Šv. Rapolo bažnyčioje fotomenininkas A. Aleksandravičius pristato unikalų sostinės rajoną. Ilonos Stankevičienės nuotr.
Sekmadienį Vilniuje, Šnipiškėse, prie Šv. Rapolo bažnyčios sienos, lauke atidaryta Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus fotoparoda „276 žingsniai link Europos“, skirta unikaliam Vilniaus Skansenu vadinamam rajonui, žinomam kaip Šanchajus, kurpačiame sostinės centre, vos už kelių žingsnių nuo Europos aikštės, atsiveria tarsi užkonservuotas XIX amžiaus kaimas.
„Mane čia pakerėjo unikalūs senų namų vaizdai, kurie atrodo lyg iš pasakos mažučiai medinukai greta didžiulių guliverių, už kelių šimtų metrų stovinčių ir naujumu blizgančių dangoraižių. Ši vieta mane labai traukia dėl to, kad joje būna įdomių susitikimų su ten gyvenančiais žmonėmis. Čia gali atrasti basakojį romų vaiką ir pabendrauti, sutikti bobutę, kuri nešasi raktą, kad atsirakintų mėlyną vandens kolonėlę ir prisileistų į kibirą vandens… Nenorėčiau gyventi tokioje vietoje, kur taip vandeniu reikia rūpintis ar tualetas lauke, bet žmonėms čia tai įprastas gyvenimas. Jau esu padaręs šimtą nuotraukų su Šanchajaus vaizdais ir žmonių portretais, parodoje jų tik maža dalis“, – sakė A. Aleksandravičius.
Fotomenininkas A. Aleksandravičius pristato unikalų sostinės rajoną. Ilonos Stankevičienės nuotr.
Pasak menininko, tai jo kūrybos netikėtas jam pačiam inkliuzas, papildantis jo sukurtą lietuvišką epą, kaip menotyrininkai yra apibūdinę penkis didelės apimties šio autoriaus fotografijų albumus, pasakojančius apie Dzūkiją, Aukštaitiją, Žemaitiją, Sūduvą, Mažąją Lietuvą (Klaipėdos kraštą).
Tai tik ketvirta A. Aleksandravičiaus nuotraukų paroda po atviru dangumi ir pirmoji bažnyčios šventoriuje, nors fotomenininkas jų yra surengęs daugiau negu 300. Jis kartu su komanda kuria interaktyvaus kino projektą „276 žingsniai link Europos“, kuriuo siekiama parodyti Vilniaus centre pulsuojančią unikalią apie 8 ha ploto užimančią teritoriją.
Ji paskelbta muziejumi po atviru dangumi ir kaip paveldas saugoma Vilniaus miesto savivaldybės. Kultūros paveldo departamente užregistruoti 332 gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
Šiam sostinės kampeliui skirta paroda pradėjo savo kelią rugsėjo 13 dieną Vilniaus Skansene, tiesiog gatvėje ant medinės tvoros. Ekspozicija iš Šv. Rapolo bažnyčios šventoriaus bus perkelta į bažnyčios vidų ir ten lauks lankytojų iki spalio 11 dienos.
Trečiadienį vyks Lietuvos vežėjų protesto akcija, kuria siekiama atkreipti dėmesį į valdžios sprendimus.
Akcijos, kuri prasidės 11 val., metu krovininių automobilių vilkstinė, lydima policijos ekipažų, nedideliu greičiu suks ratus po Vilniaus centrą.
Numatoma, kad automobilių vilkstinė judės Gedimino prospektu pro Seimą, ministerijas ir Vyriausybę, taip pat važiuos A. Goštauto gatve. Sunkiasvorės transporto priemonės bus paruoštos inscenizuojant Lietuvos transporto sektoriaus laidotuves.
„Iš anksto atsiprašome vilniečių vairuotojų ir viešojo transporto keleivių, jeigu organizuojama akcija sukels laikinų nepatogumų dėl eismo. Tačiau mums, smulkaus verslo atstovams, tai paskutinė proga atkreipti valdžios dėmesį atsikvošėti ir atšaukti sprendimus, kurie paprasčiausiai palaidos smulkiuosius vežėjus“, – sako „Linavos“ asociacijos generalinis sekretorius Mečislavas Atroškevičius.
Vežėjai tokios akcijos nusprendė imtis po to, kai Vyriausybė priėmė sprendimą vairuotojų algų koeficientą padidinti nuo 1,3 iki 1,65. Anot „Linavos“, toks sprendimas Lietuvoje buvo padarytas tuo pačiu metu, kai ES atlieka procedūras, po kurių bus priimtas Mobilumo paketas.
Siekdami iki galo išnaudoti konstruktyvaus dialogo galimybes su valstybės institucijomis, „Linavos“ vežėjai jau buvo atšaukę lapkričio 20 d. planuotą protesto akciją prie Seimo rūmų. Vietoje šios protesto akcijos valdžios institucijoms buvo įteikta deklaracija, kurią pasirašė 279 Lietuvos vežėjų įmonės.
Kaip ELTA jau rašė, antradienį šimtai ūkininkų su traktoriais protestuodami išvažiavo į šalies kelius.
Pirmoji ūkininkų protesto akcijos dalis „Žaliasis kryžius“ vyksta nuo lapkričio pradžios. Ūkininkai savo laukuose stato žalius kryžius, kurie, anot akcijos rengėjų, simbolizuoja ne tik derlingą dirvožemį, sveiką aplinką, sveiką ir skanų maistą, bet ir atspindi Lietuvos žemdirbių diskriminaciją ES, žemdirbių supriešinimą su visuomene.
Kryžių statymu taip pat protestuojama prieš žemdirbio vardo menkinimą ir jo amato žlugdymą.
Nesulaukę valdžios reakcijos į protestą, gruodžio pradžioje visos Lietuvos ūkininkai ketina traktoriais keliauti į Vilnių.
Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.
Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.
Nemokama kava
Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.
Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.
Kur turėtų būti tikras žurnalistas?
Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.
Lietuva – ne kaimas
Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.
Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos
Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.
Amžiaus gėda
Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.
Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.
Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.
Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.
P.s.Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…
2008 metais pirmą kartą žmonijos istorijoje daugiau nei pusė visų pasaulio gyventojų gyveno miestuose. Urbanizacijos procesas nesustabdomas ir vyksta visuose žemynuose. Miestų įtaka politikai ir ekonomikai vis didėja, o valstybės tampa tik miestų sąjungomis.
Pasaulis grįžta prie panašios santvarkos, kokia buvo Antikinės Graikijos laikais.
Miestų daugėja ir jie auga
Vis daugiau žmonių iš kaimo vietovių persikelia į miestus. Jie auga, jungiasi ir tampa mega miestais, turinčiais 10 ir daugiau milijonų gyventojų. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2030 m. miestuose jau gyvens 60 proc. žmonijos, tačiau ir tada urbanizacijos plėtra nesustos. Išsivysčiusiose šalyse Vakarų Europoje, Japonijoje ar JAV urbanizacija siekia net 80–90 proc. Nors dar 1950 m. du trečdaliai žmonių gyveno kaimiškose teritorijose.
Vilniaus senamiestis naktį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Dabar sparčiausiai kraustynės į miestus vyksta Afrikoje, Kinijoje ir Pietryčių Azijoje. Prognozuojama, kad per kitus 15 metų vien Azijoje miestų gyventojų padaugės 250 mln. žmonių. Afrikoje šis procesas vyksta labai greitai ir yra mažai kontroliuojamas, nes vargingos vietos vyriausybės nepajėgios suvaldyti srautų ir pasirūpinti tinkamu persikėlimu.
Greičiausiai auganti miestų grupė pasaulyje yra nedideli miestai iki 1 mln. gyventojų, tokie kaip Vilnius. Juose gyvena apie du trečdaliai visų gyventojų. Kita įspūdingai auganti miestų grupė yra mega miestai, kuriuose per 10 mln. gyventojų – Londonas, San Paulas, Tokijas, Delis. Dar 1995 m. jų buvo suskaičiuojama 14, dabar šis skaičius padvigubėjo.
Kai kalbame apie ekonomiką, kalbame apie miestus
Gyventojams telkiantis miestuose, jų svarba tampa vis didesnė. Visa valstybės politika pradeda suktis apie miestų plėtrą, jų problemas ir sprendimo būdus. Jau dabar urbanizuotose teritorijose sukuriama per 80 proc. pasaulio BVP, o 600 svarbiausių pasaulio miestų lemia visą žmonijos progresą. Komentuodamas miestų reikšmę valstybėms, Harvardo universiteto profesorius Michaelis Porteris sako, kad nebėra vieningos valstybės ekonomikos, o tik atskirų lokalių ekonomikų sandrauga.
Sparčią urbanizaciją paskatino technologiškai pasikeitęs žemės ūkio verslas ir gerėjančios miestiečių gyvenimo sąlygos, tačiau lemiamas veiksnys miestų naudai tapo aukštosios technologijos – internetas, telekomunikacijos, kompiuteriai. Miestai tapo inovacijų židiniais, o jomis paremta žinių ekonomika kuria daug didesnę pridėtinę vertę, nei žemės ūkis, pramonė ir gamyba. Daugėjant inovacijų miestuose, daugėja verslų, daugėja darbo vietų. Miestai įgauna dar didesnį patrauklumą ir dar sparčiau traukia talentus iš kaimiškų teritorijų.
Europa yra vienintelis pasaulio regionas, kuris centralizuotomis pastangomis suvaldė miestų augimą. Vyriausybės skyrė daug lėšų ir pastangų eksportuoti miestietišką gerovę ir gyvenimo ritmą į mažesnes gyvenvietes. Nors Europoje urbanizuotų teritorijų daug, tačiau didelių mega miestų ne. Net 37 proc. Europos ekonomikos sukuriama mažuose miestuose ir kaimuose. Tokios subalansuotos politikos nepavyko įgyvendinti JAV ar Kinijai, jau nekalbant apie Lotynų Ameriką ir kitas pasaulio dalis.
Urbanizacijos iššūkiai
Sparti urbanizacija iššaukia visuomenės ir politikų susirūpinimą. Kartais priemonės tampa radikalios. Raudonųjų khmerų režimas Kambodžoje jėga bandė sunaikinti miestus ir visus žmones priversti gyventi agrarinėse komunose. Tai pareikalavo milijonų žmonių aukų, tačiau nieko nebuvo pasiekta, dauguma Kambodžos gyventojų vis tiek gyvena miestuose. Kitų šalių vyriausybės nenaudoja tokių brutalių priemonių, tačiau leidžia labai daug pinigų, siekdamos išlaikyti gyventojus provincijoje, tačiau dauguma bandymų nepasiteisina. 2007–2013 m. Lietuva į provinciją investavo daugiau nei 3,5 mlrd. eurų, tačiau gyventojų sumažėjo beveik 0,5 mln.
Daugėjant gyventojų, miestai susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip užterštumas, spūstys ir nevienoda atskirų miestų dalių plėtra. Kai kurie miesto rajonai tampa prestižiniai ir juose kuriasi pasiturintys žmonės, o kitose priešingai, susidaro skurdo getai.
Viena svarbiausių miestų plėtros problemų yra būsto trūkumas. Net šią problemą aktyviai sprendžiančioje Švedijoje trūksta 436 tūkst. būstų.
Sprendžiant tokius iššūkius atsiranda naujos ekonomikos rūšys – išmaniųjų miestų programos, elektromobiliai, dalinimosi ekonomika, daiktų internetas ir kt., kurių nebūtų be miesto kultūros.
Valstybių sėkmė priklauso nuo miestų sėkmės
Pasaulio Banko studija parodė, kad ryšys tarp urbanizacijos ir BVP yra, tačiau išlieka dideli skirtumai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Besivystančios valstybės neišnaudoja viso miestų potencialo. Tokiuose miestuose dažnai yra nepakankama infrastruktūra, ypač gatvių, neefektyviai panaudojama teritorija, trūksta kompetentingos administracijos.
Gytis Janišius, šio komentaro autorius.
Dėl greito gyventojų gausėjimo ir procesų nevaldymo besivystančiose valstybėse aplink miestus susikuria dideli lūšnų kvartalai su savo neigiamomis socialinėmis ir kriminogeninėmis problemomis. Skaičiuojama, kad pasaulyje yra apie 200 tūkst. lūšnynų. Indijoje ar Brazilijoje tai jau galima vadinti pasauliniu fenomenu.
Profesorius Džonas Friedmannas teigia, kad miestų sėkmė ir ekonominė plėtra yra priklausoma nuo to, kiek jie yra integruoti į pasaulio ekonomiką. Sugebėjimas konkuruoti, išgryninimas stiprybių, greitas inovacijų įsisavinimas ir naujų kūrimas traukia talentus, kuria naujas geriau apmokamas darbo vietas, o tai garantuoja ne tik miesto, bet ir viso regiono ar šalies augimą. Plačiai išgarsėjęs bankrutuojančio Detroito miesto JAV atvejis iliustruoja, kad nesugebėjimas diegti inovacijų ir prisitaikyti prie pasaulio tendencijų veda į ekonominę depresiją ir gyventojų išsikėlimą. Tačiau svarbu pažymėti, kad gyventojai iš tokių degraduojančių miestų beveik visada kraustosi ne į kaimo teritorijas, bet į kitus miestus.
Prognozuojama, kad 2050 m. daugiau nei 2/3 viso pasaulio žmonių gyvens urbanizuotose teritorijose. Jose bus sukuriama absoliuti dauguma pasaulio paslaugų ir gaminių. Visos planetos ir valstybių gerovė bus visiškai priklausoma nuo miestų ekonomikos. Besivystančiose šalyse net 40 proc. žmonių gyvens lūšnynuose, todėl skurdo, vandens trūkumo, užterštumo, nusikalstamumo ar socialinės problemos niekur nedings, tačiau visų šių procesų centre bus miestai.
