Praėjusią vasarą lankiausi iš pelenų ir griuvėsių pakilusioje lietuvių tautos patriarcho , pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ įkūrėjo dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje Ožkabaliuose ir Atgimimo ąžuolyne, kurį, drauge su tūkstančiais Lietuvos mylėtojų, teko sodinti. 1989-aisiais buvo nuostabus pavasaris, nors, kai sodinome medelius, tai lijo, tai krito šlapdriba. Tris savaitgalius žmonės važiavo ne tik iš Lietuvos, ir iš Latvijos, Gudijos, Kaliningrado srities. Kiekvieną savaitgalį atvažiuodavo vis daugiau žmonių, kol buvo užsodinta 30 ha žemės. Ir šai aš vėl Ožkabaliuose, po keliolikos metų, tikroje giraitėje (žiūr. nuotr.), visai nepanašioje į 1989-aisiais kuolų prismaigstytą kalvelę, kurią aprėpti dabar įmanoma tik iš paukščio skrydžio. [Toliau skaityti po nuotr.]
Vytauto Visocko nuotr.
Einame ąžuolyno taku, dairomės į šalis, gėrimės „mūsų“ sodintais medžiais ir miško ramybe. Staiga tarsi viesulas atidunda muziejaus darbuotojų ir lankytojų numylėtinė kumelaitė. Jos motina netoliese, bet ji kažkodėl nemaitina savo pirmagimės, todėl tą daryti tenka muziejaus darbuotojams, dažnai – muziejaus fondų saugotojui mokytojui Sigitui Plečkaičiui (žiūr. nuotr.). Kai ateina laikas gerti pieną, kumelaitė visada laiku prisistato prie trobos durų (žiūr. nuort.).
Kažkada tik svajojome apie atkurtą J.Basanavičiaus sodybą, o šiandien jau gali įeiti į trobą (žiūr.nuotr.), iš kurios išėjo būsimasis daktaras, tautos patriarchas. Čia daug nuotraukų, daug tekstų, kuriuos išsamiai papildo vyr. fondų saugotojas S.Plečkaitis. Kai užeisite į klėtį (žiūr. nuotr.), jis būtinai paklaus, kokia paskirtis tai vieno, tai kito J.Basanavičiaus laikų padargo, įrankio.
J.Basanavičiaus laikus mena milžiniškas kaštonas (žiūr.nuotr), kuris per karą degė, kai buvo sudeginta troba, ūkiniai pastatai. Dabar į šį milžiną nagučius galanda vienas iš daugelio sodybos gyventojų – žvitrus kačiukas (žiūr.nuotr.). Už svirno žaliuoja įspūdingas klevas (žiūr.nuotr.), jaunesnis už J.Basanavičių menantį kaštoną. Jeigu jums pavyks pasikalbėti su sargu Laimučiu Eidukevičiumi, J.Basanavičiaus muziejaus-sodybos kaimynu, daug sužinosite, kaip sakoma, iš pirmųjų lūpų. Jo sūnus Mykolas (žiūr.nuotr) užaugęs ketina ūkininkauti; kaip ir tėvas, jis labai myli arklius…
Šioje kiekvienam lietuviui šventoje vietoje lankiausi praėjusią vasarą. Pakeliui į namus dar pastovėjau prie bažnyčios, kurioje Basanavičius buvo pakrikštytas Jono vardu, griuvėsių (žiūr.nuotr.), prie Jono Basanavičiaus paminklo Vilkaviškyje (žiūr. nuotr.).
2008-01-04
