Rusijoje inauguruoti du nauji atominiai ledlaužiai. EPA-ELTA nuotr.
Sankt Peterburgas, lapkričio 22 d. (ELTA). Rusijoje antradienį inauguruoti du nauji atominiai ledlaužiai, plaukiosiantys Arkties regiono vakaruose, praneša agentūra „Reuters“.
Ceremonijoje Sankt Peterburge vaizdo ryšiu dalyvavęs prezidentas Vladimiras Putinas tikino, kad šie laivai šaliai turi strateginę reikšmę. „Abiejų šių ledlaužių inauguracija yra dalis serijinio projekto bei didelio masto sisteminio darbo atnaujinti mūsų ledlaužių flotilę bei sustiprinti Rusijos, kaip Arkties galios, poziciją“, – pareiškė V. Putinas.
Arkties regionas pastaruoju metu dėl klimato kaitos įgijo didesnę strateginę reikšmę, nes dėl ledynų tirpsmo ten atsirado naujų laivybos kelių. Rusijai priklausančioje Arkties regiono dalyje slypi didžiuliai naftos ir dujų telkiniai.
Naujiesiems ledlaužiams duoti vardai „Uralas“ ir „Jakutija“. Pastarasis laivas yra 173,3 metrų ilgio ir gali pralaužti iki 3 metrų storio ledą. Jis darbą turėtų pradėti 2024 m., o „Uralas“ išplauks jau gruodį. Pasak V. Putino, šiuo metu statomas dar vienas atominis ledlaužis, kuris bus 209 metrų ilgio ir galės prasiveržti pro 4 metrų storio ledą. Jo statybą planuojama užbaigti 2027-aisiais.
Rusijos prezidentas tvirtino, kad tokie laivai šaliai reikalingi „norint atlikti Arkties tyrinėjimus“, taip pat „siekiant užtikrinti saugią ir tvarią laivybą šiame regione“. „Šio labai svarbaus transporto koridoriaus plėtra leis Rusijai išnaudoti savo eksporto potencialą ir sukurti efektyvius logistikos kelius į, be kita ko, Pietryčių Aziją“, – kalbėjo V. Putinas.
1999 m. į valdžią atėjęs V. Putinas jau kurį laiką tyliai stiprina Rusijos buvimą Arkties regione. Nuo 2005 m. Maskva savo regiono dalyje atidarė dešimtis sovietmečio laikų karinių bazių, modernizavo savo karinį jūrų laivyną ir sukūrė hipergarsines raketas, galinčias apeiti JAV daviklius ir gynybos sistemas. Arkties regiono ekspertų vertinimu, Vakarams prireiktų mažiausiai 10 metų, norint pasivyti tenykštį Rusijos karinio buvimo lygį.
Minint pirmojo Lietuvos gyventojų trėmimo 80-etį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fundamentalią 608 psl. knygą „Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija. 1941 m.“. Tai antroji serijos „Didžiosios tremtys“ knyga: 2018 m. išleista pirmoji knyga buvo skirta tremtims į Buriatiją.
1941 m. birželio 14–18 d. iš Lietuvos į Altajaus krašto stepes ir kalnus ištremti 7278 žmonės, beveik pusė jų – 3217 – vaikai ir paaugliai. 1942 m. vasarą 2850 tremtinių iš Altajaus perkelti į Jakutiją, daugelis atsidūrė Lenos ir Janos upių deltose, Laptevų jūros pakrantėse – tolimiausiose ir atšiauriausiose tremties vietose.
Daugiausia buvo ištremta iš Kauno (1024 asmenys), Šiaulių (878), Rokiškio (618), Utenos (542) apskričių. Tarp 1941 m. ištremtų į Altajaus kraštą 5767 lietuviai (79,2 proc.), 945 žydai (12,9 proc.), 368 lenkai (5 proc.), 88 rusai, 8 vokiečiai, 2 baltarusiai, 76 asmenų tautybė nežinoma. Daugiausiai ištremta valstiečių – 1189, 405 mokytojai, 305 tarnautojai, 88 darbininkai, 76 kriminalinės ir pasienio policijos pareigūnai, 57 gydytojai ir kiti medicinos darbuotojai, 49 studentai, 43 amatininkai, 42 prekybininkai, 30 dvarininkų, po 10 karininkų, miškininkų, teisininkų, pašto tarnautojų ir menininkų, 8 agronomai, 6 dvasininkai (2 Romos katalikų kunigai, 4 rabinai), 6 inžinieriai, 5 žurnalistai, 2 geležinkelio tarnautojai ir veterinarai.
Didžiosios tremtys. Altajus ir Jakutija
1941 m. birželio trėmimas buvo daugiausia gyvybių nusinešusi Lietuvos gyventojų deportacija. Iš 12 tūkst. ištremtų žmonių tremties vietose žuvo daugiau nei 2,1 tūkst., apie 4 tūkst. žmonių likimas nežinomas.
Knygoje aprašyta daugiau kaip 200 nustatytų Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų, tremtinių kapinių Altajaus krašte ir Jakutijoje. Gausiai naudojami pirmą kartą publikuoti tremtinių ir politinių kalinių liudijimai, autentiškos tremtinių ir ekspedicijų į buvusias tremties vietas dalyvių nuotraukos, pateikiami tremtyje, lageriuose ir kalėjimuose Altajaus krašte bei Jakutijoje žuvusių Lietuvos gyventojų sąrašai. Knygos sudarytojas – LGGRTC istorikas Benas Navakauskas, knygos kaina 15 Eur, ją galima įsigyti LGGRTC elektroniniame knygynėlyje.
Keletas knygoje spausdinamų tremtinių prisiminimų:
„Tai buvo 1942 m. rugpjūčio pabaiga, pavakarys. Pradėjo snigti. Laukas. Baisus vėjas. Pakrantėje truputis plytų, lentų ir tuščių statinių silkei. Mama pavertė ant šono dvi statines, į vieną įkišo brolį, į kitą mane, o pati apsisupusi škurliais, susiėmusi galvą balsu verkė. Mudviem buvo labai baisu, bet nei vienas neaimanavom, tik išsigandę žiūrėjom į mamytę ir ją raminom. Taip praėjo pirmoji naktis Bykov Myse. […] Žiemą – poliarinė naktis. Įsimerkę siūlą į žuvies taukus apsišviesdavom, bet kiek tada būdavo suodžių, koks blogas jurtoje oras. Čia esu bejėgė viską aprašyti, vis tiek bus labai sunku suprasti kitiems, kaip žmogus gali tiek iškentėti, kaip gali taip gyventi. […] Žmonės apsiskarmalavę, alkani, purvini, baisūs. Prasidėjo ligos, mirtys. Išmirė pirmiausia vaikai, vyrai, išmirė tiesiog šeimomis. Čia niekas neaugo, 7 metus nematėm nei bulvės, nei morkos, nei kopūsto. Atrodo keista, bet taip buvo.“ (Aldona Trečiokaitė-Gedvilienė)
Didžiosios tremtys
„Po mėnesio atvažiavimo sudarė ir vaikų brigadą, tai ir aš pradėjau dirbti, nors mano kojų blauzdos – vienos žaizdos. Iš žaizdų sunkiasi skystis, kuris džiūsta, limpa prie kelnių, pasiūtų iš maišų, trina man odą ir žaizdas. Niekam nesakau, lyg gėda skųstis. Dirbam prie lentų nešiojimo nuo pakrantės į mūsų gyvenvietę ant kalnelio. Nešiojame ir duris, kitas statybines medžiagas. Kai pakyla pūga, mes užsislepiam kur nors į užuovėją, pritupiam ir dainuojam.“ (Danutė Adelė Markevičiūtė)
„Mes karo nematėm, jutome badą, ligas, šaltį ir beprasmį gyvenimą nuo pasaulio atskirtose salose, kur du mėnesius nematydavome saulės, o vasarą nebūdavo nakties. Tremtinių nepalikdavo mintis grįžti į Tėviškę, išsivaduoti iš poliarinių naktų. Naktimis gulint ant gultų ledo vaikus kankino įvairios mintys. Pabandyk miegoti, kai norisi valgyti, o tamsoj tenka gulėti 12−14 valandų, kai už sienų 40−50 laipsnių šalčio ir siaučia pūga.“ (dr. Jonas Rytis Puodžius).
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Rusijos miškų tarnyba pranešė, kad, šeštadienio duomenimis, šalies šiaurės laukinėje gamtoje liepsnoja beveik trys šimtai miškų gaisrų, kuriuos bandoma suvaldyti ir sprogmenimis, ir debesų sėja.
Nuo sausio Sibire fiksuojami neįprastai šilti orai ir itin maža dirvožemio drėgmė prisidėjo prie praėjusių metų vasarą regioną siaubusių miškų gaisrų įsiliepsnojimo, šią savaitę sakė Europos Sąjungos klimato stebėsenos agentūra.
Nuo birželio Sibire ir kai kuriose Aliaskos dalyse daugėja ir intensyvėja miško gaisrai. Agentūra teigė, kad šį mėnesį į atmosferą išmesta didžiausia anglies dioksido mėnesinė norma – 59 mln. tonų – nuo duomenų rinkimo pradžios 2003 metais.
Rusijos miškų saugos tarnyba teigė bandanti suvaldyti 136 gaisrus, išsidėsčiusius didesniame nei 43 tūkst. hektarų plote. Tarnybos teigimu, gaisrininkai gaisrų suvaldymui naudoja sprogmenis ir tam, kad paskatintų lietų, debesis sėja sidabro jodidu.
Tačiau kitus 159 gaisrus imta laikyti pernelyg nutolusiais ir kainuosiančiais pernelyg daug lėšų. Anot tarnybos, šiuo metu tose vietovėse, kur buvo nutraukta ugniagesių veikla, liepsnoja 333 tūkst. hektarų plotas.
Šiuo metu liepsnojančios teritorijos plotas, lyginant su praėjusia savaite, yra mažesnis. Tarnyba tuomet skelbė, kad pleška 2 mln. hektarų plotas.
Nuo birželio vidurio Rusijos šiauriniame Sibiro regione ir už Šiaurės poliarinio rato ribų fiksuojami precedento neturintys karščio rekordai.
Rusijos orų tarnybos ekspertas Romanas Vilfandas sakė, kad šiaurės pusrutulyje padaugėjo debesis ir lietų išsklaidančių anticiklonų. Arktyje vasaromis saulė nenusileidžia už horizonto, o tai reiškia, kad saulės šviesa Žemės paviršių kaitina visą parą ir padidina gaisrų riziką, teigė jis.
Ketvirtadienį Rusijos orų tarnyba teigė, kad šiemet miškų gaisrai per tą patį laikotarpį kaip ir praėjusiais metais apėmė 9,6 proc. didesnį žemės plotą.
Naujos palydovų nuotraukos šeštadienį parodė, kad didžiausi gaisrai siautėja Rusijos retai apgyvendintame ir su Arkties vandenynu besiribojančiame Jakutijos regione.
Gelbėjimo tarnybos regione, kuriame temperatūros stulpeliai nenusileidžia žemiau nei 30 laipsnių Celsijaus, beveik visą šią savaitę bandė numalšinti netoli vienos naftos saugyklos siautėjusį gaisrą. Penktadienį jos paskelbė, kad nebeliko pavojaus apgyvendintoms vietovėms.
Regione liepos 2 dieną dėl miškų gaisrų buvo paskelbta nepaprastoji padėtis. Jakutijos gubernatorius teigė, kad gaisrus sukėlė „sausa perkūnija“.
Palydovų duomenis analizuojanti Rusijos „Greenpeace“ miškų programa šeštadienį teigė, kad nuo 2020 pradžios miškų gaisrai paveikė 9,26 mln. hektarų plotą, dydžiu aplenkiantį Portugaliją.
Netrukus Lietuvos knygynuose pasirodys nauja knyga „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu; Bausmė be nusikaltimo“. Joje spausdinamas Ingos Liutkevičienės, žinomos žurnalistės ir daugelio populiarių knygų autorės, didelis interviu su politiku Vyteniu Povilu Andriukaičiu, jo gyvenimo ir veiklos bendrakeleivių įspūdžiai ir vertinimai („Lietuviškas imunitetas“) bei politiko tėvo Alfonso Andriukaičio atsiminimai iš tremties („Bausmė be nusikaltimo“), spausdinami pirmą kartą.
Knygoje pateikiama daug nuotraukų, retų dokumentų, kitų šaltinių, grindžiančių teiginius. V. P. Andriukaičio apmąstymai ir vertinimai, dažnai kontroversiški ir raiškūs, knygos visumoje iškyla kartu su dramatišku šeimos ir giminės likimu sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Seimo nariui Vyteniui Povilui Andriukaičiui teko atsakyti ir į nepatogius knygos autorės klausimus.
