Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.

Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo

„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.

Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda“ 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį. 

Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis“. Slaptai.lt nuotr.

Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija“. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas“ – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija“ perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas“ Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris  – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu“ vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.

Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.“ Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų  ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija“ (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje“ Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).

Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai

1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas“ (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.

Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).

slapti_gorbacovo_archyvai
Michailo Gorbačiovo archyvai

Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.“ Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių;  demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).

2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių  – 8,7 milijono ir 26,6 milijono tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime“, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.“ Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.

Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius

Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje“, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje“ negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.  

Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.“ Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų“ ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).

Karinis paradas Maskvoje

Kuris iš „Netekčių knygoje“ pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.

Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos“ redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.“

Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą“). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!“ Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…

Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje“ pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.

Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją“. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…“ Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.

„Netekčių knygoje“ skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome“) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo“. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir  SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių“.

Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология“) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.“ Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti“ ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį“ – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.

(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)

Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai

Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).

Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy“ tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.    

„Netekčių knygos“(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis“ (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus“ sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais“ – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę“ – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.

2009 metais  tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje“ rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą“, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.

Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.

2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).                                                         

Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi“. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.“ 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.

Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.

Zemskovas padarė išvadą, kad  SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.

2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52  812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10  833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus –  5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417  žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.

Kremliaus bokštai

„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia  pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose“, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.“ Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!“ Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.

Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.

2020.05.06; 07:20

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Saulius Kizelavičius

Pirmadienį BNS išplatino pranešimą, o internetinis leidinys 15min.lt pakartojo, esą Armėnijos premjero sūnus Ašotas atliks privalomąją karo tarnybą „neramiame Kalnų Karabacho regione“. Nevengti karinės tarnybos – gražus žingsnis. Bet, sutikite, tai – joks didvyriškumas. Taip turi būti. Taip turėtų būti. Karinę tarnybą atlikti privalo visų valdžios atstovų sūnūs, jei tik leidžia sveikata.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

O štai žinia, jog Ašotas tarnaus ne kur nors užnugaryje, bet būtent priešakinėse linijose – jau turi akivaizdžią politinę potekstę. Jūsų portalas ne sykį atkreipė skaitytojų dėmesį, jog Lietuva, kaip ir visos kitos NATO bei Europos Sąjungos valstybės, nepripažįsta Armėnijos teisės į Kalnų Karabachą. Šis, kaip teigia BNS ir 15min.lt, neramus regionas priklauso Azerbaidžanui. Tokia oficiali NATO ir ES pozicija. Be kita ko, Jungtinės Tautos ne sykį ragino oficialųjų Jerevaną trauktis iš Kalnų Karabacho išvedant visas savo karines pajėgas. Bet Armėnija nepaiso Vakarų raginimų, prašymų, reikalavimų. Todėl nusipelno pasmerkimo.

Akivaizdu, kad taikios revoliucijos keliu į valdžią atėjusio Armėnijos premjero, kuris dedasi esąs demokratas, sūnaus tarnyba Kalnų Karabache – tai toks pat gėdingas užsiėmimas, kaip ir tarnyba karinėse struktūrose, kurios okupavo Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teritorijas. Armėnai gali vadinti Kalnų Karabachą kaip tinkami. Bet Kalnų Karabachas taip ir liks pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui priklausančiu regionu. Ir visai nesvarbu, kad dabar ten daugumą sudaro armėnai (o kaip kitaip gali nutikti Armėnijos okupuotame krašte?). Pavyzdžiui, dabartinėje Kaliningrado srityje dauguma gyventojų – rusakalbiai. Bet ar ši tiesa paneigia tiesą, kad šios žemės – okupuotos, aneksuotos ir kolonizuotos? O jei persikelsime į Pietų Kaukazą ir atidžiau pažvelgsime į kalnus? Tą patį, ką Kremlius įgyvendino Kaliningrado srityje, Moldovoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, oficialusis Jerevanas, padedamas to paties Kremliaus, bando įdiegti ir Kalnų Karabache.

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos“ išleista dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Facebook nuotraukoje: Armėnijos premjero sūnus Ašotas Pašinianas

Nuolat kartojamas posakis, jog Kalnų Karabache nūnai dauguma gyventojų – armėnų tautybės, todėl, suprask, Vakarams ir Azerbaidžanui būtina šią tikrovę priimti kaip neišvengiamą, – neteisinga. Literatūros šiuo klausimu jau turime net lietuviškai. Sakykim, Jūsų portale paskelbta Leono Juršos knygutė „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“, kurioje išsamiai išdėstyta, kaip šimtmečiais Rusija kolonizavo Kaukazą, dirbtinai keisdama nacionalinę Azerbaidžano sudėtį.

Nematyti skrupulingai išguldytų publicisto L.Juršos argumentų, paremtų neišgalvotomis praeities realijomis, pavyzdžiui, Turkmančajaus sutartimi tarp Rusijos ir Irano, – kvaila. O gal neigsite, kad 1828 metais buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis? Tik primityvus, politiškai angažuotas žmogus neigia akivaizdžius senovės įvykius.

Todėl Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sūnaus Ašoto karinė tarnyba „priešakinėse pozicijose“ – ne vien propagandinis žingsnis, kuriantis premjerui N.Pašinianui neva padoraus ir sąžiningumo politiko įvaizdį. Vakarams į demonstratyvų premjero sūnaus troškimą tarnauti „priešakinėse linijose“ pirmiausia derėtų žvelgti kaip į agresijos, nukreiptos prieš kaimyninę šalį, demonstravimą. Karinė tarnyba savo žemėje – šventas reikalas. Atlikti privalomąją karinę tarnybą neteisėtai okupuotame Kalnų Karabache, juolab tuo didžiuotis, – visai kas kita.

2018.07.10; 07:33

Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk“ liekanos. EPA – ELTA nuotr.

Neseniai Hagoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas supažindino žurnalistus su išvadomis, kurias iki šio laiko padarė tarptautinė tyrėjų grupė, tirianti 2014-ųjų vasarą viršum Rytų Ukrainos skridusio Malaizijos keleivinio lėktuvo katastrofos priežastis. Oficialiai patvirtinta: „Boingą“ numušė raketa, paleista iš Rusijos kariuomenei priklausančio pabūklo. Tą pačią dieną JAV valstybės departamentas paskelbė pranešimą: JAV visiškai pasitiki Jungtinės tyrimų grupės (JIT) išvadomis. Rusija turi nustoti melavusi ir paaiškinti savo vaidmenį šioje tragedijoje.  

Maskva ir toliau drumsčia vandenį

Skrydžių kompanijos Malaysia Airlines“ lėktuvą „Boeing-777“ numušė 2014 m. liepos 17 d. „Donecko liaudies respublikos“ separatistų užimtos Donecko srities padangėje. Žuvo visi 298 žmonės, skridę reisu MH17. Keleiviai buvo iš 10 pasaulio šalių, dauguma (196 asmenys) – Nyderlandų piliečiai.

Nyderlandų saugumo taryba 2015 m. spalio 13 d. paskelbė pranešimą, lėktuvas numuštas iš Rusijoje pagaminto zenitinio raketų komplekso „Buk“. 2016 m. rugsėjo 28 d. tarptautinė mišri tyrimo grupė (JIT, Joint Investigation Team), į kurią įeina Australijos, Belgijos, Malaizijos, Nyderlandų ir Ukrainos atstovai, savo pranešime nurodė, kad „Buką“ įvežė iš Rusijos Federacijos į separatistų kontroliuojamą Ukrainos teritorijos dalį ir iš čia paleido raketą. Įtariama prie šio šiurpaus nusikaltimo prisidėjus apie 100 asmenų. Duomenų apie tai, kad prie to prisidėjo Rusija kaip valstybė, iki tos dienos nebuvo nustatyta. Šį kartą Hagoje vėl patvirtinta tyrėjus laikantis išvados, kad „Bukas“, iš kurio numušė lėktuvą, buvo atgabentas iš Rusijos Federacijos teritorijos. Per pastarąjį laiką pavyko nustatyti, kad zenitinių raketų kompleksas „Buk“, iš kurio numušė „777“, priklausė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 53-iai priešlėktuvinės gynybos brigadai. Įtariamųjų dabar likę „kelios dešimtys“, tačiau jų vardai tebelieka tyrimo paslaptimi.

Tada, 2016-ųjų rudenį, likus dviem dienoms iki spaudos konferencijos Hagoje, Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų, nieko. O tai reiškia, kad į „Boingą“ šauta iš tos pusės, kurioje Ukrainos ginkluotosios pajėgos… Prieš pastarąją spaudos konferencija Rusija vėl pasėjo abejonių, ar Nyderlanduose vykdomas tyrimas yra nešališkas.

Kelios dienos iki įvykstant spaudos konferenciją Hagoje Rusijos laikraštis „Komsomolskaja pravda“ pranešė, kad leidinio korespondentas surado naujų „Boingo“ katastrofos Donecko srityje daiktinių įrodymų ir kad jie verčia manyti: lėktuvą susprogdino krovinių skyriuje paslėpta bomba. Žurnalistas Nikolajus Barsegovas papasakojo šiemet lankęsis tose Donecko srities vietovėse, kur subyrėjo „Boingas“, ir vaikštinėdamas miške atsitiktinai pernykštėje žolėje aptiko, kaip teigia, šio lėktuvo nuolaužų. Nufotografavo, pasiuntė ekspertui ir šis nustatė, kad tai – vėdinimo sistemos vamzdžių liekanos ir jas apdegino lėktuvo viduje plykstelėjusi liepsna. Žurnalistas nuvyko į „Donecko liaudies respublikos karinę prokuratūrą“, tačiau tą dieną jo nepriėmė, sakė paskambinsią, tačiau taip ir nepaskambino.

Žurnalistas stebisi: matyt, prokurorai tiek įsitikinę „savanorių“ (ополчения) nekaltumu ir taip pasitiki olandų tyrėjais, kad papildomi įkalčiai jiems nereikalingi. O be reikalo pasitiki. Žurnalistas abejoja, ar olandai, pamatę galėjus būti teroristinę ataką, apie tai garsiai pasakys, nes „tada juk dalis kaltės teks ne tik teroristams, bet ir pačiai Olandijai, kuri pražiopsojo jos oro uoste dedant į lainerį sprogmenis.“ Žurnalistas savo rašinį baigia „Post scriptum“: jeigu kurie nors tyrėjai, pavyzdžiui, Malaizijos, šio pasakojimu susidomėtų, autorius nurodysiąs, kur ieškoti nuolaužų.

Rodėsi, Kremliaus propaganda jau kadaise bus tarusi savo paskutinį žodį: Rusijos ekspertai seniai viską ištyrė. „Malaizijos „Boingą“ pamušė ukrainiečių „Bukas“, o pribaigė Ukrainos  karinių oro pajėgų lėktuvai. Teroristinę ataką parengė, aišku, amerikiečių specialiosios tarnybos, siekdamos  sukurstyti trečiąjį pasaulinį karą („Polit Puzzle“). Kur tau! Anot„Komsomolskaja pravda“, apie separatistų kaltę nė mintis negali kilti, tačiau nebuvo ir „Buko“ nei Ukrainos naikintuvo –  lėktuvą susprogdino nežinomi teroristai! O Nyderlandai – pražiopsojo. Todėl tikėtis iš olandų nešališko tyrimo, patys suprantate, nėra ko.

Atkapstė Ukrainos naikintuvus ir vėl užkasė

“KP“ rašinys susilaukė skaitytojų atsiliepimų, tarp jų ir tokio: O versija Malaizijos „Boingo“ katastrofoje įsipainiojus ateivius iš kitų planetų dar nebuvo paskelbta Rusijos žiniasklaidoje ar aš ką pražiopsojau! Užsienio žiniasklaida laikraštį „Komsomolskaja pravda“ vadina propagandiniu bulvariniu leidiniu, o ir pats „MK“ neslepia savo simpatijų, antai prieš kelerius metus įdėjo nuotrauką „Vladimiras Putinas su jubiliejine laikraščio laida“ (tas laikraštis, suprantama, – „Komsomolskaja pravda“). Apie Ukrainą „MK“ rašo itin kritiškai ir piktai: „Kijevo baudžiamąją operaciją Donbase koordinuoja JAV“, „Ukrainą vairuoja devyni kriminaliniai nusikaltėliai ir psichiatrinės ligoninės klientas“ ir panašiai. Per pastaruosius metus „MK“ pateikė ne vieną Ukrainos pusę kaltinančia „Boingo“ žūties versiją Ukrainą. O visa Kremliui paklusni žiniasklaida – tiek ir tiek! BBC monitoringo tarnyba, kiti leidiniai, savanoriai tyrėjai pasekė, kaip keitėsi Kremliui tarnaujančios žiniasklaidos teikiamos „Boingo-777“ žūties versijos.

2014 metų liepos 17 d. 19 val. Rusijos TV naujienų kanalas „Life News“ pranešė apie naują Donecko savanorių laimėjimą – pasisekė numušti Ukrainos karinių oro pajėgų transporto lėktuvą An-26. Naujieną pasigriebė kitos naujienų tarnybos, taip pat televizijos kanalas „Rosija 24“. Tačiau nepraėjus nė valandai išaiškėjo, kad tai buvo ne transporto lėktuvas, o Malaizijos skrydžių kompanijos keleivinis laineris, skridęs į Malaizijos sostinę Kuala Lampūrą iš Amsterdamo. Tada rusų žiniasklaida suskato aiškinti Donecko separatistus to negalėjus padaryti. Valstybinio „Pirmojo kanalo“ laidoje „Vremia“ korespondentas pareiškė kreipęsis į specialistus ir šie patikinę: Numušti taip aukštai skrendantį lainerį tais ginklais, kuriuos turi savanoriai, neįmanoma.

„Russia Today“. Youtube.com nuotr.

Liepos 17-osios vėlų vakarą televizijos kanalo RT („Russia Today“) rusiškoji naujienų svetainė parodė Kijevo „Borispolio“ tarptautiniame oro uoste dirbančio dispečerio įrašą Tvitter‘e: radaro ekranuose kelios minutės iki „Boingo“ katastrofos netoliese jo buvo matyti Ukrainos kariniai lėktuvai. Jau kitame pranešimo sakinyje rašoma apie vėliau žiniasklaidoje pasirodžiusį pranešimą, kad ispanų dispečerio paskyra yra netikra ir ją blokavo. Tačiau antraštėje „Ispanų dispečeris: prieš katastrofą netoliese Malaizijos „Boingo“ buvo kariniai naikintuvai“.

Lapkričio viduryje imta platinti naują versiją: lėktuvas numuštas raketa „oras-oras“. „Pirmojo kanalo“ laidoje „Odnako“ pasakyta turint sensacingą nuotrauką, spėjamą padarytą palydovo-šnipo viršum Ukrainos. Joje aiškiai matyti naikintuvas MiG-29 ir raketos paleidimas iš po kairiojo sparno tiesiai į pilotų kabiną. Laidos vedėjas Michailas Leontjevas: Trumpiau sakant, greičiausiai nebuvo jokio „Buko“. Žurnalistas priminė, kad po kelių dienų įvyks itin svarbus pasaulio lyderių susitikimas („Didžiojo dvidešimtuko“ susitikimas Australijoje) ir jo išvakarėse MH17 reiso keleivių žūties tyrimas yra labiau negu aktualus, o sensacingas kadras byloja Vakaruose beveik nesvarstytos versijos naudai. Tos pačios dienos nuotrauką parodė ir valstybinis TV kanalas „Rosija“. Laikraštis „Moskovskij komsomolec“ lapkričio 14 d. nesitveria nepasigyręs: „Boingą“ lydinčio naikintuvo palydovinė nuotrauka patvirtina „MK“ versiją“: prieš dvi dienas jie rašę, kad keleivinį lėktuvą lydėjo naikintuvas. Nuotrauką padaręs žmogus daugiau negalėjo tylėti.

2014-ųjų pabaigoje Rusijos žiniasklaida ėmė skleisti naują versiją. „Komsomolskaja pravda“ir vėl mums jau pažįstamas žurnalistas tyrėjas Barsegovas! „Boingą“ galėjo numušti Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvo Su-25 pilotas, vardas pavardė, raketomis „oras-oras“. Tai pasakė į redakciją atėjęs lėktuvų ginkluotės technikas, savo rankomis užtaisęs tą naikintuvą ir vėliau matęs jį nusileidusį jau be raketų. Įslaptinto liudytojo parodymai paneigia visus kaltinimus savanoriams ir Rusijai. Šį prisipažinimą paskelbė „Pirmasis kanalas“ (Žurnalistai neturėjo pagrindo netikėti šiam žmogui. Jo istoriją ir dokumentus kruopščiai patikrino), kiti TV kanalai ir leidiniai, tikinę, kad perbėgėliu iš Ukrainos susidomėjo Rusijos tyrimų komitetas. „Life News“ parašė be abejonių: „Liudytojas: „Boingą“ numušė Ukrainos karo lakūnas“.

Kaip sakyta, Rusijos gynybos ministerija 2016-ųjų rudenį pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų ir tuo paneigė ankstesnius savo pranešimus apie „777“ lydėjusius ukrainiečių naikintuvus. Dabar „MK“ iškelta versija apie sprogimą lėktuvo viduje yra ne nauja – ją dar 2015-ųjų vasarą paskelbė „Life News“. Beje, likus kelioms valandoms iki Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pradedant balsuoti dėl tarptautinio tribunolo įsteigimo reiso MH17 keleivių žūties kaltininkams nustatyti. Per šį TV kanalą vienas ekspertas pareiškė, kad lainerio viduje sprogo bomba: Aš esu iš esmės įsitikinęs, kad lėktuvas buvo sunaikintas iš vidaus, ir tai padaryta specialiosios operacijos eigoje.

Valstybinė programa galams slėpti

2016-ųjų pavasariui ateinant Rusijos žurnalistai ir politikai vėl ėmė netverti savo kailyje: kovo 3 d. britų BBC parodys dokumentinį filmą su neginčijamu įrodymu, kad Malaizijos keleivinį lėktuvą numušė Ukraina, dalyvaujant JAV centrinei žvalgybos valdybai ir Nyderlandų specialiosioms tarnyboms! ‚Komsomolskaja pravda“ (skelbiasi populiariausiu Rusijoje dienraščiu) šiam pranešimui davė antraštę „BBC filmas: Malaizijos „Boingą“ numušė Ukrainos naikintuvai“. „KP“ ne be pasitenkinimo rašė, kad britų televizijos kompanija atliko plataus masto tyrimą, patvirtinantį faktus, kuriuos jie esą pranešė dar prieš pusantrų metų. Ko gero, pirmą kartą Vakarų žiūrovams bus pateikti tikrų liudytojų pasakojimai, o ne politikierių ir etatinių propagandistų išsigalvojimai,pranašavo 3 milijonų skaitytojų kasdien sulaukiantis leidinys. Beje, vienas jų, iš Italijos, komentaruose parašė: Klausimas autoriui, ar filmą jis bent matė?

Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos

Šokiruojantys nauji kaltinimai, – rašė „The Sunday Express“ bei kiti panašūs leidiniai prieš parodant filmą „Sąmokslo teorijos: kas numušė MH17?“ (The Conspiracy Files: Who Shot Down MH17?) ir Rusijoje užkibo ant šio jauko. BBC teko paneigti tokius anonsus dar prieš filmo premjerą. Laidų cikle „Sąmokslo teorijos“ ekspertai ne kaltina, o aiškinasi versijų dėl didelį atgarsį sukėlusių įvykių pagrįstumą; pasakojo apie bombos sprogimą amerikiečių laineryje viršum Lokerbio miestelio apylinkių Škotijoje, princesės Dianos žūtį, 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristines atakas JAV…). Dėl reiso MH17 keleivių žūties, tai filme sakoma: labai ir labai nevienareikšmis įvykis su daugybe prieštaringų momentų, ir toks jis liks dar daug metų.

Filmo autorius Maikas Rudinas stebisi, kad nei Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai, nei „Buko“ konstruktoriai, nei kiti nepanoro susitikti su filmavimo grupe ir pareikšti savo požiūrį. Kiti nepraleido tokios galimybės. Antai JAV valstybės departamentas pareiškė turintis nuotrauką, kurioje matyti raketos paleidimo momentas. Tačiau amerikiečiai atsisako jas pateikti viešai – nenori atskleisti, kaip daromos tokios nuotraukos. Tuo tarpu buvęs CŽV analitikas Rėjus Makgovernas teigia, kad tai – tik žodžiai. JAV valdžia tokiu pareiškimu siekė apjuodinti Putiną – kad daugiau amerikiečių pritartų sankcijų Rusijai paskelbimui. Rusija pareiškė, kad Malaizijos lėktuvą numušė ukrainiečiai iš jų turimo „Buko“ ir pateikė katastrofos dieną darytą nuotrauką: Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgų bazėje vieno tokio komplekso trūksta. O amerikiečių kompanijos „Digital Globe“ pateiktoje palydovinėje nuotraukoje tas „Bukas“ matyti…

BBC filme ekspertai pripažįsta neįtikinama versiją, esą keleivinį lėktuvą atakavo naikintuvas Su-25: jis skirtas žemėje esantiems taikiniams naikinti, juo su raketomis neįmanoma pakilti į tokį aukštį, kuriame skrido „Boingas“, be to, jis yra gerokai lėtesnis už „777“ ir nepavytų lainerio. O liudytojai, kurie tvirtino matę padangėje ir naikintuvus, greičiausiai jais palaikė nuo raketos sprogimo suirusio „Boingo“ dalis. Nuolaužos rodo poveikį buvus iš išorės, todėl ir Rusijos skleidžiama versija, kad lėktuve buvo paslėpta bomba, yra mažai tikėtina. Rusijos televizijos parodytą palydovinės nuotraukos tikrumą paneigė tyrimų grupės „Bellingcat“ įkūrėjas Eliotas Higinsas (beje, subūrė savanorius tyrėjus trys dienos iki atsitinkant šiai tragedijai). Nuotraukos klastotojai „Boingą“ tiesiog „įklijavo“, be to, itin negrabiai: lėktuvas atrodo arba esąs 6 km ilgio, arba 300 m atstumu nuo kosminio palydovo.

BBC filme klausiama, kodėl atsirado tiek daug reiso MH17 žūties versijų. Paprastai sąmokslo teorijas kuria įvairaus plauko mėgėjai, o šiuo atveju beveik visas versijas, išskyrus oficialiąją, palaiko vienos konkrečios valstybės valdžia. Knygos apie Rusiją autorius Piteris Pomerancevas (šis jo kūrinys 2015-aiais išleistas ir Lietuvoje – „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“) sako, kad prezidento Putino visiškai kontroliuojama žiniasklaida veikia mistinio kulto ir nuolatinių sąmokslo teorijų režimu. Jos užduotis yra Rusijos žmonių galvose suvelti tokią painiavą, kad jie nė nemėgintų kritiškai apmąstyti milžiniškais kiekiais jiems brukamos informacijos. Buvęs JAV pasiuntinys Ukrainoje Stivenas Paiferas tarptautinį TV kanalą „Russia Today“ (RT) vadina Kremliaus ranka ir sako, kad jos užduotis yra pateikti krūvas visokių versijų, sukelti dulkių debesis, suvelti painiavą ir pamėginti įtikinti žmones, kad tiesos nesako niekas. Anglijoje dirbančio karo eksperto Igorio Sutiagino nuomone, šioje „Boingo“ byloje Rusija siekia numarinti tiesą, paskleisti dūmų uždangą iš milžiniško duomenų masyvo.

Vargu ar teisinga būtų tuoj po katastrofos Twitter‘yje atsiradusį „dispečerio Karloso“ įrašą vadinti versija, tačiau ne visi apie tai pamiršo tą pačią minutę, kai paskyra buvo pripažinta netikra. 2015 metų vasarą Vladimiras Putinas filmą apie jį kuriančiam amerikiečių režisieriui Oliveriui Stounui aiškino: Kiek man žinoma, iškart po šios siaubingos katastrofos vienas iš Ukrainos aviacijos dispečerių, man atrodo, šis specialistas ispanų kilmės, pareiškė matęs civilinio lėktuvo koridoriuje kovinę mašiną. Kieno nors dar kovinės mašinos, išskyrus Ukrainos, ten negalėjo būti.  Šie žodžiai nepateko į filmą apie Putiną, tačiau buvo paskelbti 2017 metais angliškai ir rusiškai išleistoje Oliverio Stouno knygoje „Interviu su Vladimiru Putinu“. 2018 metų pavasarį Radio Free Europe/Radio Liberty“ žurnalistai pranešė kartu su kitais tyrėjais Ispanijoje suradę šio įrašo autorių. Jis niekada nedirbo aviacijos dispečeriu, jo nebuvo Ukrainoje tuo metu, kai numušė „Boingą“. Į avantiūras linkęs Ispanijos pilietis prisipažino gavęs labai daug pinigų iš Rusijos, taip pat ir iš TV kanalo „Russia Today“. Internete jis ėmė dėtis „ispanų dispečeriu“ dar iki 2014 metų įvykių ir iš to, tikino, uždirbo 48 tūkstančius dolerių.

Mums padės Pranciškus Ferdinandas!

Prieš gerą mėnesį britų „The Times“ parašė apie tai, kad Rusijos žiniasklaida manipuliavo visuomenės nuomone dėl reisu MH17 skridusio lėktuvo katastrofos. Tai paaiškėjo po to, kai ukrainiečių „Kiberchunta“ viešai paskelbė kai kuriuos iš Rusijos prezidento patarėjo Vladislavo Surkovo elektroninio pašto pavogtus raštus. (Kremliaus propagandą patys Rusijos politikai vadina „Surkovo propaganda“ ir šiaip koks svaičiojimas būna pavadinamas „Surkovo propaganda“.) Tarp jų buvo „tematinės linijos“, kurių reikėtų laikytis 2014 m. liepos 21 – liepos 27 d. „politiniame tinkle“ komentuojant kai kurias „temas“. Greičiausiai prezidento patarėjas nurodė savo pavaldiniams ar kokios kitos žinybos specialistams parengti nurodymus, ką reikėtų kalbėti ar rašyti, tie parengė ir atsiuntė viršininkui (Тематические линии по работе с политической сетью на 21 –27 июля 2014 года).

Viena temų: „Boing-777“ katastrofa Donecko srityje“. Iš 8 „pagrindinių linijų“ šia tema „The Times“ kaip pavyzdį pateikė šią: Malaizijos lėktuvo numušimą palyginti su Pranciškaus Ferdinando nužudymu. Tuo galima parodyti Kijevo valdžią kurstant naują pasaulinį karą tam, kad išspręstų savo teritorines problemas Vakarų sąjungininkams padedant (Rusijoje „Tematinės linijos“ buvo paskelbtos gerokai anksčiau, rusiškai šis nurodymas išdėstytas taip: Сравнение крушения малазийского Боинга с убийством Франца Фердинанда. Киевская власть провоцирует новую мировую войну, пытаясь решить свои территориальные проблемы с помощью западных союзников).

Didžiosios Britanijos parlamento narys nuo Konservatorių partijos, Rusijos reikalų ekspertas Bobas Silas „Tematines linijas“ neabejotinai perskaitė nuo pradžios iki galo. Jis laikraščiui „The Times“ pasakė: Šis dokumentas – vienintelis raštiškas įrodymas, kad Rusijos valstybė rengia dezinformavimo strategijas ir mėgina jas pritaikyti pasaulinėje auditorijoje. Iki šiol mums trūko įrodymų, kad Rusijos valstybė platina melagingą informaciją. Mes girdėjome Rusijos diplomatus ir žiniasklaidą, tačiau raštiškai nieko neturėjome.

Pranciškaus Ferdinando nužudymas (Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio nužudymas Sarajeve 1914 m. birželio 28 d., karo, kuris bus pavadintas Pirmuoju pasauliniu, išvakarėse) – paskutinė „pagrindinė  linija“ tema „Boing-777“ katastrofa“ su skiltyje „Komentarų kiekis“ nurodytais skaičiais „20 (60-70)“. Skiltyje „Pagrindinės linijos“ pirmiausia nurodoma aiškinti, kad katastrofa yra Kijevo provokacija, nukreipta prieš Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ norint ne taikiai tartis, o palaužti jas jėga (Провокация Киева направлена против Донецкой и Луганской народных республик с целью срыва мирного процесса и реализации силового сценария). Toliau: Vakarų palaikomas Kijevas stengiasi suversti kaltę Rusijai ir asmeniškai Putinui (Киев, при поддержке Запада, пытается возложить вину на Россию и лично Путина). Dar reikėtų aiškinti, kad Malaizijos civilinis lėktuvas buvo nukreiptas per regioną, kuriame Kijevo valdžia vykdo antiteroristinę operaciją (Малазийский гражданский самолет был направлен через регион, в котором ведется антитеррористическая операция киевских властей).  Dėl įrašytų pokalbių, kuriuose savanoriai neva aptarinėja, kaip numušė civilinį lainerį, tai esama juos laikyti sumontuotais (Имеются основания считать аудиозаписи, на которых якобы ополченцы обсуждают то, как сбивали гражданский лайнер, смонтированными).

raketa_bulava
Raketos šūvis

Dar skaitytojus reikėtų tikinti, kad Ukrainos valdžiai katastrofa naudinga kaip dingstis NATO imtis tiesioginės agresijos prieš „Novorosiją“ ir įsitraukti į karinį  konfliktą su Rusija – šitaip Kijevas vykdo savo planą pakeisti Kremliuje valdžią Vakarų rankomis (Катастрофа рассматривается украинскими властями как повод для прямого участия НАТО в агрессии против Новороссии и возможного военного конфликта с Россией. Таким образом Киев реализует заявленный сценарий на смену власти в Кремле руками Запада). Tai galima pavaizduoti ir kaip mėginimą sugrąžinti išsekintai Ukrainos kariuomenei prarastą strateginę iniciatyvą (Катастрофа – попытка спасти ослабевающую армию Украины и вернуть ей утраченную стратегическую инициативу). Civilinį lėktuvą galėjo numušti „Donecko liaudies respublikos“ teritorijoje esanti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos sistema, kuri, esamais duomenimis, katastrofos išvakarėse buvo visiškoje kovinėje parengtyje ( Гражданский самолет могла сбить система украинской ПВО, находящаяся на территории ДНР. Есть информация о том, что незадолго до катастрофы системы ПВО были приведены в полную боевую готовность).

Sunku pasakyti, ar Rusijos žiniasklaida vadovavosi „Tematinėmis linijomis“. Gal tai paaiškėtų suradus tomis dienomis parašyta apie Pranciškų Ferdinandą – juk ar redaktoriui pačiam ateis į blaivią galvą šitoks palyginimas? Antai laikraštis „Moskovskij komsomolec“ kitą dieną po katastrofos, priminęs 1914 metų vasarą taikų gyvenimą netikėtai nutrūkus po nužudymo Sarajeve, patikino: Malaizijos lėktuvo žūtis karinių veiksmų zonoje Ukrainoje, žinoma, neprives prie Trečiojo pasaulinio karo, nors bus visko…

O štai liepos 22 d. internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (karinių reikalų apžvalga) pateikė politologo ir tuo pačiu vieno Kaliningrado srities vadovų nuomonę: tai, kas atsitiko Rytų Ukrainoje, galima palyginti su  1914 m. birželio 28 d. įvykiais Sarajeve. Pirmojo pasaulinio karo vienintelė laimėtoja buvo JAV, kuri, žlugus senajai pasaulio santvarkai, tapo ekonomiškai visų stipriausia. Dabar JAV visomis keturiomis priešinasi Eurazijos sąjungos steigimuisi ir provokuoja tiesioginį ginkluotą konfliktą niekuo nesidygėdama. „Boingo“ žūtis, pasak Kaliningrado politologo, kad ir kaip ciniškai skambėtų, tėra JAV, teisingiau jos karo partijos, specialioji operacija – nieko daugiau. Galiausiai: „savanoriai“ net ir įgiję „Buką“ neįstengtų juo pasinaudoti be atitinkamos kvalifikacijos specialistų ir kitų būtinų tarnybų, Rusija bus visiškai išteisinta dėl dabar žeriamų kaltinimų ir tada teks atsakyti „Bukus“ ir atitinkamas tarnybas turinčiai Ukrainai…

2014 metų kovo pradžioje, po „žaliųjų žmogeliukų“ intervencijos Kryme, Rusijos televizijos kanalo RT naujienų pranešėja amerikietė baigė laidą pareiškimu, kad nenorinti priklausyti Rusijos vyriausybės finansuojamai televizijos kompanijai, kuri teisina Putino veiksmus, ir todėl paliekanti ją. Liepos mėnesį pareiškė paliekanti darbą ir RT Londono korespondentė – protestuodama prieš tai, kas kalbama apie  Malaizijos lainerio žūtį Donecko srityje: tai – visiškas faktų negerbimas. Žurnalistė atskleidė, kaip RT kurpia klaidinamus pranešimus: Jūs ne meluojate – jūs paprasčiausiai darote tam tikras užuominas.

Kam Rusijai to reikėjo?

Neseniai Hagoje įvykusios spaudos konferencijoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas pakvietė Rusijos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos 53-iosbrigados karius, jų giminaičius, draugus prisidėti prie tarptautinės tyrėjų grupės vykdomo tyrimo. Tai reiškia, kad teismo dar teks palaukti. Kaip žinome, 2017-ųjų penkios katastrofos tyrime dalyvaujančios penkios valstybės susitarė, kad „Boingo“ žūties kaltininkai bus teisiami Nyderlanduose (2015 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nepavyko priimti rezoliucijos dėl Tarptautiniame tribunolo šiai bylai spręsti sudarymo, nes Rusija pasinaudojo savo veto teise ir blokavo ją).

Tarptautiniuose teismuose jau nagrinėjamos ar ketina imtis bylų, kuriose kalbama apie „Boingo“ katastrofos aplinkybes. Trijų joje žuvusių Vokietijos piliečių šeimos 2014-ųjų rudenį pateikė Europos žmogaus teisių teismui skundus prieš Ukrainą. Jų advokatas aiškina, kad nepriklausomai nuo to, kuriai pusei priklausė zenitinių raketų kompleksas „Bukas“ ir kas šovė, Ukraina tinkamai neįvykdė pareigos garantuoti saugumą savo oro erdvėje. Hagoje veikiantis Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas rengiasi iš esmės nagrinėti Ukrainos skundą prieš Rusiją, kuriame ši kaltinama pažeidusi konvencijas dėl kovos su terorizmo finansavimu ir rasinio diskriminavimo likvidavimo. Ukrainiečiai kaltina Rusijos pusę perdavus teroristams „Buką“ ir šitaip prisidėjus prie žiauriausios teroristinės atakos jų teritorijoje – Malaizijos oro skrydžių kompanijos lėktuvo „Boing-777“ numušimo Donecko srityje. Rusiją ginantis žinomas britų advokatas Semiuelis Vordsvortas dėl to pareiškė: Kad ir kas perdavė šį kompleksą DLR/LLR ginkluotoms pajėgoms, jis tenorėjo sustiprinti šių respublikų gynybą nuo galimų Ukrainos oro pajėgų atakų. Atrodo, būsimajame Hagos teisme kaltintojams teks įrodinėti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę turėjus ketinimų iš „Buko“ numušti būtent keleivinį lėktuvą.  Kitaip tariant, atsakyti į klausimą, kam Rusijai to reikėjo.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Į šį klausimą nepraėjus ne savaitei po katastrofos pamėgino atsakyti buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, o dabar jo politikos kritikas Andrejus Ilariovas. Anot jo, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms energingai šluojant separatistus iš jų užimtų miestų, iškilo grėsmė žlugsiant pavasarį pradėtą vykdyti Kremliaus projektą „Novorosija“ (suskaldyti Ukrainą ir galiausiai prijungti dalį jos teritorijos prie Rusijos). Todėl reikėjo bet kuria kaina sustabdyti karinius veiksmus, paskelbti paliaubas. Reikėjo akibrokšto, kuris sukrėstų Vakarų valstybių vadovus ir piliečius, priverstų pareikalauti iš Kijevo sustabdyti „kraujo praliejimą“ Rytų Ukrainoje.

Vladimiras Putinas tuoj po lėktuvo numušimo (specialiosios operacijos, Ilarionovo žodžiais) paskambino JAV prezidentui Barakui Obamai ir, pranešęs apie tragediją, pasakė, kad būtina neatidėliojant ir be išlygų abiem pusėms nutraukti karinius veiksmus Ukrainos pietryčiuose, jau pareikalavusius daugybės aukų ir privertusius šimtus tūkstančių ukrainiečių ieškoti prieglobsčio Rusijoje. Paskesnes 10 dienų Putinas skambino kitų valstybių vadovams ir kalbėjo tą patį: Ukrainą reikia sustabdyti. Ir jo pastangos, regis, nenuėjo veltui: Europoje ir JAV žmonės ėmė raginti savo vyriausybes nedelsiant sustabdyti skerdynes Ukrainoje.

Be abejonės, valstybė, viršum kurios teritorijos tai įvyko, yra atsakingą už šią baisią tragediją, – kalbėjo Putinas rytojaus dieną. – Ši tragedija nebūtų įvykusi, jeigu šioje žemėje būtų buvusi taika, bent jau nebūtų buvę atnaujinti kariniai veiksmai Ukrainos pietryčiuose. Rusijos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, neatmetė, kad „Boingą“ galėjo numušti separatistai – tačiau jokiu būdu ne iš anksto suplanavę teroristinę ataką, o apsirikę. Tuo metu jau buvo paskelbta Andrejaus Ilarionovo versija, kurioje apie separatistų vaidmenį pasakyta šitaip: Kremlius pakišo juos kaip pagrindinius įtariamuosius. Kremliaus propaganda visais balsais šaukė: „Tai ne Putinas!“, tačiau pernelyg neneigė ant separatistų galvos pasipylusių kaltinimų (ko norėti – „beždžionė su granata“).

2018.05.27; 06:00

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 100 metų Pietų Kaukaze susikūrė nepriklausomos Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos respublikos. Ir gruzinai šoka dainuoja, ir azerbaidžaniečiai neliūdi. Tik armėnai nepaliauja raudoję, kad prieš 100 metų juos nuskriaudė. Ir atranda pritariančių balsų.

Jubiliejinės kaltųjų paieškos

Neseniai Rusijos visuomeninis-politinis leidinys Lenta.ru išspausdino tekstą su Azerbaidžaną kaltinančia antrašte – „При поддержке Азербайджана армян вынудили покинуть родину“. Rusiškai parašyta ne visada pavyksta tiksliai išversti į lietuvių kalba, tačiau šiuo atveju ir geriausias rusų kalbos žinovas sutriktų – „Su Azerbaidžano palaikymu armėnus privertė palikti tėvynę“? Su pagalba? Pritarimu? Toliau aišku: „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ (Их резали турки, убивали соседи-мусульмане и предавала Россия)… Fotografija „Armėnė ir jos vaikai trėmimo į Sirijos dykumą metu“… Galiausiai sužinome ir pokalbio temą: prieš 100 metų, suirus neseniai įkurtai Užkaukazės demokratinei federacinei respublikai, politiniame pasaulio žemėlapyje vėl atsirado nepriklausoma Armėnijos valstybė. Apie tai – leidinio žurnalisto pokalbis su Armėnijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos instituto direktoriaus pavaduotoju, istorijos daktaru, profesoriumi Karenu Chačatrianu.

Taigi prieš 100 metų, kai radosi valstybė, kažin kas vertė armėnus palikti tėvynę, o Azerbaidžanas tuos nežinomus piktadarius palaikė?  (Jeigu nebūtų palaikęs, tai gal nebūtų ir privertę?) Kas tie armėnus žudę kaimynai musulmonai – irgi azerbaidžaniečiai? Kadangi kabutės antraštėje reiškia pašnekovo žodžius, ieškome atsakymo, kur ir kaip istorikas tai pasakė.

Iš profesoriaus žodžių sužinome, kad Armėnijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta istorinės Rytų Armėnijos teritorijoje, kuri nuo XIX pradžios buvo Rusijos imperijos sudėtyje (1828 – 1840 metais Armėnų sritis, vėliau – Erivanės gubernija). Netrukus suprantamai iškilo reikalas dėl Rytų Armėnijos ir Vakarų Armėnijos suvienijimo ir 1919 m. gegužės 28 d., tai yra praėjus lygiai vieniems metams nuo Armėnijos respublikos paskelbimo, vyriausybė priėmė istorinį aktą dėl vieningos ir nepriklausomos Armėnijos. Reikalas, tiesa, neišdegė… Bet Azerbaidžanas dėl to, atrodo, nekaltas.

Štai: „Kaimynų nesantaika“. Žurnalistas sako, kad tą pačią 1918 m. gegužės 28 d. buvo paskelbta Azerbaidžano Demokratinė Respublika, ir klausia pašnekovo, kodėl iš pat pradžių santykiai tarp dviejų naujų valstybių, švelniai kalbant, nesusiklostė. Profesorius pradeda nuo to, kad tarp armėnų ir Kaukazo totorių, gyvenusių tose žemėse, kur susikūrė Azerbaidžano Respublika, nesutarimų bei pykčių būta ir Rusijos imperijos laikais. Armėnijai ir Azerbaidžanui paskelbus nepriklausomybę, tarp jų iš karto kilo nesutarimai dėl sienų, privedę iki karo. Be teritorinių pretenzijų, – aiškina profesorius, – Azerbaidžane parodė visišką solidarumą su Turkijos politika pamėginti susidoroti ir su rytiniais armėnais, neleisti sukurti armėnų valstybės. Visa tai sutrukdė susiklostyti normaliems santykiams tarp dviejų naujai susikūrusių valstybių

Azerbaidžanas sveikina Lietuvą. Slaptai.lt nuotr.

Toliau žurnalistas klausia, ar Nachičevanė bei Karabachas didžiųjų valstybių – Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų sprendimu irgi turėjo tekti nepriklausomai Armėnijai. Profesorius: anglų karinė atstovybė sutiko, kad Nachičevanę valdytų Armėnijos Respublika ir dėl to 1919 metų gegužės pradžioje buvo pasirašytas atitinkamas dokumentas. Deja, Turkijos ir Azerbaidžano palaikoma krašto musulmonų dauguma grasindama sunaikinimu netrukus privertė tūkstančius armėnų palikti savo gimtuosius židinius. Dėl Karabacho istorikas nieko nepaaiškino. Apskritai, armėnų istoriko žodžiais, turkų-armėnų kare 1920 metais Sovietų Rusija siuntė turkams ginklus, šelpė pinigais ir beveik iš visų pusių priešų supama armėnų respublika buvo pasmerkta. Be to, Armėnijos sąjungininkės – Vakarų valstybės parodė nusikalstamą neveikimą.

Taigi profesorius pasakė, kad sukurti „vieningą ir nepriklausomą Armėniją“ sutrukdė turkai, jiems ginklus tiekė Sovietų Rusija, turkų politikai pritarė Azerbaidžanas ir nė piršto dėl armėnų nepajudino Vakarų valstybės. Žurnalistui iš viso pasakyta svarbiausia pasirodė, kad Nachičevanėje armėnus privertė palikti gimtuosius židinius būtent Azerbaidžano palaikomi šiame krašte gyventojų daugumą sudarantys musulmonai.

Tai, kad teksto antraštėje neliko pašnekovo nurodytos Turkijos, galima suprasti: Maskva pastaruoju metu sutaria su Ankara, o vienas iš pagrindinių Rusijos naujienų internetinių leidinių, Lenta.ru, dabar laikomas Kremliaus projektu (nuo 2014 metų, kai atleido vyriausiąją redaktorę ir redakciją paliko daugiau kaip pusė žurnalistų). Kita vertus, ir su Azerbaidžanu Rusija nesipyksta. Ir vis dėlto viskas atrodo taip, tarytum kažin kas autoriaus ar redaktoriaus labai paprašė: užpliekite Azerbaidžanui! Juk sunku patikėti nesuprantant, jog ginklų tiekimas yra didesnė blogybė negu nežinia ką reiškiantis palaikymas.

Tekstas sukėlė skaitytojų diskusiją, o kai kurie jos dalyviai kaip reikiant susipliekė… Vienas komentatorius pasiskundė, kad moderatorius pašalino jo pirmą komentarą:  šio straipsnio nereikėjo spausdinti, nes jis nieko neduoda abiem tautoms, tik kursto neapykantą. Straipsnis ne tik iškraipo faktus. Jis kaitina armėnų pyktį – mes nieko nenusikaltome, o mus nuskriaudė! Jis kursto azerbaidžaniečių neapykantą, nes jame rašoma, kad tokios tautos iki praėjusio amžiaus pirmųjų dešimtmečių iš viso nebuvo. Melas. Tačiau rusų leidiniai kaip mantrą kartoja armėnų peršamas pasibaisėtinas klastotes be jokių dvejonių ir gėdos… Kitas komentatorius Lenta.ru tekstą pavadino paskviliu: ar ne kartą šiame paskvilyje minėtų Turkijos ir Azerbaidžano ekspertai irgi gaus galimybę pasisakyti?

Azerbaidžaniečiams nusileidus, armėnai ėmė lipti ant galvos

Anot profesoriaus, „vieningos ir nepriklausomos Armėnijos“ teritorija turėjo apimti 160 tūkstančių kvadratinių kilometrų ir siekti Juodąją jūrą… Paprastai armėnų autorių rašomi straipsniai apie Pirmąją respubliką pradedami nuo išsamaus išvardijimo žemių, į kurias ji pretendavo. O pretendavo teisėtai, nes šiose teritorijose daugėjo armėnų gyventojų: pradedant 1917 metais turkų iškeldinti armėnai pradėjo grįžti į gimtąsias vietas, atstatinėti savo namus ir dirbti žemę. (dic.academic.ru). Visiems bėgėliams sugrįžus, armėnai Vakarų Armėnijoje būtų sudarę apie 2 milijonus žmonių (https://ru.wikipedia.org).

Iš tikrųjų nepriklausomos respublikos paskelbimo dieną armėnai nežinojo, kur eis jų valstybės sienos, neturėjo sostinės nei „Vakarų Armėnijoje“ (kur Rytų Anatolija), nei „Rytų Armėnijoje“ (Pietų Kaukaze). Tačiau rasime parašyta, kad valstybės kūrėjai pasirinko Jerevaną (tada Erivanę). Gegužės 29 d. Azerbaidžano nacionalinės tarybos posėdyje vyriausybės pirmininkas Fatali Choiskis pranešė apie derybas su Armėnų nacionalinės tarybos atstovais dėl Azerbaidžano ir Armėnijos sienų ir kitų dalykų: Armėnijai reikalingas politinis centras. Aleksandropolį (Giumrį) užėmus turkų kariuomenei, tam tetinka Erivanė (Эривань), todėl miesto perleidimas armėnams yra neišvengiamas. Kalbėję dar keturi tarybos nariai pripažino, kad Erivanės perleidimas yra istorinė būtinybė, neišvengiamas blogis. 16 narių balsavo už, vienas – prieš, trys – susilaikė. Tą pačią dieną Choiskis parašė užsienio reikalų ministrui Mamedui Gadžinskiui: Mes padarėme galą visiems ginčams su armėnais, jie priims ultimatumą ir nutrauks karą (iki kovo mėnesio iš Rytų Anatolijos pasitraukę armėnų ginkluoti būriai vien buvusioje Erivanės gubernijoje nusiaubė 198 gyvenvietes). Mes perleidome jiems Erivanę.

1918 m. liepos 31 d. Choiskis pasiuntė Stambulo derybose dalyvaujančios Azerbaidžano delegacijos pirmininkui Mamedui Rasulzadei žemėlapius su juose paženklintomis Azerbaidžano sienomis ir priesaku jas visais būdais ginti. Kaip antai: armėnams pareiškus pretenzijas į Karabachą, atsisakyti jiems perleisti Erivanę ir dalį Kazacho apskrities (Jelizavetpolio gubernijos rytiniame pakraštyje); armėnams laikantis anksčiau pasiekto žodinio susitarimo, galima būtų net perleisti jiems Erivanės apskrities dalį, žemėlapyje apibrėžtą punktyru…

Azerbaidžano kareiviai iškėlę nacionalinę Azerbaidžano vėliavą

Dabar daugelis Azerbaidžano istorikų ir politikų mano šį Azerbaidžano nacionalinės tarybos sprendimą buvus abejotiną ir net klaidingą. Esą Batumio derybose (truko nuo 1918 m. gegužės 11 d. iki birželio 4 d., kai buvo pasirašyta taikos sutartis tarp Osmanų imperijos ir spėjusiomis savarankiškumą paskelbti Azerbaidžano, Armėnijos ir Gruzijos respublikomis) Azerbaidžano atstovai sutiko perleisti Erivanę su kai kuriomis aplinkinėmis teritorijomis turkų spaudžiami. Savo ruožtu Armėnija įsipareigojo iškeldinti iš Baku armėnų karinius dalinius, nutraukti armėnų gaujų siautėjimą musulmonų gyvenamose apskrityse, garantuoti musulmonams teisę laisvai išpažinti tikėjimą ir mokytis gimtąja kalba Erivanėje ir kitose jai paliktose teritorijose (apie 12 tūkstančių kv. kilometrų); Armėnija turėjo atsisakyti teritorinių pretenzijų Azerbaidžanui.

Armėnai nenutraukė karo, kaip to tikėjosi Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Choiskis. 1918 metų vasaros pradžioje iš Turkijos parsiradusi armėnų kariauna, vadovaujama Andraniko Ozaziano, įsibrovė į Zangezurą – buvusią Jelizavetpolio (Giandžios) gubernijos apskritį. Siaubė kaimus, žudė musulmonus, ginė juos iš namų. Prancūzų misija Kaukaze pripažino, kad Andraniko ir vietinio armėnų komiteto veiksmai prieš totorius buvo nežmoniški. Su Andraniko kariauna iš Turkijos atslinko 30 tūkstančių armėnų pabėgėlių: dalis liko Zangezure, o kiti patraukė į Erivanės apskritį.

Pasirašius Mudroso paliaubas (1918 m. spalio 30 d.), Turkija pasitraukė iš Pietų Kaukazo, užleisdama vietą Santarvės atstovams. Vokiečiai pareikalavo iš armėnų liautis puldinėjus Karabachą ir šie pritilo, tačiau neilgai tvėrė. Į Azerbaidžaną sugrįžusių britų karinės atstovybės vadas generolas Tomsonas pasiskelbė Baku generalgubernatoriumi ir tapo tikruoju krašto valdytoju. Gruodžio pradžioje jis pasiuntė Giandžios, Kazacho ir Džavanširo apskričių armėnų vadeivoms telegramas, reikalaujančias nustoti smurtavus prieš musulmonus. Telegramose įsakyta visiems armėnams pranešti: sėdėti savo namuose ir nekelti galvos. Nepaklusę šiam įsakymui atsakys už pralietą kraują ir piktadarystes. Metams baigiantis, Armėnija pradėjo karą su Gruzija…

Lenta.ru žurnalisto parašymas „Juos pjovė turkai, žudė kaimynai musulmonai ir išdavinėjo Rusija“ reiškia, kad ir vidurinis šio sakinio narys yra valstybė. Jeigu turima galvoje karai, tai „juos“ žudė ir kaimynai krikščionys – Gruzijos kariuomenės kariai. Krikščionys šaudė vienas į kitą, o musulmonai, tai matydami, trynė delnus? 1918 m. gruodžio 20 d. Azerbaidžano nacionalinio parlamento nariai neeiliniame posėdyje su giliu dvasiniu jauduliu išklausė liūdną pranešimą apie kruvinus susirėmimus tarp kaimyninių Armėnijos ir Gruzijos respublikų. Ir pasiuntė jų vyriausybėms kreipimąsi, raginantį sustabdyti kraujo liejimą ir neleisti Užkaukazei vėl panirti į kruviną verpetą, nes šiame kraujyje ir gaisre – mūsų laisvės ir nepriklausomybės žūtis.

Patys muša, patys šaukia

Armėnų profesorius Lenta.ru žurnalistui kalba apie Vakarų valstybių – Santarvės narių nusikalstamą neveikimą. Tiesa, pripažįsta anglų karinės atstovybės palankumą armėnų pretenzijoms į Nachičevanę (Rusijos imperijoje – Erivanės gubernijos apskritis, dabar – autonominė respublika Azerbaidžano sudėtyje). Daugelį dešimtmečių sovietiniai istorikai tylėjo ir dabar ne per daugiausia rašoma apie kalbamuoju metu „istorinėse Armėnijos žemėse“ vietinių musulmonų nacionalinių tarybų paskelbtas dvi respublikas.

Kaip tik profesoriaus nurodytoje Nachičevanėje musulmonai 1918 m. lapkričio 3 d. paskelbė Arakso respubliką; kitų metų vasaros pradžioje armėnai ginklu užėmė Nachičevanės miestą anaiptol ne be „santarvininkų“ pritarimo. 1918-ųjų gruodžio mėnesį susikūrė musulmoniška Pietvakarių Kaukazo respublika su centru Karso mieste. 1919 metų pradžioje ten buvo išrinktas parlamentas, vėliau sudaryta vyriausybė, užsibrėžusi laikytis neutralumo ir gerų santykių su visomis valstybėmis – britų karinė atstovybė tam iš pradžių neprieštaravo; vyriausybė rengėsi pasiųsti savo atstovus į Taikos konferenciją. Tačiau 1919 m. balandžio 12 d. anglai suėmė 35 vietinio parlamento ir vyriausybės narius; tą pačią dieną į „Karso respubliką“ įžengė grįžtančiais pabėgėliais apsimetę armėnų kariai, vedęsi Erivanės paskirtą „srities gubernatorių“.   

Armėnai iš kailio nėrėsi juodindami Karso ir Arakso respublikas Santarvės valstybių akyse – esą turkai nori išsaugoti savo įtaką šiuose kraštuose, atkirsti „Rytų Armėniją“ nuo „Vakarų Armėnijos“, o Azerbaidžanas veržiasi susilieti su Osmanų imperija į vieną musulmonų karaliją nuo Viduržemio jūros iki Indijos vandenyno. Armėnų ir gruzinų atakuojama „Karso respublika“ šaukėsi Azerbaidžano vyriausybės paramos, tačiau ši tegalėjo viena – protestuoti. 1919-ųjų vasarai baigiantis vyriausybės pavedimu Azerbaidžano delegacija Paryžiuje įteikė Taikos konferencijos pirmininkui protestą dėl Santarvės atstovų nuolaidžiavimo armėnams. Azerbaidžano atstovai nurodė būsiant teisinga Karso srities valdymą palikti „santarvininkų“ rankose ir išvesti iš ten kitų kariuomenių dalinius. Dėl Nachičevanės, Erivanės (dalies) ir dar dviejų apskričių, kur akivaizdžią gyventojų daugumą sudaro musulmonai – tos pačios tautybės, to paties tikėjimo, kalbantys ta pačia kalba, kaip ir tikrieji Azerbaidžano gyventojai, tai šios apskritys neabejotinai turi likti Azerbaidžano vyriausybės pavaldume.

Rusų kalba leidžiamas laikraštis „Azerbaidžan“ musulmonų padėtį pačioje Armėnijos Respublikoje 1919-ųjų metų vasarą pavadino tragiška. Prie Erivanės artinantis turkų kariuomenei, musulmonai – turtingiausių namų ir didžiausių sodų savininkai pasitraukė iš miesto. Jų paliktą turtą užgrobė iš Turkijos atplūdę armėnų pabėgėliai. Pripažinusius Armėnijos valdžią ir grįžtančius į Erivanę pakeliui apiplėšė ginkluoti armėnai. Sugrįžusių namų ir sodų savininkų armėnai pabėgėliai neįleido į jų valdas. Armėnų vyriausybė verčia tūkstančius nuskurdusių, alkanų, ligotų musulmonų gyventi po atviru dangumi. Musulmonų patirtų kančių neįmanoma aprašyti

Rugpjūčio pabaigoje Armėnijos parlamento nariai socialistai-revoliucionieriai (iš 80 deputatų tik aštuoni nepriklausė „Dašnakcutiun“) pareikalavo iš vidaus reikalų ministro pasiaiškinti, kodėl daugelyje gyvenamųjų vietovių totorius gyventojus žudė, ginė iš namų, plėšė jų turtą, tuo tarpu vietinė administracija ne tik nestabdė, tačiau netgi pati dalyvavo plėšimuose ir pogromuose.

Karabachas: kas sužlugdė paliaubas

1919 metų pradžioje Paryžiaus taikos konferencija paskelbė, kad ginčytinose teritorijose bet kokie vienpusiai veiksmai neleistini ir bus griežtai tramdomi. Birželio pradžioje armėnai atidengė ugnį Šušos mieste. Gali būti, ginklo griebtasi nepavykus įvesti savo valdžią Karabache be triukšmo. To meto Armėnijos vyriausybės ir vietinių armėnų veikėjų susirašinėjime pabrėžiama: Ypatingai būtina imtis energingiausių veiksmų armėnų valdymui įvesti jų gyvenamose Karabacho dalyse. Tai yra itin neatidėliotinas uždavinys. Negalima gaišti nė valandos. Iš Erivanės į Karabachą pasiųsta komisija turėjo atgabenti daug pinigų ir šovinių, veikti be triukšmo ir slėpti tikrąją savo priklausomybę: Būtina, kad visi asmenys, įvedantys civilį valdymą, veiktų ne Respublikos vardu

Į Šušos miesto armėnų kvartalą iš tikrųjų atgabeno daug ginklų, tačiau jie nepadėjo – krašto generalgubernatorius Chosrovas Sultanovas ryžtingai numalšino sukilimą, jam vadovavusius vietinio armėnų komiteto narius ištrėmė iš Karabacho. Apie armėnų nepritarimą sprendimui palikti Karabacho ir Zangezuro apskritis Azerbaidžano pavaldume generolas Tomsonas pasakė: Kai kurie armėnai labai nusivylę, kad britų okupacija nesuteikė jiems galimybės atsikeršyti. Jie nenori pripažinti to, kad viską nuspręs Taikos konferencija, o ne karinės pajėgos.

1919 m. rugpjūčio 15 d. 7-asis Karabacho armėnų suvažiavimas pritarė anksčiau pasirašytam laikinajam susitarimui su Azerbaidžano vyriausybe. Šio dokumento įžangoje sakoma, kad Karabacho kalnuotosios dalies pavaldumas priklausys nuo Taikos konferencijos sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju armėnai ir musulmonai turės gyventi kartu. Iki priimant sprendimą Paryžiuje armėnų gyvenamos Karabacho sritys lieka Azerbaidžano Respublikos sienose. Visų gyventojų teisėms ginti prie generalgubernatoriaus administracijos įkuriama Taryba, į kurią azerbaidžaniečiai ir armėnai renka po tris atstovus. Armėnų bendruomenė renka savo nacionalinę tarybą. Gali būti kviečiami bendri azerbaidžaniečių ir armėnų atstovų suvažiavimai… Vyriausybė garantuoja, kad niekas nebus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, anksčiau dėl šito iš Karabacho išvykę armėnai gali sugrįžti ten, kur gyveno; garantuojama žodžio, spaudos, susivienijimų laisvė…

Rugpjūčio 25 d. kalbėdamas parlamento posėdyje Azerbaidžano vyriausybės pirmininkas Nasibas Usubekovas pasidžiaugė, kad Karabache pavyko sugrąžinti rimtį nepraliejus nė lašo kraujo. Po trijų mėnesių, pristatydamas parlamente vyriausybės veiksmų programą, jis siūlė Karabacho patyrimą (armėnų nacionalinės mažumos teisių pripažinimas, armėniškų mokyklų statyba ir kt.) taikyti ir maištininkų rankose tebesančioje kaimyninės Zangezuro srities dalyje. (Lapkričio 23 d. Azerbaidžanas ir Armėnija pasirašė susitarimą visus nesutarimus spręsti derybomis ir ginklo jėga nesikėsinti į kitos pusės kontroliuojamas teritorijas. Azerbaidžanui išvedus savo karius iš Zangezuro, armėnai užpuolė ir nusiaubė čia apie 40 musulmonų gyvenviečių.) Mes siekiame viską spręsti taikiai ir tai patvirtiname ne žodžiais, o darbais, – dar pasakė parlamente vyriausybės pirmininkas ir pareiškė viltį kaimynus paseksiant jų pavyzdžiu: – Mes turime atsiminti, kad ir Azerbaidžano, ir Armėnijos ateitis susijusi su tautinių mažumu teisių gerbimu.

Taika Karabache truko 7 mėnesius – armėnai vėl sukilo per 1920-ųjų pavasario lygiadienį, naktį iš kovo 22 į 23 d., kai musulmonai šventė savo Naujuosius metus. Armėnai užpuolė azerbaidžaniečių įgulas Šušoje, Hankendyje ir kitose vietovėse, užėmė Askerano tvirtovę pakeliui iš Šušos į Agdamą. Tai buvo ne sukilimas, o tikriausias nepaskelbtas karas. Iš Zangezuro pusės į Karabachą įsiveržė Armėnijos reguliariosios kariuomenės daliniai (Jerevanas oficialiai neigė Armėniją dalyvaujant šiuose įvykiuose). Baku pasiuntė į Karabachą beveik visą savo kariuomenę (iki 20 tūkstančių karių). Karas truko 12 dienų ir jį laimėjo azerbaidžaniečiai, tačiau pergalės vaisiai buvo kartūs. Baku galvas pakėlę bolševikai žvelgė į šiaurę, iš kur artinosi Raudonoji armija. Balandžio 27 d. vėlų vakarą Azerbaidžano nacionalinis parlamentas nutarė taikiai perduoti valdžią komunistams – kad nebūtų kraujo praliejimo. Maskvos bolševikų kariuomenė užėmė Baku be mūšių. Tūkstančiai azerbaidžaniečių karių tuo metu tebebuvo Karabache…

36 tomai tragedijos liudijimų

1918 m. liepos 15 d. Giandžioje įvykusiame Azerbaidžano vyriausybės posėdyje nutarta įsteigti Ypatingąją tyrimo komisiją. Tam paskatino Užsienio reikalų ministro Mamedo Gadžinskio pranešimas, kad Europos spauda esanti visiškoje armėnų įtakoje ir skelbianti nebūtus dalykus. Štai jau keturi mėnesiai Azerbaidžano sritis siaubia ginkluoti armėnų būriai ir kitos gaujos, prisidengusios bolševikų vardu, žvėriškai žudo taikius musulmonus, plėšia jų turtą, o Europą tepasiekia šių gaujų vadeivų skleidžiami melagingi pranešimai. Vyriausybė pavedė Ypatingajai tyrimo komisijai tuoj pat, karštomis pėdomis, nustatyti nusikaltimų prieš musulmonus gyventojus aplinkybes, jų vykdytojus, žalos dydį ir visa tai paskelbti spaudoje pagrindinėmis Europos tautų  kalbomis.

Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš Komisijos nustatytų nusikaltimų dalį pagarsino Azerbaidžano atstovai Paryžiaus taikos konferencijoje – jiems pasiuntė 6 tomus dokumentų, liudijančių apie armėnų dalyvavimą musulmonų masinėse žudynėse Baku, Šemachoje, Kuboje, taip pat apskrityse (уездах). Tą patį liudijantys dokumentai buvo pateikti Stambule prancūziškai išleistoje 72 puslapių brošiūroje. Iš viso Komisijos per trumpesnį nei pusantrų metų laikotarpį sudarytoje byloje buvo 3 500 puslapių (36 tomai). Ketinta baudžiamojon atsakomybėn patraukti apie 200 asmenų. Daugiau kaip pusė jų buvo suimta. Visus įtariamuosius amnestavo 1920 metų pradžioje, Europos valstybėms pripažinus Azerbaidžano Demokratinę Respubliką de facto.

Ypatingoji komisija nustatė, kad 1918 metų kovo 30 d. – balandžio 1 d. Baku mieste buvo nužudyta apie 12 tūkstančių musulmonų gyventojų. Žudynes sukurstę bolševikai siekė sutriuškinti Baku mieste vis daugiau šalininkų įgyjančią nacionalinę demokratinę partiją „Musavat“. Ši partija praėjusį rudenį įvykusiuose Baku tarybos rinkimuose gavo apie 40 procentų rinkėjų balsų. „Musavat“ siekė azerbaidžaniečių nacionalinės autonomijos, kurioje  bolševikams nebuvo vietos. Sprendėsi Užkaukazės likimas, – aiškino, kodėl reikėjo pirma dingstimi ginklu užpulti musulmonų partiją, bolševikų vadas Stepanas Šaumianas. – Jiems paėmus viršų Baku, miestas būtų buvęs paskelbtas Azerbaidžano sostine

Pats Šaumianas (ištikimo armėnų tautos sūnaus vardu nuo sovietinių laikų vadinama dabartinė „Kalnų Karabacho respublikos sostinė“ Stepanakertas) aiškino Baku kilus pilietinį karą. Jis parašė ataskaitoje savo vadams Maskvoje, kad armėnų partijos „Dašnakcutiun“ ginkluotų būrių (3-4 tūkstančiai žmonių) dalyvavimas suteikė pilietiniam karui nacionalinių skerdynių pobūdį, bet išvengti to nebuvo galima. Mes sąmoningai tai darėme. Persų pasiuntinys, tuščiai mėginęs taikyti priešininkus ir gelbėti Persijos valdinius, visa tai pavadino musulmonų skerdynėmis, kurias sukurstė ginkluotos armėnų pajėgos. Didžiosios Britanijos pasiuntinys aiškino, kad bolševikai vieni niekada nebūtų ryžęsi pulti musulmonų; armėnų prisidėjimą prie bolševikų jis pavadino viena didžiausiu Armėnų nacionalinės tarybos klaidų jos istorijoje ir dėlto kalčiausia esanti armėnų politinė organizacija „Dašnakcutiun“.

Armėnų vadeivų vedami baudėjų būriai, prisidengę sovietinės kariuomenės vardu, žvėriškai žudė musulmonus Baku apylinkėse ir kituose Azerbaidžano miestuose. Ypač nukentėjo Šemacha, kur, anot Komisijos ataskaitos, jie nužudė beveik visus su musulmonų kariuomene nepasitraukusius vyrus, moteris ir vaikus. Šemachoje žuvo 8 tūkstančiai taikių gyventojų, sudeginta visa musulmoniškoji miesto dalis su trylika mečečių ir aštuonių amžių senumo didžiąja šventykla; nusiaubta 72 kaimai apylinkėse. Kuboje taikius gyventojus žudė armėnų sudaromas būrys (1920 metų rudenį Armėnijoje valdžią užgrobę bolševikai nugalabijo šio būrio vadą Amazaspą ir kitus suimtus buvusius savo bendražygius neįprastu būdu – užkapojo kirviu, tuo tarpu šio būrio komisaras iškopė į aukščiausius Sovietų Sąjungoje postus – Anastazas Mikojanas)… Ypatingosios tyrimo komisijos duomenimis, Baku, kituose miestuose ir srityse iš viso nužudyta 30 tūkstančių musulmonų.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

Ypatingoji komisija, suprantama, veikė Azerbaidžano respublikos sienose, o musulmonų žudynių buvusioje Erivanės gubernijoje aplinkybės daugeliu atveju taip ir liko nežinomos. Antai 1918 m. vasario 17 – 21 dienomis pulkininko Pirumovo vadovaujami armėnų reguliariosios kariuomenės daliniai nušlavė nuo žemės paviršiaus 21 azerbaidžaniečių kaimą. Nušlavė – nes griovė iš patrankų; gyventojų likimas – nežinomas… Akivaizdu štai kas: 1920 metų lapkrityje Armėnijos SSR priskaičiuota 12 tūkstančių azerbaidžaniečių, kai 1916 metais penkiose Erivanės gubernijos apskrityse, tekusiose sovietinei Armėnijai, gyveno  246,5 tūkstančio „Aderbeidžano totorių“. Per paskesnius dvejus metus sugrįžo 60 tūkstančių čia gyvenusių azerbaidžaniečių ir 1922 metais Armėnijos SSR jų gyveno  72 596 žmonės.

1921 metais Armėnijai tekusioje Zangezuro apskrities vakarinėje dalyje 6,5 tūkstančio azerbaidžaniečių sudarė vieną 1/10 visų gyventojų (armėnai – 89,5 %), kai tuo tarpu 1916 metais apskrityje jų buvo 119,5 tūkstančio (53,3%). 1992-1994 metų Armėnijos-Azerbaidžano karo metų armėnai okupavo ir likusias žemes, kadaise priklaususias Zangezuro apskričiai.

1919 ir 1920 metais kovo 31-oji Azerbaidžano Demokratinėje Respublikoje buvo minima kaip Nacionalinio gedulo diena. 1998 metų pavasarį Azerbaidžano Respublikos prezidentas Geidaras Alijevas išleido įsaką, skelbiantį kovo 31-ąją Azerbaidžaniečių genocido minėjimo diena. Visos Azerbaidžaną XIX-XX amžiuose ištikusios tragedijos, lydimos žemių grobimo, sakoma įsake, yra atskiri sąmoningos ir planingos armėnų genocido prieš azerbaidžaniečius politikos etapai.

2018.05.23; 18:00