Dr. advokatas Antanas Bartusevičius, šios analizės autorius

Pastaruoju metu itin padažnėjo vadinamųjų nacinių karo nusikaltėlių pasimėgaujantis vienpusiškas ketvirčiavimas spaudoje, televizijoje, internete, būtinai prie jų kategoriškai ir beatodairiškai priskiriant Lietuvos pasipriešinimo sovietiniams okupantams partizaninės kovos vadovus bei kitus žymius lietuvius.

Viena vertus, tiems, kurie daugiau ar mažiau domisi politika, tai nieko naujo ar baisaus. Antra vertus, pagrįstai kelia susirūpinimą tai, kaip matysime, kad „teisingumui“ įvairiose valstybėse Rytų Europoje, Lietuvoje ar už Atlanto talkininkauja vis tos pačios liūdnai pagarsėjusios Sovietų Sąjungos institucijos: prokuratūra, KGB ir teismai. Jų turtingi ir kraupūs, kupini klastočių archyvai, iki šiol geba, kai politiškai kažkam reikalinga, bet ką apšaukti ir padaryti nusikaltėliu, pateikti sufabrikuotus „įrodomuosius dokumentus“ (sąrašas „polietileniniame maišelyje“, R. Vanagaitė), į liudytojų ir net kaltinamųjų lūpas įsprausti tokius „parodymus“ bei „prisipažinimus“, kokie reikalingi konkrečiai pasirinktai aukai likviduoti.

Šiame straipsnyje anaiptol neketinama užtarti ar ginti tikrųjų nacinių karo nusikaltėlių, nes tokių buvo. Tačiau čia daugiausiai kalbėsime apie „tariamą teisingumą“, apskritai nederantį su civilizuotojo pasaulio teisingumo principais, nesvarbu, kur tai vyktų – dabartinėje Lietuvoje, JAV ar kurioje nors kitoje demokratinėje teisinėje valstybėje. Jeigu tai prieštarauja mūsų Kostitucijoms, įstatymams, asmens procesinėms teisėms, kurios turi būti suteiktos kaltinamajam asmeniui apsiginti nuo būtų ar tariamų ir nepagrįstų kaltinimų, aklai pasikliaujant Sovietų Sąjungos represinių įstaigų dažnais atvejais paslaugiai pateiktais suklastotais „dokumentiniais įrodymais“. Tokios Sovietinių institucijų paslaugos – kitų valstybių įstaigų aprūpinimas sovietiniais „įrodymais“, užuot siekusios teisingumo, turi visiškai kitas užmačias – iš vienos pusės kompromituoti Sovietų Sąjungai (dabar – Rusijai ar dar kažkam) nepatinkančias valstybes ir jų piliečius, o iš antros pusės – diskredituoti tų valstybių teisingumo organus ir kitas įstaigas.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Truputis užatlantinės istorijos

JAV Atstovų Rūmų Teisių Komiteto nariams Elizabeth Holtzman’aitei ir Joshua Eilberg’ui 1974 metais pavyko nacinių karo nusikaltėlių klausimą įterpti JAV Kongreso darbotvarkėn. Ta proga priekaištauta Imigracijos ir Pilietybės Tarnybai (INS), kad po Antrojo pasaulinio karo nesirūpinta į JAV emigravusių „nacinių karo nusikaltėlių“ deportavimu. Nors iš tikrųjų toks priekaištas buvo perdėtas.

Dar 1951 m. gegužės 9 d. iškelta deportacijos byla buvusiam Kroatijos Vidaus reikalų ir teisingumo ministrui Andrija Artukovič’ui, kurią perėmė ir tęsė 1979 m. įsteigtoji Specialiųjų tyrimų tarnyba (Office of Special Investigations – OSI).

1973 m. po ilgo tąsymosi po teismus išduota Vakarų Vokietijos teisingumo organams nacių koncentracijos stovyklų prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner-Ryan (tai vienas iš nedaugelio nacinių karo nusikaltėlių deportacijos ekstradicinis atvejis).

Jono Noreikos pagerbimo akcija prie Vrublevskių bibliotekos. Slaptai.lt nuotr.

Be to, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba kėlė išpilietinimo ir deportacijos bylas federaliniuose ir imigracijos administraciniuose teismuose (Frankui Valui, Boleslovui Maikowskiui, Broniui Kaminskui, Viliui Herneriui, etc.), vykdė su įtariamais naciniais karo nusikaltėliais susijusias kvotas, tyrinėjo ir sprendė tos rūšies skundus, dar prieš įsteigiant ne tik Specialiųjų tyrimų tarnybą (OSI), bet net ir Specialaus Proceso Vienetą (Special Litigation Unit – SLU), 1977 m. (In: Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing. Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15).

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Atstovų Rūmuose prasidėjusi „raganių“ medžioklė viešai skleidė garsą, kad „naciniai karo nusikaltėliai“ yra emigravę į JAV prisidengę apgaule – nuo imigracijos įstaigų nuslėpę karo metu savo nusikalstamą veiklą – ir Amerikos pilietybę gavo neteisėtai. Priekaištauta visai grupei JAV valdžios įstaigų (Valstybės departamentui, Armijos, Laivyno ir Aviacijos žvalgyboms, CIA, FBI, Radio Free Europe, Radio Liberty, et.), kad jos, žinodamos jų praeities veiklą, padėjusios kai kuriems naciniams karo nusikaltėliams imigruoti į šį kraštą ir naudojusios jų paslaugas šaltajame kare.

Šiuos priekaištus spauda ir televizija nuolat kartojo. Ilgainiui  nacinių karo nusikaltėlių persekiojimo ir deportavimo mintis susilaukė vis daugiau palankumo abiejuose Kongreso rūmuose. Atstovų rūmai 1978 m. rugsėjo 26 d., Senatas 1978 m. spalio10 d. priėmė pagrindinio 1952 m. Imigracijos ir Pilietybės Akto atitinkamų nuostatų pakeitimus, be kitų dalykų, suteikiančius teisę Generaliniam prokurorui deportuoti nacinius karo nusikaltėlius, naujai priimtojo įstatymo pakeitimo žodžiais tariant: „Kiekvieną svetimšalį, kuris (…) nacių vyriausybės pavestas ar su ja bičiuliaudamasis, – įsakė, paskatino, parėmė žmonių persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautinės kilmės arba kitu būdu prie to prisidėjo“.

Elizabeth Holtzman’aitės vadovaujamoms jėgoms akstinant,  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyboje ir buvo įsteigtas Specialaus Proceso Vienetas. Tuo nepasitenkinta. Vėliau, 1979 m. jau atitinkamai pakeitus ir papildžius Imigracijos ir Pilietybės Aktą,  nacinių karo nusikaltėlių reikalai išimami iš Imigracijos ir Pilietybės Tarnybos, perkeliant į Teisingumo departamento Kriminalinį skyrių ir jų rūpinimasis nepaprastai sustiprinamas. Minėtame Kriminaliniame skyriuje įstegiama Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), kurios vienintelis uždavinys – surasti ir persekioti nacinius karo nusikaltėlius. Specialiai šiai Tarnybai kasmet skiriamas vis didesnis finansavimas. Įstaigos autonomiškumas sustiprintas, išplėstas. Joje dirba 50 tarnautojų: teisininkų, istorikų, etc.

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) direktorius Walter Rockler ir jo pavaduotojas Allan A. Ryan, Jr. 1980 m. sausyje lankėsi Maskvoje prašyti, kad Sovietų Sąjungos Vyriausybė leistų OSI advokatams ir tardytojamas, bei kai reikia, gynybos advokatui atvykti Sovietų Sąjungon šnekėtis su liudytojais ir paimti jų parodymus, kurie galėtų būti pateikiami kaip įrodymai JAV teismams naciniams karo nusikaltėliams iškeltose bylose. Kaip matyti iš JAV Prezidentui 1981 m vasario 6 d. adresuoto rašto, pasirašyto 104 Atstovų Rūmų narių J. Carterio Vyriausiasis Prokuroras: „Mr. Civiletti rado laiko matytis su Sovietų Sąjungos ir kitų vyriausybių aukščiausiaisiais pokuratūros ir teismo pareigūnais, kad paprašytų pagalbos – parūpinti liudytojų ir įrodymų šiose bylose“ (Iš Atstovų Rūmuose jų nario William Lehman’o pasakytos kalbos: Congressional Record, March 2, 1982, E 692). Specialiųjų Tyrimų Tarnybos vadovai Maskvoje susitarė su Sovietų Sąjungos Generaliniu prokuroru, kad sovietinės įstaigos parūpins dokumentų ir liudytojų bylose prieš nacinius karo nusikaltėlius, gyvenančius JAV, daugumoje Amerikos piliečius. (Apie Sovietų liudytojų ir dokumentų patikimumą bei sovietinių paslaugų pavojus dar pakalbėsime).

Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) veikla

Dosniai finansuojama (apie 3 mln. JAV dolerių per metus), prisisamdžiusi tarnautojų, užsitikrinusi Sovietų Sąjungos atitinkamų įstaigų paslaugas, Izraelio policijos ir kai kurių privačių institucijų (kaip Simono Wiesenthalio, Vienoje, Austrijoje) paspirtį, Teisingumo departamento Kriminaliniame skyriuje įsteigta Specialiųjų Tyrimų Tarnybos įstaiga labai suintensyvino savo veiklą. Naciniams karo nusikaltėliams teismuose iškeltųjų bylų skaičius padvigubėjo, o tardytų asmenų persirito per 400 (1980 m. sausyje).

Simono Vyzentalio centro iškaba

Tos įstaigos pastangomis JAV federaliniai teismai pilietybę atšaukė 6 asmenims. Jų bylos, išskyrus 1 (mirusiojo Wolodymir Osidach), perduotos į atitinkamus imigracijos administracinius teismus, kad pastarieji nutartų juos deportuoti. Ligi 1985 m. balandžio mėnesio nebuvo nė vieno deportuoto. Deportacinės bylos užtrunka ilgai (e.g., seniausia buvo A. Artukovič’iaus byla: ji tęsėsi nuo 1951 m. gegužės 9 d.). Išpilietinimo bylas svarsto JAV federaliniai teismai, o deportacijos – imigracijos administraciniai teismai. Išpilietinimo ir deportacijos bylos svarstomos be JAV teisingumo tradicijai būdingos prisiekusiųjų institucijos. Išpilietinimo ir deportacijos bylos nelaikomos baudžiamosiomis bylomis. Teismo išlaidų mokėti neišgalintiems įtariamiems kaltinamiesiems nepripažįstami ir neskiriami valstybės lėšomis apmokami advokatai ir neatlyginamos kitos bylinėjimosi išlaidos.

Esant tokiai padėčiai, kad apkaltintiems tautiečiams būtų suteikta būtinai reikalinga finansinė pagalba, trys Amerikos lietuvių organizacijos: VLIK’as, ALT’as ir JAV LB – sukūrė Jungtinį lietuvių teisėms ginti komitetą. (In: „Draugas“, 1983 m. lapkričio 16 d.).

Sovietinių teisinių paslaugų pavojai

JAV Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) susitarimas su Sovietų Sąjungos įstaigomis, – kad jos parūpintų dokumentų ir liudytojų prieš nacinius karo nusikaltėlius, kuriems keliamos bylos JAV teismuose, – buvo nepaprastai pavojingas.

Senas ir akivaizdus faktas, kad Sovietų Sąjungos įstaigos klastoja ir padirbinėja dokumentus, „apšlifuoja“ liudytojus arba vietoje jų „pastato“ pasamdytus savo tarnybų agentus, kurie „paliudija“ tai, kas jiems liepiama.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Antai, JAV LB visuomeniniams reikalams tarybos patarėjas advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. 1981 m. paaiškino, kaip būtų atlikta 4 liudininkų apklausa Vilniuje: apklausa vykdoma remiantis sovietine teismine procedūra; liudytojų parodymus į anglų kalbą verstų sovietų paskirtas vertėjas; tik sovietų valdžios patvirtintam amerikiečiui advokatui būtų leista atstovauti kaltinamąjį apklausos metu; visa teisinė procedūra vyktų sovietiniame teisme. Advokato E. Raskausko, Jr. teigimu, „Jei kaltinamasis amerikietis nutartų stebėti liudytojų apklausą (ką jam garantuoja JAV įstatymai), jį, nuvykus į Vilnių, sovietiniai saugumo organai galėtų suimti“. Tikėtina, kad tai nebuvo ir nėra paslaptis JAV Teisingumo departamentui bei jo įstaigoms.

Vadinasi, sovietai aprūpino ir ateityje aprūpins Specialiųjų Tyrimų Tarnybą (ar kitas įvairių valstybių institucijas) suklastotais ir padirbtais dokumentais bei netikrais liudytojų parodymais.

Kruvinosios KGB tarnybos ženklas

Tokie „įrodymai“ arba, kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald’as Trump’as – „fake news“, priimti JAV teismų, lėmė ir turbūt lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų.

Antra vertus, sovietinių „įrodymų“ naudojimas JAV teismuose atvėrė vartus JAV teritorijoje vykdančių operatyvinę žvalgybinę veiklą sovietų agentams naują veiklos barą – ieškoti būdų įskųsti  Specialiųjų Tyrimų Tarnybai kiek galima daugiau antisovietiškai nusiteikusių ateivių iš Rytų Europos, kad šie, remiantis Maskvos parūpintais „dokumentais“ ir „liudytojų“ parodymais, būtų deportuoti į Sovietų Sąjungą ir tada sovietų sunaikinti.

Net šiandien niekas negali numanyti, kiek nekaltų aukų pareikalaus sankalba su sovietinėmis įstaigomis ir kam lems Frank Walaus (Walus) nelaimės ir kentėjimų dalią. (Šiuo atveju prisimintina Rūtos Vanagaitės-Zuroff, etc., atgaivinta šmeižto kampanija partizaninio pasipriešinimo sovietinei okupacijai vadovams. Pavyzdžiui, Lietuvos karininkams, partizanų vadams: Jonui Žemaičiui – Vytautui – dimisijos brigados generolui, Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Laikinosios Vyriausybės ministrui pirmininkui Kaziui Škirpai, etc. Bet apie tai pareikšime įvairias nuomones truputį vėliau.).

Dabar trumpai susipažinkime su viena itin įdomia teisiniu požiūriu byla. Frank Walus, susipykus su jo nuomininku Michael Alper, 1974 m. buvo įskųstas Čikagos žydų agentūrai. To pakako, kad F. Walus byla atsidurtų teisme. Skundikas ir jo žmona liudijo, kad F. Walus, jiems bendrai gyvenant, pasakojęs apie savo bendrininkavimą su naciais, vykdant žiaurybes Lenkijoje. Vienok, teismas liudytoja nepatikėjo, nes nė vienas jų negalėjo paaiškinti, kodėl taip ilgai tylėta.

Tačiau  F. Walus bėdos tuo nesibaigė. Pagarsėjęs Vienos nacių gaudytojas Simon Wiesenthal’is jį apšaukė „Čikagos lenku, kuris vykdė savo pareigas su gestapu Čenstakavos ir Kielcų getuose bei išdavė keletą žydų gestapui“.  Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba, paakinta Wiesenthal’io mestų kaltinimų, Izraelio policijai nusiuntė Frank Walus fotografiją. Ši, dar nuo savęs Frank Walus paaukštinusi iš bendradarbio į tikrus gestapininkus, Izraelio laikraščiuose paskelbė, kad ieškoma liudytojų gestapo valdininko Frank Walus Čenstakavos ir Kielcuose padarytiems nusikaltimams įrodyti. Iš 44  galimų liudytojų, kuriems buvo parodytos fotografijos, 7 pareiškė, jog teisme jie „identifikuosią“ Frank Walus.

Negana to, E. Holzman’aitės spaudžiama, Imigracijos ir Pilietybės Tarnyba 1976 m. sausyje pasiuntė Izraelin savo tardytojus. Jie, kaip ir Izraelio policija, visai nekreipė dėmesio, kad Europos archyvai nerodė Frank Walus buvus karo nusikaltėliu, vokiečių okupacijos metu gyvenusį Lenkijoje, turėjusį bet kokių ryšių su gestapu. Tačiau užteko to, kad 7 Izraelyje gyveną asmenys „identifikuotų“ vos įžiūrimą Frank Walus veidą 20-ties metų amžiaus fotografijoje su gestapo žudiko, kurį jie matė prieš 35 metus, veidu.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Frank Walus advokatas Bob Korenkiewicz, nuvykęs Vokietijon ir pasisamdęs Miuncheno advokatą, parūpino tokius kaltinimą paneigiančius įrodymus: a) Visuotinių vietinių ligonių kasų (Allgemeine Orts- Krankenkasse-AOK) dokumentus, rodančius, kad Frank Walus karo metu gyveno Vokietijoje; b) Raudonojo Kryžiaus įsteigtos tarptautinės nacių ieškojimo organizacijos pažymėjimą, paliudijantį AOK dokumentų autentiškumą; c) Berlyno Dokumentų centro (sąjungininkams patekusių nacių dokumentų rinkinys) raštą, pažymintį, kad ten nėra jokių žinių apie Frank Walus priklausymą gestapui; d) 12  Frank Walus pažinusių Lenkijos gyventojų pareiškimus, kad jie niekada nėra jo dėvint vokiečių uniformą ir nieko nežino apie jokį jo bendradarbiavimą su naciais; e) įrodymą, kad SS nacių minimalus ūgis buvo nustatytas 5 pėdos 6 coliai (Frank Walus buvo 2 coliais žemesnis).

Be to, kaltintojams buvo žinoma, kad Vokietijoje yra daug liudytojų, pasiruošusių prisiekti  Frank Walus gyvenus kartu su jais Vokietijoje visą karo metą. (Taigi, jis negalėjo būti tuo pačiu metu Lenkijoje).

Šiuos įrodymus gynybos advokatas 1977 m. spalyje įteikė teismui ir prašė bylą nutraukti. Kaltintojai ne tik kad neatsisakė nuo tolimesnio bylinėjimosi, bet net nesistengė jų patikrinti (Išpilietinimo bylose įstatymas onus probandi (įrodinėjimo pareiga) prievolę uždeda valstybei, ne teisiamajam). Kaltintojų atstovas John Gubbins tvirtino, jog jis manąs (jo prievolė tai įrodyti), kad AOK dokumentai esą padirbti po karo, siekiant sudaryti Frank Walus alibi, o visi jo liudytojai meluoja, gelbėdami savo draugą nacį.

Frank Walus teismo posėdžiai vyko Čikagoje 1978 kovo mėnesį su visomis nacinių karo nusikaltėlių žeminančiomis spaudos ir televizijos „iškilmėmis“. Iš Vokietijos atvyko 6 liudytojai. Jie teisme patvirtino minėtų dokumentų tikrumą ir Frank Walus kaltinimo nepagrįstumą. Tačiau teisėjas Julius Hoffman‘as patikėjo ne jais, bet Izraelio liudytojais ir kaltintojų prielaidomis. Teismo sprendimas buvo paskelbtas 1978 m. gegužę kaltintojų naudai.

Iš spaudos sužinojęs apie  Frank Walus nedalią, atsiliepė prancūzas Andre Bosserdet, kuris 1941 ir 1942 metais būdamas belaisvis Vokietijoje, jį pažinojo. Atsirado dar 5  liudytojai iš Lenkijos, kurie karo metu buvo išvežti priverčiamiesiems darbams į Vokietiją ir ten pažinojo Frank Walus. Šiuos ir kitus įrodymus gynybos advokatas Bob Korenkiewicz 1978 m. spalio 30 d. įteikė teismui ir prašė panaikinti ankstesnį sprendimą, padarytą Frank Walus nenaudai. Tačiau tas pats teisėjas J. Hoffman‘as prašymą atmetė.

Pulkininkas Kazys Škirpa. LGGRTC nuotr.

Apeliacinis teismas 1980 m. vasaryje pripažino kaltintojų poziciją „silpna“, o gynybos advokato įrodymus „nenuginčijamus“ (compelling). Tik po to buvo susirūpinta reikiamai ištirti gynybos pateiktuosius įrodymus. Po jo Specialiųjų Tyrimų Tarnybos (OSI) atstovai – Allan A. Ryan, Jr. ir advokatas Tom Sullivan 1980 m. lapkričio 26 d. pareiškė šią bylą gavusiam teisėjui Prentice H. Marshall, kad JAV nebekaltins Frank Walus.

Vadinasi, Frank Walus bylą laimėjo. Tačiau kone 7-erių metų tąsynės gerokai suardė jo sveikatą, sužlugdė jį ekonomiškai ir moraliai. Šių nuoskriaudų jam niekas nebeatitaisė. (Beje, analogiškoje byloje išteisintajam lietuviui Juozui Kungiui advokatų Ivars Berzins ir Donald Williamson paslaugos kainavo 200 000 dolerių.). (In: Viena kregždė – ne pavasaris. „Draugas“, 1983 m. lapkričio 18 d.). Sovietų įstaigoms savo paslaugomis įsiterpus į raganių medžioklę, daugelio likimas bus baisesnis už Frank Walus ir Juozo Kungio. Bylų kėlėjai net spaudoje skelbė tokį savo credo: „Gaudykime nacius, kol dar jie nėra mirę“.

Savo ruožtu, 8 tautybių atstovai, tarp jų lietuviai, latviai, estai, gudai, ukrainiečiai, rumunai ir kiti įkūrė savo organizaciją – Americans for Due Process (ADP), jos koordinatore tapo p. Rasa Razgaitienė. ADP tikslas – informacijos telkimas ir teikimas, koordinacinė veikla siekiant kaltinamiesiems teisingo proceso, pagalba surandant advokatus gynybai, objektyvus OSI metodų, tikslų ir darbų skelbimas.

Apie naudojimąsi sovietinėmis „teisinėmis“ paslaugomis, vienu ar kitu aspektu susijusiomis su Baltijos valstybėmis – Lietuva, Latvija ir Estija bei jų žmonėmis, tenka pažymėti, kad minėtos valstybės buvo okupuotos ir inkorporuotos į Sovietų Sąjungą. Jos nebuvo kombatantės. Šių valstybių žmones iš abiejų pusių persekiojo ir žudė naciniai ir sovietiniai okupantai. Tai suponuoja specialias išvadas. Turint omenyje tai, kad nors anuo metu Sovietų Sąjunga buvo po arabų labiausiai antisemitinė šalis, tačiau KGB per OSI dėjosi žydų draugais ir kėlė nesantaiką tarp rytų europiečių ir žydų etninių bendruomenių. Tačiau JAV Kongreso atstovės Elizabeth Holtzman’aitės iškeltoji nacių karo nusikaltėlių gaudymo ir deportavimo mintis, iki šiol remiama tam tikrų visuomenės sluoksnių ar pavienių asmenų, tebėra  populiari ir gaji, todėl ir čia aprašytieji to užmojo įgyvendinimo metodai ilgainiui tapo ne tik nekaltai apkaltintiems žmonėms atgrasūs, bet taip pat priešingi teisingumo principams. 

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Net oficialiuose raštuose kriminaliniais karo nusikaltėliais vadinamų asmenų bylos iš esmės yra baudžiamosios bylos, bet jos paruošiamos, nagrinėjamos ir sprendžiamos civilinės teisenos tvarka, tuo būdu nepaprastai sumenkinant teisiamųjų apsigynimo galimybę. Teismams pateikiami sovietiniai „įrodymai“ (dokumentai ir sovietinių liudytojų parodymai), kurių patikrinimas gynybai nėra prieinamas. Specialiųjų Tyrimų Tarnyba (OSI), siekdama iškelti savo vaidmenį, pateisinti ir kiek galint ilgiau pratęsti savo gyvavimą (tai jai pavyko, nes įsteigta 1979 metais veikė iki 2010 metų kovo, kai buvo transformuota į Žmogaus teisių ir specialaus persekiojimo skyrių (Human Rights and Special Prosecutions Section). Taigi OSI nuolat griebėsi naujų aukų ir be adairos apeliavo pralaimėtas bylas. Tai išryškina OSI direktoriaus  Allan A. Ryan, Jr., pareiškimas: „Jei rytoj iškeltume labai aiškią bylą prieš natūralizuotą JAV pilietį ir nebūtų teismo atidėliojimų, tai vistiek reikėtų 8 -erių metų, kol ji užsibaigtų“.(In: J.T.A. Daily News Bulletin, 1980  m. birželio 3 d.).

Skausmingosios bylos 

Čia norėtume paminėti dar keletą bylų dėl lietuvių išpilietinimo ir deportacijos iš JAV. „The Washingtone Post“, August 14, 1980, Tomo O. Toole straipsnyje „Citizen Accused as Death Camp Guard“ (Pilietis apkaltintas kaip Mirties stovyklos sargybinis), informavo, kad: „Liudas Kairys Čikagos teisme neteko JAV pilietybės. (…). Jis tarnavo SS Oberwachmann’u (SS vyr. prižiūrėtoju, sargybiniu) Treblinkos konclageryje nuo 1943 kovo iki 1944 liepos mėnesio. Jo pavardė iškilo kito Treblinkos sargybinio Franz Swidersky byloje. Civiliniame ieškinyje Kairys nekaltinamas žydų egzekucijomis. Paprastai tariant, jo tarnyba buvo dalimi apsaugos, palydos persekiojamų civilių kalinių žydų“ („The suit does not charge Kairys with the execution of Jews. It says simply that his service „constitued assistance in the persecution of Jewish civilian prisoners“.)

Liudą Kairį gynė garsios JAV advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ 4 advokatai. Du iš jų dirbo pilnu laiku. Jeigu apie 1985 metus advokatų firma būtų pateikusi sąskaitą, tai kaina suktųsi apie 750 000 JAV dolerių. L. Kairys negalėjo tiek sumokėti. Šiuo atveju, jam padėjo tai, kad Amerikoje įprasta, jog tam tikros didelės advokatų firmos mažą savo klientų dalį apie 10 proc. gintų veltui pro bono publico. Tai klientai, kurie už savo gynybą patys nepajėgia sumokėti. Tuos klientus šioms firmoms jų laisvu sutikimu priskiria teisėjai.

Tokiu būdu čikagietis Liudas Kairys ir gavo didžiosios advokatų firmos „Kirkland & Ellis“ teisines paslaugas. Toliau L. Kairio atveju, spaudoje tokie pranešimai. JTA (Jewish Telegraph Agency), April 12, 1993 metais pranešė: „Liudas Kairys baigė 13 metų trukusį bylinėjimasi ir praeitą penktadienį buvo deportuotas į Vokietiją“. Taip pat, pranešimas iš WASHINGTON, April 9 /U.S. Newswire/ — The Department of Justice announced today that Liudas Kairys, 72, of Chicago was deported to Germany last night for his role as an armed Nazi SS guard and platoon commander at the Treblinka labor camp [Treblinka I, the muderous labour camp. knm] during World War II. „The Washingtone Poste“: „Liudas Kairys, 72 m. amžiaus deportuotas į Vokietiją“. Vadinasi, bylinėjimas ir deportacija truko apie 13  metų.

Dar viena skausminga lietuvio Kazio Palčiausko byla. Jo byloje vienintelis klausimas, kurį sprendė teisėjas, buvo tas: ar nacių okupacijos laikotarpiu K. Palčiauskas buvo Kauno burmistras? Įrodžius, kad jis tokį titulą tikrai nešiojo (ir kad jis tą faktą pilietybės prašydamas buvo „nuslėpęs“, pažymėdamas tik tiek, kad buvo Kauno savivaldybės tarnautojas, teisėjas jį ir rado kaltu, visiškai nesvarstęs klausimo, ar K. Palčiauskas kaip burmistras būtų turėjęs nors kiek galios sustabdyti ar pristabdyti žydų naikinimą, nei klausimo, ar K. Palčiauskas buvo asmeniškai kuo nors prie to naikinimo tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjęs.

Kazys Palčiauskas buvo išpilietintas ir priimtas sprendimas jį deportuoti. (In: Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“, 1983 m. lapkričio 1 d.).

Kazio Palčiausko gynybos advokatu buvo advokatas Ernestas C. Raskauskas, Jr. Beje, vėliau, 1991-1992 metais jis buvo vienas iš pagrindinių Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso aktyvių organizatorių JAV, šio Kongreso įvykusio Vilniuje 1992 m. gegužės 25- 30 dienomis, Pirmojo Pasaulio lietuvių teisininkų organizacinio komiteto Pirmininko Pirmuoju pavaduotoju.

Kam naudinga raganių medžioklė?

Šio straipsnio pradžioje mes užsiminėme, kad kažkam tokia raganių medžioklė – tai ne tik teisingumo siekimas, bet ir materialinės naudos troškimas. Žemiau pateiksime keleto autorių nuomones, kurie atvirai ir tiesiai įvardina kas slypi po tuo paslaptinguoja kažkas. Tai strategija ir taktika.

Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Štai, Dr. Algimantas Lebionka straipsnyje: „Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (Kam naudinga?)“. Dr. A. Lebionkos nuomone, galimas dalykas, kad Vanagaitės-Zurofo pora, šmeižianti mūsų Tautą, jos didvyrius, juodinanti mus užsienyje, turi daug gilesnį ir pragmatiškesnį tikslą. Gali būti, kad šis tikslas – begalinė istorija dėl žydų turto. Tam buvo reikalinga ir įteisintos „išimtys“ suteikti Lietuvos pilietybę tarpukaryje išvykusių žydų palikuonims. Turto grąžinimo bombą po mūsų valstybės pamatu padėjo dar Algirdas Mykolas Brazauskas. Tuometinis premjero patarėjas privatizavimo klausimams „A.D.“ dr. Algimantui Lebionkai privačiame pokalbyje pasakė: „Religinių bendruomenių turto grąžinimas – yra bomba. Krikščionių religinės bendruomenės – kelios dešimtys vienuolynų, namų, bažnyčių. Pas žydus kitaip, visas jų turėtas turtas – religinės bendruomenės: ligoninės, mokyklos, kirpyklos, skerdyklos, parduotuvės ir t.t. Palauks, kol bus atstatyta, suremontuota, kol Lietuva praturtės, tada atsiims“.

Kaip geriau pasiekti šio tikslo? Kuo labiau apjuodinti pasaulyje mūsų tautą. Rėkti: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ – ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs prieš dešimtmetį net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą.

Kova dėl turto

Kad veiksmas su vanagaitėmis ir zurofais vystosi būtent tokia linkme, papildomą įrodymą pateikė pranešimas Izraelio spaudoje. Izraelio portalas 9 tv. paskelbė pranešimą: „Izraelyje pasipiktinę: Lenkija daro viską, kad negrąžintų žydų turto“. Pranešime rašoma: „Izraelio užsienio reikalų ministerija nusiuntė oficialų protestą Lenkijai dėl naujojo Restitucijos įstatymo projekto, kuris daro beveik neįmanomu grąžinti turtą aukų, nukentėjusių holokausto metu ar jų įpėdiniams.“

Naujas įstatymo projektas numato „grąžinti turtą, konfiskuotą nacistinės Lenkijos okupacijos ar jį pakeitusio prokomunistinio Lenkijos darbo partijos (PZPR) valdymo periodu ir tiktai šalies piliečiams arba asmenims, gyvenusiems Lenkijoje okupacijos metu ir po jo. Akivaizdu, kad šios sąlygos daugumai žydų išeivių iš Lenkijos yra neįvykdomos, nes jie išvyko iš šalies iki nacių okupacijos, jos metu ar po kurio laiko po Vermachto sutriuškinimo. Be to, teisę į turto grąžinimą turi tiktai tiesioginiai paveldėtojai – vaikai ir anūkai, tuo metu kai daugeliu atvejų gyvenantys įpėdiniai holokausto metu žuvusių žydų yra žuvusiųjų žydų broliai, seserys ar sūnėnai. Naujasis Restitucijos įstatymo projektas taip pat nenumato kompensacijos už vertę įmonių akcijų, kurias turėjo Lenkijos žydai iki okupaciniu periodu. Be to, nustatant terminą paraiškų dėl nuosavybės grąžinimo – per metus nuo įstatymo įsigaliojimo momento, Lenkijos vyriausybė nepalieka laiko surinkti visus reikiamus dokumentus.“

Dėl šio Restitucijos įstatymo projekto Izraelio užsienio reikalų ministerija įteikė protesto notą Lenkijos ambasadoriui Izraelyje. Dr. A. Lebionkos nuomone, Izraelio ir žydų organizacijų tikslas – pasitelkus „Holokausto industriją“ amžinai melžti Rytų europiečių tautas, o Vanagaitės-Zurofo kartelis – tėra šio mechanizmo sraigtelis, senutėlė sudedamoji dalis.

In:

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

Gelbėjimosi ratas R. Vanagaitei – Zuroff

Labai teisingai pastebėjo  Vidmantas Valiušaitis: T. Venclovos mestas „gelbėjimosi ratas“ R. Vanagaitei, esą ją kritikuojantieji „tarnauja Putinui“, stulbina. Ne, ne pačiu „ištiestos rankos“ judesiu, ką galima suprasti, bet argumentacija, kuri negali nekelti nusistebėjimo: ne R. Vanagaitė daro paslaugą V. Putinui, bet jos kritikai!

 Kremliaus istorikas Aleksandras Diukovas, kurio prieš porą metų Lietuva apdairiai neįsileido platinti čia savo propagandos, rafinuotai manipuliuojantis istorijos faktais, orkestruojantis juos pagal V. Putino politinės strategijos reikmes, sudarinėjantis ir leidžiantis Lietuvą diskredituojančias knygas, be abejo, daro Lietuvai žalos. Jis kalba iš esmės tą patį, ką ir R. Vanagaitė, tik nuosaikiau. Tačiau A. Diukovo daroma žala sąmonės deformacijoms, lyginant su ta, kurią tam tikrai daliai Lietuvos ir užsienio auditorijų daro „Mūsiškių“ autorės neatsakingi rašinėjimai ir kalbėjimai istorijos temomis, yra minimali. Kadangi visiems aišku, kad tai V. Putino režimo janyčaro pastangų vaisius. R. Vanagaitės „įnašas“ – nepalyginamai didesnis. Nes čia – „mūsiškė“. Galimybių manipuliuoti jos išvedžiojimais istorijos analfabetų auditorijose – daugiau. („,) „Mūsiškiai“ yra moralizavimo himnas. Pretenzingo, pedagoginiu patosu, aikštingu savęs eksponavimu persmelkto moralizavimo. Tokiu tonu parašytą kokią nors „lietuviško patriotizmo“ knygą skaityti būtų tiesiog koktu. Bet svarbiausia, kad tas moralizavimas grindžiamas iš dalies tariamais, iš dalies nutylėtais faktais ir neišmanėliškais įvykių aiškinimais. Todėl tėra tik masalas lengvatikiams ir PR įspūdžio įkaitams. Tai nieko bendra neturi su „cenzūra” ar asmeninių laisvių „varžymu“. Autorė laisva spausdinti knygas toliau ir platinti savo lėšomis bei nuožiūra. (…) T. Venclova – ne toks. Bet jeigu tokios rūšies lektūrą jis vertina, tai daro ne dėl jos kokybės savyje, bet dėl „antrame plane“ palikusio dunksoti jo paties intereso: kai aršiai ir beatodairiškai puolami rezistentai bei kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, net mirusiems nedovanojama ir jie keliami iš kapo pastatyti prie sienos sušaudymui visuotine užmarštimi, bent iš dalies tuo pateisinami ar nors sumenkinama atsakomybė tų, kurie Lietuvą 1940 m. išdavė.

O visuomenės reakcijomis į R. Vanagaitės knygą galima tik pasidžiaugti. Jomis kaip tik buvo parodyta, kad pilietinė visuomenė Lietuvoje egzistuoja ir moralinės raudonos linijos, kurių peržengti padorumo nepraradusiam žmogui nevalia, vis dėlto yra. Ir tai parodė ne tik žmonės, išreiškę savo asmeninį požiūrį socialiniuose tinkluose, spaudoje, televizijoje.(…)  Tuo metu visuomenė šiuo atveju tik nusigręžė nuo kalbėjimų ir išvedžiojimų, kurie pasirodė tai visuomenei aiškiai „už raudonos linijos“, palikusi jų autorę vieną pačią su savo „atradimais“, „sensacijomis“, „nesuprastu humoru“ ir „viešųjų ryšių“ kampanijomis.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Manytume, kad Arnoldas Aleksandravičius savo straipsnyje taikliai atkreipia dėmesį į tai, jog šiais laikais nuolat svarstoma, kaip Europos tautos prieš 75 metus išlaikė holokausto egzaminą. Izraelio Simono Vyzentalio (Simon Wiesenthal) centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas (Efraim Zuroff) ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino sukurtos organizacijos „Pasaulis be nacizmo“, kurios paskirtis – apšmeižti Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą ir lietuvių antisovietinių partizanų atminimą, valdybos pirmininkas Rusijos oligarchas Borisas Špygelis tvirtina, kad lietuviai susikirto, pradėję žudyti vietinius žydus anksčiau negu pabėgo Raudonoji armijai ir atėjo Vermachtas, nesiliovė iki pat tos dienos, kai sovietai antrą kartą okupavo Lietuvą. Tačiau vienas dokumentas, kuriam šiomis dienomis sukanka 75 metai, įrodo, kad buvo visiškai priešingai – Lietuva labai garbingai laikėsi ir veikė Hitlerio ir Stalino karštos draugystės, virtusios abipuse neapykanta, apnuodytoje Europoje.

Trijų politikų memorandumas

Tuo metu, kai  Vokietijos karo mašina, sutraiškiusi Vakarų Europą, beveik nustūmė sovietų kariuomenę į Volgos upę, giliame Trečiojo reicho užnugaryje trys Lietuvos Respublikos, prieš metus paverstos nacionalsocialistinės Vokietijos generaline sritimi, žinomi politikai – buvęs valstybės vadovas Kazys Grinius ir du buvę žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa bei Mykolas Krupavičius, jau nebejauni žmonės, 1942 m. lapkričio 9 d. pasiuntė registruotą laišką okupacinės administracijos vadovui, Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionieriui Teodorui Adrianui von Rentelnui (Theodor Adrian von Renteln)“. Tai nebuvo graudus prašymas, bet memorandumas, ultimatumas. Trys lietuvių inteligentai viešai, argumentuotai pareikalavo liautis lietuviškas žemes apgyvendinti vokiečių kolonistais, tuoj pat nutraukti visų Lietuvos piliečių genocidą, nepriešinti lietuvių su kitataučiais Lietuvos gyventojais. (In: A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ ).

Tačiau ne tik visuomenė, bet ir valstybės teisėsaugos institucijos neturi likti nuošalyje, nusišalinti nuo tokių klausimų sprendimo. Priešingai, reikia imtis sisteminių darbų legalizuoto blogio nekaltoms aukoms gelbėti. Atsibuskite tie, kurie laikote save esančiais aukštai viršuje virš mūsų. Bet ne virš Dievo. Valstybės institucijos turi ginti savo valstybės žmones, kuriems atimta apsigynimo teisė, nes jie – Anapilyje.

2017 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė uždarame posėdyje vieno Lietuvos Seimo nario seksualinio priekabiavimo bylą. Ar tokie klausimai turi būti svarstomi Konstituciniame teisme? O kodėl tokia neglegentia (lot. abejingumas, nepaisymas, negerbimas) per Pasaulį skleidžiamam lietuvių kaip „žydšaudžių tautos“ mitui? Regis, per visą savo veiklos laikotarpį iki šių dienų OSI veiklos rezultatas – 43 JAV pilietybės netekę ir 35 deportuoti asmenys. Lietuvių jų tarpe nedaug. Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“ Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

Šį straipsnį norėčiau baigti p. Rasos Razgaitienės nuostabiais žodžiais: „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

Rašant šį straipsnį, naudotasi:

Bronius Nemickas. Raganių medžioklė. – Lietuvių spaudos žvilgsnis į OSI. Ethnic community services, Morkūnas Printing.Co. 3001 West 59th Street, Chicago, Illinois,1985, p. 9-15.

Dr. Algimantas Lebionka. Koks Vanagaitės-Zuroffo antisemitizmo kurstytojų ir lietuvių tautos juodintojų kartelio tikslas? Qui prodest? (kam naudinga?). 2017.

Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

A. Aleksandravičius. Sąžinės balsas tautų naikinimo laikais, arba ką nutyli Vanagaitė su Zurofu? A. Aleksandravičius, alkas.lt/2017/11/15/Arnoldas Aleksandravičius, http://ukininkopatarejas.lt/ .

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-valiusaitis-t-venclovos-gelbejimosi-ratas-r-vanagaitei-stulbina.d?id=76196507

Melagiai drebės, kol kojas išties. Kokie melagiai ir kodėl? „Draugas“,1983 m. lapkričio 1 d.

http://9tv.co.il/news/2017/10/26/249676.html

http://lebionka.blogspot.lt/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html

2017.11.22; 07:00

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis straipsnis dar 2010 m. buvo patalpintas žurnale „Apžvalga“, o paskui įėjo į 2014 m. išleistą knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje tarsi prašuoliavau mūsų valstybės tūkstantmetį. Kodėl šiandien primenu šį publicistinį, knygos baigiamąjį kūrinėlį? Gal dėl to, kad profesorius ir toliau maišomas su žeme, puldinėjamas ir neonomenklatūrininkų ir jų klapčiukų žurnalistų, o kai kurie, net neprisidengdami slapyvardžiu, ragina jį užsičiaupti ir kastis sau duobę… Tai ne liaupsės pirmajam nepriklausomos šalies vadovui. Tai greičiau impresija, pagarbos ženklas, o ne vertinimas.

Štai ir pakeliavom per Lietuvos tūkstantmečio istoriją. Kodėl ją pradėjau šv. Brunonu, o užbaigiau profesoriumi V. Landsbergiu, kuris dar savo puslapio neužvertė? Ar ne per drąsu? Ar taip nestatau savęs šalia šios nusipelniusio žmogaus? Juo labiau, kad ne visi, jam įeinant į salę, atsistoja ir ploja, daug tokių, kurie ant jo griežia dantį, linki nesveikatos, norėtų užčiaupti burną… Bet – atleiskite jam ir man, ir mums visiems mūsų silpnybes, o, kaip šv. Raštas priduria – ir mūsų kaltes.

Vytautas Landsbergis: Lietuvos įvaizdis ir charizma

 

Jie dar degino savo mirusius,

Kai Dievas pasakė: no smoking.

Pakeitė aukurą kryžius,

šarvą ir lokeną- smokingas,

taip nuriedėjo daugybė metų 

Brunonų, Vaitiekų ir Bonifacų,

liko Rominta suminta,

srutomis Įsrūtė švinta,

O Netimeras – 

šiandien jau meras.

 

Kodėl pradėjau Vytauto Landsbergio eilėraščiu „Lietuvos tūkstantmečiui“? Gal todėl, kad jame – visas neabejotino patrioto, galingos, charizmatiško kūrėjo ir romantiko asmenybės derinys, išsiliejantis tai kampuotais, su aštriomis prasminėmis briaunomis eilėraščiais, tai ne visiems žinomais vardais ir aliteracijomis, pragmatiškais „nepatogiais“ palyginimais, tik jam būdingu sarkazmu ir ironija, už kurios slepiasi susirūpinimas Lietuvos praeitimi, dabartimi ir – juo labiau – ateitimi.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Papildantis šį toli gražu nepilną kūrybinį apibūdinimą yra kitas kandus ir profesoriui būdingas eilėraštis „Nelaimingasis“, skirtas, atrodo, gerai žinomam a.a. veikėjui*.

 

Aš nieko nieko nežinau.

Aš niekam nieko neatleidau.

Atleisdavau tik sau tik sau

raudoną stribo veidą.

Atleisdavau ir nosį skaisčiai mėlyną

tačiau tik sau tik sau.

Į pelkę kažin kur nukėblinau

ir kelią pamiršau.

 

Taigi, užduotis parašyti apie Vytautą Landsbergį – ne tokia jau paprasta. Nepakako vien galimybės kaip žurnalistui iš arti dvejus metus stebėti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko darbą 1991-1992 m., stebėtis jo kruopštumu, rengiantis kiekvienam pasirodymui TV ekrane, ta margaspalve aplinka, kurį faktinį valstybės vadovą supo tais neramiais nepriklausomos valstybės tapimo laikais. Dabar galima būtų gailėtis, kad iš to talkininkavimo negauta jokių materialių dividendų ar šiltos vietos, tačiau juk mačiau, kad profesorius ne toks, kurio galėtum ko nors prašyti: neetiška, per menka, nesolidu, žema… Kai kam tai buvo nė motais.

Prof. Vytautas Landsbergis ir prof. Liudas Mažylis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Juk vis dėl to – Prezidentas! Šį Vytauto Landsbergio titulą rašau be jokios potekstės, nes būtent tą istorinę 1990-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas pagal veikusią laikinąją Lietuvos Konstituciją buvo patvirtintas Valstybės Vadovu. Faktiškasis prezidentas pirmininkavo parlamento posėdžiui, kuris vėlai vakare patvirtino Nepriklausomybės atkūrimo Aktą.

Kodėl tai primenu? Visus tuos 20 metų verda diskusija, ar įteisinti V. Landsbergio kaip Prezidento statusą. Daugiau kaip prieš metus, Kovo 11-ąją, generolas Jonas Žemaitis pavadintas ketvirtuoju Lietuvos Prezidentu. Šiemet balandį viena klaipėdietė pasiūlė V.Landsbergiui taip pat suteikti 7-ojo šalies vadovo titulą. Profesorius iš kuklumo nepritarė tokiam pasiūlymui.

Mat, Lietuvoje kai kam dar neaišku, kaip vadinti vieną aktyviausių Sąjūdžio vadovų ir nepriklausomybės vedlį (žinynuose pirmuoju posovietinės Lietuvos Prezidentu vadinamas Algirdas Mykolas Brazauskas, o AT pirmininkas – tik „tuomet aukščiausia pozicija Lietuvoje“). Tuo tarpu Europoje politikai be abejonių V. Landsbergį tituluoja Prezidentu.

Antai, 2010 m. gegužės 10-11 d. Seime vykusioje Europos liaudies partijos (ELP) politinėje asamblėjoje ir diskusijoje „Baltijos šalių nepriklausomybė – ateinantys 20 metų“ V. Landsbergis „už lemiamą indėlį Europos laisvei ir demokratijai“ buvo apdovanotas bronzine skulptūra, simbolizuojančia taiką ir laisvę. O ELP, vienijančios 72 Europos centro ir centro dešiniosios pakraipos politines jėgas, prezidentas Wilfriedas Martensas profesorių vadino Prezidentu, sakydamas: „Šiandien man didžiulė garbė ir malonumas švęsti Jūsų, Prezidente, nepakeičiamą indėlį į Europos laisvę ir noriu įteikti Jums Europos liaudies partijos apdovanojimą. Jūs esate pats didžiausias Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam valdymui simbolis. Mes visi už tai Jums esame dėkingi. Jūs apgynėte ne tik Baltijos žmonių bendrąjį gėrį, bet ir visuotines vertybes, už kurias kovoja, kurias palaiko visa visuomenė“**.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad galime fiksuoti: įskaitant ir J. Žemaitį, V. Landsbergis yra devintasis Lietuvos Prezidentas nuo 1919 m. balandžio 4 d., kai nepriklausomos Lietuvos Valstybės Taryba, priėmusi laikinosios Konstitucijos pataisas, įsteigė Prezidento instituciją, prieš tai A. Smetoną išrinkusi pirmuoju Lietuvos vadovu. Prezidentas ir jo kanceliarija į dabartinį Prezidentūros pastatą Kaune (buvusius gubernatoriaus rūmus) įsikėlė iki tų metų rugsėjo 1-osios. Štai per 91-rius metus (žinoma, su okupacijų pertraukomis) kartu su laikinaisiais ir Prezidentą pavadavusiais pasikeitė 15 šalies vadovų, kai kurių pavardės – A.Smetonos, A.Stulginskio, V.Adamkaus pavardės kartojosi po keletą kadencijų.

Būta ir unikalių atvejų. Antai, A.Smetona, remiamas tautininkų, pirmą kartą valdžią išlaikė vos 14 mėnesių, tačiau po karinio perversmo atėjęs į ją valdė beveik 14 metų – iki sovietų okupacijos. Gi Jonas Staugaitis šiame poste išbuvo tik parą – per patį 1926 m. perversmą.

Tačiau V.Landsbergio atvejis – ypatingas. Jis išleido daugiau kaip 30 knygų, tarp kurių yra ir mūsų cituojamos poezijos rinkinių. Profesorius išnagrinėjęs M.K.Čiurlionio, Č.Sasnausko kūrybą. Gal ne visiems žinoma, kad 1952 m. Lietuvos šachmatų čempionate užėmė III vietą, o ir dabar dažnai prisėda prie šachmatų lentos – protui pamiklinti. Jis yra daugelio pasaulio universitetų garbės daktaras, tačiau sukaupta politinė patirtis jam padeda leisti ir rašyti straipsnius dabarties geopolitinių realijų temomis. Tie darbai aštrūs, įžvalgūs, bekompromisiai ir, žinoma, ne visiems įtinkantys bei patinkantys.

Kaip ir štai tas pasisakymas per ELP diskusiją Vilniuje, kuriame Europos Parlamento narys kritikavo ES už konformistinę poziciją Rusijos politikos Ukrainos, Gruzijos atžvilgiu, abejojo L. Kaczynskio žūties prie Smolensko oficialiomis išvadomis…

Bet kodėl V.Landsbergio atvejis – ypatingas? Mes toli nuo sumanymo politiką liaupsinti. Jo asmenybė – nebe trūkumų. Nes jis – tik žmogus. Kita vertus, ar dažnas, atėjęs iš neapsisprendusios ir visokiomis sovietinėmis gėrybėmis bei postais viliotos inteligentijos, užvožtų blizgantį pianino dangtį ir save pašvęstų rizikingai bei alinančiai kovai už Nepriklausomybę… Ar dažnas? Net iš tremtinių ir sovietinių kalinių bendrijos? Ar daug rasime veikėjų, kurie buvo tokie mylimi ir neapkenčiami?

Dar ir dabar neabejodamas aš kartu su visais atsistoju ir ploju, kai į salę įžengia nedidukas, kiek gunktelėjęs, bet įdėmaus žvilgsnio, visada susikaupęs ir kartu ironiškas muzikos, politikos ir Lietuvos laisvės profesorius – Vytautas Landsbergis.

*daugiau jo kūrybos: http://www.landsbergis.lt/articles/category/23/page:20

**„Tėvynės Sąjungos žinios“, 2010 m. gegužės 13 d., Nr. 18 (223).

Publikacija paskelbta žurnale „Apžvalga“, 2010 m. gegužę, ir knygoje „Česlovas Iškauskas, Paaukota Lietuva“, Vilnius, 2014 m.

2018.08.14; 16:38

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą:  architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.

Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).

Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.  

Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.

Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.

Filmo „Kvadratas“ afiša

Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.

Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu. 

Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.

Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.

Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama… 

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys)

Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.

Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros“ viršelis

Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?

Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.

Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.

Informacijos šaltinis – www.pasauliolietuvis.lt

2018.04.21; 08:00

Ukraina švenčia Nepriklausomybės dieną. EPA – ELTA nuotr.

Laisvės kovas, pasipriešinimą okupantui mes tik sąlyginai skirstome į etapus, į laikotarpius, į rezistencijos vadovų veiklos tarpsnius. Bet kaip rodo istorija, ta kova niekada nesibaigia.

Naujas jos etapas atsivėrė aneksavus Krymą, Rusijos remiamoms pajėgoms užėmus pramoninius Rytų Ukrainos rajonus. Natūralu, kad Kijevas laukia paramos. Lietuvai taip pat kyla naujos grėsmės, mes taip pat tikimės sąjungininkų paramos.

Kodėl jiems turime padėti?

Neseniai Maidanas pažymėjo 4-ąsias metines. Tad dar keletas sutapimų. Beveik tuo pačiu metu, 1953-aisiais, išsikvėpė rezistencinis judėjimas Lietuvoje ir Ukrainoje. Dar keletą metų – iki 1955-ųjų – su okupantais kovojo pavieniai pasipriešinimo dalyviai. Istorikai tvirtina, kad 1954 m. suėmus paskutinį UPA vadą Vasilijų Kuką, organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietams Ukrainoje baigėsi.

Tų pačių metų lapkritį Maskvos Butyrkų kalėjime buvo sušaudytas generolas Jonas Žemaitis. Tiesa, 1956-ųjų spalį buvo suimtas A. Ramanauskas – Vanagas, sušaudytas kitų metų lapkričio 29 d. Iki pat 1965 m. pavasario slapstėsi Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas. Kaip jau rašėme, ukrainiečių kovotojus įkvėpė Stepanas Bandera, saugumiečio nužudytas Miunchene 1959 – ųjų spalį. Laikykime tai rezistencijos tąsa.

Ar mums kas padėjo? Žodžiais, deklaracijomis, pažadais – taip. Mūsų partizanai, juos remiantys žmonės ilgai puoselėjo viltį, kad okupacija netrukus baigsis, ir Lietuvą „amerikonai“ išvaduos. Realybė buvo kita: Maršalo planas, kuriam 1948 m. pritarė JAV Kongresas, 15-kai Europos valstybių ir Turkijai suteikė milijardinę paramą – 13,2 mlrd. dol., bet J. Stalino nurodymu SSRS jos atsisakė. Žlugo ir ši viltis.

Atgimimas vėl suteikė vilčių. „Dainuojanti revoliucija“ buvo beginklė, tačiau tokia galinga, kad pasaulis stebėjosi: kaip gali laisvės ištroškusi tauta tik su minios skanduojama daina „Pabudome ir kelkimės“ išvyti sovietinį okupantą su visa nenugalima armada? Būtume neteisūs sakydami, kad niekas mūsų nepalaikė. Gal ir tai lėmė, kad, lyginant, pavyzdžiui, su Maidano Dangaus šimtine, mūsų laisvės kova nenusinešė daug aukų…

Bet pagaliau pripažinkime: ar ukrainiečiai nelaukia tokios paramos iš mūsų, iš viso pasaulio? Ir gal būt jau prarastas geriausias laikas, kai ta pagalba būtų efektyvi. Matyt, iš vokiečių nukopijuota realpolitik kaip reikiant užspaudžia tą paramos kraujagyslę…

Kukli Lietuva padeda ukrainiečiams

Kita vertus, karo su gerai ginkluotais separatistais fronte vien laidynėmis nepakariausi. Reikalingas letalinis, t.y. mirtį nešantis, atsakomasis ginklas. Tik visai neseniai, lapkričio 29-ąją, Lietuvos Respublikos vyriausybė priėmė nutarimą Ukrainos gynybos ministerijai  neatlygintinai perduoti nuosavybės teise priklausantį ir šiuo metu Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomą turtą. Neatlygintinai bus perduota Lietuvos kariuomenėje nebenaudojama, ne NATO kalibro ginkluotė ir šaudmenys, kuriuos Lietuvos kariuomenė naudojo iki apginklavimo standartinių NATO kalibrų ginklais. Šioje paramos siuntoje bus automatiniai šautuvai ir karabinai, kulkosvaidžiai, minosvaidžiai, prieštankiniai pabūklai, amunicija ir atsarginės ginkluotės dalys.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Ukrainos kariais – savanoriais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Nutarime detalizuojama, kad Lietuva planuoja perduoti Ukrainai daugiau kaip 7 tūkst. „Kalašnikovo“ automatų, šovinių bei kitos ginkluotės, tarp jų ir prieštankinės. Visos perduodamos ginkluotės vertė šiuo metu siekia 1,93 mln. eurų, o juos įsigydama Lietuva buvo išleidusi per 3 mln. eurų, nepamirštama pabrėžti nutarimo projekte. Didžiąją dalį iš daugiau kaip 7 tūkst. vienetų ginklų sudaro Lietuvos nebenaudojami „Kalašnikovo“ automatai, beveik 2 mln. vienetų šovinių. Taip pat bus perduodama daugiau kaip 80 kulkosvaidžių, keliolika minosvaidžių, prieštankinių ginklų, kitokios ginkluotės.

Lietuva nebe pirmą kartą šalies karinėms pajėgoms nebereikalingą ginkluotę perduoda Ukrainai, dėl to yra gavusi Rusijos notą. Pirmą kartą Lietuva ginkluotės elementų Ukrainai perdavė 2014 metais, netrukus po to, kai Ukrainos rytuose prasidėjo konfliktas tarp Rusijos remiamų separatistų ir vyriausybės pajėgų.

Bet netrukus, 2016 metais, Ukraina iš Lietuvos vėl gavo 146 vienetų mirtino Sovietų Sąjungos laikų gamybos ginklo. Tarp jų 60 didelio kalibro Vladimirovo kulkosvaidžių ir 86 didelio kalibro Degtiariovo — Špagino kulkosvaidžių. Apie tai skelbė agentūra „Ukrinform“ su nuoroda į JT bazę „Informacija apie pasaulinę prekybą ginklais“.

Trišalė brigada suerzino Maskvą

Tuometinis Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis, įkvėptas Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, tada pareiškė, kad trys šalys kuria ukrainiečių, lenkų ir lietuvių brigadą, kuri vyks ne į karo frontą, bet „tai turėtų būti brigada, kur Ukrainos armija norėtų įgyti patirties, kuri būtų naudinga tęsiant priartėjimo prie NATO armijos standartų procesą“. 2015 m. pavasarį rašėme, kad per dvejus metus bus suformuota trijų šalių karinė brigada LITPOLUKRBRIG (lietuviškas trumpinys – LUL brigada), kurios vyriausioji būstinė bus Liubline, kur kol kas tėra lenkų 50 žmonių vadavietė ir 250 kareivių batalionas. Manoma, kad iš viso brigadoje tarnaus maždaug 4400 kariškų – iš Lenkijos apie 3500, iš Ukrainos – 545, o iš Lietuvos – iki 350 žmonių.

Ukrainietė mergina

Maskvai tai nepatiko. Rusijos žiniasklaida jautriai sureagavo į baigiamąjį LUL brigados steigimo etapą, ypač į tai, kad Lenkijos prezidento B. Komarowskio įsakas buvo pasirašytas sovietinės Pergalės 70-mečio išvakarėse. Kremliaus propagandistai iškart pasigavo istorinę koliziją. Maskvos universiteto politologas Vladislavas Gulevičius ironiškai svarstė, kad taip gaivinama sena Juzefo Pilsudskio idėja realizuoti vadinamą Tarpjūrio (Intermarum) doktriną, įtraukiant į ją ne tik Baltijos šalis, bet ir Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Balkanų valstybes, Čekiją bei Slovakiją, gal net Baltarusiją ir Suomiją. Naujos sąjungos tikslas – aprėpti plačias teritorijas nuo Baltijos jūros iki Adriatikos ir Juodosios jūros (iš čia kilusi santrumpa ABC – Adryatyk – Baltyk – Morze Carne). Akivaizdu, rašo V. Gulevičius, kad šioje sąjungoje, kaip kažkada ATR, Varšuva tikisi groti pirmu smuiku. Ne šiaip sau pagrindinė šiuolaikinės trijų valstybių brigados vadavietė yra Liubline – vos už 209 km nuo Lvovo…

Apie šios brigados veiklą mes nežinome beveik nieko. Wikipedia rašo, kad 2016 m. vasarį ji dalyvavo pratybose „Brave Band“, keliuose paraduose Kijeve. Tų metų rugsėjį, kaip fiksuoja Lietuvos KAM tinklapis, pasirašytas susitarimas, kad brigada suformuota pagal visus NATO standartus. Brigadai vadovauja lenkų pulkininkas, Lietuvos štabo vadu paskirtas pulkininkas leitenantas Eligijus Senulis. Pranešime rašoma, kad 2017 m. ir toliau bus vykdomas vienas pagrindinių LITPOLUKRBRIG projektų – pratybos „Maple Arch“, kurias planuoja ir organizuoja Kanados karinės pajėgos kartu su Lietuva, Lenkija ir Ukraina. 2017 m. šios pratybos vyko Lenkijoje. Konkrečių, kad ir taikdariškų veiksmų Ukrainos teritorijoje, juo labiau pafrontės zonoje, ši brigada nevykdo…

Žodžiai, svarstymai, abejonės…

Jei kaimynai tokie pasyvūs, gal tarptautinė bendrija skiria daugiau dėmesio letalinių ginklų tiekimui Ukrainai? Rugpjūtį Rusijos žiniasklaidos flagmanas „Sputnik“ iš Vilniaus citavo Amerikos laikraštį „The Wall Street Journal“, kad JAV planuoja tiekti Ukrainos kariuomenei prieštankinių raketų ir kitos ginkluotės – raketų kompleksų „Javelin“ ir oro gynybos sistemų. Ši ginkluotė negalės būti naudojama pafrontės zonoje. Paskatintas JAV planų Ukrainos gynybos ministerijos vadovas Stepanas Poltorakas pareiškė, kad Kijevas laukia paramos iš visų savo partnerių, tačiau iki šiol mirtiną ginklą suteikė tik Lietuva.

Bet prieš šio ginklo siuntimą į Ukrainą pasisako kai kurie Vakarų politikai. Antai, Buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras, buvęs ESBO pirmininkas, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris yra pareiškęs, kad ginklų tiekimas į Ukrainą yra labai rizikingas ir neproduktyvus išėjimo iš krizės būdas. NATO Karinio komiteto pirmininkas, čekų generolas Petras Pavelas pareiškė, kad jis nemato būtinumo tiekti mirtiną ginklą Kijevui, nes tai „tik padidins žmonių kančias“.

„The Washington Post“ praneša, kad Donaldo Trumpo administracija vis dar negali apsispręsti, ar tiekti Ukrainai letalinį gynybinį ginklą. Nors 2015 m. Atstovų rūmai 348 balsais prieš 48 priėmė Baraką Obamą įpareigojančią rezoliuciją, Vašingtonas jau atsisakė tiekti prieštankinius kompleksus „Javelin“, priešradarinius įrenginius, žvalgybines sistemas ir komunikacijos įrengimus. D. Trumpas vis dar tikisi, kad pavyks įgyvendinti Minsko susitarimus. Paskutiniais pranešimais, Valstybės departamentas vėl svarsto galimybę paveikti administraciją, kad ši sutiktų tiekti Ukrainai letalinės ginkluotės už 47 mln. dolerių. Lapkričio 17 d. JAV Senatas pritarė įstatymo projektui „Dėl JAV biudžeto išlaidų 2018 m. nacionalinės gynybos reikalams“, kuriame numatyta 350 mln. dol. paramą Ukrainai…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su reabilitaciją Lietuvoje atlikusiais Ukrainos kariais. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

***

Kol kas, kaip pas mus sakoma, šakėmis po vandenį. Ukrainos pietryčiuose kasdien žūsta po keletą Ukrainos karių, griaunami namai, žmonės badauja ir šąla nešildomuose būstuose, tu metu iš Rusijos per sieną separatistams plūsta naujausi kariniai įrengimai, ginklai ir mašinos. Kremliui nereikia papildomų Dūmos sprendimų, V. Putinas veikia vienvaldiškai. O Vakarai tūpčioja vietoje: ar tik atsakomasis separatistams ginklas neįžiebs dar didesnės ugnies, gal reikia laikytis Minsk-1, o gal Minsk-2 susitarimų?

Kaip ir tais rūsčiais pokario laikais. Delsimas reiškia pralaimėjimą. Pralaimėjęs visada tampa vergu. Beteisiu savo žemėje. Niekinamu visų – ir savų, ir svetimų. Pavyzdžių neieškokime giliuose istorijos kloduose. Jie čia pat.  

2017.12.06; 04:30

Savotišką intelektualinį nuotykį (akibrokštą) išgyvenau skaitydamas man asmeniškai artimo naujausių laikų Lietuvoje istorijos tyrinėtojo profesoriaus Henriko Šadžiaus monografiją: „Tautos drama (1939–1953)“. Knygą (antrą tomą) 2016 m. išleido „Minties“ leidykla. Veikalas savaip stulbina savo fundamentalumu, neįtikėtinai gausia, kruopščiai sustruktūrinta, susisteminta medžiaga ir atviromis, drąsiomis įžvalgomis. Tai tikrai neeilinė, ilgus metus rašyta ir išmąstyta studija. 

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau būtent tas autoriaus įžvalgų drąsumas (gal ir originalumas) ir davė man, besidominčiam tiek senąja, tiek vėlyvųjų laikų lietuvių tautos istorija, ypač jos socialine-politine organizacija (visa tai fokusuojant į vieną kryptį – tautotyrą), viešai kai ką pasakyti apie profesoriaus veikalą. O jo apimtis taip pat įspūdinga: viršija 650 puslapių! Suintrigavo autoriaus pamatinės pozicijos. 

Žinau, iš betarpiškų susitikimų žinau, kad autoriui yra tikrai nesvetimos savo gimtosios šalies patriotinės nuostatos. Apie tai byloja ne tik pats iš veikalo sklindančio dramatizmo dvasia, bet ir dėstomos medžiagos kompozicija ir nesunkiai nuspėjami paties autoriaus išgyvenimai. Tačiau profesoriaus pamatiniai teiginiai, raudona gija, einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu. ( Rašydamas vadovaujuosi žinomu teiginiu: „Platonas – mano draugas, tačiau tiesa yra brangesnė“).

Atsiverskime veikalą… Su savo kukliais komentarais skaitytojo žvilgsniui pateiksiu tik po vieną kitą epizodėlį iš istoriko gana detaliai aprašytų lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapų: pirmosios sovietų okupacijos, nacių okupacijos ir tautai bene siaubingiausio pokario…

Štai, apibūdindamas pirmąjį etapą, autorius rašo: „1940 m. vasarą rinkimai į Liaudies Seimą vyko pakiliai“. Nes „absoliuti tautos dauguma buvo ištroškusi laisvų rinkimų“. Net ir „didžioji dauguma inteligentijos“ ėjo į rinkimus norėdama nusikratyti tautininkų režimo; o ir šiaip „bolševizmo idėjos buvo populiarios“… (48 psl.).

Anot autoriaus, „Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS neatlaiko kritikos“ (49 psl.). Pasakyta atvirai, neslapukaujant. O ir dabartinėje istoriografijoje įsitvirtinęs SSRS įvardis, rašomas (manau, sąmoningai) senuoju stiliumi – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (TSRS).

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius.

Tai apie tuos lemtingus liepos 14–15 dienomis įvykusius rinkimus į Seimą (vos praėjus mėnesiui po Raudonosios armijos masinio antplūdžio į Lietuvą). Jau liepos 21 dieną Seimas, anot profesoriaus, vieningai, su nenuslepiamu pakylėtumu priėmė deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą ir išrinko delegaciją pristatyti ją „didžiajam vadui“ Stalinui. Profesorius randa progą pacituoti rašytojo Kazio Borutos garsiąją frazę „parvežti į Lietuvą Stalino saulę“. Pasirodo, rugpjūčio dienomis buvo organizuotas dainų tekstų konkursas, kuriame pirmą vietą laimėjo Antanas Rūkas (eilėraštis „Mes su Stalinu į saulę“), antrąją – Kazys Jakubėnas („Negrįš ta diena, kur praėjo“), trečiąją vietą laimėjo Antanas Miškinis („Išsilaisvinimas“)… 

Keista, bet veikalo autorius neranda progos pastebėti, kad visi konkurso prizininkai, tame tarpe ir K. Boruta, vėliau buvo represuoti, o poetas Kazys Jakubėnas dar ir ypač žiauriu būdu (žiemą ant nuogo kūno pilant vandenį) nukankintas. Tačiau turime „sakralinį“ autoriaus teiginį: „…viskas, pradedant birželio 14–15 d. įvykiais (kalbama apie 1940 metų bolševikų invaziją – R. G.), vyko pagal įstatymus, nepraliejant nė vieno kraujo lašo“ (50 psl.).

Autorius neretai mini Stalino patikėtinius, atsiųstus į Lietuvą: V. Abakumovą, V. Dekanozovą, B. Kobulovą, N. Pozdniakovą, I. Serovą – politinius inkvizitorius ir patyrusius budelius. Bet jie lyg ir antrame plane. Didesnė kaltės dalis nukreipiama į „sukairėjusią“ lietuvių inteligentiją, kurios keletą atstovų jau suminėjau.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai.

Pagal įstatymus (jau Sovietinės socialistinės respublikos įstatymus, perimtus ir iš „šeimininko“) buvo pradėtas naikinti ir visas lietuvių tautos elitas, aktyviai dalyvavęs ugdant modernesnę tautą, jos sąmoningumą ir formuojant savos, nepriklausomos valstybės konstrukciją. Čia nedetalizuosime jau tada tikrą siaubą kėlusių tuometinių masinio pobūdžio represijų.

Pereikime prie kito istorijos etapo – prie karo pradžios ir vokiečių okupacijos metų.

Anot veikalo autoriaus, 1941-jų birželio 23–24 d. sukilimas buvo visai ne sukilimas, o tik nacių ir jų Lietuvoje forposto LAF (lietuvių aktyvistų frontas) inicijuoti chaotiški, padrikę grupelių išpuoliai prieš besitraukiančius raudonarmiečius ir panašios spalvos lietuvių aktyvistus. Tai – vadinamieji baltaraiščiai. Jų tada vien žuvusiųjų buvo daugiau nei Nepriklausomybės kovų metais  (viršijo 2000). Istorikui nesvarbu, kad tuo sukilimu buvo siekta iš vokiečių „išsiderėti“ nors santykinę nepriklausomybę, nors protektorato statusą, kuriuo tada disponavo Slovakija, vokiečiams 1939 metais okupavus Čekoslovakiją. Nesvarbu ir tai, kad tas pats LAF vokiečių okupacijos metais ėmė burti itin plačią ir skaitlingą pasipriešinimo naciams pogrindinę organizaciją.

Žinoma, istorikas teisus, kad dalis sukilėlių (vis dėlto tokių buvo mažuma!) buvo permesti vykdyti masines žydų žudynes. Šiame gėdingame „fronte“ ypač aktyviai pasižymėjo savanoriškais pagrindais paskutinėmis birželio dienomis Kaune organizuotas, bet vokiečių inicijuotas ir kontroliuojamas vadinamasis Tautinio darbo apsaugos batalionas (vadas – plk. A. Butkūnas), kiek vėliau – ir antrasis (vadas – mjr. A. Impulevičius). Šių batalionų kuopos „tvarkėsi“ ne tik Kaune, bet ir buvo žydų žudynėms „skraidinamos“ vos ne po visą Lietuvą.

Bet veikalo autorius nerodo jokios pagarbos karo pabaigoje palyginus staigiai, pagrindinai iš jaunuolių organizuotai Vietinei rinktinei. Liaudyje ji žinoma Plechavičiaus armijos vardu. Tačiau ją patys vokiečiai, užpykę, kad pastaroji priešinosi žygiuoti į Rytų frontą, išblaškė. Nerodoma simpatijų ir vėlgi, vos ne stichiškai vasaros pabaigoje Telšiuose bei Plinkšiuose susiformavusiai Tėvynės apsaugos rinktinei, spėjusiai susiburti vos ne į tris pulkus (pagrindinis iniciatorius generolas M. Pečiulionis).

Abi iniciatyvos (prilygintinos žygdarbiams) buvo grindžiamos motyvu: nors trumpam pasipriešinti Raudonajai armijai ir įrodyti pasauliui nepriklausomybės siekį. Na, o aiškiai numatomos nesėkmės atveju pereiti į partizaninio karo prieš okupantą pozicijas. Bet štai veikalo autorius, nenubraukdamas tų motyvų, dėsto, jog tai buvo kolaboravimo su nacių režimu, jų palaikymo pozicija. Kad tuo metu kiti tautiečiai, įsilieję į Raudonąją armiją, gynė ne tik savo kraštą, bet ir Europą nuo fašistinio režimo. Kai kur net atvirai pasakydamas, kad anie vokiškas milines nešioję lietuviai lengvino triuškinamų nacių padėtį ir faktiškai kovojo prieš bendrą Antihitlerinę koaliciją…

Ir 1941-jų sukilimas, ir 1944-jų metų lietuvių karinės, gal ir desperatiškos pastangos dėl nepriklausomybės, tegu ir momentinės, tegu ir formalios – autoriui nepriimtinos. Istoriko pozicija suprantama: jis nuosekliai ir principingai laikosi „laisvais, demokratiniais pagrindais“ įvykusio Lietuvos įsijungimo į didžiąją SSRS (anot autoriaus – į TSRS).

Pereikime prie trečiojo prof. H. Šadžiaus ypač skrupulingai išnagrinėto ir aprašyto lietuvių tautos vėlyvosios istorijos etapo. Jis bene tragiškiausias ir daugelio lietuvių atmintyje ir būtyje neužgijęs, tebekraujuojantis etapas.

Vos tik įžengus Raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją, buvo pradėta masinė šaukiamojo amžiaus vyrų (21–40 metų) mobilizacija. Suprantama, daugelis jos vengė ne tik dėl buitinių (ypač šeiminių), bet ir dėl idėjinių priežasčių. Ne šimtai, o tūkstančiai tokių „bėglių“, nerasdami kito pasirinkimo, tapo partizanais. Jie papildė ir šiaip jau iš išsibarsčiusių, aukščiau minėtų vadinamųjų „vokiškų“ rinktinių bei batalionų besiformuojantį, struktūras įgyjantį tinklą. Užvirė susidūrimai su sugrįžusiu okupantu. Dažnai dėl patirties stokos juos pralaimint.

Bet štai, monografijos autorius aiškiai ir nedviprasmiškai smerkia partizanų išpuolius prieš dar Berlyno nepasiekusios Raudonosios armijos užnugarį. Suranda ir papildomą kaltinimą: tai gali nepatikti kitiems antihitlerinės koalicijos nariams… Bet tie patys amerikiečiai, anglai ir prancūzai tuo klausimu turėjo jau savo nuomonę.

Deja, tenka pripažinti tą tiesą, kad partizanai ėmėsi aktyvių veiksmų ir prieš savo tautiečius – savanoriškais pagrindais ar priverstinai tapusius sovietinės valdžios aktyvistus. Būta beprasmių žudynių… Dėl šių, o taip pat dėl pasipriešinimo sugrįžusio okupanto kariniams daliniams (ypač užnugarį aprūpinantiems), jau 1944–1945 m. prasidėjo vėl naują siaubą sukėlusios civilių gyventojų deportacijos, įtariamųjų suėmimai ir kankinimai ir ypač gerai organizuotos karinės akcijos, nukreiptos prieš ginkluotą, bet tada dar silpnai subordinuotą partizaninį pasipriešinimą.

Visa tai sužinome iš H. Šadžiaus monografijos. Iš jos sužinome ir tai, kad bendrą dramą ar tragediją aštrino okupanto sugalvoti diversiniai veiksmai.

1950-aisiais rudenį į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša.

Kuršo (Latvija) teritorijoje atkirsta, gerai ginkluota vokiečių armija (keliasdešimt divizijų), o taip pat ir latvių SS legionieriai įnirtingai priešinosi prieš raudonuosius iki galutinio tos grupuotės sutriuškinimo 1945 metų pavasarį. Pasinaudodamas šia priedanga sovietinis okupantas suformavo keletą dalinių (kiekvienas – ne mažiau kaip po šimtą vyrų), kurie imitavo iš Kuršo ištrūkusius vermachto karius, „vlasovininkus“ (Rusijos išvadavimo armija, suformuota iš raudonarmiečių belaisvių ir kovojusi vokiečių pusėje), iš pasitraukusių ir Kurše „atsidūrusių“ savų, o taip pat sovietinėmis buvusių kaimyninių respublikų policininkų ir kitų su vokiečiais kolaboravusių asmenų. Šitokie diversantiniai daliniai (kurių egzistavimą išskleidė prof. H. Šadžius) vos ne vienu metu buvo išmėtyti keliose Lietuvos apygardose. Provokatoriai ieškojo Lietuvos partizanų ir vietos gyventojų paramos. Pastarieji geranoriškai tiesė pagalbos ranką ir… žudė save. Praėjus palankiam tokių provokatorių veikimo laikui, okupacinė valdžia sumąstė kitą: nedideles grupeles, sudarytas iš „savųjų“, o taip pat ir iš perverbuotų partizanų, kurios palyginus rezultatyviai veikė paralyžiuodamos ir kompromituodamos bendrą partizaninę ginkluotą kovą. Tai būdavo smūgiai – išdavystės, kurios labai ženkliai paralyžiavo partizaninį pasipriešinimą ir išprovokavo naujų aukų lageriams ir tremtims.

Veikalo autorius visur vengia žodžio „partizanas“, jį rezervuodamas tik iš Maskvos atskraidintiems ir nuleistiems su parašiutais. Nuosekliai prisilaikydamas savo pradinių pozicijų, kovą su ginklu rankose prieš sovietinę okupaciją ir jos aktyvistus profesorius visur įvardina kaip ginkluotą pasipriešinimą. Nesunku susigaudyti, kad toji kova, jo nuomone, nukreipta ir prieš teisėtai, nuo 1940-jų metų pasirinktą santvarką. Tiesa, autorius neatmeta sovietinės valdžios represijų ir jų masto. Bet kaltės „liūto dalį“ nedvejodamas priskiria „sūnums paklydėliams“…

Šioje vietoje įterpsiu ir tokį pastebėjimą… Nuo pat pradžios nepripažindamas partizaninių veiksmų prasmingumo ir taikydamas jiems kaltę už vykdytas masines civilių žmonių represijas, monografijos autorius parodo, lyg ir išryškina savo įžvalgų ribotumą. Man nesuprantama: nejaugi autoriui nežinoma garsioji M. Suslovo (Stalino visagalio vietininko Lietuvoje 1944–1946 m.) ištara: „mes už Tarybų Lietuvą, bet be lietuvių…“ Bet tų lietuvių-litovcų buvo pilna Lietuva! Tai apie kokius lietuvius šis ideologas galvojo? Gal tik apie tokius, kurie turėtų likti ir dirbti sovietams visiškai praradę savo tapatybę, užmiršę savo protėvius… Beje, aprašydamas atskiras asmenybes profesorius neslėpė savo simpatijų šiam veikėjui, specialiai Stalino paskirtam kuo greičiau ir veiksmingiau tramdyti užsispyrėlius „litovcus“… Anot veikalo autoriaus, M. Suslovas, remdamas atsargesnį A. Sniečkų, kai kada sušvelnindavo geležinio kūjo smūgiavimą.

Profesorius, tarsi pabrėždamas tikruosius savo įsitikinimus, teigia: „Net iki šiol nėra paprasta paaiškinti svetimšaliui, kodėl pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lietuvoje tautiečiai dar kovojo prieš tautiečius, o dalis jų ir prieš valstybę, kuri tarptautiniu mastu buvo pripažinta pagrindine išvaduotoja nuo fašistinio maro“ (247 psl.).

Skaudu mums patiems ar ne, bet vis dėlto dera pripažinti, kad pačiais pirmaisiais partizaninio karo metais kovų smaigalys buvo nukreiptas ne tiek į okupantų karines formuotes, bet į sovietinę valdžią rėmusius bei „įrėmintus“ aktyvistus: apylinkių pirmininkus, valsčių vykdomųjų komitetų pirmininkus, partorgus, komjaunimo aktyvistus ir kt. Jų: kaltų, pusiau kaltų ir visai nekaltų (atsitiktinių) buvo nužudyta, deja, ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir visa ši drama, teisingiau, tragedija, brolžudystė pagrindinai vyko ne miestuose, bet kaimuose. Lietuvos kaimas okupanto buvo pasmerktas degradacijai. Kentėjo jis ir nuo ginklu savo šalį gynusių saviškių, praktiškai atsidūrusių beviltiškoje padėtyje. Bet ženkli dalis iš jų vis dėlto tebekovojo, tebegyveno (tebeegzistavo) vedini Nepriklausomybės atgavimo idėjos. Vedini prigimtinio šauksmo būti ir tūkstančiais žūti savojoje žemėje.

Mano amžius dar toks, kad tebegyvenu prisiliesdamas prie „gyvosios atminties“… Neužmirštu savo puikaus bičiulio (senokai iškeliavusio į Dausas). Turėjo tokį patį, kaip ir aš, tik anksčiau gautą agronomo diplomą. Man jisai yra sakęs: dėl nuolatinių valdžios „kaprizų“ (persekiojimų) buvo atsidūręs beviltiškoje padėtyje ir nusprendęs patraukti pas „miško brolius“… Šie pasakę: mūsų lemtis aiški – žūsime. O tu – jaunas. Grįžk atgal ir prisitaikyk… Tai buvo 1951-ji metai. Sunkūs stalininiai metai. 

Lietuvos partizanė.

Į mano rankas buvo patekęs tekstas, iš kurio sužinojau, jog ir Vilniaus universiteto garbusis (vos ne legendinis) rektorius Jonas Kubilius pirmaisiais pokario metais pabuvojo „miške“ ir redagavo, tvarkė pogrindinį leidinį. Įvertinę neeilinius jaunuolio gabumus, partizanų vadai pasiūlė pasinaudoti paskelbta amnestija ir legalizuotis… Daugybė talentų žuvo. Bet kai kas sugebėjo save ir aplinkinius išsaugoti ir, neprarasdami patriotinių nuostatų, skleisti jas kitu pavidalu.

Neužmirštu ir „nuotykio“, patirto 1947 metais. Tą rudenį pradėjau lankyti Palangos gimnazijos 1-mą klasę (dabar tai – 5-oji). Vieną dieną mus visus gimnazistus surinko į salę, į susitikimą su Mečislovu Gedvilu, prieškaryje buvusiu šios gimnazijos mokytoju, o pokaryje tapusiu Ministrų tarybos pirmininku. Jo atsilankymo priežastis buvo – sudrausminti gimnaziją, nes iš vyresniųjų klasių vos ne pusė jaunuolių buvo pasitraukę į mišką partizanauti…

Atgimimo metais ištisus ciklus partizaninių dainų (daugelis buvo sukurta jų pačių) Vilniaus katedros ir kitose aikštėse per garsintuvą sielą jaudinančiu balsu dainuodavo liaudies solistė Irena Bražėnaitė. Dainuodavo jas ir kiti. Tačiau niekas nėra užfiksavęs, kad liaudyje būtų atsiradusi nors viena dainelė apie stribitelius ir jų gintas moralines vertybes.

Bet grįžkime prie H. Šadžiaus veikalo…

Profesorius teigia: „Įsivyravo tendencija pagražinti ir net idealizuoti pokarinį laikotarpį, parodyti ginkluoto pasipriešinimo (sovietų valdžiai – R. G.) dalyvius kaip kovotojus už šalies laisvę ir nepriklausomybę“. Čia pat šį teiginį lyg ir patikslina rašydamas, kad „Negalima būti kartu ir teroristu, ir laisvės kovotoju“ (398 psl.). Tačiau ar įmanu būti partizaniniu kovotoju prieš okupantą, nepasinaudojus jo praktikuotais įbaiminimo aktais? Jeigu pats okupantas, disponuodamas ypač galinga, gausia jėga, tuos metodus masiškai, net ir žiauriausiais būdais yra naudojęs.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Veikalo autorius atvirai reiškia nepasitenkinimą, kad dar iki šiol statomi paminklai, atidengiamos memorialinės lentos pažymint partizanų žuvimo vietas; tebeegzistuoja jų vardais pavadintos gatvės ir tebeskelbiamos apie partizaninį pasipriešinimą knygos. Žinoma, lyg ir logiškai detalizuotos profesoriaus kritikos susilaukia ir garsioji 1949 m. vasario 16 dienos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos deklaracija – išmintingai, blaiviu protu parašytas ir partizanų vadų susibūrime aprobuotas dokumentas, vertintinas ne kitaip, kaip testamentas ir priesakai, palikti parklupdytai tautai. Tvirtai žinant, kad parengusių šį iškilų dokumentą laukia neišvengiama žūtis… Argi tai ne didis žygdarbis?

Principinis veikalo autoriaus verdiktas visam partizaniniam judėjimui daugiau negu piktokas. Pacituosiu: „Pokarinis ginkluotas pasipriešinimas buvo istorinė klaida, brangiai kainavusi lietuvių tautai, ir tie, kurie šiandien, XXI a. pradžioje, vis dar mėgina teisinti tuos paklydėlius ar atvirus nusikaltėlius, tarptautinės visuomenės simpatijų nesulauks“ (407 psl.). Na, ką gi… Verdiktas lieka verdiktu. Jį suformulavo asmuo, vadovaudamasis savo įsitikinimais, jį patį slėgusia faktografine medžiaga. Bet štai… Per „neapsižiūrėjimą“ jis pateikė ir priešingus vertinimus. Ir – ne bet kokių nevykėlių istorikų ar kito, „žemesnio“ rango asmenų, pavyzdžiui, pabuvojusių tremtyje ar lageriuose. Autorius į knygą patalpino Lietuvos respublikos prezidentų vertinimus. Neiškenčiu jų nepateikęs.

Valdas Adamkus: „Kitaip vertinu pokario metų partizanų kovą. Blaiviu protu vadovaujantis gali pasirodyti, kad jų sudėtos milžiniškos aukos beprasmės, nes sovietų nebuvo įmanoma išvyti. Tačiau tai tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“ (244 psl.).

Dalia Grybauskaitė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva […]. Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSRS tebuvo mitas“ (245 psl.).

Nenurodau, kokiomis progomis ir kada tuos teiginius paviešino mūsų šalies prezidentai. Kam tai įdomu, atsakymą gali susirasti monografijos autoriaus tekste (mano nurodytuose puslapiuose). Žinoma, profesorius pacituotas mintis priskiria prie nuolat ir nuolat mūsų tautinės, nacionalinės minties erdvėje daromų klaidų klasės.

Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę, skaitytojo dėmesį atkreipsiu į vieną detalę. Neslepiama, kad veikalas išleistas autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktografinė medžiaga, kokia daugybė dokumentų ir kiek metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta, apsisprendus skelbti šį veikalą, ir kokių pokyčių lietuvių mentalitete bei valstybės elgsenoje autorius laukia?

Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu, be graužaties Tėvynę paliekant nežiniai…

Tenka tik stebėtis, kaip išdrįso tokį tekstą išleisti prestižine tebelaikoma „Minties“ leidykla.

2016.12.12; 13:39

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50