Alternatyvios šviesų Kalėdos – buvusio Lukiškių kalėjimo kieme. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Penktadienio vakarą vartus atvėrė Alternatyvus kalėdinis kiemas Vilniuje. Iki pat sausio 5 dienos buvusio Lukiškių kalėjimo kieme visų, atvirų eksperimentams ir metamorfozėms, laukia alternatyvi Kalėdų eglė – tekančio vandens skulptūra, interaktyvios supynės ir įvairios šviesos instaliacijos, sakoma pranešime.
 
„Kviečiu pamatyti neakivaizdinį alternatyvų Vilnių, pagaliau atsivėrusią istorinę erdvę, turinčią labai išskirtinę architektūrą, kuri dar įspūdingesnė nušviesta meno instaliacijų. Buvusi uždara zona virsta atvira kultūros ir įvairių meninių eksperimentų erdve, įgauna naują veidą. Kviečiu nepraleisti ir įsitraukti šį alternatyvų kiemą į savo kalėdinį maršrutą po sostinę“, – kviečia meras Remigijus Šimašius.
 
„Kalėdos į mūsų gyvenimą atneša daug džiaugsmo, šilto bendravimo ir malonių netikėtumų. Būtent tokie netikėtumai atsitiko mūsų uždarytame Lukiškių kalėjime – unikalaus šimtamečio komplekso aplinkoje šiuolaikinių technologijų pagalba gimsta fantastiškas meno kūrinys – Alternatyvios šviesų Kalėdos. Gera žinoti, kad ilgą laiką buvusi Vilniaus terra incognita tampa puikia kūrybinio įkvėpimo terpe ir nauju sostinės traukos centru“, – sako teisingumo ministras Elvinas Jankevičius.
 
Sostinėje jau antrus metus kuriama nauja tradicija – įžiebti ir alternatyviąją kalėdinę eglę, kuri siunčia socialinę žinutę. Šiais metais pagrindinio kiemo akcento – tekančio vandens skulptūros – autorius, scenos ir šviesų dailininkas, vizualiojo meno atstovas Oskaras Gudas pasakoja, kad jo kūriniuose dažnai matomi gamtos ir technologijų sąveikos motyvai. Dideliuose masteliuose ir vis skirtingose konstruktuose besireiškianti menininko kūryba šiemet įgavo netradicinės, unikalios Kalėdų eglės formą. Jai sukurti prireikė 7 tonų geležies, o skulptūros sistemoje, tarsi Didysis vandens ratas, cirkuliuos 5 tonos vandens. 13 metrų alternatyvioji miesto eglė savo masyvu karūnuos visą kalėdinį kiemą Lukiškėse.
 
Pasak autoriaus, įvairius istorinius laikotarpius liudijęs Lukiškių kalėjimas šią vasarą atsivėrė visuomenei ir dalinasi savo sunkia dalia, šnekėdamas per vandens krioklio šniokštimą ir šviesos instaliacijų blyksnius.
Alternatyvios šviesų Kalėdos – buvusio Lukiškių kalėjimo kieme. Sauliaus Žiūros foto
 
Pasak vieno idėjos autorių, projekto koordinatoriaus Dariaus Kupliausko, šiemet pradedama Alternatyvaus Kalėdų kiemo tradicija bus tęstinis reiškinys, kasmet pakviečiantis visus kartu išlaisvinti vis kitokią, anksčiau apleistą miesto vietą.
 
Kieme bus galima išvysti ir Pavelo Volgino sukurtas interaktyviąsias sūpynes. Kūrėjas nuolatos eksperimentuoja, yra naujųjų medijų menininkas, tarpininkas tarp technologijų ir vizualiojo meno. P. Volgino darbuose žiūrovas tampa kūrėju, neatskiriama kūrinio dalimi.
 
Alternatyviame kieme lankytojai turės progą patys tai pajusti – interaktyvios sūpynės kompiuterinės regos pagalba sukuria šviesos ir spalvų instaliaciją – išskirtinį reginį tiek besisupančiam, tiek stebėtojams.
 
2019.12.21; 07:54

Kalėdinės eglutės šventė vaikams iš etninių Lietuvos žemių. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ketvirtadienį Prezidentūros Kolonų salėje vyko tradicinė kalėdinės eglutės šventė vaikams iš etninių Lietuvos žemių.
 
Į renginį atvyko apie 120 moksleivių iš Lydos, Gardino, Pelesos, Rimdžiūnų, Vidugirių, Punsko, Seinų, Rygos, Karaliaučiaus.
 
Prezidento sutuoktinės Dianos Nausėdienės iniciatyva ir kvietimu šiemet renginyje dalyvavo ir vaikai iš karo nuniokotų Ukrainos žemių, besimokantys Vilniaus Lietuvių namuose.
 
Pirmoji ponia džiaugėsi matydama tiek daug moksleivių, kuriems Lietuva yra brangi.
 
„Kiekvienas esate Lietuvai svarbus ir reikalingas. Jūs, gyvenantys užsienyje, esate tikrieji mūsų šalies ambasadoriai, nes iš Jūsų elgesio, bendravimo, kalbėjimo kiti sprendžia, kokia yra Lietuva, kokie yra lietuviai. Šiemet su mumis yra ir mokiniai iš Ukrainos, atvykę iš karo nuniokotų žemių ir dabar gyvenantys Vilniuje. Džiaugiuosi, kad jie turi galimybę mokytis gimtąja kalba. Kiekvienas, gyvenantis čia, praturtina mūsų visuomenę“, – sakė D. Nausėdienė.
 
Kalėdinėje šventėje vaikai dainavo lietuviškai, šoko ir ėjo ratelius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.20; 00:30

Ar tikrai antrą Kalėdų dieną Ignalinos kultūros ir sporto centre įvykęs muzikos ir spalvų spektaklis – „tėra tik prasto skonio apraiška, o ne suplanuota provokacija“? Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tikisi, kad yra būtent taip. Žiniasklaida praneša: panašus renginys su sovietiniais šūkiais vyko ir Jurbarke, Mažeikiuose. 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

O penkiakampė žvaigždė Kupiškio rajono Šimonių miestelio kalėdinės eglutės viršūneje – kas? Provokacija, naivumas ar gilus istorijos išmanymas, kad penkiakampė žvaigždė  šviečia ne šimtmetį, kai bolševikai pradėjo kruviną tautų pavergimo žygį, o nuo senų laikų, tūkstančius metų? Viena moterėlė prie Šimonių kalėdinės eglutės taip ir kalbėjo.

Šimonių bažnyčios klebonui Sauliui Kumeliui penkiakampės žvaigždės sugretinimas su sovietmečiu kelia juoką. Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui siekis nuo miestelio Kalėdinės eglutės nuimti penkiakampę žvaigždę dvelkia cypdavatkiškumu. Suprantama: krikščionių kultūroje penkiakampė žvaigždė siejama su penkiomis Kristaus žvaigždėmis.

Manau, kad raudona penkiakampė žvaigždė eglutės viršūnėje atsirado pasikonsultavus su kunigais. Todėl taip atkakliai ji ir ginama.

Įdomu, kas gintų kitą labai seną simbolį – svastiką, – jeigu ji sušvistų kultūros centro scenos palubėje, virš moksleivių, aprengtų hitlerjugendų uniformomis ir dainuojančių fašizmą garbinančias dainas? Užtektų vien svastikos, prisegtos ant gatve žygiuojančių jaunuolių krūtinių.

Jeigu Rusija šiandien būtų pasikeitusi tiek, kiek pasikeitė Vokietija, man irgi keltų juoką priekaištai, kad Lietuvos vaikai kartais vaidina pionierius, o Kalėdinės eglutės dabinamos raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ir žvaigždutėmis. Šiandien mes nebijome vokiškų tankų ir Vokietijos kareivių Lietuvos poligonuose ir kareivinėse, nes neabejojame, kad jie gina mūsų nepriklausomybę. Dar daugiau, mes bijome, kad tik jie neišeitų, Vokietijoje pasikeitus politinių jėgų santykiui.

Aš bijau, kad Lietuvoje vis mažiau bijoma rusiškų tankų ir visai nebijoma rusiškų simbolių. Ne be Vladimiro Putino Rusijos propagandinės ir kitokios įtakos. Net kunigai raudoną penkiakampę žvaigždę mato tik kaip Kristaus žvaigždę, labai tinkančią papuošti Kalėdinę eglutę.

Jeigu mes turėtumėm bent kelis tikrai meniškus filmus (tokius, kaip „Niekas nenorėjo mirti“), bet teisingai vaizduojančius 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo ir t.t., mokyklinių spektaklių režisieriams nė į galvą neateitų mėgautis pionierių kaklaraiščiais ir pjautuvais bei kūjais. Žinoma, tai nereiškia, kad mene šie simboliai turi būti draudžiami. Mene, bet ne į meną nepagrįstai pretenduojančiuose mokykliniuose spektakliuose. Juk vaikai, jaunimas dažnai net neįsivaizduoja, ką jie šlovina tomis dainomis, tais kaklaraiščiais ir kūjais, nes per visą pastarosios Nepriklausomybės laikotarpį tiesa apie čia minėtus tragiškus mūsų tautos istorijos įvykius buvo maišoma su melu.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir juo toliau, juo įžūliau. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – istoriko Henriko Šadžiaus „Tautos drama“. Štai kuo pirmiausia turėtumėm piktintis, štai tas šaltinis, maitinantis mokyklinių spektaklių režisierius, pedagogus ir raudonųjų penkiakampių gynėjus. Bet ir istorikai, ir politikai – tyli. Apsimeskime, kad nieko neįvyko.

Saviniekos ir savinaikos pavyzdžių daug, ir jų vis daugėja. D.Barono ir D.Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ – piktavalis tyčiojimasis iš Pilėnų gynėjų, apdovanotas net Patriotų premija; Tautiškos giesmės menkinimas (muzikologas Viktoras Gerulaitis), jos autoriaus Vinco Kudirkos pravardžiavimas antisemitu, o patriarcho Jono Basanavičiaus – psichikos ligoniu…

Dažnėjančiose politinėse provokacijose, negrabiai pridengtose koncertais ir spektakliais, galima įžiūrėti ir protesto bruožų, nepasitenkinimo, kaip dabar sakoma,  didėjančia socialine atskirtimi. Skurdas akis bado, ypač kai matai vargšą, palinkusį prie maltiečių lėkštės. Kokie mes kilniaširdžiai – neleidžiame numirti iš bado! O jų dvasiai negailime tikrąsias vertybes niekinančios „pogrindžio kultūros“, „patyčių kultūros“, „smurto kultūros“, „keiksmažodžių kultūros“, „mirties kultūros“. Aukštoji, rimtoji, vertybes ugdančioji kultūra jiems – liaudžiai – nepasiekiama, ir viešajame gyvenime jos vis mažiau. Mes maitinami iki šleikštumo banaliais televizijų smurto filmais, ne mažiau banaliais juokeliais, panašiais į „Auksinio balso“ vedėjų improvizacijas.

„Menas priklauso liaudžiai“. Niekada jis jai nepriklausė: nei tada, kai mosikavome raudonomis vėliavytėmis („Nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“), nei dabar, kai gera knyga, geras koncertas, spektaklis – mums ne pagal kišenę („nam ne po karmanu“ ). Liaudis kūrė savo meną, neretai daug aukštesnį už profesionalųjį. Tad nenuostabu, kad vyresnioji karta ima ir pagalvoja: o prie ruso vis dėlto buvo mažiau čia išvardintų antikultūrų, meno be meno. Tai kas, kad dabar ir duonytės, ir mėsytės pilni prekystaliai, jeigu skurstantis žmogus gali tik pavarvinti seilę.

Vladimiro Putino Rusijai to tik ir reikia: matot, jūsų žmonės ilgisi laikų, kai viskas priklausė liaudžiai, o ne saujelei godžių milijonierių. Mes jums padėsime sugrįžti bet kokia kaina: pionierių koncertais, raudonomis žvaigždėmis eglučių viršūnėse, kibernetinėmis atakomis, pusiau tiesa, pusiau melu, o jeigu nepakaks  – paremsime ir tankais, kuriuos jūs, žinoma, sutiksite su gėlėmis, kaip 1940-aisiais.

2016.01.02; 06:18

Gamtos nuotaikų kaita pro mano langą: keičiasi metų laikai, rytas, vakaras, diena, naktis…

Vytauto  Visocko nuotr.