Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Skambant giesmei „Kur giria žaliuoja“ penktadienio vakarą Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Į Vilnių „grįžusį“ tautos patriarchą pasveikinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad daktaras J. Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti.

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. „Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka aktuali ir šiandien”, – pridūrė šalies vadovė.

Prezidentas Valdas Adamkus priminė 1905 metus ir laikmetį, kai Vilniuje gyveno J. Basanavičius. Beveik tris dešimtmečius gyvendamas Bulgarijoje ir kitose šalyse jis tuomet jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 metais ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 metais.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 metais buvo ketinama griauti.

1913 metais J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 metais Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 metų rudens Vilniuje veikusios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 dieną. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 metais Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Šiuo laikotarpiu J. Basanavičius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

Kaip sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, J. Basanavičiaus gyvenimas liudija, kad svajonės pildosi, o jis pats – pavyzdys, kiek gali padaryti vienas žmogus.

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jis pats iš savo natūros neatrodo ir pats savęs nelaikė didvyriu, bet atėjo ir įkvėpė tautą. Tai – įkvėpimas mums visiems šiandien, kad didelė svajonė ir didelis ryžtas gali uždegti žmones nuversti kalnus. Ačiū, daktare J. Basanavičiau už tai ir sveikas „sugrįžęs“ į Vilnių”, – sakė R. Šimašius.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

ELTA primena, kad paminklą tautos patriarchui sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras. Paminklo papėdėje įamžinti J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Tai žodžiai iš J. Basanavičiaus 1883 metais parašytos pratarmės pirmajam „Aušros“ žurnalo numeriui. „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jis gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.24; 06:55

MG Baltic. ELTA nuotr.

Vilniaus apygardos teismo teisėjai po atostogų nagrinėja rezonansą sukėlusią bylą, kurioje kaltinamieji yra dviejų partijų – Lietuvos liberalų sąjūdžio ir Darbo partijos – nariai bei koncernas „MG Baltic“. Teismo posėdis prasidėjo kaltinamųjų parodymais. Koncernas „MG Baltic“ bei partijos Liberalų sąjūdis bei Darbo partija nepripažįsta kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų. Kitas teismo posėdis vyks rugpjūčio 30 dieną.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

Lietuvos liberalų sąjūdžio advokatas Raimundas Jurka patvirtino, kad nepripažįsta kaltinamajame akte išdėstytų kaltinimų. Partija atsiriboja nuo kaltinimų, kurie yra duodami partijos nariams kaip fiziniams asmenims, o ne visai partijai.

Po parodymų R. Jurka, skirtingai nei kiti advokatai bei kaltinamieji, sutiko atsakyti į teisėjų kolegijos, prokuroro bei kitų advokatų užduodamus klausimus.

Dėl daugumos R. Jurkos atsakymų nesutiko E. Masiulis. Teisėjų kolegijos pirmininkei paklausus, ar E. Masiulis norėtų pakomentuoti advokato atsakymus dėl liberalų sąjungos, E. Masiulis vis dėlto atsisakė.

R. Jurka neigė gandą, kad Liberalų sąjūdį įkūrė „MG Baltic“ koncernas.

Darbo partijos advokatas Vaidotas Sviderskis sakė, kad kaltinamasis aktas yra nesuprantamas ir partija negali pripažinti pateiktų kaltinimų.

Pasak advokato, Vytautas Gapšys niekada neturėjo įgaliojimų veikti Darbo partijos vardu.

„V. Gapšys niekada neturėjo įgaliojimų veikti Darbo partijos vardu“, – teisme teigė Darbo partijos advokatas.

Kaip Elta jau skelbė, Eligijus Masiulis savo parodymus pradėjo išsamia savo, kaip politiko bei Seimo nario, karjeros apžvalga. Pasak E. Masiulio, jo sprendimai bei veiksmai Seime nebuvo veikiami nei Raimundo Kurlianskio, nei „MG Baltic“ koncerno. Jis dar kartą pabrėžė nepritariąs kaltinamajame akte pateiktiems kaltinimams.

„MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. Irmanto Sidarevičiaus (ELTA) nuotr.

„Atsakingai pareiškiu, kad nepripažįstu pateiktų kaltinamų“, – teigė E. Masiulis.

Apibūdinęs savo politinę karjerą, jis patvirtino, kad pažįsta daug verslo atstovų, tarp jų ir R. Kurlianskį.

„Esu pažįstamas su visais verslo įstaigų atstovais. (…) Aš, kaip politikas, privalėjau bendrauti su įvairiais visuomenės atstovais“, – sakė E. Masiulis.

Kaltinamasis pripažino, kad „MG Baltic“ koncernas iki tol, kol nebuvo sugriežtintas politinių partijų finansavimo įstatymas, rėmė Liberalų partiją. Bet sugriežtinus įstatymą, pasak E. Masiulio, nei koncernas, nei R. Kurlianskis neberėmė Liberalų sąjūdžio.

Jis pabrėžė, kad priiminėjant Vartojimo kredito įstatymo pataisą tiesiogiai per jį nebuvo veikiami jokie sprendimai Seime. Nebuvo sutarta nei dėl jokio kyšio davimo ar gavimo, kad būtų paveikiami Liberalų sąjūdžio nariai Seime.

„Aš nežadėjau R. Kurlianskiui ar koncernui paveikti Seimo narius. Mano veiksmai nebuvo veikiami R. Kurlianskio ar kitų asmenų“, – teigė E. Masiulis Teisėjų kolegijai.

Pasak E. Masiulio, dėl kito projekto, kuris minimas kaltinamajame akte „Vilnius – Utena kelio rekonstrukcija“, taip pat nebuvo imamas joks kyšis iš „MG Baltic“ ar R. Kurlianskio. Pasak E. Masiulio, „Vilnius-Utena kelio rekonstrukcija“ buvo tik leidimas pradėti tolesnes procedūras Vyriausybėje.

„Šis nutarimas net teoriškai negali būti naudingas „MG Baltic“, net aš nepritariau šio kelio rekonstrukcijai“, – teigė E. Masiulis.

E. Masiulis tikino nedaręs įtakos ir Jono Basanavičiaus paminklo vietos parinkimui Vilniaus senamiestyje. Ir jam nežinomi argumentai, kodėl „MG Baltic“ ar R. Kurlianskiui būtų aktuali šio paminklo pastatymo vieta.

Pasak kaltinamojo, R. Kurlianskis tik teiravosi, kur bus statomas paminklas. E. Masiulis sakė žinojęs, kad dėl paminklo vietos buvo daug nuomonių, todėl pasiūlė merui Remigijui Šimašiui dėl šio sprendimo neskubėti.

„R. Kurlianskis manęs neprašė paveikti Vilniaus merą Remigijų Šimašių, kad J. Basanavičiaus paminklo vieta turėtų būti ne prie Nacionalinės filharmonijos, o Konstantino Sirvydo skvere prie Prancūzijos ambasados (…) Aš niekam įtakos nedariau ir nesiekiau daryti įtakos R. Šimašiui. Man nebuvo žinoma, kodėl paminklo vietos parinkimas gali būti naudingas „MG Baltic“ ar pačiam R. Kurlianskiui“, – sakė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, kaltinimai dėl dalyvavimo „Alfa savaitėje“ yra absurdiški, ir tai riboja jo žodžio laisvę.

„Esu pirmas Seimo narys, kuris yra baudžiamas už dalyvavimą „Alfa savaitėje“. Esu įsitikinęs, kad tai prieštarauja Konstitucijai“, – teigė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, būtų keista, kad vieši asmenys neitų į žiniasklaidą bei mano, kad šis kaltinimas yra antikonstituciškas.

„Tai viešo asmens pareiga“, – sakė E. Masiulis.

E. Masiulis neigia, kad gauti pinigai iš R. Kurlianskio buvo kyšis. Pasak jo, tai buvo asmeninė paskola E. Masiuliui.

„Atsakingai noriu pareikšti, kad pinigus iš R. Kurlianskio gavau kaip paskolą investicijai į nekilnojamąjį turtą. (…) Kaip tik mano žmonos šeima ketino per varžytines įsigyti nekilnojamojo turto Palangoje“, – sakė E. Masiulis.

„Aš Kurlianskio paklausiau, ar jis, esant poreikiui, paskolintų man pinigų“, – teisme sakė kaltinamasis.

Kaltinamajame akte rašoma, kad E. Masiulis paėmė 106 tūkst. eurų, o ne 90 tūkstančių. Pasak E. Masiulio, jis iš R. Kurlianskio paėmė 90 tūkstančių ir pasidėjo juos į automobilio bagažinę.

„Sėdėdamas automobilyje surašiau su trijų proc. palūkanomis susitarimą dėl devyniasdešimties tūkstančių paskolos. (…) Juodoje rankinėje buvo ir šešiolika tūkstančių mano asmeninių pinigų, kuriuos turėjau paduoti žmonos seseriai“, – sakė E. Masiulis.

Pasak E. Masiulio, tai buvo civiliniai santykiai su R. Kurlianskiu, patvirtinti paskolos susitarimu.

Nuotraukoje: garsusis Eligijus Masiulis.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

Kaip ELTA jau skelbė, duodamas parodymus R. Kurlianskis pabrėžė, kad tarp jo ir “,MG Baltic“ koncerno nebuvo pasirašyta jokia darbo sutartis, todėl jis koncerno labui net negalėjo veikti.

„Sutinku ir pageidauju duoti parodymus, kaip jau esu paaiškinęs, kaltinamasis aktas man nesuprantamas“, – pradėjo savo parodymus R. Kurlianskis.

Pasak kaltinamojo, jam nesuprantama formuojama viešoji nuomonė bei valstybės vadovų komentarai, esą jis veikė „MG Baltic“ koncerno labui. Pasak R. Kurlianskio, jis negalėjo veikti koncerno labui, nes jokios darbo sutarties tarp „MG Baltic“ ir jo nebuvo sudaryta.

„Kaltinamajame akte teigiama, kad aš, Raimondas Kurlianskis, buvau viceprezidentas koncerne, tokios pareigybės „MG Baltic“ net nebuvo. Niekada nebuvo sudaryta su manim ir „MG Baltic“ koncernu jokia darbo sutartis“, – sakė teisme R. Kurlianskis.

Pasak kaltinamojo, jis buvo tik valdybos narys, kurią sudaro šeši nariai. Valdybos narius jungė tik įstatytai, kurie nesuteikia teisės atstovauti pačiam „MG Baltic“ koncernui.

„Man nebuvo suteikti jokie įgaliojimai“, – sakė R. Kurlianskis.

„MG Baltic koncerno“ advokatas Linas Belevičius, duodamas parodymus, sakė, kad koncernas nepripažįsta savo kaltės bei patvirtino, kad „MG Baltic“ ir R. Kurlianskio nesiejo jokie darbo santykiai bei jokių viceprezidento pareigų jis nėjo, kaip nurodyta kaltinamajame akte.

„Jis ėjo valdybos nario pareigas, kurios nesuteikia teisės atstovauti įmonei“, – teigė L. Belevičius.

R. Kurlianskis sakė, kad verslo paramos davimas viešosioms įstaigoms ir projektams yra normali procedūra visoje Lietuvoje. R.Kurlianskio teigimu, jo parama Taikomosios politikos institutui nebuvo joks kyšis. Ir Taikomosios politikos institutu nebuvo pasinaudota duoti kyšį kuriam nors Seimo nariui. Buvo paremta paties instituto veikla. Pasak kaltinamojo, „visos stambios, privataus, viešojo, kapitalo įmonės kaip „Lietuvos energija“, „Swedbank“, „Telia“ ir daugelis kitų“ teikia paramą viešosioms įmonėms.

R.Kurlianskis pabrėžė, kad verslo ir politikų bendravimas yra normali procedūra valstybėje. Pripažino, kad bendravo ir gerai pažinojo tiek E. Masiulį, tiek Š. Gustainį. Bet jokie kyšiai bei poveikis politiniams procesams per juos nebuvo daromas.

„Man, kaip aktyviam žiniasklaidos dalyviui, buvo įdomūs politikos veiksmai“, – sakė R. Kurlianskis.

R. Kurlianskis sako, kad jį Valstybės saugumo departamentas (VSD) sekė trylika metų, tai jeigu vis dėlto parama Taikomosios politikos institutui būtų kyšis, tai jį Specialiųjų tyrimų tarnyba jį sulaikyti turėjo jau 2015 metais.

„Jei parama viešajai įstaigai Taikomosios politiko institutui vis dėlto buvo kyšis, aš jau tuomet turėjau būti surištas ir sulaikytas ant grindinio. STT man antrankius turėjo uždėti 2015 metais“, – teigė R. Kurlianskis.

R. Kurlianskis teismui sakė, kad E. Masiulį pažinojo tikrai gerai ir viename jų susitikime E. Masiulis paklausė, ar jis galėtų paskolinti devyniasdešimt tūkstančių eurų. Pasak R. Kurlianskio, E. Masiulis papasakojo apie asmenines investicijas bei ketinimus investuoti, bet nieko detalaus.

„Nepasakysiu, kaip išėjo kalba apie pinigų poreikį. E. Masiulis paklausė, ar galėčiau jam paskolinti pinigų?“, – sakė R. Kurlianskis.

„Tikrai detaliai neklausiau, kam E. Masiuliui reikalingi pinigai. Aš tikrai esu ne vieną kartą skolinęs asmenims pinigų“, – sakė R. Kurlianskis.

Kaltinamasis teigė, kad pinigų suma E. Masiuliui nebuvo išskirtinė ir pateikė sąrašą asmenų, kam yra skolinęs pinigus. Sumos siekė 460 tūkst., 300 tūkst., 100 tūkst., 685 tūkst., 423 tūkst., netgi 1,5 milijono litų.

„Visos paskolos buvo deklaruotos įstatymų nustatyta tvarka bei sumokėta 15 proc. GPM“, – sakė R. Kurlianskis.

„Pinigai nebuvo dėžutėje“, – sakė R. Kurlianskis.

Kaltinamasis taip pat patvirtino, kad kaip kreditorius skolino savo asmeninius pinigus.

„Skolinau savo asmeninius pinigus, tai patvirtino VMI, todėl niekaip negaliu suprasti prokuroro kaltinimo, kad tai buvo susiję su „MG Baltic“ koncernu“, – teigė R. Kurlianskis.

Parodymų pabaigoje jis pacitavo Emanuelį Kantą bei atsisakė atsakinėti į Teisėjų kolegijos klausimus.

Teismo verdiktas

Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus, primena ELTA.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.

Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G.Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst. E. Masiulis įtariamas paėmęs daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšį.

Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.

Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.

Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.28; 08:00

Į Lietuvą sugrįžo Biržiškų šeimos palaikai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pirmadienio vakarą į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų pergabenti Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos ir jo žmonos Bronislavos Biržiškienės palaikai.

Lėktuvas su Biržiškų šeimos palaikais nusileido pirmadienio vakarą Vilniaus oro uoste, kuriame surengta iškilminga palaikų pasitikimo ceremonija.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius iškilmingoje ceremonijoje sakė, kad Biržiškų palaikų pargabenimas į gimtinę, kaip ir surastas Vasario 16-osios Aktas, yra labai prasmingas ir simboliškas įvykis valstybei.

Kartu ministras pabrėžė, kad M. Biržiškos asmenybė yra labai svarbi, Lietuvai primenant svarbiausias žmogui savybes.

„Jis (M. Biržiška, – ELTA) galbūt buvo nepatogus kitiems, bet jis žinojo savo gyvenimo tikslą, žinojo, kaip jo siekti, ir iš tiesų paaukojo savo gyvenimą tam kredo, kurį jis turėjo, – padorumas“, – ceremonijoje sakė ministras, pabrėždamas, kad tai svarbi savybė visiems.

„Tebūnie jam lengva šventa Lietuvos žemė“, – pasisakymą baigė L. Linkevičius.

Prieš oficialią palaikų sutikimo ceremoniją M. Biržiškos anūkai pabrėžė, kad labai džiaugiasi, jog jų senelio paskutinė valia yra išpildyta.

„Tai ne atsisveikinimo diena, o sugrįžimas namo“, – pabrėžė M. Biržiškos anūkas Vytas Barauskas.

„Jie (M. Biržiška ir jo žmona Bronislava Biržiškienė-Šemytė, – ELTA) visą gyvenimą aukojo save Lietuvos naudai ir labai giliai mylėjo ir buvo labai geri pavyzdžiai, kaip reikia būti žmogumi“, – sakė M. Biržiškos anūkė Venta Barauskaitė-Leon.

V. Barauskas žurnalistams perskaitė ir M. Biržiškos užrašytus žodžius, kuriuose jis viliasi grįžti į laisvą Lietuvą.

„Aš ne tik tikiu, kad grįšiu į laisvą Lietuvą, bet ir žinau, kad grįšiu. Gyvas ar miręs, bet vis tiek grįšiu“, – M. Biržiškos užrašytas mintis perskaitė jo anūkas.

Vilniaus oro uoste vykusioje ceremonijoj taip pat dalyvavo Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša.

M. Biržiškos brolių – Vaclovo bei Viktoro Biržiškų palaikai į Lietuvą atgabenti anksčiau.

Palaikai bus perlaidojami Vilniuje liepos 11 dieną. Valstybinė perlaidojimo ceremonija vyks senosiose Rasų kapinėse.

Mykolas Biržiška, „Vilniaus Golgotos“ autorius, narsiai kovojęs prieš Vilniaus krašto lietuvių lenkinimą.

Artimųjų pageidavimu, perlaidojimo ceremonija Rasų kapinėse vyks dalyvaujant tik šeimos nariams ir artimiausiems bičiuliams. 1918 metų Vasario 16-osios akto signataras M. Biržiška bus palaidotas šalia savo bendražygio, patriarcho Jono Basanavičiaus.

M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikai bus pašarvoti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Liepos 10 dieną, antradienį, nuo 10.00 val. iki 20.00 val., visuomenė turės galimybę su jais atsisveikinti.

Perlaidojimo ceremonija vyks trečiadienį, liepos 11-ąją.

M. Biržiška gimė 1882 m. Viekšniuose, Šiaulių apskrityje, mirė 1962 m. Los Andžele, JAV. Jis buvo literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras, daug prisidėjo prie lietuvybės stiprinimo, demokratinių vertybių įtvirtinimo.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Br. Biržiškienė-Šėmytė gimė 1879 m. Vilniuje, mirė 1955 m. Los Andžele. Ji buvo lietuvių ir JAV lietuvių visuomenės, kultūros, politinė veikėja.

Vaclovas Biržiška gimė 1884 m. Viekšniuose, mirė 1956 m. Voterberyje, JAV, – kultūros istorikas, politinis veikėjas, teisininkas, teisės tyrėjas, Lietuvos universiteto profesorius, Teisės fakulteto dekanas, Administracinės teisės katedros vedėjas.

Matematikas, visuomenės ir politinis veikėjas Viktoras Biržiška gimė 1886 m. Viekšniuose, mirė 1964 m. Čikagoje, JAV.

Vasario 16-osios akto signataro M. Biržiškos ir jo šeimos narių palaikų perlaidojimo ceremoniją organizuoja ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio potvarkiu sudaryta komisija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.10; 08:08

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Minint Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmetį ant namo Bulgarijos mieste Varnoje, kuriame gyveno Lietuvos valstybės veikėjas dr. Jonas Basanavičius, vasario 12 dieną atidengta paminklinė atminimo lenta.

Atminimo lentą oficialiai atidengė Lietuvos Respublikos ambasadorius Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai Arvydas Pocius kartu su Varnos miesto meru Ivanu Portnihu.

Ambasadorius A. Pocius pabrėžė, kad dr. J. Basanavičius paliko ryškų pėdsaką abiejų šalių istorijose. „Metai, praleisti Varnos miesto taryboje, dr. J. Basanavičiui suteikė politinės patirties, kuri buvo ypač svarbi jam grįžus į Lietuvą, kur jis suvaidino esminį vaidmenį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo procese“, – sakė ambasadorius.

Atminimo lenta atidengta Lietuvos Respublikos ambasados Rumunijoje ir Bulgarijos Respublikai iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos garbės konsulu Bulgarijoje dr. Račo Ribarovu ir Varnos miesto savivaldybe.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.13; 01:30

Pulkininkas Kazys Škirpa

Lietuvos istorijos iškraipymai įgavo tokį pagreitį, kad nejučiom imi galvoti, jog jie kurpiami ne čia, o kažkur už šalies ribų.

Tiesa, tokie užsakovai randa vis daugiau vykdytojų „šestiorkų“ pačioje Lietuvoje. Kartais jie atsiprašo, teigia klydę, kartais neva reiškia tik savo nuomonę ir tai motyvuoja žodžio laisve, kartais sąmoningai iškraipo istorijos faktus ir garsių asmenybių veiklą.

Jau ilgokai sukasi diskusija apie Kazio Škirpos – žinomo Lietuvos diplomato, Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjo ir, kas nežino, lietuvių karinių tautinių dalinių Rusijoje organizatoriaus, savanorio, 1919 m. sausio 1 d. iškėlusio Trispalvę Gedimino bokšte – asmenybę. Į ją vėl įtraukiamos abejonės dėl LAF ir Birželio sukilimo reikšmės.

Garsus to meto įvykių tyrinėtojas publicistas Vidmantas Valiušaitis neseniai pranešė radęs LAF įsteigimo aktą. Bet pats radėjas iš kuklumo nemanąs, kad tai jam pridės populiarumo ir sulauks „barzdotų istorikų“ (turimas omeny Alfredas Bumblauskas, abejojęs Liudo Mažylio atradimu) pasipiktinimo.

Bet šis faktas dar kartą paliudijo, kad K. Škirpa, išsaugojęs savo sudegusiame archyve Berlyne šį 1941 m. lapkričio 17 d. pasirašytą aktą ir kitus dokumentus, buvo tikras Lietuvai atsidavęs patriotas, o ne, kaip neseniai leptelėjo save „kitaip mąstančiu“ laikantis rašytojas ir teatralas Marius Ivaškevičius, „Hitlerio šuo…“

Šią jo FB paskyroje paskelbtą frazę priminsiu kiek išplėstą: „…šitas Hitlerio šuo buvo pagrindinis žydų žudynių Lietuvoje šauklys ir bet kokie jo kiti nuopelnai Lietuvai dėl to nebetenka prasmės“. Komentatoriai pašiurpo: Lietuvos savanoris ir itin nusipelnęs tautai ir valstybei veikėjas Kazys Škirpa, kurio vardu pavadintas akligatvis Gedimino kalno papėdėje, tam žmogeliui tėra „Hitlerio šuo“?

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Teatrališkai prabilusį teatralą jau vadina R. Vanagaitės įpėdiniu, kuris bijo, kad „žydai ir visas Vakarų pasaulis toliau mums badys pirštu į tą alėją, užuot investavę į Lietuvą pinigus.“ Kitaip sakant, norint gauti sučiurintų dušanskių pinigėlių reikia nulinčiuoti savo partizanus, kovotojus prieš okupantus, daug nusipelniusius veikėjus?

Blogeris Zeppelinusas savo paskyroje išvardijo: buvo Algirdas Paleckis, puolęs Sausio 13-osios aukas, krito; iškišo galvą ilgai tylėjęs Savivaldybės įmonės „Go Vilnius“ vadovas liberalas D. Udrys, sviedęs propagandinę granatą į partizanus, gavo į kaktą; buvo R. Vanagaitė, atakavusi A. Ramanauską – Vanagą, gėdingai žlugo; atsirado seimūnas D. Kepenis, susiruošęs skirti pinigų paminklui stribams, užsičiaupė; dabar M. Ivaškevičius bando įkąsti į koją Lietuvos kariuomenės kūrėjui…

Kas bus kitas iš E. Zurrofo bandos? Neabejoju, kad Penktosios kolonos pasekėjų yra daugiau. Metų pradžioje VSD ataskaitoje atkreiptas dėmesys į tokius leidinius ir TV kanalus kaip „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“, „Pervyj Baltijskij kanal“, „NTV-Lithuania“, RT ir „Sputnik“…

Rusiško portalo Sputniknews.lt apžvalgininkas Vladimiras Matvejevas pagiežingai priduria: ačiū už reklamą… Prašom: rusai turi gerą posakį – priešą turi pažinti iš veido…

Tuo tarpu „Litovskij kurjer“ redaktorius V. Tretjakovas meiliai bučiuoja V. Putino ranką, atsiimdamas jam skirtą valstybinį A. Puškino medalį…

Taip pat neabejoju, kad ir minėtieji penktakolonininkai nebus ilgai užsičiaupę. Manipuliuodami jautria holokausto tema, naudodamiesi įstatymų spragomis, kad draudžiama neigti ir iškilių Lietuvos veikėjų, partizanų, kovotojų už laisvę nuopelnus, jie toliau drėbs iš peties: K. Škirpa – žydų žudynių Lietuvoje iniciatorius, antisemitinio LAF įkūrėjas, Lietūkio garažo žudynių įkvėpėjas, nacistinio Birželio sukilimo programos sudarytojas ir t.t. ir pan.

Apie spalio vidurį LTV laidos „Istorijos detektyvai“ autorius ir vedėjas po Vilnių vedžiojosi gerai žinomą politikos apžvalgininką Arkadijų Vinokurą. Pastarasis citavo programinį LAF dokumentą, išdalintą Birželio sukilėliams, o į laidos vedėjo pastabą, kad gi K. Škirpa pats žydų nežudė, atsakė: „Stalinas, Mao, Pol Potas ir netgi Hitleris – jie irgi patys nieko nežudė.“ Suprask: diplomatas – tai tas pats „Hitlerio šuo“…

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Tada buvo kalbama apie K. Škirpos alėjos, paminklinės lentos Generolui Vėtrai likimą. Anot V. Valiušaičio, tuomet suabejosime ir J. Basanavičiaus pagerbimu. Tempiama „guma“ dėl Vyties atsiradimo Lukiškių aikštėje. Nors V. Kavaliauskas tikino, kad Vyties įamžinimo fondas iš valstybės neims nė grašio, o ukrainiečiai jau bebaigią gaminti Vytį, Kultūros ministerijoje ir savivaldybėje atsirado abejojančių, ir štai ta „guma“ vėl tempiama, o iš valstybės iždo projektams skiriama pusė milijono…

Kokios jėgos torpeduoja gerus sumanymus ir platina valstybės eroziją? Kas stabdo tautos savimonės plėtrą ir verčia abejoti net kilniausiomis asmenybėmis? Kodėl visokio plauko veikėjai, gavę tribūną ir veidmainiškai mosuodami žodžio laisvės lozingu, griauna mūsų vienintelį tikėjimą – laisve, iškovota nepriklausomybe ir jos kūrėjais? Ar tai ir yra tikroji demokratija?

2017.11.21; 04:32

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tie, kurie dar nepamiršo nacionalinio folkloro, tikriausiai jau atpažino, nuo kokio posakio nulaižytas šis komentaro pavadinimas.

Na, o tiems, kurie kartu su profesore Meilute Ramoniene tvirtina, jog nėra ir negali būti nacionalinio mokslo, jau nebepadės ir tiesioginės nuorodos, nes jie, paneigę nacionalinį mokslą, neigia ir nacionalinį charakterį/mentalitetą, nacionalinę kultūrą (o juk mokslas – sudėtinė kultūros dalis), ir daug kitų gražių dalykų: Nacionalinį muziejų, nacionalinį dramos teatrą, Nacionalinį vėžio institutą,  Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, nacionalinius parkus (beje, panašius nacionaliniais vadinamus objektus turi ir kitos šalys, pvz., Jeloustono nacionalinis parkas JAV, Fongniakebango nacionalinis parkas centriniame Vietname ir kt.), Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Nacionalinę filharmoniją, Nacionalinę dailės galeriją, Nacionalinę moksleivių akademiją…

Kodėl taip keistai nušnekėjo profesorė, daugmaž aišku: jai, kaip Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanei, tenka aiškinti bei pateisinti, kodėl labai laisvos (netgi, sakyčiau – palaidos) ir labai nepriklausomos (kuo aš labai labai abejoju…) Lietuvos valstybės seniausio universiteto struktūroje nebeliko vietos savitam bei savarankiškam padaliniui, kuriame būtų susitelkta tirti nacionalinę/valstybinę literatūrą ir kalbą (kartu su kitomis giminiškomis baltų kalbomis: latvių, prūsų, jotvingių…). 

Daugiau negu keista: okupuotosios Lietuvos vieninteliame universitete išsiteko net kelios katedros, kurios išugdė pasaulinio garso lituanistus, baltistus, literatūrologus, o dabar lituanistika užslėpta už kitų, ne nacionalinių, ir, matyt, todėl vertingesnių, specialaus struktūrinio akcento labiau reikalingų objektų! Beje, jei teisingi gandai, kad nacionalinės – Lietuvos – istorijos katedrai nebeliko atskiros pozicijos Istorijos fakultete, norom nenorom kyla klausimas, kokie pinigai ir kokios šalies interesai stovi už tokios universiteto, atsiprašant, struktūrinės reformos?

Viena aišku jau dabar – tikrai ne Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos, ne Meilės Lukšienės ir Sąjūdžio Lietuvos…

O juk toji Lietuva – dar gyva, nepaisant visų pastangų ją ištautinti, išvietinti, išblaškyti po visą margą svietą! Tai liudija aistringa visuomenės reakcija į netinkamoje vietoje, netinkamu laiku ir netinkamais žodžiais save „realizavusią“ porelę, rūbų modeliuotoją bei romanų ir dezinformacijos rašinėtoją. 

Kad šiandieninėje Lietuvoje apstu įvairiausių negerovių, matom kiekvienas ir atitinkamai į tai reaguojam. Kas kritikuoja, oponuoja visais demokratinėje valstybėje įmanomais būdais, kas keikia ir biauriai keikiasi visokiausiomis kalbomis, o kas – kojas į rankas ir mauna kuo toliau… 

Bet kad taip!… Pasinaudoti priešiškiausios Lietuvai valstybės, tos valstybės, kuri dešimtmečiais naikino Lietuvoje šviesą, tiesą ir moralę bei ištikimiausius tų vertybių sergėtojus, inteligentus, dvasininkus, vylingai pasiūlyta tribūna ir iš ten vemti ant savo Tėvynės, ant viso to, ką tautos likučiai iš paskutinių jėgų bando išgelbėti kartu su mūsų visų tautiniu (nacionaliniu) orumu – kokiu reikia būti dvasiniu, moraliniu newala (būtinai – su dviguba w!), nesubrendėliu?!

Gal aš be reikalo mėginu pritaikyti toms ypatoms dvasinius mastelius? Žmones, kurie myli tik save, mato tik save, girdi tik save ir kalba… tik apie save, savo poreikius – kas jiems dvasia? Seniena, neverta net nupigintų drabužių kioskelio?

Gal jie – siaurapročiai egoistai ar, liaudiškai išsireiškus, kvailiai, be savo amato ir pataikavimo savajam ego bei primityviam skoniui gyvenime nieko daugiau neišmokę, neatvėrę, neišjautę, ir tokių pat normalių kvailių iškelti į sluoksnį, kurį glamūriniai (beje, mano kompiuteris žodį „glamūrinis“ atkakliai taiso į „glazūrinis“; gal jis teisus?) žurnalai mėgsta vadinti „žinomi žmonės“?

O! Jei šia proga koks nors profesorius ar profesorė būtų pareiškęs, kad nebūna nacionalinių glazūrinių/glazūrinių kvailių – nė nesiginčyčiau, o priimčiau kaip aksiomą. Bet kažkodėl kažkam apsikvailinus, o kitam tą kvailį nosim pabaksnojus į jo kvailystės produktą, nacionalinis aspektas ima ir išlenda, lyg kipšo kanopos, kiek tu jų besikratytum. Būtinai atsiranda, kas ima baisiu balsu šaukti: ana, šiokie ir tokie nacionalistai, netolerantai, skriaudžia tą ar aną mažumą! O juk prieš mus – jokia ne mažuma, o prisidirbę menkystos, į kuriuos tiesiog buvo parodyta pirštu.

Anais (nedemokratiškais, žinoma) laikais tiek viešai gadinti orą, tiek rodyti pirštu (net į pirdžių) buvo laikoma vienodai nekultūringa. Šiais demokratiško palaidumo laikais apie kultūrą, etiką verčiau nebeužsiminti, bet, patinka tai kam, ar ne, tebeveikia universali taisyklė: jei nenori, kad tave išvadintų smirdžium, negadink oro.

Tad jei nenorite, ponios ir ponai, kad kantrieji, nuolankieji, zurofų užterorizuoti lietuviai tolerantiškai, be prievartos, nepasiūlytų jums čiuožti kur nors toliau iš mūsų bendros tėvynės Lietuvos, negadinkite Tėvynės oro melu ir kvailystėmis, kurios, ne vietoj ir ne tiems klausytojams išlotos, dvokia išdavyste.

2017-10-29

Konstitucinis Teismas penktadienį paskelbė, kad dvigubos pilietybės išplėtimas galimas tik referendumu pakeitus Konstituciją. Seimas negali įstatymu nustatyti, kad Lietuvos piliečiai, išvykę po nepriklausomybės atkūrimo, gali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės piliečiais, – paskelbė KT pirmininkas Dainius Žalimas. 

Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Tokiu KT sprendimas nuvylė išeivijos atstovus, tačiau išsižadėti savo Tėvynes išeivija nesiruošia.

„Lietuvos Respublikos nepriklausomybę atkūrė ir išeivija, kuri neturėjo lietuviškos pilietybės ar turėjo dvigubą. Mes norime sekti šiais pavydžiais. Ir ryškiausias to pavyzdys daktaras Jonas Basanavičius, turėjęs dvigubą pilietybę ir kuriam, dabar irgi būtų atimta Lietuvos Respublikos pilietybė. Aš tikiu, kad išeivija, nepaisant jai nepalankaus sprendimo, niekada neišsižadės savo Tėvynės, jos kalbos išsaugojimo bei kultūros puoselėjimo. Būkime naujais basanavičiais Lietuvai!“, – sakė PLB pirmininkė Dalia Henkė.

Pasaulio lietuviai tikėjosi proveržio sprendžiant pilietybės išsaugojimo klausimą, tačiau dabar, išgirdus siūlymą eiti tik referendumo keliu, išeivija abejoja dėl galimos sėkmingos šio klausimo sprendimo baigties.

„Mes gerbiame Konstituciją, suprantame galimas grėsmes ir girdime visų pusių argumentus. Visgi dėl globalių politinių procesų šiuo metu gresia prarasti dešimtis tūkstančių mūsų piliečių. Mes manome, kad Lietuvai reikia visų jos piliečių, nepriklausomai nuo to, kur jie gyvena. Neatmetame ir referendumo kelio, tačiau tuo atveju turime siekti pakeisti referendumo sąlygas ir, kad jis būtų įgyvendinamas sėkmingai, prašome aukščiausios valdžios pademonstruoti politinę išmintį, valią ir vieningumą. PLB nuomone, norint, kad referendumas pasisektų, turi būti paskirta atsakinga institucija, bei skirti pakankami resursai (žmogiškieji ir finansiniai). Taip pat šis klausimas neturi tapti tik PLB galvos skausmu. Tačiau visu svarbiausia, šie dalykai turi būti padaryti čia ir dabar, nes paruošti visuomenę referendumui kainuoja labai daug laiko“ – sakė PLB pirmininkė D. Henkė.

Pagal šiuo metu galiojančias nuostatas referendumu keisti Konstituciją yra beveik neįmanoma, kadangi „už” turi balsuoti daugiau kaip 50 proc. balso teisę turinčių žmonių (ne atėjusių balsuoti).

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.21; 05:50

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai – filosofo Vytauto RADŽVILO spalio 17-ąją dieną Lietuvos mokslų akademijoje surengtame Aleksandro Merkelio knygos „Antanas Smetona“ pristatyme perskaitytas tekstas.

Pamėginsiu trumpai įvertinti šitos knygos reikšmę. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą, yra ši: pasaulį vis tik valdo Apvaizda. Šią knygą pristatome dieną, kai ką tik, vos prieš parą pasikeitė Europa ir pasaulis. Neturiu net menkiausios galimybės plačiau aiškinti vakarykščių rinkimų Austrijoje svarbos, bet galiu pasakyti tiek: Vakarų Europoje taip pat sugrįžo tautos ir nacionalinės valstybės idėja.

Šitas įvykis yra labai reikšmingas todėl, kad nors panašūs dalykai jau vyko, juos buvo galima menkinti aiškinant, kad vykstantis Europos tautų budimas yra tik pokomunistinių, atsilikusių, gyvenančių praeitimi šalių liga, kuria bus persirgta. Jie dar buvo aiškinami ir tuo, kad tos šalys neva yra atsilikusios ekonomiškai, skurdžios, todėl ir griebiasi vadinamosios radikalios politikos. Bet Austrija, žinoma, yra Europos švyturys jau daugybę šimtmečių ir jos ekonomika klesti. Tai reiškia, kad ir Vakarų Europos tautoms pradeda aiškėti, jog yra kai kas svarbiau už ekonomiką, už vienadienę gerovę.

Šituos dalykus prieš gerą šimtmetį puikiai suprato ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Jis grįžta laiku ir dėl kitos priežasties. Teisingai čia buvo pasakyta, kad mes jau baigiame pamiršti, kas yra Lietuvos valstybė. Kad mūsų jaunimo didžiajai daliai ji, deja, visai nerūpi. Šis teiginys teisingas, bet noriu pasakyti, kad jį reikėtų praplėsti. Lietuva jaunimui nerūpi ne todėl, kad jis savaime abejingas ir blogas, bet todėl, kad beveik visus 30 atkurtos nepriklausomybės metų buvo ir tebėra tęsiama ištautinimo ir išvalstybinimo politika, nors šiek tiek kitais pavidalai nei tai darė sovietinis okupantas. Kodėl taip yra ir kodėl ta politika tokia pavojinga? 

smetona_3
Antanas Smetona

Todėl, kad aukšti Europos lyderiai, kurių projektas šiuo metu žlunga akyse, aiškiai sakė: tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena. Lygiai taip pat mus ištisus 50 metų mokė, kad 1918 m. Lietuvos projektas yra siauras, ribotas, primityvus ir tiesiog istorinė klaida. Ši mintis subtiliai brukama ir šiandien kiekviename žingsnyje. Tuo metu, kai Europa ir net visi mūsų kaimynai bunda, mes beviltiškai šiuo atžvilgiu velkamės uodegoje. Nors iš tikrųjų dabartinio Europos Sąjungos projekto griūtis nėra Europos griūtis, o tik ideologiškai mano jau apibūdinto projekto griūtis, bet tai vis tiek mums kelia milžinišką pavojų.

Šita ištautinimo ir išvalstybinimo politika vykdoma todėl, kad didžiosioms Europos korporacijoms reikalingas ištautintas, išvalstybintas, neturintis istorinės atminties, menkiausio prisirišimo prie savo žemės bastūnas. Iš tokių bastūnų, kurie plūdo į Lietuvą iš visos „plačiosios Tėvynės“, vadovaudamiesi principu „kur geriau, ten Tėvynė“, mes šaipėmės Sąjūdžio laikais. Štai tokia filosofija mūsų jaunimui buvo ir yra kryptingai diegiama.

Bet kodėl ji tokia pavojinga? Ne tik todėl, kad išsivaikščioja tauta. Ji taip pat naudinga ir bundančiam, nes jaučiančiam Europos krizę, kaimynui Rytuose. Kas gali būti geriau, patogiau ir naudingiau ponui Putinui, jeigu ne ištautintas, išvalstybintas, neturintis jokio patriotiškumo vadinamasis plačiosios Europos pilietis, kuris nuoširdžiai mano, kad galima tokia fikcija kaip globali Lietuva? Jeigu Lietuva yra globali ir visame pasaulyje, tai kodėl jo tankams pradedant artėti prie Vilniaus aš negaliu laikinai pabėgti iš užgrobiamos provincijos, kuri vadinasi būtent čia ir dabar esanti Lietuva, ir palaukti, kol okupacija pasibaigs? Kaip įmanoma šitaip ugdant jaunąją kartą ir visos šalies piliečius sukurti atsparumą tokiems pavojams?

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Grįžtant prie Smetonos, jis kaip reta gerai daugelį dalykų suprato todėl, kad buvo klasikinės filosofijos, taip pat ir Platono, žinovas. Jis labai gerai suprato, koks yra gelminis ryšys tarp kultūros ir politikos. Šis ryšys yra daug sudėtingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kiekviena bendruomenė tam, kad susikurtų, privalo turėti ją saistantį dvasinį (kultūrinį) ryšį. Ir tas ryšys gali būti labai įvairus, taip pat ir kiekvienos tautos atveju. Liberalas pasakytų, kad tokio dalyko kaip tauta nėra, o yra tik lietuvių kalba kalbantys individai. Komunistai mums aiškino, kad yra lietuviškai kalbantys žmonės, bet iš tikrųjų jie yra pasidalinę į kovojančias klases.

Todėl kas yra tautos idėja? Ši idėja tuo ir yra unikali, kad bent jau nuo XVIII a. ji leidžia paversti žmones ne tarpusavyje konkuruojančiais dėl asmeninės gerovės individais, kaip šiandien mes mokomi konkuruoti rinkoje, ir ne tarpusavyje besipjaunančiomis vadinamosiomis klasėmis. Kalba, bendra istorinė praeitis ir panašūs dalykai yra tai, kas bent trumpam panaikina visus išorinius mūsų skirtumus – vienas gali būti milijonierius, kitas vargšas; vienas gali būti gatvės šlavėjas, kitas profesorius. Bet priklausomybė tautai skiriasi nuo liberalaus arba marksistinio požiūrio tuo, kad ji nurodo ryšį, kuris skatina ne kovoti, o sujungia.

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Smetona turėjo ir kitą nuostabų bruožą. Jis suvokė, kad šis kultūrinis ryšys privalo būti apsaugotas politiškai. Šį dalyką suprato ne vien jis. Petras Vileišis neatsitiktinai po Vilnių važinėjo prabangia karieta ir net mėgo, kad jį vadintų „litovcy kniazi“. Jis buvo ypatingas žmogus, nes kaip Rusijos imperijos pilietis priklausė elitui, bet suvokė ryšį, kuris siejo jį kaip asmenį su jo tauta. Jis suvokė, kad jeigu tai, ką jis paveldėjo ir atsinešė gimdamas – jo kalba, kultūra ir visa kita – toje imperijoje yra politiškai nustumta į paraštes, tai jis nėra visavertis žmogus. Nors ir priklauso aukščiausiam elitui. Čia glūdi paslaptis, kodėl Smetona buvo toks kietas tautininkas. Būdamas atviras pasauliui, jis suvokė, kad lietuvių tauta gali įgyvendinti savo valstybės projektą tik tuo atveju, jeigu bus tvirtas ir nepajudinamas kultūrinis pagrindas.

Štai kodėl jo kova už lietuvybę buvo ir politinio lietuviškumo pagrindas. Kita vertus, jis labai aiškiai suprato, kad jeigu politinis lietuviškumas bus užmirštas, paradoksaliu būdu kultūrininko nuostata gali būti pražūtinga. Iš tikrųjų išsiugdyti tautinę ir valstybinę sąmonę yra be galo sunkus dalykas. Kaip tai sunku, mes šiandien matome iš mažyčio pavyzdėlio – ginčo dėl trijų raidelių. Daugybei net ir kultūrininkų, – tai ir išduoda, kad nesama politinės savivokos, – tai atrodo smulkmena. Ir kiek yra suprantančių, kad mūsų abėcėlė yra mūsų dvasios forma, kuri mus daro tuo, kuo mes esame? Ir šitą dvasios formą privalai ginti politiškai. Tą akimirką, kai nustosi tai daryti, tavo dvasios forma jau nebebus šitos valstybės egzistavimo pagrindas.

Štai kodėl XX a. pradžioje, kai vyko kova dėl lietuviško tapatumo, buvo siūlomi keli tapatumo projektai. Pirmąjį projektą siūlė Mickevičius-Kapsukas. Kas buvo pasakyta atkuriant Vilniaus universitetą? Buvo pasakyta, kad jame bus dėstoma vietos kalbomis. Žvelgiant šiuolaikiškai atrodytų, jog tai atviras, modernus, tolerantiškas požiūris. XX a. realijų kontekste tai būtų tiesiausias kelias Lietuvai nueiti ten, kur šiandien yra Baltarusija. Lietuvių kalba galbūt būtų kalbama atkampiuose kaimeliuose. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kitas buvo pilsudskinis projektas. Puikiai žinome, kad Smetona niekada nieko neturėjo prieš pačią lenkų tautą arba jos kultūrą. Tačiau jis suprato, kad jeigu nekursi tvirtos kultūrinės tapatybės ir jos neįtvirtinsi politiškai, tai neišvengiamai seks erozija ir griūtis to, kas buvo per didelius vargus padaryta Basanavičiaus. Mūsų tragedija ta, kad šis supratimas yra išnykęs net vadinamosios šviesuomenės tarpe. Taip nutiko, nes net ta mūsų inteligentų dalis, kuri sovietinės okupacijos metais rūpinosi lietuvybe, ji jau dažniausiai rūpinosi tik kultūrine lietuvybe. Suvokiančių, kad kultūrinę lietuvybę galima tvirtai apsaugoti ir padaryti valstybės branduoliu tik turint aiškią politinę savimonę, buvo ir yra nedaug.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Štai kodėl šiandien matome tą patį, ką matėme sovietmečiu. Daugybė inteligentų trokšta europeizuotis ir tapti europiečiais, nors joks ekspertas jums negalės pasakyti, ką šiandien reiškia būti europiečiu. Tai reiškia, kad vėl esame situacijoje, kurioje buvome iki Basanavičiaus. Noras būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Ir jeigu kalbame apie šitos knygos aktualumą ir prezidento atminties aktualizavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai yra ne nostalgiškų atsiminimų reikalas. Dar kartą pabrėžiu, kad ir daugelis Lietuvos valstybės XX amžiuje kūrėjų buvo galbūt nuoširdūs patriotai – tokie kaip prezidentas Grinius, daugelis krikdemų lyderių ir t.t. Bet būtent unikaliai aiškiai matančių ryšį tarp kultūros ir politikos buvo vienetai. Ir prezidentas Smetona čia yra beveik unikalus.

O mums reikia nustoti svajoti apie tai, kad šitoks lietuviškumo supratimas būtų kažkaip grąžintas į mokyklą, jį padarant patraukliu jaunajai kartai. Brandžios valstybės jaunimo patriotizmo neugdo pigiomis vilionėmis. Patrauklumas reiškia nupirkimą. Brandžios valstybės savo jaunimą ugdo paprastu būdu – sukurdamos tokias mokymo programas, tokias savo kalbos, istorijos ir kitas programas, kuriose pagrindiniai dalykai yra savaime aiškūs. Tokiose mokymosi programose Vilniaus klausimas (čia tik pavyzdys, jų galima rasti daugiau) niekada nebūtų aiškinamas kaip senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotas konfliktas. Mitas apie senalietuvių ir naujalietuvių ginkluotą konfliktą yra sovietinio mito, kad 1940 m. buvo ne okupacija, o pilietinis karas, nauja europeizuota versija.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Būtent tokiu būdu šiandien, kai Lietuvai gresia milžiniškas egzistencinis pavojus, kai griūna euroatlantinė saugumo ir stabilumo struktūra (dar kartą pabrėžiu, kad asmeniškai esu narystės euroatlantinėse struktūrose šalininkas), mes toliau žaidžiame, ideologiškai aptarnaudami projektą, kuris nebeturi ateities.

Šis mūsų savęs naikinimas yra tai, ko laukia kaimynas Rytuose.

Todėl galima sakyti, kad prezidento Smetonos palikimo aktualizavimas jau yra ne tik tautinio orumo, istorinės atminties išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. 

2017.10.19; 06:13

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar kartą apie mūsiškąją esatį

Skaitytojui prisipažinsiu: platesnis pokalbis apie anų laikų ir dabartyje gyvenančiųjų socialinę jungtį arba bendruomeninį sutarimą gimė skatinamas dviejų gana aiškių priežasčių. Visų pirma pabrėžtina, kad pilėniečių bendruomenės buvo kompaktiškos. Buvo aiškus supratimas, kas yra sava ir kas yra svetima.

Gal per daug neįžeisiu pilėniečių (iš Dausų žvelgiančių į mane, kaip jų gynėją…), išsakęs aną metaforišką palyginimą. Jūsų pasaulis pagal socialinių santykių pobūdį ir sklaidos erdvę labiau primena Mažąją planetą.

O mūsiškasis? Kitaip jo neįvardinsi kaip Didžioji planeta, kurioje susiformavo ir toliau plėtojasi ne tik neįtikėtina socialinių santykių ir interesų raizgalynė, bet ir jos kaita. Daugelio žmonių gyvenimas tapo eksteritorialus.

Aiškiau išsireiškus – praradęs prigimtinį prisirišimą prie vietovės, prie savo protėvių ir tėvų kapų… Eksteritorialumas gali sėkmingai pasireikšti ir sėdint savo namuose. Televizorius ir internetas, mobilusis telefonas ir radijas atlieka žmogaus nuteritorinimo (inkaro ištraukimo iš savo žemės) darbą. Retam moksleiviui besuprantama Tėviškės sąvoka tikrąja jos prasme. Ypač tam, kuris pamėgęs naršytis po informacinę erdvę pasinaudodamas moderniausia „ginkluote“.

Antroji aplinkybė, kuri man „įsiūlė“ prašnekti apie socialinę jungtį ir dabarties jos vaizdą, – siauresnė.

Žmogaus gyvenime egzistuoja tai, kas gali būti įvardinta kaip subtilusis pasaulis, subtilieji jausmai. Žmogus trokšta prisiliesti prie kito. Trokšta su juo pabendrauti širdies ir sielos pajauta. Kartu išgyventi bendras dvasines moralines vertybes… Beje, štai taip kalbu sąmoningai apeidamas visiems įprastas prigimtines moters ir vyro traukos jėgas, vienas kito papildymą. Kalbu pačia plačiąja prasme. Kalbu na kad ir apie elementarų kiekvieno žmogaus siekį įsitvirtinti ten, kur, tarkim, vieno jėgomis būtų pernelyg sunku. Arba tektų, prieš savo prigimtį, siaurinti, o gal ir visai atsisakyti prasmingų išgyvenimų, kurie grįsti amžinosiomis Gėrio ir Tiesos, Darnos ir Santalkos vertybėmis. 

Lietuvos kaimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinome, visi žinome, kad egzistuoja įvairūs klubai; rengiami įvairūs, dažnai neskaitlingi vienkartiniai susibėgimai; įvyksta mini seminarai, mini diskusijos; meno kūrinių, tarp jų ir literatūros veikalų pristatymai, įdomūs jų aptarimai. Organizuojami susitikimai su originalų, turiningą gyvenimą gyvenusiomis (ir tebegyvenančiomis) asmenybėmis ir pan. Egzistuoja mini centrai ir tų centrų gravitaciniai traukos laukai. Tačiau bendros visus jungiančios tinklainės lyg ir pasigendama.

Kartais netyčia patenki į kokį nors vadinamos provincijos užkampį ir nustembi: kiek dar daug Meilės ir Gėrio žmonės yra išsaugoję ir su užslėpta sielograuža siekia turimą dvasinį turtą pratęsti, pasidalinti juo su kitais! Plačiajai visuomenei tai dažniausiai lieka nežinoma…Bet visi suprantame, kad ir išmintingiausias atsiskyrėlis, jeigu jis lieka nepastebėtu, užmirštu, kitiems poveikio nepadarys ir nepaliks pėdsako bendrame kultūros aruode…

Tokias ir panašias liūdnesnes mintis provokuoja masinė žiniasklaida, jos aiškus polinkis palaikyti „profaniškąjį“, t. y. pragmatiškąjį, vien apčiuopiamą naudą duodantį pasaulį. Subtilusis pasaulis jai neįdomus: bespalvis, begarsis, bekvapis. Nebent, sekant labiau civilizuotu pasauliu, dera laikas nuo laiko „kažką“ parodyti, nuraminti maištaujančius „sielovadininkus“…

Ne vienas mąstome apie masinės informacijos kanalų „išsikovotas“ pozicijas. Apie tų pozicijų suaugimą ne tik su besieliu verslu, bet ir su mūsų visų renkamų politikų (žinoma, ir „valstybininkų“) taip pat aiškiu polinkiu suvokti ir domėtis vien pragmatiškuoju, „profaniškuoju“ pasauliu. Subtilusis pasaulis, sakralinė jo dvasia paliekama be deramo jų dėmesio ir palaikymo – paliekama grupelėms entuziastų, pasišventėlių… Taip kalbėdamas aš nenorėčiau „įžeisti“ valstybės sostinės Vilniaus. Čia sakralinės paskirties, t. y. dvasinius poreikius tenkinančių renginių ypač gausu. Nes gausu ir kuriančios, socialinį dramatizmą išgyvenančios inteligentijos. Tačiau su nenuslepiamos širdgėlos gaidele kalbu įsivaizduodamas visą šalį, ypač savaip skriaudžiamą provinciją ir tuos informacijos kanalus, kuriais ji „pamaitinama“…Kalbu įsivaizduodamas ir tą daugybę žmonių, kurie gyvena užsidarę savo šeimos „tvirtovėje“, iškritę iš dvasiniais saitais susaistytos bendruomenės (kurios gal šalia jų ir nėra…).

Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Nereikia didelės išminties susimąstymui, kad visa tai prisideda prie tautos, kaip pasaulyje unikalaus socialinio organizmo, ardos. Prisideda ir prie tautos vardu vadinamos valstybės ne tik moralinio, bet ir fizinio nunykimo.

Na, o jeigu prie ką tik nupiešto vaizdo pridurtume dar keletą, tarkim, atsitiktinai, lyg iš loterijos ištrauktų bruožų?

Pavyzdžiui, kokia dvasia alsuoja įvairių anonimų pasisakymai, kai interneto portale užsimezga aktuali diskusija? Skaitai kai kuriuos pasažus ir galvoji: pykčio, paniekos kitaip mąstančiam, kitokią nuomonę turinčiam tampa kai kam bene komfortabiliausia forma, kuria jisai išreiškia savaip suprantamą savo pilietiškumą. Toks internetinis anonimas vargu ar suvokia, kad taip elgdamasis jisai demonstruoja ne tik anarchistinį individualizmą, bet ir nepridengtą chamizmą..

Dar nejaukiau pasijauti, kai panašaus elgesio „kultūrą“ regi kai kuriuose žurnalistų rengiamose ir netgi tokią elgseną skatinančiose televizijos laidų diskusijose. Matai nenuslepiamą pergalės pojūtį tos diskusijos dalyvio veide, kuriam pasisekė įskaudinti, pažeminimu apstulbinti savo oponentą. Dažni būna atvejai, kai pasinaudojama gatvėje vartojamu leksikonu… Dar blogiau, kai matai, kai diskusijos vedėjas ar moderatorius, vietoj drausminančio žodžio, trina rankas: „štai kaip man sekasi suintriguoti, pritraukti prie ekrano žiūrovą!..“

Dviveidiškumu, gal net cinizmu dvelkia ir iš tų pačių ekranų išsakomi kvietimai tramdyti mokyklose paplitusį psichologinį ar kitokį smurtavimą, kaip įprasta, dažniausiai nukreiptą prieš silpnesnį, jautresnį ir dvasingesnį. Visuotinai žinomas ne vienas atvejis, kai smurtą išgyvenantis baigia savo gyvenimą savižudybe… Visi žiniasklaidos kanalai privalėtų vadovautis principine santaikos palaikymo ir jos skleidimo nuostata. Atvirkštinė elgsena priskirtina tautoardai…

Tas mintis išdėstau dėl bendro, platesnio ir gilesnio mūsų praeities ir dabarties skirtybių supratimo. Dėl aiškaus, nebediskutuojamo moralinės kultūros stygiaus dabartiniame tautos gyvenime. Dėl aiškesne išmintimi pagrįstų politinių ar kitokių sprendimų priėmimo stygiaus. Ir – ne aklo, bet išradingumu alsuojančio jų įgyvendinimo stygiaus.

Anais, piliakalnių epochos laikais, visiems rūpėjo ir buvo praktikuojamas (žinoma, šalia buitiškojo) sudvasintas, susakralintas gyvenimas. Jisai buvo įsigėręs į pilėniečių bendruomenę panašiai taip, kaip kempinė sugeria švarų šaltinio vandenį. Dabar gi visuomenę (tautą), jos struktūras ir atskirą pilietį (asmenį) yra apnikęs ne tik jau aukščiau apibūdintas anarchistinis individualizmas, bet ir jo artimiausias giminaitis ekonominis determinizmas. Tai yra vos ne visų gyvenimo pusių vertinimas, kuris yra grindžiamas pinigais, t. y. grynai sumaterialintais savinaudos motyvais bei kriterijais. Be išlygų deklaruojama verslo laisvė, ir atvira rinka diktuoja savo galias. Neretai matome, kaip politikas ar valstybininkas, siekiantis būtent tokiai amoralumo bangai pasipriešinti, lieka neišgirstas, nustumiamas į nuošalę. Paverčiamas tyleniu arba atvirai kalbančiu tik artimųjų ratui; tiems, kurie gyvena „antrame plane“. Kurie patys yra bejėgiai kaip nors keisti situaciją.

Žinau… Visais šiais savo pastebėjimais ir apmąstymais ypač erzinu modernistą. Ir – šalia jo stovintį kosmopolitą. Jie abu man pasakytų: „Gerbiamasis, ar nesusigaudai, kad anais laikais žmogus gyveno taip, tarsi būtų apraizgytas lipniais, dulkėmis nusėstais voratinklio siūlais… Žmogus dabar laisvas kaip paukštis!.. Jis gali skraidyti kada nori ir kur nori…“ Žvelgiant iš panašių metaforinio mąstymo pozicijų, abu mano oponentai būtų lyg ir teisūs. Bet… Ir vis dėlto… Kodėl skaičiuojame tūkstančiais, net dešimtimis tūkstančių Tėvynėje pasklidusių varguolių, ypač vadinamosios socialinės rizikos šeimų! Visi jie gyvena iškritę iš pilietinės ir moralinės kultūros rėmų. Visi jie gyvena, teisingiau – egzistuoja apraizgyti ne mažiau lipniu, tik kitu voratinkliu, kuris vadinasi „savinaika“… Tas voratinklis skleidžia ėduonies virusą ir kitiems, aplinkiniams.

Nenoriu kartotis primindamas oponentui skaudžia lietuvių tautos drama (gal katastrofa?) tapusią emigraciją…

Paminklas Vincui Kudirkai. Vilnius. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet… Aš nelinkęs visas aukščiau įvardintas (ir neįvardintas) bėdas priskirti prie išskirtinių, tik Lietuvai būdingų bruožų. Įvairių varguolių, sukčių ir vadinamų socialinės rizikos šeimų – valstybės išlaikytinių (ir pačios valstybės ardytojų) gausėja ir Laisvės fakelu pasipuošusioje šalyje – JAV.

Bet irzlia tonacija prašnekau vedinas savo paties paleistos metaforos: apie prieštaravimais kunkuliuojančią Žemę ir nuo jos nutolusį ir savo „prigimtines“ galias nusinešusį Mėnulį. Prašnekau taip dar ir dėl to, kad mūsų Tėvynės himne (V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“) įsprausta frazė (ideologema): „iš praeities mes stiprybę semiam“ tapo nebeveiksni. Nebeįkvepianti. Ne tik dėl „senaties termino“, bet ir dėl savaime, o taip pat ir piktybiškai apnešto nuosėdų sluoksnio.

Man turbūt dera atsiprašyti šių, t. y. apybraižos paskutiniojo paragrafo eilučių skaitytojo, už atvirą „politikavimą“. Bet kaip čia nuo to susilaikysi, jeigu tokia būsena tapo mūsų kasdienio dvasinio gyvenimo praktika. Ar ne ji nuo anksčiausio ryto iki vėliausio vakaro ataidi mūsų ausyse ir regoje?.. Geriausia išeitis būtų gyventi savąjį, kitomis prasmėmis užpildomą gyvenimą. Betgi tokiems, kaip aš, užsidarius nuo socialinio šurmulio, regis, ir pati gyvenimo prasmė išsprūstų. Nunyktų ir manoji esatis…

Bet grįžkime prie pamatinės temos.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai gal vis dėlto įsiklausykime ne tik į Vincą Kudirką, Joną Basanavičių ar pasaulinį pripažinimą įgijusius semiotiką Algirdą Greimą, archeologę Mariją Gimbutienę. Bet ir patys savo protu įsiklausykime, savo širdimi įsijauskime į mūsų gyvenimo tarpsnyje įvykusius ir vykstančius dramatiškus tautos sukrėtimus. Ir – apsidairykime: kuo ir kur mes esame pajėgūs? Gal bendromis pastangomis gaivinkime piliakalnių dvasią, anų laikų iškilios, moralios dvasinės kultūros atmintį? Gal tos pastangos nors per aršiną prisidės suartinant nutolusias viena nuo kitos – valstybę ir tautą? Gal toji atmintis gali suglaudinti nuolat susipriešinančias, tarp savęs kalbos nebesurandančias grupes? Ypač jaunųjų ir vyresniųjų kartas? Gal nors keliomis myliomis sumažėtų nuotolis, skiriantis Žemę nuo Mėnulio?..

O svarbiausia – gal atsirastų daugiau priešnuodžio prieš plintantį tautos išsivaikščiojimo, jos nunykimo virusą…

Savo pesimistinius pamąstymus atskiesiu optimistinėmis mintimis ir pastebėjimais. Tik kalbėsiu lakoniškiau.

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017-jų liepos pradžia… Aš manau, kad nuostabą daugeliui sukėlė masiniu tapęs žmonių susidomėjimas piliakalniais. Jų sueigos Mindaugo karūnavimo dieną. Štai konkretus pavyzdys. Daugiau nei kilometrine vora buvo nutįsusi sustatytų automobilių kavalkada prieigose prie Dubingių piliakalnio.

Šalia Maišiagalos esantis aiškiai gynybinės paskirties piliakalnis buvo sėte nusėtas ne tik pavienėmis žmonių grupelėmis, bet ir dainuotojų ansambliais… Tęsti panašų pasakojimą galėčiau, bet ir to pakanka teiginiui: esama aiškių ženklų apie naują tautinio, patriotinio atgimimo bangą. Ir kas dar labai džiugina: toje dvasią gaivinančioje bangoje regime ypač daug jaunimo…

(Bus daugiau)

2017.10.16; 03:00

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Vieną 2017 rugpjūčio popietės karštą pavakarę atsidūrėme Kauno Geležinkelio stojyje. Pradėjo lyti. Žmona Veronika, pamačiusi stotyje knygų skrynelę, patarė man: „Eik ir išsirink knygą“.

Išsirinkau, – Jūros Marijos Baužytės knygą „ŠVIESA IŠ TOLI“ ,išleistą laikraščio „Vorutos“ leidykoje 2000 metais… Šviesa iš istoriškai tolimų laikų, (knygos paantraštė „Knygnešys Karolis Baužys ir jo palikuonys“). Autorę šiek tiek pažinojau, kai ji dirbo žurnaliste „Tiesos“ redakcijoje.

Aš po konfliktų su „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi Osvaldu Aleksa dirbau „Tiesoje“ laikinai neetatiniu korespondentu. „Tiesos“ vyriausias redaktorius buvo Albertas Laurinčiukas, tuo metu garsus žurnalistas, pamėgęs aprašyti keliones, ypač užsienines…  Joje dirbo ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kurio pavykusius rašinius gamybiniuose aptarimuose gyrė kolegos. Dar dirbo ir jaunesnis už mane korespondentas, bet jis kviesdavo į rūmų apatinį aukštą lošti stalo teniso… Menu, jis dirbo sekretoriate. Į pastabą, kad Vyriausiasis dėl pavėlavimo gali užpykti, atrėždavo: Ot,  Laurinčiukas klauso manęs!“ Dabar Gediminas Vainauskas vadovauja kitam garsiam laikraščiui „Lietuvos rytui“.

Autorė savo garsaus senelio, sakosi, gyvo dar nepažinojusi: „Jis paliko šį pasaulį man tik kūdikiui esant. Per ilgą sovietinių metų virtinę geriau buvo iš viso tylėti, kad tavo gentyje buvo knygnešys, nors jis, dažnai rizikuodamas laisve ir net gyvybe, skleidė tarp žmonių lietuviškus elementorius, maldaknyges, kitus spaudinius. Jei štai būtų nešiojęs „Iskrą“ ar panašius leidinius, tąsyk kalba būtų buvusi visai kitokia“.

Karolis gimė 1865 metais Tverečiuje Mykolo ir Viktorijos Baužių šeimoje. Dar be jo augo dvi seserys ir keturi broliai. Suaugę broliai liko dirbti tėvų žemę, o Karoliui, anot autorės, „likimas nulėmė kitą kelią“. „Kitas kelias“ buvo susietas su tautiniu darbu. Ir su lietuvių bažnyčia. Daug turėjo įtakos Tverečiaus klebonas, vėliau kanauninkas Jonas Burba, garsusis „knygnešių globėjas“. Per kunigo rankas ėjo iš Prūsų gabenamos maldaknygės, giesmynai, „Tėvynės Sargo“, „Vilties“ laikraščiai. Kunigas Jonas Burba paragina Karolį mokytis, vėliau nukreipė į Varšuvą siekti mokslų.

Vėliau Karolis dirba zakristijonu Labanore, Šv. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje. O bendraudamas su kunigu Jonu Burba, vis labiai įsitraukia į aktyvią  tautinį veiklą. Jis pradėjo mokyti lietuviškai Labanoro vaikus ir jo apylinkių vaikus. Karolis pradėjo daraktoriauti, vis išvengdamas, kad nebūtų caro valdininkų užkluptas.

Tačiau likimas, kaip rašo knygos autorė, jam buvo palankus. Knygų ir knygnešystės reikalais jam tekdavo nuvykti į Vilnių. „Tad K. Baužys neblogai pažinojo ne tik mūsų Tautinio atgimimo tėvą Joną Basanavičių, bet ir kitus kovotojus už Lietuvos laisvę.“ Įkopęs į 33-uosius metus, Karolis Baužys vedė 14-a metų jaunesnę Karoliną Meidutę iš Pašiekščio kaimo. Jiems gimė 16 vaikų. Tačiau užaugo tik keturios dukros ir tiek pat sūnų“. 

Apsigyvenęs pas sūnų, kunigą Zenoną, dirbusį Kernavėje, tėvas Karolis mirė 1935 metais. Autorė rašo, kad „Jo vardas, kaip daraktoriaus ir knygnešio, paminėtas ir Bostone (JAV) leistoje „Lietuvių enciklopedijoje“ (T. 14, P. 14).

Baigusi knygos pirmąją dalį „Spausdinto žodžio riteriai“, autorė įdėjo kunigo Švogžlio – Milžino nekrologą iš laikraščio „Mūsų Vilnius“…Paėmęs knygą iš Kauno geležinkelio stoties knygų skrynelės, autorę prisiminiau, bet aš apie tą knygą nežinojau ir nebuvau jos skaitęs. Grįžęs skaičiau ir antroje dalyje „Vaikai ir vaikaičiai“ radau ne vieną asmenį, su kuriuo esu bendravęs. Vieną pirmųjų norisi paminėti Karolio Baužio dukraitę Galiną Baužytę – Čepinskienę, kuri mūsų kursui dėstė Vilniaus universitete užsienio literatūrą. Dėstė puikiai, o iš gražaus veido lūpų sklindantys žodžiai apie Tomą Maną, apie Prustą, apie airių poetą Tomą Mūrą ir kitus žymius rašytojus rasdavo sau vietą studentų atmintyje…

Apie Karolio dukraitę Galiną (kitaip sakant, tetą), autorė Jūra Marija rašo: „Panevėžyje baigė šešis reformuotos pradžios mokyklos skyrius. – 1940 – ųjų birželio 16-ąją, mūsų išleistuvių dieną, Panevėžį užklupo rusai – mena ji. – Jau ketvirtą valandą ryto išgirdome kaip tirta langų stiklai. Važiavo tankai“.

Gimusi ir pergyvenusi karą, profesorė Galina žinojo istorinio laiko skonį. Profesorės vardas jai buvo suteiktas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Prasidėjus Atgimimui, studentai sakydavo, kad šiai docentei persitvarkyti nereikia. Ir ne tik todėl, kad ir tarybiniais metais per paskaitas pabrėždavo, „jog socialistinis realizmas nėra estetinė kategorija, tad jo neverta tyrinėti“.

Žinojau, kad rašytojas Romualdas Lankauskas buvo pirmaisiais nepriklausomybės Lietuvos metais tarptautinio PEN klubo sekretorius, bet pamiršau, kad Galina Baužytė 1989 metais buvo išrinkta Tarptautinio PEN klubo lietuvių PEN centro generaline sekretore, 1995-1999 metais jo prezidente. Ji daug kalba autorei apie klubo veiklą, pavyzdžiui, kad rašėme į PEN centrus dėl Rusijos intervencijos į Čečėnijoje. Įspėjome, kad toje šalyje gali pasikartoti tas pats scenarijus, kokį buvusi Sovietų sąjunga pritaikė 1991 metais Lietuvoje. PEN centro nariai rašė dėl pakibusios grėsmės Lietuvoje pirmais nepriklausomybės metais… Teko dalyvauti ne vienoje tarptautinėje konferencijoje. „Kalbėdama kongresuose visada pabrėžiu, kad intelektualas šiandien neturi likti vienišas. Reikia organizuotis, priešintis smurtui… Tik tokioje aplinkoje gali gyvuoti intelektualus protas“.

Kai aš buvau jaunesnis ir darbavausi literatūros kritikoje, profesorę susitikdavau kelionėje iš Vilniaus centro į namus Lazdynuose. Profesorė Galina išlipdavo Savanorių gatvėje. Ji teiraudavosi apie tai, ką dabar rašau, kas naujo literatūros kritikos žanre? Nei profesorės vardas, nei PEN centro vadovės pareigos jai nesutrukdė su manim kalbėtis.

Iš knygos sužinojau, kad profesorės vyras Vincas Čepinskis jau miręs. O dukra Irena Aleškovski yra JAV Veslio (Wesleyan) universiteto  profesorė, dėsto civilzacijos ir kultūros kursą bei rusų kalbą. Kita duktė Marytė Audzevičienė – ekonomistė, dirba gamykloje. Sūnus Vincas Čepinksis – fizikas. Dirbo Pramoninio komplekso Skaičiavimo centro grupės vadovu, vėliau bankuose. Vieną jų „įvedė“ į tarptautinio Svifto sistemą.

Profesorė Galina Baužytė užsimena apie kilmę iš knygnešių: „Mano tėvelis Alfonsas palaikė ryšius su žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio sūnumi, susirašinėdavo laiškais. O kai mačiau mūsų senelį, buvau dar maža. Jis tuo metu buvo zakristijonas Labanoro bažnyčioje. Žinoma, apie knygnešystę aš tuo metu nieko nenutuokiau ir kažin ar senelis yra man apie tai pasakojęs. Prisiminenu tik, kad jis mėgo meistrauti. Darydavo stalus, kėdes. O kas žino, gal ir iš senelio persidavė man meilė knygai?“

Dar vieną Karolio Baužio dukraitę Nijolę Angelę Baužytę pažinau. Ji – maždaug mano metų. Autorė glaustai aprašo jos darbą: „Lietuvoje yra apie 3000 miestelių. Kiekvienas jų turi savą, tik jam vienam būdingą istoriją, iš jų kilusių žmonių darbai buvo ar yra reikšmingi ne tik tenykščiams gyventojams, bet ir visai Lietuvai. Karolio Baužio dukraitei kilo noras kiek galima daugiau jų įamžinti telvizijos videofilmuose, kad brangūs mums įvykiai ir vardai išliktų ateinančioms kartoms…. Ji, padedama režsisieriui R. Jarašauskui ir operatoriui H. Trumpakojui sukūrė apie 70 miestelių filmų.. Už šiuos filmus Lietuvos žurnalistų sąjunga paskyrė jai Sasio Lozoraičio premiją“.

Nijolė yra lankiusi Juozo Miltinio dramos studiją 1953-1955. Aš esu matęs B. Sruogos pjesę „Milžino paunksmėje“ Vilniaus profsąjungos rūmuose. Be Njolės vaidino ir žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas bei kiti kultūros veikėjai.

Ir apie autorę/t.y. save/ parašyta keli svarūs sakiniai. Pamėgtos kūrybos temos – dorovė, etika. (Parašytos knygos, redaguotos knygos: Konstantino Šakenio atsiminimų knygas „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ ir „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995 ir 1997 m.). Ji yra istorinės knygos „Lietuva. I.13“ skyriaus apie žuvusius prie televizijos bokšto ir RTV autorė ir sudarytoja.

Jūrai Marijai Baužytei suteiktas Lietuvos Respublikos nusipelniusios žurnalistės vardas.

XXX

Knygoje aprašyti dviejų Karolio Baužio sūnų, tapusių įžymias kunigais, gyvenimai. Tai Danielius ir Zenonas Baužiai. Pirmasis, baigęs Vilniaus ir Vilkaviškio kunigų seminarijas, kunigavo Dieveniškėse. Jis Voronežo pabėgėlių bendrabutyje gyveno su būsimuoju LKP sekretoriumi Antanu Sniečkumi, kurį dėl nedidelio ūgio ir vikrumo vadino Sniečkučiu. Kai kartą Sniečkui būnant aukščiausios valdžios poste, jiedu vėl susitiko, „jis nepraėjo pro mane nuduodamas nepažįstąs  pasireiravo, kaip gyvenu“.

Įsiminė Ievos Snamienskienės – Sužiedėlienės ir Lidijos Mickūnienės noveliškai aprašytos kunigo Danieliaus pasipriešinimas naktiniams grobikams, valančiška kova prieš lenkomanus, prieš kai kurių miestelėnų netinkamą gyvenimą, „kurie ne tik šventą ir paprastą dieną smuklininkui Šmulkei palieka paskutinį litą“.

Antrasis brolio, kunigo, Zenono likimas žymiai tragiškesnis. Autorė aprašo šio drąsaus, patriotiško kunigo, knygnešio padermės palikuonio, remdamasi archyviniais dokumentais, kuriuose nurodytos saugumiečių, pavardės, laipsniai. Po ilgų tardymų naktimis dėdė Zenonas iš Kernavės etapais „nudangintas“ per Nachodką į Magadaną. Tragiškai Zenono Baužio baigmei autorė pasitelkia mokytojo, žurnalisto Jono Rudzinsko ir Galinos Baužytės stiprius atsiminimus. Juose iki simbolinės reikšmės išauga įdėti eilėraščiai, dainos. Atsiveria nostalgijos gelmė, simbolinė metaforos reikšmė. Jono Rudzinsko apybraižos pacituotoje dainoje skleidžiasi kovos dėl Vilniaus aidas. („Vėliavos iškeltos plakas. Renkas vyrai – žygis bus…//Už kalnų karaliaus takas – Vilnius vėl priglaus pulkus“)…

O profesorės atsiminimų pabaiga irgi eiliuota. „Ne man pasaulis šis, ne man gėlė graži, ne man paukščių daina širdelę ramina“…

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Iš knygos matosi, kaip broliai Baužiai, sesės Baužytės – knygnešių Karolio ir Karolinos Baužių – palikuonys – užsidengia etine bei etnine – folklorine migla… Taip ir  ant mūsų tautos gėrybinio pamato užsidengia simbolinis paminklas, kaip ir tasai kunigo Zenono Baužio iš medžio išskobtas ir ilgai prižiūrėtas Geležinis Vilkas, „nuolat primenąs praeiviams taip brangią sostinę Vilnių“.

Kaip rašo autorė, „vėliau Kernavėje klebonavusio Nikodemo Švogžlio – Milžino paakinti, kunigo Z. Baužio giminaičiai atvežė jam skirtą paminklinę lentą, kuri įmūryta bažnyčios sienoje.“ Tik daug vėliau, 1996 metais, prie tėvo knygnešio Karolio Baužio kapo iškilo paminklas ir Magadano, tarp kurių buvo ir kunigų, ir paprastų Lietuvos žmonių, kankiniams“. O 2000 m. gegužės 8 d. Popiežius tarp kitų dvasininkų bei pasauliečių paskelbė kankiniu ir ir kunigą Zenoną Baužį.

…Kunigo Z. Baužio bareljefą bažnyčios sienoje mačiau 1997 metų liepos 20 dieną Kernavėje per Šv. Mergelės Škaplierinės atlaidus… Pakvietė nuvežti kunigas Kazimieras Vasiliauskas, daug metų kalėjęs sovietinėje Rusijoje. Su gerbiamuoju monsinjoru siejo naujas leidybinis sumanymas. Buvo nusivedęs į savo butą Pylimo gatvėje, iš kurio neišleisdavo, kaip daugiavaikio tėvo, tuščiomis; du kartus buvau, ir gavau po vištą… Kaip liudija ištremtasis į Nachodką Mykolas Gaigalas, „kunigo Zenono niekada neužmiršau, Ir kaip užmirši? Juk mes, kaliniai, patys mažai turėdavom, o jis man gerą savo kostiumą padavonojo. Be ašarų to dalyko prisiminti negaliu…“

O aš nebuvau alkanas, o tik atvira širdimi gaudžiau, ką monsinjoras Vasiliauskas mums pasakojo, retkarčiais atėjęs į Rašytojų sąjungos klubą.

Su žmona ir nuvažiavau į Kernavę. Buvo ir knygos autorė, ir jos sesė Nijolė. Klausiausi Karolio Baužio provaikaičio  Juozo Vytauto Baužio eilėraščio… „Knygnešy geradari, /Lenkiu galvą ir klaupiuos/ skaitydamas Palikimą/ Tavo“… Kai užslinks ant kalbos, ant Tėvynės migla ar rūkas, netruks vėl pasirodyti saulė, ir vėl Tėvynės padangė nušvis… Žmonių, patriotų, besirūpinančių dėl jos kalbos, dėl istorijos, dėka…

Tuo ši knyga man brangi ir ypatinga. Jau 7 metai praslinko nuo jos išleidimo, bet knygos vertė nemažėja… Turiu viltį, kad ją istorijos ar literatūros mokytojai įtrauks į savo „speckursą“….

2017.10.10; 22:30

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo paminklo Lietuvos laisvei. Ir, atrodo, didingas paminklas Laisvei nebebus statomas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos, gal tiksliau būtų sakyti – jos valdymo ir sprendimus priiminėjančių grandžių, idėjinio ir intelektualinio nuskurdimo laipsnį geriausiai iliustruoja konkursai, įamžintys istorinius simbolius ar asmenybes. 

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt (Gintaro Visocko) nuotr.

Blogai buvo Jono Basanavičiaus paminklo atveju. Bet dar ne taip blogai, kaip dėl Lukiškių aikštės memorialo.

Čia stačiai negaliu suprasti, kas vyksta – sąmoninga patyčia ar profaniškumo ekspozicija? Ir nėra kam pasakyti, kad „karalius nuogas“.

Žmonės rimtu veidu Lukiškių akštėje siūlo statyti autobusų stoteles, išlieti gabaliuką sovietinių laikų gamyklinio vestibiulio grindų arba tiesiog pakrėsti aikštės viduryje betono…

Kaune žaliai dažyti dviračių takai atrodo išradingiau…

Gaila, nemoku keiktis, o mandagiais žodžiais išreikšti nusivylimo negaliu…

Pasakyti, kad tai spjūvis visuomenei į barzdą ir atminimą tų, kurie per kartų kartas aukojosi, buvo kariami būtent šioje aikštėje, o priešais esančiuose rūmuose kankinami ir prievartaujami išduoti šią valstybę, bet jie vis tiek verčiau rinkosi mirtį, negu išdavikiškai gyventi, – būtų pagyrimas tiems, kurie dabar turi sąlygas naudotis sudarytais patogumais ir šaipytis iš kankinių atminimo.

Trūksta žodžių, tikras mankurtizmas…

Šis tekstas buvo paskelbtas asmeninėje Vidmanto Valiušaičio paskyroje Facebooke.

2017.10.05; 05:31

Simonas Jazavita, šio pranešimo autorius

Šis pranešimas skaitytas Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimo renginyje Lietuvos rusų dramos teatre 2017 rugsėjo 19 dieną

Vilniaus konferencija, prasidėjusi lygiai prieš šimtą metų – labai reikšmingas įvykis Lietuvos istorijoje. Būtent joje išsigrynino mintis, kad Lietuvos nepriklausomybės reikia ne tik siekti, bet tai bus padaryta, ir jau pakankamai greitai.

Šiame svarbiame darbe dalyvavo pakankamai didelis dalyvių skaičius – virš 200. Be abejo, tai buvo be galo skirtingi žmonės. Dalis jų buvo aktyvūs ir pastebimi šiuose organizaciniuose reikaluose jau gerokai anksčiau – tarkime, Antanas Smetona, Petras Klimas ar didelį autoritetą lietuvių tarpe jau tada turėjęs tautos patriarchas Jonas Basanavičius.

Kai kurie dar visai neseniai buvo kalinti net tų pačių Lietuvą valdžiusių vokiečių, kaip nutiko Jonui Vileišiui. Todėl natūralu, kad daugelis tų žmonių atsinešė visai skirtingas nuostatas, kaip reikėtų praktiškai tik iš palankių geopolitinių dėlionių molio nulipdyti ateities Lietuvą. Čia gi reikėtų stabtelėti ir trumpai pažvelgti, kokia buvo geopolitinė padėtis Europoje 1917 m. rudenį.

Net JAV įstojus į karą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pusėje, Vokietija vis dar buvo stipri ir sugebėjo tęsti karą Vakaruose kaip lygi jėga. Negana to, Rusija vis labiau smuko į revoliucinį chaosą ir tai žadėjo vokiečiams galimybę laimėti karą Rytų fronte. Vis dėlto, pačiòs Vokietijos jėgos labai seko ir noromis nenoromis reikėjo pagalvoti apie kompromisus. Vokietijos karinėms pajėgoms Rytų fronte vadovavo Bavarijos kunigaikštis Leopoldas, tačiau bene didžiausią įtaką turėjo generolas Erichas Liudendorfas, kuris buvo faktinis vokiečių sukurto savotiško darinio – kone totalitarinio Oberosto vadovas.

Ši administracija itin iš aukšto žiūrėjo į Lietuvą. E. Liudendorfas 1915-1916 m. įkūręs savo būstinę Kaune pažymėjo, kad šio Rusijos miesto gyventojai šimtmečiais nesugebėjo sukurti autentiškos kultūros ir jei ne vokiečių civilizacinė misija, greit taptų Lenkijos provincija.

Tuo tarpu jo štabo viršininkas Maksas Hofmanas jau Vilniaus konferencijos metu susikūrusios Lietuvos Tarybos politinę brandą palygino su savo dukters Lizos, paminėdamas, kad Lizai – penkeri metai.

Taigi su tokiais užkariautojais ir jų atvirai kolonijiniu požiūriu į lietuvišką kultūrą teko susidurti mūsų aktyviems politiniams veikėjams. Tačiau tai toli gražu nebuvo ir vienintelė likusi problema.

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Tuo metu dar buvo daug pozityviai žiūrėjusių ir į Rusijos revoliuciją bei galimas demokratines permainas toje šalyje. Dar po Rusijos karo su Japonija prasidėjo tam tikras atmosferos švelnėjimas, o Rusijai ypač nesėkmingas Pirmasis pasaulinis karas sukėlė neregėtas permainas, 1917 m. virtusias revoliucija. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, ją pasiekdavo žinios iš Rusijos gilumos, kur buvo pasitraukę tūkstančiai lietuvių, tarp jų ir tokie aktyvūs žmonės kaip Felicija Bortkevičienė, Kazys Grinius, Petras Vileišis.

Ten jau buvo kuriamos ir idėjos apie lietuviškų karinių dalinių kūrimą, kurioms dirigavo jaunas Rusijos kariuomenės karininkas Kazys Škirpa, stengęsis visoje Rusijoje suburti lietuvius karius ir karininkus. Lietuvos visuomenė dėjo nemažai vilčių, kad caro režimo nuvertimas leis Rusijos imperijoje gyvenančioms tautoms ramiai „išsiskirstyti” į tautines valstybes ir draugiškai sugyventi tarpusavyje.

Tokiu būdu visuomenėje buvo ir nemažai polinkio į Rusiją. Juk daugelis mokėjo rusų kalbą, buvo studijavę Rusijos universitetuose, skaitė tuomet klasikinius rusų rašytojų kūrinius. Tai buvo būdinga net vyresniems Vilniaus konferencijos dalyviams. Bene įtakingiausias jų – J. Basanavičius, buvo 1914 m. vadinamosios „Gintarinės deklaracijos” autorius, o joje išreikšė lojalumą carui, tikėdamasis, kad po karo Rusija pripažins Lietuvos savarankiškumą ir dargi leis galimybę prisijungti Mažąją Lietuvą ir sujungti į vieną valstybę visas lietuvių gyvenamas žemes.

Samprotavimai, kad Rusija kultūriškai artimesnė, o Vokietija pražūtingesnė Lietuvai, buvo pakankamai dažni. Apie tai savo dienoraščiuose svarstė žymi to meto rašytoja ir aktyvistė Gabrielė Petkevičaitė – Bitė, panašias nuostatas dienoraščiuose išsakė vienas iš Lietuvos tautinės vėliavos kūrėjų Tadas Daugirdas, o Vilniaus konferencijoje šia linkme pasisakė net po daugelio metų sovietiniuose gulaguose žuvęs kunigas Mečislovas Reinys.

Didelę baimę iš Vokietijos pusės jautė vienas iš išrinktos Tarybos narių – Saliamonas Banaitis. Priešiškas jai buvo ir dideles viltis į Rusijos revoliuciją dėjo ir praktiškai įtakingiausias iš kairiųjų Lietuvos intelektualų – Steponas Kairys.

smetona_3
Antanas Smetona

Vis dėlto, reikėtų pastebėti, kad nei Vokietijos, nei Rusijos pergalė kare nebuvo laukiama. A. Smetona išsitaręs: „nei vienas, nei kitas mums nepriklausomybės neduos“. Jis buvo įžvalgus, nes vylėsi, kad abi šios imperijos savaip pralaimės, kas galų gale ir įvyko. Tačiau, kad geopolitinė svajonė taptų realybe, vien aplinkybių nepakanka, reikia valios ir atkaklumo. Todėl tas pats A. Smetona turėjo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuvoje dominavusiais vokiečiais.

Kita vertus, ir nuostatos buvo aiškios. Nemažai Vilniaus konferencijos dalyvių Rusiją siejo su atsilikimu, anarchija, norėta grįžti į Europą, grįžti į Vakarus. Šią liniją stropiai propagavo tiek A. Smetona, tiek jo artimas bendradarbis Jurgis Šaulys, tad į ją konferencijoje buvo įsiklausoma.

Šiuos du realistus, kaip pats juos pavadino, parėmė ir vienas intelektualiai energingiausių konferencijos dalyvių P. Klimas, kuris tikrai nepuoselėjo jokios provokiškos linijos, mat neseniai buvo kalintas pačių vokiečių. Dar pradėdamas organizuoti Vilniaus konferenciją jis jau turėjo nuostatą „Rusai ir visa Entente mūs klausimo nepastato ir vargu ar pastatys”.

Tokį matymą dar labiau pakurstė pačios Rusijos laikinosios vyriausybės galvos Aleksėjaus Kerenskio samprotavimai, kuriuose jis teigė, kad Rusija užtikrins demokratiją sau pavaldžiose tautose, tačiau jei tos tautos užsimanys, ko negalima, teks joms pasakyti „rankas šalin“. P. Klimas savo straipsniuose „Lietuvos aide“ konceptualiai pagrindžia tokią savo prielaidą. Pasak jo, daugelis buvo tiesiog užkerėti Rusijos vasario revoliucijos burtų ir tikėjosi, kad ši valstybė taps kone naujos epochos pavyzdžiu. Esą taip nenutiko dėl senųjų Rusijos tradicijų, kurios užgniaužė demokratinius daigus. Čia P. Klimas pastebi, kad „visi kiti Rusijos svetimtaučiai yra perdėm aukštesnės kultūros, negu patys rusai. Čia yra savotiškas Rusijos tragizmas. Jis pasirodė ypačiai dabar. Laisvei užšvitus, visos tos tautos parodė savo nenorą liktis su Rusija“.

P. Klimo žodžiai gerai įkūnija ir Vilniaus konferencijoje populiarias nuostatas. Atrodė, kad ateina palanki proga kultūriškai atsiriboti nuo Rusijos, kuri grimzta į anarchiją, ir labai norėta, kad neįtrauktų į tai ir Lietuvos.

Kita problema buvo Lenkijos veiksnys. Buvęs unijos parneris tautų apsisprendimo laikų kontekste irgi matė savo valstybę kitaip, nei ankstesnė Abiejų Tautų Respublika, bet siekė orientuotis į 1772 m. sienas, taigi sugrįžti į padėtį prieš pirmąjį ATR padalinimą. Ar nacionalinės Lenkijos (Romano Dmovskio stovykla), ar federacinės Lenkijos (Juzefo Pilsudskio stovykla) šalininkai, nepaisant savo skirtumų, visgi matė Lietuvą būsimos Lenkijos sudėtyje.

Tuo tarpu Lietuvos tautinis atgimimas iš esmės matė Lietuvą kaip kultūriškai ir politiškai atskirą nuo Lenkijos. Tai lėmė ne tik romantinis pagoniškojo laikotarpio akcentavimas, ne tik vis labiau aktualus kalbos veiksnys, bet ir socialinių skirtumų išryškėjimas – nors tarp aktyvių konferencijoje žmonių buvo nemažai kilusių iš bajorų ar turtingų valstiečių, turtingiausieji dvarininkai buvo linkę akcentuoti lenkiškos kultūros trauką ir taip pat svajojo apie galingos Lenkijos atkūrimą.

Dėl šių priežasčių dar 1917 m. gegužę 44 Lietuvos dvarininkai kreipėsi į Vokietijos kanclerį Teobaldą fon Betmaną-Holvegą: „Būdami neskaidoma didžiosios lenkų tautos dalis, stengėmės ir visados stengsimės susijungti į vieną valstybę su Lenkija, su kuria mūsų šalis yra drauge patyrusi tą patį likimą tiek garbės ir pakilimo metais, tiek kovoje ir vergovėje”.

Reikia paminėti, kad organizacinis Vilniaus konferencijos komitetas ieškojo kitų pažiūrų dvarininkų, kurie nors ir būtų lenkakalbiai, bet dėtųsi prie Lietuvos valstybingumo statybos, suprasdami, kad būsimoje Lenkijoje Lietuva paprasčiausiai išnyks, o lenkų kultūros įtakoje ką tik sužydėjęs lietuvių tautinis sąjūdis vėl praras iškovotas pozicijas. Tokio lietuvių aspiracijas palaikiusio Lietuvos lenko pavyzdys galėtų būti Kazimieras Okuličius iš Anykščių rajono, kurį į konferenciją kvietė pats A. Smetona, o K. Okuličius maloniai sutiko ir dar daug padėjo pačiame konferencijos darbe. Tuo tarpu P. Klimas mini, kad lenkai išleido lapelį, esą konferencija yra lietuvių nacionalistų darbas, jų bendra intriga su vokiečiais ir ragino visus lenkus joje nedalyvauti.

Būtent konferencija yra laikotarpis, kai nusistovi idėja, kad Lietuva turi orientuotis į etnografines ribas, tautinėms mažumos paliekant teises, kaip tai numato visos kitos demokratinės valstybės. Besikuriančios Lietuvos politinis elitas nenorėjo iškristi iš nusistovėjusių pasaulinės teisės normų, nes manė, kad taip valstybė bus greičiau priimta kitų valstybių ir nebus laikoma išsišokėle.

Signatarų namai Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dėl to unija moderniais laikais, atsižvelgiant į lietuvių ir lenkų tautų dydžius, jau buvo matoma kaip nelygiavertis silpnesnio ir stipresnio žaidimas. Dėl pastangų išsaugoti savo kultūrą ir išryškėjusias tautines vertybes kompromisą darė visų pažiūrų Vilniaus konferencijos nariai. Suprasta, kad Lenkija gali Lietuvą kultūriškai paveikti dėl anksčiau minėtų trijų dėmenų – istorinio, lingvistinio ir socialinio, tad atsidūrusi Lenkijos įtakoje, dėl didelių kultūrinių panašumų, Lietuva tiesiog niveliuosis.

Nesunku pastebėti tam tikrą dominuojantį to meto geopolitinį vaizdinį. Vokietija vis dar diktuoja sąlygas, tačiau tai jau neatrodo amžina, Rusija krenta į sunkiai nuspėjamą chaosą, o didesnį nerimą kelia Lenkija, suprantant, kad šią gali remti ir Vakarų valstybės. Visas šias neramias tendencijas aptarinėjo rugsėjo 21 d. vykęs labai svarbus lietuvių konferencijos posėdis. Aštrokai pasisakė būsimasis signataras Jokūbas Šernas: „Politiškai esame silpni. Nėra pasaulyje interesantų, kurie mus palaikytų. Lieka kontaktas su Vokietija. Rusijos pažiūra buvo ir bus – Šiaurės vakarų kraštas. Politikoje ne gražūs obalsiai sprendžia, bet egoizmas. Svarbu, kad Vokietija pareklamuotų Lietuvos nepriklausomybės aktą dar prieš Taikos konferenciją. Mūsų žingsnis ne simpatijos, bet būtinumo apsireiškimas.”

Tokiai nuostatai pritarė ir P. Klimas, kuris, kaip ir A. Smetona, akcentavo priešiškumo Rusijai ir Lenkijai faktą ir orientaciją į Vokietiją kaip į aukštesnės kultūros šalį. Bene griežčiausiai tokiai pozicijai priešinosi tik J. Vileišis, kuris buvo vokiečių kalintas ir dėl šių bei kitų priežasčių manęs, kad Vokietija linkusi tartis su Rusija, o Lietuva tėra mainų objektas tarp šių šalių. Jis viltis dėjo į Vakarų demokratijas ir tarptautinės bendruomenės poziciją. Vis dėlto J. Vileišio pozicija buvo reikšminga, nes saugojo Tarybos narius nuo per didelių kompromisų vokiečiams.

Apibendrinimui galima pasakyti, kad Vilniaus konferencijos dalyviai gerai orientavosi tarptautinėje politikoje. Jie puikiai suprato, kad nuo Rusijos juos iš esmės atskiria pačios Vokietijos interesai, kuriais reikia pasinaudoti, nes ši šalis gali padėti Lietuvai „sugrįžti” į Europos ir Vakarų civilizacijas.

Būtent lietuvių apsisprendimo kortą vokiečiai panaudojo derybose su bolševikais 1918 m. sausį, kur šie pripažino Lietuvą Vokietijos interesų sričiai. Visgi lietuvių politiniai veikėjai suprato, kad Vokietijos dėl minėtų priežasčių reikia ir pasisaugoti, mat ši turinti akivaizdžiai kolonijinį požiūrį į Lietuvą. Geopolitinė įvykių tėkmė buvo palanki – Vokietija laimėjo karą Rytuose, bet pralaimėjo Vakaruose ir pati liko pakankamai suvaržytomis rankomis. Galima suprasti įžvalgų mūsų politikų statymą ant šios kortos.

Praktiškai neišspręstas klausimas ir liko būtent Lenkijos veiksnys. Nuo jo buvo griežtai atsiribota, tačiau tai prisidėjo prie netrukus kilusio konflikto dėl Vilniaus. Politinė įtampa iš esmės neslopusi visą laikotarpį tarp dviejų pasaulinių karų ir pasibaigusi abiejų valstybių okupacijomis. Visgi klausimas čia buvo principinis. Vilniaus konferencija galutinai įtvirtino Vilniaus kaip Lietuvos širdies ir sostinės vaizdinį, tuo tarpu Lenkija niekada neatsisakė pretenzijų į šį miestą, kurį laikė lenkiškos kultūros dalimi ir galiausiai jį užėmė pasinaudodama savo dydžiu ir jėga.

Jonas Vileišis – antras iš dešinės pirmojoje eilėje.

Taigi Vilniaus konferencijos dalyvių geopolitinės nuostatos negalėjo padėti išsaugoti sostinės, tačiau jos buvo pajėgios išsaugoti valstybę, o tai, be abejo, svarbiausias jų darbas. Su pagarba jį minėti turime ir todėl, kad to meto lietuviai politikai pademonstravo didelį išmanymą, kaip pasinaudoti aplinkybėmis savosios valstybės, tuomet dar egzistavusios tik jų sąmonėje, labui.

Turėdami tokias tradicijas, darytume didelę klaidą, jei praėjus šimtui metų leistumėmės nešami geopolitikos ir didžiųjų valstybių interesų, kartodami sau, kad esame maži ir mūsų balsas nieko nekeičia. Jei taip būtų galvoję Vilniaus konferencijos dalyviai – nesiėmu apsimesti aiškiaregiu ir spėlioti, kuria kalba mes šiandien kalbėtume ir kuriai valstybei atstovautume, tačiau drįsčiau tvirtinti, kad ne lietuvių kalba ir ne Lietuvos valstybei.

Tai ir yra didžiausia Vilniaus konferencijos pamoka. 

2017.09.23; 04:30

Rugsėjo 19 d. Lietuvos rusų dramos teatras piliečius pakvietė į Lietuvių konferencijos šimtmečio minėjimą.

„Lietuvių konferencija Vilniuje buvo vienas pirmųjų ir esminis žingsnis Lietuvos kelyje į laisvą nuo imperijų priespaudos modernią tautinę valstybę, XIX amžiaus tautinio sąjūdžio kulminacija, atvedusi mus į Vasario 16-ąją.

Teatras jaučia pareigą paminėti šį įvykį tame pačiame istoriniame pastate, kuriame ir įvyko Lietuvių konferencija. Džiaugiamės, galėdami artėjantį valstybingumo šimtmetį pasitikti be okupantų jungo. Tačiau kartu norime pakviesti šią svarbią sukaktį minėti apmąstant jos reikšmę, nueitą valstybės kelią ir tai, kokioje padėtyje esame šiandien, ar esame ja patenkinti ir ką galime visi kartu padaryti, kad laisvės ir valstybingumo idealas gyvuotų ne vien deklaracijose“, – minėjimo iniciatyvą komentavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Prie teatro pastato, ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža, buvo pasodintas Jono Basanavičiaus ąžuolas kaip atminimo ženklas visų, kas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Sveikinimo žodį tarė Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas ir Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

Jono Basanavičiaus ąžuolo sodinimo akimirkas matote Vytauto Visocko nuotraukose.

2017-09-19

Lietuvos rusų dramos teatras kviečia visus Lietuvos piliečius į 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje šimtmečio minėjimą. Renginys vyks rugsėjo 19 dieną, antradienį, 13 val. teatro Didžiojoje salėje.

„Lietuvių konferencija Vilniuje buvo vienas pirmųjų ir esminis žingsnis Lietuvos kelyje į laisvą nuo imperijų priespaudos modernią tautinę valstybę, XIX amžiaus tautinio sąjūdžio kulminacija, atvedusi mus į Vasario 16-ąją.

Teatras jaučia pareigą paminėti šį įvykį tame pačiame istoriniame pastate, kuriame ir įvyko Lietuvių konferencija. Džiaugiamės, galėdami artėjantį valstybingumo šimtmetį pasitikti be okupantų jungo. Tačiau kartu norime pakviesti šią svarbią sukaktį minėti apmąstant jos reikšmę, nueitą valstybės kelią ir tai, kokioje padėtyje esame šiandien, ar esame ja patenkinti ir ką galime visi kartu padaryti, kad laisvės ir valstybingumo idealas gyvuotų ne vien deklaracijose“, – minėjimo iniciatyvą komentavo Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.

Prie teatro pastato, ties J. Basanavičiaus ir Mindaugo gatvių sankryža, bus iškilmingai pasodintas Jono Basanavičiaus ąžuolas kaip atminimo ženklas visų, kas prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Sveikinimo žodį tars Lietuvos rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas ir Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13.45 val. Lietuvos rusų dramos teatro Didžiojoje salėje vyks proginė konferencija. Joje pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantas Simonas Jazavita, Lietuvos istorijos instituto profesorė Rasa Čepaitienė ir Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis. Po pranešimų vyks diskusija. Po kavos pertraukėlės nuo 15.30 iki 16.15 val. minėjimo dalyviams bus rodomas „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“. Dalyviai laukiami be išankstinės registracijos.

Dienotvarkė:

Nuo 12:30 iki 13:00 ąžuolo nešimas nuo Gedimino pilies iki Basanavičiaus g. 13 LRDT.
Nuo 13:00 iki 13:30 val. – trumpi pasisakymai (vieno pranešimo trukmė 5-7 min.)
1. Lietuvos nacionalinio rusų dramos teatro vadovas režisierius Jonas Vaitkus.
2. Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
3. Sąjūdžio metų „Atgimimo“ redaktorius, publicistas Linas V. Medelis.

13:30 -13:40 Ąžuolo pasodinimas
Nuo 13:45 iki 15 val. pranešimai LRDT Didžiojoje salėje:
1. VDU doktorantas Simonas Jazavita (Lietuvių konferencijos reikšmė Nepriklausomos Lietuvos gyvenime) – trukmė 15 min.
2. Lietuvos istorijos instituto prof. Rasa Čepaitienė (Birželio sukilimas – Lietuva TSRS sudėtyje – Sąjūdis – 1990 Kovo 11 Nepriklausomybės paskelbimas) – trukmė 20 min.
3. Kovo 11-osios Akto signataras, rezistentas Algirdas Endriukaitis (27 metai Nepriklausomos demokratinės Lietuvos) – trukmė 40 min.
4. Nuo 15:00 iki 15:30 val. kavos pertrauka
5. Nuo 15:30 iki 16:15 val. „politinis spektaklis“ „Nešk savo bulvę ir tikėk“ – trukmė 45 min.

2017.09.18; 20:10

Turi tie politikai Dievo dovaną – sugadinti šventę. Štai būtų galima pakiliai rugsėjo 1-ąją sutikti, bet reikės skubiai istorijos vadovėlius perrašinėti, jei netikėtai sutars skelbti prof. Vytautą Landsbergį Lietuvos prezidentu. Moksleivių negalime klaidinti, ką jie savo anūkams, kai užaugs ir pasens, papasakos. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva 1990 –1992 m. buvo parlamentinė Respublika. Visi, kuriems daugiau nei 40 m., – tai prisimename. Todėl, kad 1990 m. į Aukščiausią tarybą parlamentarus jau iš 2–3 kandidatūrų rinkome, 1991 m. sausio 13-ąją, televizijos bokštą, parlamentą gynėme. Buvome pasiryžę ginti ir parlamentarus, tarp jų ir prof. V. Landsbergį, aukščiausios tarybos pirmininką. Tokių dalykų nepamirši.

Tačiau žmogus labai norėjo būti ne tik pirmininku, kaip koks kolūkietis, bet prezidentu. Konstitucijoje bendražygiai įteisino prezidento instituciją, netgi amžiaus cenzas specialiai kilsteltas, kad nepakliūtų kitas tuo metu į populiarumo viršūnę bekylantis politikas. Kai prezidentu tapo visai trečias asmuo – buvęs Lietuvos Komunistų partijos sekretorius Algirdas Brazauskas, profesorius nepasidavė, bandė prezidentu tapti 1997 m., surinko 15 proc. balsų, tad ir netapo. Bet atkaklumo iš jo neatimsi, nepasidavė, norėjo tapti prezidentu įstatymo nutarimu, tačiau tam nepritarė Konstitucinis teismas.

Ko gero būtų ir palaidojęs svajonę, tačiau dabartinis Seimo pirmininkas Viktoras Pranskietis ėmė ir nusprendė, kad galėtų visgi prof. V. Landsbergis būti tuo prezidentu. Balsų nutarimui kaip tik užtektų, sudėjus Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Konservatorių frakcijų balsus, gal dar liberalai ir lenkų rinkimų akcijos krikščioniškos šeimos palaikytų, gal dar kas nors. O ir pačiam V. Pranskiečiui būtų solidu, nors vienas iš išbuvusių parlamento pirmininkų būtų buvęs prezidentu – tai ir šių pareigybių reikšmė visuomenės akyse pakiltų. Nes Arūnas Valinskas kaip sugriovė Seimo pirmininkų autoritetą, taip visi iki šiol ir supranta, kad – tai trečias brolelis valstybėje, nors ir likimo apdovanotas, bet kaip juokdarys, taip juokdarys.

Istorinė tradicija

Profesoriaus pastangos tapti prezidentu kažkuo primena jo istorinio bendravardžio Vytauto Didžiojo pastangas tapti Lietuvos karaliumi. Lietuvos istorikai jau senai išsiaiškino, kad Lietuvą visada valdė karaliai, nuo pat Netimero laikų, pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Tad esame viena seniausių karalysčių Europoje ir Lietuvos valdovams nei minčių nekildavo, kad jie yra ne karaliai. Tik tas Vytautas senatvėje visiškai politinę nuovoką prarado ir vieną dieną suabejojo. Kažkodėl nusprendė, kad jis nėra karalius, tad sumanė juo tapti.

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas jo siekis buvo taip plačiai išviešintas ir vėlesniais laikais istorikų rašytas ir perrašytas, – ne tiek dėl pačios karalystės, kiek dėl tų niekdarių lenkų, kurie Vytauto karūną pagrobė ir iki šiol neatiduoda, – kaip dabar paaiškinti žmonėms, kodėl Vytautas siekė tapti karaliumi, jeigu juo jau buvo.

Žinoma, jis norėjo karaliumi tapti tik dėl akių. Lietuvoje ir Žemaitijoje karaliumi – tai jis buvo, Rusijoje jis buvo caru, o Krymo totoriai jį laikė chanu, tačiau Vytautui reikėjo, kad Europoje jį laikytų ne didžiuoju ar mažuoju kunigaikščiu, o konkrečiai – karaliumi. Siekis karūnuotis tebuvo tik toks tų laikų politinio etiketo ir protokolo klausimas, nes būti karaliumi Vytautui buvo patogiau. 

Tačiau, kai nepavyko, nes su lenkais tas klausimas buvo nesuderintas, žmogus giliai priėmė į širdį diplomatinę nesėkmę, po to nebeilgai valdovas ir gyveno. Istorijos šaltiniuose teigiama, kad jis nuo žirgo nukrito, nors kas ten žino, gal turėjo metraštininkai galvoj tik nesėkmingą Vytauto „ėjimą žirgu“ – šachmatai Europoje tuo metu jau buvo žinomi.

Galima manyti, kad ir V. Landsbergio tikslas yra panašus – jis nori tapti prezidentu ne dėl Lietuvos istorijos, o labiau dėl Briuselio biurokratų, kurie niekaip jo pareigų reikšmės nesupranta ir verčia tiesiogiai – „Speaker“.

Istoriniai – kūrybiniai pavyzdžiai

Sprendimas perrašyti istorijos vadovėlius – mažiausia problema. Dar metus, kitus žmonės stebėsis, bet žiūrint į įstorinę perspektyvą, po metų 20 – 30, visi ir įtikės, kad 1990–1992 m. Lietuva buvo prezidentinė valstybė, tik prezidento pareigos kitaip vadinosi, todėl vėlesniais laikais konstruktyvūs valstybės biurokratai šią klaidą ištaisė ir terminologiją suvienodino.

Istorijoje pavyzdžių apstu, kad ir tie patys kolegos Gintaro Visocko pamėgti armėnai, kurie vieną dieną sutarė kildinti save iš Adomo ir Ievos su visomis vėliau jų palikuonių sukurtomis tautelėmis, valstybėlėmis bei imperijomis. Ir ne tik, kad patys tuo įtikėjo, bet ir įtikino bemaž visą Europą, o jei ne visą – tai bent Rusiją, kuriai dėl savų sumetimų tokia istorijos versija patiko, nes ir pačios Rusijos istoriją parašė Nikolajus Karamzinas, rusų imperatoriaus Aleksandro I-ojo užsakymu. Pabandyk dabar suabejoti, kad Romanovai buvo kilę ne iš Riurikų dinastijos, o iš Tachtamyšo baudžiauninkų. Gerai būtų, kad akmenimis, bet ir raketomis užmėtys, nes rusų žmonės Karamzino kūriniu šventai įtikėjo ir su jo personažais susitapatino.

Tad ir su Lietuvos istorija, kaip bus parašyta, taip ir galios, tikrosios istorijos išeis kartu su žmonėmis ir, kaip visada nutinka, ilgainiui ištirps istorinių šaltinių archyvuose

Būtų V. Prasnskiečio sumanymas ėjęs kaip per sviestą, pats V. Lansbergis pareiškė apie jo prilyginimą prezidentui, kad „šis Seimas normalesnis“, – skelbė LRytas TV“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, tad su šiuo Seimu beliko tik detales aptarti. Tačiau lyg griaustinis iš giedro dangaus Seimo kultūros komiteto pirmininkas nusprendė, kad negerai taip bus Lietuvos kultūrai. Nors Seime Ramūno Karbauskio pareigos menkos, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje – reikšmingesnės, jis frakcijos seniūnas, partijos pirmininkas, net V. Pranskietis neteko žado, kad ir vėl pro šalį šovė. Nesiseka dabartiniam Seimo pirmininkui, iki šiol į premjero planus nepataikydavo, o dabar ir partijos pirmininko užuominų neperprato.

Konstitucinis teismas ir valstiečiai

R. Karbauskis suabejojęs, kad visi valstiečiai sprendimui skelbti V. Landsbergį prezidentu pritars, nuėjo dar toliau. Kadangi reikėjo kažkuo tokius pareiškimus skelbiant remtis – tai jis BNS naujienų agentūrai paaiškino, kad tie, kurie nepritars, remsis Konstitucinio teismo nutarimu. „Pats asmeniškai aš manau, kad kaip pasisakė Konstitucinis Teismas, – tai nėra tapatu. Aš pats asmeniškai tokio sprendimo nepalaikyčiau <…>, aš gerbiu KT nuomonę ir nemanau, kad politikams dabar reikėtų priimti kokį nors kitokį sprendimą dėl kokių nors objektyvių ar kitų priežasčių. Ar gimtadieniai, ar ne gimtadieniai – čia, atsiprašau, tas niekaip negalėtų turėti įtakos sprendimui“, – BNS agentūrai paporino R. Karbauskis.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žinoma, nebūtų jis pilkuoju kardinolu laikomas, jei visi imtų ir patikėtų, kad R. Karbauskis vietoj Kamasutros dabar skaito Konstituciją. Iš karto gimė daug sąmokslo teorijų, apie kurias visą savaitę visa spauda diskutavo, o politikai ir apžvalgininkai komentavo. Seimo narys „tvarkietis“ Petras Gražulis, tarkim, pasiūlė paskelbti „spalio 18-ąją atmintina Prezidento Vytauto Landsbergio diena“. Jis taip pat siūlė, kad ši diena būtų nedarbo diena, – rašė naujienų agentūra ELTA. O „Žinių radijo“ laidoje „Įvykiai ir komentarai“, už ir prieš: ar reikia V. Landsbergiui suteikti prezidento statusą, – karštai diskutavo Delfi vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė–Budrienė, kuri teigė, kad V. Landsbergiui įteisinti prezidento statusą – valstybės savigarbos klausimas, o signataras, apžvalgininkas Vytautas Plečkaitis aiškino, kad V. Landsbergis tuomet neturėjo tokių galių, kaip šiandien turi prezidentas ir, anot jo, reikėtų vadovautis KT išaiškinimu, – taigi, antrino R. Karbiauskio argumentacijai.

Pagrindinės versijos

Vis dėlto mįslingiausia buvo paties R. Karbauskio pozicija. Išsigrynino dvi versijos: 1) Naisių kaimelio tolimesni kaimynai staiga prisiminė, kad Lansbergis sugriovė kolūkius. Yra konkrečių faktų, kaip tai padarė. Tarkim, džiūgavo anuomet spauda, kad amerikonai davė Lietuvai kreditą grūdais. Tolimi Naisių kaimynai tada žiūrėjo į Amerikos fermerius su pavydu, nes suprato, kad Amerikos valdžia iš fermerių grūdus supirko ir tokiu būdu juos parėmė, o štai Lietuvoje jų niekas nerėmė. Lietuvai kreditą natūrą, esą, reikės gražinti pinigais, o ne lietuviškais grūdais – tuomet pyko žemdirbiai. Jau ir taip vegetuojantys kolūkiai nebeturėjo kur dėti savų grūdų, nes kainas „kreditiniai“ numušė.

Nepatiko tokia Lansbergio politika žmonėms, iki šiol akmenį užantyje laikė. Tad jų delegaciją, kai išgirdo V. Pranskiečio paskleistą žinią, 3 dienas ir naktis pasninkavo, nei lašo į burną neėmė, galiausiai nuvyko į Naisius, sukvietė seniausiųjų sueigą ir pareiškė, kad jeigu bus Lansbergis prezidentu – tai daugiau „Agrokoncernui“ jie savo žemės nebeporceliuos už centus. 2) Kita versija politiškesnė – pernelyg tarpuvaldžiu ėmė reikštis V. Pranskietis, kuris įtikėjo, kad iš tiesų yra protingas ir gražus. Štai ir nusprendė partijos vadovas jį grąžinti į kvailio vietą. Iš tiesų dar vienas, ar kitas toks V. Pranskiečio pasišnekėjimas su dvasiomis gali baigtis tuo, kad žmogus taps pajuokos objektu. To jis nenusipelnė, bet priminimas, kad tylėjimas yra žymiai vertingesnė politiko savybė šioje partijoje, – buvo laiku ir vietoj.

Tačiau yra trečia versija. Ji netgi nuo pat pradžių buvo akivaizdi, tad ir derėtų laikyti pagrindine. Galima tik pasidžiaugti, kad R. Karbauskis nurimus aistrų ir hormonų audroms, vėl logiškas mintis rutulioja ir ateities scenarijus bei schemas braižo – štai ir pamanė sau, kad reikia skelbti ne prezidentu pirmuoju, o pirmąja Lietuvos Respublikos prezidente Kazimierą Prunskienę!

Argumentacija

Nujaučiu, kad skaitytojui išsiplėtė akies vyzdžiai – tai perskaičius. R. Karbauskis irgi suprato, kad jei pasakys garsiai, pilietinėje Lietuvos visuomenėje įsivyraus nejauki tyla. Nemalonus netaktas, net artimi Karbauskio bendražygiai iš Žemės ūkio akademijos laikų susitikę suks akis į šalį. Tik koalicijos partneriai socialdemokratų mohikanai frakcijoje viską bandytų užglaistyti, sakytų, – turi tas Ramūnas humoro jausmą, o lenkų krikščioniškų šeimų atstovai, ko gero, eidami pro šalį tik gudriai akį mirkteltų Ramūnui, maždaug, – gudriai Tu čia su ta ragana.

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Bet…, palaukime, o pragmatiniai interesai kur? Konstitucinis teismas pasisakė tik apie Aukščiausios tarybos pirmininką, o ne apie Vyriausybės ministrą pirmininką. R. Karbauskis puikiai prisimena tuos laikus, kai jiedu su Kazimiera buvo Valstiečių ir liaudininkų sąjungos vadovai ir Kazimiera niekada netrukdė jam jaustis pilkuoju kardinolu, o svarbiausia, kuri partija Lietuvoje dabar galėtų pasigirti, kad savo gretose turėjo prezidentą? Kol kas tuo pasigirti galėtų tik Komunistų partija, bet tokios Lietuvoje nebėra, tad valstiečiai būtų pirmieji ir vieninteliai.

Be to, jau nuo pat pradžių susiklostė, kad realiu Lietuvos vadovu, sprendžiančiu konkrečius šalies klausimus, yra ne prezidentas, juolab ne Seimo pirmininkas, o premjeras. Net ir dabartinis Saulius Skvernelis, o ne V. Pranskietis ar Dalia Gribauskaitė su Donaldu Trumpu palyginamas. Tad ir tereikėtų tik faktą pripažinti bei „de jure“ įteisinti. Po to, kai bus į istorijos vadovėlius įrašyta, žmonės ilgainiui apsipras ir įtikės. Iš dalies toks sprendimas atitiktų ir konservatorių siekį įrodyti, kad Lietuva buvo 1990–1992 m. prezidentinė valstybė.

Tiesa, prezidentas būtų ne tas, tačiau konservatoriams – tai būtų ne pirmas kartas. Kai tauta rinko prezidentus  – irgi na tą išrinko. Ši partija prie tokių akibrokštų yra pratusi. Juolab, Andrius Kubilius balsuojant šiuo klausimu, ko gero ir susilaikytų, juk ir jis realiai valstybę kaip norėjo, taip ir valdė, o kuo jis už prezidentą blogesnis.

Būti ar nebūti Kazimierai prezidente?

Tad pasimiršus nejaukioms pauzėms, nusiraminus, visi pradėtų mąstyti ir rastų išeitis, o tautos lauktų įdomus pasirinkimas – du pirmieji prezidentai, kuris būtų geriau – prof. K. Prunkienė ar prof. V. Lansbergis? Aišku, tautos niekas ir neklaustų, ji būtų supažindinta. Vyktų normalus derybinis – kūrybinis procesas, įstatymo lydinčiųjų teisės aktų ruošimas, išvados, kad „neigiamų pasekmių įstatymo priėmimas žemės ūkiui, kultūrai, švietimu ir t.t. nenumato“ ir pan. Seime, jei tik užteks balsų, bus pritarta ir juoksis tas, kad juoksis paskutinis.

Pažiūrėjus į visus 27 nepriklausomybės metus – tai dabartinė valdančioji Valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra unikali, ji neturi savo ideologijos ir vertybių (žaliųjų – dolerių vertybė ne tiek partinis, kiek bendražmogiškas bruožas), tad gali tartis dėl bet ko, su bet kuo, su argumentais ir be jų. Tad iš esmės, surinkusi trūkstamą skaičių balsų iš šen bei ten, gali priimti ir priima bet kokius sprendimus, tad ir paskelbti K. Prunkienę pirmąja šalies prezidente – laisvai galėtų.

Žinoma, klausimas ar pati prof. K. Prunkienė apsidžiaugtų, ar nuliūstų? Bet dėl visiems žinomų priežasčių, ši tema ir neplėtotina, tačiau ji buvo praeityje viešas asmuo, tad teisiškai, priimti tokį sprendimą dėl veiksnumo ar pan., problemų nekiltų.

Be to, būtų ir simboliška, juk tie, „kam virš 40“ ir politikos virtuvę žinojo, atsimena, kokia iki raudonumo įkaitusi įtampa tvyrojo anuomet tarp dviejų lyderių – Seimo pirmininko ir Ministrės pirmininkės. O čia, gražiai, įstatymų nustatyta tvarka, tik šmaukšt ir išspręsta problema. Tąsyk geresniu šachmatininku pasirodė V. Landsbergis, o dabar galimybė R. Karbauskiui pasirodyti, ar jis šachmatininkas, ar tik didmeistriu apsimeta.

Dar vienas klausimas, o kaip pati dabartinė prezidentė pažiūrėtų į tokią Seimo saviveiklą – vetuotų tokius nutarimus ar pritartų? Jos ir K. Prunskienės biografijose yra panašių dalykų ir sutapčių – tai lyderiams nepatinka, jie nori būti vieninteliai. Iš kitos pusės, pirmoji Lietuvos prezidentė būtų moteris, į valdymo reikalus K. Prunskienė jau tikrai nesikištų, kodėl gi nepritarus. Kalbama, kad D. Grybauskaitė buvo V. Landsbergio žmogus, bet taip tik kalbama. Jei ir buvo – tai tuomet, kai pačiai D. Grybauskaitei to reikėjo. O dabar, – kokį banką galima statyti ant jaunojo Landsbergiuko? Juk nelabai daug, euro centai kol kas pas jį to politinio kapitalo, kiek senelis duoda dienpinigių, iš to ir gyvena jaunimas. Duonai ir sviestui pakanka, bet ne prezidentės dėmesiui.

Svarbūs klausimai ir dūmų uždangos

Iš esmės tokių dalykų svarstymas prieš rugsėjo 1-ąją iš tiesų gadino nuotaiką. Pagyvensim, pamatysim. Prasmės iš tos diskusijos tiek, kad eilinį kartą prikeliami praeities demonai, atkasimi velionys, pasidrabstoma, pasikuičiama po baltinius, prisimenama. Yra juk ką prisiminti. Prof. V. Landsbergio vaidmuo valstybės atkūrimo laikotarpiu – „kas būtų, jeigu būtų“ – kontraversiškas. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dešimtuko sutarimas pirmininkauti rotacijos principu – juk profesoriaus pamirštas šis sutarimas žymi laiką, kai dar tik būsimosios Lietuvos valdžios tarpe baigėsi demokratijos procesas.

Kas pakeis Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kai baigsis jos kadencija? Vytauto Visocko nuotr.

Laimei, visuomenėje jis dar tęsėsi ir tęsėsi. Sausio 13-oji, apginta Lietuvos laisvė, ir tuo pačiu įvykęs tylus pirmasis valdžios perversmas – kas buvo svarbiau vadovui, ar abu dalykai buvo vienodai aktualūs? Suskaldyta ir supriešinta visuomenė, 1992 m. pasitraukimas iš valdžios, atiduodant į rankas Lietuvos turtą buvusiesiems sovietinio laikotarpio valdovams ir spėjusiems per 2 m. prisivokti bendro valstybės piliečių turto banditams. 15 proc. rėmėjų V. Lansbergis, žinoma, turi. Naujų legendų irgi yra kuriama, o jaunimas, ką vadovėliuose perskaito, tą apie tuos laikus ir žino. Parašys, kad Landsbergis buvo masonų mūrininkas – patikės, kad amerikonų šnipas – irgi įtikinama, papirktas Amerikos fermerių – pigiai, tad neįtikėtina, bet patikėti tuo, jog buvo prezidentu – visiškai įmanoma. Tebūnie tos istorinės asmenybės, kad ir abi, nors ir stačiatikių šventikų šeima, viską tas popierius sugers, tik štai nuotaiką rugsėjo 1-ąją, ypač istorijos mokytojams, sugadino.

Juk vyko ir daugiau įdomių dalykų. Tarkim, Vaidas Jauniškis, 15min.lt portalo apžvalgininkas, taikliai palygino ir paklausė apie besiritinėjančią Gedimino prospektu į tą ir kitą pusę diskusiją apie paminklus: „<…> šiandien klausimas, kur statyti kokį Vytį ar Basanavičių, netenka prasmės – kiekvienas jį gali iš smėlio su vandeniu iškočioti savo sode, kieme, išdėlioti akmenukais palei gėlių klombą ar patriotiškai vakare statyti prie jūros. Nuplaus bangos – kitą dieną gali lipdyti kitokį. Kiekvienas gali nulipdyti nors šimtą Vyčio ar bet kurio signataro molinukų. Kaip toks patriotinis auklėjimas gali būti sulygintas su šimtu Latvijos ąžuoliukų ar su muzikinėm Estijos kanklelėm?“.

Talentinga Delfi apžvalgininkė Indrė Makaraitytė, pakomentuoja situaciją švietimo sistemoje, kuri lyg ir turėtų būti aktualiausia šiuo metu: „Švietimo sistemos pertvarkai, anot valdininkų, reikia 200 milijonų eurų. Geriausiu atveju ministerija pretenduoja į 5 milijonus. Skirtumą apmokės tėvai. Bet turtingosios Lietuvos vaikų tėvai. Visiems kitiems – ciniškas premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, kad pinigų mokytojų atlyginimams atsiras tik tada, kai pagerės vaikų mokymo rezultatai.“, – rašo apžvalgininkė.

Prasmingi, skaudūs ir sudėtingi klausimai, tačiau rugsėjo 1-osios nuotaikos jie negadina. Tad gal ir neblogas sumanymas pakišti balsavimui Seimo nariams vietoj V. Landsbergio K. Prunskienę. Bent jau linksmiau būtų. Gal neblogas šachmatininkas ir R. Karbauskis, ar tik mums taip atrodo?

2017.09.03; 07:05

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.

2017.08.06; 05:00

Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.

Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.

Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.

Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.

Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.

Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.

Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.

Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.

Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.

V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.

Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.

V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.

Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.

Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.

Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.

Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.

Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.

Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.08.03; 17:14

Vyriausybė, įgyvendindama pernai rudenį Seimo priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisas, trečiadienį nutarė steigti nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją ir naikinti anksčiau teiktą valstybinę to paties vardo premiją. 

Moksleiviai nusilenkė Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Džiaugiuosi, kad šiandien Vyriausybė pakeitė Jono Basanavičiaus premijos statusą bei šią premiją prilygino nacionalinėms premijoms, kartu pabrėždama lietuvių tautos patriarcho nuopelnus ne tik kuriant Valstybę, bet ir puoselėjant kultūrą. Reikšminga ir tai, kad darbai etninės kultūros srityje, puoselėjantys nacionalinę tapatybę, skatinantys pasididžiavimą savo kultūriniu paveldu vertinami nacionaliniu lygmeniu“, – sakė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson.

Nacionalinė J.Basanavičiaus premija ir laureato diplomas ir ženklas, kaip ir iki šiol, bus įteikiama tautos patriarcho gimimo dieną – lapkričio 23 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Premija skiriama siekiant įvertinti asmenį arba bendrą veiklą vykdžiusią asmenų grupę už reikšmingą kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. Kandidatais Premijai gauti gali būti Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai asmenys ir asmenų grupės, vykdžiusios bendrą veiklą etninės kultūros srityje.

Kiekvienais metais skiriama viena 800 bazinių socialinių išmokų dydžio premija (analogiškai Lietuvos nacionalinėms kultūros ir meno premijoms), kuri mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, skirtų Kultūros ministerijai. Premija skiriama Nacionalinei J.Basanavičiaus premijos komisijai atrenkant kandidatą, kurio veikla labiausiai atitinka premijos tikslą.

Kultūros ministerijos iniciatyva J. Basanavičiaus vardu pavadintą valstybinę premiją Vyriausybė įsteigė 1992 metais. Pirmąja Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate prieš 25 metus tapo dainininkė Veronika Pavilionienė. Vėlesniais metais premijos buvo įteiktos muzikologei Zitai Kelmickaitei, etnografei Angelei Vyšniauskaitei, kalbininkui, tautosakininkui Leonardui Saukai, etnologui Libertui Klimkai, Nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kulnytei, filosofui, literatūrologui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjui Vaclovui Bagdonavičiui, praėjusiais metais – lietuvių mitologui, religijotyrininkui, rašytojui ir vertėjui Dainiui Razauskui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.03; 00:01

Angliškai sakoma „The devil is in the details“ – kipšas tūno atrodytų smulkmenose.

Ypač apmaudu, kai skubant, neapsižiūrėjus, gerai nepagalvojus nelabajam leidžiama prikišti rankas prie monumentaliojo meno. Juo labiau jeigu kūriniai yra iš tųjų, prie kurių, anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, užsienio valstybių vadovai ateis dėti gėlių.

Aštuonis kartus matavo

Praėjusį  antradienį Seimo nariai balsavo kaip reta vieningai. Priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ 91 balsu už, neatsirado nė vieno prieš, vienas susilaikė. Neatidėliotinų! Šimtmečio proga! Nes kur tai matyta: praėjo 18 metų, kai parlamentas priėmė nutarimą Lukiškių aikštę padaryti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais (1999), tuo tarpu iki šiol neaišku, kaip ji atrodys. 

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Seimas šioje rezoliucijoje prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštei sutvarkyti iki 2018 m. vasario 16 d., taip pat pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai – Valstybės atkūrimo šimtmečio proga ten pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę memorialą su Vyčio skulptūra. Seimas paragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus dėl paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Prieš tris savaites LRT laidoje „Dėmesio centre“ Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas priminė, kad diskusijos dėl aikštės kilo dar 1995 metais, Vilniaus savivaldybė buvo paskelbusi konkursą, tačiau jis baigėsi niekuo. 2010 metais Vyriausybės kanceliarija su Aplinkos ministerijos surengė konkursą, ir vėlgi projektas nebuvo įgyvendintas. Paskesniais metais skelbė dar ne vieną, iš viso ar ne septynis, pastarajame nugalėjo projektas devizu „Tautos dvasia“, tačiau jam pasipriešino keliasdešimt visuomeninių organizacijų. Vien konkursams išleista tikrai nemažai pinigų.

Ir vis dėlto buvęs kultūros ministras rado kuo pasidžiaugti: bent pradėta tvarkyti aikštė. Tai jau yra didžiulis valstybės laimėjimas, nes pagaliau apsispręsta, kas ten turi būti. Kitas pašnekovas, Vyriausybės vicekancleris, Lukiškių aikštės tvarkymo darbų derinimo grupės pirmininkas Alminas Mačiulis, kalbėjo: Nemanau, kad turime verstis per galvą ir būtinai 2018 metų vasario 16-ajai turėti paminklą… Manau, radus sprendimą, paminklas galėtų atsirasti ir šiek tiek vėliau, kad ir 2018 metų pabaigoje. Kitu atveju mes toliau vieni kitiems 100 metų priekaištausime, kad ne tą pastatėme.

Ne, mieli ponai, reikia iki 100-mečio! Tais pačiais žodžiais sukrusti ragino ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, balandžio 8 d. ataskaitiniame susirinkime priėmusi rezoliuciją – dėl neatidėliotinų veiksmų… LLKS priminė: 2016 metais visuomeninių patriotinių organizacijų ir Lietuvos intelektualų iniciatyva įsteigtas Vyčio paramos fondas surengė monumento visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimui įamžinti konkursą (aštuntą? – red.), su jo laimėtoju pasirašyta skulptūros gamybos sutartis. Taigi trypčioti nėra kada, reikia veikti, o Kultūros ministerija su Vilniaus savivaldybe išvedžioja apie pievą su drugeliais

Vyčio paramos fondo vertinimo komisija Vasario 16-osios išvakarėse tinkamiausia Lukiškių aikštėje statyti išrinko Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko realistinę skulptūrą „Laisvės karys“. Seimui paraginus bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu, labai gali būti, kad kaip tik šis projektas (architektai Algis Vyšniūnas ir Laimonas Bogušas) ir bus įkūnijamas.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešai parodytas realistinės skulptūros maketas ne visiems patiko. Neilgai trukus atsiliepė kita intelektualų grupė. Jos peticijoje „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ Prezidentės, Seimo pirmininko, kultūros ministrės ir Vilniaus mero prašoma aikštę palikti tokią, kokia yra, – be paminklų, tinkamą žmonėms burtis. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį. Vyčio paramos fondo konkursą laimėjusi skulptūra (Vyčio paminklas) tam netinka ir dėl  jos abejotinos meninės vertės. Pretenduojama į realizmą, tuo tarpu žirgas anatominiu požiūriu atrodo apgailėtinai – neįtikina ir nežavi, o ir raitelis laikosi ne kaip derėtų. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek, – mano peticiją pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai, tiksliau – narės ir darbuotojos, nes vyrų tarp pusės šimto pasirašiusių asmenų – kiek ant rankos pirštų.

Tuo tarpu Seimo narys Ramūnas Karbauskis „Laisvės kariui“ pritarė. Valstiečių partijos vadovo nuomone, Vyčio skulptūra Lukiškių aikštėje turėtų atitikti daugumos piliečių poreikius. Seimo Kultūros komiteto pirmininko tėviškėje, Naisių kaime Šiaulių rajone, veikia žirgynas, kur veisiami ir treniruojami lietuviškos veislės arkliai – žemaitukai. Pats Karbauskis – Žemaitukų arklių augintojų asociacijos tarybos narys. Ir vis dėlto jo išsilavinimas – mokslinis agronomas. Jis galėjo ir nematyti Leonardo da Vinčio „Arklio paminklo“ škicų (1486). O štai peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ pasirašiusios menų profesorės ir daktarės – priešingai.

Žirgas šiaip sau uodegos neriečia

Šiuo reikalu paskutinį žodį turi tarti Vyriausybė po to, kai savo išvadas pasakys tam tyčia į viešą menininkų dirbtuvę suburti autoritetai. Menininkų dirbtuvė, kaip toje pačioje LTR laidoje „Dėmesio centre“ sakė Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, yra labai gera forma prireikus aptarti ar pataisyti kažkokią idėją. Vytis, kaip vienijantis simbolis, yra geras. Turime Vytį, kuris buvo ant lito monetų, turime dabartinį Vytį ant dabartinės heraldikos, sukurtą Každailio. Ir dabar turėtume dar vieną Vytį – tūrinį. Iš esmės, darome trečiąjį Vytį. Jo išraiška, jo ekspresija, jo aplinka yra didelių diskusijų objektas. Kaip architektas galiu pasakyti, kad kol kas yra tik užuomazgos to, kas galėtų būti paminklu. 

Šiaip jau skulptoriams už talentingus kūrinius reikėtų dosniai atlyginti, valstybiniais apdovanojimais juos pagerbti, užuot patarinėjus sekti atvaizdais ant monetų ir valstybės herbo. Visur rašoma, jog 1990-ųjų pavasarį Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos valstybės herbo kompoziciją, kurioje atkartojamas skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas. Toks Vytis išaustas dailininko Kęstučio Balčikonio gobelene, kabančiame Seimo senojoje posėdžių salėje (Kovo 11-osios). 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino patobulintą valstybės herbo variantą. Rašoma, jog dabartinis herbas nuo ankstesniojo skiriasi spalvomis, metalais. Ir tarytum ko gėdinantis nutylima apie tai, kas iš karto krinta į akis: Zikaras pavaizdavo žirgą šuolyje su nuleista uodega, o dabartiniame herbe jis pasistiepęs ir su užriesta uodega (taip vaizduota ir 1918-1940 metais).

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats ir su litais bei centais. Smulkius centus kaldino pagal Zikarą, o 50 centų ir litų monetas – su užriesta žirgo uodega. Ant mažesnės vertės banknotų žirgas vaizduojamas su pakelta uodega, o 100, 200, 500 litų – su neleista. Ant centų žirgas pavaizduotas teisingai, sakė žmonės, turėję ar turintys reikalų su arkliais, o ant litų – neteisingai. Esą žirgas, darydamas šuolį, uodegos nekelia. Pati uodega plevėsuoja su pašiauštais ašutais. Ant litų galima įžvelgti žirgą įveikiant mums nematomą kliūtį, o raitelis tam nepasirengęs… Šiaip jau aprašyta, kokiais atvejais arkliai kelia uodegą, vienas jų – kai išsigąsta. Nelengva atsikratyti įspūdžio, jog „Laisvės kario“ valdomas žirgas kažin ko pasibaidė, ir karys (norėtųsi rašyti „raitelis“) užsimojo kalaviju: aš tau parodysiu gąsdinti mano žirgą!  Gal ir realistiška, tačiau kūrinio devizas juk ne toks.

Pasakojama, Salvadoro Dalio kartą paklausę, kaip atskirti tikrą menininką nuo apsimetėlio. Bene garsiausias siurrealizmo atstovas atsakęs: Pastatykite prieš jį arklį. Kuris sugebės nupiešti, tas tikrasis dailininkas. Pats Dalis savo kūriniuose darkė arklius kaip įmanydamas, tačiau paveiksle „Raitelis, vardu Mirtis“ arklys atrodo labai realistiškai. 1796 metais Peterburge viename rūmų kieme praeiviai matydavo vis tą patį vaizdą: gvardijos karininkas užjoja ant medinės pakylos ir pakelia arklį piestu. Šitai trukdavo po kelias valandas per dieną. Skulptorius Etjenas Falkonė (Etienne Falconet) sėdėjo prie lango priešais pakylą ir škicavo, ką matė. Italų menininkas Petrą I pavaizdavo ant žirgo su žemyn vilnijančia uodega ne todėl, kad skulptūrai reikėjo trečio atramos taško, o todėl, kad tai matė. Tiesą sakant, gal kiek per ilga (atrama), tačiau nė kiek nedarkančia monumento didingumo – judėjimo ir rimties dermės.

Ir mūsų dienomis išjodinėjimo meistrai atlieka figūras, atkeliavusias iš riterių laikų. Kai riterį apsupdavo priešo pėstininkai, išlavintas kovinis žirgas stodavosi piestu (ši figūra vadinama levada, ją dažnai pasirinkdavo skulptoriai) ir raitelis gindavosi kardu nuo puolančių iš vienos ar kitos pusės. Verždamasis iš apsupties, raitelis paragindavo ant užpakalinių kojų stovintį žirgą padaryti 3-4 šuolius į priekį (courbette). Tada aukštai iššokdavo (сapriole). Nusileidusį ant žemės ant užpakalinių kojų žirgą raitelis staigiai apgręždavo (pirouette) ir vėl varydavo ant priešo. Baltarusiai savąją Погоня aiškina vyrų papročiu sėsti ant žirgų vytis jų namus staigiu antpuoliu nusiaubusius priešus, pagrobusius turtą ir išsivariusius belaisvius. Vytis, persekioti – lėkti šuoliais (beje, 1991-1995 metais Baltarusijos Respublikos herbe žirgas buvo pavaizduotas su palaida uodega – kaip ir daugelyje ankstesnių amžių herbų). Nulipdžius žirgą, ar nederėtų pirmiausia jį parodyti išjodinėjimo varžybų teisėjui?

Visur rašoma, jog dabartiniame Lietuvos herbe vaizduojamas raitelis, pasirengęs kalaviju apginti savo kraštą ir valstybę. Tačiau Vyčio simbolis – ne tik valdovas, karys mūšio lauke. Vytis, sako žinovai, kartu yra ir dvasinis riteris. Mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį, – kadaise aiškino mitologijos tyrėjas Dainius Razauskas. – Vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas, tik reikia tikėtis, kad tas priešas yra mūsų pačių tamsioji pusė… Gal ir tai pavyktų išreikšti? Tam, kad kai kuriems Vytis neatrodytų užsimojęs kalaviju ant Genocido centro. Ir iš viso – kad neliktų priežasties šiuolaikines realistines skulptūras tapatinti su sovietine monumentaliąja propaganda.

Ar vytis skrybėlę, ar tuščia jos?

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje. Skulptorius – Antanas Žukauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų dienomis virtualiąją tikrovę paredaguoti bepigu, tam yra programa „Photo Shop“. Tiesa, kipšas, vardu Liapsusas, ir joje tūno. Antai Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo spaudos tarnybos redaktoriai fotografijoje savo šeimininkui nuo riešo pašalino žmones papiktinusį brangų laikrodį, tačiau… liko „Breguet“ atspindys poliruotame stalo paviršiuje. Sovietiniais laikas į spaudą dedamas nuotraukas padailindavo retušuotojai. Dar atrasime menančių, kaip dailininkė uždėjo skrybėlę ant galvos SSRS aukščiausiosios tarybos pirmininkui Podgornui. Visi jį oro uoste pasitinkantys aukštieji draugai su skrybėlėmis, o valstybės, galima sakyti, prezidentas – vienplaukis. Ne pagal etiketą! Kitą rytą laikraštyje skaitytojai išvydo Podgorną su dviem skrybėlėmis, tąją, kurios nepastebėjo retušuotoja, jis laikė rankoje…

Vilniuje jau stovi Vincas Kudirka ir rengiamasi pastatyti Joną Basanavičių. Klaipėdietė aktorė Virginija Kochanskytė viename interviu pasakė, kad Kudirkos paminklas jai labai patinkąs: stovi jaunuolis, rankos kišenėse… Toks trumpas vyriškas paltukas, kurį visais laikais ir dabar vaikinai ir vyrai nešioja, ir žiūri virš minios… Laisvas, nepriklausomas, vienišas, drąsus… Aš dažnai pajuokauju, kad Arūnas čia savo jaunystės portretą sukūrė. 

Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Anot Kochanskytės, Vincas Kudirka, būdamas tikras kaimo vaikas, išpuoselėjo savyje aristokratiškas manieras ir net buvo to meto dandy. Aktorė turi galvoje XIX amžiaus vyrus, kurie labai žiūrėjo savo išvaizdos, manieringai elgėsi ir kalbėjo. 2004-aisiais viešai rodytame ankstesniame paminklo variante Kudirka dėvi ilgą apsiaustą, o rankas nukišęs už nugaros. Kadangi vienplaukis, tai galuž nugaros turi skrybėlę? Fotografijoje nematyti. Autorius patobulino ankstesnį variantą. Ir štai stovi Kudirka sostinės aikštėje su palteliu, žiūri virš minios, vienplaukis ir rankos – kišenėse. O minia iš tikrųjų susirenka, ir „Tautiška giesmė“ skamba, o jos autorius – rankos kišenėse.

Žmonės nemato rankų – rašytojo, gydytojo, smuikininko. Ir apskritai – inteligentui laikyti rankas kišenėse, tegul ir apsiausto, yra labai nemandagu. Vaikams nuo mažumės tai aiškiname. Virginijos Kochanskytės vyras Arūnas – tai skulptorius Arūnas Sakalauskas, paminklų Vincui Kudirkai, Liudvikui Rėzai ir kitiems kūrėjas, „Laisvės kario“ sumanytojas. Gal jaunystėje jis ir laikė rankas kišenėse, tačiau sunku patikėti, kad taip darė tardamas žodelius savo išrinktajai. Pridurtume, kad laikyti rankas kišenėse yra netgi pavojinga. Krašto apsaugos ministerija 2015 metais išleido atmintinę, ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui. Vienas iš patarimų: kalbėdami su ginkluotu žmogumi, nelaikykite rankų kišenėse, nedarykite staigių judesių. Žodžiu, stovėkite, kaip paminklas. Tačiau Vinco Kudirkos paminklas – ne pavyzdys.

Dar vienoje nuotraukoje užfiksuota šio paminklo statymo akimirka: skulptūrą kranu nuleido ant postamento. Bronzą dar apjuosta diržais, ir dabar vienplaukis Kudirka atrodo realistiškai – kaip žandarų supančiotas. 1895 metais Vincą Kudirką žandarai iš tikrųjų buvo suėmę ir išvežę į Kalvarijos kalėjimą, tačiau be fizinės prievartos. Toje pačioje nuotraukoje matome ir patį skulptūros autorių su padėjėju. Vienplaukiai… O juk darbo saugos taisyklės reikalauja tokiais atvejais dėvėti statybininkų šalmus. Kitaip atvejais galioja kitos taisyklės, jų laužymas gali tapti meno kūrinio idėja, tačiau kai nei iš to, nei iš šio – išeina lapsus.

Daiktinių įrodymų nelikę, tačiau esama liudijimų Vincą Kudirką nevaikščiojus vienplaukį. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Vincas Kudirka ir „Varpas“ prisimena viešnagę Tilžėje: Kudirka vieną kartą apsirgo, pats sau pasirašė receptą, ir aš jam parnešiau iš vaistinės gydgabę. Buvo atvažiavęs su perpučiama jūros žolių kepure; jos tuolaik buvo madoje. Bet čia nusipirko skrybėlę, o dviem palagais kepuraitę dovanojo man. Aš ją ilgai dėvėjau. Taigi be didelio vargo galima nustatyti ir tai, kaip galėjo atrodyti toji skrybėlė. Ir kas buvo toji perpučiama jūros žolių kepurė, tikusi kunigui.

O štai kokią skrybėlę nešiojo Jonas Basanavičius – matome Vilkaviškio krašto muziejuje. Beje, netoli Kudirkos smuiko. Vilkaviškyje leidžiamoje „Santakoje“ Aušrinė Vaščėgaitė parašė, kad muziejininkams ją perdavė garsiojo kraštiečio vaikaitė, iškeliaudama į globos namus. Sužinome, jog muziejuje eksponuojamą skrybėlę Basanavičius dėvėdavo Ožkabaliuose lankydamas ligonius. Apie Basanavičiaus skrybėles žinome ir daugiau. Gabrielė Eleonora Mohle-Basanavičienė savo prisiminimuose papasakojo apie Vienoje ir Prahoje 1882-1883 metai kartu su būsimuoju vyru praleistas dienas. Vieną vėjuotą vakarą (švietė mėnulis) daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi… Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo… 

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką. Slaptai.lt nuotr.

Kaip žinome, Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą Jono Basanavičiaus skulptūros idėjos konkursą laimėjo Gedimino Antano Sakalio, Gediminas Piekuro ir Algirdo Rasimavičiaus siūlomas paminklas. Visa figūra yra lengvai identifikuojama, – pasakė apie jų kūrinį ekspertų komisijos pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptorius prof. Gediminas Karalius. – Lengva nustatyti žmogų, jis oriai žengia per gyvenimą. Skulptūra yra XIX amžiaus stiliaus, tai yra atitinka laiką, kai gyveno ir veikė Basanavičius. Tačiau reikia dar taip padaryti, kad atitiktų ir ateities kontekstą, – pridūrė profesorius. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Ateitis ateitimi, o štai XIX amžiaus pabaigoje pamatyti gatvėje pasirodęs ponas su lazdele, vilkintis paltuką tiesiai ant liemenės ir be skrybėlės būtų gerokai nustebinęs praeivius. O būtent tokį ir norima pavaizduoti Tautos patriarchą konkursą laimėjusiame kūrinyje! Oriai žengia per gyvenimą. Basanavičius iš tikrųjų rūpinosi dalyku, kuris dabar vadinamas įvaizdžiu. O paminklo makete atrodo tarytum lydėtų akimis vėjo tolyn nešamą skrybėlę: ar vytis, ar tuščia jos? Arba svarstytų: reikėtų grįžti namo pamirštos skrybėlės, kitaip žmonės nežinia ką pamanys apie šiuolaikinius inteligentus. Ir dar ranka kelnių kišenėje!

Tiesiog kažin koks pamišimas su tomis rankomis kišenėse. Tinkamas rankų padėjimas vaizduojamajame mene rodo autoriaus talentą ne mažiau kaip Salvadoro Dalio siūlomas testu arklio piešinys. Kaip gi be rankų? Štai skaitome: ne tik stilistai mano, kad rankos yra svarbi įvaizdžio dalis, Visi, pradedant chiromantais ir baigiant biologais, vienu balsu tvirtina, kad ne akys, o rankos – sielos veidrodis.

Žodžiu, patys išsitraukime rankas iš kišenių ir savo kūriniams ištraukime, dar kartą apžvelkime juos iš visų pusių. Pamatuokime ir devintą kartą. Kipšas tūno atrodytų smulkmenose… 

2017.05.07; 05:55