Japonijos parlamentarai. EPA-ELTA nuotr.
Japonijos valdančiosios ir opozicinės partijos antradienį susitarė 20 proc. sumažinti abejų parlamento rūmų deputatų algas solidarizuojantis su šalies gyventojais, kurių pajamos mažėja dėl naujojo koronaviruso plitimo. Ši priemonė galios metus, praneša naujienų agentūra „Kyodo“.
Po partijų konsultacijų atitinkamas įstatymo projektas bus operatyviai pateiktas tvirtinti parlamentui.
Parlamentarai kas mėnesį gauna po 1 mln. 294 tūkst. jenų (10,98 tūkst. eurų). Lėšos, sutaupytos sumažinus jų algas, bus skirtos kompensacijoms ir išmokoms šalies gyventojams, patiriantiems nuostolių dėl įvairių apribojimų, susijusių su infekcijos plitimu. Japonijoje analogiškų priemonių jau buvo imtasi 2011 metais, kai Honšiū salos šiaurės rytai smarkiai nukentėjo nuo cunamio ir avarijos Fukušimos atominėje elektrinėje.
Tokijuje ir dar šešiose šalies prefektūrose nuo balandžio 8 d. galioja nepaprastosios padėties režimas. Šioje zonoje uždaryta daugelis pramogų centrų, barų, kitų žmonių susitelkimo vietų. Jų sąrašus nustato prefektūrų gubernatoriai, ir nepaprastosios padėties sąlygos skiriasi priklausomai nuo regiono. Valdžia primygtinai ragina gyventojus neiti iš namų be didelės būtinybės, bet leidimų sistema ir kiti griežti apribojimai kol kas neįvedami.
Japonijoje iki šiol patvirtinti daugiau kaip 8,4 tūkst. užsikrėtimo koronavirusu atvejų, įskaitant 712 lainerio „Diamond Princess“ keleivių ir įgulos narių. 158 infekuotieji mirė.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugumą pasaulio šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija. Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė beveik 2 milijonai žmonių, apie 120 tūkstančių infekuotųjų mirė.
Japonijos ministras pirmininkas Shinzas Abė pirmą kartą užsiminė apie vasaros olimpinių žaidynių atidėjimą dėl koronakrizės. Parlamente Tokijuje jis pareiškė, kad to reikėtų tikėtis. Tačiau Sh. Abė pabrėžė, kad apie žaidynių atšaukimą negali būti kalbos.
„Sunku surengti žaidynes šiomis aplinkybėmis, mes turime spręsti dėl atidėjimo, nes atletų sveikata yra didžiausias prioritetas“, – kalbėjo Sh. Abė. Tačiau galutinį sprendimą esą turi priimti Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC).
IOC ketina per keturias savaites apsispręsti dėl galimo Tokijo olimpinių žaidynių atidėjimo. Komitetas šį terminą nustatė sekmadienį po vykdomojo komiteto telefoninės konferencijos, tačiau kartu atmetė galimybę visiškai atšaukti sporto renginį.
Svarstoma, kad liepos 24-rugpjūčio 9 dienomis turinčios vykti vasaros olimpinės žaidynės galėtų būtu nukeltos į rudenį, į 2021 metų vasarą ar net į 2022-uosius. Labiausiai tikėtinas žaidynių atidėjimas metams.
Olimpinių žaidynių atidėjimas būtų istorinis sprendimas. Tuo tarpu jų atšaukimo praeityje jau būta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.
Nors Japonija gerai susidorojo su virusu, tačiau pandemija pasaulio mastu plinta vis labiau. Todėl organizuoti sporto renginį su 11 000 atletų, tūkstančiais žiūrovų, aptarnaujančio personalo ir žurnalistų, anot stebėtojų, būtų neatsakinga.
Japonijoje 2019 metais savižudybių skaičius sumažėjo iki rekordinių žemumų, penktadienį paskelbė šalies vyriausybė.
127 mln. gyventojų turinčioje Japonijoje savižudybių rodikliai yra vieni aukščiausių pasaulyje. Remiantis preliminariais Sveikatos apsaugos ministerijos paskelbtais duomenimis, 2019 metais šalyje nusižudė 19 959 žmonės, tai – 4,2 proc. sumažėjimas. 70 proc. jų buvo vyrai.
Galutiniai praėjusių metų duomenys bus paskelbti kovą, ir skaičiai, tikėtina, bus šiek tiek didesni, nes policija dar turi patvirtinti, ar paskutiniais praėjusių metų mėnesiais užregistruotos mirtys įvyko dėl savižudybės. Tačiau pareigūnai teigia, kad galutinis skaičius vis tiek turi išlikti rekordiškai žemas.
Kaip nurodo agentūra „Reuters“, pernai Japonijoje savižudybių skaičius buvo mažiausias per daugiau kaip 40 metų. 2019-aisiais pirmą kartą nuo 1978 metų, kai Japonijoje pradėti rinkti tokie duomenys, užfiksuota mažiau nei 20 tūkst. savižudybių.
Savižudybių skaičius šalyje aukštumas pasiekė 2003 metais – šalyje nusižudė 34 427 žmonės, o 2004-2011 savižudybių skaičius per metus vis dar buvo didesnis nei 30 tūkst., tačiau nuo 2011-ųjų pradėjo mažėti.
Japonijos premjeras Shinzo Abe ketvirtadienį pristatė 13 trln. jenų (apie 108 mlrd. eurų) investicijų priemones, kurios padės trečiai didžiausiai pasaulio ekonomikai atsigauti po neseniai ištikusių gamtos stichijų.
Investicijų paketu taip pat siekiama padėti šalies gyventojams ištverti praeitą mėnesį padidintus mokesčius ir išgyventi galimą ekonomikos nuosmukį po 2020 m. Tokijo olimpinių žaidynių bumo.
„Įgyvendinsime ryžtingas fiskalinės politikos priemones, kurių dydis siekia 13 trln jenų. Parengėme galingą priemonių paketą“, – paskelbė premjeras Sh. Abe.
Visuomeninio transliuotojo NHK ir kitų žiniasklaidos priemonių duomenimis, šį paketą vėliau ketvirtadienį Vyriausybė priims per posėdį, o iš viso investicijos sieks 26 trln. jenų – dar 13 trilijonų prisidės privatus sektorius.
Pagal planą, vyriausybė skirs apie 6 trln. jenų viešosioms investicijoms po keleto gamtos katastrofų – įskaitant keliasdešimt žmonių pražudžiusį taifūną Hagibis – kurios padarė didžiulės žalos šalies infrastruktūrai.
Japonijos ekonomika šiemet augo, daugiausia dėl kylančios paklausos prieš kitąmet liepą vyksiančias olimpines žaidynes. Kai kurie analitikai įspėja, kad Japonijos ekonomika smuks po šio didžiulio sporto renginio.
Paketu taip pat siekiama sumažinti poveikį, kurį gyventojai patiria dėl vartojimo mokesčio padidinimo nuo 8 iki 10 proc. Taip pat bus padedama šalies įmonėms pasirengti galimai pasaulinei ekonomikos krizei dėl JAV–Kinijos prekybos ginčų.
Tokijo akcijų indeksai šoktelėjo po šių naujienų.
„Ypač dėl šio paketo naudos gaus paveiktų įmonių, pavyzdžiui, statybos sektoriuje, akcijos“, – naujienų agentūrai AFP sakė „IwaiCosmo Securities“ brokeris Toshikazu Horiuchi.
Savo ruožtu Japonijos tyrimų instituto ekonomistas Yusuke Shimoda įspėjo, kad šio paketo poveikis gali būti ribotas.
„Paketas padės su infrastruktūra susijusioms įmonės, bet mažai tikėtina, kad padės iš esmės reformuoti lėtai augančią šalies ekonomiką“, – sakė Y. Shimoda.
Vyriausybė taip pat ketina skatinti žemės ūkio produkcijos eksportą, kitąmet įsigaliojant dvišaliam JAV ir Japonijos prekybos susitarimui, skelbė „Kyodo News“.
Be to, Japonijos valdžia taip pat padės vidutinio amžiaus žmonėms, kuriems dėl ekonomikos sulėtėjimo nepavyksta susirasti darbo, įsilieti į darbo rinką.
Reda Budvilaitienė Egzotiškoji Japonija turi daugybę tik jai būdingų bruožų, galinčių įkvėpti ir žavėti. Vienas jų – tai fenomenali šios šalies kultūra ir greta jos sekanti mada. Jei lankysite šią rytų stebuklu vadinamą valstybę ir jums nusišypsos sėkmė bent akies krašteliu pamatyti vietinių šventę arba, dar geriau, – joje dalyvauti, įspūdį neabejotinai paliks ne tik tradicijos, bet ir aprangos kodas.
Šventės, kuriose sutiksite išskirtiniu kostiumu pasipuošusius vietinius
Tarp labiausiai Japonijoje švenčiamų dienų galima išskirti kelias reikšmingas progas: „Shogatu“ arba Naujieji metai, „Setsubun“ arba Metų laikų kaitos šventė, Valstybės įkūrimo bei Imperatoriaus gimtadienis ir Gyvenimo brandos šventė. Visas jas vienija ne tik noras smagiai praleisti laiką, bet ir deramai pasipuošti. Nustebsite, tačiau šių švenčių metu vis dar įprasta atiduoti duoklę tradicijoms ir dėvėti tautinius kostiumus.
Japonijoje ši garbė atitenka kultūros simboliu tituluojamam kimono. Chalatą tūlam europiečiui menantis apdaras šalyje vis dar užima itin svarbią reikšmę. Suvystydami save į įvairiausiais raštais nusagstytą audinį, kurį puošia krentančios ilgos rankovės, o liemenį suveržia platus, įspūdingas diržas, vadinamas Obi, moterys ir vyrai (taip, kimono dėvi ir vyrai!) itin stipriai išreiškia dėmesį ir atsidavimą šalies papročiams.
Tradicinės apeigos, festivaliai, universiteto baigimas, vestuvės ar laidotuvės – tai taip pat tos progos, kurios vietiniams sufleruoja, jog laikas traukti kimono. Tiesa, šiais laikais galima sutikti įvairiausių šio rūbo interpretacijų, skirtingų audinių ir pasiuvimo technikų, tačiau klasikiniai kimono dažnai vis dar perduodami iš kartos į kartą, o puoštis jais ypatingomis dienomis – tai tarsi dar viena atskira šventė.
Rūbo specifika, išduodanti asmenines paslaptis
Kaip pasakoja tekančios saulės šalį lankiusi mados namų „Reda Couture” įkūrėja ir dizainerė Reda Budvilaitienė, viešnagės Japonijoje metu ji nesyk matė skirtingus kimono vilkinčias vietines.
„Šis rūbas tarsi kalba – matant jį vilkintį žmogų, supranti, kad jis mini šį tą ypatingo, kad jam šiandien šventė. Kimono savaime yra atskiras mokslas ir filosofija. Šiai dienai jų galima sutikti nuo itin prašmatnių iki paprastesnių, skirtų kasdienai. Kimono apdarui didelę reikšmę turi ir jį puošiantys ornamentai, raštai, spalvos ir kitos detalės, be to, didelis vaidmuo atitenka diržui Obi. Dažnai moterys, norėdamos atsinaujinti, prie to paties kimono derina vis naują Obi, kuris savaime sukuria kitokį įvaizdį. Čia panašu į europietes, kurios prie suknelių derina naujus aksesuarus, o Japonijoje šią misiją atlieka išskirtinis juosmens diržas“. Tradicinis japonų drabužis – kimono
R. Budvilaitienė pasakoja, jog, pavyzdžiui, laidotuvių dieną svečias puošiasi santūriu, juodos spalvos kimono, o šalia derinami karoliukai – rožinis. Vestuvių dieną, anot drabužių kūrėjos, tradicijas išpažįstančios jaunosios renkasi reifuku – kimono su ilgu, kone žemę siekiančiu šleifu ir specifinės formos baltą galvos apdangalą cuno-kakusi. Istorija byloja, jog pastarasis turi slėpti būsimosios žmonos „pavydo ragus“, kurių nedera matyti nei jaunikiui, nei jo giminaičiams. Kita subtilybė, kurią išskiria R. Budvilaitienė, tai kimono rankovės – šventės metu pamatę nukarusiomis rankovėmis kimono pasipuošusią merginą turėtumėte žinoti, jog ji netekėjusi, o štai ištekėjusių japonių kimono rankovės būna įprasto ilgio.
Ne visi tradiciniai rūbai – kimono
Lankantis Japonijoje, galima sutikti daugybę moterų, pasipuošusių tradiciniais rūbais. Tačiau dizainerė R. Budvilaitienė sako, kad ne visi į kimono menantys rūbai iš tiesų yra vadinami kimono, tačiau tik kultūrą gerai išmanantis žmogus gali atskirti esmines detales.
Japonų būgnininkai Vilniuje.. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Pavyzdžiui, arbatos ceremonijos ar vietinio vakarėlio metu, japonė gali puoštis Iro-muji kostiumu, kurio išskirtinis bruožas yra minimalistinis dizainas. Paprastai jis būna vienos, blyškios spalvos, jį juosia platus diržas. Tolimų ir ne itin artimų giminaičių vestuvėse japonės linkusios rengtis Houmongi – pusiau oficialų kostiumą. Pastarojo rankovės yra kiek trumpesnės, o raštų gausa paprastai būna ryškesnė rūbo apatinėje dalyje.
Be to, japonės mėgsta savąjį kimono papuošti ant viršaus velkantis Haori – ilgesnio siuvimo sujuosiamą švarką su plačiomis rankovėmis. Nors šis švarkas pimiausiai buvo skirtas puoštis švenčių metu, šiandien ne tik Japonijoje, bet ir Vakarų kultūroje galima sutikti daugybę Haori interpretacijų, derinamų su šiuolaikinėmis suknelėmis, palaidinėmis, kelnėmis ir kitais rūbais.
Informacijos šaltinis – Reda Budvilaitienė, Mados namų „Reda Couture“ įkūrėja ir dizainerė
Smarkias liūtis atnešęs taifūnas smogė regionui netoli Japonijos sostinės Tokijo. Meteorologijos tarnybos duomenimis, Faxai vėjo stiprumas siekė daugiau kaip 200 km/h, stichija smarkiai sutrikdė transporto judėjimą.
Beveik 290 000 namų ūkių regione liko be elektros energijos. Meteorologai perspėjo dėl smarkių vėjo gūsių, potvynių ir žemių nuošliaužų.
Čibos ir Kanagavos prefektūrose 5 000 gyventojų buvo priversti palikti savo namus, pranešė stotis NHK. Dar 390 000 žmonių regione rekomenduota tai padaryti. Į pietvakarius nuo Tokijo esančioje Šidzuokos prefektūroje apgadinta 10 pastatų.
Faxai gali sukelti chaosą ir rytinio piko metu. Buvo uždaryti keli geležinkelio ruožai į Tokiją. Kai kuriomis linijomis traukiniai važiavo sumažintu greičiu. Atšaukta per šimtas skrydžių.
Japonų būgnininkai Vilniaus Arkikatedros aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis susitiko su Japonijos bioindustrijų asociacijos prezidentu Osamu Nagayama.
Per susitikimą pirmiausia pabrėžta, kad Japonija yra viena svarbiausių Lietuvos ekonominių partnerių Azijoje: nuo 2010 m. prekyba tarp šalių išaugo daugiau kaip 10 kartų (nuo 355,2 mln. eurų 2018 metais iki 38,82 mln. eurų 2010 metais).
Be to, šias valstybes sieja panašus požiūris į vertybes ir globalių problemų sprendimą. Tęsiami per prieš metus vykusį premjero Sauliaus Skvernelio vizitą Japonijoje ir istorinį Japonijos Ministro Pirmininko Šinzo Abės vizitą Lietuvoje 2018 m., pradėti darbai. Tikimasi, kad šiemet įsigaliojęs ES ir Japonijos ekonominės partnerystės susitarimas (EPA) padės dar labiau išplėtoti dvišalę prekybą ir atneš naudos tiek Lietuvos, tiek Japonijos gamintojams ir vartotojams.
Didelis dėmesys skirtas Lietuvos ir Japonijos partnerystės plėtrai mokslo srityje. Pasak D. Matulionio, Japonija tapo viena pagrindinių Lietuvos partnerių pasaulyje mokslo, technologijų ir inovacijų srityje.
„Ir toliau sieksime glaudaus bendradarbiavimo, skatinant bendras iniciatyvas, kurios prisidėtų prie spartesnės mokslo ir technologijų raidos, aktyvesnio bendradarbiavimo tarp industrijų, siekiant spręsti aktualiausius visuomenės senėjimo ir žmonių gerovės iššūkius“, – sakė Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas.
Vicekancleris D. Matulionis taip pat padėkojo už bendradarbiavimą keičiantis delegacijomis gyvybės mokslų konferencijose „BioJapan“ Japonijoje ir „Life Sciences Baltics“ Vilniuje. Svečias ir asociacijos nariai pakviesti atvykti į „Life Sciences Baltics 2020“ forumą, kuris vyks kitų metų rugsėjo 30 – spalio 1 d. Vilniuje. Neabejojama, kad dalyvavimas „BioJapan“ ir „Life Sciences Baltics“ parodose prisideda prie glaudesnio dvišalio bendradarbiavimo gyvybės mokslų srityje.
Lietuvos gyvybės mokslo sektorius kasmet išauga beveik po 19 proc., ypatingas dėmesys skiriamas biotechnologijų, farmacijos ir medicinos prietaisų gamybai ir tyrimams. Daugelis Lietuvoje sukurtų produktų skirti tarptautinėms rinkoms, 90 proc. visų gyvybės mokslų produktų ir paslaugų eksportuojama į visą pasaulį.
Ketvirtadienio rytą galinga atogrąžų audra smogė Japonijai – dėl itin smarkių vėjų ir liūčių buvo sužeista mažiausiai 14 žmonių. Šalyje taip pat paskelbti nuošliaužų ir potvynių pavojai, kai kur gyventojai jau traukiasi iš audros labiausiai paveiktų vietų.
Smarki atogrąžų audra Krosa – vienu balu silpnesnė už taifūną – lėtai keliavo per Japonijos pietvakarius, kartu atnešdama vėją, kurio gūsiai siekė 40 m/s greitį.
Televizijoje rodomi dramatiški reportažai apie smarkaus vėjo raunamus medžius, lūžtančius žibintus ir besisukančias apžvalgos rato kabinas.
Tuo tarpu netoli jūros didžiulės bangos pasiekė pakrantę ir užliejo 10 m aukščio švyturį, o tvinstančios upės užsėmė šalia esančius kelius.
Japonijos valdžia išleido rekomendaciją 580 tūkst. gyventojų audros kelyje evakuotis, tačiau toli gražu ne visi japonai nusprendė klausyti rekomendacijos.
Japonijos visuomeninis transliuotojas ir vietos tarnybos pranešė, kad mažiausiai 14 žmonių buvo lengvai sužeisti, o į šeštą dešimtį įkopęs vyriškis susilaužė koją.
„Vis dar turime liūčių su pertraukomis. Būsime budrūs, nes vakare prognozuojama dar lietaus“, – naujienų agentūrai AFP sakė katastrofų suvaldymo pareigūnas pietvakarinėje Tokušimos provincijoje Takayoshi Sugimoto.
Nacionalinė katastrofų suvaldymo tarnyba taip pat paskelbė, kad trečiadienį dėl pakilusio vandens lygio vienoje upėje šalia esančiame slėnyje įstrigo 18 žmonių grupė, tarp jų buvo ir vaikų. Jie visi buvo išgelbėti ketvirtadienio rytą.
Audra taip pat sukėlė chaosą keliautojams – Vakarų Japonijoje buvo atšaukta per 720 skrydžių, o greitųjų traukinių reisai buvo sustabdyti.
Krosa gerokai susilpnėjo, palyginti su praeita savaite, tačiau audros akis vis dar yra labai didelė, o tai reiškia, kad liūtys greitai nesibaigs.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir pirmoji ponia Melania Trump penktadienį turi išvykti valstybinio vizito į Japoniją, kuris vyks gegužės 25-28 dienomis.
JAV vadovas D. Trumpas bus pirmasis užsienio lyderis, atvykęs į Japoniją su valstybiniu vizitu po to, kai į sostą įžengė naujasis imperatorius Naruhitas.
Naujojo imperatoriaus Naruhito tėvas Akihitas tapo pirmuoju nuo 1817 metų savo noru sosto atsisakiusiu imperatoriumi Japonijoje. Leidimas atsistatydinti 85 metų amžiaus Akihitui duotas po to, kai jis pareiškė, kad dėl amžiaus ir prastėjančios sveikatos nebegali vykdyti savo pareigų.
Į sostą įžengus Naruhitui, prasidėjo nauja era. Naujojo Japonijos imperatoriaus valdymo era vadinasi Reiva. Akihito valdymo era vadinosi Heisei, ji prasidėjo 1989 metais.
Baltieji rūmai teigė, kad vizitas rengiamas „istoriniu metu Japonijoje“ ir demonstruoja, kad draugystė tarp Japonijos ir JAV niekada nebuvo stipresnė.
Vizito Japonijoje metu po susitikimo su naujuoju imperatoriumi D. Trumpas susitiks su ministru pirmininku Shinzu Abe. Prezidentas taip pat svarstė galimybę stebėti sumo imtynininkų kovas ir apžiūrėti „Izumo“ klasės eskadrinį minininką.
Japonijos imperatorius Akihitas. EPA-ELTA nuotr.
Japonijos imperatorius Akihitas per istorinę ceremoniją sostinėje Tokijuje oficialiai atsižadėjo sosto ir paskutinį kartą kreipėsi viešai kaip imperatorius, informuoja BBC.
Paskutinėje savo kalboje Akihitas sakė linkintis „Japonijai ir pasauliui taikos ir klestėjimo“. „Esu labai dėkingas žmonėms, kurie priėmė mane kaip simbolį ir palaikė mane“, – sakė imperatorius.
„Iš visos širdies viliuosi, kad Reivos era bus taiki ir produktyvi, ir aš meldžiuosi už mūsų šalies ir pasaulio žmonių gerovę ir laimę“, – pridūrė Akihitas.
Tai pirmasis Japonijos imperatoriaus atsistatydinimas per daugiau kaip 200 metų. Akihitas tampa pirmuoju nuo 1817 metų savo noru sosto atsisakiusiu imperatoriumi.
Leidimas atsistatydinti 85 metų amžiaus imperatoriui Akihitui duotas po to, kai jis pareiškė, kad dėl amžiaus ir prastėjančios sveikatos nebegali vykdyti savo pareigų.
Trečiadienį į sostą įžengs sosto įpėdinis princas Naruhitas ir prasidės nauja era. Naujojo Japonijos imperatoriaus valdymo era vadinsis Reiva. Princas Naruhitas taps 126-uoju Japonijos imperatoriumi. Akihito valdymo era vadinosi Heisei, ji prasidėjo 1989 metais.
Japonija pirmadienį su gėlėmis, tyliomis maldomis ir ašaromis paminėjo aštuntąsias pražūtingo žemės drebėjimo, cunamio ir branduolinės katastrofos metines.
Dėl šių nelaimių buvo nuniokota šiaurės rytinė šalies pakrantė, o 18 500 žmonių žuvo arba dingo.
Japonijos premjeras Shinzas Abė, įstatymų leidėjai ir šeimos nariai, kurie nelaimės metu prarado brangius žmones, 7.46 val. Lietuvos laiku nulenkė galvas maldai ceremonijoje Tokijuje.
„Liūdime, galvodami apie šeimos narius, gimines ir draugus praradusių žmonių kančias“, – sakė. Sh. Abė.
Praėjus aštuoneriems metams po tragedijos, jis pabrėžė, kad rekonstrukcija daro „nuolatinę“ pažangą, bet pažadėjo tęsti vyriausybės paramą dešimtims tūkstančių žmonių, kurių gyvenimo sąlygos vis dar prastos.
Remiantis apklausomis, 72,9 proc. rinkėjų mano, kad Japonijos vyriausybė turėtų sustabdyti savo branduolinių technologijų eksporto politiką, palyginti su 14,7 proc., kurie tokią politiką palaiko.
Šią savaitę vyksiančiame Japonijos ministro pirmininko Shinzo Abės ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikime, tikėtina, dominuos dešimtmečių senumo Tokijo ir Maskvos teritorinis ginčas.
Japonijos premjeras Sh. Abe su žmona Akie Tokijo Hanedos oro uoste. EPA – ELTA nuotr.
Šį pirmadienį Japonijos premjeras išvyko iš Tokijo, o susitikimas numatytas antradienį.
Japonija ir Rusija nesutaria dėl keturių strategiškai svarbių salų, kurias paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis užėmė Sovietų Sąjungos armija. Po karo šios šalys taip ir nepasirašė taikos sutarties ir pernai Sh. Abė ir V. Putinas sutarė dėti daugiau pastangų, siekiant galiausiai užbaigti nuo Antrojo pasaulinio karo užsitęsusį ginčą.
Japonija reiškia pretenzijas į Rusijos kontroliuojamas Kurilų salas ir vadina jas Šiaurinėmis teritorijomis. Tuo tarpu Maskva teigia, kad Kurilų salos atiteko Sovietų Sąjungai pagal Antrojo pasaulinio karo išdavas, ir Rusijos suverenitetas jose nekelia abejonių.
Praėjusią savaitę Maskvoje buvo susitikę Japonijos ir Rusijos užsienio reikalų ministrai – Taras Konas ir Sergejus Lavrovas. Politikai susitiko padėti pamatus Sh. Abės ir V. Putino susitikimui, tačiau po susitikimo S. Lavrovas sakė, kad bus sudėtinga padaryti pažangą derybose dėl taikos sutarties, jei nebus pripažinti Antrojo pasaulinio karo rezultatai, įskaitant suverenias Maskvos teises į Kurilų salas.
Kremlius pirmadienį įspėjo, kad taikos derybose nei Rusija, nei Japonija neatsisakys savo nacionalinių interesų, todėl visi turi būti realistiški ir nesitikėti, kad taikos susitarimas bus pasiektas greitai.
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas sakė, kad derybos, skirtos išspręsti ginčą, yra ankstyvuose etapuose ir dar laukia daug darbo.
Japonijos jūrų savigynos pajėgos išlydimos į kelionę.
Japonijos gynybos finansavimas kitais fiskaliniais metais šoktels iki rekordinių 47 mlrd. dolerių aukštumų, Tokijui stiprinant gynybos raketų sistemas ir įsigyjant nesusekamus naikintuvus, turinčius konkuruoti su Kinija.
Gynybos finansavimas buvo dalis 912 mlrd. dolerių siekiančio nacionalinio kitų fiskalinių metų, prasidėsiančių 2019 m. balandį, biudžeto, kurį patvirtino premjero Shinzo Abės Vyriausybė, nusprendusi atidėti 5,26 trln. jenų (47 mlrd. dolerių) gynybai. Tai yra jau penkti metai, kai gynybos finansavimas yra didinamas, pranešė Gynybos ministerijos pareigūnai.
Gynybos finansavimas padengs naujų Jungtinių Valstijų raketų neutralizavimo sistemų „Aegis Ashore“ įrengimo kaštus, tikino pareigūnai. 2019 fiskalinių metų biudžete taip pat numatytos lėšos šešiems F-35A radarų nesusekamiems naikintuvams įsigyti. Taip pat Japonija pagamins pirmuosius lėktuvnešius nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Pagal iki 2024 m. kovo truksiančią programą, Japonija patobulins du jau turimus sraigtasparnius nešančius laivus, kurie po atliktų darbų galės priimti ir lėktuvus.
Sh. Abės vyriausybė teigia, kad gynybos finansavimo didinimas yra neišvengiamas, atsižvelgiant į augančius gynybos iššūkius regione, tarp jų įtampą santykiuose su Šiaurės Korėja ir Kinijos kariuomenės augimą.
Tačiau šis sprendimas įžiebė kritikos laviną. Kritikai tikina, kad Tokijas tolsta nuo įsipareigojimo laikyti išskirtinai gynybos funkcijas atliekančią kariuomenę, kaip nustatyta po Antrojo pasaulinio karo priimtoje Japonijos konstitucijoje.
Praeitais metais Kinija pristatė pirmąjį šalies viduje pagamintą lėktuvnešį, kuris turėtų padėti valstybei įtvirtinti dominavimą Pietų Kinijos jūroje. Pirmasis Pekino lėktuvnešis „Liaoning“ yra senas sovietinis laivas, pagamintas beveik prieš 30 metų, tuo metu vadintas „Riga“. Kinija šį lėktuvnešį personalo mokymų tikslais iš Ukrainos užsisakė 2012 m.
Naujoji Japonijos gynybos programa paskelbta po to, kai šalies pareigūnai, spaudžiant Donaldui Trumpui, pažadėjo įsigyti daugiau Jungtinių Valstijų karinės įrangos.
„Augantis Japonijos gynybos finansavimas yra tiesioginis atsakas į Kinijos karinę grėsmę“, – sakė tarptautinės politikos ir regioninio saugumo profesorius Tokijo J. F. Oberlino universitete Akira Kato.
„Padidėjusios išlaidos taip pat leis Japonijai įsigyti daugiau JAV ginkluotės, taip išvengiant prekybos karo su Vašingtonu“, – agentūrai AFP sakė A. Kato, pridurdamas, kad Tokijo gynybos biudžetas ateityje turėtų augti.
Japonijos ir Kinijos santykiai, pasak Japonijos premjero Shinzo Abės, yra „istoriniame pokyčių etape“, praneša agentūra „Reuters“.
„Šiandien yra naujo Japonijos ir Kinijos bendradarbiavimo saulėtekis“, – sakė Sh. Abė penktadienį Pekine. Jis teigė manąs, jog yra naujų galimybių bendradarbiauti, pavyzdžiui, infrastruktūros, logistikos, sveikatos ir finansinių paslaugų srityse. Pirmajame po ilgos pertraukos abiejų valstybių viršūnių susitikime jau pasirašyti keli ekonominiai susitarimai.
Sh. Abė paskelbė ir apie glaudesnį bendradarbiavimą Šiaurės Korėjos klausimu. Anot jo, abiejų šalių atsakomybė yra garantuoti saugumą regione.
Kinijos ministras pirmininkas Li Keqiangas sakė, kad jo šalis pasirengusi normalizuoti santykius su Japonija. Abi šalys esą supranta pasaulio prekybos svarbą. Li Keqiangas šiame kontekste pareiškė, kad vyriausybė Pekine nesiekia juanio devalvacijos.
Tai yra pirmasis abiejų Azijos šalių viršūnių susitikimas per septynerius metus. Ir praėjus 40 metų po taikos sutarties pasirašymo valstybių santykiai yra įtempti.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiūlė Japonijai iki metų pabaigos „be išankstinių sąlygų“ sudaryti taikos sutartį.
Kurilų salas Tokijas laiko Japonijos teritorija
„Sudarykime iki metų pabaigos taikos sutartį be jokių išankstinių sąlygų“, – sakė V. Putinas trečiadienį ekonomikos forume Vladivostoke, kuriame dalyvavo ir Japonijos premjeras Shinzas Abė.
Tarp Rusijos ir Japonijos nuo Antrojo pasaulinio karo rusena konfliktas dėl Kurilų salų grupės, kurias baigiantis karui užėmė Sovietų Sąjunga. Japonija ir toliau reiškia pretenzijas į keturias piečiausiai esančias salas. Rusija tai atmeta, ji pastaruoju metu išplėtė savo karinį buvimą Kuriluose. Uolėtose salose gyvena apie 19 000 rusų.
Kurilai yra Ramiajame vandenyne tarp Rusijos Kamčiatkos pusiasalio ir Japonijos Hokaido salos.
Japonijos vyriausybė pareiškė Rusijai protestą dėl naikintuvų Su-35S dislokavimo Iturupo saloje. Tai pirmadienį per spaudos konferenciją pranešė Japonijos ministrų kabineto generalinis sekretorius Yoshihidė Suga.
„Per ambasadą Maskvoje buvo pareikštas protestas RF užsienio reikalų ministerijai“, – sakė jis, žurnalistų prašymu komentuodamas informaciją, kad Rusija praėjusią savaitę permetė naikintuvų Su-35S į Jasno oro uostą Iturupo saloje. Y. Suga taip pat pabrėžė, kad Maskvos veiksmai „prieštarauja Japonijos pozicijai ir verčia labai apgailestauti“.
Kartu Y. Suga pabrėžė, jog Japonijos vyriausybė „ves aktyvų dialogą su Rusija, kad būtų išspręstas keturių šiaurinių salų (taip Japonijoje vadinamos pietinės Kurilų salos) priklausomybės klausimas ir sudaryta taikos sutartis“.
Rusija ir Japonija nuo praėjusio amžiaus vidurio su pertraukomis rengia konsultacijas, kad parengtų taikos sutartį. Pagrindinė kliūtis, trukdanti ją sudaryti, – salų problema. Japonija pretenduoja į keturias Kurilų salas – Iturupą, Kunaširą, Šikotaną ir Habomajų, remdamasi 1855 metų prekybos ir sienų sutartimi. Maskva teigia, kad Pietų Kurilai atiteko Sovietų Sąjungai pagal Antrojo pasaulinio karo išdavas, ir Rusijos suverenitetas juose nekelia abejonių.
Japonijoje mirties bausmė įvykdyta „Aum Shinrikyo“ religinio kulto lyderiui Shoko Asaharai. Šie fanatikai yra atsakingi už 1995 m. įvykdytą mirtiną nervus paralyžiuojančių dujų ataką Tokijo metro sistemoje, informuoja BBC.
Pasak Japonijos žiniasklaidos, mirties bausmė įvykdyta iš viso septyniems kulto nariams, prisidėjusiems prie pražūtingo išpuolio. Dar šeši nariai šiuo metu laukia bausmės įvykdymo.
Per zarino dujų ataką, didžiausią teroristinį išpuolį Japonijoje, žuvo 13 žmonių, dar tūkstančiai liko sužaloti.
Sh. Asahara taip pat kaltinamas keliomis žmogžudystėmis ir anksčiau, 1994 m., įvykdytu dar vienu zarino dujų išpuoliu, kuris nusinešė 8 gyvybes ir sužeidė apie 600 žmonių.
„Aum Shinrikyo“ kultas, kurio pavadinimas reiškia „Aukščiausioji mirtis“, susiformavo XX a. devintajame dešimtmetyje. Kulto nariai vadovavosi induistiniais ir budistiniais principais, o vėliau į savo tikėjimą įnešė krikščioniškų apokaliptinių pranašysčių elementų. Kulto lyderis save skelbė esant ir Jėzumi Kristumi, ir pirmuoju nušvitusiuoju po Budos.
Visi žinome Juzefo Pilsudskio – Lenkijos diktatoriaus, Vilniaus krašto ir mūsų sostinės užgrobėjo – vardą. Ypač daug dėmesio jam, iš Lietuvos kilusiam ir prieštaringai vertinamam politikui, buvo skirta šalies šimtmečio jubiliejaus išvakarėse. Deja, retas esame girdėję apie jo vyresnįjį brolį Bronislavą – tragiško likimo žmogų, kurio vardą su didele pagarba taria įvairių pasaulio šalių mokslininkai.
Žingsnis, pakeitęs gyvenimą
Bronislavo ir Juzefo Pilsudskių tėvas J.V.Petras Pilsudskis, 1863 metų sukilimo dalyvis, Kauno apskrities komisaras, po santuokos su garsios žemaičių bajorų giminės atstove Marija Bilevičiūte apsigyveno Švenčionių apskrityje esančiame Zulavo dvare. Čia 1866 – aisiais ir susilaukė sūnaus Bronislavo (iš viso Pilsudskiams gimė dvylika vaikų). Po 1874 m. Zulave kilusio gaisro Pilsudskiai persikėlė gyventi į Vilnių. Čia kelis kartus keitė gyvenamąją vietą, kol galiausiai apsistojo Bokšto gatvės 14-uoju numeriu paženklintame name. Bronislavas lankė Vilniaus 1-ąją gimnaziją, iš kurios buvo pašalintas už dalyvavimą patriotiniame mokinių būrelyje „Spojnia“. Bet tai jam nesutrukdė pratęsti mokslų kitur ir vėliau kartu su broliu Juzefu įstoti į Sankt Peterburgo universitetą. 1887 metų sausį Juzefo Lukaševičiaus, vieno iš pagrindinių pasikėsinimo į Rusijos caro Aleksandro III gyvybę organizatorių, prašymu Bronislavas Pilsudskis, nenutuokdamas tikrųjų sąmokslininkų tikslų, užleido jiems savo butą Sankt Peterburge, kuriame buvo parengta spausdinti Tautos valios teroristinės frakcijos programa. Broliai Pilsudskiai taip pat padėjo gauti nuodų teroristams, besirengusiems nužudyti carą Aleksandrą III. „Kovotojai už laisvę“ rengėsi apnuodyti bombą, kad caras mirtų net nuo menkiausio sužeidimo. Tai – tie patys teroristai, tarp kurių buvo Lenino brolis Aleksandras Uljanovas, už tą pasikėsinimą pakartas. 1887 m. vasario 14 dieną Bronislavas Pilsudskis buvo suimtas ir teisiamas kartu su sąmokslininkais.
Jei ne jų tėvas, parašęs keletą prašymų carui, jei ne didelis skaičius dalyvių, kuriuos reikėjo nubausti, Bronislavas nebūtų išvengęs Lenino brolio Aleksandro Uljanovo ir keturių jo bendražygių likimo, ir būtų buvęs pakartas. Jo, iš pradžių nuteisto mirties bausme, vėliau buvo pasigailėta ir jis išsiųstas penkiolikai metų tremties į Sachaliną. Jo jaunesnysis brolis Juzefas be teismo administracine tvarka buvo išsiųstas penkeriems metams į Rytų Sibirą.
Katorgininkas
Išsyk po arešto Bronislavas buvo pasodintas į Petropavlovsko tvirtovės vienutę. Vėliau, jau po teismo, nebūdamas stiprios sveikatos, dvarininkų kilmės jaunuolis ištvėrė 55 dienas baisiame karštyje trukusią kelionę į Sachaliną. Nepalūžo ir katorgos metais: čia, norint išgyventi, teko išmokti daugelio darbų.
Iš pradžių nuteistasis pateko į Rykovo katorgininkų kalėjimą, kuriame išbuvo iki 1893 metų, iš pradžių dirbdamas bendruosius katorginius darbus, o vėliau darbuodamasis Tymovo srities policijos valdybos kanceliarijoje.
Vaizdingosios Sachalino salos
1894 – 1896 metais Bronislavas Pilsudskis dirbo Rykovo meteorologijos srityje. Būtent tuo metu jis susidomėjo Sachalino aborigenais – nivchais (giliakais), ainais, orokais. Jų kultūros tyrinėjimas tapo viso jo gyvenimo tikslu. Bronislavas detaliai susipažįsta su jų gyvenimu, užrašinėja folklorinius tekstus – epus, legendas, sakmes, pasakas.
Jo dėka čiabuvių folkloras išliko iki šių dienų. Gaila, kad tik maža dalis jo mokslinių tyrinėjimų medžiagos buvo išleista jam gyvam esant. Daugelis rankraščių žuvo ar pradingo Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, o tie, kurie išliko, tik dabar tyrinėjami.
1897 metais Pilsudskis buvo atleistas nuo katorgos darbų. Po dvejų metų, kovo viduryje, leidus Priamūrės krašto generalgubernatoriui, jis darbavosi Amūro krašto tyrimo draugijos muziejuje.
1902-aisiais su Rusijos MA užduotimi Pilsudskis išvyksta mokslinėn komandiruotėn į Pietų Sachaliną rinkti etnografinės medžiagos apie ainus.
Kas tie ainai?
Tai – seniausi Amūro žemupio, Kamčiatkos, Sachalino ir Kurilų salų gyventojai. Pagal oficialią statistiką, Rusijoje dabar gyvena vos kiek daugiau kaip šimtas šios tautybės žmonių. Likusieji jau seniai emigravę į Japoniją, šioje šalyje ainais save laiko apie 25 tūkst. žmonių, deja, ši tauta labai stipriai asimiliavosi su japonais.
Praeityje ainai garsėjo kaip puikūs kariai, japonai iš jų yra perėmę daugybę kovos būdų. Koviniai elementai, praktikuoti ainų, vėliau įsiliejo į samurajų kultūrą ir į samurajų kovos techniką.
Sachalino tautų atstovai
Ainai praktikavo aukojimą dievams. Aukojimas turėjo glaudų ryšį su lokio ir elnio kultais. Lokiai buvo specialiai auginami aukojimo ritualui. Šeimininkas, kurio namuose vykdavo ritualinė apeiga, stengdavosi pasikviesti kuo daugiau svečių. Ainai buvo įsitikinę, kad lokio galvoje gyvenanti medžiotojo dvasia, todėl, norint ją išlaisvinti, šiam gyvūnui reikia nukirsti galvą. Nukirsta galva buvo pritvirtinama prie rytinio ainų namų lango, kuris laikytas sakraliniu. Ceremonijos dalyviai būtinai išgerdavo nužudyto žvėries kraujo.
Ainai niekada nežudydavo gyvačių, nežiūrint į tai, kad šios jiems keldavo grėsmę. Mat tikėjo, kad piktoji dvasia, įsikūrusi gyvatės kūne, po roplio mirties šį kūną paliks ir persikels į žudiko kūną.
Taip pat ainai atsisakinėjo fotografuotis ar būti piešiami. Esą, fotografijos ir piešiniai pasiimą dalį gyvybinės energijos to žmogaus, kuris atvaizduotas kūrinyje.
Ši tautelė neužsiiminėjo žemdirbyste, pagrindiniu jų užsiėmimu buvo žvejyba, medžioklė ir gamtos gėrybių rinkimas. Tad jiems buvo be galo svarbu išsaugoti pusiausvyrą tarp gamtinės aplinkos ir žmonių populiacijos bei neleisti demografinių sprogimų. Būtent todėl jie niekada negyveno didelėse gyvenvietėse. Jų kaimeliai buvo įsikūrę pakankamai toli vienas nuo kito.
Tyrinėtojus visada stebino ainų kalba, turinti lotyniškų, slaviškų, angliškai-germaniškų ir net sanskritiškų šaknų. Vietos etnografai suko galvas, iš kur jų žemėse atsirado žmonės, vilkintys chalatų tipo drabužius, papuoštus tradiciniais ornamentais, ir kaip jie sugebėjo sukurti kultūrą, būdingą aukšto išsivystymo lygio tautoms. Jų mediniai drožiniai su neįprastais spiraliniais ornamentais ir keramika, pagaminta be puodžiaus rato, tiesiog stulbina. Stebina ainai ir savo folkloru – dainomis, šokiais, sakmėmis.
Sachalino „Mikluchas Maklajus“
Taip Bronislavą Pilsudskį už jo gerus santykius su tautinėmis mažumomis vadino kolegos etnografai. Jis išmoko ainų kalbą, steigė mokyklas jų vaikams, rengė toms mokykloms mokytojus iš vietos gyventojų tarpo. Padėdamas ainams išgyventi fiziškai, jis gynė jų teisę į savarankiškumą, į savitos nacionalinės kultūros išlaikymą.
Šias tauteles Bronislovas Pilsudskis labai gerbė ir mylėjo
Kodėl vakarykštis studentas, laikęs Lietuvą savo Tėvyne, visa širdimi užjautė ainus? Pirma, todėl, kad situacija su ainais jam priminė situaciją jo Tėvynėje. Bronislavas mokykloje buvo verčiamas užmiršti savo gimtąją kalbą ir kultūrą, kalbėti tik rusų kalba. Antra, todėl, kad ainai buvo tauta, nuo neatmenamų laikų Sachaliną laikiusi savo tėvyne. Tai paskatino Bronislavą pradėti gilintis į jų kultūrą, buitį, tikėjimą, rinkti etnografinę medžiagą. Šių žmonių ir savo naujo susidomėjimo ainų kultūra dėka buvęs studentas-katorgininkas atrado savo gyvenimo prasmę. Be to, tarp ainų jis rado ir asmeninę laimę: jo žmona tapo šios tautelės atstovė Čuchsama.
Svarbus dalykas buvo ir tas, kad, bendraudamas su ainais, Bronislavas jautė, jog jiems yra tikrai reikalingas. Tai padėjo jam išsivaduoti nuo įkyrios minties, kad jis – viso labo nevykėlis katorgininkas. Sachalino katorga, kurioje jis išbuvo penkiolika metų, ir vėlesnis šiame krašte praleistas laikas tapo jo asmenybės tobulėjimo ir mokslinės savirealizacijos erdve. Vakarykštis studentas tapo puikiu tyrinėtoju, pelniusiu paties kompetentingiausio Sachalino etnografijos specialisto vardą. Ir tai – be aukštojo mokslo! Tremtis neleido Bronislavui gauti diplomo bei mokslinio laipsnio, ir tai jį labai slėgė.
Amžininkų prisiminimais remiantis, kuo tik Sachaline Pilsudskis nebuvęs – statistu ir vertėju, redaktoriumi ir laikraščių leidėju! Jo laimei, pagrindinė Sachalino katorgos taisyklė buvo tokia: privalu išnaudoti politinių kalinių išsilavinimą ir profesinius sugebėjimus krašto naudai! Šios taisyklės dėka Bronislavas aktyviai dalyvavo, kuriant vietos kraštotyros muziejų, jo mokslinius tyrinėjimus palaikė vietos valdžia ir net akademinis Peterburgas. Rusijos mokslininkai nesižvalgė į caro valdžios simpatijas-antipatijas, nesyk finansavo jo mokslinius tyrimus ir netgi apdovanojo Rusijos geografų draugijos mažuoju sidabro medaliu už veiklą mokslo naudai.
Deja, gyvenimas susiklostė taip, kad iš Sachalino jam teko išvykti. Ir išvykti be šeimos.
Visas gyvenimas – laukimas
Stebina faktas, kad pasibaigus Rusijos – Japonijos karui, bandymų rasti Bronislavo Pilsudskio ainiškąją šeimą, likusią Pietų Sachaline (pagal Portsmuto taikos sutartį atitekusią Japonijai), ėmėsi tiek lenkai savo diplomatiniais kanalais, tiek ir japonai. Tačiau, nežiūrint aktyvių paieškų, nustatyti Pilsudskio šeimos buvimo vietos tuomet taip ir nepasisekė.
Vienintelis žmogus, kuriam likimas suteikė tokį unikalų šansą, buvo japonų žurnalistas, laikraščio „Karafuto Niti-Niti simbun“ korespondentas Nonaka Fumio. Ir jis šios galimybės nepraleido. Jo dėka mes dabartiniu metu turime galimybę sužinoti kur kas daugiau apie tai, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Bronislavas Pilsudskis susipažino su savo žmona Čuchsama.
Sachalino gyventojai
Ko gero, nebuvo nei vieno Karafuto kampelio, kuriame Nonaka Fumio nebūtų pabuvojęs. Per daugelį darbo laikraštyje metų jis išvažinėjo visus salos pietus skersai ir išilgai. Ir štai vienąsyk, išsirengęs tyrinėjimo tikslais į komandiruotę, Nonaka Fumio atsidūrė Sirochamos kaime, stūksančiame ant šaltos Ochotsko jūros krantų, kur iš pokalbių su ainais visiškai atsitiktinai sužinojo, kad kaime gyvena ainė Čuchsama, ir kad ji iki šiol tebelaukia savo vyro Buzuskio (taip ainai tada vadino Bronislavą Pilsudskį), išvykusio į Lietuvą, ir viena augina du vaikus, gimusius iš jų santuokos.
Šis faktas taip sudomino žurnalistą, tad jis nusprendė nedelsiant su ja susitikti ir iš jos asmeniškai sužinoti visas jų bendro gyvenimo Pietų Sachaline smulkmenas.
Iš pradžių Nonakai Fumio įgyvendinti savo sumanymo nesisekė. Nežiūrint jo atkaklių klausinėjimų, Čuchsama tylėjo. Vėliau paaiškėjo jos keisto nekalbėjimo priežastys. Mat Bronislavas Pilsudskis išvykimo iš Ai kaimo išvakarėse griežtai įsakė savo žmonai niekam apie jį, savo vyrą, nepasakoti. Ir Čuchsama laikėsi sutuoktiniui duoto žodžio.
„Žinodamas, kad elgiuosi negerai, – rašo savo pasakojime Nonaka Fumio, – aš ją apgavau, patikindamas, kad šį jos pasakojimą būtinai perduosiu jos… vyrui. Tik tada, ir tai po ilgo svyravimo, ji pagaliau nusprendė papasakoti savo ilgą ir tuo pačiu labai liūdną istoriją. Aš niekaip negalėjau pasakyti, kad jos vyras jau seniai miręs“.
Kaip byloja Nonakos Fumio pasakojimas, per visą tą laiką Čuchsama kartu su vaikais gyveno ne Ai gyvenvietėje, o kaimyninėje – Sirochamos, esančioje ant tos pačios Ochotsko jūros kranto, bet kiek šiauriau. Čia jie persikėlė, kai Bronislavo Pilsudskio jau nebuvo tarp gyvųjų.
Žurnalisto užrašyti Pilsudskio žmonos, tiksliau, našlės, kuriai tuo metu buvo 50 metų, žodžiai šiandien yra vienintelis dokumentaliai užfiksuotas liudijimas, patvirtinantis jų pažinties ir santuokos faktą.
Ai gyvenvietėje Čuchsama buvo laikoma gražuole. Jos rankos siekė daugybė vietos vaikinų, bet ji pasirinko „gerąjį rusą“, kuriam atidavė savo ranką ir širdį. Iš jos pasakojimo tapo aišku, kodėl nei Lenkijos pasiuntiniui Japonijoje Batiukui, nei Karafuto gubernijos valdžiai, nežiūrint į atkaklias paieškas, nepasisekė rasti Juzefo Pilsudskio brolio Bronislavo šeimos. Juk Bronislavas Pilsudskis 1905 metų pavasarį, jausdamas, kad karo ugnis tuoj tuoj persimes į Sachaliną, buvo priverstas iš čia skubiai išvykti. Išvyko be šeimos, žadėdamas pirma pasitaikiusia proga sugrįžti ir pasiimti su savimi žmoną ir vaikus.
Bronislavas Pilsudskis išlaikė žmonai duotą pažadą sugrįžti. Tik gaila, kad jo sugrįžimas buvo toks neilgas, ir nieko, be kartėlio, nepaliko dviejų mylinčių žmonių širdyse. Visi B. Pilsudskio bandymai kažkaip įkalbinti ainų vyresnįjį Bagunką paleisti su juo Čuchsamą, kuri buvo jo dukterėčia, nieko nedavė. Jo atkaklumą sukėlė tokia priežastis: jis bijojo, kad jo giminaitės išvykimas gali duoti nekokį pavyzdį tautos jaunimui, turinčiam gyventi savo tėvų žemėje ir puoselėti protėvių tradicijas.
Sachaline
Vyro netekimas pražūtingai atsiliepė Čuchsamos sveikatai. Gyvendama pastovioje laukimo būsenoje, ji nerado sau vietos nei dieną, nei naktį. Ilgais žiemos vakarais, įsiklausydama į pūgos kauksmą, ji būdavo tiesiog ties beprotybės riba dėl begalinio savojo vyro ilgesio. Dieną, išėjusi iš namų, ilgai stovėdavo, žvelgdama į kelią ir įsiklausydama – o gal jis atvyks? Ir tik vieną kartą jos lūkestis išsipildė.
Bet nei 1905 metų birželį, nei tų pačių metų rudenį B. Pilsudskis taip ir neįstengė pasiimti su savimi šeimos. Bagunka liko nepalaužiamas ir dukterėčios neišleido. Rudenį atsisveikinimas buvo dar sunkesnis negu pirmąsyk. Bronislavo širdis tiesiog plyšo iš bejėgiškumo ir nevilties. Bet jis nieko negalėjo padaryti toje padėtyje, kurioje buvo atsidūręs, ir buvo priverstas, kaip ir pirmąsyk, grįžti iš Sachalino vienas.
Nuo to laiko Čiuchsamos sveikata pastebimai pablogėjo. Juk ji buvo nėščia, ir dar 1905 m. pavasarį pagimdė mergaitę, kuriai davė Kijos vardą. Sieloje ji vis dar tikėjosi, kad, sužinojęs apie dukters gimimą, jos vyras iškart atvažiuos. Bet bėgo diena po dienos, o jo vis dar nebuvo. Ilgesys tapo tiesiog nepakeliamas. Kasdien apverkdama sutuoktinio netektį, Čuchsama nuo ašarų apako, ir nuo to laiko buvo priversta pastoviai nešioti ant akių juodą medžiaginį raištį, kurio niekada nenusiimdavo. Bet Bronislavas to jau niekada nesužinos.
Svetimas tarp savų
Sugrįžęs atgal, B. Pilsudskis 1905 m. lapkritį kartu su knygų leidėju N. Matvejevu iš Vladivostoko išvyko į Japoniją, kur išbuvo aštuonis mėnesius. Vėliau iš Jokogamos uosto 1906 metų rugpjūčio 3 dieną garlaiviu „Dakota“ jis iš pradžių plaukia į JAV – Sietlą, Čikagą ir Niujorką, kur išbūna visą mėnesį, vėliau išvyksta į Londoną, o iš čia – per Prancūziją į Galiciją (austrišką Lenkijos dalį). Pagaliau išsipildė jo didžioji svajonė – po 18 metų priverstinio buvimo rytinėje Rusijos dalyje grįžti į namus.
Bet grįžęs jis nerado nei pastovaus stogo virš galvos, nei namų židinio šilumos, nei vietos, kur galima būtų pajusti ilgai lauktą ramybę po šitiekos metų klajonių svetimoje žemėje. Į brangią jo širdžiai Lietuvą jis negalėjo nuvykti, bijodamas būti sučiuptas rusų žandarų. O Lenkijoje, neturėdamas nei savo namų, nei pastovaus darbo, turėjo nuolat keltis iš vienos vietos į kitą. „Saviesiems aš absoliučiai nereikalingas, geriausiu atveju – skurdžius, kuris gali paprašyti gabalėlio duonos, kad nenumirtų iš bado“, – su kartėliu atsiliepdavo apie savo padėtį Bronislavas Pilsudskis. Ir visa tai – apsišvietusioje Europoje! Jei Sachaline B. Pilsudskis jautėsi esąs reikalingas, tai Lenkijoje jo žinių niekam nereikėjo. Draugai, sužinoję apie sunkią padėtį, kurioje jis atsidūrė, kvietė atgal į Tolimuosius Rytus. Ir jis ne sykį buvo pasirengęs, metęs viską, išvykti tenai. Ir savo ainiškai šeimai jis būtų buvęs daug artimesnis, negu tėvynainiams.
Sachalino žvejai
Juk paskutinį kartą Bronislavas buvo tenai 1905 metų rudenį, ir nuo to laiko nežinojo, kaip laikosi jo šeima. Nors ne, 1906 m. ainų mokytojas Sentoku Tarodzi iš Naibučio kaimo, kuriame Pilsudskis neužilgo iki karo buvo įsteigęs mokyklą ainų vaikams, sužinojęs, kad jis vis dar Japonijoje, parašė jam keletą laiškų. Juose smulkiai aprašė Bronislavui apie tai, kaip sekasi jo šeimai.
Gaila, bet tuo laiku, kai Sentoku Tarodzi rašė Bronislavui laiškus, jo jau nebuvo Japonijoje. Paskutinį laišką jis gavo jau atvykęs į Galiciją – jam jį persiuntė draugai. Ar atsakė į jį – neaišku.
Bet likimas šį kartą karčiai pavedė Bronislavą. Jei būtų likęs Japonijoje, būtų pratęsęs savo sėkmingai pradėtus mokslinius etnografinius tyrinėjimus, ir gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip. Atgal, deja, jis jau negrįžo, nežiūrint į atkaklius Amūro krašto tyrinėtojų draugijos bandymus prisivilioti jį darbui muziejuje etnografo pareigoms, apie tai liudija susirašinėjimas. Ar jis prisimindavo, būdamas kitoje pasaulio dalyje, savo žmoną ir vaikus, likusius Pietų Sachaline? Matyt, vis dėlto prisimindavo, negalėjo neprisiminti – ypač sunkiomis gyvenimo minutėmis. Liūdesys persekiojo jį visus dvylika klajonių po Europą metų, nes nerado jis čia nei geresnės dalios, nei šeimyninės laimės. O tai, ką anksčiau turėjo, prarado.
Kelia tik gailestį tas faktas, kad B. Pilsudskiui niekada daugiau nepavyko vėl pabuvoti Sachaline, pasimatyti su žmona ir vaikais. Nors 1920 m. Bagunka sunkiai susirgo ir mirė, tai jau nieko negalėjo pakeisti. Bronislavo tuo metu jau dveji metai nebuvo gyvųjų tarpe (Čuchsama mirė Karafute 1936 m. sausį).
Darbų tęsinys
Lenkijoje 1907 m. Bronislavas Pilsudskis su nauja aistra užmezgė romaną su Maria Žirnovska – seserimi vienos merginos, Sofijos, su kuria jis draugavo jaunystėje. Maria paliko vyrą ir atvyko pas Bronislavą į Krokuvą. Deja, nepraėjo nei pusmečio, kai jų santykiai pašlijo, o vėliau įvyko nenumatytas dalykas – Maria susirgo krūties vėžiu ir 1911 metais mirė.
Nuo liūdesio buvo tik viena išeitis – dirbti, dirbti, dirbti… Ir gyvendamas Krokuvoje, ir vėliau persikėlęs į Zakopanę, ir atsidūręs Lvove, Bronislavas vėl pasineria į mokslinę veiklą. Renka etnografinę medžiagą apie Zakopanės regioną, jo gyventojų buitį, fotografuoja lankomas vietas ir žmones. Mokslininko ypatingo dėmesio objektu ypač tampa Podhalės regionas. Rašo daug straipsnių, kurie pasirodo ne tik Lenkijos, bet ir Rusijos, Japonijos, JAV, Prancūzijos, Anglijos, Šveicarijos, Austrijos spaudoje, o laisvalaikį skiria visuomeninei veiklai.
Pasiruošę žvejybai
Deja, kilęs Pirmasis pasaulinis karas priverčia Pilsudskį persikelti iš pradžių į Vieną, o po to – į Šveicariją. Visą savo energiją ir jėgas jis atidavinėjo, dirbdamas Lenkijos liaudies komiteto biure, įsteigtame Lozanoje 1917 m. Šiam biurui vadovavo Romanas Dmovskis, lenkų socialdemokratų vadas, pagrindinis Juzefo Pilsudskio varžovas kovoje dėl politinės valdžios Lenkijoje. Būtent tada Dmovskis pasiūlė Bronislavui svarbias pareigas Paryžiuje veikiančiame Lenkijos liaudies komiteto padalinyje. Ir šis padarė nedovanotiną klaidą: priėmė šį pasiūlymą nepasitaręs su broliu ir šitaip atsidūręs jo priešininkų stovykloje.
Minėtoji aplinkybė smarkiai sukompromitavo Bronislavo brolį Juzefą Pilsudskį – o to ir troško jo oponentai.
Bet dar labiau apsunkino Bronislavo padėtį incidentas su stambia 50 000 šveicariškų frankų suma, skirta vieno labdaros fondo badaujantiems lenkų vaikams remti. Pinigus labdaros rėmėjai pasiuntė ne į Lenkų draugijos fondą Ciuriche, o į bendrą lenkų grafo Plater-Ziberko ir Bronislavo Pilsudskio sąskaitą. Kai tik tai išaiškėjo, Pilsudskis iš karto buvo apkaltintas nesąžiningumu. Ir tai, ko gero, buvo paskutiniu kantrybės lašu, pastūmėjusiu jį link savižudybės. 1918 metų gegužės 17 dieną jis nusiskandino Senoje.
Sachaliniečiai jo nepamiršo. Lenkai – taip pat
Rusijos Sachalino srities kraštotyros muziejaus skvere stovi paminklas. Pilkame akmenyje iškalti žodžiai „Bronislavas Pilsudskis“. Muziejaus kioske – nemažai knygų ir žurnalų, ant kurių viršelių užrašyta ta pati pavardė. Pasiteiravęs pardavėjo, kas gi buvo šis žmogus, išgirsi atsakymą, kad tai – pats garsiausias salos politkalinys, į istoriją įėjęs etnografiniais tyrinėjimais. Ir dar pardavėjas pridurs, kad prie minėto kraštotyros muziejaus 1997 metais buvo įsteigtas Bronislavo Pilsudskio mokslinio palikimo institutas, leidžiantis savo žurnalą. Institutas renka po visą pasaulį išsibarsčiusią informaciją apie B. Pilsudskio gyvenimą ir veiklą, jo bendražygius, taip pat apie Šiaurės tautelių, gyvenančių Sachalino saloje, istoriją, archeologiją, etnografiją ir folklorą. Žurnalo misija – publikuoti naujus, anksčiau nežinomus faktus iš mokslininko veiklos, juk daugelio pasaulio šalių archyvai saugo pas save retus, dar niekur nepublikuotus mokslininko rankraščius ir nuotraukas, vaizduojančias Sachalino ir Žemutinio Amūro tautelių gyvenimą. Dienos šviesą išvysta ir laiškai, kuriuos jis per visą gyvenimą rašė daugelio muziejų, kraštotyros draugijų, mokslo įstaigų darbuotojams, garsiems mokslininkams.
Sachalino aborigenų portretas
Prieš dvejus metus, 2016-aisiais, pasaulis minėjo Bronislavo Pilsudskio 150-ąsias gimimo metines. Ta proga Zakopanėje esančio Tatrų Tyto Chalubinskio muziejaus darbuotojai buvo surengę parodą, skirtą šiai neeilinei asmenybei. Joje eksponuota mokslininko gyvenimą Zakopanėje 1906 – 1914 metais atspindinti archyvinė medžiaga ir fotografijos. Parodoje taip pat buvo gausu Tatrų regiono kalniečių buitį XIX a. pab. – XX a. pr. iliustruojančių eksponatų, taip pat nacionalinių kostiumų ir menininkų dirbinių iš Podhalės regiono, kuris tuo metu buvo tapęs Bronislavo Pilsudskio etnografinių tyrinėjimų vieta.
Dabar – ir pas mus
O po dvejų metų ši paroda atkeliavo ir pas mus. Ji dabar eksponuojama Vilniuje esančiuose Radvilų rūmuose. Lenkijos instituto Vilniuje, Zakopanės Tatrų muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus bendro darbo dėka lankytojai gali susipažinti su mūsų garsiojo tautiečio Bronislavo Pilsudskio gyvenimu ir darbu. Apie įžymųjį tyrinėtoją pasakoja lenkų kinematografininkų sukurtas dokumentinis filmas, gausybė mokslininko sukurtų, Sachalino tautelių gyvenimą atspindinčių nuotraukų, ainų kultūros artefaktai. Labai įdomu tai, kad čia eksponuojamas ir Bronislavo Pilsudskio portretas: ainų drabužiais vilkintį etnografą yra nutapęs garsus lietuvių dailininkas A. Varnas. Lietuvių menininkas bendravo su Pilsudskiu 1912 metais, lankydamasis Krokuvoje ir Zakopanėje. Tąsyk Bronislavas Pilsudskis dailininkui daug pasakojo apie savo gyvenimą Sachaline, apie tenykščių gyventojų buitį ir papročius, rodė parsivežtus eksponatus.
Etnografiniai eksponatai, Pilsudskio surinkti Tatrų kalnų papėdėje esančiuose regionuose – taip pat svarbi šios parodos dalis. Apžiūrinėdamas juos, ko gero, neretas pagalvoja: o kaipgi būtų susiklostęs šio žmogaus gyvenimas, jei ne jį nuo jaunystės lydėję tragiški įvykiai? Kokią įtaką jam būtų daręs jaunesnysis brolis Juzefas? O gal dabar kalbėtume apie jį ne kaip apie mokslininką, o kaip apie garsų teisininką? Kas žino, juk likimo vingiai nenuspėjami…
Japonijos sostinės Bunkijo rajone pirmą kartą buvo surengtos gyventojų evakavimo pratybos balistinės raketos paleidimo atvejui.
Tokijo administracijos duomenimis, jose dalyvavo apie 350 žmonių. Pratybų scenarijuje buvo sakoma, jog kažkokia šalis paleido balistinę raketą, ir gresia pavojus, kad ji skris virš Japonijos teritorijos. Iškart suveikė vyriausybinė skubaus gyventojų informavimo sistema „J-Alert“, apie tai pranešė garsiakalbiai gatvėse. Atitinkami pranešimai pratybų dalyviams buvo išsiuntinėti ir mobiliojo ryšio kanalais.
Per penkias minutes jie turėjo pasislėpti po žeme – perėjose, dviejose metro stotyse, taip pat automobilių stovėjimo aikštelėje. Praėjus penkioms minutėms po pirmojo pranešimo „J-Alert“ sistema vėl buvo suaktyvinta, bet šįsyk dėl to, kad esą raketa paliko Japonijos oro erdvę. Be to, pagal scenarijų, visose Tokijo metro linijose buvo laikinai sustabdytas traukinių eismas.
Bunkijo rajone gyvena apie 210 tūkstančių žmonių. Čia yra viena didžiausių Japonijos sostinėje sporto arenų „Tokyo Dome“, pramogų parkas, Tokijo universitetas.
Praėjusių metų rugpjūčio 29-ąją ir rugsėjo 15-ąją virš Japonijos teritorijos Ramiojo vandenyno link praskriejo dvi Šiaurės Korėjos raketos.
Kurilų salose artimiausiu metu prasidės Rusijos karinio jūrų laivyno bazės statybos darbai. „Sprendimas priimtas“, – pareiškė Federacijos Tarybos Gynybos ir saugumo komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Francas Klincevičius, praneša BBC.
Naujoji bazė galės priimti bet kokius laivus, taip pat ir lėktuvnešius bei atominius povandeninius laivus, sakė Rusijos politikas. Jis nepatikslino, kurioje konkrečiai saloje bus įrengta bazė.
Statant karinio jūrų laivyno bazę Kuriluose planuojama atkurti ir aerodromų tinklą, pridūrė F. Klincevičius.
Kurilų salos turi svarbią karinę-strateginę ir ekonominę reikšmę. Japonija jau ne vieną dešimtmetį reikalauja grąžinti pietines Kurilų salas – Iturupą, Kunaširą, Šikotaną ir Habomajų, kurių plotas – 5175 kvadratiniai kilometrai. Japonija jas vadina savo Šiaurinėmis teritorijomis.
Maskva ne kartą pareiškė, kad dabartinis pietinių Kurilų salų statusas nebus keičiamas.
Šių metų vasario mėnesį Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu pranešė, kad planuojama dislokuoti Kuriluose visą diviziją.
