Sudano moterys. EPA – ELTA nuotr.Sudano sostinė Chartumas. EPA – ELTA foto
Vašingtonas, balandžio 20 d. (AFP-ELTA). Jungtinės Amerikos Valstijos dislokuoja pajėgas, kad pasirengtų galimai Amerikos ambasados darbuotojų evakuacijai iš Sudano, ketvirtadienį pranešė Pentagonas, Chartume tęsiantis konkuruojančių grupuočių kovai.
„Netoliese regione dislokuojame papildomus pajėgumus nenumatytiems tikslams, siekiant garantuoti ir galimai palengvinti JAV ambasados darbuotojų išvykimą iš Sudano“, – sakoma Pentagono pranešime.
Nuo šeštadienio, kai pratrūko kovos tarp Sudano kariuomenės vadui Abdeliui Fattah Al Burhanui ir jo pavaduotojui Mohamedui Hamdanui Daglo ištikimų pajėgų, jau žuvo daugiau nei 300 žmonių.
Vieni aršiausių mūšių vyksta sostinėje Chartume – mieste, kuriame gyvena penki milijonai žmonių, dauguma jų užsidarę namuose be elektros, maisto ir vandens. Liudytojų teigimu, Chartume nesiliauja šaudymas, nepaisant paliaubų, jau antrą kartą pažeistų vos po kelių minučių nuo jų numanomos pradžios.
Ar prasminga šiandien prie JAV diplomatinių atstovybių burtis piketams ir protestams?
Tegul skaitytojų nešokiruoja toks klausimas. Beje, ši dviprasmiškai skambanti mintis – net ne mano. Ją išgirdau youtube.com erdvėje prieš keletą valandų klausydamasis Marijos Maksakovos interviu su ekonomistu, politines ir karines analizes viešai skelbiančiu Andrėjumi Ilarionovu.
Nūnai iš Rusijos į JAV persikėlęs analitikas mano, kad piketai, mitingai bei demonstracijos prie JAV ambasadų visame pasaulyje, o taip pat ir prie Baltųjų rūmų Vašingtone, – būtini. Tokio pobūdžio susirinkimuose privalu kritikuoti JAV prezidento Joe Bideno administraciją. Tik priekaištaujama bus ne todėl, kad Amerika nuo Rusijos agresijos besiginančią Ukrainą remia ginklais. Joe Bidenas nusipelno kritikos, pasak A.Ilarionovo ir M.Maksakovos, būtent todėl, kad Amerika, turėdama milžiniškas karines pajėgas, ištekliuys, rezervus, Ukrainai tiekia itin mažai ginklų. O ir tie ginklai, kurių Ukraina sulaukia iš už Atlanto, – kol kas tik ginamojo pobūdžio. Puolamųjų ginklų, kuriais drąsūs, sumanūs ir narsūs ukrainiečių kariai galėtų išstumti Rusijos karinius banditus iš visos savo teritorijos, – Kijevas negauna. Todėl karas, kurį Ukraina pajėgtų užbaigti pergalingais kontrpuolimais, – užsitęsė ir dar nežinia, kiek tęsis.
Jūs manote, esą įtarimai, jog Amerika per daug skūpi ir atsargi siųsdama karinę pagalbą užpultai Ukrainai, – šventvagiški? Juk visas padorus civilizuotas pasaulis džiaugiasi Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vizito į Vašingtoną rezultatais. Visi, net ir A.Ilarionovas, neneigia, jog V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimas 2022-ųjų pabaigoje – istorinis. Prisimenate, 2021-aisiais metais JAV prezidentas akivaizdžiai nenorėjo susitikti su V.Zelenskiu. Pirma demonstratyviai pasilabino su diktatoriumi, karo nusikaltėliu Vladimiru Putinu, tik po to – su nuo Kremliaus agresijų kenčiančios Ukrainos prezidentu.
Volodymiras Zelenskis ir Joe Bidenas. Ukrainos ir JAV prezidentų susitikimas. EPA – ELTA foto
Dabar gi pokalbis Baltuosiuose rūmuose organizuotas J.Bideno iniciatyva. O tai reiškia, kad JAV nesiruošia mažinti Ukrainai nei finansinės, nei karinės paramos. Esama vilčių, jog karinė parama Ukrainai bus didesnė nei iki šiol. O ir V.Zelenskis vargu ar būtų lėkęs į Vašingtoną, jei J.Bideno administracija nebūtų turėjusi jam džiugių žinių.
Dar viena svarbi detalė: į Vašingtoną skrendantį Ukrainos lyderį lydėjo įspūdinga JAV karo naikintuvų palyda. Ne mažiau svarbu, kad V.Zelenskiui buvo suteiktas žodis Kongrese (kongresmenai ir senatoriai pagerbė Ukrainos lyderį atsistodami ir plodami rankomis), ir Ukrainos prezidentas šia tribūna pasinaudojo puikiai, viešai paskelbdamas savo šalies lūkesčius. Verta pabrėžti, kad Vašingtone net buvo surengta bendra J.Bideno ir V.Zelenskio spaudos konferencija. Dar svarbu įsidėmėti, kad JAV pažadėjo Ukrainai perduoti vieną „Patriot“ – labai veiksmingą oro gynybos sistemą. Mažoka? Juokingai mažai. Bet J.Bidenas viešai tikino, jog Ukraina šių sistemų sulauks ir daugiau. Sąrašą, bylojantį, jog V.Zelenskis ne veltui lėkė į JAV sostinę, byloja ir šie faktai: JAV pradėjo teisingai vadinti šių metų vasario 24-ąją kilusį karą (anksčiau vadino Ukrainos karu, ir niekaip kitaip, o šiandien jau – Rusijos agresija prieš Ukrainą).
Taigi A.Ilarionovas, duodamas interviu M.Maksakovai (dar vieną panašų komentarą A.Ilarionovas šiomis dienomis perskaitė ir Vasilijaus Golovanovo laidoje) jokiu būdu neneigia: JAV padeda Ukrainai, JAV – Ukrainos sąjungininkė ir draugė, ir ukrainiečiai privalo būti itin dėkingi Vašingtonui už pagalbas, suteiktas iki šių metų pabaigos, bei pažadus, jog pagalba bus siunčiama ir 2023-aisiais.
Tačiau tais atvejais, kai bandome vertinti, gerai ar blogai, daug ar mažai, – labai pravečia istorinės paralelės, palyginimai, gretinimai. A.Iarionovo komentaras šių eilučių autoriui todėl ir atrodo vertingas, kad šis ekonomistas, buvęs V.Putino patarėjas (paskui pasitraukė iš V.Putino komandos nesutikdamas su agresyviais, korupciniais Kremliaus sprendimais) ne vien konstatuoja faktus, bet juos lygina, gretina.
Marija Maksakova ir Andrėjus Ilarionovas
Tiesa, A.Ilarionovo palyginimai ir gretinimai – nepalankūs J.Bideno administracijai.
Pirma, A.Ilarionovas atkreipė dėmesį į ukrainietės žurnalistės klausimą, pateiktą bendroje Ukrainos ir JAV lyderių spaudos konferencijoje Vašingtone. Žurnalistė pagrįstai stebėjosi Amerikos neryžtingumu: kiek anksčiau Amerika tvirtino, esą Ukrainai niekad nesiųs „Patriot“ sistemų, dabar jau – duoda; būta laikotarpių, kai Amerika tvirtino neduosianti „Stinger“, dar anksčiau – „Javelin“, bet bėgo savaitės, mėnesiai, ir Vašingtonas keitė poziciją Ukrainai naudinga linkme. Išdėsčiusi šiuos faktus žurnalistė atvirai paklausė: tad kodėl iškart neduodate Ukrainai visko, ko jai reikia – modernių tankų, naikintuvų, toliašaudžių haubicų, ATACAMS, NASAMS, HIMARS?
Pasak A.Ilarionovo, JAV prezidentas atsakė nei šiaip, nei taip: esą Amerika – norėtų, bet esama sąjungininkų, kurie mano, jog Amerika privalanti elgtis santūriai, nes priešingu atveju tai sugriaus NATO, Europos Sąjungą, pasaulį; girdi, ES lyderiai, su kuriais J.Bidenas diskutavo šimtus valandų, nenori eskalacijos, bijo Trečiojo pasaulinio karo. Maždaug taip atsakė J.Bidenas.
A.Ilarionovo manymu, šis painus, nelogiškas J.Bideno atsakymas byloja, kad Baltųjų rūmų šeimininkams šis klausimas – skaudus. Todėl jie ir mėtosi, nežino, kaip pasiteisinti. Juolab kad NATO ir ES organizacijoms priklausančios Lietuva, Latvija, Estija ir Lenkija skelbia J.Bideno žodžiams prieštaraujančią poziciją: duokite Ukrainai tiek ir tokių ginklų, kokių prašo Kijevas, čia negalimi jokie dvejojimai ir vilkinimai, apribojimai ir vėlavimai.
Kita A.Ilarionovo nagrinėta tema – lendlizas (lendlease). JAV administracija apgavo pasaulį, šių metų gegužės 9-ąją paskelbdama, jog Ukrainai nuo šiol bus tiekiami ginklai dar ir lendlizo pagalba (apeinant biurokratinius balsavimus Senate ir Kongrese, nereikalaujant iš ukrainiečių apmokėjimų, nesibaiminant didelių ginkluotės kiekių). Bet gegužės 9-ąją lendlizo įstatymą pasirašęs J.Bidenas juo nė sykio nepasinaudojo. Beje, lendlizas baigs galioti 2023-ųjų rudenį. Tad juo pasinaudoti vis dar galima.
Bet ar pasinaudos Vašingtonas, jei JAV administracija išsisukinėja? Kadaise tvirtino, esą lendlizas nebus naudojamas, nes jis – per brangus Ukrainai, nors oficialiuose Baltųjų rūmų administracijos, Kongreso ir Pentagono internetiniuose puslapiuose šis įstatymas paskelbtas ir ten juodu ant balto parašyta, jog šiuo kanalu siunčiama karinė pagalba – nemokama. Dar kiek anksčiau aukšti Jo.Bideno administracijos pareigūnai tvirtino gerai neišstudijavę minėto įstatymo – nežino, kaip juo geriau pasinaudoti. Viešojoje erdvėje būta daug klaidinančių pareiškimų, esą lendlizas vis tik veikia (Aleksejus Aleksašenka, Jurijus Švecas), nors šiuo ginklų tiekimo kanalu Ukraina negavo nė vieno šovinio, nė vieno pistoleto, nė vieno automato. A.Ilarionovo nuostabai, klaidinančius JAV vadovų pareiškimus apie lendlizą kaip netinkamą kanalą pasigavo ir kai kurie oficialūs Ukrainos pareigūnai.
A.Ilarionovas teigia, jog nežino, kodėl J.Bidenas nepanoro pasinaudoti labai patogiu, jokių piniginių investicijų nereikalaujančiu, visus biurokratinius trukdžius apeiti leidžiančiu įstatymu.
JAV ambasadorius Lietuvoje Robertas S. Gilchristas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Trečia, A.Ilarionovas lygina Vašingtono pareiškimus, kiek daug Ukrainai jie duoda, su tuo, ką kalba, sakykim, Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas. Pavyzdžiui, V.Zelenskio vizito į Vašingtoną išvakarėse įtakingame leidinyje „The Economist“ buvo paskelbtas generolo V.Zalužno straipsnis, kuriame jis tvirtino neturintis tiek ginklų, kad galėtų išlaisvinti Ukrainą. Tame komentare ukrainiečių generolas mini konkrečius skaičius: Ukrainos kariuomenei reikia 300 tankų, 600 šarvuočių ir 500 haubicų, kad ji galėtų pereiti į rimtą kontrpuolimą. Taigi oro gynybos sistemos „Patriot“ – labai reikalingos. Jos padės rimčiau apsaugoti Ukrainos oro erdvę nuo Rusijos raketų, siunčiamų griauti civilius ir karinius objektus. Bet sutikit: keletas „Patriot“ – tai itin mažai tokiai didelei valstybei kaip Ukraina. Be to, JAV šiuo atveju labai vėluoja (juk karas tęsiasi jau dešimt mėnesių).
O ar būta Vašingtone bent jau užuominų apie šimtus tank? Mes nežinome. Taip, V.Zelenskio ir J.Bideno susitikimo metu amerikiečiai mįslingai pasigyrė, esą apie visą Amerikos pagalbą Ukrainai viešai nekalbama, tad galima suprasti, jog Ukraina dabar jau sulauks rimtos pagalbos. Čia prisimenu vieną iš paskutiniųjų Ukrainos prezidento ofiso patarėjo Aleksejaus Arestovičiaus optimistinių pareiškimų Marko Feigino laidoje, jog Ukrainon tuoj atkeliaus rimtas ginklų paketas. Jei taip – džiaugsimės. Bet abejonių, kad bus patenkinti visi Ukrainos gynybos ministro ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado prašymai, – abejotina. Vargu ar į tą paketą bus įtraukta 300 modernių tankų „Abrams“ bei „Leopard“ bei 500 toliašaudžių haubicų.
Tiesa, Ukraina yra sulaukusi kelių dešimčių neva amerikietiškų tankų. Tačiau tie tankai – čekiški, tik JAV ginklų ekspertų modernizuoti. Todėl amerikiečiai juos priskyrė saviems nuopelnams, nors, žiūrint priekabiai, tai Čekijos dovana Ukrainai.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita minėtoje laidoje A.Ilarionovo narpliota tema: nepasitvirtinusios JAV generolų prognozės. Analitikas A.Ilarionovas išvardino penkių JAV generolų, tiek į atsargą išėjusiųjų, tiek tarnaujančių, pavardes, kurie 2021-aisiais tvirtino, jog teturėdama „tik tokias pajėgas Rusija nedrįs pulti Ukrainos“. A.Ilarionovas jų prognozėmis rėmėsi, brėžė savo išvadas, taigi suklydo. Rusija teturėdama sukoncentravusi pasienyje menkas pajėgas vis tik įsiveržė į Ukrainą. A.Ilarionovas ne sykį atsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino, tvirtindamas, jog Kremlius ruošiasi pulti Ukrainą, tačiau – ne dabar, nes dar neturi subūręs užtektinai galingos ir skaitlingos karinės grupuotės. O minėti generolai, pasak A.Ilarionovo, neatsiprašė savo gerbėjų, kad juos suklaidino. Jie puolė dar sykį prognozuoti: esą užpulta Ukraina ilgai neatsilaikys, jog po kelių dienų ar kelių savaičių kris. Ir vėl gėdingai prašovė pro šalį. Ir vėl neatsiprašė savo gerbėjų, jog suklydo. Užuot atsistatydinę jie šiandien vėl prognozuoja: esą Ukrainos armijos vadas generolas V.Zalužnyj galėtų per dvi savaites išstumti iš Ukrainos okupantus ir su šiandien turimais resursais. Suprask, tie trys šimtai tankų ir beveik pusė tūkstančio toliašaudžių haubizų bei šeši šimtai šarvuočių, – perteklinė ginkluotė.
A.Ilarionovas ragina per daug nesidžiaugti ir naujais JAV paramos paketais. Įvardinamos dešimtimis milijardų dolerių sumos tik gražiai atrodo. O kas iš tiesų slypi skaičiuose? Remiantis A.Ilarionovo analize, Rusija per mėnesį karo reikmėms skiria šiuo metu apie 15 milijardų JAV dolerių. O Ukraina – tik šešetą milijardų. Reali JAV karinė parama Ukrainai dabar – vos du milijardai JAV dolerių per mėnesį įskaitant ir kitų šalių paramą. Jeigu palyginsime, kiek Ukrainai padeda Estija, atseikėdama iš savo biudžeto (turimas omenyje gyventojų skaičius ir BVP), tai matysime, kad ne JAV, o Estija yra dosniausia Ukrainos rėmėja. Jei JAV remtų Ukrainą taip, kaip ją globoja Estija (gyventojų skaičius ir BVP), amerikiečiai skirtų Ukrainai ne 40 – 50, o apie 300 milijardų JAV dolerių.
Dar vienas A.Ilarionovo palyginimas. Antrojo pasaulinio karo metais JAV rėmė (lendlizo pagalba) Didžiąją Britaniją 30 kartų rimčiau, nei dabar – Ukrainą. O juk Jungtinės Karalystės padėtis anuomet buvo kur kas geresnė nei šiandien – Ukrainos.
Amerikos ir Rusijos priešprieša
Ekonomisto A.Ilarionovo prognozės – liūdnokos (jis paminėjo kur kas daugiau priekaištų J.Bideno komandai, nei čia išvardinome; apie nepagarsintus priekaištus – kitą kartą). Daug ukrainiečių tiki, jog karas baigsis 2023-aisiais. A.Ilarionovo skaičiavimai byloja, kad karas galįs užsitęsti iki pat 2025-ųjų.
Jei ekonomisto A.Ilarionovo skaičiavimai ir vertinimai teisingi, belieka viešai paklausti, kodėl Vašingtonas šiandien toks atsargus ir skūpus. Vašingtonas greičiausiai bijo Rusijos griūties. Bijo, jog į Kremlių įžengs dar bjauresnis diktatorius nei V.Putinas (ar begalima rasti bjauresnių), nerimauja, jog Rusija suskils į atskirus gabalus (tuomet Vakarams teks tartis ne su vienu, o su keliais vadovais), turi įtarimų, jog Rusijoje šiandien esantys ginklai, įskaitant ir bakteriologinius, ir atominius, ir cheminius, pasklis po visus šiandieninius Rusijos federacijos kampelius, atsidurs privačių kariuomenių ir gaujų rankose. Tik šitaip galima logiškai paaiškinti Vašingtono tūpčiojimą vietoje.
Taigi Vakarai šiandien, deja, gieda tą pačią giesmelę kaip ir 1990-aisiais. Taip, JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos. Taip, JAV norėjo, kad Baltijos šalys, įskaitant ir visas kitas Sovietų Sąjungos respublikas, taptų laisvomis, demokratiškomis, ekonomiškai pajėgiomis. Taip, JAV visomis išgalėmis stengėsi, jog SSRS reformuotųsi. Bet vos tik Lietuva paskelbė Kovo 11-osios Aktą, Vakaruose, ne tik Amerikoje, pasigirdo balsų – lietuviai per daug skuba, lietuviai per daug užsimojo, lietuviai kenkia Michailo Gorbačiovo reformoms. Ypač tuo metu buvo šlykšti Vokietijos politika: esą lietuviai kenkia Gorbiui, kuris leidžia susivienyti Vokietijoms. Esą lietuviai turėtų dar pakentėti gyvendami Blogio imperijoje vardan vokiečių interesų.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
Šlykščios būta ir Paryžiaus laikysenos. Atsimenate, tuometinis Prancūzijos prezidentas metė Lietuvai: „lietuviai praleido progą patylėti“. Viskas kardinaliai pasikeitė, kai Kremliaus barbarai 1991-ųjų sausį nusprendė Lietuvą „nugalėti tankais“, o „išdidūs lietuviai neišsigando tankų“. Tuomet tapo nebepatogu įrodinėti, jog lietuviai dar turėtų pakentėti sovietų lageriuose, tarsi 50 metų trukusi sovietų okupacija būtų trumpas laikotarpis. Vakarai greitai persiorientavo. Tapo labiau palankus „išsišokėlei Lietuvai“.
Ir vis dėlto JAV pripažino Lietuvos nepriklausomybę … viena iš paskutiniųjų. Puikiai suprantu, kad didelės valstybės kartais negali taip įžūliai elgtis kaip Islandija ar Danija. Tačiau tuomet ir aš negaliu gudrauti – neapsiverčia liežuvis tuometinio Vašingtono delsimo laikyti garbingu, principingu. Labiau primena bailios valstybės laikyseną.
Tad kai šiandien Vašingtonas baikščiai dairosi į šalis, ar Ukrainai galima nusiųsti du „Patriot“, ar vis tik užteks vieno „Patriot“, noriu prisiminti 1990-uosius. Anuomet be reikalo bijojote SSRS griūties, šiandien be reikalo bijote Rusijos žlugimo. Nejaugi jūsų nemoko skaudžios vos kelių dešimtmečių senumo pamokos? Nejaugi Ukraina privalo lieti kraują vien dėl to, kad jūs nežinote, vis dar svarstote, kaip privalu pasielgti su Rusija?
Jei nežinote, kaip privalu nubausti kaimynines šalis pačiais šlykščiausiais būdais puldinėjančią Rusiją, vadinasi, jūs … nieko nežinote ir nieko neišmanote. Esate beviltiški. Vertinate vien netikrą stabilumą ir veidmainišką ramybę.
Štai tokios mintys kilo peržiūrėjus A.Ilarionovo komentarus. Labai norėčiau, kad jo brėžiamos prognozės nepasitvirtintų. Labai noriu, kad netektų rinktis prie JAV ambasados Vilniuje reiškiant susirūpinimą, kodėl J.Bideno politinė grupuotė neskiria Ukrainai kur kas daugiau rimtų ginklų.
2021 metų kovo 24 dieną numatytas Lietuvos Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen (liberalų sąjūdis) susitikimas net su trimis užsienio valstybių ambasadoriais. Seimo pirmininkė tądien šnekėsis su JAV ambasadoriumi Robert S. Gilchrist, Izraelio ambasadoriumi Yossef Levy ir Vokietijos ambasadoriumi Matthias Soon.
Kodėl neramina kovo 24-osios pokalbis? Įtariu, jog trijų šalių ambasadoriai su Lietuvos parlamento pirmininke, apart kitų temų, komentuos ir kilusį triukšmą dėl Lietuvos istorijos tyrimų kokybės. Dar tiksliau tariant, mėgins spustelėti Seimo vadovę, jog prof. Adas Jakubauskas netinkamas vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui.
Tiesa, oficialiame Seimo pirmininkės puslapyje nenurodoma, kokiomis temomis ji šnekučiuosis su minėtais diplomatais. Tačiau toks slapukavimas (juk iš anksto greičiausiai pasitarta, kokius skaudulius nagrinės) tik dar labiau verčia nuogastauti, jog bus kalbama ir apie šurmulį dėl LGGRTC vadovybės likimo. Šitaip manyti leidžia žinia, jog Izraelio ir JAV ambasadoriai jau sykį buvo pareiškę norą susitikti su LGGRTC vadovu A.Jakubausku. Pasirodo, tokie susitikimai buvo organizuoti.
Štai ką pavyko sužinoti. Susitikimas su Izraelio ambasadoriumi įvyko 2020 metų rugpjūtį LGGRTC patalpose Didžiojoje gatvėje. Susitikimo metu Izraelio ambasadorius bandė spausti dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros ir Juozo Krikštaponio įamžinimo klausimų. Esą jie neverti pagerbimo.
Susitikimas su JAV ambasadoriumi įvyko po dviejų mėnesių pasibaigus pirmajam Seimo rinkimų turui ambasadoriaus rezidencijoje Birutės gatvėje. JAV ambasadorius reiškė nepasitenkinimą, kad LGGRTC generalinis direktorius vyresniuoju patarėjumi pasirinko Vidmantą Valiušaitį. Taip pat priekaištavo, kodėl LGGRTC Genocido ir rezistencijos departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys drįso dalyvauti Seimo rinkimuose Vytauto Radžvilo vadovaujamo „Nacionalinio susivienijimo“ sąraše.
Ką būtų galima atsakyti į tokius priekaištus? Dėl V. Valiušaičio – LGGRTC generaliniam direktoriui, remiantis Lietuvos įstatymais, suteikta teisė rinktis darbuotojus. Jam juk – visa atsakomybė už LGGRTC nuveiktus ir nenuveiktus darbus. Bet kaip jis galįs organizuoti veiklą, jei jam neleidžiama pasirinkti komandos? Dėl A. Bubnio – rinkimuose ribojimai taikomi tik statutiniams pareigūnams, kariškiams ir teisėsaugos atstovams, todėl šis istorikas nevaržomai turėjo teisę dalyvauti Lietuvos parlamento rinkimuose kad ir nuo V.Radžvilo politinės jėgos. Jei šis istorikas būtų išmestas lauk dėl to, kad simpatizuoja V. Radžvilo komandai, – turėtume antidemokratišką precedentą. JAV ambasadoriui demokratinės žaidimo taisyklės – nė motais?
LGGRTC direktorius Adas Jakubauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Beje, esu iš tų, kurie pritaria visoms politikų diskusijoms, kokio formato jos bebūtų. Neįžvelgiu nieko įtartino, jei susitikimai rengiami net restorane ar privačioje viloje. Nematau nieko smerktino, jei politikai ginčijasi aštriai, piktai, nepaisydami diplomatinių protokolų (tik nesimuškite). Svarbiausia – neišduoti valstybės, tautos interesų. Svarbiausia – atskirti, kada tik prašoma, tik išdėstomi argumentai, o kada patarimai jau tampa politiniu spaudimu.
Bet jei esame demokratai, jei kalbame sudėtingomis temomis, tai kalbėkime atvirai, demokratiškai. Drįstu manyti, jog LGGRTC vadovo veikla – ne Izraelio, ne JAV, ir tuo labiau ne Vokietijos ambasadorių reikalas. Lietuva labai atidžiai analizuoja, nagrinėja, fiksuoja visas savo istorines klaidas ir klystkelius. Gal net per daug uoliai (lyginant su kitomis šalimis). Lietuva niekad neneigė Holokausto. Kaltinti Lietuvą, jog ji per mažai domisi arba nederamai domisi Holokausto temomis, – taip pat neteisinga. Kiek būta oficialių Lietuvos prezidentų ir premjerų atsiprašymų, kompensacijų, knygų, filmų, minėjimų, paminklų Holokausto tema! Suskaičiuokime, vien kiek LGGRTC išleido veikalų žydų kančių tema, kaip smulkiai išnagrinėta getų praeitis, pasaulio teisuolių likimai!
Tačiau nebijodama nagrinėti sunkių temų Lietuva norėtų, kad ir kitos valstybės, kitos tautos į istoriją žvelgtų objektyviai – ieškotų ne tik gražiųjų pusių, bet ir nuodėmių. Štai kaip įsivaizduoju: jei lietuviai skaičiuoja visus žydamas nusikaltusius lietuvius, Izraelio atstovai turėtų rūpintis pateikti mokslines monografijas bent jau apie Dušanskio, Raslano ar Zimano „darbelius“ Lietuvoje. Jei lietuviai skaičiuoja lietuvius, gelbėjusius žydus, tegul žydai suskaičiuoja, kiek jie sovietinės okupacijos metais „išgelbėjo“ lietuvių? Kur tokio pobūdžio tyrinėjimai, palyginimai? Jei žaidžiame atviromis kortomis, kelkime į viešumą visų niekadėjų, nepriklausomai nuo tautybės ir tikėjimo, nusižengimus. Jei žvelgiame į Lietuvos istoriją be tendencingumų, Vokietijos ambasadorius J.E. Matthias Soon turėtų paaiškinti kolegoms iš Izraelio ir JAV: kai Lietuvoje buvo pralietas žydų kraujas, Lietuvos tuomet nebuvo, tuomet ten buvo Vokietija, tad, vadovaujantis sveiku protu, pretenzijas reikėtų adresuoti Berlynui, Berlynui ir dar kartą Berlynui.
Jei Izraelio ambasadorius tvirtina, jog „Lietuva ir Izraelis yra artimi draugai“, tai kodėl jis, ponas Yossef Levy, šešių novelių bei vienos vaikų knygos autorius (Vilniaus knygų mugėje yra pristatęs savo naujausią knygą „Meilės prekeiviai“), vis dar nepasirūpino, jog bent jau į anglų kalbą būtų išverstas 2004-aisiais Lietuvoje pasirodęs rašytojo Jono Mikelinsko veikalas „Kada Kodėl taps Todėl?“? Juk tai: apie sudėtingus lietuvių – žydų santykius.
Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl”.
Vienoje anotacijoje apie šią knygą rašoma: „Rašytojo Jono Mikelinsko publicistinė knyga aktuali mums visiems, nepriklausomai nuo tautybės ir įsitikinimų, ypač tiems, kuriuos jaudina lietuvių ir žydų santykiai. Autorius bando paaiškinti sau ir padėti suprasti kitiems, kas sukelia tokias tragedijas kaip holokaustas. Pasaulyje tebesklando nebylūs tabu. Kol jie sklandys, kalbos apie atvirumą ir demokratiškumą, apie pilietiškumą ir nuoširdesnį tautų suartėjimą, apie jų, taip pat ir žmogaus teises bus neišsemiamos. Kol egzistuos tabu, kol egzistuos nenoras, nesugebėjimas suvokti ir ieškoti atsakymo į klausimą KODĖL, tol egzistuos ir įtampas kėlusios civilizacinės trintys bei jų keliami, krauju srūvantys konfliktai, kokius visi šiandien pasaulyje regime.“
Anuomet dar esu pridūręs: „Kadaise žurnale „Metai“ skelbta analizė nesulaukė deramo žydų dėmesio. Nesulaukė greičiausiai todėl, kad J.Mikelinskas minėjo ne tik lietuvių, bet ir žydų klaidas.“
Tad yra apie ką pakalbėti, dėl ko pasiginčyti. Jei atvykęs į svečius Izraelio ambasadorius dėkojo LGGRTC vadovui, kad šios įstaigos darbuotojas Dalius Stancikas surado liudytoją tvirtinus, jog Noreika Jonas gelbėjo žydus, – viena medalio pusė. Jei Izraelio amasadorius piktinosi, kam LGGRTC paviešino šį J.Noreikai palankų liudijimą, – juodoji medalio pusė. Jei Izraelio ambasadoriui nepatinka istorija profesionaliai ir objektyviai nagrinėjančio Vidmanto Valiušaičio persona, – liūdna. Nes V.Valiušaitis nedaro nieko smerktino: jis atskleidžia, jog Lietuvos istorija Antrojo pasaulinio karo metais – kur kas sudėtingesnė, painesnė, nei mus įtikinti norėtų Rūta Vanagaitė, Arkadijus Vinokuras ar Faina Kukliansky.
Jei JAV ambasadoriui nepatinka, jog LGGRTC darbuotojas simpatizuoja vienai neva nacionalistinei grupuotei, – tai ponui Yosset Levy derėtų priminti, jog Lietuvos įstatymai istorikams nedraudžia stoti į Lietuvoje registruotas partijas ir judėjimus. Tokios demokratinės taisyklės, jei vis dar tvirtiname, jog mūsų didžioji, puikioji, nuostabioji Karalienė – demokratija. O gal ponui ambasadoriui nepatinka visai kas kita? Štai ištrauka iš maniškės 2016-ųjų publikacijos „Didžioji žydų pareiga – sudrausminti praradusius saiką saviškius“: „Žydus gelbėjusių lietuvių – labai daug. Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido centro (LGGRTC) istorikas Arūnas Bubnys sekmadieninėje televizijos laidoje (LRT televizija, 2016.01.31) minėjo, jog daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išgelbėjo būtent lietuviai (skaičiuojant pagal gyventojų skaičių). Ne prancūzai, ne italai, ne lenkai, o mes, lietuviai“.
Bet kažkodėl mums, mažiukams, kryptingai primetama žydšaudžių etiketė. Gal ponas Yoseef Levy galėtų paaiškinti šio fenomeno priežastis? Žūtbūt norima Lietuvą paversti Tel – Avivo provincija, amžinai nuolankia atsiprašinėtoja?
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Keletas Lietuvos žurnalistų triūbija, kad gindami Jono Noreikos ar Kazio Škirpos garbę bei reikalaudami dušanskių, raslanų ir zimanų veiklą analizuojančių mokslinių darbų mes prarasime savo sąjungininkę Ameriką. Viešai teiraujuosi JAV ambasadoriaus: nejaugi tikrai neginsite nuo Rusijos agresijos Lietuvos, jei LGGRC, vadovaujamas A.Jakubausko, išleis dušanskius ir raslanus demaskuojančią knygą?
O jei Izraelio, JAV ir Vokietijos ambasadoriai vis tik linkę draust Lietuvai atidžiai ir giliai analizuoti savo istoriją, jei nurodinės, kas turėtų vadovauti LGGRTC (jokiu būdu neidealizuoju A.Jakubausko, kadaise esu jį kritikavęs), – turime apgailėtiną situaciją. Belieka įtarti, kad svarbiau – ne tiesa, o kažin kokių grupuočių, siekiančių nuolat žeminti Lietuvą, interesai.
Izraelio, JAV, Vokietijos ambasadoriams viešai aiškinu, kaip viskas atrodo iš šalies: Lietuva – maža, neįtakinga, vos tris milijonus gyventojų teturinti šalis, o ją prievartauja net trys skaitlingos, įtakingos, galingos, turtingos valstybės. Akivaizdu, jėgos – nelygios. Akivaizdu, Lietuva bus išprievartauta. Tačiau liks skaudžios nuosėdos – dar taip neseniai Kremlius mokė lietuvius, kaip privalome žvelgti į savo praeitį, dabar moko jau trys galybės – Izraelis, JAV ir Vokietija.
Nejaugi garbinga stumdyti šimtus kartų silpnesnę valstybę, vis dar naiviai tikinčią, jog istorija yra objektyvus mokslas, reikalaujantis į reiškinius žvelgti ne iš vienos, bet būtent iš visų pusių? Nejaugi demokratinio požiūrio nusipelno ne visos NATO ir Europos Sąjungos valstybės – tik pačios didžiausios, tik pačios stipriausios?
Kažkada, ginčydamiesi su lenkų radikalais, platesnių pažiūrų jų tautiečiai aiškino, kad buvusiai LDK sostinei Vilniui išties labiau pritinka ir toliau būti sostine, tegu ir rakštimi tapusios Lietuvos, nei buvusią karalystės didybę sapnuojančios Lenkijos provincijos miestu.
Na, savaime aišku, tokiai nuomonei pritarė ir visi lietuviai.
Karštu M. Valančiaus ir J. Basanavičiaus ugdytų lietuvių troškimu susigrąžinti buvusią sostinę piktybiškai pasinaudojo Sovietų Rusija, mainais už sotinės Lietuvai sugrąžinimą pareikalavusi teisės įvesti į Lietuvą Sovietų Armijos dalinius. Kuo tai baigėsi, dar iki šiol kai kurie lietuviai neužmiršo. Neužmiršo būtent tie, kurie kiekvienais metais Vasario 16-ją neša gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, o tie, kuriems Vilnius toli, siunčia jam padėką didžiojo naujų laikų poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Kodėl aš čia sugretinau būtent šituos du didžius lietuvius, nors didžių mes turime ir daugiau? Todėl, kad jie abu mirė vieną ir tą pačią naujosios Lietuvos istorijai svarbiausią dieną – Vasario 16-ją, ir dar todėl, kad šiandien modernieji lietuviai deda visas pastangas ištrinti tiek vieną, tiek ir kitą asmenybę iš Lietuvos istorijos bei kultūros.
Nebecituosiu jau visiems įkyrėjusios Nerijos Putinaitės, tik priminsiu neseną skandalingą antkapinio paminklo J. Basanavičiui išniekinimą ir dar skandalingesnį mūsų teisėsaugos organų vangumą, aiškinantis kaltininkus.
Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.
O jau įvykių, kai valdžia, padedama teisėtvarkos organų, persekioja žmones, linkinčių Lietuvos sostinei daugiau lietuviškumo, liberalų valdomame Vilniuje galime pririnkti ne vieną dešimtį. Taigi, Lietuvos sotine tituluojamas miestas, atkūrus nepriklausomybę, lietuvišku pabuvo gal kokį vieną dešimtmetį.
Šiandien vaizdelis liūdnokas. Bejėgė Valstybinė Lietuvių kalbos komisija su Valstybiniu inspektoriumi nepajėgia užkardyti srauto iškabų, nelietuviškais užrašais baigiančių apdergti daugybę sostinės pastatų.
Valstybines vėliavas vis tirščiau užgožia įvairiaspalvė vėliavomis vadinama manufaktūra, kuriomis nebaudžiamai (pamėgintų kas pamojuoti valstybine vėliava – beregint būtų nubaustas, nelyginant mokytoja-lituanistė…) mojuoja įvairiaspalviai įvairių teisių gynėjai. Kuo buvo galima dar kartą įsitikinti praeitą penktadienį Vilniuje prie JAV ambasados vykusiame mitinge, kuriame nežinia kokių šalių piliečiai, mojuodami nežinia kieno vėliavomis, klaupėsi ir nevalstybine kalba „meldėsi“ nežinia kokiam dievui. Daugmaž suprantami buvo du žodžiai, jau tapę tarptautiniais: policie ir f…ck.
To užteko, norint įsitikinti, kad liberalų valdoma (uoliai talkinant konservatoriams, kurių atstovas, Vilniaus vicemeras Benkunskas davė leidimą mitingui, pažeidžiančiam ne vieną LR įstatymą) Lietuvos sostinė su didėjančiu pagreičiu virsta eiliniu Europos užkampio miestelioku.(Gerai dar, kad ne „žmogiškųjų išteklių“ sąvartynu).
JAV ambasados darbuotojams buvo pademonstruota, jog Vilnius – miestas, kuriame nekalbama ir nerašoma lietuviškai, kur moterys, pradedant Seimo nare A. Armonaite ir baigiant mokytojomis, klupdo liberalios ideologijos sužalotas nebrandžias paaugles po vulgariais plakatais, žeidžiančiais moterišką orumą, žeminančią valstybės pareigūnų – policininkų garbę.
Taip, kažkur toli, už jūrių marių kažkiek policininkų, nusižengdami teisei, pavartojo neleistiną ir baustiną smurtą. Veiksmas, reikalaujantis protestų ir pasmerkimo.
Vilniuje – eisena, smerkianti rasizmą. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Bet šiandien čia, Lietuvoje, policininkų ir visų dorų žmonių bendruomenė tebegedi dėl priešingo įvykio, kai smurtaujančio girtuoklio buvo nužudytas savo pareigas dorai ir garbingai vykdęs policininkas. Tad ar tinkamas laikas buvo parinktas vadinamai „solidarumo akcijai“?
Beje, jei jau buvo norėta solidarizuotis su skriaudžiamaisiais, buvo galima organizuoti prasmingesnį protestą prieš abiejų šalių – JAV ir Lietuvos – policijos sistemos ydas, trūkumus. Ką tik matėme, jog Lietuvos policijos vadovai nesugeba užtikrinti „gatvės” pareigūnų saugumo, o piliečiai neretai turi pagrįstų priekaištų policijai, kad ji nepakankamai jautriai ir atsakingai sprendžia eilinių piliečių problemas, netgi pavartodama smurtą prieš sulaikomus tvarkos pažeidėjus… Tiesa, kol kas ne su tokia tragiška baigtimi, kaip JAV, bet prevencija nepakenktų…
Bet prie ko čia rasizmas? Nežinau. Nežino net daugelis JAV apžvalgininkų, sociologų, nes pagal statistiką nuo policininkų smurto baltųjų nukenčia tiek pat, kiek ir juodaodžių – atitinkamai jų procentui bendroje JAV gyventojų sudėtyje. Kaip nurodoma https://www.hsdl.org/?abstract&did=805052, psl. 5, santykis tarp whitevictimsir jų blackoffenders – 540,360 asmenų. O skaičius juodaodžių, nukentėjusių nuo baltųjų smurtautojų, žymiai mažesnis: 91,470 asmenų.
JAV gyvenantis išeivis iš Rusijos politologas Leo Vainsteinas, remdamasis savo gyvenimo Rusijoje patyrimu, konstatuoja: „Nustoti klūpoti sudėtingiau, nei atsiklaupti“. Ir klausia: „Ar sutiks iš SSSR emigravusių tėvų vaikai laižyti afroamerikiečių batus? Kodėl tuose miestuose, kur merai yra respublikonai (proprezidentinės partijos nariai) riaušių išvis nėra, niekas nieko neplėšia, nedegina? Kam to išvis reikėjo? Ką dar sugalvos plėšikavimų ir padeginėjimų kurstytojai?“
Kažin, ar žinojo tuos faktus į mitingą atskubėjusios paauglės bei jų mokytojos? Ar žino Seimo narė, įsijungusi į šitą šaršalą?
Įdomu, ką šiandien Vilniuje veikia vaikų teises ganančios organizacijos? Gal jau atiminėja vaikus iš nerūpestingų tėvelių, leidusių dukrelėms išsipleikti ant asfalto po nešvankiais plakatais?
Ne mažiau įdomu, kaip Vyriausybė baus leidimą mitingui suteikusią Vilniaus meriją? Juk Vyriausybės nutarimu draudžiama renginiuose viešose vietose dalyvauti daugiau nei 300 žmonių, o šitame renginyje sudalyvavo nuo 600 iki 1000 svetimam skausmui (svarbiausia, kad tas skausmas – ne lietuviškos kilmės) neabejingų jautruolių.
Mūsų valstybės ateičiai neabejingi piliečiai, nustebinti jauno protestuotojų amžiaus, iškart prisiminė diktatorių pomėgį savo nešvariems tikslams panaudoti npaauglius. Prisiminė ir chunveibinus Kinijoje, ir hitlerjugendą Vokietijoje – paskutinę Hitlerio viltį, ir į komjaunimą suvarytus pavlikus morozovus, padėjusius dideliems dėdėms ir tetoms griauti Rusijoje bažnyčias, varu varyti valstiečius į kolūkius ir rašyti skundus ant giminių ir kaimynų…
Nejaugi Lietuva šiandien suka tuo pačiu keliu, atsiverdama mūsų istorijai ir kultūrai svetimų tradicijų virusui?
Sudėtinguose istorijos vingiuose savo pasaulėžiūrą brandinę piliečiai mitinguotojus apkaltino veidmainyste.
Vienas FB bičiulis teiravosi: „O kur visa šita minia su Seimo nare, su garsiais muzikantais (nuotraukose turbūt pastebėjote J.Didžiulį su žmona) buvo lygiai prieš metus, kada Jurbarko rajone buvo žiauriai sumušta ir išprievartauta nepilnametė? Kodėl neprotestavo kai mergina gulėjo reanimacijoje? Kodėl dėl pažeistų jos teisių, sužalotos fizinės bei dvasinės sveikatos neprotestavo ta pati Seimo narė, kuri vakar parade šlovino 5 kartus teisto (tame tarpe ir už nėščios moters užpuolimą) Amerikos juodaodžio atminimą, reikalaudama teisingumo jo atžvilgiu? Kodėl žmonių (ir ypač moterų) teisių „gynėjai” svarbi Amerikos nusikaltėlio gyvybė, tačiau visiškai nesvarbi Lietuvos mergaitės sveikata ir teisingumas jos atžvilgiu? Pažangiais save laikantys jaunuoliai neva kovoja už bendruomenės kitame žemyne teises, tačiau dėl jų pačių bendraamžės Lietuvoje išniekinimo bei teisingumo nebuvimo jos atžvilgiu nepajudino nė piršto! Seimo narei, ėjusiai paskui plakatą, keikiantį policiją, rūpi juodaodžių rasinė viršenybė prieš kitas rases, tačiau visiškai nerūpi savo tautietės, savo bendrapilietės, išniekintos Lietuvoje likimas ir teisingumas jos atžvilgiu!“
Gal jis klysta, gal ne ten ir ne taip sudėliojo klaustukus ir šauktukus? Deja, viskas taip, viskas – tiesa
Beje, likimas suteikė progą Seimo narei parodyti, kieno teisės jai labiau rūpi: ar doro lietuvio, kurį sumušė vienas psichologiškai neadekvatus juodaodžių teisių gynėjas, ar smurtautojo, sukėlusio pavojų Lietuvos piliečio sveikatai?
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Netenka stebėtis, kad valdžios, švietimo ir kitų institucijų abejingumas visam tam, kuo šiandien yra penimas jaunimas, paaugliai, išprovokavo ir tokius pasvarstymus: „Visi piktinasi jaunimu ir nemato savo atspindžio. Gal laikas gyventi šiandiena ir žiūrėti kas dabar panosėj vyksta? Naikinam savo pačių namus, makaluojamės vienuose skandaluose, visur norim lįsti, diriguoti, o patys savo mažoj šalelėj nesusitvarkom. Gal gana tų politinių pasidraskymų? Žiūrėkit, kaip masiškai kertami medžiai, naikinami žvėrys, su gamtos naikinimu patys save naikiname. Ir ką paliksime savo vaikams, anūkams, jeigu benaikindami neuždusime patys. Dar ne tokių koronų čia sulauksim. Man visai nesvarbu, kas už ką vakar balsavo, man žymiai svarbiau šiandien, kaip išsaugoti medį, gėlą vandenį. O vaikams labai geras pavyzdys buvo parodytas amžinom kovom ir dėmesiu kitoms šalims, vat ir ima jaunimas iš senių pavyzdėlį“.
Nesunku pastebėti autorės politinio raštingumo stoką, bet sveikintinas jos posūkis į savikritiką: toks jaunimas neatsirado iš niekur. Jis – mūsų pačių ydų ir klaidų vaisius. Paaugliai, moksleiviai negali nematyti, nejausti, kaip valstybėje iš viešojo gyvenimo yra stumiama lietuvių kalba, kokia skurdi ir sausa mokyklose dėstoma Lietuvos istorija, kaip atsainiai ir paviršutiniškai pateikiama lietuvių literatūra, jos raida, etninės kultūros elementai.
Policijos postai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
O juk paaugliai nestokoja nei smalsumo, nei jautrumo, o jau energijos ką nors nuveikti jiems gali pavydėti diplomuoti „vadybininkai”. Tačiau nėra autoritetų, nėra kam juos nukreipti ta linkme, kuri būtų įdomi jiems patiems ir naudinga visai visuomenei.
Nėra valstybę, o su ja ir visuomenę auginančios švietimo, kultūros, istorijos politikos. Yra tik nevykusios spekuliacijos ir peštynės privačių interesų ringe. Net ne kova, o šiaip… apsispardymai po kilimu ir varžovo apmėtymas mėšlu…
Beje, šį kartą graudžiausiai, pasigailėjimo verta atrodė Vilniaus policija, kuri leidosi įtraukiama į visą šitą antivalstybinį, antilietuvišką, antiistatymišką, net pačią policiją žeminusį farsą.
Ką padarysi, užkampyje – užkampiška ir teisėtvarka…
Eisena, smerkianti rasizmą, buvo surengta ir Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jungtinėse Amerikos Valstijose nesibaigiant protestų dėl juodaodžių teisių bangai, Vilniuje penktadienį suorganizuota eisena, siekiant atkreipti dėmesį į rasizmo problemas bei palaikyti „Black Lives Matter“ judėjimą. Policijos atstovų tvirtinimu, eisenoje dalyvauja per 300 demonstrantų.
Dalyviai ir iniciatoriai: norime, kad mūsų balsas būtų išgirstas
Eltos kalbinti dalyviai, einantys nuo Vilniaus arkikatedros iki JAV ambasados su šūkiais, smerkiančiais rasizmą, buvo vieningi: jų teigimu, kalbėti apie juodaodžių lygiateisiškumą svarbu net gyvenant už Atlanto.
„Daug kas kėlė klausimą, ar labai svarbu čia solidarizuotis, nors kažkas vyksta už Atlanto. Bet kai mes pradėjome viešinti apie tai, kas vyksta JAV, pamatėme rasistinius komentarus, žmonės įsivaizduoja, kad yra normalu apibūdinti (įžeidžiai – ELTA) kitus asmenis. Mes matome lietuvių kalbos mokytoją naktimis besišlaistančią prie JAV ir su smurto elementais pašalinančią plakatus bei viešai komunikuojančią, kad ši solidarumo akcija kažkaip skatina smurtą. Mes pamatėme, kad pas mus yra „išverstų veidrodžių visuomenė“ tam tikra prasme. Dėl to matome, kad jaunimas, kurio daug susirinko, yra pilietiški, ir mums svarbu, kokia ta visuomenė bus toliau“, – Eltai sakė Lietuvos žmogaus teisių centro, kuris taip pat solidarizuodamas prisijungė prie eisenos, atstovė Jūratė Juškaitė.
Viena iš eisenos iniciatorių – Demi naujienų agentūrai Eltai sakė, kad juodaodžiai įvairiose šalyse patiria „sisteminį neteisingumą arba institucinį rasizmą.“
Eisena, smerkianti rasizmą. Vilnius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Tai – solidarumo maršas prieš policijos brutalumą, diskriminaciją. Nors veiksmas vyksta JAV, tačiau svarbu parodyti sąmoningumą ir globaliai. Diskriminacijos yra visur, taigi mes Lietuvoje solidarizuojamės, sakydami, kad juodaodžių gyvybės yra lygiai taip pat svarbios. Galiausiai, juk yra tik viena rasė – žmonių rasė“, – teigė Demi.
ELTA primena, kad protestai JAV įsisiūbavo policijos pareigūnui Derekui Chauvinui nužudžius sulaikytą juodaodį George‘ą Floydą. Per G. Floydo sulaikymą gegužės 25 d. policijos pareigūnas D. Chauvinas beveik devynias minutes keliu spaudė ant žemės gulinčio, antrankiais surakinto, beginklio juodaodžio G. Floydo kaklą, nors jis skundėsi, kad negali kvėpuoti. Netrukus jis mirė. Nepriklausoma atlikta autopsija parodė, kad vyras mirė uždusęs.
G. Floydo mirtis paskatino masinius protestus JAV prieš policijos smurtą ir rasizmą, kurie kartais perauga į riaušes ir plėšikavimus. Pačiam pareigūnui D. Chauvinui už antrojo laipsnio žmogžudystę gresia iki 40 metų kalėjimo.
Prie JAV ambasados Tunise susisprogdino du savižudžiai, sužeisti šeši žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Šalia JAV ambasados Tunise penktadienį susisprogdino du savižudžiai, skelbia šalies Vidaus reikalų ministerija. Sužaloti šeši žmonės.
Sprogimo metu sužaloti penki saugumo personalo nariai ir vienas civilis.
Liudininkai anksčiau pasakojo, kad susisprogdino motoroleriu važiavęs vyras.
JAV ambasados pastatas yra įsikūręs Tuniso sostinės Les Berges du Lac rajone, kuriame taip pat įsikūrusios kelios kitos ambasados ir verslo įmonės.
Po 2011 m. revoliucijos Tunise buvo suaktyvėjusi džihadistų veikla. Per išpuolius žuvo daugybė saugumo personalo narių, civilių ir turistų iš užsienio. Tačiau po virtinės 2015 metais surengtų pražūtingų išpuolių Tunise smarkiai pagerėjo saugumo padėtis.
Minia irakiečių užpuolė JAV ambasadą Bagdade. EPA-ELTA nuotr.
Pranešama, kad prie JAV ambasados Bagdade susirinkę Iraną palaikantys protestuotojai ne tik į pastatą mėto akmenis ir degina JAV vėliavas, bet ir ruošiasi ilgam įsitaisyti priešais ambasadą.
Tūkstančiai irakiečių, palaikančių iraniečių paruoštą sukarintą „Hashed al-Shaabi“ grupuotę, prie Jungtinių Valstijų ambasados susirinko antradienį. Jie protestuoja dėl amerikiečių šį savaitgalį įvykdytų oro antskrydžių, per kuriuos nukauti mažiausiai 25 „Hashed“ kovotojai.
Irakiečiai be jokių kliūčių perėjo paprastai ypač griežtai saugomos Žaliosios zonos patikros punktus. Patekę prie JAV ambasados, skanduodami „mirtis Amerikai“, jie įsiveržė į priimamojo zoną.
Už saugomos ribos protestuotojai įsirengė mobiliuosius tualetus ir pasistatė apie pusšimtį palapinių. Irakiečiai grasina nesitraukti tol, kol JAV pajėgos paliks jų šalį. Trečiadienio rytą sunkvežimiu į vietą buvo pristatyti šimtai čiužinių. Tai rodo, kad protestuotojai prie JAV ambasados ketina įsikurti ilgam. Irakiečiai apsupo JAV ambasadą Bagdade. EPA-ELTA nuotr.
Kai kurie irakiečiai padegė JAV vėliavas ir saugomą teritoriją apmėtė akmenimis. Ambasados saugumo pajėgos atsakė ašarinėmis dujomis. Sužeisti keli protestuotojai.
Savo pirmajame komentare Irano aukščiausiasis lyderis Ayatollahas Ali Khamenei’us trečiadienį griežtai pasmerkė JAV „pagiežą“.
Prezidentas Donaldas Trumpas ir kiti aukšti JAV pareigūnai ambasados užpuolimu kaltina Iraną.
JAV ambasada Maskvoje patvirtino, kad JAV ambasadorius Rusijoje Jonas Huntsmanas atsistatydins iš šių pareigų.
Remiantis J. Huntsmano atsistatydinimo pareiškimu, kurį ambasadorius nusiuntė JAV prezidentui Donaldui Trumpui, jis oficialiai atsistatydins spalio 3 d.
J. Hunstmanas JAV ambasadoriumi Rusijoje tapo 2017 metų spalį. Anksčiau – 1992-1993 metais – politikas ėjo JAV ambasadoriaus Singapūre pareigas, 2005-2009 metais J. Huntsmanas užėmė Jutos valstijos gubernatoriaus pareigas, o 2009-2011 metais buvo JAV prezidento pasiuntinys Kinijoje.
Apie ambasadoriaus sprendimą atsistatydinti pranešama, kai Rusijos ir JAV santykiai yra itin sudėtingi. Sudėtingi dvišaliai santykiai kliudė J. Huntsmanui pasiekti rezultatų.
J. Huntsmano kadenciją ambasadoriaus poste žymi sankcijos viena kitos (JAV ir Rusijos) atžvilgiu, diplomatinių atstovybių darbuotojų išsiuntimai. J. Huntsmano kadencijos metu JAV taip pat kovojo su Kremliaus agresija kibernetinėje erdvėje ir vaidmeniu sprendžiant kitus tarptautinius reikalus.
„Ambasadorius J. Huntsmanas pareigas Rusijoje ėjo labai sudėtingu, nuviliančiu laikotarpiu“, – sakė buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Michaelas McFaulas.
Kelioms Jungtinių Valstijų ambasadoms neleista iškelti vaivorykštės spalvos lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) bendruomenės vėliavos, pranešė JAV žiniasklaidos priemonės.
Pasak televizijos kanalo NBC, be kita ko, LGBT vėliavos neleista iškelti JAV ambasadoms Izraelyje, Vokietijoje ir Brazilijoje.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas tikino, kad Vašingtonas pradės kampaniją visame pasaulyje, kuria bus siekiama dekriminalizuoti homoseksualumą, tačiau jo administracija buvo ne kartą kritikuota aktyvistų, kurių teigimu, D. Trumpas savo paties šalyje neužtikrina LGBT bendruomenės žmonių saugumo.
NBC teigimu, ambasadoms leidžiama įvairiai rodyti vaivorykštės vėliavas ar jas kabinti ambasados teritorijose, tačiau leidimas iškelti vėliavą ant stiebo turi būti išduotas Valstybės departamento.
Įdomu tai, kad ambasadai Berlyne neleista iškelti vaivorykštės vėliavos, nors ambasadorius Vokietijoje Richardas Grenellas yra atvirai pasiskelbęs gėjus, ne kartą pasisakęs už gėjų teises.
„LGBT vėliavos iškėlimas kiekvieną birželį anksčiau buvo įprastas dalykas“, – televizijai CNN sakė vienas šaltinis JAV valstybės departamente, pažymėdamas, kad šiemet prašymas iškelti vėliavą ant stiebo buvo atmestas. Paklaustas, ar R. Grenellas buvo suerzintas tokio Valstybės departamento sprendimo, šaltinis atsakė: „Tikrai taip.“
„Jo požiūris šiuo klausimu yra toks: gerai, draudžiate, tada mes iškelsime ją ambasados viduje, pro langus, balkone ir visur kitur“, – šaltinį Valstybės departamente citavo CNN.
Teisėjos Neringos Venckienės tema – svarbi. Tai – byla vaiduoklė, bet kada galinti pasirodyti pačiais netikėčiausiais pavidalais. Kad ir kaip būtų sunku, ją reikia išnarplioti. Kad nebeliktų nė menkiausių abejonių. Bet ar Garliavos paslaptį, kur daug keistų mirčių bei įtartinų veikėjų, įmanoma nepriekaištingai išnagrinėti Lietuvoje?
Objektyvus šios bylos tyrimas Lietuvoje seniai nebeįmanomas. Taip sakau ne todėl, kad kategoriškai nepasitikėčiau lietuviškąja Temide ar N.Venckienę laikyčiau absoliučiai nepriekaištinga (esu ėmęs iš jos interviu, bendravau su jos aplinkos žmonėmis).
Išvardinsiu tik keletą priežasčių, kodėl Amerika neturėtų skubėt JAV teritorijoje besislapstančios N.Venckienės deportuoti į Lietuvą, o mes, lietuviai, jei norime žinoti viską, privalome nesipriešinti bylos nagrinėjimui Amerikoje.
Lietuvos teisėsauga turi Achilo kulną. Lietuvos teisėjai vis dar pluša be pagalbininkų – prisiekusiųjų ir tarėjų. Vien dėl šios aplinkybės mūsų šalyje keblu išnagrinėti sudėtingas bylas. Nes ten, kur nėra žvilgsnio iš šalies, įmanomi sąmoningi tendencingumai. Net jei teisėjas ypač sąžiningas, principingas ir puikiai išmano savo profesiją, jis nėra apsaugotas nuo klaidų, padarytų ne dėl „blogos valios“, o dėl „žmogiškojo faktoriaus“. Todėl esu įsitikinęs: jei teisėjams Lietuvoje talkintų tarėjai arba prisiekusieji, tuomet egzistuotų daugiau galimybių rezonansines baudžiamąsias bylas, ypač paženklintas mirties ženklu, gvildenti taip, kaip ir privalu jas tirti teisinėje valstybėje. Lietuvos teismais pasitikėti bus galima tik tuomet, kai teisėjus apsups kiekvieną jų krustelėjimą teismo salėje stebinčios balso ar veto teisę turinčios institucijos. O kol nėra nei prisiekusiųjų, nei tarėjų, būtų kvaila iš visuomenės reikalauti aklo pasitikėjimo lietuviškąja Temide bei įrodinėti Vakarams, kad Lietuvoje – idealu.
N.Venckienės bylos išnagrinėti Lietuvoje objektyviai neįmanoma ir dėl tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo Gintaro Kryževičiaus viešo pareiškimo apie „pūlinį“. Prisiminkime: teisėja N.Venckienė dar nenuteista, jos kaltė neįrodyta, o Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius savo kolegę viešai palygina su pūliniu. Argi tai – ne akivaizdus spaudimas bylą nagrinėsiantiems teisėjams? Jei taip teismų išvakarėse lepteltų politikas, žurnalistas arba Prezidentė, – menka bėda. Savo nuomonę apie bylas skelbiančių politikų neapkaltinsi darant spaudimą teismams. Teisėjai visuomet turi galimybę pasiteisinti: politikai – diletantai, todėl klysta, taigi į jų nuomonę – nusispjauti. Tačiau kai savo išankstinę nuomonę viešai išguldo patį aukščiausią rangą Lietuvoje turintis teisėjas, tada pakliūname į pato situaciją. Kiek Apylinkės, Apygardos, Apeliacinio teismo teisėjų išdrįs prieštarauti AT pirmininko nuomonei? Ar įmanoma situacija: G.Kryževičius laiko N.Venckienę „pūliniu“, o jos bylą nagrinėjantis teisėjas N.Venckienę išteisina? Juk tai būtų akivaizdus spjūvis AT pirmininkui į veidą. Todėl jau senų seniausiai manau, kad pats geriausias variantas – tai N.Venckienės likimą patikėti JAV teisėsaugai. O jei amerikiečiai šios bylos nenori arba negali imtis, atiduokime ją nagrinėti Lenkijos, Čekijos, Vokietijos arba kurios nors kitos Europos Sąjungos šalies teisėsaugai. Tik ne Lietuvos teismams.
Esama ir trečiosios priežasties, kodėl N.Venckienės ekstradicija į Lietuvą – pavojinga. Vadinamoji Garliavos byla jau pasiglemžė keturias gyvybes. Todėl tvirtinimai, jog N.Venckienė bus saugi Lietuvoje, – neįtikinami. Nepamirškime – ji ilgai dirbo aukšto rango teisėja. Ji greičiausiai turi subtilios informacijos ne tik apie teisėjus, bet ir politikus, verslininkus. Įspausta į kampą ji gali prabilti. Tad ar verta atmesti versijas: „neva girta iškrenta pro viešbučio langą“, „nusišauna sandėliuke“, „paskęsta baloje“, „paspringsta žolės lapu“, iškeliauja Anapilin dėl „netikėtai sustreikavusios širdies sporto salėje“. Jūs klausiate, kokiais įrodymais remiuosi sakydamas, jog Lietuvoje jai nėra saugu? O ar teisėjas Jonas Furmanavičius turėjo įrodymų, kad jį rengiamasi nušauti?
Be to, mes visi seniai nujaučiame, kad vadinamosios „bylos – žudikės“, audrinančios visuomenę, dažniausiai lydimos nematomų palydovų – slaptųjų tarnybų. Kalbu ne apie Lietuvos, bet apie priešiškų užsienio šalių žvalgybas. Rusijai tikrai patiktų, jei Lietuvoje kiltų dar viena visuomenę skaldanti ir priešinanti tema. Rusijai reikia įtampos ypač dabar, kai nenumaldomai artėja 2019-ieji, Lietuvos prezidento rinkimų metai. Kremliui iki gyvo kaulo nusibodo griežta provakarietiška dabartinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija, Kremlius norėtų matyti žymiai sukalbamesnių, draugiškesnių Lietuvos prezidentų.
Jei tik Rusijai bus reikalinga, ji tikrai N.Venckienės ekstradicijos klausimą išnaudos savoms užduotims įgyvendinti. Rusijai pravers ši tema, nes dėl N.Venckienės bylos tarp JAV ir Lietuvos gali prabėgti … juodoji katė. Visuomet prognozuokime blogiausią variantą: Amerikos temidė deportuoja N.Venckienę namo, nesuteikdama jai politinio prieglobsčio, o buvusi teisėja, atgabenta į Lietuvą, – netikėtai nužudoma. Pavyzdžiui – nunuodijama. Kas tada gali nutikti? Mūsų šalyje sustiprės antiamerikietiškos nuotaikos. Prie JAV ambasados Vilniuje galime sulaukti priešiškų protesto akcijų. Kaip Lietuvos policijos departamentui sektųsi numalšinti prie JAV ambasados dirbtinai sukeltas muštynes, o Lietuvos žvalgybai – nustatyti dirbtinai JAV ir Lietuvą kiršinančius provokatorius?
Taip pat skaičiuokime: kiek Ameriką ir tuo pačiu Lietuvą burnojančių publikacijų pasirodytų lietuviškoje spaudoje, Rusijoje ir prorusiškai nusiteikusiose ES šalyse? Rusija pajuokai pasitelktų net JAV žvalgybos tvirtinimus dėl Kremliaus kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus 2016-aisiais: jei amerikiečiai nesugebėjo nuspėti buvusios teisėjos N.Venckienės likimo, tai ko verti Vašingtono tvirtinimai dėl rusiškų intrigų įtakojant amerikiečių nuomonę balsuojant JAV prezidento rinkimuose! Rusija manipuliuotų ir į Vakarus pabėgusių rusų žvalgybininkų Aleksandro Litvinenkos bei Sergejaus Skripalio nuodijimo temomis. Įpykęs Kremlius pasitelktų savo liguistą vaizduotę, ir mes išgirstume pačių fantastiškiausių pasakojimų apie „blogąją Ameriką“.
Štai kodėl į N.Venckienės istoriją privalome žiūrėti ne vien kaip į kriminalinę bylą. Joje matau galimų geopolitikos bei tarptautinės politikos niuansų. Tad džiaukimės, kai JAV Atstovų rūmų narys K.Smitas (respublikonas) pateikia svarstymui įstatymo „Leisti teisėjai Venckienei apsiginti teisme“ projektą. Dėkokime ir kongresmenui R.Hultgrenui (respublikonas), parengusiam analogišką K.Smitui įstatymą. Tegul šią bylą tiria JAV teisėsauga. Patikėkite, taip bus saugiau visiems, ypač Lietuvai.
Išsiaiškinta, kad JAV ambasadoje Maskvoje dešimtmetį dirbo įtariama Rusijos šnipė, skelbė laikraštis „The Guardian“.
Rusijos pilietę pasamdė JAV slaptoji tarnyba, tačiau įtarimų dėl moters kilo JAV valstybės departamentui atlikus įprastą saugumo patikrinimą.
Tyrimo metu išsiaiškinta, kad vykdavo reguliarūs neleistini Rusijos pilietės ir Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) narių susitikimai.
„Manome, kad visi jie kalbasi su FSB, bet ji suteikdavo jiems daug daugiau informacijos, nei galėjo suteikti“, – televizijai CNN sakė vienas pareigūnas.
Pranešime skelbiama, kad moteris turėjo prieigą prie JAV slaptosios tarnybos vidinio tinklo ir elektroninio pašto sistemų, suteikiant jai galimybę gauti galimai slaptus duomenis, pavyzdžiui, JAV prezidento ir viceprezidento darbotvarkes.
Tačiau, kaip pranešė CNN, agentė neturėjo galimybės gauti „labai slaptos informacijos“.
Remiantis „The Guardian“ pranešimais, JAV slaptoji tarnyba nusprendė su šiuo gėdingu incidentu susitvarkyti tyliai, atleisdama ją, kai dėl ginčo su JAV Rusija nurodė iš Amerikos ambasados atleisti 750 darbuotojų.
EPA – ELTA nuotr. Per sprogimą prie JAV ambasados Pekine jos darbuotojai nenukentėjo.
Ketvirtadienį per sprogimą prie JAV ambasados Pekine jos darbuotojai nenukentėjo. Tai pranešė laikraštis „The South China Morning Post“, remdamasis diplomatinės misijos atstovu.
„Apie vidurdienį įvyko sprogimas prie pietrytinio JAV ambasados komplekso kampo“, – sakė diplomatas.
Naujienų agentūros „Bloomberg“ duomenimis, sprogstamąjį įtaisą prie JAV ambasados Pekine detonavo Kinijos Vidinės Mongolijos regiono 26 metų gyventojas. Vyras buvo nesunkiai sužeistas, jis nugabentas į ligoninę.
Per Izraelio kariškių ir palestiniečių susirėmimus Vakarų Krante nukentėjo apie 40 žmonių. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinių Valstijų valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) penktadienį sakė, kad JAV ambasada iš Tel Avivo į Jeruzalę veikiausiai bus perkelta ne anksčiau kaip po dvejų metų.
„Tai neįvyks šiemet ir tikriausiai ne kitais metais, bet prezidentas nori, kad judėtume pirmyn labai konkrečiu ir nepalaužiamu būdu, užtikrindami, kad ambasada būtų perkelta į Jeruzalę tada, kai tik bus galima tai padaryti, kiek įmanoma anksčiau“, – po Paryžiuje vykusio susitikimo su Prancūzijos užsienio reikalų ministru Žanu Ivu Le Drianu (Jean-Yves Le Drian) sakė R. Tilersonas.
Vardydamas žingsnius, kuriuos teks padaryti ambasadą norint perkelti iš Tel Avivo, R. Tilersonas sakė, kad Jungtinėms Valstijoms teks įsigyti žemės sklypą, parengti planus, gauti Kongreso leidimą ir „tuomet pastatyti pačią ambasadą“.
Be kita ko, jis pakartojo, kad JAV šiuo žingsniu nesiekia padaryti neigiamos įtakos Izraelio ir palestiniečių taikos deryboms.
„Prezidentas savo pareiškime nenurodė jokio galutinio Jeruzalės statuso. Tiesą sakant, manau, kad jis labai aiškiai pasakė, jog priimti galutinį sprendimą dėl (miesto) statuso, įskaitant sienų klausimą, derybų keliu turėtų priimti (konflikto) pusės“, – pridūrė jis.
Šiuos komentarus R. Tilersonas išsakė, netylant pasipiktinimui dėl JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) sprendimo vienašališkai pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, taip atsisakant beveik septynių dešimtmečių senumo JAV užsienio politikos krypties.
„Kai prezidentas Vladimiras Putinas nurodė, kad Amerikos diplomatinės misijos Rusijoje privalo sumažinti savo personalą 755-iais bendradarbiais, Valstybės departamentas pareiškė, jog reikės laiko, kad įvertintų „tokio apribojimo įtaką ir tai, kaip mes į tai atsakysime“, – rašo Amerikos laikraščio „The New York Times” korespondentas Endrius Higinsas.
„Dalis to atsakymo dabar paaiškėjo, – praneša žurnalistas. – Kad kompensuotų atleistų apsaugininkų praradimą, Vašingtonas pasamdė Rusijos kompaniją. Ji atsirado iš verslo saugumo srityje, kurio vienas iš įkūrėjų buvo buvęs Putino viršininkas KGB, 82-jų metų vėtytas ir mėtytas žvalgybininkas, 25 metus infiltravęs agentus į Vakarų specialiąsias tarnybas bei sekęs Vakarų agentus“.
„Pagal nekonkursinį 2,8 mln. dolerių kainuojantį kontraktą, kurį skyrė Pirkimų biuras Vašingtone, Amerikos ambasados Maskvoje ir konsulatų Sankt Peterburge, Jekaterinburge ir Vladivostoke apsaugininkai bus skiriami kompanijos Elite Security Holdings. Ši kompanija glaudžiai susijusi su aukšto rango KGB figūra – dimisijos generolu Viktoru Budanovu, kuris pakilo tarnybos laiptais iki sovietų kontržvalgybos vadovo“, – praneša Higinsas.
Valstybės departamento Vašingtone valdininkas, su sąlyga likti anonimišku, leidiniui pareiškė, kad Elite Security ir su ja susiję asmenys buvo atitinkamų nacionalinių ir vietinių žinybų „patikrinti“ ir „nepadidins pavojaus rizikos“.
JAV jūrų pėstininkai ir toliau saugo Amerikos diplomatines misijas, bet užduotys, kurias anksčiau vykdė ambasadų tiesiogiai samdomi Maskvoje vietiniai apsaugininkai, tokios, kaip lankytojų tikrinimas, pereis Elite Security kompanijai, aiškina autorius.
JAV vyriausybiniame tinklalapyje paskelbtame oficialiame pareiškime apie nekonkursinį kontraktą sakoma, kad buvo siūlyta Amerikos kompanijoms imtis darbo saugumui užtikrinti Rusijoje, bet „neatsirado nė vienos amerikiečių firmos, turinčios būtiną licenciją, ar norinčios dirbti šalyje“, informuoja leidinys. Pranešime taip pat nurodoma, kad tarp Rusijos kompanijų, kurios gali atilikti tokį darbą, tik Elite Security įsteigė filialus ir gavo licencijas dirbti keturiuose miestuose, kur Amerikos misijoms reikalingi apsaugininkai.
„Mums tai labai gerai“, – komentavo leidiniui Michailas Liubimovas, buvęs žvalgas iš KGB, kuris pažinojo Budanovą iš bendro darbo sovietų žvalgyboje. „Jeigu aš ten būčiau viršininkas, niekada to nedaryčiau dėl gana akivaizdžių priežasčių“, – pridūrė buvęs žvalgas, pabrėžęs, kad Rusijos ambasada Vašingtone nepatikėtų saugumo Amerikos kompanijai, apie kurią žinoma, kad ji susijusi su CŽV.
Po pranešimų apie galimą „akustinį išpuolį“ prieš JAV ambasados darbuotojus Kuboje apie panašų atvejį pranešė ir Kanada. Mažiausiai vienas Kanados diplomatas dėl „neįprastų simptomų“ gydomas ligoninėje, informavo vyriausybė Otavoje, kuria remiasi agentūra dpa.
Minėti simptomai esą, be kita ko, yra galvos svaigulys ir klausos praradimas. Nukentėjo ir diplomato šeima.
Stotis CNN trečiadienį paskelbė, kad keli JAV ambasados Kuboje darbuotojai patyrė kažkokių akustinių prietaisų poveikį, dėl to jiems kilo rimtų sveikatos problemų.
Pasak CNN šaltinių Valstybės departamente, mažiausiai du diplomatinės misijos darbuotojai turėjo grįžti į JAV gydytis. Neatmetama, kad jie apkurs. CNN vadina šį incidentą „akustine ataka“.
JAV ir Kuba normalizavo savo santykius 2015 metų vasarą.
Ketvirtadienio pavakarę vilniečiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į Užsienio reikalų ministerijos ir JAV ambasados Vilniuje organizuojamą renginį Vašingtono aikštėje „Kartu tarkime ačiū JAV!“
Susirinkusius pažymėti istorinės Samnerio Veleso (Sumner Welles) deklaracijos, kuria JAV nepripažino Baltijos šalių okupacijos, sveikino užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
„Istorinės S. Veleso deklaracijos minėjimas Vašingtono aikštėje jau tapo gražia tradicija – kiekvienas metais organizuojame laisvės šventę, kuria pagerbiame istorinę atmintį ir dėkojame mūsų sąjungininkams už dešimtmečius puoselėtą ir palaikytą nepriklausomos Lietuvos viltį. Šiandien mes didžiuojamės savo laisve ir džiaugsmingai tariame „ačiū“ tiems, kurie mus visada palaikė“, – sakė užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
Šventės pradžioje, kaip ir kasmet, grojant Lietuvos kariuomenės orkestrui, buvo pakeltos Baltijos šalių ir JAV vėliavos, atlikti Lietuvos ir JAV himnai. Vėliau amerikietišku maistu prekiavo restoranų maisto vagonėliai, surengtas džiazo kolektyvo „Žaibas“ koncertas. Renginiui vadovavo iš Čikagos grįžęs buvęs Lietuvos generalinis konsulas Marijus Gudynas.
S. Veleso deklaracija buvo paskelbta tuometinio, laikinai ėjusio pareigas, JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso 1940 metų liepos 23 dieną. Šia deklaracija JAV oficialiai visam pasauliui pranešė, kad nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tai tapo JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, kuria JAV smerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją ir palaikė Baltijos šalių nepriklausomybės siekį, pradžia.
Skveras, esantis tarp sostinės Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės, buvo pavadintas Vašingtono aikšte 1996 metais, tuometinės JAV valstybės sekretorės Madlenos Olbrait (Madeleine Albright) vizito Lietuvoje proga.
Beveik dešimtmetį gyvybės stokojęs skveras Seimo nario Emanuelio Zingerio ir Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva atgijo 2015 metų liepą minint 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės sekretoriaus S. Veleso paskelbtos deklaracijos, oficialiai nepripažinusios Baltijos šalių okupacijos, 75-metį.
JAV nepriklausomybės dienos minėjimas Amerikos ambasadoje Vilniuje
Trečiadienio popietę JAV ambasadorės rezidencijoje Vilniuje buvo iškilmingai paminėta 241-oji Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės diena.
Ši diena simbolizuojanti Amerikos žmonių kovą už laisvą ir nepriklausomą valstybę. JAV ambasadoje Vilniuje surengtas iškilmingas minėjimas, kuriame dalyvavo daug Lietuvos politikų.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas kartu su bendražygiais, prie Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ambasados organizavo prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) ir NATO palaikymo akciją. Šiuo renginiu siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad transatlantiniai santykiai ir partnerystė su JAV yra gyvybiškai svarbūs Lietuvos nacionaliniam saugumui, o ideologiniai nesutarimai neturi užgožti vieningos strateginės vizijos.
„Tikime, kad konservatyvi Amerika puikiai supranta Baltijos šalių egzistencinius saugumo iššūkius, stiprios NATO svarbą pačios JAV interesų užtikrinimui ir Vladimiro Putino Rusijos keliamas grėsmes tiek mums, tiek JAV lyderystei pasaulyje“, – pažymėjo L. Kasčiūnas.
Kartu su naujuoju prezidentu D. Trampu Amerika žengia į naują vidaus ir užsienio politikos erą. Nevaldomai kintančiame pasaulyje Lietuvai ir visai Europai ypatingai svarbi Jungtinių Amerikos Valstijų lyderystė su prezidentu D. Trampu priešakyje.
„Mums visiems reikia susitaikyti su tuo, kad D. Trampas yra demokratiškai išrinktas JAV Prezidentas ir agresijos iš Rytų akivaizdoje mes skambintume jam ar jo komandai, o ne Madonai ar kitiems protestuotojams Amerikos gatvėse. Nereikėtų to pamiršti. Kairiųjų jėgų nevaldomi protestai kartu su antiamerikietiška isterija gali atitolinti Ameriką nuo Europos“, – teigė L. Kasčiūnas.
Lietuvos kariuomenė 1999 m. iš JAV yra gavusi M-14 ginklų. 2001 m. Krašto apsaugos ministerija (KAM), gavusi Valstybės saugumo departamento (VSD) prašymą, perdavė jam 10 vnt. šių ginklų.
Norime atkreipti dėmesį, kad toks ginklų perdavimas nepažeidė Lietuvos įsipareigojimų dėl ginklų apyvartos, kurie buvo nustatyti 2002 m. Lietuvos Respublikos ir JAV susitarime dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims.
Pernai KAM, gavusi informaciją apie galimą susitarimo su JAV pažeidimą ir ginklų patekimą į civilinę apyvartą, kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją prašydama priimti reikiamus sprendimus dėl ginklų sugrąžinimo Lietuvos kariuomenei.
Šiais metais pakartotinai domėtasi ginklų sugrąžinimo proceso eiga ir 5 ginklai buvo sugrąžinti. Ginklų fondas informavo, kad dėl likusių 3 vnt. ginklų bus kreipiamasi į teismą dėl jų išreikalavimo priverstine tvarka. Pažymėtina, kad informacija apie priimtus sprendimus buvo teikiama ir JAV ambasados Lietuvoje atstovams.
Viešoje erdvėje minima Tarpžinybinė ginklų techninės būklės ir vertės nustatymo komisija yra techninio pobūdžio ir vertina ne galimybes ginklus realizuoti, o jų techninę būklę ir vertę. Krašto apsaugos sistemą joje atstovavo ginklų technikas iš Lietuvos kariuomenės Logistikos valdybos Materialinių resursų departamento.
Krašto apsaugos ministerija tikisi, kad asmenys, įsigiję M-14 ginklus, kurių civilinė apyvarta yra draudžiama, geranoriškai sutiks juos grąžinti. Krašto apsaugos ministerija gerbia ir laikosi prisiimtų įsipareigojimų mūsų sąjungininkams dėl ginkluotės neperdavimo trečiosioms šalims.
Lietuvos kariuomenėje automatinius šautuvus M-14 reprezentaciniais tikslais karinių ceremonijų metu naudoja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopa, taip pat kitų Lietuvos kariuomenės dalinių kariai. Krašto apsaugos savanorių pajėgose šis ginklas dar naudojamas ir koviniam rengimui, tačiau šiose pajėgose pradedamas perėjimo prie modernių taikliojo šaulio ginklų FN SCAR-H procesas.
Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.
Generalinis prokuroras Evaldas Pašilis susitiko su JAV ambasados Lietuvoje Politikos ir ekonomikos skyriaus vadovu Ryan Campbell.
Šio susitikimo metu buvo aptarti šių metų birželio 30 d. paskelbti JAV Valstybės departamento rengiamos Prekybos žmonėmis ataskaitos rezultatai. Tokią ataskaitą šis departamentas rengia jau šešioliktus metus iš eilės.
Iš anglų kalbos išvertus – gerai, puiku arba šaunu.
Atvykęs į Generalinę prokuratūrą Ryan Campbell informavo, kad Lietuva šių metų ataskaitoje pateko į geriausiai vertinamų šalių grupę.
Šių metų Prekybos žmonėmis ataskaitoje pažymima, jog per metus Lietuva padarė ženklią pažangą net keliose labai svarbiose srityse: patraukiant prekeivius žmonėmis baudžiamojon atsakomybėn, apsaugant aukas, taip pat vykdant prevencinę veiklą.
R. Campbell teigimu, neabejotina, kad Lietuvos prokuratūros indėlis pasiekiant šį rezultatą yra labai reikšmingas ir sveikintinas.
Tiek aptariant praėjusių metų rezultatus, tiek rekomendacijas Lietuvai dėl tolesnio prekybos žmonėmis stabdymo, buvo akcentuota, kad itin naudingas yra šioje srityje dirbančių specialistų, tyrėjų, teisėjų, prokurorų bendradarbiavimas, kurio metu įvairių šalių profesionalai dalijasi sukaupta patirtimi, gerąja praktika, sužino apie veiksmingus teisinio reglamentavimo aspektus kitose valstybėse.
Susitikime dalyvavęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška vieną po kito minėjo konkrečius pavyzdžius, kai tokio pobūdžio tarptautiniuose mokymuose įgytos žinios buvo sėkmingai pritaikytos renkant įrodymus Lietuvoje vykstančiuose ikiteisminiuose tyrimuose ar perkeltos į atitinkamas rekomendacijas mūsų šalies tyrėjams ir prokurorams.
Susitikime taip pat buvo pabrėžta, kad 21 amžiuje vykstanti prekyba žmonėmis perima moderniausias šio amžiaus technologijas, įgyja vis naujas išraiškas bei formas, tačiau į šią šiuolaikinę vergiją patenkančių žmonių, tarp kurių labai didelė vaikų dalis, tiek fizinės, tiek psichologinės kančios išlieka tokios pat nesuvokiamai baisios, kaip ir prieš kelis šimtmečius, todėl visų valstybių pastangos stabdyti šį nusikalstamą reiškinį turi tik didėti, siekiant veikti greitai, koordinuotai ir vieningai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos respublikos prokuratūra.
