Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Seime
Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente,
Gerbiama Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai, garbūs svečiai, man nepaprastai malonu dalyvauti „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ sukakties minėjime. Susirinkę šiandien, mes pratęsiame ir simboliškai užbaigiame prieš pusę metų pradėtą Gegužės 3-iosios Konstitucijos 230-ųjų metinių minėjimą.
Džiaugiuosi, kad kartu su manimi Lietuvos Respublikos Seime šia ypatinga proga lankosi Lenkijos Respublikos Prezidentas. Prieš pusę metų viešėdamas Varšuvoje, jutau didelę atsakomybę už lietuvių, lenkų bei kitas regiono tautas, kurioms artimas bendros mūsų valstybės palikimas. Neabejoju, kad ir Jo Ekscelencija Prezidentas šiandien aiškiai jaučia šio vizito reikšmę ir svarbą.
Turime puikią progą prisiminti Lietuvos ir Lenkijos bendrą istoriją, įvertinti sukauptą kultūros paveldą bei reikšmingą mūsų šalių indėlį į Europos raidą. Galime pagrįstai didžiuotis, kad Gegužės 3-iosios Konstitucija, įkvėpta Apšvietos epochos idėjų, jas savaip interpretavo ir pritaikė mūsų regiono aktualijoms. Šį teisinį dokumentą visada prisiminsime ir geruoju minėsime už tai, kad jis įtvirtino Lietuvą ir Lenkiją konstitucinės minties pirmeivių gretose.
Bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės seimo sprendimas 1791 metų spalio 20 dieną vienbalsiai priimti „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“ apibendrino diskusiją, pradėtą gerokai iki paskelbiant Gegužės 3-iosios Konstitucijos apmatus. Tai buvo natūrali pasekmė procesų, vykusių XVIII amžiaus pabaigoje, kai Abiejų Tautų Respublikai iškilusi egzistencinė grėsmė skubino mūsų protėvius vykdyti skubias reformas ir stiprinti valstybę.
Viena ryškiausių to meto tendencijų visoje Europoje buvo valstybės valdžios centralizavimas. Atitinkamai daugelis žymiausių ir įtakingiausių bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjų siekė iš Karalystės ir Didžiosios Kunigaikštystės sukurti vientisą politinį darinį, pajėgų susitelkti ir atremti svetimųjų spaudimą.
Tačiau net ir priėmus Gegužės 3-iosios Konstituciją, naujos bendros Policijos komisijos oficialiame pavadinime atsirado vietos žodžiui „Abiejų Tautų“. Tai buvo viena bendra institucija, tačiau – Abiejų Tautų. Ne tik Lenkijos, ne tik bendros Respublikos, bet ir Lietuvos.
Iškalbinga, kad tuo metu, vykstant diskusijai apie tolesnę bendros valstybės institucijų raidą, Trakų kaštelionas Konstantinas Pliateris aiškino, kad „būdama sąjungoje, Lietuva negali būti laikoma provincija bendrame kūne, ji turi būti laikoma viena tauta šalia kitos“.
1791 metų spalį priimtas „Abiejų Tautų tarpusavio įžadas“ būtent ir atspindėjo natūralią bendros valstybės politinę evoliuciją nuo Liublino unijos iki Apšvietos epochos. Nuolatinėse kompromiso paieškose gimė konstitucinis dokumentas, neatsiejama Pacta conventa dalis, kuris šiandien gali būti skaitomas tik kartu su Gegužės 3-iosios Konstitucija. „Tarpusavio įžadas“ galutinai įteisino politinę dvinarystę ir Lietuvos, kaip lygiavertės Lenkijos partnerės federacinėje valstybėje, statusą. Taip jo autoriams pavyko suderinti valstybės centralizavimo poreikį su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinio savarankiškumo tradicija.
Dokumentas, kurio 230-ąsias metines šiandien minime, mums svarbus ne tik kaip viena iš Gegužės 3-iosios Konstitucijos sudedamųjų dalių. Tai pirmiausia įrodymas, kad lietuvių ir lenkų tarpvalstybinių santykių raida rėmėsi, ir tebesiremia, kompromisų menu. Ji turi būti grindžiama pasitikėjimu ir tolerancija. Tik taip galime pratęsti strateginę bendrystę – ir ja pasiremti kintančioje geopolitinėje tikrovėje.
Gerbiamieji,
Lietuva ir Lenkija net du kartus XX amžiuje pakilo iš pelenų, pasiremdamos į laisvės ir valstybingumo tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą.
Jau trečią kartą esame laisvi kurti savo valstybes ir siekti savo žmonių gerovės. Niekada anksčiau negyvenome taip gerai. Niekada neturėjome tokių tvirtų saugumo garantijų.
Džiaugiuosi galėdamas pasakyti, kad Lietuva ir Lenkija toliau žengia kartu. Pastaraisiais dešimtmečiais stebėjome sparčią dvišalių santykių raidą. Tačiau visų bendradarbiavimo galimybių, esu tikras, iki šiol nesame išnaudoję.
Svarbi paskata veikti išvien yra augančios karinės, technologinės, ekonominės grėsmės ir iššūkiai. Kaip ir prieš 230 metų, Lietuva ir Lenkija šiandien yra Vakarų civilizacijos priešakinėse linijose. Bandymai kaitinti atmosferą prie rytinių Europos Sąjungos ir NATO sienų kelia mums ypatingų užduočių ne tik užtikrinant mūsų šalių saugumą, bet ir palaikant pusiausvyrą regione. Turime ne tik skirti ypatingą dėmesį dvišaliam kariniam bendradarbiavimui, bet ir tvirtinti NATO vienybę, stiprinti mūsų pasienio infrastruktūrą ir į saugumo sistemą įtraukti mums tiek kultūriškai, tiek politiškai artimą Ukrainą, siekti jos teritorinio vientisumo atkūrimo.
Mūsų šalys negaili pastangų, kad kaimyninėje Baltarusijoje patys piliečiai galėtų laisvai ir demokratiškai išrinkti savo šalies valdžią. Mes tuo tikime, todėl laikome Liublino trikampio formatą atvirą ateities demokratinei Baltarusijai.
Kartu tai reiškia, kad turime aktyviai ruoštis atremti naujo pobūdžio grėsmes. Baltarusijos režimo hibridinė ataka, tūkstančius nereguliarių migrantų nukreipusi per Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos sienas, parodė būtinybę tobulinti galiojančius ES teisės aktus. Turime siekti pritaikyti europinę teisę prie naujų realijų, kad galėtume užtikrinti išorinių ES sienų apsaugą.
Pasinaudodamas proga, noriu nuoširdžiai padėkoti Lenkijai už pagalbą valdant Baltarusijos režimo sukeltą migracijos krizę, taip pat politinę paramą dėl nesaugios Astravo AE ir mūsų siekio užkardyti joje pagamintos elektros patekimą į ES vidaus rinką.
Kaip ir anksčiau, aš asmeniškai labai daug tikiuosi iš Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo, plėtojant ES Rytų partnerystės politiką. Nuo mūsų sėkmės šioje srityje priklausys viso regiono stabilumas ir ateities gerovė. Todėl turime daryti viską, kad būtų užtikrinta Rytų partnerystės politikos strateginė kryptis ir išlaikytos paskatos tęsti ambicingas reformas.
Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasią taip pat puikiai atspindi ir pastarojo meto postūmiai mūsų šalių ekonominiame, energetiniame, kultūriniame bendradarbiavime.
Nuoširdžiai džiaugiamės stebėdami, kaip sparčiai keičiasi Lenkijos transporto infrastruktūra. Patys su dideliu entuziazmu įsitraukėme į projekto „Rail Baltica“ darbus, o dabar viltingai žvelgiame į 2026 metus, kai turėtų prasidėti europinės vėžės geležinkelio eksploatacija.
Dar anksčiau, iki 2025 m., tikimės kartu su Lenkija įgyvendinti „Harmony Link“ projektą, kuris yra būtinas Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizacijai su kontinentine Europa. Jau artimiausiu metu turėtų būti užbaigtas ir kitas – elektros perdavimo tinklų jungties su Lenkija plėtros – projektas.
Ne mažiau svarbu, kad vietoje nestovi abiejų šalių kultūros, istorinės atminties bei mokslo institucijų, mokslininkų, paveldo specialistų ir muziejininkų bendradarbiavimas. Jis vyksta nuolat ir yra kryptingai plėtojamas, tačiau būtent šiandien jį geriausiai simbolizuoja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose atidaromos tarptautinė paroda bei mokslinė konferencija, skirtos Lietuvą ir Lenkiją susiejusiai Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ patirčiai.
Prieš pusę metų Varšuvoje sakiau, ir dabar galiu pakartoti, kad Lietuva dar tik atranda Gegužės 3-iosios Konstituciją. Norėčiau, kad šią Konstituciją dažniau matytume kaip visumą, apimančią ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžadą“. Norėčiau, kad prisimintume ją kaip unikalų to meto sąlygomis bandymą išspręsti sistemines bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės ir visuomenės modernizavimo problemas.
Tegul Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir „Abiejų Tautų tarpusavio įžado“ dvasia, atlaikiusi du ypač sunkius šimtmečius ir naujai sužibusi dabartinėje laisvės epochoje, visuomet įkvepia mūsų žmones. Tegul tarpusavio pasitikėjimas, pagarba ir tolerancija visada sudaro Lietuvos ir Lenkijos santykių pagrindą!
Ačiū už dėmesį!
Gitanas Nausėda, Lietuvos Respublikos Prezidentas
LR Prezidento kanceliarijos informacija
2021.10.20; 08:00
