Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenė prašo miesto savivaldybės nukabinti partizano Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) teigimu, prašymas jau nagrinėjamas. Centro direktoriui priėmus vieną ar kitą sprendimą, juo vadovautis turės Šiaulių miesto savivaldybė.
Atminimo lenta Šiauliuose J. Noreikai pakabinta 2010 m., ant buvusio apskrities viršininko administracijos pastato. Ji žymi, kad ten, 1941–1943 metais, J. Noreika dirbo Šiaulių apskrities viršininku.
Dėl J. Noreikos lentos nukabinimo kreipiasi ne pirmą kartą
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis sako, kad jau yra anksčiau kreipęsis į savivaldybę dėl Generolo Vėtros atminimo lentos nukabinimo, tačiau tą kartą procesas atsidūrė aklavietėje.
Šiaulių žydų bendruomenės vadovo teigimu, J. Noreikos veikla galėjo lemti pačio S. Kerbelio šeimos likimą – manoma, jog Generolas Vėtra galėjo duoti tiesioginius nurodymus Šiaulių krašto žydų žudynių ir uždarymo į getą atvejais, kur buvo nužudyti ir S. Kerbelio giminaičiai.
„Kadangi Jono Noreikos raštai, po kurių Šiaulių žydai pateko į Žagarės getą, tiesiogiai palietė mano gimines: mano šeimą, kurių dalis pateko į Šiaulių getą ir buvo nužudyti, o dalis buvo nužudyti Žagarėje. Turiu informacijos, kad tiesiogiai prie to prisidėjęs buvo Noreika“, – teigia S. Kerbelis. Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
„Pirmiausia prašau to kaip Lietuvos pilietis, žydas, kurio giminės nukentėjo nuo Holokausto. Man tai nepriimtina. Kai yra įstatymas, klausimų nebeturi kilti – juk ir valstybė priėmė įstatymą tam, kad būtų istorinis teisingumas“, – sako S. Kerbelis.
Jis pažymi šįkart su šiuo prašymu į savivaldybę kreipęsis vadovaudamasis dekomunizacijos įstatymu, kuris įpareigoja pašalinti bet kokius atminimo ženklus, skirtus asmenims, kolaboravusiems su totalitaristiniais režimais.
„Yra įstatymas, tai arba savivaldybė jo laikysis, arba suprasime, kad ne visiems įstatymai Lietuvoje galioja. (…) Jei savivaldybė nuspręs tos lentos nenuimti, į teismą tikrai nesikreipsime, bet pasidarysime išvadas, kad gyvename valstybėje, kurioje žmonės, kolaboravę su naciais, yra didvyriai“, – teigia Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas.
Prašymas jau pradėtas nagrinėti
Šiaulių miesto meras Artūras Visockas naujienų agentūrai ELTA patvirtino, kad savivaldybė gavo tokį prašymą ir jau renka medžiagą klausimui įvertinti.
„Paprašiau surinkti medžiagą tuo klausimu, nes jis keliamas nebe pirmą kartą. (…) Nėra iki galo aišku, kiek ten buvo tiesiogiai duotas vienas ar kitas nurodymas daryti vienokius ar kitokius dalykus. Čia yra labai sudėtingos temos. (…) Tai kai bus surinkta medžiaga, žiūrėsime, ką čia daryti“, – sakė A. Visockas.
„Nežinau, kodėl ta lenta buvo pakabinta. Juk vis tiek turėjo būti kažkokie motyvai. Tai ir pasižiūrėsime. Esmė – nesusipriešinti, tai niekam nereikalinga“, – sako A .Visockas.
Savo ruožtu LGGRTC Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėjas Vitas Karčiauskas pažymi, kad skyrius jau pradėjo šio prašymo nagrinėjimą, tik šiuo metu laukiama daugiau duomenų dėl J. Noreikos istorinio vertinimo.
„Paprašėme papildomų duomenų iš LGGRTC dėl Noreikos, nes (…) oficialios pažymos neturėjome. Tai praeitame posėdyje buvo pirmas Noreikos nagrinėjimas ir padarėme pertrauką, kol centras pateiks išsamią pažymą“, – sako V. Karčiauskas.
Jis pažymi, kad Istorinės atminties įamžinimo komisija priima tik rekomendaciją. Tuo tarpu galutinį verdiktą, vadovaudamasis pastarąja rekomendacija, priima LGGRTC direktorius. Centro direktoriaus sprendimas yra perduodamas vykdyti savivaldybei, akcentuoja V. Karčiauskas. Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Prieš keletą metų aršias diskusijas visuomenėje kėlė Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta ant Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos, Vilniuje. Diskusijas ji sukėlė po to, kai atminimo lentą kūju sudaužė kontroversiškai vertinamas advokatu prisistatantis Stanislovas Tomas. Tąkart „Grindos“ darbuotojai lentą suklijavo ir grąžino ją ant bibliotekos sienos. Savo ruožtu savivaldybės atstovai pažadėjo tolesnį atminimo ženklo likimą spręsti konsultuodamiesi su istorikais.
Kad Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta bus atkurta patikino ir tuometinis miesto meras Remigijus Šimašius. Vis dėlto, R. Šimašiaus sprendimu lenta buvo pašalinta 2019-ųjų liepą. Kaip žiniasklaidai tąkart teigė R. Šimašius, lentą jis nuimti apsisprendė siekdamas, kad būtų taikomas „vienodas principas“ visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais, prilygindamas pastarąjį atvejį su 2015-ųjų rudenį nukeltomis Žaliojo tilto skulptūromis.
Vis dėlto, po kelių mėnesių, rugsėjį, Generolui Vėtrai skirta atminimo lenta vėl buvo pakabinta senojoje vietoje. Jos pagaminimu ir pakabinimu daugiausiai rūpinosi jaunimo sambūris „Pro Patria“.
ELTA primena, kad nuo gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas. Jis taikomas bet kokia forma įamžintiems ar atvaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas.
Viešųjų objektų pripažinimą tokiais, kuriais propaguojami totalitariniai, autoritariniai režimai ir jų ideologijos, atliks LGGRTC ir savivaldybių institucijos.
Lietuva neturi ateities? Tikiuosi, taip niekad nenutiks. Tačiau kurion pusėn šiandien bepažvelgsi, vien antilietuviški žingsniai.
Pavyzdžiui, kokia keista, bauginanti, į neviltį varanti diskusija, ar poetas Justinas Marcinkevičius vertas didingo paminklo vienoje iš prestižinių Vilniaus aikščių ar skverų? Žinoma, vertas! Gūdžiais sovietiniais laikais jis puoselėjo lietuvybę. Lietuviškus interesus žiaurios okupacijos metais jis gynė meniškai, įtaigiai, vaizdingai. Puikiai prisimenu, kaip atsistoję plojo ir verkė žiūrovai, Klaipėdos dramos teatre pamatę dramą „Mažvydas“!? Tada dar buvau paauglys, už lango – bjaurus sovietmetis, o keli šimtai žmonių pašokę iš kėdžių nesiliauja ploję ir skandavę žodį „Lietuva“. Tarp jų – ir aš, pyplys, šaukiu kiek tik pajėgiu.
Neužmirštama, kokį gilų įspūdį paliko drama „Mindaugas“. Perskaičiau ją keletą sykių. Kiekvieną kartą, užvertęs paskutinį puslapį, mintyse kartojau: noriu išlikt lietuviu, noriu būti lietuviu, būti lietuviu – gražu, garbinga, prasminga. Iki šiol neužmiršau ir poeto eilėraščių, puoselėjančių meilę gimtiesiems namams, tėviškei, Tėvynei. Atmintyje įsirėžęs ir „Dienoraštis be datų“. Kiek ten – prasmės, gilumos, lietuviškumo!
Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl nesuvokiu, kaip galėjo kilti ginčai, ar poetas vertas solidžios pagarbos? Brandi, susipratusi, išlikti trokštanti Lietuva privalo kartoti: J. Marcinkevičius nusipelnė įspūdingo paminklo. Beje, paminklas privalo būti ne abstraktus. Į jį pažvelgę turėtume be vargo atpažinti poetą J. Marcinkevičių. Nes viešojoje Vilniaus erdvėje stovintis paminklas skirtas plačiosioms masėms, o ne keliems neva giliai meną išmanantiems ekspertams, kanalizacijos vamzdyje įžvelgiantiems didelį grožį ir didelę prasmę.
O visus tuos priekaištus, esą poetas buvo „sovietinės santvarkos produktas“, esą „mėgavosi sovietinėmis privilegijomis“, esą „Pušis, kuri juokiasi“ viską užbraukia“, esą „šiandien jau visai kita epocha“, – meskime į šiukšlių kibirą. Nė neverta su tokiais ginčytis. J. Marcinkevičius atliko svarbiausią užduotį – skatino mus būti Lietuvą mylinčiais lietuviais. Piršo šią mintį ypač sunkiomis sąlygomis – sovietinės okupacijos metais. Dėl šių aplinkybių „Mažvydas“, „Katedra“, „Mindaugas“ – dar vertingesni. Nepaisant visų kompromisų ir klystkelių.
Bėda ta, kad Lietuva šiandien prievartaujama tapti kosmopolitine, išsivaikščiojančia, gerbiančia tik tai, kas svetima. Štai šioms jėgoms J. Marcinkevičius tikrai nereikalingas. Lietuviškos Lietuvos ardytojams trukdo ne tik J. Marcinkevičius ir visi jo lietuviški darbai, bet ir didingas paminklas Antanui Smetonai, kuris itin sunkiu metu priešinosi vokiškoms, lenkiškoms bei rusiškoms okupacijoms, ir literatūrologo, literatūros kritiko, rašytojo Algimanto Bučio senuosiuose rankraščiuose rasti įrodymai, jog Lietuva turėjo ne vieną, o daug karalių, ir didingas paminklas Lietuvą nuo agresijų gynusiems kariams Lukiškių aikštėje. Vilnius šiandien neturi net paminklo Geležiniam Vilkui, kuris, remiantis gražia senoviška legenda, liepė Lietuvos valdovams pastatyti didingą miestą.
Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.
Diskusija dėl J. Marcinkevičiaus paminklo akivaizdžiai byloja, kokios nuostatos mums kalamos į galvas. Lietuviai neva privalo tapti dar nuolankesni, dar kuklesni. Lietuviams negalima turėti savarankiškos politikos. Net susimąstyti apie tai neturime teisės. Visi mūsų didybės įrodymai turi būti sunaikinti. Mes teturime vieną teisę – paklusti didesniems, įtakingesniems, stipresniems. Liepia įsileisti keletą lenkiškų raidžių ir tokiu būdu sugriauti lietuviškąją gramatiką, – privalome įsileisti, nors tai, pasak kalbininko Vinco Urbučio, „Lietuvių kalbos išdavystė“. Liepė nugriauti paminklą Juozui Krikštaponiui – nugriaukime, nors Ukmergė, regis, ne Izraelis (Kazio Škirpos gatvelės jau nebeliko; paminklinė lenta Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai tik per didžiausius vargus apginta). Briuselis liepė į Lietuvą iš Baltarusijos neteisėtai įsiveržusius pabėgėlius mylėti labiau nei savo tėvą ir motiną, tad ir mylėkime atvykėlius, o ne saviškius. Strasbūras mums pateikė „naujovišką tradicinės šeimos apibrėžimą”, todėl šiuo teiginiu mes privalome šventai tikėti…
Žodžiu, be liūdnos ironijos apie šias įtampas kalbėti nebeįmanoma. Baisiausia, kad jėgos, kurios mus verčia tapti Čingizo Aitmatovo romane aprašytais mankurtais, – galingos, įtakingos.
Jonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
(Atsakas į istoriko Algimanto Kasparavičiaus 2023-05- 03 straipsnį „Respublikoje”: “Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą“)
Rusijai visu frontu užpuolus Ukrainą ir taip bandant sugrąžinti imperines galias, kaip atsakas Ukrainoje ir kitose buvusiose Sovietų sąjungos okupuotose valstybėse pradėta valytis nuo likusių Rusijos imperijos ženklų: sovietinių paminklų, gatvių pavadinimų ir kitų okupaciją šlovinusių simbolių. Estijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Moldovoje iškeliami dar likę okupantų galią žymintys paminklai, trinami gatvių pavadinimai, dažniausiai iki šiol išlikę dėl buvusio Rusijos politinio spaudimo ir net grasinimų. Net ir kare nusilpusi Rusija pernai rugpjūtį dar grasino Estijai, kai ši savo rusiškiausiame, po karo okupantų labiausiai apgyvendintame Narvos rajone nuo pjedestalo nukėlė okupantų paliktą sovietinį tanką.
Iš neseniai paviešintų slaptųjų Rusijos strateginių dokumentų, skirtų palaikyti savo įtaką ir galią buvusiuose okupuotose valstybėse, matome, kad Kremliui ypač svarbu ten išsaugoti rusų sukurtą istorinę legendą apie „tautų išlaisvinimą” ir „didžiojo brolio“ pagalbą, sustabdyti sovietinių paminklų griovimą ir imperinių pavadinimų naikinimą. Kremliui tai svarbu pirmiausia dėl pačių rusų, per 200 metų masiškai apgyvendintų carinės Rusijos, o vėliau – Sovietų sąjungos užgrobtose teritorijose, nes išlaikomi imperiniai ženklai skatina tolesnį pačių rusų imperinį mąstymą.
Yra sena rusų patarlė:„blogas pavyzdys užkrečiamas“. Ją galima papildyti visiems gerai žinoma patirtimi – neįvardintas, nenubaustas blogis skatinamas toliau plisti ir daugintis. Todėl reikėtų tik sveikinti Lietuvos parlamentą, kuris bandančios atgyti Rusijos imperijos akivaizdoje, taip pat kaip ir kitos buvusios imperijos aukos, bando valytis nuo imperinio, okupacinio užkrato, taip padėdamas gydytis ir čia gyvenančių rusų sąmonei: priėmė įstatymą išvalyti viešas erdves nuo okupantų paliktų ženklų ir ruošiasi priimti įstatymo projektą, įvardijantį komunistų partiją kaip nusikalstamą organizaciją.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, toks politinis ir moralinis išsivalymas susilaukė ne tik buvusio komunisto ir KGB pulkininko V. Putino valdomos Rusijos, bet ir kai kurių mūsų piliečių pasipiktinimo. Štai Lietuvos istorijos instituto istorikas dr. Algimantas Kasparavičius tokį apsivalymą net pavadino „lietuvių tautos mirties kilpa”. „Šis įstatymas – grįžimas prie kerštingos Senojo Testamento filosofijos”, „bandymas kurti kontroliuojamą demokratiją”, „noras valyti ir valdyti istoriją”, „dedamos pastangos istoriją paversti politikos tarnaite”, „tai trumparegiška ir pavojinga, nes dekonstruoja pačius lietuvybės pamatus” – tai tik keletas iš daugelio šio istoriko neadekvačių vertinimų, iš tos minčių ir prieštaravimų raizgalynės (Istorikas Algimantas Kasparavičius: „Ar nebus lietuvių tauta padariusi mirties kilpą”, Respublika, 2023-05-03).
Vertindamas bandymus apvalyti Lietuvos viešąsias erdves ir žmonių sąmones nuo 50 metų trukusios sovietų okupacijos istorikas A. Kasparavičius kažkodėl įpainioja ir Jėzų Kristų (klaidingai teigdamas, kad „Kristus į istoriją įžengia sulaukęs 33metų” – iš tiesų, Jėzus savo istorinę misiją pradeda būdamas 30 metų, o 33-jų savo žmogiškąją istoriją kaip tik baigia), šiandieninį globalizmą, Trakų pilį, Smetoną, Pilsudskį, Čerčilį ir sovietmečio pasiekimus. Jis kažkodėl neprataria nei žodžio apie baisiuosius okupacijos metu padarytus komunistų partijos, sovietinės okupacijos metu nusikaltimus, net neužsimena, kaip Lietuva gyventų šiandien, jei ne beveik 200 metų trukusi carinės ir sovietinės Rusijos okupacija.
Nenorėdamas veltis su istoriku A. Kaparavičiumi į tokią painią diskusiją apie viską ir visus, kur autorius neretai ginčijasi pats su savimi, savo išgalvotais baubais („ar desovietizuosime sovietinius mikrorajonus”?) ir pats sau prieštaraudamas („Manau, šiandien gerokai pervertinta tų [KGB] žmonių įtaka. Tiesa, dabar politiniame teatre jų atžalos: šeimos nariai, vaikai anūkai. Taigi tas ratas sukasi”), noriu atsakyti į du esminius istoriko iškeltus dalykus:
1.Kokia prasmė po 33 metų priimti įstatymus, išvalančius viešąją erdvę nuo okupaciją garbinančių ženklų;
2.Komunistų partiją įvardinti nusikalstamą organizaciją ir kodėl istorijos negalima palikti vertinti tik istorikams.
Į pirmąjį klausimą – kodėl dabar imtasi atlikti tai, kas nepadaryta nepriklausomybės atkūrimo pradžioje. Iš esmės jau atsakiau straipsnio pradžioje: Rusijai užpuolus Ukrainą akivaizdu, kad šis pavėluotas darbas turi būti pabaigtas dabar. Pasikartosiu: tai būtina padaryti ne tik išsivalant mums patiems nuo okupantų primestų „vertybių”, nuo okupaciją šlovinančių ženklų, bet ir nuo imperinių ambicijų išvalant mūsų tautiečių – rusų sąmonę. Kam patinka, savo namuose gali ant sienų, albumuose laikyti sovietinių žudikų ir prievartautojų nuotraukas, bet „komunistinį paveldą” demonstruoti viešose erdvėse būtų tolygu vykdyti slaptas Kremliaus užduotis. Tokiu atveju būsime tarp visų buvusių okupuotų valstybių, kurios Ukrainos okupacijos metu baigia atlikti nebaigtus išsivalymo darbus. Labai keistai skamba bandymai, jog jau per vėlu vertinti komunistų partiją kaip nusikaltimų organizatorę, tačiau nevėlu kaltinti komunistų sukurtą prievartos vykdytoją – KGB. Tai primena rusams būdingą mąstymą: caras nekaltas, kalti tik jo pavaldiniai.
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Tarptautinė teisė ir galiojantys Lietuvos teisės aktai akivaizdžiai tvirtina, jog karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties nėra. Kodėl A. Kasparavičius nesako, kad kalbos apie Holokaustą ir nacių nusikaltimų vertinimas jau paseno, kad tai daryti yra nekrikščioniška, neatlaidu? Kodėl menamas krikščioniškas atlaidumas nurodomas tik komunistų atžvilgiu, nors jų aukų gerokai daugiau ir komunistų režimas baigėsi 50 metų vėliau nei nacių? Nusikaltimus žmoniškumui ir juos įvykdžiusius nusikaltėlius niekada nevėlu įvardinti rodo tai, kad tik prieš pusmetį, praėjusių metų pabaigoje, Europos parlamentas ryžosi 1932 -1933 m. įvykdytą ukrainiečių naikinimą (Holodomorą) įvardinti genocidu, tuo pažymėdamas ir jo vykdytojus – komunistus. Anksčiau atlikti šitą svarbų istorinį-politinį vertinimą Europos parlamentui neužteko valios dėl Rusijos spaudimo. Nuo 1993 iki 2018 m., praėjus nuo įvykių 60 ir daugiau metų, Holodomorą genocidu pripažino net 16 valstybių parlamentų, tarp jų demokratijos lopšiu laikoma JAV, taip pat Kanada, Australija, Vatikanas ir t.t. Armėnai taip pat iki šiol kovoja už tai, kad pasaulis, kitų valstybių parlamentai pripažintų 1915 metais Turkijoje (Osmanų imperijoje) vykdytą armėnų genocidą ir šios jų pastangos nėra bevaisės. Tad kodėl Lietuva po 33 metų turėtų jaustis pavėlavusi pripažinti, kad komunistų partija buvo nusikalstama organizacija, vykdžiusi okupantų vietininkės vaidmenį naikinant lietuvių tautą, kultūrą ir valstybę?
Istoriko A. Kasparavičiaus straipsnio aptarimo reikalaujantis teiginys, kurį noriu pakomentuoti, yra šis: „Pavojinga istoriją atiduoti politikai. Nepateisinama, kada istorinius faktus bandoma reguliuoti Seimų nutarimais. Kai taip nutinka, istorija miršta. Istoriją privalo rašyti ir vertinti tik profesionalūs istorikai”.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
Pateiksiu vieną pavyzdį, kaip nutinka, kai istorija paliekama tik „profesionaliems istorikams”. Kai prieš 4 metus, 2019 metais, visuomenė pasipiktino politiku, buvusiu Vilniaus meru R. Šimašiumi, panaikinus Kazio Škirpos gatvę ir nukabinus Jono Noreikos pagerbimo lentą, profesionalus istorikas A. Kasparavičius teisino tokius politiko Šimašiaus veiksmus: „Žmones, kurie ne prievarta, o labai aiškiai, savo politine valia, savo apsisprendimu dalyvavo holokausto mašinerijoje, net jei jie buvo tik sraigteliai, įamžinti miesto gatvėse ir rodyti kaip sektinus pavyzdžius, visuomenės moralines vėliavas – tai niekaip nesiderina nei su istorine tiesa, nei su morale. R.Šimašius savo sprendimu parodė poziciją”, – mano A. Kasparavičius, pabrėždamas, kad holokausto padariniai buvo tragiški – vien Lietuvoje išnyko beveik visa žydų bendruomenė, čia gyvenusi pusę tūkstančio metų.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).
A,Kasparavičius ypač buvo kritiškas vienų iš 2023 m. kovo 13 d. organizavusių konferenciją LRS dėl komunistinės idealogijos įvertinimo ir pasmerkimo: „Du įsikarščiavę jaunuoliai gali paskelbti ką tik nori, gali rodyti iniciatyvas, – apie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno iniciatyvą kalbėjo istorikas. – Bet jūs tik pagalvokite, kokioje situacijoje atsidurs 1990 m.Kovo 11 dienos aktas. Nes Lietuvos demokratinė darbo partija susikūrė gerokai vėliau – 1992 m. Tai apie ką mes kalbame ir ką mes darome. Kaip gali atsirasti žmonių su tokiomis neapgalvotomis iniciatyvomis. 30 proc. žmonių balsavusių už nepriklausomybės atkūrimą taps nusikaltusiais asmenimis“.
Čia įžymusis istorikas visai susipainiojo savo raizgalinėse, padarė net „mirties kilpą“ pagal savo straipsnio pavadinimą, net trigubą salto, galvodamas, kad gausiai susirinkę konferencijoje, partizanų, politinių kalinių, tremtinių ainiai, patriotinių visuomeninių organizacijų atstovai neprisimena apie sovietinės nomenklatūros žūtbūtinį siekį atsikratyti komunistinio paveldo – per trumpą laiką persikūnijimą – iš LKP į LDDP, o vėliau dar daugiau „išsigrinimo“ tapo socialdemokratais – atsikratė nusikalstamos komunistinių nusikaltimų kupros. Nejaugi įžymusis istorikas to neprisimena. Tuo pačiu norėčiau priminti, kad konferencijos metu buvo priimtas kreipimasis ir vienbalsiai nubalsuota, kad LKP įstatymu būtų pripažinta kaip nusikalstama, represinė organizacija. Po savaitės įvyko Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos (pirmininkas P. Ulozas) suvažiavimas, kuriame vienbalsiai pritarta konferencijos sprendimui. Taigi LKP kaip nusikalstamą paskelbė ne „du įsikarščiavę jaunuoliai“, o šimtai asmenų, konkrečiai susiję su komunistiniu teroru ir tautos genocidu.
Atkreipkime dėmesį, kad A. Kasparavičius pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį, 1919 m. iškėlusį Lietuvos trispalvę virš Gedimino kalno, 1941 m. išsilaisvinimo sukilimo organizatorių Kazį Škirpą vadina „holokausto mašinerijos sraigteliu”, nors K. Škirpa už savo veiksmus buvo vokiečių uždarytas į namų areštą ir net neįleistas į Lietuvą, niekada nėra buvęs nacių partijos nariu ir niekaip nėra susijęs nei su Holokaustu, nei su nacių režimu. Dar daugiau – mūsų žiniasklaidoje yra pasirodęs Lietuvos žydų bendruomenės nario, žurnalisto Vitalijaus Korakorskio istorinis tyrimas, kad Kazys Škirpa, būdamas Lietuvos pasiuntiniu Vokietijoje, 1939 m. lemtingai prisidėjo prie žymaus žydų rabino Džosefo Šnejersono ir jo pasekėjų išgelbėjimo. Ar prieš kaltindamas K. Škirpą ir girdamas politiką R. Šimašių profesionalus istorikas A. Kasparavičius pasidomėjo rabino Dž. Šnejersono išgelbėjimo istorija? Neteko girdėti.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Smerktinu „holokausto mašinerijos sraigteliu”, taigi, nusikaltimų žmoniškumui dalyviu A. Kasparavičius vadina ir Joną Noreiką, kuris nacių okupacijos metu dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku, sukūrė ir vadovavo antinacinei organizacijai Šiauliuose, pagal žydų gelbėtojų Domo Jasaičio ir kun. Jono Borevičiaus liudijimus prisidėjo prie žydų gelbėjimo, kuris už pasipriešinimą naciams buvo kankinamas ir kalinamas baisioje Štuthofo koncentracijos stovykloje, o už pasipriešinimą komunistams buvo jų kankinamas ir sušaudytas Vilniaus KGB kalėjime. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra reabilitavęs Jonas Noreiką, o Kazys Škirpa, gyvendamas JAV, niekada nebuvo apkaltintas dalyvavęs Holokauste, tačiau tai netrukdo A. Kasparavičiui šiems iškiliems mūsų laisvės kovotojams mesti jo paties sugalvotus istorinius kaltinimus.
Tačiau kažkodėl jau kito okupacinio režimo – komunistinio – atžvilgiu A. Kasparavičius yra visiškai kitoks, iš griežto prokuroro virsta saldžiabalsiu advokatu, besišaukiančiu krikščioniško atlaidumo, teisinančiu ne tariamus, o tikrus kolaborantus: „nereikėtų visko totaliai griauti. P. Cvirką galime pirmiausia matyti ne kaip sovietinio režimo marionetę, o kaip ganėtinai ryškią XX a. pirmosios pusės Lietuvos literatūros žvaigždę. P. Cvirka, kiti meno žmonės – vieni naivuoliai, kiti idėjiniai kairieji, kurių Europoje tuomet nestigo, ir jais pasinaudota, jie tebuvo atėjusiųjų okupantų marionetės, kurie nepriiminėjo jokių politinių sprendimų, nedisponavo jokia Lietuvos Respublikos teise, kariuomene, valstybės administracija, buvo tik figos lapeliai režimui. Iš tų, kuriems pasiūlyta vykti į Maskvą, niekas nedrįso diskutuoti, nes už jų nugaros jau stovėjo ginkluoti raudonarmiečiai.” (Nuvainikuoti istoriniai veikėjai: kodėl praeitis sukiršina dabarties kartą? Diena.lt, 2019-09-08).
Kazio Škirpos atminimui
Kiek šiuose profesionalaus istoriko vertinimuose yra tiesos, „teisingos istorijos“, o kiek prokremliškos, politinės propagandos? Ar mes galime sutikti su tokiais, neva profesionaliais vertinimais? Ar ne šie A. Kasparavičiaus istoriniai žongliravimai patvirtina, kad kuo greičiau turime apsivalyti nuo primestų okupacinių propagandos ženklų, iškreiptų istorinių vertinimų ir priimti valstybinį sprendimą, jog būtent komunistų partija ir buvo pagrindinė organizacija, vadovavusi Lietuvos ir jos piliečių naikinimui.
Norėčiau priminti tik vieną 75 metų sukakties (1948m. gegužės 22- 27 d) tremtį kodiniu pavadinimu „Vesna“. SSRS Ministrų taryba su Stalinu priešakyje nutarė: „priimti Lietuvos SSR ministrų tarybos ir Lietuvos komunistų partijos centro komiteto siūlymą iškeldinti iš Lietuvos SSR teritorijos specialiai tremčiai 12 tūkstančių šeimų (40 tūkstančių šeimos narių – vaikų ,senelių, moterų) nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis. Gavę šį Maskvos pritarimą Lietuvos komunistų valdžia 1948-05-18 d. priėmė nutarimą vykdyti trėmimą. Nutarimą pasirašė Lietuvos SSR Ministrų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Trėmimo operaciją vykdė ne tik 30000 vidaus reikalų ir KGB darbuotojų, karininkų, milicininkų ir stribų, bet ir apie 11500 vietos komunistų ir sovietinių aktyvistų.
Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Norėčiau priminti dar vieną LSSR Aukščiausiosios tarybos prezidiumo 1957 m sausio 21 d. įsaką, kuriuo buvo uždrausta grįžti į Lietuvą buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių, politinių partijų vadovams, nacionalinio pogrindžio dalyviams, nuteistiems už tėvynės išdavimą, teroristinius ir diversinius aktus, o taip pat asmenims, nuteistiems už banditizmą ir atlikusiems bausmę. Tas pats įsakas galiojo ir tremtiniams. Tuo pačiu įsaku nustatyta, kad tie, kurie savavališkai grįš į Lietuvą teismo nuosprendžiu, turi būti įkalinami lageryje iki 5 metų. Tokio įsako nepriėmė ne viena kita sovietinė respublika. Todėl mūsų „nusikaltėliai“ atlikę bausmę, galėjo apsigyventi kitose sovietinėse respublikose, Kaliningrado srityje, tik ne savo gimtinėje. Tokių trėmimų, nuo 1941 iki 1953 m. buvo 35, iš jų 4 dideli – siekiantys iki 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Jeigu priskaičiuotume gimusius tremtyje, pabėgusiais nuo trėmimo, gautume apie 170000 nukentėjusių nuo sovietinio teroro. Jų tarpe buvo 40000 vaikų, 50000 moterų. Tremtyje mirė 28000 žmonių, tame skaičiuje 5000 vaikų. 1970 metų duomenimis į Lietuvą grįžo 60000 žmonių. Iki 1990 m. dar negalėjo grįžti į Lietuvą 50000 mūsų tautiečių.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1941 – 1953 m. buvo suimta ir į sovietinius lagerius uždaryta 150 tūkstančių politinių kalinių. Sovietiniuose lageriuose, sukilimuose žuvo apie 40000 politinių kalinių. Iki 1958 m. į Lietuvą grįžo 19000 kalinių. Dingo be žinios arba ilgai negalėjo grįžti į Lietuvą 40000 politinių kalinių. Per 20 tūkstančių Lietuvos partizanų paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę, tiek pat žuvo paimti kaip rekrutai, frontuose, antrame pasauliniame kare.
Tremtinių ir politinių kalinių grįžimas į Lietuvą dar ilgai kėlė galvos skausmą sovietinių struktūrų pareigūnams. Tik prasidėjus Sąjūdžiui, komunistinė nomenklatūra prisiminė „socialinį teisingumą“, nes atsilikimas nuo politinių procesų grasino komunistinei nomenklatūrai atsidurti istorijos šiukšlyne ir prarasti valdžią. Todėl 1988 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos SSR AT prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo buvo atšauktas to pačio prezidiumo 1957 m. sausio 21 d. įsakas dėl draudimo daliai politinių kalinių ir tremtinių grįžti į Lietuvą. Po mėnesio tie, kurie trėmė ir nuteisė Lietuvos patriotus įvairiomis politinėmis bausmėmis, 1988 m. spalio 21 d. Lietuvos SSR įsaku „Dėl 1941 – 1952 m. tremtinių iš Lietuvos „reabilitacijos“, kurio formuluotė buvo ciniška: likviduoti pažeisto socialinio teisingumo pasekmes ir vadovaujantis socialistinio teisingumo principais, 1941- 1952 m. tremtis iš Lietuvos laikyti neteisėtomis ir visus tremtinius reabilituoti.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Komunistinės partijos okupuotuose šalyse buvo nusikalstamos, nes vadovavosi komunistine doktrina – diktatūrine darbo teorine ir praktine programa. Šios partijos buvo represinės, nes jos tiesiogiai vykdė nusikalstamus veiksmus taikai, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, sąmoningai vykdė okupantų valią, pažeidžiant okupuotos šalies suverenitetą. Kritikai su istoriku A. Kasparavičiumi ir D. Žalimu priešakyje turėtų siūlyti konkrečius nusikaltimų apibrėžimus, kas pusę amžiaus vykdė terorą Lietuvoje. LKP ir VLKJS okupacijos metu turėjo įstatus, visuose padaliniuose savo struktūras, programinius dokumentus. 1989 m. įvykę atsiskyrimai, skilimai, pavadinimų keitimai ir kitokie procesai nereiškia, kad padaryti nusikaltimai praeityje išnyko, kad išgaravo tų organizacijų nusikalstama praeitis.
Šiandien mūsų tautos uždavinys yra atverti vartus teisingumui. Teisingumas yra visų valstybių pagrindas.
Mūsų tauta padalinta į dvi dalis. Vienoje pusėje, neatlikusi atgailos, pralobusi komunistų partijos nomenklatūra ir jos ainiai, buvusių žemės ūkio organizacijų vadovai, jų pasekėjai, kolaborantai, o kitoje pusėje kaip ir sovietiniais laikais komunizmo aukos nuskriaustieji. Buvę komunistų partijos vadovai, jų ainiai, pagal istoriką A. Kasparavičių, padarę keletą mirties kilpų, persikūniję komunistai į socialdemokratus ir prie jų prišlieję su naujais partijų pavadinimais asmenys mano, kad juos liečianti praeitis bus užmiršta, seniai išmirs, o jaunimui tai neberūpės. Toks perdėtas optimizmas yra nepagrįstas. Sovietiniai nusikaltimai grimsta į praeitį, bet niekada – į užmarštį. Todėl atėjo laikas spręsti kaip sugyvensime su savo praeitimi ir gyvensime dabartyje. O tautos sugyvenimas eina per teisingumą. Teisingumas aršus kaltam, nes nusikaltėlis dedasi nekaltu. Lietuvos komunistų partijos vadovai turėjo pasmerkti komunizmą ir nusikaltimus prieš lietuvių tautą. A. Brazauskas Izraelyje atsiprašė už Holokaustą, nors lietuvių tauta dėl to nekalta, bet neatsiprašė už komunistinį terorą Lietuvoje.
Tikiuosi, kad šį pavasarį Lietuva susivienys ir LR ĮSTATYMU pripažins LIETUVOS KOMUNISTŲ PARTIJĄ nusikalstama, represine, neteisine organizacija.
LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMU NEĮVARDINTAS KOMUNISTINIS TERORAS, JO TEISINIMAS BE ATSAKOMYBĖS, NELEISTINAI STUMIA SOVIETINIO GENOCIDO NUSIKALTIMUS Į ISTORINĘ UŽMARŠTĮ
TEPADEDA MUMS DIEVAS!
JONAS BUROKAS – Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas, laisvės kovų dalyvis
Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…
Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.
O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…
Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.
Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?
Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!
Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).
Teisingumas
Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.
Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?
Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.
Kalnų dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.
Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?
Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…
Praeitą kartą baigiau klausimu – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas Lietuvai, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?.. Jeigu vis tik labiau teisingas yra antrasis variantas (gali būti ir taip, kad teisingi yra abu priskyrimai), tai antisemitizmas yra mūsų sveika gynybinė reakcija ar net būtinoji sąmonės parengtis. Primenu, kad tas pats G. Gochinas tvirtina, kad Lietuva neturi teisės rašyti savo istorijos, tai esą gali daryti tik parinkti tam reikalui užsieniečiai.
Žinoma, antisemitizmas antisemitizmui – nelygus. GinkDie, nekurstau keršyti, atsilyginti tuo pačiu, nežiūrint to, jog žydų bendruomenė nuožmiai ir metodiškai, pasitaikius menkiausiai progai ir be progos, rodo savo nepalankumą Lietuvai.
Mūsų antisemitizmas turėtų būti humanistinio pobūdžio, pasireiškiantis fakto įsisąmoninimu, kad tokioje nešvankioje terpėje dialogo užmegzti nepavyks, taigi nereikia tuščiai puoselėti iliuzijų. Tuo pačiu mums užvis labiausiai reikėtu vengti tyčiomis ar netyčia pastumti bendrapilietį žydą, geriausias pasirinkimas čia būtų praeiti pro žvėriškai nedraugiškos bendruomenės narį kaip pro tuščią vietą.
Slaptieji agentai
Kaip žinoma, patys žydai skiria antisemitizmo porūšius, kalbėdami apie pasireiškiančius zoologinio antisemitizmo atvejus. Savo ruožtu aš galiu užtikrinti, kad neturime gamtos mokslo kompetencijų, esame tik paprasti humanitarai. Humanistinis antisemitizmas, be visa ko kito, įpareigoja tvirtai laikytis įsitikinimo, kad Holokausto nusikaltimai yra vaizduotę pranokstanti bjaurastis, niekam neprilygstanti niekšybė, pasaulio katastrofa.
Tačiau šiandien ir patys žydai galėtų pamintyti bent tylomis apie tai, kodėl bėgant amžiams jie nepraranda labiausiai nemėgstamos populiacijos pasaulyje garbės vardo. Kai aš savo ruožtu prieš akis turiu dušanskių, zimanų, zingerių, čmilyčių, erenburgų veiklos rezultatus, po truputėlį pradedu tai suprasti.
Kaliningrado simbolis – tankas
Taip pat ir Iljos Erenburgo biografijoje galima atsekti lietuvišką pėdsaką. Na, visų pirma anas buvo mūsų Seimo pirmininkės senelio, tankisto Ivano Čmylio bičiulis, sielos dvynys. Ne didelė mums garbė yra ir tai, kad būtent iš Vilniaus šis pasaulinio lygio išgama per radiją ir rašomus atsišaukimus kvietė sovietinės armijos kareivius prievartauti Vokietijos moteris, traktuojant jas kaip teisėtą karo grobį. Kaip žinome, sovietinių dalinių kariai šioje veiklos sferoje pasidarbavo iš peties, prievartaudami ne tik moteris, bet ir vaikus, mažametes mergaites, žalodami, žudydami ir prievartaudami taip pat ir beginklius žmones. Vadinamoji tarybinė armija išvaduotoja buvo tokios sugyvulėjusios barbarų ordos, kokių pasaulis nebuvo matęs. Gegužės 9-osios parade Raudonojoje aikštėje galėtų teisėtai puikuotis plakatas „Ačiū seneliui už išprievartautą batalioną nekaltų mergelių“.
Ilja Erenburdas buvo didesnis išsigimėlis net už Hitlerį. Jam prilygti galėtų nebent tik Nachamas Dušanskis, turėjęs polinkį kastruoti ideologinius priešininkus, patekusius į sovietinio saugumo rankas.
Dar atrodytų naujai paskirtas Genocido centro direktorius dorai net ir neperėmė posto, o iš ten jau girdisi balsai, kad galimai bus peržiūrėtas požiūris į Joną Noreiką. Tačiau norėčiau perspėti nedraugus, kad J. Noreikos atminimo lenta ant Bibliotekos sienos yra paskutinioji Tėvynės riba, kai toliau trauktis jau neturime teisės, taigi, jeigu reikės – sieną užstosime savo kūnais. Jeigu kažkam niežti nagai ir norisi pralieti kraują, tebūnie…
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
Kažkada labai jauna ir talentinga žurnalistė rašė: „Kas man iš tos lietuvybės, jeigu tai yra tik mėšlinos klumpės“. Bėgant metams ši žurnalistė įgijo daugiau proto ir tokių nesąmonių nekartoja. Tačiau štai garbingas žurnalistas, kurį citavau aną kartą, kaip atrodo, savo protą jau baigia pamesti, bandydamas mums įpiršti išvadą, kad šiandien būti lietuviu yra labai neskoningas reikalas. Tokia šio žurnalisto estetika ir literatūrinis skonis.
Rimvydas Valatka yra žurnalistikos liūtas, legenda, niekados nepataikavęs jokiai valdžiukei pilietiškumo pavyzdys, nuožmus ir kritiškas mūsų dienų metraštininkas. Kai jo kolegos, ištobulinę subinlaižystės meną, kasmet užsikabina naujus ordinus ir medalius, tapdami mažaisiais brežnevais, R. Valatka tikriausiai nėra gavęs net nupiepusio garbės rašto už ištikimą tarnybą laisvo žodžio sargyboje. Tačiau postmodernistiniais laikais išsigimsta net ir dorybės, o garbingas žurnalistas, puoselėdamas Lietuvos be lietuvių viziją, staiga tampa panašus į Suslovo anūką.
Nacionalinis susivienijimas vardan tos Lietuvos, kad su valstybe vėl nenutiktų kaip nutiko 1940-ųjų birželį, be dvejonių stato už rusiškais ordinais ir kitaip apdovanotą veikėją prieš savo partijos narį istoriką, sorošistų ir leftistų paskirtą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriumi, – rašo garsus, niekados nepraleidžiantis progos išsakyti savo ironišką ar net sarkastišką požiūrį, Lietuvoje visiems iki skausmo pažįstamas žurnalistas. Įdomūs, nieko nepasakysi, pasamprotavimai (Rimvydas Valatka. Dingę lobiai. Delfi.lt).
Žinia, kertant mišką, lekia skiedros, todėl legendinis žurnalistas, kaip matyti, nejaučia didelių sąžinės priekaištų dėl to, kad daug nesivargindamas vieną iš Genocido centro istorijos herojų ėmė ir paprasčiausiai apdergė, pavadindamas jį Rusijos malonėmis apipiltuoju, kartu minėtame abzace apeliuodamas į mūsų gailestingumą ir teisingumo jausmą, jog neva Nacionalinis susivienijimas nesugebėjo deramai pasveikinti kitą, postą laimėjusį, sorošistų ir leftistų, jeigu nesupratote – čia ironija) Centro direktoriumi paskirtą savo partijos narį. Tačiau, kaip atrodo bent man, pašaliečiui, šįkart Nacionalinis susivienijimas pasielgė labai subtiliai, išmintingai ir diskretiškai, blogu žodžiu nepaminėjęs jo vardo, tačiau tylomis apėjęs savo partijos nario paskyrimo į svarbų postą sėkmės istoriją, drauge nematydamas jokio reikalo džiūgauti dėl Ado Jakubausko pašalinimo ir posto ir jam atitekusios šmeižto dozės. Tai yra išmintingas pasirinkimas net ir tokiu atveju, jeigu kažkam nesunkiai pavyktų įrodyti, kad Arūnas Bubnys yra kompetentingesnis istoriniuose tyrimuose, labiau simpatiškas vadovas nei Adas Jakubauskas, kai be įrodymų drauge žinome ir tai, jog pirmasis yra šviesiaplaukis mėlynų akių lietuvis, o antrasis – totorių tautybės, pastebimai tamsesnio gymio žmogus.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Tik prisiminę tai, kaip viskas prasidėjo, galima pabandyti suvokti – kuo visa tai baigėsi, koks rezultatas galiausiai užderėjo. Išties, čia prasimuša labai akivaizdi suinteresuotųjų pusių veiklos schema, todėl nereikės toli vykti, siekiant atsekti įvykių seką, jeigu tik patys nepanorėsime pasiklysti tarp detalių, pasislėpti antraeilių išsirutuliojusios istorijos įvykių fone. Kaip atrodo, ši iš pirmo žvilgsnio paini istorija yra neįtikėtinai lengvai išrišama, jeigu tik nesusigundysime sekti klaidinančių pamėklių pėdsakais ir neišbarstysime dėmesio dėl nieko.
Kaip visiems gerai žinoma, viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvos teismai net kelis kartus atmetė JAV gyvenančio ir Lietuvos pilietybę turinčio, žydų bendruomenės aktyvisto, tokio Granto Artthuro Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos centrą išsižadėti savo anksčiau pateiktos pažymos konstatacijų, jog Jonas Noreika nedalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose vokiečių okupacijos laikais Antrojo pasaulinio karo metu. Kitą kartą minėtas pilietis kreipėsi į Lietuvos teismą prašydamas paneigti dar vieną, t. y. naują, parengtą išaiškėjus naujiems faktams, Cento išvadą, skelbiančią, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis yra laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Ne pro šalį bus dar kartą priminti, kad kalbame apie taurią asmenybę, kurią naciai buvo įkalinę Štuthofo koncentracinės stovykloje, o savo ruožtu nužudė, nuteisė ir sušaudė po karo dėl antitarybinės veiklos jau kitas okupantas, t. y. sovietiniai rusų budeliai.
Ne dėl to, kad skaitytojas galėjo jau ir pamiršti, o vardan dėstymo loginio nuoseklumo priminsiu, kad nauja Centro pažyma apie Joną Noreiką buvo paruošta remiantis pasaulio teisuolio, jėzuitų kunigo liudijimais JAV teisme.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Aš žinau keletą istorijų, kai karo metais žydus gelbėję asmenys po karo buvo pasmerkti, nesulaukę žydų, galėjusių juos, t. y. savo gelbėtojus, išgelbėti, užtarimo. Bala jų nematė, daug šiurpesnis atvejis yra, kai būtent žydų tautybės asmenys išsityčioja iš pasaulio teisuolio statusą turinčio žmogaus žodžių, nusivalo kojas į tokį statusą. Jokiu būdu nemanau, kad pasaulio teisuolio vardo suteikimas yra tik pigi propagandinė akcija, tačiau širdį suspaudžia, matant kaip lengvai užmirštamas, išmetamas į šiukšlyną toks statusas pačių žydų rankomis, jeigu tik šitoks garbingas žmogaus įvertinimas gali pradėti trukdyti piktų pinklių pynimui. Taigi, dar prieš skelbiant kunigo, pasaulio teisuolio garbe pažymėto žmogaus liudijimus niekiniais, pagalvokite ir apie tai, kur tokia redukcija galiausiai nuveda.
Kaip matėme, tokiam G. Gochinui teko greitai įsitikinti, kad Lietuvos teismai saugo savo nepriklausomybę ir nėra linkę lengvai pasiduoti nei politinėms provokacijoms, nei grubiam šantažui. Kokias išvadas iš to padarė Lietuvos pseudopilietis G. Gochinas? Ogi G. Gochinas ėmė ir nusprendė (toliau cituoju pažodžiui), kad visų pirma Lietuvai negalima patikėti jos pačios istorijos ir, antra, Lietuvos istorijai tyrinėti reikia pritraukti užsieniečius.
Kokiais keliais tas pats G. Gochinas įgijo Lietuvos pilietybę, nežiūrint to, jog Lietuvos institucijos ne kartą buvo nurodžiusios, kad piliečio statusas pagal mūsų šalies įstatymus jam negali būti suteiktas. Nieko nesakykite, tai jau nelygstamo įdomumo klausimas!
Tas pats G. Gochinas, ilgai nekaukęs, padaro dar ir tokią išvadą, kad Genocido centras kuo greičiausiai turi būti uždarytas. Žinoma, nereikėtų kreipti dėmesio į tokių personažų kaip G. Gochinas nusipezėjimus, jeigu ne ta neduodanti ramybės aplinkybė, jog tolesni įvykiai pasisuko to paties G. Gochino nurodyta linkme. Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, pažadėjęs uždaryti Lietuvą?
Ar sakote, kad nereikėtų pasiduoti sąmokslo teorijos vilionėms, pernelyg sureikšminus nevalyvo žydelio pasapaliojimus? Tačiau iš tiesų aš čia nuo savęs nesiruošiu nieko pridėti, toliau siekdamas tik paryškinti Mingailės Jurkutės, kuri pati dalyvavo Genocido centro užpuolime ir matė įvykius iš vidaus, žodžius apie tai, kad būtent Daliaus Stanciko pastangomis paskelbti pasaulio teisuoliu laikomo jėzuito kunigo liudijimai apie J. Noreikos dalyvavimą gelbstint žydus, lėmė tai, kad prieš Centrą buvo pasiųsti baudžiamieji būriai. Kas be ko, M. Jurkutė yra unikalus talentas ir labai patogus šios temos plėtotei autorius, nes ji visados prasiplepa daugiau nei tikriausiai pati to norėtų (dabar jau paliksiu ramybėje mane sužavėjusią Mingailę Jurkutę, pastebėdamas, kad ir kitais atvejais ten, kur prasideda kažkokios nesąmonės, aplink visados taip pat sukasi kažkokios jurkutės, tarsi jurkutė būtų lengvai užsakovo pirštų spragtelėjimu pasidauginantis padaras).
Slaptieji agentai
Kas yr tie baudžiamieji būriai, pasiųsti prieš Genocido centrą, kaip jie susiformavo. Labai akivaizdu tik tai, kad tokie skirtingo formato baudžiamieji būriai į būtį buvo pašaukti ir vedami priekin Alvydo Nikžentaičio. Tačiau tokiais likimo pašauktais Centro baudėjais tapo ir užpuolime pasižymėjo ta pati M. Jurkutė, o taip pat dabar jau naujai išrinktas Centro direktorius A. Bubnys. Ar jie yra autofagai? Kad ir kaip ten būtų, mums visiems akivaizdu, kad svarbiausias dalykas šioje bjaurioje istorijoje yra ne A. Jakubausko pavardė, net ne vieno žmogaus, neišdavusio principų, likimas, o rūpestis dėl to, jog šiuo atveju galimai pralaimėjo visa Lietuva, pasidavusi nešvankiam spaudimui. Todėl patikėti tyra A. Bubnio sąžine yra labai sunku!
Kita vertus, dėl to, kad neperskubėtume atsižegnodami nuo A.Bubnio, būtina pastebėti, kad vienaip ar kitaip iniciavę Genocido centro užpuolimą entuziastai vis dar nerimauja – ar, pakeitus direktorių, vien dėl to pavyks pakreipti Centro veiklą kita, jų žodžiais tariant, rezultatyvesne, tačiau, kaip atrodo bent man, stipriai prasilenkiančia su Lietuvos interesais kryptimi? Štai Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad dabar svarbiausias dalykas yra pertvarkyti Centro struktūrą, visų pirmą įsteigiant stebėtojų iš pašalės Tarybą. Kaip nesunku pastebėti, čia beveik pažodžiui yra pakartojamas dar anksčiau išsakytas G. Gochino raginimas. Tačiau jeigu vis tik mėlynakis lietuvis A. Bubnys sugebėtų atsispirti tokiems piktavališkiems užmanymams, pilietinė visuomenė tarsi ir turėtų teisę pro pirštus pasižiūrėti į buvusius karjeristinius žaidimus, pagal kulkosvaidžio principą rašant skundus, tačiau aš pats didelių vilčių dėl to nedėčiau. Užsiangažavimas karjeros idėjai šiame poste pareikalaus sugebėjimo būti minkštai minkomu moliu, lengvai pastumdomu pašlemėku.
Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas? Ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas prie Lietuvos, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?..
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Prieš kelias dienas Jono Noreikos anūkė Silva Foti savo asmeninę istoriją ir atradimus, susijusius su J. Noreikos veikla Antrojo pasaulinio karo metais, atskleidė BBC „Hard Talk“ laidoje, mesdama kaltinimus Lietuvai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją. Užvakar tai pranešė LRT.lt straipsnyje “Lietuva vėl skamba pasaulyje: Jono Noreikos anūkė priekaištauja šaliai dėl bandymų nutylėti Holokausto istoriją”.
S. Foti kaltina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC), kad jis nėra išnagrinėjęs Lietuvoje saugomų dokumentų.
LRT.lt atsiųstame komentare LGGRTC nurodo, jog Lietuvos ypatingajame ir centriniame valstybės archyvuose bei kitur šalyje saugomi dokumentai jau yra išnagrinėti. Vis dėlto centras pripažįsta, kad reikėtų papildomo tyrimo, siekiant įvertinti šiuos dokumentus, taip pat aiškumo galėtų įnešti ir Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke teismo proceso Vakarų Vokietijoje dokumentų analizė.
Taigi, naujų dokumentų nėra, o esamus jau įvertino aukštesnė, negu LGGRTC, instancija – teismas. 2020 m. balandžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad pareiškėjo G. A. Gochino reikalavimas įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos-Generolo Vėtros veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad Jonas Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė
Tik ką naujuoju LGGRTC generaliniu direktoriumi Seimas patvirtino Arūną Bubnį, Centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorių. Prieš patvirtinant departamento Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas dr. Alfredas Rukšėnas, “daugiausiai istorinių tyrimų šia tema atlikęs”, sakė, kad J. Noreikos asmenybės ir veiklos vertinimo klausimu yra priešingų nuomonių, kurioms patvirtinti arba paneigti reikalingi stipresni nei šiuo metu žinomi argumentai, tad istorikų darbas šiame žinojimo etape nėra baigtinis.
Priminsiu, teismo nutartis dėl J. Noreikos, kaip antinacinio pasipriešinimo dalyvio, gelbėjusio ir žydus, vertinimo yra neskundžiama, nebent atsirastų naujos dokumentinės aplinkybės (bet ne Silvos Foti ar Vladimiro Putino interviu).
Nejaugi ruošiamės kapituliuoti prieš įžūlų prokremlinių jėgų, turinčių įtakos agentų ne vienoje valstybėje (kurie, pavyzdžiui, reikšmingai įtakojo prieš tai buvusio JAV Prezidento rinkimų rezultatą), spaudimą?
Greitai mūsų laukia ir kitas valdančiosios daugumos bei Prezidento panašus išbandymas. Birželio 23-osios 80-mečio paminėjimas valstybės mastu.
Apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC), toliau – Centro, generalinio direktoriaus patarėjo Vidmanto Valiušaičio ūdymą ir atsistatydinimą rašiau slaptai.lt š.m. vasario 1 d. (Tamsūs debesys virš LGGRTC). Tarp kitų ūdymų jis Lietuvos žydų bendruomenės, vadovaujamos Fainos Kukliansky (pristatyti nereikia), smerkiamas už įžymaus Lietuvos politinio ir karinio veikėjo Jono Noreikos – Generolo Vėtros dalyvavimo Holokauste neigimą. Tuo, matyt, galima apkaltinti ir visą Centrą:
“Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) trečiadienio rytą išplatino naujausias išvadas dėl nevienareikšmiškai vertinamo Jono Noreikos – Generolo Vėtros. Išvadose teigiama, kad pats J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo ir buvo laikomas antinacinio pasipriešinimo dalyviu” (Simona Voveriūnaitė, Delfi 2019-12-18).
Esu filosemitas pagal paveldėjimą. Mano tėvas, vokiečių okupacijos metais dirbdamas Vilniaus miesto sekretoriumi (antroji po vokiečio burmistro pareigybė), slapta gelbėjo žydus, išduodamas jiems dokumentus, pagal kuriuos jie buvo ne žydai. Geroji likimo ironija. Traukdamasis su vermachto inžinieriniu daliniu (Todt) prie Gdansko tėvas pateko į sovietų kariuomenės nelaisvę. Tardė karininkas žydas Rabinovičius. Ištardęs liepė vykti į vokiečių kariuomenę ir aiškinti, kad priešintis beviltiška, geriausia – sudėti ginklus. Dalinys, su kuriuo toliau traukėsi tėvas, pasidavė į nelaisvę britams. Kai “atšilimo” SSSR laikais grįžo iš Vakarų Vokietijos, žydai to neužmiršo. Galiu tik spėlioti, koks būtų jo likimas, jei būtų pakliuvęs į NKVD nagus. Turbūt, panašus į J. Noreikos. Stalino laikais oficialiai Holokaustas okupuotose teritorijose būdavo įvardinamas kaip taikių gyventojų žudymas, neminint tautybės. Jų gelbėjimas karo metu nebuvo laikomas dideliu nuopelnu ir po karo (Увековечение Холокоста в СССР, yadvashem.org/ru/).
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
Tęsiu toliau.
Bet viskas V. Valiušaičio atsistatydinimu nesibaigė.
Priminsiu, prieš tai, sausio 28 d., septyniolika Centro darbuotojų istorikų išplatino kreipimąsi į Seimo pirmininkę, Seimo Žmogaus teisių komitetą, Švietimo ir mokslo komitetą bei Centro generalinį direktorių (Modesta Gaučaitė-Znutienė. Akibrokštas Genocido centre: už viešai išsakytas abejones – įspėjimas centro istorikei, LRT.lt 2021.01.28). Jei trumpai, kreipimesi reiškiamas susirūpinimas istorijos mokslo nuvertinimu, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme (skatinimas užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“), naujojo vadovo reformomis, planuojamais struktūriniais pertvarkymais, vadovybės kaita. Ypač buvo piktinamasi Vidmanto Valiušaičio paskyrimu Generalinio direktoriaus vyresniuoju patarėju, sukuriant jam naują pareigybę ir parašant naujus, specialiai jam pritaikytus pareiginius nuostatus. Galima spėti, kad aukščiau paminėtą Centro pranešimą apie J. Noreiką jie priskyrė “prie istorijos mokslo nuvertinimo, kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme”.
Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.
Kreipimesi siūloma sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, įtraukiant į ją užsieniečius, prie Centro įsteigti Mokslo Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus (pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “Akibrokštas…”).
Jokių kaltinimų Centro vadovybei, ar tai administracinės teisės pažeidimais, ar tarnybiniais nusižengimais, aplaidumu darbe ir panašiai, nerasite. Įspūdis tik toks, kad Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriui ir kitiems, pasirašiusiems Kreipimąsi, nepatinka numatomos reformos, nors jos, kaip suprantu, neprieštarauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro įstatymui.
Vasario 1 d. Centro generalinis direktorius Adas Jakubauskas agentūrai BNS komentuodamas susidariusią situaciją teigė, kad įtampa centre kilo pradėjus pertvarką. „Pradedant reformas, o reformuoti įstaigą reikia, visuomet atsiranda dalis žmonių, kurie yra nepatenkinti. Kaip taisyklė, tokių žmonių yra mažuma, bet kai sutrikdyta žmonių komforto zona, jie pradeda priešintis“, – sakė A. Jakubauskas. Jis tvirtino penktadienį surengęs Genocido centro Istorijos departamento darbuotojų pasitarimą. Direktoriaus teigimu, per jį paaiškėjo, kad problema išpūsta, o kai kurie LGGRTC raštą pasirašę darbuotojai nežinojo, ką pasirašo. „Vieni sakė: aš pritariu vienam punktui, kiti sako: aš pritariu kitam punktui, o tokios bendros pozicijos ir nebuvo. Čia buvo trijų-keturių žmonių pozicija neva centre kažkas negerai“, – sakė direktorius.
Vasario 4 d. sekė kitų Centro darbuotojų kreipimasis į Seimą (Pasirodė alternatyvus Genocido centro darbuotojų kreipimasis į Seimą: apgailestauja, „kad keli kolegos pasisakė visų vardu“ LRT.lt 2021.02.05). Straipsnio pavadinimas LRT.lt viską pasako. Pasirašiusieji – už tai, kad visas iškilusias problemas reikia spręsti bendru visų Centro darbuotojų sutarimu (pasirašė šešiasdešimt vienas Centro darbuotojas, darbuotojų pavardės ir parašai saugomi Centre).
Vasario 10 d. LGGRTC portale Genocid.lt pranešama, kad Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (toliau – Komisija) nuotoliniame posėdyje buvo svarstomas 17-kos Centro darbuotojų viešas krepimasis į Seimo vadovybę ir dabartinė padėtis Centre. Posėdžiui pirmininkavęs Seimo narys, akademikas Eugenijus Jovaiša sakė, kad šis klausimas svarstomas todėl, kad pagal Komisijos nuostatus Komisija „atlieka Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos parlamentinę kontrolę“.
Posėdžio metu buvo išklausyti tiek skundą pasirašiusios pusės atstovas, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys, tiek Centro generalinis direktorius prof. dr. Adas Jakubauskas, kiti Centro darbuotojai.
Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę. Taip pat buvo pabrėžta, kad niekas negali varžyti istorikų akademinės laisvės ir nurodyti jiems galutinio tyrimų rezultato, tačiau istorikai turi tirti atsakingai. Seimo nariai taip pat pažymėjo, kad Centras nėra mokslinė, akademinė įstaiga, Centro įstatyme numatytos Centro veiklos ir uždaviniai yra žymiai platesni, nei moksliniai tyrimai, todėl negalima Centro paversti dar vienu istorijos institutu, kaip to, matyt, siekia Kreipimosi autoriai ir jų rėmėjai už Centro ribų.
Posėdžio pabaigoje Komisija nutarė kreiptis į Seimo Valdybą prašydama įtraukti Komisijos atstovą į Seimo darbo grupę, nagrinėsiančią 17 darbuotojų kreipimąsi.
Atrodytų, Seimui pradėjus svarstyti Kreipimąsi, už jo ribų reikalas baigtas, bent kol Seimas padarys išvadas.
Bet ne, po dviejų savaičių septynioliką nepatenkintųjų Centre iš išorės parėmė dar trylika Vilniaus Universiteto istorikų (VU istorikai laišku kreipėsi į Jakubauską: „problemos nėra vien akademinio ar juolab vadybinio pobūdžio“, LRT.lt, 2021.02.25). Savo atvirame laiške A. Jakubauskui jį pasirašiusieji žeria jam priekaištus, kuriais gali tikėti ar netikėti, citatų ar nuorodų laiške nėra. Laiškas, bent man, labiau primena panelės atsisveikinimąsu jau buvusiu mylimuoju susipykus ir išdėjus laiške viską, ką apie jį patį ir jo draugus ji galvoja (visų pasirašiusių vardus pavardes galima surasti minėtame LRT.lt straipsnyje “VU istorikai laišku…”).
„Tikime, kad LR Seimas imsis ryžtingų veiksmų, reformuodamas Jūsų dar vadovaujamą įstaigą, bet sunkiai įsivaizduojame, kad Jūs rasite sau vietą atnaujintame ir sustiprėjusiame tyrimų centre“, – parašė šie trylika.
Net tie septyniolika iš Centro, kreipdamiesi į Seimą, neprašo, kad Adas Jakubauskas būtų atleistas iš pareigų, bent jau kol nepraeis jo pirmoji penkerių metų kadencija iš dviejų galimų.
Už lango, o gal jau ir namie – pandemija su visomis pasekmėmis sveikatai, ekonomikai, asmeninėms pajamoms ir t.t. Ir Seimas tokiu metu mažos grupelės, kuri nesutaria su Centro vadovybe, prašomas atlikti vidinę Centro reformą, pareikalausiančią, galbūt, įstatymo pataisų, o tai – ne vieno mėnesio darbas.
Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
Jei minėtiems septyniolikai atrodo, kad reikia keisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymą jų įsivaizduojamai reformai, reikia ne viešus laiškus rašyti, o parengti įstatymo su atitinkamomis pataisomis projektą, surinkti 50 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę, parašų jam paremti, ir Seimas privalės jį svarstyti. Galimas ir paprastesnis būdas – surasti projekto šalininkų Seime, kurie teiktų Seimui jį svarstyti. Nors Kreipimąsi pasirašiusieji eksponuoja save ir į save panašius, juos remiančius, aukštos kvalifikacijos istorikais profesionalais, panašu, kad teisėje jie nenusimano. O Centro istorikams teisę, ne tik tiriamojo laikotarpio, išmanyti – būtina. Kitaip jų profesionalumu ir kvalifikacijomis galima suabejoti.
Tačiau jei įstatymo keisti nėra būtinybės, tai kiekvienas teisininkas pasakys, kad jokio teisinio pagrindo Seimui su jame esančiais įvairių partijų politikais kištis į jo paskirto LGGRTC generalinio direktoriaus Ado Jakubausko vykdomą reformą nėra. Kitaip klausimas iš tiesų būtų, anot Kreipimosi autorių, politizuotas.
Dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tikėkimės, kad viskas baigsis taip, kaip buvo pasisakyta aukščiau minėtame Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nuotoliniame posėdyje, dalyvaujant tiek skundą pasirašiusios pusės atstovui, Centro departamento direktoriui dr. Arūnui Bubniui, tiek Centro generaliniam direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui. Dauguma Komisijos narių konstatavo, kad neišgirdo problemų, kurių nebūtų galima išspręsti įstaigos viduje, kurios esmingai skirtųsi nuo kitų institucijų darbinių klausimų, dėl kurių reikėjo kreiptis į Seimo vadovybę.
Ištrauka iš Daliaus Stanciko knygos „Kūju per Lietuvos istoriją”
Genocido tyrimo centrui paskelbus pažymą, [susijusią su kun. J. Borevičiaus liudijimu apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros pogrindine antinacine veikla ir žydų gelbėjimu], Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis šią pažymą paskelbė… niekine.
Anot A. Nikžentaičio, „pažymos pagrindą sudaro kunigo Jono Borevičiaus paliudijimas JAV teisme, duotas 1986 m., t.y. praėjus daugiau nei 40 metų nuo tų įvykių, apie kuriuos buvo pasakojama.
Tokiais šaltiniais remtis yra labai pavojinga, nes žmogus tikrai negali atsiminti visų detalių, vykusių prieš tiek metų, o jo atsiminimuose neretai įsiterpia kita informacija, kurią jis gavo iš kitų šaltinių. Nebuvo įvertintos ir aplinkybės, kokiomis buvo duoti šie parodymai. Jie šiuo atveju yra svarbūs. XX a. 8–9 dešimtmetyje, atnaujinus ekstradicijos bylas prieš lietuvius JAV, Didžiojoje Britanijoje jų tautiečiai stengdavosi duoti tik naudingus kaltinamajam parodymus. Nebuvo išimtis ir J.Borevičius“.
Tačiau labiausiai istoriką A. Nikžentaitį šokiravo ne pats liudijimas, o „iš šio liudijimo daromos išvados“. Pasirodo, pagal A. Nikžentaitį, po 40 metų, kai nebėra jokių liudininkų, privalėjau išsiaiškinti pokalbio laiką, aplinkybes, asmenis, dariusius įtaką kunigui, ir pan. O kadangi tai neįmanoma (prisiminkime Jono Noreikos bendražygio žydų gelbėtojo Domo Jasaičio perspėjimą istorikams: „Slaptumas – didelė pagalba sėkmingai pogrindinei veiklai, bet didžiausias istorijos priešas, nes paprastai nepalieka dokumentuotų duomenų.“), tai to fakto ir nėra.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.
A. Nikžentaitis: „Su tam tikromis išlygomis faktu galima laikyti įvykusį pokalbį tarp kunigo ir J. Noreikos, kurio metu jis išgirdo J. Noreikos prašymą padėti Šiaulių gete esantiems žydams. Žinoma, galima manyti, kad būtent po šio pokalbio kunigas J. Borevičius ėmėsi pagalbos Šiaulių geto žydams, tačiau galimai jo veiksmams įtakos turėjo ir kiti asmenys ar įvykiai. Tyrėjas šiuo atveju privalėjo pabandyti nustatyti galimą įvykusio pokalbio laiką, sulyginti tą data su J. Borevičiaus pagalbos žydams pradžia, išanalizuoti kitas istorines aplinkybes, galėjusias turėti įtakos kunigo apsisprendimui. (…). Akivaizdu, kad pažymos autorius yra neįsisavinęs net istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslio, o dažnai nesugeba ir logiškai samprotauti. Tokių faktų šviesoje ir galutinė daroma išvada, esą J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Šiaulių žydų gelbėjimo, yra ne tik mano, bet irdaugelio kitų istorikų nuomone, niekinė.“
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Ir taip samprotauja LDK laikų tyrėjas? Kokiais šaltiniais remiantis jis nustato, ką mūsų valdovai veikė XIV ar XV šimtmetyje? Kiek yra tų šaltinių? Ar savo šaltiniams taiko tokius pačius griežtus reikalavimus – juk tokiu atveju, greičiausiai, išvis neturėtume senosios Lietuvos istorijos? Kaip A. Nikžentaitis vertina Naująjį Testamentą, kuriame įvykiai užrašyti dar seniau nei Borevičiaus liudijimas – jis taip pat kaip niekinis?
Visą šią painią pono A. Nikžentaičio logiką būtų galima nurašyti į asmeniškumus arba į kitokią nuomonę, jei ne vienas momentas, verčiantis rimtai abejoti tyrėjo objektyvumu šia tema.
Prieš penkiolika metų savaitraštyje „Atgimimas“ buvo išspausdintas interviu pavadinimu: „A.Nikžentaitis: Pagal įstatymą būčiau pripažintas agentu.“ Šiame interviu Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis pasakoja, kaip sovietmečiu jį verbavo sovietų karinė žvalgyba GRU, bet jis neva atsilaikė. Tik kažkodėl pagal įstatymą, anot jo, vis tiek gali būti laikomas agentu.
„Aš pasakysiu atvirai: kai svarsčiau pasakyti „taip” arba „ne”, abiem atsakymams tada daviau po 50 procentų. Maždaug 1986–1987 m. prasidėjo tas vadinamasis „gundymo” laikotarpis. Kas ta karinė žvalgyba, aš neturėjau ypač gero supratimo, bet man buvo įtartina… Tai, kad aš pasakiau „ne”, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Mano vieno kolegos pusbrolis buvo vienas iš Vilniaus karinio komisariato vadų. Aš tiesiog jo paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką tai reiškia. Atsakymas buvo toks: „Nežinau, bet man atrodo, kad jei jis sutiks, tai įklimps visam gyvenimui…” Man būtent šitas motyvas, ta papildoma informacija ir nulėmė. Manau, kad buvau verbuojamas ne į KGB, o į GRU rezervą. Aš tada pasakiau, kad norėčiau pagalvoti, jog man duotų metus laiko apsispręsti. Ką aš tuo laimėjau? Paprašiau metus laiko pagalvoti ir jau maniau, kad jie mane užmiršo. Pasirodo, neužmiršo…
– Vadinasi, vėliau tie ryšiai tęsėsi. Norime to ar ne, tačiau dabartinis Liustracijos įstatymas numato, kad tokius ryšius turėjote skelbti oficialiai…, – klausia žurnalistas.
– Šis įstatymas yra gana kvailas, nes pagal jį aš taip pat galiu būti pripažintas KGB agentu. Nes įstatyme yra pasakyta, kad jei žmogus turėjo du ar daugiau ryšių su KGB, tada tai yra kaip įtarimo pagrindas… Tiesa, aš su jais susitikinėjau ne KGB rūmuose, o neutralioje aplinkoje. Buvau kviečiamas tris ar keturis kartus į susitikimą su operatyvininku… Dėl to ir sakau, kad reikia tiems žmonėms dar suteikti galimybę papasakoti, galbūt be jokių padarinių. Ši medžiaga būtų įdomi ir tyrinėtojams. (…).
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Žinau, kad kelis kartus buvo bandoma apie mane surinkti „kompromatą”. Tiesiog buvo mėginama mane šantažuoti ir net tokiu dalyku: 1988 m. vasario 16 dienos proga partijos komitete buvo sukviesta apie 300 žmonių, sovietinės spaudos atstovai ir t.t. Tos konferencijos tikslas buvo išaiškinti vadinamųjų „buržuazinių” švenčių žalą, taip pat paneigti Ribentropo-Molotovo paktą ir pan. Visos šios 300 pavardžių minimos saugumo komiteto sąrašuose, tarp jų ir mano pavardė. Tačiau buvo vienas niuansas: aš ir dar vienas buvęs V. Adamkaus patarėjas atsisakėme ten dalyvauti. Aš pasakiau, kad man po poros mėnesių reikia gintis disertaciją ir taip gavau oficialų atleidimą. Šituo faktu mane buvo bandoma šantažuoti…
– Disertacijos gynimas, kiek įsivaizduoju, KGB operatyvininkui negalėjo būti joks argumentas nekviesti jūsų į susitikimus. Ar jūsų minėtas šantažas buvo su tuo susijęs? – abejoja žurnalistas.
– Taip, tų susitikimų dar buvo ir po šio minėjimo… Tačiau tam tikra moralumo riba buvo aiški ir tuo metu. Aš jutau didelę baimę dėl tų pokalbių su saugumiečiais, kad vėliau būsiu įtartas bendradarbiavimu…
Turėjau porą draugų, kuriems viską papasakodavau apie tuos susitikimus. Taip apsidraudžiau ateičiai. Ir tokia mano strategija labai padėjo. Kai tik atėjau į instituto direktoriaus vietą ir pakalbėjau žydų tema, buvo bandoma vėl eskaluoti KGB istorijas… Tada tie liudininkai buvo apklausti ir šantažuotojams nusviro rankos – jie suprato, kad tai beviltiška.“
Ponas A. Nikžentaitis tikrai teisus: „ši medžiaga būtų įdomi tyrinėtojams“. Ir todėl, kad A. Nikžentaitis vadovauja svarbiai valstybinei įstaigai, tyrinėjančiai istoriją, ir todėl, kad, kaip pats sako, pagal įstatymą turėtų būti pripažintas KGB agentu, ir todėl, kad, kaip pats tvirtina, jį pradėjo šantažuoti „pakalbėjus žydų tema“. Ir dar todėl, kad šis pasakojimas nenuoširdus, neįtikinantis ir vertintinas kaip niekinis.
Visi, bent kiek įsisavinę istorinių šaltinių kritikos pradžiamokslį ir sugebantys logiškai samprotauti, suvokia, kad toks verbavimo atvejis, kokį papasakojo A. Nikžentaitis, būtų unikalus KGB, o tuo labiau vienos slapčiausių pasaulyje organizacijų GRU (užsienyje veikusi sovietų karinė žvalgyba) verbavimo istorijoje. Esmė ta, kad bet kokį verbavimo atvejį sovietų slaptosios tarnybos (ir ne tik sovietų) nurodydavo verbuojamiesiems laikyti griežtoje paslaptyje. O šiuokart, neįtikėtina, A. Nikžentaitis neva tarėsi – užsiverbuoti ar ne – su savo kolega, šis su savo pusbroliu – Vilniaus karinio komisariato vadu(!) ir t.t.
GRU būstinės foje
O toliau dar įdomiau: kaip alibi (prieš ką tas alibi –negi A. Nikžentaitis jau tada numatė SSRS žlugimą?) savo draugams neva pasakojo apie susitikimus su GRU darbuotojais ir – nieko: nei verbuojamam, nei komisariato vadui, nei draugams… Nors, kaip žinome, GRU už paslapčių nesilaikymą baudžia negailestingai: tai patvirtina vien buvusių GRU darbuotojų Aleksandro Litvinenkos ir Sergejaus Skripalio nuodijimai.
Vertinant šią istoriją pagal A. Nikžentaičio pateiktus tyrėjui reikalavimus, ponas A. Nikžentaitis turėtų paaiškinti šiuos loginius prieštaravimus: jei „moralumo riba ir tuo metu buvo aiški“, kodėl atsisakymą šnipinėti sovietams „nulėmė visiškas atsitiktinumas“? Jei jis nebuvo užverbuotas, kaip pateko į sąrašą įtakos agentų, 1988 m. vasario 16 dienos proga sukviestų partijos komitete? Kiek buvo susitikimų su GRU darbuotojais? Ar apie juos pranešė Lietuvos saugumui? Kur buvo ta „neutrali“ susitikimų aplinka? Kodėl bijojo būti įtartas bendradarbiavimu, jei nebendradarbiavo? Kaip nustatė, kad jį verbuoja ne KGB, o GRU? Kaip suprato, kad bus įrašytas „į rezervą“? Kodėl mano, kad jį šantažuoja „pakalbėjus žydų tema“? Jei jo tyrimų objektas yra LDK laikai, kodėl tiek daug reiškiasi tema, po kurios yra šantažuojamas? Ar jis pats, logiškai samprotaujantis, patikėtų tokiu pasakojimu, kurį išdėstė kitiems? Ar su tokia praeitimi, kuria galima šantažuoti, dera kandidatuoti į valstybės įstaigos direktorius?
Ir, galiausiai – kaip po tokio pasakojimo patikėti, jog A. Nikžentaitis – objektyvus istorijos tyrėjas ir sąžiningas žmogus?
Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.
Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.
Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.
Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.
Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…
Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?
Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?
Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.
Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Po Prezidentūroje vykusio Kultūros forumo, skirto istorinės atminties klausimams analizuoti, sprendimų, kaip teisingai įamžinti istorinę atmintį, kol kas nepriimta. Forumai bus tęsiami.
Po pirmadienį vykusios diskusijos su mokslininkų bendruomenės atstovais – istorikais, paveldosaugininkais, politologais ir menotyrininkais – prezidento patarėja Sonata Šulcė sakė, kad ateityje į diskusijas bus siekiama įtraukti dar platesnį ratą visuomenės narių.
„Vieni iš siūlymų buvo stiprinti dar mokykloje edukacinę, švietėjišką veiklą, vadovėlių leidybą. Galiausiai buvo kalbėta apie tai, kad reikėtų stiprinti ekspertines programas prie Lietuvos mokslo tarybos arba prie kitų egzistuojančių institucijų. Ir apskritai dominavo tokia idėja, kad reikėtų dar daugiau kalbėtis ir diskutuoti istorinės atminties klausimais, nes tai mums visiems yra svarbu, tai mums rūpi, ir šita situacija (kilęs skandalas dėl J. Noreikos-Generolo Vėtros įamžinimo lentos. – ELTA) parodė, kad to kalbėjimosi visuomenėje dar yra per mažai,“ – sakė S. Šulcė.
Istorikas Alvydas Nikžentaitis pastebi, kad istorinės atminties klausimai Lietuvoje tampa vis aštresni, ir ši tendencija tęsis. Jo manymu, skandalas dėl Generolo Vėtros atminimo lentos yra tik „vandens sudrumstimas prieš audrą“.
„Maždaug po 2010 metų mes turime visiškai kitokią sąsają su praeitimi, nei kad buvo iki tol. Visų pirma, šie procesai labiau internacionalizuojasi. 2010 metai yra savotiška riba, kada praeitis tampa informacinių karų tarp valstybių objektu. Prezidentūra nėra ta vieta, kuri spręstų vienos lentelės klausimą. Yra žymiai svarbiau surasti principus, rasti prieigą, kuo vadovaujantis būtų galima spręsti ateityje tokias problemas. Nes šita lentelė, prognozuoju (aš iš karto pridursiu, kad nusiramintumėt – mano visos prognozės neišsipildo), tai yra tiktai šiek tiek vandens sudrumstimas prieš pakankamai dideles audras… ” – sakė A. Nikžentaitis.
Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.
Pasak jo, diskutuojant apie istorinę atmintį, sprendžiamas dabarties klausimas – kokiomis vertybėmis visuomenė turi vadovautis šiandien. Todėl per forumą pabrėžta būtinybė tęsti visuomenės dialogą.
Istorikas Rimvydas Petrauskas sako, kad per forumą mokslininkai patarė prezidentui Gitanui Nausėdai plėsti viešąjį diskursą istorinės atminties klausimais, įtraukiant kuo daugiau suinteresuotų visuomenės grupių.
„Prezidentas formuluoja iš tiesų patrauklią gerovės visuomenės idėją. Iš tiesų, mes dažnai šitą idėją suprantame tik daugiausia ekonominiais aspektais. Vis dėlto šita kategorija neabejotinai apima ir turi apimti daug plačiau, taip pat ir dvasinius, istorinius dalykus. Visos bendruomenės, kurios gyvena Lietuvoje, turi jaustis, kad apie jas kalbama, kad į jas žiūrima pagarbiai, taip pat ir istoriniu požiūriu,“ – sakė R. Petrauskas.
Pasak jo, prezidentui buvo siūloma prie Prezidentūros ar kitų institucijų kurti forumą svarbiais istorinės atminties klausimais, įtraukiant specialistus ir žiniasklaidą. Taip pat pabrėžta, kad būtina stiprinti istorijos mokymą mokyklose.
„Dažnai žmonėms mokykla yra pirma ir vos ne paskutinė vieta, kur jie susiduria su intensyvesniu istorijos mokymu. Tai mes norime, kad mokykloje ir žiniasklaidoje suintensyvėtų kalbėjimas istorijos klausimais,“ – sakė R. Petrauskas.
Kitas susitikimas istorinės atminties klausimu Prezidentūroje numatomas spalio antroje pusėje.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS–LKD) frakcijos Vilniaus taryboje seniūnas Liutauras Kazlavickas sako, kad Vilniaus mero sprendimas nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos nukabinti Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentą – vienašališkas sprendimas.
Pasak jo, frakcija inicijuos, kad būtų sukurta Istorinių tyrimų komisija, kurioje mokslininkai-tyrėjai išnagrinėtų, susistemintų ir įvertintų „nedemokratinių, ksenofobinių, totalitarinių ir autoritarinių požymių turinčių ženklų Vilniuje vietas ir pateiktų siūlymus miesto politikams“.
„Posėdžiavusi frakcija sutarė siųsti aiškią žinią Vilniaus merui – vienašališki sprendimai Vilniaus istorinės atminties temoje turi baigtis. Ir jeigu merui kiltų noras toliau naudotis reglamentavimo spragomis bei improvizuoti vilniečiams jautriose istorinės atminties temose, miesto vadovas turėtų susilaikyti iki tol, kol sutarsime dėl aiškių ir civilizuotų sprendimų priėmimo principų. Ir nepaisant to, kad R. Šimašiui pavyko Jonui Noreikai–Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuimti, tai nereiškia, kad šio klausimo neliks Vilniaus miesto istorinės atminties politikos darbotvarkėje“, – teigia L. Kazlavickas.
Frakcijos išplatintame pranešime spaudai teigiama, kad Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lenta buvo nuimta slapčia – 4 valandą nakties, vienasmenišku mero sprendimu, pasinaudojant esamomis reglamentavimo spragomis.
„Artimiausiame tarybos posėdyje TS-LKD frakcija siūlys peržiūrėti ir sustiprinti Vilniaus miesto Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos vaidmenį ir aiškiai sutarti dėl koalicijos programoje numatytų istorinės atminties klausimų svarstymo“, – teigia L. Kazlavickas.
Taip pat, anot L. Kazlavicko, bus inicijuotas Istorinių tyrimų komisijos sukūrimas, kurioje mokslininkai-tyrėjai išnagrinėtų, susistemintų ir įvertintų nedemokratinių, ksenofobinių, totalitarinių ir autoritarinių požymių turinčių ženklų Vilniuje vietas ir pateiktų siūlymus miesto politikams.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
„Tik toks kelias gali išlaikyti visuomenės santarvę, svarstant skaudžius ir nevienareikšmiškus mūsų valstybės istorijos tarpsnius“, – pažymėjo L. Kazlavickas.
Praėjusį šeštadienį Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pavedimu nuo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos nukelta Jono Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lenta sukėlė visuomenėje nuostabą ir audringas diskusijas.
Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaujama Remigijaus Šimašiaus, liepė nuimti Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimo lentą nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos.
Paminklinės Jono Noreikos lentos šiuo metu nebėra…
Slaptai.lt skelbia keletą nuotraukų, pasakojančių, kaip buvo bandoma apginti Jono Noreikos garbę. Deja, neapgynėme…
Balandžio 11-ąją prie Vrublevskių bibliotekos surengta prasminga Jono Noreikos pagerbimo akcija. Susirinkusieji smerkė paminklinę lentą sudaužiusį barbarą ir tvirtino, jog Generolo Vėtros – Jono Noreikos atminimas vis tik bus deramai pagerbtas.
2019 metų balandžio 8 dieną Vilniuje buvo įvykdytas iki šiol Lietuvoje atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu precedento neturintis teroristinis vandalizmo aktas, kurio metu, galimai, kol kas, nenustatytų jėgų inspiruotas ir nežinia kam tarnaujantis mankurtas, sunaikino istorinį atminimo ženklą, skirtą tautos didvyriui, rezistentui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai, kabėjusį ant Vrublevskių bibliotekos fasado.
Tik įsikišus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Seimo nariams bei visuomenei, Vilniaus meras R. Šimašius pakeitė nuomonę, pažadėjęs savivaldybės lėšomis atkurti sunaikintą atminimo lentą. Deja, 2019-04-09 DELFI portale paskelbtame R. Šimašiaus pasisakyme raginama padaryti kelių mėnesių pertrauką ir tik po to, esą aprimus aistroms, papildomai svarstyti apie lentos atkūrimo būtinumą.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kartu su kitomis patriotinėmis jėgomis bei Laisvės kovų istorijai ir dėl jos kovojusių didvyrių atminimui neabejinga visuomenės dalimi Vilniaus m. savivaldybę ir merą ragina sunaikintą atminimo lentą atkurti nedelsiant ir iš naujo. Sudaužyta lenta privalo būti perkelta į Genocido aukų ar kitą panašios paskirties muziejų, kur būtų eksponuojama su atitinkamu aprašu bei nuoroda.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Kol bus atkurta ir iš naujo pritvirtinta minėtoji lenta, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga kviečia visus laisvę mylinčius žmones buvusios lentos papėdėje kasdien atnešti ir uždegti atminimo žvakeles, kurios simbolizuotų pagarbą ne tik Generolui Vėtrai, bet ir visiems už Lietuvos laisvę žuvusiems didvyriams, tuo pačiu primenant valdžios institucijoms apie būtinybę akyliau saugoti istorinės atminties vietas bei paminklus.
KVIEČIAME ketvirtadienį, balandžio 11 d. 11 val. atvykti prie Vrublevskių bibliotekos ir buvusios atminimo lentos papėdėje, kartu su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei kitų patriotinių organizacijų atstovais, uždegti atminimo žvakeles bei padėti gėles.
Negalintys atvykti nurodytą dieną bei valandą, padėti gėles ir uždegti atminimo žvakeles gali kitu, jiems patogiu laiku.
Akcija „LAISVĖ KŪJAIS NESUDAUŽOMA!” bus rengiama ir žvakelės deginamos kasdien iki kol bus atstatyta vandalo suniokota lenta.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas
Spalio 16-ąją prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Vilniuje buvo surengtas protesto mitingas, kurio dalyviai reikalavo liautis šmeižt Lietuvos patriotus. Oficialios, legalios protesto akcijos metu paaiškėjo, jog nūnai šmeižiamas ne tik Jonas Noreika (Generolas Vėtra). Šmeižto kampanija – kur kas platesnė, agresyvesnė.
Slaptai.lt skelbia Jono Buroko, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko, komentarą, pasakytą prie Lietuvos URM spalio 16-ąją.
Spalio 16 dieną 12 valandą prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos buvo surengtas piketas. Susirinkusieji stojo ginti Lietuvos istorijos ir laisvės kovotojų atminimo.
Vilniaus forumo pranešime teigiama:
„Lietuvos antisovietinės rezistencijos dalyvių atminimas patiria vis aktyvesnį puolimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Aktyviai juodinami tiek pokario partizaninio pasipriešinimo, tiek 1941 metų birželio sukilimo dalyviai. Juodinant jų atminimą ir reikalaujant pašalinti jiems skirtus viešosios atminties ženklus, yra menkinamas pačios ginkluotos rezistencijos ir visų jos dalyvių atminimas.
Viena, kai šmeižikiški teiginiai yra išsakomi privačių asmenų, kita, kai to paties imasi valstybei vadovaujantys asmenys. Neseni Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teiginiai apie nacių kalintą ir sovietų nužudytą Joną Noreiką-Generolą Vėtrą yra skandalingi ir darantys gėdą visai Lietuvos valstybei ir jos diplomatinei tarnybai, kuriai Linas Linkevičius vadovauja.
L. Linkevičiaus pozicija tobulai atitinka ilgalaikę buvusios SSRS, o dabar ir Rusijos Federacijos propagandinę XX amžiaus Lietuvos istorijos versiją.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Sovietinė istoriografija aiškino, kad Birželio sukilimas ir jo suformuota Laikinoji vyriausybė buvo nacių kolaborantai, o sovietų okupuotoje Lietuvoje vykdytos represijos – tik nacių kolaborantų ir įstatymų nesilaikančių banditų (partizanų) kriminalinis persekiojimas. Iki šios dienos šį radikaliai istorinę tiesą neigiantį aiškinimą kartoja Rusijos valstybinė propaganda.
Negalime pasyviai stebėti, kaip yra paniekinama jos laisvės kova ir iškiliausi, gyvybes už Lietuvą paaukoję, šios kovos dalyviai. Po L. Linkevičiaus pasisakymų jam ir kitiems atsakingiems politikams įteikta laisvės kovotojų ir kitų organizacijų peticija. Internete ją pasirašė per tūkstantį šalies piliečių. L. Linkevičius niekaip nereagavo į peticijos prašymą atsiprašyti J. Noreiką ir visus laisvės kovotojus įžeidusius teiginius.
Todėl rytoj, antradienį, spalio 16 dieną, 12 valandą kviečiame visus neabejingus piliečius kartu stoti ginti Lietuvos istoriją ir laisvės kovotojų atminimą. Reikalaujame Užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių atsistatydinti, o visoje Lietuvoje išsaugoti esamus J. Noreikai, K. Škirpai ir visiems kitiems nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos pagerbtiems laisvės kovotojams įsteigtus viešo atminimo ženklus.
Ateikite ir pakvieskite istorijai ir tautos laisvei neabejingus draugus!“
Slaptai.lt skelbia keletą videosiužetų iš minėto renginio.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Atgimimo metu veikusi visuomeninė organizacija Lietuvos Respublikos piliečių chartija, kuriai vadovavo literatūros kritikas, literatūrologas Vytautas Kubilius, buvo pakvietusi iš JAV į Lietuvą atvykusį JAV lietuvių visuomenės veikėją, politologą Liną Juozą Kojelį gauti informacijos apie galimybes reikštis JAV žiniasklaidoje.
Iš patirties žinodamas, kad žydų bendruomenė JAV žiniasklaida itin sėkmingai naudojasi, L.J.Kojelio tvirtinimu, tuo pačiu klausimu jis kreipėsi į JAV Žydų bendruomenės vadovus. Atsakymas buvęs labai paprastas: „mes savo galimybes JAV išnaudojame 105 procentais“. Kokiu procentu minimas galimybes išnaudoja Lietuva, turėtų atsakyti Lino Linkevičiaus vadovaujama Užsienio reikalų ministerija.
Lietuvos didvyris Jonas Noreika
Neabejotina, jog apie žydų galimybes JAV Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) žino. Todėl nenutrūkstamai į viešumą keliamas, tarsi prie žydų genocido Lietuvoje prisidėjusių iškilių Lietuvos patriotų, klausimas priminė gal 105, o gal ir didesnius LŽB keliamus ir teigiamus sprendimus gaunančius procentus Lietuvoje. Žinant, kad galimybių pilnatvę išreiškia 100 procentų, šį skaičių viršijančių galių demonstravimas yra dirbtinas, nenatūralus , perteklinis.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Antai rugsėjo 23 d. prie Mokslų akademijos bibliotekos LŽB pirmininkė Faina Kukliansky prieš prasidedant piketui sakė: „Mums prieinami dokumentai įrodė, kad Jonas Noreika ženkliai ir tiesiogiai prisidėjo prie Holokausto vykdytos politikos Lietuvoje“. Tai – išsakyta netiesa, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos raštą pranešė, kad J.Noreika 1991-05-27 reabilituotas ir nėra jokio teisinio pagrindo pradėti kokias nors įstatymines procedūras, leidžiančias abejoti Jono Noreikos reabilitavimu.
Lietuva ir už nebūtas kaltes atsiprašinėja, Lietuvos žydų bendruomenei turtą, kurį SSRS nusavino, Lietuva pagal ribotas galimybes grąžino, išskirtinai žydų tautybės piliečių palikuonims net Afrikoje ir JAV dvigubą pilietybę be Konstitucijos pakeitimo, be referendumo Lietuva suteikia, tačiau LŽB to negana, siekti daugiau turbūt skatina tie niekuo nepagrįsti pertekliniai procentai.
Kadangi nepamatuoti kaltinimai bei reikalavimai natūraliai susilaukia atoveiksmio, LŽB minima veikla tarsi pertekliniai vaistai kenkia pilietinei sveikatai, prilygsta lietuvių kiršinimui tautiniu pagrindu su žydais. Tokiai veiklai neturi būti vietos.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.
Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.
Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.
Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas”.
Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“
R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.
H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.
Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.
Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas” sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.
Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.
Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?
Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.
Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?
Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.
Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.
O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.
Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.
Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?
Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?
Vis nenurimsta žymius rezistencijos dalyvius Kazį Škirpą, Juozą Brazaitį ir Joną Noreiką dalyvavimu žydų genocide kaltinantys asmenys. Savo kaltinimams pagrįsti į viešumą jie vis mesteli įvairių „dokumentų“ ir „liudijimų“.
1941 m. birželio sukilimą surengė ir vykdė Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), kurio iniciatorius ir vadovas buvo Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai Kazys Škirpa. Kazio Škirpos atminimo ženklų panaikinimo siekiantys asmenys teigia, kad LAF'as savo antisemitiniais atsišaukimais, parengtais Berlyne ir perskaitytais pirmomis sukilimo dienomis Lietuvoje, neva prisidėjo prie holokausto, vos ne inicijavo jį.
