Politinė korupcija
Buvęs Slovakijos policijos vadovas Milanas Lučanskis, gruodžio 3 d. sulaikytas Bratislavoje tiriant korupcijos teisėsaugos institucijose bylą ir antradienį mėginęs nusižudyti kardomojo kalinimo kameroje Prešovo miesto kalėjime, mirė trečiadienį Prešovo ligoninės reanimacijos skyriuje.
Tai pranešė Slovakijos radijas, remdamasis šalies Teisingumo ministerijos atstovu spaudai Peteriu Bubla.
„Gydantysis gydytojas konstatavo pono M. Lučanskio mirtį“, – pareiškė jis.
Dėl 51 metų amžiaus policijos generolo mėginimo nusižudyti, kuris galėjo įvykti dėl nepakankamos jo priežiūros kameroje, atsistatydino Slovakijos kalėjimų tarnybos viršininkas Milanas Ivanas. Šalies prezidentė Zuzana Čaputova pareiškė būkštaujanti, kad buvusio policijos vadovo savižudybę ir jos sukeltą skandalą savo interesais gali panaudoti politinė opozicija.
M. Lučanskis, kaltintas sukūrus korupcinį susivienijimą teisėsaugos institucijose ir gavus 510 tūkst. eurų kyšių, buvo sulaikytas per policijos operaciją „Judas“. Be jo, teisiamųjų suole atsidūrė keliolika buvusių ir dabartinių Slovakijos jėgos struktūrų pareigūnų, tarp jų – jo pirmtakas nacionalinės policijos vadovo poste Tiboras Gašparas. Jiems gresia griežtos laisvės atėmimo bausmės. Tyrėjai turi informacijos apie jų sąsajas su sunkiais kriminaliniais nusikaltimais.
Slovakijos žurnalisto J. Kuciako ir jo sužadėtinės atminimui. EPA-ELTA nuotr.
Daugelis įtariamųjų paliko savo postus po žurnalisto Jáno Kuciako nužudymo. J. Kuciakas ir jo sužadėtinė buvo nužudyti 2018 metų vasario 21 d. Velka Mačos kaime, kuris yra Slovakijos vakaruose, Trnavos krašto Galantos miesto rajone.
Žurnalistas, be kita ko, atskleidė korupcijos schemas Slovakijos valdžios struktūrose ir pranešė apie dviejų aukštų vyriausybės aparato valdininkų ryšius su Italijos mafijos grupuote „Ndrangheta”.
Tai sukėlė politinę krizę šalyje ir privertė atsistatydinti iš premjero posto partijos „Kryptis – socialinė demokratija” lyderį Robertą Ficą.
Prezidento rinkimai Ukrainoje pasiekė finišo tiesiąją – rusai traukia paskutines priplėkusias kortas kovoje su „banditišku“, kaip nuolat kartoja Kremliaus propagandistai, režimu Kijeve. Dėl šlykštaus melo šioje kovoje nesivaržoma, jis liejasi laisvai, o priemonės jam pateisinti nesirenkamos, – visos tinkamos.
Žūtbūt – kad tik antrajai kadencijai nebūtų perrinktas Petro Porošenko. Pagrindinis Kremliaus priešas, baisesnis net už Juliją Timošenko, taip vadinamą „Dujų princese“.
Praėjusį savaitgalį „paskutinės vilties“ kandidato į Ukrainos prezidentus Jurijaus Boiko ir jo mecenato Viktoro Medvečiuko desantas buvo nusileidęs Maskvoje. Pas Dimitrijų Medvedevą – tą, nuolat snaudžiantį Rusijos premjerą: „Deneg net, no vy deržytės tam“. Citata.
Esą tartasi tik dėl „paprastų Ukrainos gyventojų“ gyvenimo „pagerinimo“, sumažinant rusiškų dujų kainą.
Putinas – Medvečiuko atžalos krikštatėvis. Boiko – Medvečiuko kandidatas. Šansų patekti į antrąjį Ukrainos prezidento rinkimų turą jis neturi, tačiau ne veltui juk sakoma, kad viltis miršta paskutinė.
Petro Porošenko. EPA-ELTA nuotr.
Paskutinė viltis apspjaudyti bei sukiršinti Ukrainos visuomenę pasitaikė vakar, kai buvęs Ukrainos saugumo tarnybos (UST) Vasilijus Prozorovas, tiesiogine to žodžio prasme pragėręs karininko garbę, perbėgo į Rusiją ir ten surengė spaudos konferenciją. Buvęs UST Antiteroristinio centro vyriausiasis ekspertas Prozorovas Maskvoje pareiškė, jog jis dirbo Rusijos spectarnyboms.
Apie perbėgėlį pranešė Ukrainos UST spaudos centras. „Prozorovas iš pareigų buvo atleistas už pareigybinius pažeidimus – sistemingai girtuokliaudavo darbo vietoje, tokiu būdu diskredituodamas karininko vardą. Pragėręs karininko garbę jis ryžosi prekiauti sąžine ir karininko priesaika, rasdamas Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnyboje (FST) jo vertų žmonių. Bet šis išsigimėlis turi prisiminti Judo likimą. Tai tik laiko klausimas“, – teigiama UST pranešime.
Spaudos konferencijoje Prozorovas paviešino senas melagingas žinias apie tariamus slaptus kalėjimus Donbase, kur esą kankinami ir žudomi Ukrainos valdžiai nepaklusnūs kovotojai. Tų kalėjimų grindinys esą visuomet būdavo permirktas kankinamųjų krauju.
Dar absurdiškesnis kaltinimas – esą Ukrainos prezidentas P. Porošenko iš anksto žinojo, jog Malaizijos lėktuvas Boeing bus numuštas virš Donbaso 2014-aisiais.
Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.
Ilgai reikia gerti, kad visa tai susapnuotum.
Jis taip pat pareiškė, kad smogikų Givi, Motorolos bei kiti separatistų vadeivų likvidavimas – tai ukrainiečių diversantų darbas.
Net jeigu ir – taip.
Ukrainiečių kariai gerai prisimena, ką šie Rusijos samdiniai išdarinėjo Ukrainos žemėje. Nepamirštamas video vaizdas: ant kelių parklupdytas į banditų nelaisvę patekęs Ukrainos kariuomenės papulkininkis. Givis dideliu peiliu nupjauna jo antpečius ir sugrūda jam į burną.
„Ko atėjai į mūsų (!) žemę, šunie“, – šaukia išsigimėliško veido banditas.
Mes tai jau matėme. Mes praėjome šitą kelią. Kai buvome daužomi automatų buožėmis Sausio 13-ąją.
Ir vadinami tais pačiais epitetais. Ir dabar tebeeiname šitą kelią.
Vakar nustebino kandidato į Lietuvos prezidentus Vytenio Povilo Andriukaičio pareiškimas televizijoje, E. Jakilaičio laidoje:
Pone Andriukaiti, jūs kuo puikiausiai suprantate, kad Rusija pasikeitė (turima galvoje – nuo 1990-ųjų – aut. past.) fundamentaliai (E. Jakilaičio klausimas).
Aš kuo puikiausiai suprantu, kad ir Lietuva pasikeitė. Bet abi pasikeitė į blogąją pusę (pabr. aut.). Statyti sienas, ugdyti nacionalizmą, skatinti neapykantą, sėti baimes…
Lyg nebūtų Krymo aneksijos, karo Donbase…
Šiandien Klaipėdos teisme teisiamas Viačeslavas Titovas už šmeižtą, esą Adolfas Ramanauskas-Vanagas nužudė aštuonis tūkstančius nekaltų Lietuvos žmonių, taip pat už Rusijos genocido Lietuvoje neigimą.
Šiaulių teisme teisiami Lietuvos išdavikai, teikę slaptą informaciją Rusijos spectarnyboms.
Pone Andriukaiti, ar galima dėti lygybės ženklą tarp Rusijos ir Lietuvos pasikeitimo į blogąją pusę?
Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.
Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.
O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.
Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.
Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo” (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.
Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.
Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas
Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.
Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.
Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.
Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.
Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.
Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.
Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.
Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.
O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.
O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.
Nuaidėjo moksleivių dainų šventės „TU MUMS- VIENA“ paskutiniai akordai. Į šią nuostabią šventę teko eiti ir grįžti iš Vingio parko pėsčiųjų tiltu, kuriuo ėjo įvairiaspalve apranga apsirengusių gausybė šventės dalyvių ir žiūrovų.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuo sunkaus svorio metaliniu garsu virpėjo tilto tvirtinimo atotampos lyg pritardamos į šventę einantiems savo keistais muzikos garsais.
Moksleivių ir žiūrovų neišgąsdino ir oro prognozės. Į šventę rinkomės šiek tiek anksčiau. Kas minutę dalyvių, žiūrovų gausėjo, kol visa estrada pasipuošė įvairių aprangų spalvomis, kepuraitėmis ir gėlių vainikėliais. Dainų šventė prasidėjo, iškilo šventinė vėliava, aukštai suliepsnojo ugnis. Nepaisant blogo oro ir pradėjusio krapnoti lietaus, visi buvome pasiryžę išklausyti dainų šventės repertuaro ir kartu su visais pasaulio lietuviais 21 valandą sugiedoti Lietuvos himną.
Šventės repertuaras prasidėjo lietuvio širdžiai miela „Lietuviais esame mes gimę“ daina. Vėliau aidėjo Lietuvos tarmiškos dainos ir šventės prologas baigėsi antruoju Lietuvos himnu „Lietuva brangi“.
Antroje dalyje – Mus mažus užauginai – gražiomis dainomis sužavėjo jaunučių chorai. Jų buvo penkios ir visos buvo lydimos žiūrovų plojimais.
Žiūrovai taip pat plojo profesionaliai atliktai Kosto Kubilinsko žodžiais dainai „Tau, mano mamyte“. Čia ir buvo deguto šaukštas, nepagarbos kovotojams, Tėvynei paaukojusiems savo gyvybes už jos laisvę, atspindys.
Kodėl į tokios didelės jaunimo, visos Lietuvos šventę buvo parinkta šio poeto daina? Nemanau, kad dainų repertuaro sudarytojai, Švietimo ir Kultūros ministerijų atsakingi pareigūnai nežinojo apie minimo poeto „nuopelnus“. Kostas Kubilinskas sovietinio saugumo buvo užverbuotas, jam į pagalbą saugumas pasitelkė taip pat poetinės sielos iš to paties krašto kilusį Algirdą Skinkį, kurie įgijo partizanų pasitikėjimą ir tapo jų ryšininkais, gavo slapyvardžius.
Pagal sovietinio saugumo pulkininko Iljos Pučkajaus užduotį jie turėjo ištyrinėti partizanų buveines, nustatyti juose esančius partizanus, turint tikslą juos sunaikinti. Tai abu ir atliko. 1949 m. kovo 7 dieną, kai visi partizanai buvo gavę užduotis ir išvyko į kitus objektus, o bunkeryje liko su jais tik Dainavos apygardos vadas karininkas, literatas Benediktas Labėnas-Kariūnas, niekšai ėmėsi išdavystės. Kai vadas užmigo, Kubilinskas nelaukė, šaltakraujiškai nušovė miegantį Kariūną, Skinkys paleido, pagal duotą instruktažą, dar kontrolinį šūvį.
Po šio kruvino darbo abu nuskubėjo, pasiekė saugumo būstinę ir atvedė gausų būrį sovietinių karių ir stribų prie partizanų slėptuvių. Netikėtai užklupti 15 partizanų žuvo. Žuvo rusų karinio garnizono ir stribų siaubas, laimėjęs daugelį mūšių Kazimieraičio apygardos vadas tapęs legenda narsusis Vaclovas Voveris-Žaibas. Kaip rašė partizanų spauda, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės dar nebuvo partizanų istorijoje.
Judas, išdavęs Kristų, šiuo atveju buvo smarkiai pralenktas. Beje, Kubilinskas buvo pamalonintas žadėtais Judo pinigais – 7300 rublių. Jų abiejų kaip ir Judo likimas liūdnas: Skinkys nusižudė, o K.Kubilinskas išsiųstas saugumo į sanatoriją, prasigėręs mirė neaiškiomis aplinkybėmis.
Keista, kad praslinkus 67 metams po tragiško įvykio moksleivių dainų šventėje suskamba Lietuvos Judo-poeto daina, kurią dainuoja 8000 jaunų širdžių. K. Kubilinskas nenusipelnė, kad jo eilės būtų mokyklų vadovėliuose, nes jis buvo išdavikas ir laisvės duobkasys, pats asmeniškai nušaudamas savo kolegą literatą ir išduodamas mirčiai 15 partizanų.
Nejaugi nebuvo tarp visų organizavusių šią gražią šventę nė vieno asmens, paprotinusio neįtraukti į šventės repertuarą minimo vargšo poeto, pardavusio savo Tėvynę, eilių. Deja, dar kai kurie mano, kad Kubilinsko kaip žmogaus tragiška istorija moko mąstyti ir atleisti. Bet tai jokiu būdu nepriimtina ypač tokios didelės moksleivių šventės repertuaro programoje. Moksleiviai ir žiūrovai, nežinantys šios tragiškos istorijos, buvo apgauti.
Laikas visiems organizuojantiems tokias šventes gerai apmąstyti ir grąžinti Lietuvai, ypač jaunimui, istorinę atmintį. Pagrindinis moksleivių šventės šūkis TU MUMS VIENA, suprantu, – tai LIETUVA, negali būti dar kita – LTSR ar SSSR.
Tikimės, kad ateityje bus išvengta tokių klaidų, suskambės tokiose šventėse talentingų poetų – partizanų Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės ir kitų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, dainos.
Straipsnio autorius Jonas Burokas yra Laisvės kovų dalyvis.
11. Viduramžių judėjų literatūrinė parodija – „Anti-Evangelija“
Jau ankstyvaisiais viduramžiais žydų bendruomenėse ėmė sklisti itin slaptas literatūrinis kūrinys, tiksliau keli jo nuorašai ir variantai, sudėlioti iš itin neigiamų pasakojimų apie Kristų ir jo mokymą, ir tai sunku buvo paneigti net iškalbingiausiems rabinams. Juk įvairios legendos apie Kristų dar V a., tai yra – Talmudo kūrimo laikais, jau buvo sujungtos į atskirą kūrinį „Jėzaus istorija“ (Toldoth Ješū), kuris savo ruožtu ėjo iš lūpų į lūpas, o vėliau buvo užrašytas įvairiais variantais.
Prieš tris dešimtmečius griūvančio kalėjimo propagandiniame rupore „Komjaunimo tiesa“ ir kitose „tiesose“, kurios pelnytai rašomos kabutėse, skaitėme apie Kybartų kleboną kun. Sigitą Tamkevičių, su rožančiaus vėzdu stojantį skersai kelio visų sovietinių žmonių šviesiai ateičiai.
Budrių režimo žurnalistų bei kitų „kompetentingų organų“ pastangos neliko bergždžios, ir netrukus Kybartų klebonas atsidūrė Permės srities konclageryje.
Nūnai ratas apsisuko, ir nepriklausomoje Lietuvoje komjaunuolių įdirbio perėmėjas „Lietuvos rytas“ ir jo žurnalistė Laima Lavastė, besispecializuojanti „šiurpių Bažnyčios užkulisių“ demaskavimuose, vėl atrado kliuvinį visų šalies katalikų laimingam, pažangiam bei dialogo su šiuolaikiniu pasauliu lydimam gyvenimui: tą patį Sigitą Tamkevičių, taikios lietuvių rezistencijos dalyvį ir buvusį politkalinį, šiandien Kauno arkivyskupą.
