Politologai sako, kad, išeidamas iš LRT vykusių debatų, kandidatas į prezidentus Arvydas Juozaitis rodo, jog nujaučia nesėkmę rinkimuose ir dėmesio siekia visais įmanomais būdais. Jie taip pat sutinka, kad tokiu būdu A. Juozaitis atgaivina savo, kaip maištininko, įvaizdį, kurio viešojoje erdvėje buvo nematyti nuo Sąjūdžio laikų. Tik abejoja, ar tai padės. Esą politinių balų susirinkti neįmanoma – per vėlu.

Pasak politologo Lauro Bielinio, A. Juozaitį, kaip maištininką, vėl gali pamatyti tik tie, kurie jį apskristai atsimena. Likę, sako L. Bielinis, yra jau seniai pasirinkę kitus kandidatus.
Politologas Lauras Bielinis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Čia yra desperacija, kada nežinai, ką daryti, kai situacija nejuda iš vietos. Tada tenka žengti tokius žingsnius, kurie yra pavėluoti ir mažai ką padėsiantys. Manau, žmogus blaivus ir puikiai supranta, kad jam lyderių pavyti nepasiseks“, – sako L. Bielinis. 

Kaip numanomos nesėkmės priežastis jis nurodo, kad A. Juozaitis savo kampaniją pradėjo per vėlai – viešai jis buvo matomas tik keletą mėnesių, ir jau tada buvo aišku, kad šansų nėra.

Komentuodamas kandidato priekaištus LRT, L. Bielinis teigia, kad pareiškimus apie žiniasklaidą rinkimų laikotarpiu reikėtų vertinti kritiškai – esą dažniausiai tai yra rinkimų kampanijos dalis.

Tuo metu žurnalistas ir politologas Česlovas Iškauskas sako, kad teiginiai dėl LRT turi pagrindo. Jo teigimu, juntama, kad į pirmaujančius kandidatus dėmesio yra atkreipiama daugiau nei į kitus. Visgi, pasak žurnalisto, išeiti iš studijos nėra tinkamas poelgis. Tokiu būdu A. Juozaitis reprezentuoja save kaip nenuspėjamą ir maištingą politiką, kokį įvaizdį turėjo Sąjūdžio laikais.

„Puikiai prisimename „Istorinę klaidą“, plytą rankose. Štai tokie iššaukiantys poelgiai nelabai dera politikui. Jis kelis dešimtmečius buvo politinėje užmarštyje, dabar vėl iškilo, norėdamas pasireikšti. Tačiau visi tie politiniai genai niekur neišnyksta“, – sakė Č. Iškauskas.
Česlovas Iškauskas. Slaptai.lt nuotr.


Pasak pašnekovo, tinkamesnis protesto būdas A. Juozaičiui būtų likti studijoje ir argumentuotai įrodyti savo tiesą.

„Išėjimas iš studijos atrodo kaip rankų nuleidimas tikintis, kad jo rinkėjai pasigailės per rinkimus. Manau, tam tikra prasme jis prašovė“, – teigė politologas. 

ELTA jau rašė, kad ketvirtadienį A. Juozaitis kreipėsi į LRT vadovybę, reikalaudamas paneigti LRT išplatintas tikrovės neatitinkančias žinias apie jį.

A. Juozaitis teigia, kad tikrovės neatitinkančios ir jo garbę bei orumą žeminančios žinios buvo paskleistos antradienio Lietuvos radijo programoje „Ryto garsai“. Šioje laidoje buvo paskelbtas epizodas, pavadintas kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus Arvydo Juozaičio „portretu“ arba „pasakojimu apie kandidatą“. Pasak A. Juozaičio, esą ši informacija parengta šališkai, su parinktais teiginiais bei faktais, kurie neatitinka tikrovės, ir net yra žinomai melagingi. 

Kandidatas į prezidentus iš LRT vadovybės pareikalavo, kad, likus ne vėliau kaip 5 dienoms iki rinkimų, jam būtų suteikta atsakomosios nuomonės pateikimo teisė laidoje „Ryto garsai“ dėl melagingų duomenų apie jį paskleidimo bei dėl jį kompromituojančios medžiagos platinimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.27; 07:40

Filosofas Arvydas Juozaitis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Su Lietuvos Prezidento posto sieksiančiu filosofu Arvydu JUOZAIČIU kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Jei Jūs taptumėte Lietuvos prezidentu, kaip gvildentumėte mūsų demografinę bėdą – ar finansiškai skatintumėte lietuvių šeimas auginti daug vaikų? Nejaugi neįmanoma pasiekti, kad mūsų šeimos augintų ne vieną, ne du, o mažų mažiausiai tris – keturis vaikus? Ko reikia šiam proveržiui – tik pinigų? Jei neauginsime daugiau nei šiandien atžalų, mes juk ištirpsime.

Žinoma, šis klausimas yra bene iš skaudžiausių. Nes jis demografinis, nes demografija nūnai — alfa ir omega, tautos ir valstybės (!) išlikimo klausimas. Būtina per vieną kartą, per maždaug 20 metų, nepražūti. O pavojus labai didelis, realus. Žmonės nebemato Lietuvos jau net po 20-ies metų. Vyriausybės strateginiai planai, kurti iki 2030 metų, išjuokti ir niekam nereikalingi. Reikia akivaizdaus atsakymo. Dabar, nuo šių metų sausio, vaikams skiriamos tiesioginės mėnesinės išmokos. Tačiau šių reformos tikrasis paramos efektas yra nedidelis, nes vietoj to buvo atsisakyta  neapmokestinamo minimumo lengvatos asmenims, kurie turi vaikų. 

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poveikis daugiau psichologinis – tiesioginės išmokos piliečiams aiškiau parodo “valstybės rūpestį” negu mokestinės lengvatos. Jei jau buvo pereita prie tiesioginių išmokų, žinoma, šios sistemos jau nereikėtų atsisakyti, o pačias išmokas reikėtų drastiškai didinti (beje, Estijoje už vaiką mokama 100 eurų.)

Svarstytina, ar nereikėtų papildomai taikyti ir mokestinių lengvatų, pririšant jas prie šeimos pajamų, tenkančių vienam šeimos nariui. Ir apskritai šeimos ūkis turi tapti Lietuvos ekonominės-socialinės politikos centru. Įskaitant ir jaunų šeimų gyvenimo salygas, skiriant jaunoms šeimoms „investicines būsto paskolas“ ir taikyti įvairias kitas priemones, kurios yra taikomos ES rytų ir šiaurės regiono šalyse. 

O dabar pasakysiu svarbiausia: vaikai pirmiausiai gimsta iš vilties, o ne iš pinigų. Vargo ir skurdo šalys gimdo, turtingos ir viskuo pertekusios Vakarų — nebe. Todėl reikalingos ne vien konkrečios ekonominės-socialinės priemonės, bet ir esminis viešo požiūrio pasikeitimas. Darykime išvadas.

Kaip, tapęs Lietuvos prezidentu, stabdytumėte emigraciją? Spaudoje Jūs ne sykį teikėte savo poziciją. Ir vis dėlto – nejaugi Lietuvos valstybė nepajėgi sustabdyti išvažiuojančiųjų, nejaugi Lietuva nežino veiksmingų vaistų nuo emigracijos? Gal tiesiog – nenorima stabdyti? Trumparegiškai mąstančiai Lietuvos valdžiai naudinga, kai trečdalis darbingų, veiklių, iniciatyvių žmonių palieka šalį – jie neberengia protestų, nebalsuoja, nekritikuoja, nekontroliuoja? 

Emigracijos stabdymas turi prasidėti mokykloje. Iš dalies ir darželyje. Žmogaus santykis su valstybe ir jos ateitimi — valstybine kalba — prasideda šeimoje ir vaikų dainomis, lietuviškoje ugdymo aplinkoje. Kiekvienoje kartoje atgaivinant tautos istorinę atmintį ir dvasinę kultūrą.

Antra, tvarkyti viešąją kalbos erdvę. Antai, mažiausiai 20 % dainų Lietuvos „ore“ turi skambėti valstybine kalba — šitoks procentas yra įstatymiškai įtvirtintas ne vienoje Vakarų Europos šalyje. Manau, reikėtų aukštesnio nuošimčio. Ir šiuo atveju nesidairykime į brolius ir seses latvius, pas juos ir be įstatymo padėtis gera — iki 50 % eterio skamba valstybine kalba. Galima sugalvoti lietuviško turinio skatinimo sistemą.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Tai tik du žingsniai. Sakysite, inicijuočiau ir draudimus? O kaip kitaip gali būti išsaugota valstybė, kai pienas išlietas ir teka į visas puses, ir varva viskas, ir laša nežinia kur. Kai valstybė tampa pereinamu kiemu — kas tai? Valstybė? Ploti katučių, garbinti ir šlovinti lietuvį, gyvenantį bet kur? Taigi saviapgaulė! Pasaulis nebus be valstybių, o išvykę mūsų lietuvaičiai tampa kitų šalių piliečiais. Daug išvykstančių pasiduoda malonumų civilizacijai ir numoja ranka į tūkstantį metų saugotą ir gintą žemę, kalbą. O mūsų senoliai grūmoja iš po žemių ir iš dangaus, vaizdžiai tariant, kai palikuoniai gyvena akli kurti. 

Todėl reikia imtis valstybės saugos valstybiškai. Aš iki šiol daug apie tai rašiau, kažkiek įtakojau valdžią. Bet dabar to per maža. Ir todėl imuosi šio kelio — link prezidentūros. Nes laiko turime mažai, reikia veikti stipriomis administracinėmis priemonėmis, nebe raštais.

Suprantama, kad augant ekonomikai ir piliečių gyvenimo kokybei, emigracijos mastai turėtų mažėti. Taip tikriausiai galvoja ir politinis elitas, laukdamas, kol viskas savaime susitvarkys, kai “pasivysime Europą”. Taip, ekonominis Lietuvos proveržis yra itin svarbus. Ir šioje srityje būtinos kryptingos valstybės pastangos. Tačiau nepamirštant ir socialinės atskirties bei regioninės politikos. O dabar – Lietuvos BVP auga ir socialinė bei geografinė atskirtis taip pat auga. Be to, kažin ar pavyks greitai pasivyti labiausiai išsivysčiusias šalis, todėl ryšio su savo Tėvyne stiprinimas kaip ir bendra viešosios erdvės “atmosfera” šalyje yra gyvybiškai svarbus dalykas.

Emigraciją nulemia ne vien kosmopolitizmas ir ekonominiai-socialiniai veiksniai. Ne mažiau svarbu, kaip pilietis jaučiasi savo šalyje, ar jis nėra nuvertinamas ir nušalintas nuo svarbiausių politinių sprendimų, koks yra valstybės institucijų požiūris į pilietį. Jei jis jaučiasi nesaugus, jei nebetiki, kad Lietuvoje įgyvendinamas teisingumas, tuomet jis ieškos progos išvykti, net ir gerėjant ekonominėms sąlygoms.

Jūs teisus, kad Lietuvos politinis elitas ima nebejausti atsakomybės dėl įgyvendinamos politikos pasekmių. Jis prisitaikė išlikti, puikiai gyventi net ir “maro” – masinės emigracijos – sąlygomis. Tokiam parazitiniam gyvenimo būdui piliečių nusivylimas yra naudingas, kaip ir valstybinės sąmonės gesimas. Trisdešimt metų kurta “pilietinė visuomenė” juk tebuvo apgaulė.    

Kita vertus, šiuolaikinis žmogus gal ir šiaip yra linkęs sunaikinti save, savo tautą, paveldėtą kultūrą ir net aplinką. Todėl būtina nuolat priminti, kad ši valstybė — tavo ir tavo tautos (kalbančios lietuviškai) ateities, bendrojo gėrio labui. Valstybė tarsi estafetinė lazdelė, perduodama iš rankų į rankas, iš kartos į kartą. Reikia ištvermės ilgai distancijai.

Ir jos reikės dar daug daugiau, jei ištiks naujos krizės. Todėl viską lemia tautos susitelkimas, ryžtas kurti savo gyvenimą čia.

Ką daryti? Atsakysiu palyginimu.  

Žlugus Lietuvos Respublikai ir užgriuvus negandai, atėjusiai imperijai ilgiausiai nepavyko sunaikinti Lietuvos mokytojo. Keli „smetoniški mokytojai“ mokė net mane. Vadinasi, valstybės idėja liko gyva jos švietėjų darbe. Jie mus mokė požiūrio į mokslą, pareigą ir dar daug ko mokė. Tad nacionalinis švietimas tautos ir valstybės išlikimui bei sustiprėjimui ilgoje distancijoje yra svarbiausias.

Mano sprendimas toks: Švietimo ir mokslo ministerija nebegali ilgiau būti partijų derybų objektas, nes jų paskiriami ministrai vis prastėja, nes jie skiriami „atliekamuoju principu”. Švietimo ministras – prezidento prerogatyva. Jis bus skiriamas prezidento teikimu. Ir kontroliuojamas bus prezidento.

Kaip ir Jūs, taip ir aš manau, kad dviguba pilietybė – labai blogas sumanymas. Užsienyje gyvenantys lietuviai neturėtų reikalauti šios privilegijos, o Lietuvos valstybė neturėtų nusileisti užsienyje gyvenančių lietuvių kaprizams. Bet ar pavyks atlaikyti šį spaudimą? Ko siekia užsienio lietuviai, atkakliai reikalaudami dvigubos pilietybės? Ko siekia juo remiantys Lietuvos lietuviai? Niekam nė motais, kad šitaip galima sužlugdyti Lietuvos valstybę?

Pirmiausiai atverskime kortas. Pamatysime, kad ant stalo gula Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos (PLBV) korta. Neberasdama ryšio su naujaisiais mūsų išeiviais-ateiviais ji, PLBV, savo politinę reikšmę kaitina šiuo destruktyviu valstybei reikalavimu. Ji sugebėjo įsprausti šį nereikalingą reikalą į partijų programas. Argumentų, kodėl tai pavojinga, net labai pavojinga, nebekartosiu. Lietuvio pasas — puikiausia išeitis, jį galima patvirtinti Seime ir baigti šią politinę polką su ragučiais, baigti kol ji nesuėdė milijonų erų ir nesupriešino — nereikalingai, nežinia dėl ko! — lietuvių ir piliečių.

Tikimasi užsienio lietuvių balsų. Emigracija palietė vos ne kiekvieną Lietuvos giminę, todėl galvojama, kad eiliniai piliečiai nieko bloga dvigubose pilietybėse neįžvelgs, nesusimąstys apie praktines ilgalaikes pasekmes pačiai valstybei, jeigu būtų ardomas tikrasis piliečio ryšys su savo valstybe.

Esu skaitęs Jūsų knygą apie Mažosios Lietuvos, t.y. dabartinio Kaliningrado srities, bėdas. Man pačiam kadaise teko daug važinėti po Mažąją Lietuvą renkant duomenis apie išniekintus prūsų ir mūsų kultūros, istorijos paminklus, kryptingai rusinamus lietuvius. Kadaise Vilniaus Universitete rašiau net diplominį darbą „Mažoji Lietuva – šiandienos akimis“. Jūsų, ilgokai dirbusio Kaliningrado srityje, noriu paklausti: ar ten gyvenantys rusai priešiškai žiūri į Lietuvą? Kokios priežastys lemia Kaliningrado srities gyventojų žvilgsnį į Lietuvą? Kitas klausimas: ar ten gyvenantys lietuviai pasmerkti surusėti, ar vis tik juos galima išgelbėti? Taip pat – kas trukdo mums pasiekti, kad Kaliningrado srityje būtų pastatyta kur kas daugiau paminklų Mažosios Lietuvos kultūros veikėjams?

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Atsakysiu nuo galo. Šiuo metu abiejų pusių politika Mažosios Lietuvos/Rytprūsių atžvilgiu atsidūrusi aklavietėje. Mums gali tekti ne naujus paminklus statyt, o kovoti, kad nebūtų išmontuoti jau pastatytieji. Labai tikiuosi, kad tai nenutiks. 

Antra, Karaliaučiaus žmonės niekuomet nejautė Lietuvai akivaizdaus priešiškumo. Lietuva (net išsyk po karo) buvo labiau gerbiama nei — negražu sakyti, bet tai faktas — Lenkija. 

Mano darbo metais (2004-2009 m.) žmonių palankumas Lietuvos atžvilgiu išaugo maždaug trečdaliu (nuo 50 iki 75 proc.) Tie sociologiniai tyrimai liudijo ne tik mano paties aktyvią ar net labai aktyvią veiklą, bet ir labai palankius metus. 2005 m. Kremlius, spaudžiamas vietinės inteligentijos ir net administracijos, sutiko švęsti Kionigsbergo (!) 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo miestas plačiai  naudojo istorinį vardą, o svarbiausiai – išbrido iš duobėtų gatvių, nusimetė nusilaupusių namų fasadines sienas. Kaimyninėms valstybėms leido dovanoti tai, kuri ką norėjo ir pajėgė. Mes griebėme šią galimybę už ragų ir centrinėje miesto dalyje didžiulį paminklą Liudvikui Rėzai pastatėme. Nuostabų, su lietuviškais užrašais viršum rusiškų; lietuvių kalbos mokymą (ir kabinetą) grąžinome į senąjį universitetą. Daug ką padarėme.

O dabar? Blogai. Ir reikės daug pasistengti, kad nebūtų dar blogiau. 

Domiuosi Lietuvos – Latvijos tarpusavio santykiais. Esu parengęs keletą interviu su Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtoju prof. Alvydu Butkumi. O kokie veiksniai trukdo rimtesnei lietuvių – latvių brolystei Jūsų manymu? Jūs juk ilgokai gyvenote Latvijoje, esate parašęs knygų, paskelbęs straipsnių periodinėje spaudoje. Taigi – nejaugi neįmanoma pasiekti, kad lietuviai ir latviai taptų tikrais broliais?

Mes privalėsime tapti tikri broliai ir tikros sesės. Grįžti į giminystę, kaip į kokią „moterystę“. Ir būtent su latviais, netraukdami į šią naują bendrystę estų. Mums nė nepavyktų su estais nieko rimto, daugiau nei Baltijos asamblėja, nes jie seniai susipynę su suomiais. Estai mums yra 50-ies okupacijos metų likimo broliai, bet kraujo broliai, kultūros broliai — tik latviai. 

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl nepavyksta? Dėl daugelio priežasčių. Pagrindinė — lietuvių arogancija. Net keista, kad kažkoks „dominavimo“ instinktas neleidžia mums suartėti. Jokių nuolatinių LRT žinių iš Rygos nesulauksi. Nėra kultūros atašato prie ambasados (jau 30  metų!) Net dabar, kai mano komanda surengė pirmą rimčiausią Lietuvos-Latvijos sandraugos idėjos aptarimo spaudos konferenciją (rugsėjo 18 dieną), Lietuvos radijo vadovybė uždraudė Arūnui Vaikučiui nueiti į ją ir padaryti reportažą Lietuvai. Absurdas. Esą tai bus mano „rinkiminė kampanija“. (Tuo tarpu G. Nausėda „neišlenda“ iš LRT ekrano ir radijo laidų — jį nacionalinis transliuotojas tiesiog myli.) Ši didelė inovacija Lietuvai liko beveik nežinoma, o štai Latvija ją išgirdo. 

Žodžiu, politinio elito nenoras nieko girdėti apie Latviją. Bėda. Bet tuoj ji bus dar didesnė, kai A. Lukašenka nukreips savąjį tranzitą per Rygos uostą. Arba pastatys su latviais Kraslavos logistikos centrą. Štai tada tai bus smūgis ir mūsų biudžetui, ir Klaipėdai. Manau, kad ne save tuomet apkaltinsime, o latvius.

Kokia Jūsų užsienio politikos vizija – Jūs už NATO, už JAV, ar už Europos Sąjungą? Šį JAV ir ES supriešinimą akcentuoju specialiai. Viename iš savo paskutiniųjų straipsnių rašėte, kad Prancūzija ir Vokietija linksta į slaptą draugystę su Rusija. Tiksliau tariant, išduoda Baltijos valstybių interesus. 

NATO reikia besąlygiškai palaikyti, tikriau sakant, dalyvauti kolektyvinėje Rusijos ir Rytų (juk ir Kinijos) atgrasymo politikoje. Taikaus ir oraus atgrasymo. Bet kokie bandymai kurti NATO ajansui alternatyvą Europoje sukeltų drastiškas, gal net tragiškas pasekmes. Dabartinį status quo juk lemia strateginių branduolinių jėgų balansas.

Prancūzijos prezidento napoleoniškos iniciatyvos yra vertos rimtos kritikos. Angelos Merkel prisirišimas prie Nord Stream dujų – taip pat.

Dėl Europos Sąjungos ateities pasisakau taip – mes ją išsaugosime, jei puoselėsime Tėvynių Europą, nepasiduosime Europos federacijos brukimui.

Kokius ekonominius sprendimus skatintumėte, jei taptumėte Lietuvos vadovu? Pavyzdžiui, kaip skatintumėte Seimą mažinti turtinę nelygybę, socialinę atskirtį – vien progresiniais mokesčiais?

Negalime ilgiau delsti, būtina įvesti rimtus ir aiškius progresinius mokesčius, kaip tai padaryta beveik visose Europos šalyse. Gradacinius. Pavyzdžiui, Norvegijoje, yra visiems prieinamos lentelės — žmogus tiksliai žino, kiek jis sumokės savo valstybei, kai peržengs vidutinio atlygio dydį. Tačiau dėl pajamų mokesčių padidėjimo laiptelių reikalinga rimta diskusija. Jie turėtų būti pakankamai aukšti, kad nepakenktumėme vidurinio visuomenės sluoksnio formavimuisi. Turi būti palankios sąlygos kiekvienam atsistoti ant kojų. Be to, progresija turėtų būti skaičiuojama nuo pajamų vienam šeimos nariui, o ne šiaip kiekvienam asmeniui. Kaip jau sakiau aukščiau, kai kuriais atvejais gali būti ir mokesčių regresija.

Kita: prabangos mokesčiai. Jie turi būti rimtai įvesti. Prabanga tai ne vien privatūs lėktuvai, brangūs automobiliais, bet ir daugybinis turtas.  

Tačiau svarbiausia net ne tai. Svarbiausia — stambaus kapitalo ir bankų apmokestinimas. Tai padaryti bus sunku, bet reikės daryti. Ir visi darbdaviai turės suprasti: bendro gėrio valstybės nesukursime, vartojimo pajėgumų nebus, jeigu nebus principo „pelnas moka daugiau“. Žinoma, gali būti ir nuolaidos, jei tas pelnas investuojamas. Ypač jei jis investuojamas visuomenei naudingu būdu. 

Tikriausiai šiuo metu daug važinėjate po Lietuvą – susitinkate su būsimais rinkėjais. Kokios žmonių nuotaikos – labai slogios, liūdnos, pesimistinės?

Tiesą sakant, pataikėte. Aš dabar tik tą ir darau — važinėju. Pasakysiu taip: nuotaikos ir viltingos, ir niūrios. Ore tvyro lyg koks juodas debesis. Jis tarsi sako: jeigu ir šį kartą mus apgaus, galas mums. 

Provincija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aš sau ir kitiems sakau: jeigu valdžią paims globalistai, bankų atstovai, tariami ekonomistai — tikrai galas. Lietuvos ir kaulai liks nugraužti. Prezidentas galės važinėti po užsienius atstovaudamas sunykusiai šaliai. 

Kaip šiandien vertinate kadaise parašytą savo straipsnį „Istorinė klaida“? Vis dar manote, kad esate teisus?

Šis straipsnis stojo į gretą su daug svarbesniu mano straipsniu – draugų vadinamu „balandžio tezėmis“ – „Politinė kultūra ir Lietuva“. Šiaip ar taip jis gerokai paskatino Sąjūdžio gimimą. O „Istorinė klaida“? Tai buvo viso labo pastaba valdžią paėmusiems Sąjūdžio draugams, kad jie nusižengia Baltijos keliui, nes ėmė skelbti, kad Nepriklausomybė – tai jie. O galiausiai – tik vienas asmuo. Tokia dabar propaganda. Pasijuokimas iš Baltijos kelio. O juk akivaizdu, kad į Kovo 11 atėjome būtent iš Baltijos kelio.

Svarbiausia mano straipsnio „Istorinė klaida” mintis: buvo būtina plačioji koalicija, įtraukiant ir Nepriklausomybei lojalius komunistus. Tam, kad atsilaikytume prieš išorinį Kremliaus spaudimą. Jį reikėjo įveikti įvairiomis jėgomis, sutelkus jas.

Ir nepamirškime, kad netrukus po „Istorinės klaidos“ kardinolas Vincentas Sladkevičius kreipėsi atviru laišku į V. Landsbergį ir A. Brazauską, sakydamas tą patį, ką pasakiau aš, tik krikščioniškesne kalba: saugokite, broliai, jėgas, bendras jėgas, negožkite vienas kito (tai buvo skirta žinia, kam), antraip Nepriklausomybės galime netekti. 

2018.10.04; 10:27

Arvydas Juozaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šis tekstas buvo paskelbtas Čikagoje leidžiamame JAV lietuvių laikraštyje „DRAUGAS”

Nenustebino spaudoje pasirodžiusi žinia – Lietuvos visuomenės veikėjai filosofą Arvydą Juozaitį ragina dalyvauti po metų rengiamuose Prezidento rinkimuose. Lietuvai tikrai reikia Atgimimo prezidento. Visvaldas Matijošaitis, Saulius Skvernelis, Vygaudas Ušackas, Gitanas Nausėda, Žygimantas Pavilionis – ne tie kandidatai, už kuriuos balsuočiau ramia sąžine. Išvardintiems vyrams kažko trūksta – gal stipraus humanitarinio, filosofinio pamato, gal nuoširdesnio domėjimosi išskirtinai lietuviškais reikalais?

A.Juozaitis visiškai nepanašus į savo konkurentus (jei tik rudenį, kaip pats tvirtina, apsispręs siekti Prezidento posto). Todėl ir patrauklus, žavus. Filosofas rašo aktualias pažintinio, analitinio, probleminio pobūdžio knygas apie dabartinę Kaliningrado sritį ir Latviją.

Tai – labai svarbu. Mes neturime teisės pamiršti Mažąja Lietuva kadaise vadintų žemių, nes ten, šiandieninėje Kaliningrado srityje, – prūsai, Herkus Mantas, Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga, Karaliaučiaus pilis, Bretkūnas, Donelaitis, Tolminkiemis, pasauliniu šedevru tapusi poema „Metai“, Vydūnas…

Mes taip pat privalome giliau nei iki šiol pažinti savo brolius latvius. Nes latviai, kaip ir mes, – vieninteliai baltai šioje Žemėje. O mes juos, latvius, deja, pažįstame per menkai, elgiamės taip, tarsi jie mums būtų labai tolimi giminaičiai. 

Negalima užmiršti ir garsiojo A.Juozaičio pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurį prieš tris dešimtmečius jis perskaitė Vilniuje, Dailininkų sąjungoje. Kaip tvirtina ELTA, tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis tekstas tapo rimtu postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę vos du mėnesiai. Taigi A. Juozaitis – dar ir drąsus, ryžtingas. Juk ne visi lietuviai išdrįso 1988-aisiais atskleisti savo politines pažiūras. Kai kurie iš mūsų anuomet paniškai bijojo galimų sovietinių represijų. A.Juozaitis nepabūgo atsidurti KGB rūsiuose.

Turiu pripažinti, kad priimtinos dabartinės jo nuostatos dėl, sakykim, globalios Lietuvos, dvigubos pilietybės ar krikščionybės. Vos tris milijonus teskaičiuojanti tauta negali žaisti globalių žaidimų, juolab kad mes labai mažai auginame vaikų ir, atsidūrę svetimoje aplinkoje, linkę sparčiai nutautėti („Globalios Lietuvos nėra“).

Priimtinas ir A.Juozaičio požiūris į dvigubą pilietybę („Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems  Lietuvos pilietybės, turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų Lietuvos pilietybę susigrąžinti be išlygų“).

Nieko neprikiši ir pareiškimui, jog didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė („nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais“). Tokie pareiškimai, paskelbti „Respublikoje“, – tarsi atgaiva širdžiai: juk krikščionybė laikoma svarbia šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Bet taip ir turi būti. Religija reikalinga visiems, net ateistams. 

Kad A.Juozaitis gali tapti kandidatu į Daukanto aikšėje esančius rūmus, byloja ir laikraštyje „Respublika“ (šių metų birželio 16 – 22 d; Nr. 24) paskelbtas sąrašas tų visuomenės, kultūros, politikos veikėjų, kurie remia jo kandidatūrą. Tarp A.Juozaičio rėmėjų – daug solidžių autoritetų. Žinojimas, kad A.Juozaitį remia, sakykim, rašytojas Vytautas Rubavičius, baltistas Alvydas Butkus ar aktorius Gediminas Storpirštis, tik sustiprina nusiteikimą tapti juozaitininku.

Ir vis dėlto Prezidento rinkimuose 2019-aisiais šių eilučių autoriui bus keblu remti šią kandidatūrą. Iš galvos neišdyla skandalingoji A.Juozaičio publikacija „Istorinė klaida“, kurią jis paskelbė „Lietuvos ryte“, vos tik Lietuvos vadovu (Aukščiausiosios Tarybos pirmininku) buvo išrinktas prof. Vytautas Landsbergis. Iki šiol nesuprantu, kodėl sovietinės nomenklatūros bosas Algirdas Brazauskas ponui A.Juozaičiui  pasirodė patikimesnis už tą, kuriam neprikiši ištikimybės tarnavus Lietuvos komunistams. Taip pat lieka neaišku, kodėl lemtinguose rinkimuose A.Juozaitis pasitraukė į šalį – padovanojo pergalę būtent Lietuvos komunistų partijos lyderiui.

Žinoma, situacija anuomet buvo sudėtinga. Lietuva skilo (skilo natūraliai, bet šį procesą mūsų „draugai“ dar skatino, eskalavo, stiprino) į dvi priešiškas stovyklas – brazauskininkus ir V. Landsbergio šalininkus. Taip pat nedrįsčiau tvirtinti, jog A.Brazauskas buvo visiškai nereikalingas Lietuvai. Patinka ar ne, jis vienijo tūkstančius komunistuojančių lietuvių, kurie abejojančiai, kreivai ar net priešiškai žvelgė į visišką Lietuvos nepriklausomybę nuo Rusijos. Jei A.Brazauskas anuomet būtų nustumtas į šoną,  jo rėmėjų armija galėjo dar pikčiau žvelgti į Kovo 11-osios Aktą. Todėl A. Brazauskas buvo reikalingas kaip politinis autoritetas, amortizuojantis Kremliaus inspiruojamus, dirbtinai kurstomus priešiškumus viduje.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau pasirinkdami Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. V.Landsbergį mes taip pat neapsirikome. Visus svarbiausius darbus profesorius atliko be priekaištų, virtuoziškai, meistriškai. Jis paskelbė nepriklausomybę, sugebėjo atremti drastišką ponios Kazimiros Prunskienės inicijuotą maisto kainų pakilimą, gudriai išsipainiojo iš Michailo Gorbačiovo primestų moratoriumo pinklių, neišsigando lemtingąją 1991-ųjų sausio 13-ąją, nepabūgo per 1991-ųjų pučą…

Ko dar galima reikalauti iš prof. V.Landsbergio? Primityvieji lietuviai jį kaltina dėl visko – stringančios žemės reformos, kolūkių, bankų griūties, nuvertėjusių indėlių, neįgyvendintos liustracijos. Bet tai – demagogija. Dėl šių bėdų kalti mes visi, ne vien tik profesorius. Kaltas ir A.Juozaičio paremtas A.Brazauskas bei jo vadovaujama skaitlingoji partija, stabdžiusi svarbias reformas.  

Tad, prieš paremdamas A.Juozaitį, vis tik norėčiau žinoti – kaip suderinti jo redaguotas „Sąjūdžio žinias“, jo lietuviškumą, jo pasiaukojimą ir tuo pačiu – paramą sovietinės nomenklatūros šului, beje, dar ilgokai Lietuvos trispalvę vadinusiam skuduru? Argi Sąjūdis ir A.Brazauskas – suderinami reiškiniai? Nejaugi A.Juozaitis ir šiandien mano, kad prof. V.Landsbergio išrinkimas į Aukščiausiosios Tarybos pirmininko postą anuomet buvo istorinė klaida?

Jei atsakymas – taip, tada man keblu 2019-ųjų rinkimuose palaikyti A.Juozaičio kandidatūrą. Belieka laikytis tų pačių nuostatų, kurių laikiausi paskelbdamas tuometiniame „Lietuvos aide“ ironišką tekstą „Istorinių klaidų šalis“ – piktą atsaką į A.Juozaičio „Istorinę klaidą“.

2018.06.26; 08:30  

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25