Eglynas, į kurį atvežė buvęs partizanas Jonas Kadžionis, niekuo neišsiskyrė nuo kitų Anykščių krašto miškų. Tamsus, drėgnas, gūdus. Aplink – jokių žmogaus buvimo pėdsakų. Nei batų įspaudų, nei automobilių vėžių, nei šiukšlių. Atrodė, kad žmogus į šiuos bruzgynus nebus kojos kėlęs daugelį metų. Ir vis dėlto buvęs miško brolis paprašė surasti “kažkur visai arti” iškastą bunkerį. Beje, iškastą neseniai – dar šių metų pavasarį. Nuoširdžiai ieškojau, atidžiai žvalgiausi, bet nieko įtartino nepastebėjau. Tada žalios maskuojamosios spalvos drabužius dėvintis J.Kadžionis pasilenkė prie pat mano kojų ir vikriu rankų judesiu pakėlė žeminės dangtį. Pasirodo, stovėjau prie pat angos, vedančios į žeminę. Bet žeminės – nemačiau. Ji buvo sumaniai užmaskuota.
Pirmasis į bunkerį įsirangė J.Kadžionis – Bėda. Uždegė prožektorių. Tada pakvietė vidun ir mane. Įsliuogiau. Įspūdis – slogus. Drėgna, tamsu, ankšta. Lubos tokios žemos, kad atsistoti – neįmanoma. Galima tik keturiomis ropoti. Jau po kelerių minučių norėjosi kuo greičiau išlįsti į viršų ir įkvėpti gaivaus miško oro.
Continue reading „Apie buvusio partizano Jono Kadžionio ir buvusio premjero Alberto Šimėno pensiją”
