidoroti su islamistais ir sukurti tokią islamo formą, kuri sutaptų su „Respublikos vertybėmis“.
„Kokios šio žmogaus vardu Macronas problemos su islamu ir musulmonais? Macronui reikalinga psichinė pagalba, – R. T. Erdoganas pareiškė per mitingą Kaiserio mieste. – Kasdien susiduriame su naujais ir nerimą keliančiais islamofobijos ženklais Europoje.“
Tokios R. T. Erdogano žodinės atakos prieš E. Macroną nėra retenybė.
Pernai lapkritį po E. Macrono pareiškimų, kad NATO išgyvena „smegenų mirtį“, R. T. Erdoganas pareiškė: „Pirmiausiai jums patiems reikėtų pasitikrinti savo smegenis. Kadangi tokie pareiškimai tinka tik jūsų rūšies žmonėms, kurių smegenys taip pat yra mirusios.“
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas šeštadienį pareiškė, kad jo kolega Prancūzijos valstybės vadovas Emmanuelis Macronas turėtų gydytis psichikos sutrikimus. Taip jis reagavo į Prancūzijos prezidento pareiškimus apie islamą. Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
„Kokios šio žmogaus vardu Macronas problemos su islamu ir musulmonais? Ką galima pasakyti valstybės vadovui, demonstruojančiam nederamą požiūrį į milijonus savo šalies piliečių, kurie išpažįstą kitą religiją? Macronas turėtų gydytis psichikos sutrikimus, – sakė R. T.
Erdoganas per mitingą Kaiserio mieste. – Kratos Berlyno mečetėse taip pat yra islamofobijos apraiška. Mes turime nepamiršti, kad kiekviena tokia priešiškumo islamui apraiška taip pat yra priešiškumo Turkijai apraiška“.
Anot Turkijos prezidento, „tokie teisės pažeidimai musulmonų atžvilgiu rodo, kad Europos fašizmas pereina į naują lygį“.
Spalio 2 d. E. Macronas paragino Prancūzijos visuomenę ryžtingai kovoti su islamo radikalizmu. Prezidentas taip pat teigė, kad islamą apėmė krizė dėl „jo pozicijų radikalėjimo“.
Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios pamaldos. EPA-ELTA nuotr.
Mečete paverstame Šv. Sofijos sobore Stambule penktadienį surengtos pirmosios musulmonų pamaldos per 86 metus. Šv. Sofijos sobore Turkijoje surengtos pirmosios musulmoniškos pamaldos. EPA-ELTA nuotr.
Šv. Sofijos soboras 1934 metais buvo paverstas muziejumi. Soborą, kuris 1985 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kasmet aplankydavo milijonai turistų.
Šių metų liepos 10 dieną Turkijos aukščiausiasis administracinis teismas panaikino soboro muziejaus statusą ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas nurodė, kad nuo liepos 24 dienos čia bus rengiamos musulmonų pamaldos. Sprendimą paversti soborą mečete sukritikavo tiek religiniai, tiek politiniai pasaulio lyderiai.
1 500 metų senumo statinyje penktadienį susirinko daugybė žmonių, tarp jų ir prezidentas R. T. Erdoganas. Prezidentas prieš prasidedant pamaldoms padeklamavo kelias eilutes iš Korano. Stambulo gyventojai džiaugiasi. EPA – ELTA nuotr.
Prezidentą į pamaldas atlydėjo kabineto nariai, tarp kurių R. T. Erdogano žentas Beratas Albayrakas.
Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.
Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:
„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.
R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…
Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?
Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?
Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.
Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?
Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.
Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.
Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?
Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?
Pakistano premjeras Imran Khan
Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.
Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?
Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?
Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?
Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…
Graikijos vėliava
Graikijos URM griežtai pasmerkė kraštutinei dešiniajai partijai „Chrisi Avgi“ („Auksinė aušra“) atstovaujantį Europos Parlamento narį Yannis`ą Lagos`ą, kuris neseniai kalbėdamas Europos Parlamente suplėšė popieriaus lapą su Turkijos vėliavos atvaizdu.
„Graikija kuo griežčiausiai smerkia bet kurį nacionalinio simbolio, šiuo atveju – Turkijos nacionalinio simbolio, įžeidimo aktą“, – sakoma ketvirtadienį paskelbtame Graikijos URM pareiškime.
„Neleistini neonacistų veiksmai yra nukrypimas nuo Graikijos ir Europos tradicijų. „Chrisi Avgi“, kurios veikla nagrinėjama teismuose ir kurią Graikijos visuomenė per visuotinius rinkimus išvijo iš šalies parlamento, mėgina reklamuotis. Neonacistai atstovauja tik sau“, – pabrėžė URM. Turkijos vėliava
Anksčiau ketvirtadienį Y. Lagos`o veiksmus griežta sukritikavo Turkija. „Šitie rasistiniai individai geriau už kitus žino, kaip mes sumušame ir išmetame į jūrą tuos, kurie drįsta pulti mūsų šlovingą vėliavą. Išlepinti rasistiniai Europos vaikai turi žinoti savo vietą. Europa turi padaryti galą rasizmui ir priešiškumui islamo atžvilgiu“, – parašė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu.
Anot jo, „niekas neturėtų abejoti, kad mūsų vėliava išdidžiai plevėsuos amžinai!”. „Tikimės, kad EP imsis reikiamų priemonių prieš šį klouną”, – pridūrė Turkijos URM vadovas. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
Y. Lagos`as nuo 2012 iki 2019 metų buvo Graikijos parlamento deputatas, jis atstovavo kraštutinei dešiniajai partijai „Chrisi Avgi“.
Kalbėdamas Briuselyje Y. Lagos`as apkaltino Turkiją organizuojant nelegalius migracijos srautus į Europą, sukritikavo prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą už grasinimus atidaryti sieną migrantams ir suplėšė popieriaus lapą su Turkijos vėliavos nuotrauka.
2019 metų gegužę Graikijoje per rinkimus į EP „Chrisi Avgi“ užėmė penktąją vietą su 4,87 proc. balsų ir iškovojo vieną mandatą. Graikijai Europos Parlamente atstovauja 21 deputatas. Per visuotinius rinkimus praėjusių metų liepą „Chrisi Avgi“ neįveikė 3 proc. barjero ir neturi nė vienos vietos Graikijos parlamente.
„The Washington Post“ ir CNN pašnekovai tvirtina, kad Irano generolo Kasemo Soleimanio (Qasem Soleiman) nužudymo dieną JAV atliko itin slaptą operaciją Jemene prieš islamo revoliucijos gvardijos korpuso finansininką ir vyriausiąjį narį Abdulą Reza Shahlai. Tačiau išpuolio metu amerikiečiams nepavyko likviduoti taikinio. Iranietis liko gyvas.
Tą dieną, kai buvo nužudytas Islamo revoliucijos gvardijos korpuso Islamo elito padalinio „Al-Quds“ vadas generolas majoras Kassem Soleimani, JAV bandė pašalinti kitą aukštą Irano karinį pareigūną, bet nesėkmingai. Tai praneša „ The Washington Post“, cituodamas šaltinius.
Misija, kuri buvo vykdoma Jemene, buvo itin slapta. Pasak keturių su padėtimi susipažinusių Amerikos pareigūnų, Jemene esantis IRGC finansuotojas ir elito specialiųjų pajėgų „Al-Quds“ vadovas Abdul Rez Shahlai išvengė mirties.
Laikraštis mano, kad ši informacija byloja, jog amerikiečiai sausio pirmosiomis dienomis bandė įgyvendinti kur kas platesnę operaciją, nei skelbta.
Leidinio pašnekovai pabrėžė, kad operacija Jemene buvo slapta, ir atsisakė pateikti bet kokią informaciją, išskyrus tai, kad ji patyrė nesėkmę. Vienas iš pareigūnų teigė, kad Pentagono ir Floridos vadovybės pareigūnai stebėjo abi operacijas ir, jei Shakhlai būtų nužudytas, Jungtinės Valstijos „būtų pasigyrusios nedelsiant, tą pačią naktį“.
Pentagono atstovė Rebecca Rebaric teigė, kad Gynybos departamentas nesiteikia kalbėti apie „tariamas operacijas“ Viduriniuose Rytuose“. JAV valstybės departamentas ir Baltieji rūmai taip pat susilaikė nuo komentarų.
Pagal Valstybės departamento Teisingumo pagalbos apdovanojimo programą JAV pasiūlė iki 15 milijonų dolerių premiją už informaciją, kuri padėtų sužlugdytų IRGC finansavimo mechanizmus ir padėtų susekti Shahlai. Valstybės departamentas teigė, kad tas iranietis – „ilgą laiką buvusių išpuolių prieš amerikiečius ir JAV sąjungininkus visame pasaulyje istorija“.
„Shakhlai planavo daugybę išpuolių prieš koalicijos pajėgas Irake, tiekė ginklus ir sprogmenis šiitų ekstremistinėms grupuotėms ir planavo išpuolį 2007 m. sausio 20 d. Karbaloje (Irakas), per kurį žuvo penki amerikiečių kareiviai ir buvo sužeisti dar trys … Jis taip pat planavo išpuolius prieš JAV ir vėliau “, – sakoma pareiškime.
Dėl 2020-ųjų sausio 3-osios naktį JAV pradėto raketų puolimo Bagdado tarptautiniame oro uoste Irake žuvo Irano „Al-Quds” vadas, Islamo revoliucijos gvardijos generolas majoras Soleimani. Pentagonas teigė, kad ataką prieš Suleimanį pradėti įsakė asmeniškai JAV prezidentas Donaldas Trampas.
Po 14 metų trukusių debatų Nyderlanduose įsigalioja burkų draudimas.
Burkų ar kitų veidą dengiančių apdangalų nuo šiol negalima dėvėti tokiose viešose įstaigose, kaip mokyklos, klinikos, institucijos, taip pat autobusuose ir traukiniuose.
Vidaus reikalų ministerija nurodė vietos valdžios institucijoms įgyvendinti nuo ketvirtadienio galiojantį draudimą. Pareigūnai esą pradžioje turėtų paraginti veidą dengiančias moteris jį parodyti. Jei jos nepaklus, joms gali būti neleista patekti į viešus pastatus, taip pat grės mažiausiai 150 eurų piniginė bauda. Draudimas tai pat galios tokiems galvos dangalams, kaip integruoti šalmai ar balaklavos.
Vis dėlto neaišku, ar draudimas iš tikrųjų bus įgyvendinamas. Virtinė miestų, taip pat ligoninės, viešojo transporto įmonės, net policija pareiškė, kad jo nesilaikys.
Prancūzija 2011 metais tapo pirmąja šalimi, draudžiančia viešumoje dėvėti burkas ar nikabus. Ja pasekė dar kelios šalys.
Daugelis veidą dengiančius apdangalus laiko moterų priespaudos islame simboliu. Tačiau kritikai draudime įžvelgia nusižengimą religijos laisvei. Nyderlanduose yra apie 150 moterų, kurios reguliariai dėvi burkas ar nikabus.
Prancūzijos žvalgybos būstinė. Ar nederėtų Prancūzijos žvalgybai atkreipti dėmesio į Charlie Hebdo veikla?
Prancūzijos satyrinis žurnalas „Charlie Hebdo“ sulaukė kritikos dėl viršelio, ant kurio pavaizduota provokuojanti karikatūra apie islamą ir teroristinius išpuolius Ispanijoje. Manoma, kad šia karikatūra gali būti kurstoma islamofobija, rašo AFP.
Visas religines figūras kritikuojančio „Charlie Hebdo“ žurnalo, kurio redakcijoje 2015 metais buvo įvykdytas išpuolis, naujausio leidinio viršelyje pavaizduoti du kraujo klane gulintys autobusiuko pervažiuoti žmonės, o šalia išspausdinti tokie žodžiai: „Islamas – amžina taikos religija“.
Žurnalo „Charlie Hebdo“ kritikų teigimu, pirmajame puslapyje išspausdinta karikatūra apjuodino visą religiją, kurią visame pasaulyje praktikuoja 1,5 mlrd. žmonių. Karikatūra bandoma pasakyti, neva islamas pats savaime yra smurtinis.
Žymus socialistas parlamentaras ir buvęs ministras Stefanas le Folas (Stephane Le Foll) pavadino karikatūrą „ypač pavojinga“. Jo manymu, žurnalistai turėtų elgtis santūriau.
Manoma, kad praėjusios savaitės išpuolius Barselonoje ir Kambrilse, kurių metu žuvo 15 žmonių ir daugiau kaip 100 buvo sužeisti, suplanavo tuzinas Maroko kilmės ekstremistų. Remiantis pranešimais, juos radikalizavo ekstremistas islamo pamokslininkas, kuris žuvo per sprogimą išpuolio išvakarėse Alkanare. Čia teroristai gamino bombas, naudodami dujų balionus.
Daugeliui palengvėjo ant širdies sužinojus, kad Jungtinių Valstijų gynybos sekretoriumi buvo paskirtas Jamesas Matissas, jūrų pėstininkų atsargos generolas, neabejotinai įžvalgus strategas, talentingas vadas, užsiangažavęs vakarietiško pasaulio vertybių gynėjęs, kartais vadinamas „pasiutusiu šunimi“.
Ką pasakė JAV gynybos sekretorius Jamesas Matissas
Kitą vertus, tikriausiai ne be pagrindo pasitikdami neseniai įvykusį jo vizitą mūsų šalyje garsūs ekspertai ir apžvalgininkai kalbėjo, kad naujasis Pentagono vadas yra didelis Lietuvos draugas. Tiesą sakant, žymiajam svečiui nebuvo reikalo mums rodyti didelio savo sentimentalumo, mus užganėdino supratimas, kad įtakingas sąjungininkas yra ryžtingas žmogus ir kietas technokratas.
Žydinčių aguonų laukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sykiu leiskite atkreipti dėmesį į tarsi atsitiktinį, bet, mano galva, garsiojo generolo reputaciją tikrai negadinantį jo dar anksčiau išsakytą pastebėjimą apie informacijos technologinę sklaidą, kad neva PowerPoint mus bukina (sic), ne kitaip.
Kaip atrodo, J.Matissas yra pirmasis tokio aukšto rango pasaulio formuotojas praktikas, kuris jau andai išdrįso garsiai pareikšti, kad vadinamosios skaidrės PowerPoint formatu slopina žmogaus mentalinius sugebėjimus, jeigu norite, išskaidrina protą visiškos sterilizacijos nuo dar užsilikusių minčių linkme. Toks išskaidrinto proto žmogus jau, galimas daiktas, apmąsto sutinkamus reiškinius gėlių įvairovės vardais, bet realių problemų ir gyvenimo paradoksų pradeda nebesuvokti užskubėjusiame į priekį pasaulyje.
Vadovavęs Jungtinių Valstijų kariams Irake ir Afganistane, išmintingas generolas pastebėjo, kad žemesniųjų vadų pranešimai ir karinių operacijų planavimas skaidrių pavidalu kartas nuo karto nuveda į paskutiniojo realybės likučio išgarinimą įvaizdintuose tezių rėmeliuose pažįstame mums visiems formate.
Kodėl taip atsitinka? Prabėgom pastebėsime tik keletą momentų, nekeldami tikslo pateikti išsamią ataskaitą šiuo klausimu.
Natūrali teksto minties seka čia neretai yra pakeičiama paveikslėlių pakeitimu klavišo bakstelėjimu, siekiant daugmaž tolygiai padalinti informacijos srautą per tam tikrą laiką. Tokiu būdu neretai mintijimo voratinklis yra suplėšomas, mintis – išdraskoma, jeigu norite, iškastruojama. Galime pavadinti tokias skaidres paveikslėliais dar ir todėl, kad joks skaidrių gamintojas nepraleidžia progos vardan įtaigumo papuošti įrėmintą tezę gėlytėmis ar kitokiu ornamentu, tarkime, patikėjęs, jog papuošimai gali sustiprinti vadinamąją mintį. Taigi, regis, ne be reikalo užsiminėme, kad skaidrės įpareigoja pervadinti pasaulį gėlių vardais, tačiau čia neabejotinai susiduriame su plastmasinių gėlių pasauliu.
Tai netinka meilės prisipažinimuose
Galimas daiktas, skaidrės iš tiesų tinka atvaizduoti plokščiąjį pasaulį, bet ypač netinka karybos sferoje, kur viskas pagreitėja iki kraštutinės ribos, pasaulis tampa pernelyg staigus, kad būtų galima jį atvaizduoti tokiu būdu. Dar labiau skaidrės netinka filosofijos dalykų dėstyme, kai tokiu būdu yra naikinama filosofija kaip dialogo kultūra. Tarkime, visiškai netinka skaidrės meilės prisipažinimuose, tačiau labiausiai už viską – teologinių intuicijų išpakavime.
Žydėjimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Biblijinės tradicijos religijos, išpažįstančios Dievo kaip anapusybės idėją, ypač griežtai draudžia tokios transcendentinės idėjos įvaizdinimą, kvalifikuojant mažiausias to apraiškas kaip kraštutinai nuodėmingą atkritimą į stabmeldystę. Žinomas Biblijos pasažas apie Dievo pakeitimą aukso veršiu, kaip atrodo, vis tik žymi ne kažkokio nesuvaldyto godumo priepuolį, – kaip dabar esame įpratę aiškinti, – o draustino čia „atkritimo į vaizduotę“ atvejį. Laikantis tokios interpretacijos sekos, galėtume sakyti, kad aukso veršis užgimsta iškart bet kokiose platumose, kai tik idėją pakeičia vaizduotės konvulsijos.
Dar daugiau, – net ir mokslininkas, o ypač fizikas taip pat nurodys ne vieną atvejį, kai, siekiant adekvataus supratimo, privalome peršokti įvaizdinimo užtvarą, nors šiaip gyvenime, studijose, taip pat ir mokslinių tyrimų praktikoje laki vaizduotė, t. y. sugebėjimo įvaizdinti spontaniškumas tikrai gali būti sėkmės laidininku. Savo ruožtu skaidrių subkultūros įsivyravimas liudija, iš vienos pusės, katastrofišką vaizduotės nususimą, savotišką vaizduotės luošumą, kai keliauti tolyn įstengiame tik su PowerPoint ramentų pagalba, o, iš kitos, atveria pačią blogiausią įvaizdinimo perspektyvą rėmelių automatizuotame formate.
Kai apie teroro aktus prabylame vaizdingais štampais
Kaip atrodo, skaidrių subkultūros nuostolingas įsivyravimas labai aiškiai išryškėja kiekvieną kartą, kai po siaubingų teroro aktų Europos šalyse prabylame tais pačiais vaizdingais štampais, papuoštais gėlytėmis, mechaniškai artikuliuotoje sekoje. Čia iš tiesų mums kaskart pritrūksta kažkokio Mattiso, galinčio padėti valingu judesiu prasiveržti pro skaidrių kuriamą visų žmogaus sugebėjimų fragmentizacijos dulksnos uždangą.
Prisiminkime, kad po eilinių žudynių mūsų protingiausieji komentatoriai teisuolišku balsu praneša, kad dabar svarbiausia dalykas yra išsaugoti ramybę, nepasiduoti panikai, o ypač reikia stengtis, kad nesudrumstume savo sielos komfortinės būsenos neapykantos užkratu. Esą dėl žudynių kaltas yra ne islamas apskritai, o ekstremizmas. Dar priduriama, kad žudo ne religija, o blogi žmonės (išvirkščias tokio teiginio pavaizdavimas – Alacho pranašo, apsikarsčiusio bombomis, karikatūros).
Svarbiausia – išsaugoti ramybę?
Tokie teiginiai įgyja dar ir estetinę vertę, nes tarsi ir pati mirtis dabar tampa graži, kai mes pademonstruojame sugebėjimą išsaugoti ramybę, nepasiduodant žiaurių žudynių provokacijoms, parodome nepaprastą savo sielos grožį, širdies dosnumą.
Tačiau jeigu kažkas mestų akmenį į tokios gražios tiesos vitražus, tai pamatytume, kad jie tik pridengia negražią mirtį ir mūsų nežinojimą, ką daryti ar net bandymą nustumti galvos skausmą nuo savo galvos.
Ar šių eilučių autorius, pradėdamas iš toli, nebando dabar purenti dirvą kenksmingoms mintims, ar sugebės laiku sustoti, nepradėjęs kažką marmaliuoti apie teisinei visuomenei svetimą ir nežinia kur galintį nuvesti kolektyvinės atsakomybės principą?
Tačiau tikriausiai yra taip, kad išvytas iš teisinės visuomenė teorinio diskurso kolektyvinės atsakomybės principas teisinių visuomenių teisinėje praktikoje yra toleruojama daugiau ar mažiau pridengtu pavidalu, – prisiminkime ta proga kai kurioms valstybėms užkrautą kontribucijų naštą, tarptautinės visuomenės praktikuojamą sankcijų politiką, nukreiptą prieš tarptautinės teisės normas pažeidusias šalis ir pan.
Musulmonų bendruomenių laikysena
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Gausios Europos ir Jungtinių Valstijų musulmonų bendruomenės, besinaudodamos dosniu demokratijų svetingumu, labai aktyviai gina savo kultūrines, socialines ir adaptuotas islamistų poreikiams religijų laisvės teises, tarkime, apskųsdamos draudimą pasaulietinėse mokyklose mergaitėms dėvėti musulmoniško aprangos kodo skaras, skųsdamos prokuratūrai draudimą atvykti į šalį bendratikiams iš kai kurių musulmoniškų šalių ir t.t.
Kaip atrodo bent man, kolektyvinės atsakomybės principas šiomis islamo ekstremistų paskelbto karo vakarų demokratijoms sąlygomis galėtų būti taikomas ta proporcija, kad legaliais teisiniais subjektais vakarų visuomenėse turėtų būti laikomi tik tie islamo išpažintojų susivienijimai, pasaulietinės ir religinės įstaigos, draugijos, kurie ir kurios ekstremizmo pasmerkimą įtvirtina kaip savo konstitucinės sąrangos principą.
Priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsi, tokį reikalavimą net nebūtina pavadinti kolektyvinės atsakomybės ar apskritai atsakomybės principo taikymo pavyzdžiu, jeigu norite, pavadinkime tai įpareigojimu labai aiškiai pasirinkti žaidimo taisykles.
Šimtai milijonų musulmonų visame pasaulyje šeštadienį pradės pasninko mėnesį ramadaną. Penktadienio vakarą patekės jaunatis, reiškianti ramadano pradžią, Saudo Arabijoje ir kitose musulmoniškose šalyse paskelbė religijos institucijos, kuriomis remiasi agentūra dpa.
Musulmonams šventą mėnesį daugiau kaip 1,6 mlrd. tikinčių raginami iki birželio pabaigos nuo saulės patekėjimo iki laidos atsisakyti maisto, gėrimo, tabako ir sekso. Nusileidus saulei, musulmonai su šeimomis paprastai gausiai pavalgo. Taip pat pažymima ir ramadano pabaiga.
Pasninkas per ramadaną yra vienas penkių islamo stulpų, kurie kiekvienam tikinčiam musulmonui yra prievolė.
Baku sėkmingai surengė ketvirtąsias Islamo solidarumo žaidynes. Azerbaidžanas gali džiaugtis sėkminga renginio vadyba, užtikrintu saugumu, puikiu diplomatų darbu ir teigiamais atsiliepimais iš valstybių dalyvių.
Islamo solidarumo žaidynės – 2017, sėkmingai surengtos Azerbaidžane
Azerbaidžano pareigūnai ir diplomatai labai stengėsi, kad į žaidynes atvyktų kuo daugiau valstybių delegacijų ir atletų. Tai nėra lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes Islamo pasaulis yra labai susiskaldęs, gal net labiau nei krikščionių, todėl daug šalių jaučia priešpriešą viena kitai. Neatsitiktinai varžybos tarp šiitiško Irano ir sunitiškos Saudo Arabijos sulaukė didžiausio žurnalistų ir žiūrovų dėmesio. Antrosios solidarumo žaidynės, kurios turėjo įvykti 2009 m. Teherane, buvo sužlugdytos būtent dėl Irano nesutarimų su arabų šalimis.
To labai stengėsi išvengti Azerbaidžanas, kuriame daugiausiai išpažįstama būtent šiitizmo srovė, priešingai nei daugumoje arabų valstybių. Bet koks teroro aktas, manifestacijos ar įžeidimas iš šalies religinių grupių ar kaimyninio Irano galėjo pakartoti Teherano nesėkmę. Todėl neatsitiktinai prieš žaidynes Azerbaidžano saugumo tarnybos ypač sustiprino religinių grupių priežiūrą ir kontrolę.
Azerbaidžanas yra turbūt pati sekuliariausia šalis visame musulmonų pasaulyje. Ne paslaptis, kad azerbaidžaniečiai gamina ir mėgsta vyną, ypač firminį granatų. Dauguma gyventojų, nors sakosi esantys musulmonai, į mečetes dažnai nevaikšto, o ką jau kalbėti apie moterų apdangalus. Baku, vieninteliame mieste pasaulyje, stovi statula, kuri vaizduoja moterį, nusimetančią skarą. Visa tai netrukdo Azerbaidžanui gretintis prie musulmoniškų šalių, iš kurių šalis tikisi turistų srauto, investicijų ir paramos savo geopolitiniuose tiksluose.
Prezidentienė Mehriban Alijeva, atidarydama žaidynes, džiaugėsi: „Mes didžiuojamės esantys dalis Islamo istorijos ir paveldo bei džiaugiamės galėdami dalytis Islamo vertybėmis“. Tai neabejotinai buvo skirta žiūrovams iš Rytų, bet būtina pastebėti, kad tai buvo pasakyta angliškai.
Prieš dvejus metus Azerbaidžanas buvo surengęs pirmąsias Europos žaidynes, kur dalyvavo visai kitos šalys, dauguma iš jų krikščioniškos, o azerbaidžaniečių lyderiai turėjo galimybę šalį pristatyti neakcentuojant religijos – kaip atvirą, draugišką ir tolerantišką valstybę. Taigi ši Pietų Kaukazo šalis išnaudoja visus savo privalumus ir geopolitinę padėtį, kad rastų kuo daugiau bendrybių su įvairiais kraštais ir sustiprintų savo, kaip patikimo partnerio, įvaizdį.
Žaidynių sėkmė
Žaidynėse sėkmingai dalyvavo Turkija, atsiuntusi 345 sportininkus, šeimininkų delegacija su 325 nariais buvo antra gausiausia, trečias su 300 atletų Iranas. Neatvyko tik trijų kviestų šalių delegacijos – Libijos, Sudano ir Kuveito. Libija ir Sudanas kenčia nuo karinių konfliktų, todėl joms striuka su finansais ir logistika, o Kuveitas turi problemų su tarptautinėmis antidopingo organizacijomis, todėl šalies sportininkams draudžiama dalyvauti tarptautinėse varžybose ir nepaisant azerbaidžaniečių diplomatų pastangų, nieko nepavyko pakeisti. Tačiau kita kariaujanti šalis Afganistanas sugebėjo atsiųsti savo delegaciją iš 17 narių, o tai jau didelis laimėjimas šeimininkams.
Varžyboms numatyta net 20 Baku vietų, įskaitant Olimpinį stadioną, kuriame rengiamos įspūdingos atidarymo ir uždarymo ceremonijos. Atidaryme Azerbaidžanas prisistatė kaip įvairių kultūrų šalis, puikiai derinanti įvairius požiūrius. Ceremonijoje dalyvavo šokėjai, cirkininkai ir dainininkai, o moterys, kurios buvo apsirengusios su triko ar sportiniais minimaliais drabužiais, visiškai nepriminė konservatyvaus Islamo įvaizdžio.
Taigi Azerbaidžanas prisistatydamas Rytams, tuo pačiu neatsižadėjo ir Vakarų. Azerbaidžano vadovybė žaidynėms skirtame rašinyje pažymėjo: „Islamas visada skleidė taiką, toleranciją, žmogiškumo idealus ir tuo prisidėjo prie pasaulio civilizacijos“. Taip oficialusis Baku pristatė Islamo valstybėms savo šalį – tiltą tarp Rytų ir Vakarų.
Jau aišku, kad 2021 m. penktosios Islamo solidarumo žaidynės bus surengtos Stambule, Turkijoje. Matant, kaip sėkmingai viskas buvo surengta Baku, kartelė iškelta labai aukštai.
Iš atminties neišdyla Lietuvos televizijoje matyta laida, kurioje mūsų buvę ir esami ambasadoriai dalinosi prisiminimais apie pirmuosius diplomatinius Lietuvos žingsnius sprūstant iš Sovietų Sąjungos kalėjimo.
Prasminga prisiminti dramatiškas 1990 – 1992-ųjų akimirkas. Jos suteikia optimizmo, atneša pasitikėjimo savosiomis jėgomis. Taip, buvo sunku, pavojinga, kiekviena klaida galėjo tapti lemtinga, bet, nepaisant trukdžių, mes laimėjome. Laimėjome ignoruodami ir Kremliaus agresyvumą, ir Vakarų atsargumą. Žinoma, širdis plyšo iš skausmo, kai Europa puldavo per daug meiliai dirsčioti į Michailą Gorbačiovą, ar tik lietuviai, drastiškai nutraukdami okupacijos grandines, nepakenks neva pažangą nešančiai jo „perestroikai“.
Nieko nepadarysi. Anuomet egzistavo būtent tokie pasauliniai įsitikinimai, kuriuos, atvirai kalbant, buvo labai sunku pakeisti, bet kuriuos mums, mažai tautai, vis tik pavyko … apeiti, ignoruoti, jei labiau patinka, – koreguoti.
Taigi turime konkretų pavyzdį, kiek daug įmanoma nuveikti, nepraradus pasitikėjimo savo jėgomis bei sumaniai išnaudojant palankiai susiklosčias aplinkybes. Ir vis dėlto esama dalykų, kurie mums – neįkandami. Tik nepriekaištaukime sau, kad tuo lemtinguoju laikotarpiu, sulaukę Boriso Jelcino ir milijonų rusų moralinės paramos per tragiškus Sausio 13-osios įvykius, tą palankumą galėjome išsaugoti iki šiol.
Nereikia idealizuoti nei Rusijos politikų, nei Rusijos visuomenės. Tiesiog subyrėjus Sovietų Sąjungai tuometinė Rusija buvo ekonomiškai silpna, politiškai pasimetusi. Todėl ir elgėsi atsargiau, padoriau. O kai, pardavinėjant gamtos išteklius, užaugo jos raumenys, kai ji pamatė, jog naivuoliai Vakarai, patikėję amžina taika, nusiginkluoja, tada ir paaiškėjo tikrosios Kremliaus užmačios. Didžiarusiškas šovinizmas – niekur nedingęs.
Labai neteisinga manyti, kad Lietuva atstūmė draugystės ranką ištiesusiai Rusiją. Nei Rusija draugystės ranką nuoširdžiai mums tiesė, nei mes ją atstūmėme. Taip pat keistoka manyti, esą pirmasis Rusijos federacijos prezidentas buvo nuoširdus demokratas. Žinoma, tikriausiai teisingai pasielgėme, kad B.Jelcinui parodėme pagarbą. Juk jam dėkingi už principingą laikyseną gūdų 1991-ųjų sausį. Bet ar galima pamiršti aplinkybę, kad 1991-aisiais B.Jelcinui buvo labai paranku remti Baltijos valstybes, mat padėdamas mums jis kenkė mirtinam savo priešui Gorbiui? Juolab, kad dėl ekonominės suirutės vis tiek nebuvo įmanoma išsaugoti Sovietų Sąjungos.
Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei Gorbis nebūtų buvęs B.Jelcino priešas, o tuometinės Rusijos iždas būtų pilnas valiutos ir aukso atsargų? B.Jelcinas vis tiek ragintų Baltijos valstybes pasiimti tiek nepriklausomybės, kiek jos pajėgia?
Deja, minėtame televizijos reportaže apie diplomatų prisiminimus kalbėjęs Kovo 11-osios Akto signataras Egidijus Bičkauskas, vienas iš tų, kuriam pirmąjam teko eiti Lietuvos ambasadoriaus pareigas Blogio imperijos sostinėje Maskvoje, ir vėl užsiminė, esą mes ne viską padarėme, kad išsaugotume nuoširdžiai draugiškus santykius su Rusija, esą iki galo neišnaudojome tuomet mums palankios rusų visuomenės potencialo. Gal ponas E.Bičkauskas galėtų konkrečiai išvardinti, kokių pažangių oficialiosios Maskvos bei Rusijos visuomenės iniciatyvų oficialusis Vilnius neparėmė ar jas atmetė? Tegul nurodo bent vieną konkretų pavyzdį, kada į nuoširdų Rusijos raginimą draugauti Lietuva atkirto: „ne draugausime, bet kariausime“?
Gintaras Visockas, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šių eilučių autoriui teko dalyvauti keliuose istoriniuose B.Jelcino ir prof. Vytauto Landsbergio susitikimuose Maskvoje, kai Baltuosiuose rūmuose buvo pasirašomi, pavyzdžiui, įsipareigojimai išvesti iš Lietuvos okupacinę kariuomenę bei draugauti su Lietuva abipusiai naudingais pagrindais visose srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą. Lietuva nieko neatmetė, nieko neignoravo. Lietuva nesielgė nei arogantiškai, nei iššaukiančiai. O kad nesugebėjome palenkti savo pusėn tokių kaip Vladimiras Putinas, kurie mano, jog SSRS griūtis yra didžiausia katastrofa, – argi tai mūsų kaltė? Nelaimė, bėda – taip. Kaltės – jokios.
Liūdna, tačiau manančių, jog su šiandienine Rusija įmanomas prasmingas lygiavertis dialogas, esama užtektinai daug. Panašiai įsitikinęs, tik kiek kitokiu aspektu, Kovo 11-osios Akto signataras Mečys Laurinkus. Štai skaitau dienraštyje „Lietuvos rytas“ vieną paskutinių jo komentarų „Europos politikai viską puikiai supranta, bet bijo pasakyti“ ir netikiu savo akimis.
M.Laurinkus rašo: „Pasaulyje yra daug valstybių, turinčių kovoje su terorizmu didelę patirtį, tačiau dėl politinių barjerų ta patirtimi neįmanoma pasinaudoti. Omenyje turiu Rusiją. Jos patirtis kovoje su fundamentalistiniais kalifatais yra labai didelė. Deja, objektyviai apie tai gali kalbėti Prancūzijos senatorė, neseniai apsilankiusi Lietuvoje, bet ne Lietuvos politikas. Pastarusis bemat bus priskirtas prie naudingų idiotų“.
Ar tikrai Rusija turi patirties tramdant teroristus? Kvailiau nesugalvosi. 1994 – 1995-aisiais metais gyvenau Šiaurės Kaukaze (Čečėnijoje, Ingušijoje, Gruzijoje), tad mačiau savo akimis, kaip Rusija bendravo su nepriklausomybės panorusiais čečėnais. Todėl drįstu manyti kitaip nei buvęs Lietuvos VSD vadovas M.Laurinkus. Rusija neturi jokios patirties tramdant fundamentalistinius kalifatus. Jei Rusija ir turi patirties, tai tik kurstant musulmoniškąją neapykantą. Taip, Rusija Lietuvoje ir kitur kare po karo negailestingai naikino laisvės kovotojus, vadindama juos banditais, teroristais.
Galėčiau ir dar aštriau pasakyti: Rusija – viena iš tų pasaulio valstybių, kurios sąmoningai kursto islamiškąjį fundamentalizmą. Rusija nesugebėjo taikiai susitarti su didesnių laisvių bei privilegijų panorusiais čečėnais. Ji temokėjo tankų ir bombonešių pagalba nušluoti nuo žemės paviršiaus Čečėnijos sostinę Grozną. Ar tai galima vadinti patirtimi: kraujyje paskandinti šimtus kartų už save silpnesnę tautą?!
O susitarti su Džocharu Dudajevu, Aslanu Maschadovu ir Zelimchanu Jandarbijevu dėl abipusiai priimtinų sugyvenimo sąlygų juk buvo įmanoma. Kalbant atvirai, Dž.Dudajevas buvo užtektinai padorus, sąžiningas, žodžio besilaikantis demokratas. Kur kas padoresnis ir sąžiningesnis už daugelį šiandieninių Vakarų demokratų. Tik Vakarų pasaulis šito nesuvokė arba nenorėjo suvokti. Ir todėl prarado daug įtakingų čečėnų, kurie nuoširdžiai norėjo su Vakarais bendradarbiauti, vadovaujantis civilizuotomis taisyklėmis.
Šią viliojančią perspektyvą sugriovė Rusija. Vos tik išgirdusi čečėnų pageidavimą atsiskirti, Rusija pasielgė taip, kaip elgdavosi ir anksčiau, – pasirinko išdegintos žemės taktiką. Rusija visa savo galybe puolė nė milijono gyventojų neturinčią Čečėniją, o Vakarai, apart niekam niekad naudos neatnešusių pareiškimų, leido Rusijos imperijai nušluoti nuo žemės paviršiaus Grozno, Vedeno, Arguno miestus, sudeginti dešimtis aūlų kalnuose. Pradėtą karą Kremlius ciniškai vadino „antiteroristine operacija“ arba „neteisėtų formuočių nuginklavimu“.
Nenuostabu, kad savo kruvimomis akcijomis Kremliaus militaristai sukėlė musulmonų čečėnų ir jiems giminingų musulmoniškų tautų neapykantą viskam, kas rusiška. Matematiškai skaičiuojant, Kremlius padarė viską, kad išaugtų keršyti norinčių čečėnų gretos. Tuo pačiu visame pasaulyje padaugėjo ir Vakarų abejingumu, dviveidiškumu, bejėgiškumu nusivylusių musulmonų visame pasaulyje. Nejaugi būtent taip Šiaurės Kaukaze susiklosčius įvykiams buvo galima tikėtis, kad vakarietiškasis ir musulmoniškasis pasaulis ims vienas kitą labiau gerbti bei suprasti?
Beje, jei Vakarai vadovautųsi Kremliaus „patirtimi“, kaip rašo M.Laurinkus, nuo žemės paviršiaus jiems tektų nušluoti Paryžių, Briuselį bei visą Nicos kurortą, dabar jau – ir keletą Vokietijos miestų. Juk ten tikrai gyvena bent po keletą potencialių teroristų, laukiančių patogios akimirkos atakuoti taikius, niekuo dėtus žmones. Tad kodėl nepradėjus bombarduoti ištisų kvartalų iš oro, kodėl neįvedus į miestus tankų ir desantininkų?
Tik aklas gali nematyti Rusijos kaltės kurstant fundamentalistinius kalifatus. Ji, švelniai tariant, – milžiniška.
O gal M.Laurinkus mano, kad Rusijos sėkmė kovojant su fundamentalistiniais kalifatais – tai Čečėniją prorusiškame kumštyje laikantis Ramzanas Kadyrovas?
