Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vienas gorbočiovinės epochos anekdotas porina apie tai, kad, pertvarkius sovietinę ekonomiką pagal laisvosios rinkos poreikius, drauge buvo nuspręsta įsteigti kelis pavyzdinius viešnamius, kur meilė taip pat būtų perkama ir parduodama pagal rinkos dėsnius.

Įdomiausia tai, kad, įsibėgėjus tokiems eksperimentams, vieno CK posėdžio metu kažkas iš dalyvaujančių partijos bonzų neva labai stebėjosi, kad naujai atidarytos pasilinksminimo įstaigos neduoda jokio pelno, nežiūrint to, jog čia darbuotis buvo pasiųsti labai patikimi kadrai, t. y. dar pilietinio karo metu savo ištikimybę partijos politikai pademonstravusios moterys, kitaip tariant, tikros bolševikės su ilgamečiu stažu.

Kas galėtų paneigti, kad Edmuntas Jakilaitis yra labiausiai respektabili lietuviškosios žiniasklaidos figūra. Pabandykime įsivaizduoti, kad, iškilus reikalui paimti interviu iš labai įtakingų žmonių, tarkime, vyriausiojo Karaliaus arba pasaulio Prezidento, visų akys iškart nukryptų į E.Jakilaitį, kaip į tą jau puikiai užsirekomendavusį žurnalistą, dėl kurio sugebėjimo tinkamai, nepakenkiant Lietuvos įvaizdžiui, pabendrauti su pasaulio galingaisiais niekas nedrįstų suabejoti.  

E.Jakilaitis – tai vizitinė Lietuvos žiniasklaidos kortelė arba pirmasis veidas žurnalistų garbės galerijoje. Tačiau, kaip matyti, net ir kasdieninių, net rutininių dalykų aptarimui minimas žurnalistas ruošiasi labai atsakingai ir kaip niekas kitas moka rasti labiausiai tinkamus pašnekovus vienos ar kitos temos plėtotėje. Trumpai tariant, E.Jakilaitis yra aukščiausiosios prabos profesionalas, savosios sferos asas.

Savo ruožtu mane, nesuinteresuotą stebėtoją, be visa ko kito, labai domina, stebina arba net verčia žavėtis šio žurnalisto sugebėjimai nutaisyti reikiamas minas, mokėjimas reljefiškai įtraukti veido plastiką į temos gvildenimą, tikrai neeiliniai artistiniai duomenys. E.Jakilaitis – tai vieno žmogaus  teatras, kitaip nepasakysi.  

Edmundas Jakilaitis. Slaptai.lt nuotr.

Štai neseniai, kritiškai vertindamas atminimo lentos Jonui Noreikai-generolui Vėtrai atstatymą į ankstesnę vietą, mūsų žurnalistas leidžia suprasti, kad tokios garbės kovotojas už Lietuvos laisvę nėra vertas, drauge prabėgomis pastebėdamas, kad jis (žurnalistas) ne šiaip sau laido žodžius pavėjui, o yra net labai įsigilinęs į temą, dėl didesnio J.Noreikos asmens supratimo reikalo net radęs laiko aplankyti „Aušros“ (?) muziejų.

Kita vertus, jeigu dabar atsuktume buvusios laidos juostelę, labai aiškiai pasimatytų giliamintiška žurnalisto veido minika, šmėkštelėjusi po ką tik pacituotų žodžių, giliamintiškai leidžianti suprasti, kad visažinis žurnalistas tik pusę lūpų užsiminė apie baisią paslaptį, drauge būdamas pasiryžęs daug ką nutylėti dėl giliamintiškumo užkraunamos naštos, nes eilinis TV žiūrovas, kaip visi privalome žinoti, nesugebėtų pakelti gelmės pilnutinės atodangos. Joks tyrinėtojas, praleidęs daugybę metų archyvuose, beveik gyvenęs čia, o po to išėjęs į dienos šviesą, nė iš tolo negalėtų pademonstruoti tokios komiškumo viršūnes pasiekiančios pasitenkinimo savimi veido išraiškos kaip tūlas žurnalistas, net jeigu būtų kalbama apie tą klausimą, dėl kurio sėdėdamas prie bylų archyvuose tyrinėtojas galop užsiaugino geležinį užpakalį.

Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad esu matęs tik dvi E.Jakilaičio vedamos TV programos „Dekonstrukcijos“ laidas. Tikriausiai jų buvo daugiau, tačiau  neturiu jokio poreikio toliau gilintis į visumą dėl tos paprasčiausios priežasties, kad nenoriu dar labiau nusivilti. Dabar dar kol kas, visko nepamatęs, galiu sakyti, kad mano įspūdžiai apie minėtas analitines laidas yra labai padriki, atsitiktiniai, visiškai subjektyvus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Galop iš tiesų nežinau galutinio atsakymo į kankinantį klausimą, kodėl vedamas doro tikslo atremti priešiškos Lietuvai propagandos išpuolius talentingas, tikrai patyręs, labiau už kitus pasikaustęs žurnalistas, paprastai į laidą sukviečiantis kompetentingiausius ekspertus, taip stipriai šauna pro šalį, kad, kaip atrodo bent man, tokių laidų rezultatai būna diametraliai priešingi nei buvo užmanyta laidos kūrėjų?

Galbūt taip atsitinka dėl to, jog talentingasis Lietuvos žurnalistas nevalingai pretenduoja į oficiozo statusą, o tai šiandien, net ir sutelkiant rimtas pajėgas, atrodo šleivai ir nevalyvai? Galbūt čia yra kaip tik tas atvejis, kai sunkio dvasios vyravimas, t. y kažkoks gremėzdiškumo perteklius pradeda maišyti, tas atvejis, kai laidos kūrėjams, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, pritrūksta gero šokėjo kojų lengvumo. Butų didelė nuodėmė šiame kontekste neprisiminti, kad Rusijos šmeižikiškų išpuolių, mūsų partizanų niekinimo beveik tobulos dekostrukcijos pavyzdį yra pateikęs spontaniškasis Andrius Tapinas, kuris be jokio persitempimo ir geležinio rutulio ridenimo į kalną sugebėjo Rusijos Užsienio reikalų ministeriją pastatyti į kampą, skaudžiai pamokė prikąsti dvišakį liežuvį.

Kaip atrodo bent man, kartais Lietuvos žurnalistų atskiri pastebėjimai ar net pašmaikštavimai informaciniuose karuose sukuria didesnę vertę nei prakaituota E. Jakilaičio laidų atmosfera.

Televizija – vis dar įtakingiausia informavimo priemonė. Slaptai.lt nuotr.

Ne taip paprasta, kaip galėtų kažkam pasirodyti, yra išsakyti savo abejones ir pastabas žmogaus, turinčio gerą vardą visuomenėje ir žinomo kaip aukščiausiosios prabos profesionalas, atžvilgiu. Kartais čia reikia labai pasistengti prisiverčiant, peržengiant visus nesmagumo barjerus.

Tačiau yra tokių principinės reikšmės dalykų, dėl kurių privalai prisiversti kalbėti, ginčytis, nesutikti, net ir tada, kai norėtųsi viską palaimingai nutylėti.

Tikriausiai vienoje iš savo pirmųjų „Dekonstrukcijos“ laidų garbusis žurnalistas aiškinosi klausimą – kaip Rusijos propagandos skleidėjai dalyvauja informaciniame kare dėl Lietuvos žmonių protų per socialinius tinklus, prisidengdami išgalvotomis arba anoniminėmis paskyromis. Gal jau ne pirmą kartą, bet šioje laidoje labai aiškiai buvo išsakyta mintis, kad svetimos šalies troliai drumsčia vandenį, skatindami Lietuvos žmones nerimauti dėl kertamų miškų, neteisėtai paimamų vaikų iš šeimų ir pan. valdžios perteklinio pademonstravimo atvejais (sic).

Klausiu – ar ne per didelė garbė rusiškos kilmės troliams, įrodinėjant, kad labiausiai įstabios visiško abejingumo atmosferoje, mūsų lietuviškos visuomenės likutinį gyvastingumą liudijančios akcijos yra inspiruotos priešiškos šalies propagandistų? Iš tiesų, prasikiša baisiai kraupus laidos dalyvių vargas dėl proto, – štai taip.

Iš mūsų leksikono, jeigu pastebėjote, labai staigiai pradingo pilietinės visuomenės užkeikimas. Ar sakote, kad, įsitvirtinus vartotojų visuomenės orientyrams, kai į piliečio vietą stoja vartotojas, pilietinės visuomenės pavadinimas yra nebevartotinas anachronizmas dėl visiškai sumenkusio sąvokos turinio? Tačiau ne pavadinimuose slypi visa esmė, kartais vienas žmogus gali pažadinti iš letargo dideles žmonių minias.

Kaip atrodo bent man, jeigu Lietuvoje, tarkime, neliktų žmonių, kurie kaunasi už medžius (skandinavų verslo įmonėms supirkus didžiąją dalį privatizuojamų Lietuvos miškų) kaip už tėvynę, iš Lietuvos vardo liktų tik tuščias garsas, nežiūrint sukuriamos babiloniškų užmojų valdžios infrastruktūros ir  valstybės tarnybos sunkiasvoriškumo. Būtent tokie žmonės yra žemės druska, mūsų laisvės, nepriklausomybės ir gerovės garantas, o ne abejingumą didinantis biurokratinis požiūris ir valdiški žurnalistai.

Kažkas iš E.Jakilaičio bendraminčių sako net taip, kad visose protesto akcijose Lietuvoje dalyvauja ta pati violetinė minia, visados tas pats kontingentas (neva maždaug 10 proc. nuo visos populiacijos), kiekvieną kartą pasirenkantis skirtingą nepasitenkinimo objektą ar dirgiklį. Žinia, nuomonių gali būti visokių, tačiau šioji neabejotinai yra nepriklausomybės laikų nešvankumo rekordas net tarp klinikinių atvejų.

Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Kas matėte E.Jakilaičio laidą apie humoro vaidmenį rusų propagandiniuose išpuoliuose, mane supras ir pateisins dėl to, kodėl dabar atsisakau prisiminti, stengiuosi forsuotai užmiršti tai, ką regėjau, išvydau tąkart stebėdamas transliaciją. Trumpai tariant, buvo gėda dėl to, jog laida suteikė gerą progą rusams dar kartą pasijuokti iš mūsų, buvo gaila į laidą pakviesto humoristinių teksto rašytojo, kuris įspraustas į jakilaitišką formatą, jautėsi tikrai ne savo vietoje, baisiai besimuistydamas.

O gal viskas yra paprasčiau, tarkime, taip, kad, apsunkęs nuo komercinių projektų net ir labai talentingas žurnalistas, neįstengia ilgiau užsibūti atkovotose viršūnėse, todėl anksčiau ar vėliau tupia pro šalį, rieda į papėdę.

2019.10.18; 07:46  

Vasilijus Prozorovas. Sputnik (Vladimir Trofimov) nuotr.

Prezidento rinkimai Ukrainoje pasiekė finišo tiesiąją – rusai traukia paskutines priplėkusias kortas kovoje su „banditišku“, kaip nuolat kartoja Kremliaus propagandistai, režimu Kijeve. Dėl šlykštaus melo šioje kovoje nesivaržoma, jis liejasi laisvai, o priemonės jam pateisinti nesirenkamos,  – visos tinkamos.

Žūtbūt – kad tik antrajai kadencijai nebūtų perrinktas Petro Porošenko. Pagrindinis Kremliaus priešas, baisesnis net už Juliją Timošenko, taip vadinamą „Dujų princese“.

Praėjusį savaitgalį „paskutinės vilties“ kandidato į Ukrainos prezidentus Jurijaus Boiko ir jo mecenato Viktoro Medvečiuko desantas buvo nusileidęs Maskvoje. Pas Dimitrijų Medvedevą – tą, nuolat snaudžiantį Rusijos premjerą: „Deneg net, no vy deržytės tam“. Citata.

Esą tartasi tik dėl „paprastų Ukrainos gyventojų“ gyvenimo „pagerinimo“, sumažinant rusiškų dujų kainą.

Putinas – Medvečiuko atžalos krikštatėvis. Boiko – Medvečiuko kandidatas. Šansų patekti į antrąjį Ukrainos prezidento rinkimų turą jis neturi, tačiau ne veltui juk sakoma, kad viltis miršta paskutinė.

Petro Porošenko. EPA-ELTA nuotr.

Paskutinė viltis apspjaudyti bei sukiršinti Ukrainos visuomenę pasitaikė vakar, kai buvęs Ukrainos saugumo tarnybos (UST) Vasilijus Prozorovas, tiesiogine to žodžio prasme pragėręs karininko garbę, perbėgo į Rusiją ir ten surengė spaudos konferenciją. Buvęs UST Antiteroristinio centro vyriausiasis ekspertas Prozorovas Maskvoje pareiškė, jog jis dirbo Rusijos spectarnyboms.

Apie perbėgėlį pranešė Ukrainos UST spaudos centras. „Prozorovas iš pareigų buvo atleistas už pareigybinius pažeidimus – sistemingai girtuokliaudavo darbo vietoje, tokiu būdu diskredituodamas karininko vardą. Pragėręs karininko garbę jis ryžosi prekiauti sąžine ir karininko priesaika, rasdamas Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnyboje (FST) jo vertų žmonių. Bet šis išsigimėlis turi prisiminti Judo likimą. Tai tik laiko klausimas“, – teigiama UST pranešime.

Spaudos konferencijoje Prozorovas paviešino senas melagingas žinias apie tariamus slaptus kalėjimus Donbase, kur esą kankinami ir žudomi Ukrainos valdžiai nepaklusnūs kovotojai. Tų kalėjimų grindinys esą visuomet būdavo permirktas kankinamųjų krauju.

Dar absurdiškesnis kaltinimas – esą Ukrainos prezidentas P. Porošenko iš anksto žinojo, jog Malaizijos lėktuvas Boeing bus numuštas virš Donbaso 2014-aisiais.

Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Ilgai reikia gerti, kad visa tai susapnuotum.

Jis taip pat pareiškė, kad smogikų Givi, Motorolos bei kiti separatistų vadeivų likvidavimas – tai ukrainiečių diversantų darbas.

Net jeigu ir – taip.

Ukrainiečių kariai gerai prisimena, ką šie Rusijos samdiniai išdarinėjo Ukrainos žemėje. Nepamirštamas video vaizdas: ant kelių parklupdytas į banditų nelaisvę patekęs Ukrainos kariuomenės papulkininkis. Givis dideliu peiliu nupjauna jo antpečius ir sugrūda jam į burną.

„Ko atėjai į mūsų (!) žemę, šunie“, – šaukia išsigimėliško veido banditas.

Mes tai jau matėme. Mes praėjome šitą kelią. Kai buvome daužomi automatų buožėmis Sausio 13-ąją.

Vytenis Andriukaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Ir vadinami tais pačiais epitetais. Ir dabar tebeeiname šitą kelią.

Vakar nustebino kandidato į Lietuvos prezidentus Vytenio Povilo Andriukaičio pareiškimas televizijoje, E. Jakilaičio laidoje:

  • Pone Andriukaiti, jūs kuo puikiausiai suprantate, kad Rusija pasikeitė (turima galvoje – nuo 1990-ųjų – aut. past.) fundamentaliai (E. Jakilaičio klausimas).
  • Aš kuo puikiausiai suprantu, kad ir Lietuva pasikeitė. Bet abi pasikeitė į blogąją pusę (pabr. aut.). Statyti sienas, ugdyti nacionalizmą, skatinti neapykantą, sėti baimes… 

Lyg nebūtų Krymo aneksijos, karo Donbase…

Šiandien Klaipėdos teisme teisiamas Viačeslavas Titovas už šmeižtą, esą Adolfas Ramanauskas-Vanagas nužudė aštuonis tūkstančius nekaltų Lietuvos žmonių, taip pat už Rusijos genocido Lietuvoje neigimą.

Šiaulių teisme teisiami Lietuvos išdavikai, teikę slaptą informaciją Rusijos spectarnyboms.

Pone Andriukaiti, ar galima dėti lygybės ženklą tarp Rusijos ir Lietuvos pasikeitimo į blogąją pusę?

2019.03.26; 09:16

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Filosofas Alvydas Jokubaitis neseniai pasidalino prasta žinia: per pastaruosius 28 metus lietuviai pasirodė kaip mažiausiai mąstantys visoje Europoje.

Numanau, kad daug kam ši žinia nepatiks, bet faktai – iškalbingi. Emocijomis kurstomas neišmanymas, atviras nenoras įsiklausyti į žinių ir proto kalbą vis dažniau ima viršų nelygioje kovoje su logiškais argumentais, pagaliau, su teise ir įstatymais.

Ryškus to pavyzdys – neseniai per LRT nuaidėjęs Edmundo Jakilaičio „Forumas“, skirtas referendumui dėl dvigubos pilietybės.

Pristatydamas savo laidą visuomenei, kažkada E.Jakilaitis rašė: „LRT forumas – vieta, kur diskutuojami būsimi svarbiausi krašto ekonomikai sprendimai, ieškomos jų alternatyvos, o galbūt ir priimami krašto ateitį lemsiantys sprendimai./…/ Auditorija studijoje – įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei profesūra, interesų grupių atstovai, kurie taip pat gali užduoti klausimus“.

Tačiau aptariamas forumas su žadamuoju bendra turėjo mažai: tema išties buvo aktuali, tačiau dalyvių sąstatas parinktas itin tendencingai, todėl apie pilnavertę diskusiją galima buvo tik pasvajoti. Iš šešių dalyvių penki vienareikšmiškai pasisakė „už“ dvigubą pilietybę, ir jų nuomonė įvairavo tik dėl kai kurių procedūrinių niuansų.

Nebuvo pakviestas nė vienas atstovas tos „interesų grupės“, kuri aiškiai ir nuosekliai pasisako „prieš“ dvigubos pilietybės statuso išplėtimą visiems, emigravusiems iš Lietuvos po 1991-jų metų ir priėmusiems kitos šalies pilietybę.

Ir buvo tik vienas juristas, Konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius, kuris mėgino stabdyti į referendumą šuoliuojančius raitelius, primindamas būtinybę atsižvelgti į valstybės saugumo poreikius ir į galimas pasekmes, kurios gali ištikti mūsų valstybę po neapgalvotų sprendimų… ir kurio tačiau nė vienas nesiklausė ir neišgirdo. 

Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Slaptai.lt nuotr.

O ką pamatė, ką išgirdome žiūrovai, klausytojai? Ogi tą, kad nė vienam iš penkių referendumo entuziastų taip ir neparūpo, kas bus su Lietuva, jei referendumas pritars stumiamai plačiai daugiapilietystei? Kaip gyvens tie Lietuvos piliečiai, kurie niekur neišvažiavo iš Lietuvos, išvažiavę pilietybės neatsisakė ar, pasiblaškę po pasaulį, visgi grįžo į gimtinę, į tą „prigimtinės“ pilietybės šalį. Gal, atvėrus pilietybės vartus to reikalaujantiems, „ištikimieji“ savo šalyje gali pasijusti dar nesaugesni?

Pagaliau, kaip jie, Lietuvos neišsižadantys piliečiai jausis, jei jų ištikimybė tautai, tėvų žemei ir pareigai bus nuvertinta iki paprasto popierėlio, kaišiojamo kiekvienam, kas jo užsimano daiktams kelionės krepšyje pridengti, kad nesudulkėtų?

Gal aš perdedu? Bet taip jau atsitiko, kad tik profesorius Sinkevičius argumentais galėjo pagrįsti poziciją, KODĖL pavojinga nuvertinti teisę ir garbę būti ir likti Lietuvos piliečiu. O likusieji penki laidos dalyviai net ir laidos vedėjo klausiami, taip ir nepajėgė suformuluoti, kodėl priimantiems kitos šalies pilietybę reikalinga dar ir Lietuvos pilietybė. Tik kartojo kaip užkeikimą, kad pilietybė – „prigimtinė“, ir kad niekas (? – J.L.) neturįs teisės jos atimti.

Lyg pilietybė būtų kažkas panašaus į uodegos rudimentą, su kuriuo gimstama, kuris šiaip lyg ir nereikalingas, ypač jau išlipus iš medžio, bet-o-vis dėlto-tačiau netekti gaila: o gal dar prireiks?

Deja, nebuvo suteikta galimybė pasisakyti antrai pusei, tiems, kuriems pilietybė anaiptol ne mistinė prigimtinė duotybė, o Konstitucijoje užtvirtintas susitarimas ir abipusis įsipareigojimas tarp valstybės ir jos piliečio, apibrėžiant pareigas ir teises, ir kuris netenka prasmės, turinio, jei valstybės nėra. Ar todėl, kad valstybė dar nesukurta, ar todėl, kad ją okupavo kita galybė, kita valstybė…

Niekais nuėjo ir laidos vedėjo pastangos ištraukti iš dvigubos pilietybės entuziastų atsakymą į klausimą, kaip jie įsivaizduoja dvigubas „dvigubo piliečio“ pareigas.

Susidarė įspūdis, kad laidos dalyviai nebesupranta žodžio „pareiga“ reikšmės, nes arba dangstėsi begaline emigrantų meile Lietuvai, kuri, netekus pilietybės, kažkodėl subliūkšta ir nuvysta, arba vapėjo kažką nerišliai apie galimą karinę tarnybą, arba kalbą nusukdavo į šalį ir skubindavosi išskaičiuoti teises, kuriomis praturtėtų dvigubos pilietybės turėtojai.

Ypač lengvabūdiškai, aplenkdama pareigas, tiesiai prie teisių šokinėjo Seimo narė liberalė A. Armonaitė, patvirtindama įtarimus, kad jos supratimo laukas apie piliečių teises ir įsipareigojimus yra smarkiai susiaurėjęs iki užkeikimų apie visų teisę į visas teises, be jokių pareigų.

Dar vienas šokis Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Beje, apie liepsningą meilę, kuri užgesta, netekus pilietybės… Kuo skiriasi šiandieniniai emigrantai nuo anų, taip vadinamųjų dipukų ar nuo tūkstančių tremtinių, nuo politinių kalinių, partizanų, kuriems pilietybės problema, pilietybės ir net pačios valstybės praradimas netrukdė mylėti Lietuvą ir realiai aukotis vardan jos, ne vien kalbėti apie meilę?

Atsakysiu: skiriasi supratimo, akiračio, kultūros skurdumu.

Šiandieniniams emigrantams Lietuva, sprendžiant iš jų pagieža persunktų atsiliepimų, – tai jos valdžia, ne visada protinga, ne visada dora, betgi kurią išrinko arba tie patys emigruojantieji, arba jų tėvai, giminės, kaimynai… O ne Lietuvos upės ir ežerai, pievos, miškai ir piliakalniai, ne nuostabi, tūkstantmečius savyje išsaugojusi kalba, sudėtinga, dramatiška istorija ir tai nykstanti, tai vėl atgyjanti tauta… Todėl, reikalaudami palikti jiems pilietybę, emigrantai sąmoningai ar nesąmoningai suveda sąskaitas su valdžia, kuri „nesukūrė“ jiems Lietuvoje pakenčiamo gyvenimo.

Apakinti savojo egoizmo ir ne mažiau egoistiškų liberalų ir visokio plauko liberaliuojančių politikų paskatų iš emigrantų problemų užsidirbti politinį kapitalą būsimiems rinkimams, šitie mūsų tautiečiai net nemėgina atsakyti į klausimą: o kas pasikeitė Lietuvoje ir ją supančiame pasaulyje, kad reikėtų ar vertėtų radikaliai keisti pilietybės įstatymą? Juk visi žinome (o laidoje tai kukliai mėgino priminti profesorius V. Sinkevičius), kad šitoks griežtas (beje, ne griežtesnis, nei JAV) pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgiant į jaunai valstybei labai nepalankias geopolitines ir ekonomines sąlygas, o paprasčiau kalbant – į artimesnių ir tolimesnių kaimynų agresyvumą ir gobšumą.

Tie kaimynai kur nors dingo? O gal rusai nebesvajoja atstatyti imperijos? Gal lenkai atsiprašė už visais atžvilgiais amoralią Želigovskio akciją? Gal radikalieji žydai nebevadina lietuvių žydšaudžių tauta, gal apsižiūrėjo, jog pirmieji kruvinąją sąskaitą, įsiteikdami okupantui ir išduodami mirčiai savo kaimynus (prisiminkime Rainius…), atidarė būtent žydai, o ne lietuviai? 

Šokis aukštyn galva. Slaptai.lt nuotr.

Deja. Pasikeitė tik pačių lietuvių statistika: jų vis mažėja Lietuvoje ir vis daugėja kituose kraštuose. Ir dėl to reikia keisti Konstituciją? Reikia dar labiau komplikuoti ir taip jau komplikuotą lietuvių gyvenimą Lietuvoje?

Atsiprašau emigrantų, kad aš nelieju ašarų dėl jūsų problemų, kurių tikriausiai irgi netrūksta. Bet juk ne aš, o jūs patys renkatės savo kelią su visomis jo problemomis.

O aš galvoju apie Lietuvos lietuvius ir jų lūkesčius todėl, kad turime valdžią, kuri mūsų, Lietuvos lietuvių, lūkesčius nuolat išduoda. Tai – vardan draugystės su lenkais ir Lenkija, tai dėl, matyt, realiai prigimtinio vasališko instinkto, verčiančio žūt būt įtikti ponams iš Briuselio, tai, pagaliau, vardan parodomosios, dirbtinės  piliečių skaičiaus statistikos, kad aplinkinės šalys nesijuoktų iš valdžios, nuo kurios svetur masiškai neša muilą jos piliečiai… Ir vis – mūsų, Lietuvos lietuvių sąskaita.

Filosofas nerimastauja dėl to, kad, jo nuomone, „laisvo mąstymo laikas Lietuvoje baigėsi“ (A. Jokubaitis). O mane, kaip ir kiekvieną Eurovizijos dar neužtrankytais smegenimis lietuvį, kankina nuojauta, kad Lietuvoje baigiasi mąstymas kaip reiškinys.

Tai, deja, neišvengiama, nes sovietinė biurokratų, tarnautojų, specialistų ir specialistėlių karta į laisvą Lietuvą įžengė įtikinta, jog savarankiškai mąstyti pavojinga, o reformuota dabartinė mokykla jau išleido ne vieną kartą abiturientų, išdresiruotų vien  spėlioti atsakymus į  testų klausimus. Savarankiškas, kritiškas mąstymas, sprendžiant iš to, kaip ujamas profesorius Vytautas Radžvilas, laikomas nebe siektina dorybe, o trukdžiu globalios Lietuvos statybai. Todėl turim tai, ką matom, susidūrę su emigrantų siekiu atsisakant Lietuvos, neprarasti jos pilietybės: ant instinktų išvešėjęs emocijų okeanas ir vos apčiuopiami sveiko proto rudimentai.

Kas nusvers? Egoizmas – instinktas. Kaip, beje, ir savisauga. Kartais – netgi stipresni už protą…

Rinksis tauta: išlikti Lietuvoje ar ištirpti globaliame pasaulyje.

2018.05.21; 02:30

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10