kalės vaikas

Politinės intrigos

Prof. habil dr. Gediminas Merkys. Slaptai.lt nuotr.

Yra absurdas, kuomet kažkoks Prezidentūros klerkas – D. Kuliešius – uzurpuoja valdžios galias ir priiminėja sprendimus, kurie yra ne jo nosiai. Ne patarėjui spręsti, šaukti ar nešaukti Valstybės Gynimo tarybos posėdį. Jo reikalas aplankus su dokumentais nešioti.

Nesu didelis valdančiųjų mylėtojas. Prirašiau aibes labai aštrių pamfletų jų atžvilgiu.

Visos valdžios daro klaidų, kartais, matyt, ir kokį reikaliuką su didele nauda sau prasuka. Ne šventieji puodus lipdo. Kažkada netgi demokratiškos VFR didysis kancleris Helmutas Kohlis dėl aferų gerokai apdegė…

Kažkada JAV parlamente buvo debatai dėl Čilės diktatoriaus A. Pinočeto žvėriškumų. Dalis amerikiečių politikų reikalavo žiaurių sankcijų diktatoriui, beje, visai pelnytų. Kita vertus, Lotynų Amerikoje plito komunizmo bacila. Tada kažkas iš didžiųjų JAV politikų ar įtakingų patarėjų aistras nuramino vieninteliu posakiu, kuris tapo sparnuota fraze, įėjo į istoriją: „Pinočetas, žinoma, kalės vaikas, bet tai Mūsų kalės vaikas…“.

Mes tą patį galėtume pasakyti apie S. Skverelį: „Premjeras… Mūsų … vaikas“.

Mes aršiai kritikuojame Mūsų valdžią, bet tik todėl, kad ji dirbtų kuo efektyviau. Mes nenorime Mūsų Vyriausybei kenkti. Kenkimas Vyriausybei bemaž yra tolygu kenkimui Valstybei. Ir neleisime, kad tai darytų kiti. Kuliešiams taip pat neleisime to daryti.

Raštingas lietuvaitis gali pasiskaityti LR Vyriausybės įstatymą. Ten aišku, kas yra Premjeras, kas yra Vyriausybės narys, kaip jie atsiranda, kokios jų galios, kam ir kaip jie atsiskaito? Ir apie Vyriausybės kanclerį viskas aišku, ir apie ministerijos bei valstybės  sekretorius, apie viceministrus VISKAS aišku, skaidru ir teisėta. Visi žino, kad jie tokie, ką gali, ko negali.

Kylame viršun ar leidžiamės žemyn? Slaptai.lt nuotr.
Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.

Kas yra LR Prezidentas, yra aišku.  Ne personą turiu galvoje, bet konkrečias galias ir atsakomybės ribas. Kas yra Prezidento Kanceliarija ir Kancleris yra visiškai aišku. Bent jau raštingiems žmonėms, gebantiems pasiskaityti elektronines teisės aktų versijas. O kas yra LR Prezidento patarėjas? Teisiškai, Seimo įstatymo lygmeniu, šis klausimas „Marijos žemėje“, berods, niekaip iki šiol nesureguliuotas.

Įtempkite vaizduotę. Kokios yra (turėtų būti) Prezidento patarėjo funkcijos, kokios jo galios? Kur jų pradžia ir pabaiga? Ar gali patarėjas pataisyti Prezidentui kaklaraištį ir paduoti Ekscelencijai nuo kabyklos kepurę, nerizikuodamas pakenkti valstybei? Tikrai gali? Ar gali prezidentui atnešti derinti dienotvarkę? Tikrai taip. Ar gali referuoti apie procesus ir medijų pranešimus iš kuruojamo sektoriaus? Tikrai gali. Ar gali Prezidento patarėjas blokuoti Vyriausybės vadovo – Valstybės gynimo tarybos nario – informaciją, siūlymą dėl posėdžio datos ir posėdžio darbotvarkės? Tikrai negali.

Gerbiamas Seime, priimkite pagaliau įstatymą, kuris aiškiai sunormintų Prezidento patarėjų funkcijas, konkrečias galias, atsakomybės ribas ir atskaitomybę. Likviduokite  „juodąją skylę“ Lietuvos demokratijoje. Sustabdykite, prašau, visokių kuliešių siautėjimus.

Prezidente, pasirūpinkite savo patarėjų personaliniu korpusu, jų veiklos teisiniu sureguliavimu. Bent jau dalis atsakomybės už chaosą valstybėje tenka ir Jums.

Teksto autorius – prof. habil. dr. Gediminas Merkys

2020.09.20; 07:08

Politinės intrigos

Simon Kuper / Financial Times

Po to, kai 1938 metais Čemberlenas įsiteikė Hitleriui, Britanijos specialioji tarnyba MI-5 įskundė Didžiosios Britanijos premjerui, kad Adolfas Hitleris neoficialiame pašnekesyje pavadino jį „subine“ („užpakaliu“), pasakoja „The Financial Times” apžvalgininkas Saimonas Kuperis.

„Čemberlenas buvo sukrėstas – jis nesitikėjo įžeidimų iš užsienio lyderių lūpų“, – sakoma straipsnyje.

Mūsų laikais Čemberlenui tektų susitaikyti su šiurkštumu. Antai, Barakui Obamai „dėl kinų valdininkų nesvetingumo teko pasalomis ropštis iš savo lėktuvo“, rašo autorius. O prezidentas Filipas Rodrigas Dutertė pavadino Obamą „kalės vaiku“. S.Kuperis daro išvadą: „Diplomatijos epocha eina į pabaigą. Asmeniniai įžeidinėjimai – bene pirmą kartą istorijoje – valstybės reikaluose tampa norma“.

Net Hitlerį retai įžeidinėdavo viešai. Šaltojo karo metais ir SSSR, ir Vakarai būgštavo, kad asmeninis įžeidimas gali įžiebti pasaulinio karo liepsnas.

„Pastaraisiais metais įžeidimai, skambantys už uždarų durų, vis dažniau prasiskverbia į spaudą. Tik dėka Amerikos Informacijos laisvės įstatymo (priėjimo prie slaptų dokumentų teismo nutartimi, – red. past.) mes sužinojome apie Pentagono 2008 metais atliktą tyrimą. Jo autoriai, peržiūrėję daugybę Vladimiro Putino vaizdo įrašų, priėjo išvados, „kad pastebima Rusijos prezidento neurologinė anomalija; vedantieji neurologai atpažino Aspergerio sindromą – autizminį sutrikimą, turintį įtakos visiems jo sprendimams“, – sakoma straipsnyje.

Kartais pasaulis sužino apie įžeidimus dėka mikrofonų, kurie atsitiktinai įsijungia. Antai, 2011 metais Nikolia Sarkozi prisipažino Obamai, kad „negali pakęsti“ Benjamino Netanjaho, o Obama pasiguodė, kad priverstas „kasdien turėti su juo reikalų“.

Bet dar prieš metus buvo likusi viena sfera, kur pasaulio lyderis galėjo nesitikėti įžeidimų savo adresu, – tai diplomatija.

Dabar tam galas. „Donaldas Trampas linkęs įžeidinėti užsienio šalis, o ne konkrečius lyderius. Galimas dalykas, jis paprasčiausiai nežino jų pavardžių“, – rašo autorius. Bet užsienio politikų, kurie įžeidinėja Trampą, neįmanoma suskaičiuoti. Britanijos deputatai vadino Trampą „idiotu“, „juokdariu“ ir „oranžiniu Amerikietiškos savireklamos princu“.

Borisas Džonsonas anksčiau yra pareiškęs, kad į kai kuriuos Niujorko rajonus nelįs, nes nenori rizikuoti sutikti Trampą. Šis juk palygino Hilari Klinton su „medicinos sesele sadiste iš psichiatrinės ligoninės“. Pažymėtina, kad, nepaisant visų šitų pasisakymų, ministrė pirmininkė Mei paskyrė Džonsoną užsienio reikalų ministru.

Kai šių laikų politikai įžeidinėja savo užsienio varžovus, jie visiškai nenori sukurstyti karo, tęsia S.Kuperis. Greičiausiai jie leidžia savo rinkėjams suprasti: „Aš nuoširdus žmogus, kalbu be užuolankų, įžeidinėsiu užsieniečius iš geriausių ketinimų ir ginsiu savo šalies interesus kovoje pagal principą „viskas arba nieko“.

O valstybių lyderiai daro išvadą, kad naujojoje epochoje reikia ugdyti savo nejautrumą įžeidinėjimams, mano autorius.

Informacijos šaltinis: Financial Times.

2016.09.21; 05:05