Birželio 25-ąją Lietuva neteko iškilios nusipelniusios gydytojos rentgenologės – radiologės, žymios visuomenininkės Marijos Dovydaitienės (Vanagaitės). Ji buvo viena paskutiniųjų likusių tarp gyvųjų Prano Dovydaičio 1918 metų Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro, profesoriaus, politinio kalinio ir tremtinio Šv. Romos katalikų bažnyčios kankinio marti, lakūno sklandytojo, nusipelniusio kultūros veikėjo, rašytojo Jono Dovydaičio (1914–1983 m.) žmona.
M. Dovydaitienė gimė 1926 metais Vilučių kaime, Užpalių seniūnijoje (Utenos r.), buvo Užpalių kaimo seniūno dukra, viena iš nedaugelio šios laikmečio visuomenės žmonių, tebeturėjusių prieškario inteligentijos išsiauklėjimo bruožus bei gyveno vadovaudamasi garbės bei sąžinės principais, sakoma kolegų ir bendraminčių nekrologe.
Per savo ilgą ir gražią 95 metų gyvenimo tėkmę ji buvo gydytoja rentgenologė –radiologė iš pašaukimo. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo dabartiniame Nacionaliniame vėžio institute, vėliau Medicinos diagnostikos centre, puikiai išmanė savo darbą kaip diagnostikė, ji buvo kviečiama į svarbius konsiliumus ir pasitarimus, vertinama kolegų, labai mylima ir savo pacientų, visą gyvenimą jai Hipokrato priesaika buvo šventa. Darbo praktikos metais parašė straipsnių ir paskelbė publikacijų vietinėje ir respublikinėje spaudoje.
M. Dovydaitienė pasižymėjo kaip aktyvi visuomenininkė, buvo Lietuvos radiologų draugijos narė, Vilniaus medicinos draugijos valdybos narė. Viena iš Vasario 16-osios klubo steigėjų, organizatorių, buvusi pirmininkė, vicepirmininkė. Ji 2008 metais sudarė Vasario 16-osios klubo istoriją, kurią išleido spalvoto žurnalo pavidalu, prisidėjo įamžinant šaulio ateitininko Vinco Dovydaičio (prof. Pr. Dovydaičio brolio) atminimą Valkininkuose (Varėnos r.). M. Dovydaitienė (Vanagaitė) yra parašiusi ir 2000 metais išleidusi knygą apie savo gimtąjį kaimą Vilučius, buvo žinoma ir gerbiama savo kraštiečių.
M. Dovydaitienė (Vanagaitė) buvo ir išliko atmintį kaip mylinti ir rūpestinga mama, senelė, ji kolegų, bendraminčių atmintyje išliko, nuostabus, darbštus, kūrybingas ir nepakartojamas Žmogus, savo padarytais darbais palikęs ryškų pėdsaką ir savo vardą ateities kartoms, sako kolegos medikai.
Jie reiškia nuoširdžią užjautą, šeimai: dukrai gydytojai Aušrai Marijai Dovydaitytei, sūnui Jonui Herakliui, jo žmonai Miglei, anūkams: Kornelijai Onai, Kotrynai – Marijai, Natalijai, Martynui, Kasparui Matui, Kristupui – Jonui, visiems giminėms, kaimynams, draugams, pažįstamiems, kuriems yra brangus šios iškilios neeilinės asmenybės atminimas. Tebus jai lengva Vilniaus Antakalnio menininkų kalnelio žemelė.
*************
Velionė bus pašarvota birželio 27 dieną (sekmadienį) nuo 11–14 val. Vilniuje, Olandų gatvėje esančiuose laidojimo rūmuose. Laidotuvės – urna su velionės palaikais išnešama birželio 27 dieną (sekmadienį) 14.00 val. Laidojama Vilniaus Antakalnio menininkų kalnelyje.
Tik dabar perskaičiau Liudo Dambrausko (1921-2003) – Lietuvos rezistento, politinio kalinio, rašytojo ir publicisto, technikos mokslų daktaro – knygą “Gyvenimo akimirkos” (676 p.), išleistą 1990 metais.
Tai dukart politinio kalinio atsiminimai. Jie apima jo gyvenimą iki 1955-ųjų. Visas jo gyvenimas daug sudėtingesnis.
Kaip rašoma knygos anotacijoje, saugumo rūsiai Lietuvoje, stalininiai lageriai, laisvės gurkšnis ir vėl lageriai – tokia šio žmogaus, “šėtono malūne” malto, bet nesumalto, žudyto, bet visas pragaro kančias atlaikiusio, istorija. Istorija, kuri simbolizuoja mūsų tautos kryžiaus kelius, gyvą, nepalaužtą jos dvasią.
Bijau, kad jaunoji karta mažai pažįsta šį ypatingo likimo žmogų, labai drąsų, labai stiprų dvasia, labai išmintingą. O gaila, jeigu taip.