Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmą kartą po rinkimų (liepos 21 d.) Ukrainos Parlamentas – Aukščiausioji Rada (AT) susirinks posėdžiui rugpjūčio 29 d. Tą dieną 450 deputatų priims priesaiką.

Pirmą kartą Ukrainos istorijoje Ukrainos Parlamente bus vienpartinė dauguma, daugiau kaip pusę vietų jame gavo prezidentinė Volodymyro Zelenskio partija „Liaudies tarnas“.  

Šalia jos į AR pateko dar keturios partijos – prorusiška „Opozicinė platforma/Už gyvenimą“, ekspremjerės Julijos Tymošenko „Tėvynė“ (Batkivščina), penktojo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos „Europinis solidarumas“ bei muzikanto  Sviatoslavo Vakarčiuko „Balsas“.

Susumavus daugiamandatėje ir vienmandatėse (jų – 200) apygardose gautus balsus vietos AR pasiskirstė taip:

Liaudies tarnas – 254,  Opozicinė platforma/Už gyvenimą – 43, Tėvynė – 26, Europinis solidarumas – 25, Balsas – 20

Oppozicins blokas – 6, Laisvė – 1, Savipagalba – 1, Vieningas centras – 1,  Baltoji cerkvė kartu – 1, save išsikėlę – 46

Liūdnas Lietuvai vaizdas

Vienintelė vienareikšmiškai už įstojimą į NATO ir ES yra Julija Tymošenko ir jos „Tėvynė“. Tai ji ne tik žodžiais, bet ir veiksmais įrodė būdama premjere, už tai buvo Kremliaus pasodinta į Ukrainos kalėjimą, ir tik kruvinas Euromaidanas ją išgelbėjo nuo kalėjimo „iki gyvos galvos“.

Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.

Visos kitos partijos, peržengusios rinkiminį barjerą daugiamandatėje apygardoje, arba neaiškios, arba prorusiškos.

Antroji pagal dydį Jurijaus Boiko, Viktoro Medvedčiuko, Vladimiro Putino kūmo, ir Vadimo Rabinovičiaus partija „Opozicinė platforma/Už gyvenimą“ pasisako už glaudžius santykius su Rusija. Eksprezidentas Petro Porošenko ir jo partija darbais įrodė, kad Ukraina jam mažų mažiausiai tik objektas asmeniškai praturtėti, ir vardan to jis pasiryžęs daug kam. Taip bent tvirtina seni jam opozicionieriai.

Svarbiausia, neaiški yra didžiausioji, valdančioji, prezidentinė partija. Apie Prezidentą, partijos narius, apie jų ryšius su oligarchais, tiek Ukrainos, tiek Kremliaus, žiniasklaidoje, komentaruose, jau dabar sklando visokiausi negražūs gandai.

Bet šiame straipsnyje – apie Prezidentą.

Štai š.m. rugpjūčio 12 d. kontraversiškoji senosios AR deputatė Tatjana Černovol per TV „Tiesiogiai“ pareiškė, kad ji kreipėsi į Valstybinio tyrimų biuro direktorių Romaną Trūbą su pareiškimu, kuriame išvardinti Prezidentui artimi asmenys – Prezidentūros vadovas Andrejus Bogdanas, jo pavaduotojas Ruslanas Riabošapka, Nacionalinio Saugumo ir Gynybos Tarybos sekretorius Aleksandras Daniliukas ir partijos „Liaudies tarnas“ lyderis Dmitrijus Razumkovas.

Pasak jos, šie asmenys pateko į Prezidento komandą per liūdnai pagarsėjusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus bendražygio Andrejaus Portnovo protekciją.

„Pareiškime aš išvardinau visą sąrašą A. Portnovo teisininkų, kurie dirbo jo firmoje, o taip pat tuos, kurie dirbo jo padėjėjais, kai jis buvo AR deputatas. Jie pervedinėjo milijonines lėšas V. Zelenskio rinkiminei kampanijai. Už tai A. Portnovas gavo galimybę ir A. Zelenskio įsipareigojimą skirti jo žmones į aukščiausias pareigybes“, – pareiškė T. Černovol.

https://antikor.com.ua/articles/321134-chernovol_nazvala_ljudej_portnova_v_komande_prezidenta

Pagrįsti jos kaltinimai finansiniais nusikaltimais išvardintų  asmenų atžvilgiu, ar ne, – kitas klausimas.

Viktoras Janukovyčius (dešinėje) su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu

Tačiau, iš tiesų, paskaičius Andrejaus Portnovo vikipedinę biografiją, susidaro, švelniai tariant,  vienareikšmis Kremliaus įtakos agento vaizdas.

2010 m. balandžio 2 d. jis tapo Viktoro Janukovičiaus Prezidento administracijos vadovo pavaduotoju ir Vyriausiosios valdybos teismų reformos ir teismų sistemos klausimams joje vadovu, o po metų – ir Viktoro Janukovičiaus patarėju.

Mažai kas Ukrainoje abejoja, kad ekspremjerės Julijos Tymošenkos įkalinimas – ir jo rankų darbas.

Po kruvinojo Euromaidano pergalės 2014 m. vasarį jis gavo bėgti į Rusiją, kaip ir jo šefas.

Krymo krizės metu dalyvavo ruošiant separatistinės Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 2014 m. kovo 3 d. Pareiškimą dėl visiškos Krymo autonomijos, po kurio sekė valdžios Kryme perėjimas į Rusijos kariuomenės rankas ir Krymo aneksija.

Paroda Vilniuje, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014 metų gegužės 25 d. Rusijos Federalinė migracijos tarnyba leido jam laikinai apsigyventi Rusijoje.

Prieš tai, kovo mėnesį, Europos Sąjunga ir Kanada paskelbė  įvedančios jam finansines sankcijas.

Į Ukrainą sugrįžo tik 2019 metų gegužės 19 d., kai po pirmojo Prezidento rinkimų turo jau buvo aišku, kad po antrojo Prezidentu taps Volodymyras Zelenskis.

Paskaičius gandus apie Ukrainos Prezidentūros vadovą Andrejų Bogdaną susidaro vaizdas ne ką geresnis (Ukrainoje, kurią ilgai „šefavau“ Seime, gandai dažnai ilgainiui būdavo tikresni už Ukrainos oligarchų nuperkamus „žurnalistinius tyrimus“).

Bet tai čia mano paties samprotavimai. 

O štai ką neseniai, š.m. liepos 17 d., parašė Jurijus Švecas straipsnyje „Rusijos specialiosios tarnybos smogė mirtiną smūgį Ukrainai“.

Bet prieš tai – trupinėlis apie jį patį.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Jurijus Švecas mokėsi kartu su Vladimiru Putinu KGB „aukštojoje mokykloje“, po baigimo dvejus metus „dirbo“ JAV po priedanga (svetima pavarde). 1987 m. sugrąžintas į SSRS. 1993 m. pateko į vieną Pabaltijo valstybę ir joje gavo JAV vizą. Nuo 1994 metų gyvena JAV ir rašo prisiminimus bei analitinius straipsnius.

Dabartinėje V. Putino žiniasklaidoje jis vadinamas Tėvynės išdaviku.

Šis J. Šveco straipsnis skirtas Ukrainos saugumo tarnybos (UST) tragedijai.

https://www.obozrevatel.com/crime/spetssluzhbyi-rossii-nanesli-smertelnyij-udar-po-ukraine.htm 

„2014-tųjų vasarį po Viktoro Janukovičiaus pabėgimo į Rusiją išaiškėjo, kad jo prezidentavimo metu kompiuterinis UST centras buvo pajungtas visiškai, tiesioginei ir griežtai Rusijos FST kontrolei. Šiame centre dirbo etatiniai Rusijos specialiųjų tarnybų  darbuotojai, o UST karininkai tenai net nebuvo įleidžiami.

Rezultatas toks, kad visa UST duomenų bazė su informacija apie etatinę sudėtį, agentūrinį aparatą ir duomenis apie bendradarbius, dirbančius gilioje priedangoje, buvo išsiurbta, kaip dulkių siurbliu, į Maskvą.  

Tai buvo katastrofa, kuri taikos metu, turbūt, neturi analogų pasaulio specialiųjų tarnybų istorijoje“, – rašo autorius ir tęsia:

„Užvaldžiusios kompiuterinį UST centrą, RF spec. tarnybos smogė mirtiną smūgį, po kurio UST daugiau nebegalėjo normaliai funkcionuoti….Kur kas baisiau, kad UST agentūrinis aparatas dabar gali pavirsti (greičiausiai, jau virsta) FST agentūriniu tinklu…“.

Ukrainos saugumo SBU ženklas

Toliau autorius daro istorinę ekskursiją per visų Ukrainos prezidentų laikotarpį ir daro išvadą, kad visais laikais UST buvo vienaip ar kitaip Kremliaus kontroliuojama ir vysto mintį, kad išaiškėjus realiai situacijai po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo reikėjo UST kurti iš naujo, „nuo švaraus lapo“. Bet tai, jo nuomone, iki šiol nebuvo padaryta.

Straipsnio pabaigoje Jurijus Švecas rašo, kad pas jį „dar rusena viltis, kad naujasis Prezidentas turi sveikų savarankiško žmogaus ambicijų. Ne pilvą prikimšti iki žarnų persivertimo, o įeiti į istoriją, kaip pagrindų klestinčiai valstybei įtvirtintoju“.

Iš Jurijaus Šveco analitinio mąstymo teiginių sektų, kad tai mažai įtikėtina. 

Bet visko būta pasaulio žvalgybų ir kontržvalgybų istorijoje. Ir jis, o ne aš, čia – specialistas.

Visai gali būti, kad Ukrainos prezidentas yra stipriau „sukabintas“ su JAV specialiosiomis tarnybomis, negu su Vladimiro Putino.

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kaip jau minėjau, vienintelei Ukrainos politinei partijai, vienareikšmiškai pasisakančiai už Ukrainos įstojimą į NATO ir ES, atiteko Aukščiausiojoje Radoje tik 26 vietos iš 450. Nežiūrint į tai, JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris iškart po rinkimų surado reikalą susitikti su ekspremjere Julija Tymošenko ir jos partiečiais.

https://ba.org.ua/yuliya-timoshenko-zustrilasya-zi-specialnim-predstavnikom-derzhdepu-ssha-po-ukra%d1%97ni-kurtom-volkerom/

Gal apie tai ir buvo kalbėta „tet a tet“ su pačia Julija? Bet, gal.

Šis mano straipsnis, tiesą sakant, skirtas tiems Lietuvos politikams, kurie Lietuvos ir Ukrainos istorinės draugystės pagrindu skelbia paramą dabartinei Ukrainos valdžiai, galvodami, kad tai parama Ukrainai.

Siūlyčiau mūsų VSD ir panašioms mūsų tarnyboms įspėti tuos politikus apie galimus jų laukiamus pavojus sąlyčiuose su Ukrainos valdžia ir net su Ukrainos diaspora.

2019.08.14; 06:30

Kijevo Obolonės rajono teismas pripažino buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių kaltu dėl valstybės išdavimo ir kėsinimosi į šalies teritorijos vientisumą. Jam skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė, paskelbė teisėjas.

Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius (dešinėje) su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu

„Nors kaltinamasis nepripažįsta savo kaltės, teismas, išklausęs liudytojų parodymus, susipažinęs su ekspertų išvadomis, dokumentais ir daiktiniais įrodymais, įvertinęs kaltinimo ir gynybos argumentus, mano, kad jo kaltė dėl padarytų nusikaltimų reikiamai įrodyta“, – konstatavo teisėjai.

Teisėjai jį pripažino kaltu dėl valstybės išdavimo, bendrininkavimo kariaujant agresyvų karą prieš Ukrainą ir kėsinantis į jos teritorijos vientisumą, pareikalavusio žmonių aukų.

Vienas iš svarbiausių įrodymų byloje yra V. Janukovyčiaus kreipimasis į Rusijos valdžią 2014 metų kovo 1 d., kuriame prašoma įvesti kariuomenę į Ukrainą. Kaip pareiškė Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, V. Janukovyčius, „būdamas Rusijos teritorijoje, 2014 metų kovą parašė laišką Rusijos prezidentui ir paragino jį įvesti į Ukrainą okupacinę kariuomenę“.

Buvęs Ukrainos prezidentas ir jo gynyba neigia pateiktus kaltinimus. V. Janukovyčius tvirtina nesiuntęs Rusijos valdžiai laiško su raginimu įvesti kariuomenę. 

Pasak advokatų, V. Janukovyčius norėjo dalyvauti teisme, bet būgštavo dėl savo saugumo.

V. Janukovyčius 2014 metais pabėgo į Rusiją, kur jam buvo suteiktas prieglobstis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.25; 06:25

Švonderiai

Švonderis – talentingo Rusijos režisieriaus Vladimiro Bortko sukurto filmo „Šuns širdis“ pagal kijeviečio Michailo Bulgakovo to paties pavadinimo romaną personažas, kurį perprasti negalėtų, o gal ir nenorėtų, nei britas nei prancūzas. Bet ukrainiečiui ir lietuviui viskas aišku.

Po Lenino gaujos perversmo Sankt Peterburge Rusiją pradėjo valdyti švonderiai.

Rusijos imperijos carų ir jų giminių aplinkoje jų iki tol niekada nebuvo, atvirkščiai, jų teisės imperijoje buvo suvaržytos.

Continue reading „Branduolinė švonderių „self-made men“ valstybė ir Ukraina“