DIJANA APALIANSKIENĖ
Skaitant spaudoje straipsnius, akis užkliuvo už keletos senesnių tekstų, kuriuose nepaprastai gražiai buvo kalbama apie mūsų įžymiąją aktorę Eugeniją Pleškytę, kuri, beje, šių metų sausio 6-ąją dieną būtų atšventusi savo 78 -ąjį gimtadienį.
Nebuvo ten gailima gražių žodžių aktorės fiziniam grožiui, jos tvirtai asmenybei, o taip pat ir daugybei jos sukurtų įdomių vaidmenų. Viename iš tų straipsnių netgi buvo apgailestaujama, kad aktorė gimė „ne tame laikmetyje” ir „ne toje geografinėje plotmėje”, nes kitaip ji tikrai būtų tapusi pasaulinio garso aktore, būtų pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų, ir tuo pačiu – būtų galėjusi maudytis pasaulinėje šlovėje ir piniguose.
Negalėčiau nesutikti su tokiais teiginiais. Juk aktorė buvo viena gražiausių pasaulio moterų! Mano akimis – grožio simboliu laikomos Sophia Loren grožis nublanksta prieš Pleškytės lietuviškąjį.
Ir iš tiesų – negalėjai nepastebėti Pleškytės žmonių minioje – nepaprastai taisyklingų bruožų – tiesiog skulptūriško veido, išraiškingų akių ir aristokratiškos laikysenos. Ir, be abejo, ilgai ir daug galėtumėme kalbėti apie aktorės talentą, apie jos sukurtus įdomius, ryškius vaidmenis, kurie jau įėjo į Lietuvos kino aukso fondą.
Ir taip aktorė gyveno, buvo žymi Lietuvoje ir už jos ribų, vaidino ne savo gyvenimus, o koks iš tikrųjų buvo jos pačios gyvenimas, kokios mintys, įdėjos, siekiai ją kamavo ar suteikė gyvasties, deja, bijau, – to mes jau niekada ir nesužinosime. Kiek žinau, yra išleista viena jos biografinė knyga – Birutės Vyšniauskaitės „Vienintelė. E. Pleškytės laikas“ ir yra sukurtas gan paviršutiniškas, vos 74 minučių trukmės dokumentinis filmas „Savi keliai”. Filmo kūrėjai – Birutė Vyšniauskaitė ir Valdas Babliauskas.
Filmas apie Pleškytę buvo kuriamas tuo metu, kai aktorė jau sunkiai sirgo. Tai buvo kaip ir kukli jos draugų, bičiulių padėka už jos ilgametę ir reikšmingą tarnystę Lietuvos teatrui ir kinui. Juk sunku būtų įsivaizduoti Lietuvos kiną be Pleškytės sukurtų vaidmenų, be jos įamžintų tvirtų, ambicingų moterų charakterių.
Bet, mano manymu, tai tik labai kukli ir skubota padėka aktorei, nes minėta dokumentinė juosta buvo sudėta palyginus greitai, mat skubėta, kad ji pasirodytų dar aktorei esant gyvai – buvo nuogąstauta, kad dėl sparčiai progresuojančios ligos pati aktorė gali to filmo ir nepamatyti. Vis tik filmuotą medžiagą Pleškytė dar spėjo pamatyti.
Tačiau, kaip jau minėjau, tai nepakankamas tokios žymios aktorės pagerbimas. Mūsų laikmetyje, kai šitiek laiko ir pinigų švaistoma vienadienių „pupyčių” ar vienkartinio sužybejimo „žvaigždelių” paviešinimams, turetumėme atrasti lėšų ir laiko rimtesniam šios didžiausios pagarbos ir įvertinimo nusipelniusios aktorės gyvenimo ir nuveiktų darbų įamžinimui.
Gal ilgainiui kas apsiims išsamiau, detaliau ekrane įamžinti ne tik aktorės kūrybinį kelią, bet ir jos pačios sudėtingą, prieštaringą asmenybę. Juk aktorės kaip E. Pleškytė gimsta labai retai!
Galbūt anksčiau, dar pačiai aktorei esant gyvai ir sveikai, nebuvo imtąsi kurti filmo apie ją vien dėl jos gerai žinomo sudėtingo – anot jos kolegų „sunkaus” charakterio, o gal savotiškai įsižeidus, kad aktorė artimųjų ir draugų nuostabai – viską metusi, niekam nieko nepasakiusi, netikėtai išvyko gyventi už Atlanto?
Įdomu pastebėti, kad aktorė dažnai sarkastiškai pabrėždavo, kad aktorystė tarsi išskirtinai „vyrų pasaulis” ir kad moteriško vaidmens paskirtis lietuviškame filme yra tik paryškinti, sustiprinti vyriškąjį. Aktorė nevengdavo šiuo ar ir kitais klausimais atvirai diskutuoti, ginčytis tiek su savo kolegomis, tiek ir su režisieriais.
Grįžtant prie emigracijos reikia pabrėžti, kad Eugenija Pleškytė Amerikoje išgyveno apie penkioliką metų. Pati asmeniškai turėjau malonumo ją susitikti, kai ji dar gyveno San Franciske. Susitikome viename iš oficialių banketų, į kurį aktorė buvo atvykusi su savo vyru. Buvo smagu susitikti žemietę tokioje svetimoje, neįprastoje aplinkoje. Šypsojosi ir maloniai šnekėjo tą vakarą aktorė su manimi ir nejutau jokių tarpusavio barjerų ar svetimumo.
Tiesa – ir gyvendama užsienyje aktorė buvo ypatingai uždara, nelinkusi bendrauti, turėjo tik labai siaurą savo bičiulių ir artimųjų ratą. Retai ji kur ir išeidavo. Nebuvo aktorė labai laiminga gyvendama Amerikoje. Kaip pati sakė – „gyveno ten vaidindama jau amerikonės vaidmenį”. Kaip puikiai išjausta, kaip teisingai suprasta pati atvykėlio situacija, nes iš tikrųjų – patekęs į svečią šalį gyveni kitokį, kaip ir ne savąjį gyvenimą. Juk tokio niekada neįsivaizdavai, tokio niekada neplanavai ir tokiam nesiruošei. Tu čia atvyksti ir jis tau toks „pateikiamas” – gyvenk, kaip išmanai ir daryk, lipdyk iš jo, kas įmanoma geriausia. Jei pavyksta – gerai, bet jei ne – tada apninka vidiniai prieštaravimai ir blaškymasis.
Tiesa, po vyro mirties aktorė grįžo gyventi į Lietuvą. Grįžusi neilgai džiaugėsi teviškės padange, netrukus ji buvo išlydėta į Vilniaus Antakalnio kapines. Į Lietuvą aktorė sugrįžo jau sunkiai sirgdama.
Išeina po truputi ta vyresnioji mūsų menininkų karta, tas solidus kultūros branduolys, kuriam teko ypatingai sunkūs tuometiniai išbandymai – būti tikrais menininkais, išlikti garbingais žmonėmis ir kažkaip išsilaikyti svetimomis idėjomis pagrįstoje tuometinėje kultūrinėje terpėje.
Tai buvo velniškai alinantys, sekinantys išbandymai. Dauguma jų puikiai tuos bandymus ir išlaikė.
Juozo Budraičio nuotraukoje: aktorė Eugenija Pleškytė (Juozo Budraičio fotografijų paroda „Mano kinas“).
2016.05.30; 13:14
