Praėjusią savaitę, liepos 1-7 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai tris kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.
 
Liepos 1-ąją Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai atpažino keturis Rusijos orlaivius „SU-24“, skridusius tarptautine oro erdve iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaiviai skrido be veikiančių radiolokacinių atsakiklių, iš anksto pateiktų skrydžio planų neturėjo, radijo ryšio su Regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė.
 
Liepos 3-ąją NATO naikintuvai atpažino orlaivį“IL-76″, skridusį tarptautine oro erdve iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido su įjungtu radiolokaciniu atsakikliu, skrydžio plano neturėjo, radijo ryšį su Skrydžių valdymo centru palaikė.
 
Liepos 5-ąją NATO naikintuvai atpažino orlaivį „IL-20“, skridusį tarptautine oro erdve iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. „IL-20“ skrido be veikiančio radiolokacinio atsakiklio, skrydžio plano neturėjo, radijo ryšį palaikė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.08; 10:17

Mažoji Lietuva

Kalba, pasakyta lapkričio 29 d. Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje vykusiame renginyje, skirtame Tilžės akto šimtmečio minėjimui.

Šiandien, mūsų valstybės šimtmečio akivaizdoje, stengiamės suvokti, kokia yra Tilžės akto ir Mažosios Lietuvos šimtmečio reikšmė. Atkreipsiu dėmesį, jog sąmoningai naudoju sąvoką Mažosios Lietuvos šimtmetis. Nors šiame krašte daugybę amžių gyveno lietuviai, jam tik 100 metų. Tokį neilgą laikotarpį verčia rinktis faktas, jog tik paskutinį šimtmetį Mažosios Lietuvos krašte atsirado žmonių, kurie valingai paskelbė, jog šioje teritorijoje taisykles nustatinės ir savo gyvenimą kurs būtent Lietuvių tauta. Ilgą laiką gyvenę ar tai rusiškose, ar vokiškose imperijose, lietuviai viso labo buvo etnosas, kuris tirpo kaip sniegas. Tačiau prieš šimtmetį įvykę politiniai lūžiai sujungė Mažąją ir Didžiąją Lietuvas, politinę lietuvių tautą sugrąžindami į pasaulio istoriją.

Visgi, nei mūsų valstybės šimtmetis, nei Tilžės aktas ar jį pasirašiusių mažlietuvių veiksmai negali būti aptariami be vieno politinės teorijos termino. Dažnai šiandien jis mums suprantamas kaip nepriimtinas, de facto politinis keiksmažodis, o visi, kuriems šis žodis natūraliai suprantamas ar net patinka, – visuomenės paraštėse. Negalėtume net pradėti suvokti, ką ir kodėl šventėme vasario 16-ąją prie laužų, arba šiandien, kuomet minime Tilžės akto dieną, atsakyti, kodėl tai darome, jei šį terminą paliktume nuošalyje, lyg nesusijusį. Ir tas žodis yra nacionalizmas.

Nacionalizmas šiais laikais yra plačiai smerkiamas. Nacionalizmo kritikai aiškina, kad nacionalistai iškelia savo tautą aukščiau kitų, niekina kitas tautas, kitataučius laiko prastesniais žmonėmis.

Visai neseniai panašiai pareiškė ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kurio teigimu nacionalizmas yra absoliuti patriotizmo išdavystė. Nors iš tiesų, žvelgiant politologiškai, patriotizmas yra įpareigojanti savo tėvynės ir tautos meilė, o nacionalizmas – tautos siekis pačiai save valdyti turint savo valstybę. Jei vadovautumėmės prancūzų prezidento pasiūlyta samprata, būtų normalu ištarti net ir tokią frazę: „tėvynės meilė tiesiogiai prieštarauja tautos siekiui turėti savo valstybę“. Akivaizdu, kad tai loginė klaida. Juk iš tiesų, patriotas be nacionalisto tiesiog neturi valstybės ir sąmoningos tautos, kurią ir galėtų atsakingai mylėti. Kartu patriotas būtų visiškai nenuoseklus, jeigu tik mylėtų valstybę, bet smerktų tuos, kurie tą valstybę sukūrė, kurie ją gynė ir kurią ją nori išsaugoti ateities kartoms.

Tiesa ta, jog be nacionalizmo nebūtų ir patriotų. Jų tiesiog negalėtų būti. Nacionalistai pasiekia, kad valstybės atsirastų ir išliktų. Tai esminis jų tikslas. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios signatarai, nepriklausomai nuo savo skirtingų pažiūrų, buvo visi be išimties nacionalistai, nes siekė būtent nacionalistinių tikslų. Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos tautinis sąjūdis buvo nacionalistinis projektas. JAV tėvai kūrėjai, iškovoję nepriklausomybę nuo Britų imperijos, buvo kuo tikriausi nacionalistai.

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis

Šio dabar mums atgrasaus termino diskreditavimas turėjo išskirtinę istoriją. Po II pasaulinio karo kairiųjų ideologai, o konkrečiai Frankfruto neomarksistų mokykla, net sukūrė vadinamąją fašizmo skalę, pagal kurią buvo stengiamasi diskredituoti visus tėvynės meilę, patriotizmo ar nacionalizmo terminus naudojančias politines jėgas. Daugiau nei du dešimtmečius pokariu įprastai suvokta nacionalizmo sąvoka dėl nuolatinio lyginimo su vokiečių nacizmu tapo politikų vengiamu žodžiu. Dar vėliau pereita iki masinio įpročio nacionalizmą ir laikyti nacizmu. Negalėtų būti didesnės klaidos. Visi, kas skaitė Hitlerio „Mein Kampf“, žino, jog nacionalsocializmo ideologija nereikalavo net tokio dalyko kaip vokiečių tautos išlikimas. Vadovaujantis nacizmo idėja, vokiečių tauta arba net ir iš kitų tautų antropologiškai atrinkti arijų rasės individai viso labo buvo tinkamiausia medžiaga atsirasti vadinamajai superrasei – uebermensch, kuriai ir turėjo esą būti patikėtas visos Europos likimas bei ateitis. Tokie antropologiniai eksperimentai yra nebe nacionalizmo ir juo labiau ne patriotizmo išraiška. Nacionalizmas gerbia visų tautų lygią teisę į savo valstybę ir niekada nepalaikė imperializmo, visi kitų tautų užkariavimai yra tiesioginis nacionalizmo trypimas ir naikinimas, jo idealo išdavystė. Tai akivaizdžiausiai rodo, kad tarp nacizmo ir nacionalizmo panašumas yra nebent fonetinis.

Reikia pabrėžti, kad šio antropologinio rasizmo maišymas su nacionalizmo teorija yra ne kas kitas, bet dar garsiai neįvardintas nusikaltimas prieš visus, kurie reikalavo ar reikalauja lygaus visų tautų siekio savarankiškai tvarkytis ir gyventi savo valstybėse.

Tokią nacionalizmo ir nacizmo samplaika, įsitvirtinusi Vakaruose, buvo pažįstama mums ir sovietiniame bloke. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių: komunistinio internacionalo idėjai trukdė mintis apie kiekvienos šalies suverenumą, nacionalinius interesus ar net kitokias sovietinio modelio sampratas, dėl viso to tarybinėje mokykloje nacionalizmas taip pat buvo sėkmingas maišomas su Adolfu Hitleriu. Reikia atkreipti dėmesį, kad sovietmečiu netgi LDK istorija, nors ir nutylint didžiąsias lietuvių pergales ar jų roles, visgi nebuvo naikinama taip, kaip nacionalinės tarpukario ar tuo metu vadinamosios fašistinės Lietuvos istorijos laikotarpis, kuris pagal sovietų planą lietuvių atmintyje turėjo pasilikti kaip išskirtinai beprotiškas nacistinių kapitalistų ir vergvaldžių siautėjimo laikas.

Visgi, kodėl tiek daug kalbu apie šį terminą? Priežastis glūdi tame, jog Tilžės akto minėjimas ir jo autoriai Martynas Jankus, Navakas, Jonas Vanagaitis, Enzys Jagomastas ar kiti taip pat buvo ne kas kita bet nacionalistai, o ši šventė – jų darbo rezultatas. Nepagrįstai bijodami mano minėtos sąvokos, kartais mes netgi nesąmoningai viską ir visus, kas siejasi su šiuo terminu, norim išstumti kaip blogą prisiminimą, kaip kažką nejaukaus, galbūt hitleriško, nors kodėl taip manome ir negalime paaiškinti. Už mus tai sugalvojo ir pasakė kiti, mes tik kartojame klišę ir nesusimąstome, kad ji sovietinė. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokio mąstymo rezultatai visada materializuojasi ir yra akivaizdžiai regimi. Galime pastatyti paminklus kunigaikščiams, prūsų vadui, kačiukui ir peliukui, bet tiems Mažosios Lietuvos vyrams, kurių ir tik kurių dėka šiandien Klaipėda yra išties Lietuvos dalis, mes bijome ar laikome juos nevertais. Nacionalizmas, kuris prieš šimtmetį galėjo Tilžės aktui suvienyti socialistą Vanagaitį ar liuteroną Lėbartą, šiandien tapo mus priešinančiu veiksniu. Ankstesniais laikais istorinėms asmenybėms statėme paminklus – tautos vieningumo simbolius. Dabar jie tapo mus skaldančių ginčų objektu. 

Lietuvos istorijoje turėjome tik du politinius patriarchus, daugiau nei vieno: J. Basanavičių – Didžiosios Lietuvos ir Martyną Jankų – Mažosios Lietuvos moralinį ir politinį lyderį. Po didžiulio iečių laužymo, diskusijų apie paminklų grožį, nesutarimų dėl vietos, paskatinti šio šimtmečio visgi sugebėjome vieną patriarchą sugražinti į Lietuvos sostinę Vilnių – praeitą savaitę Basanavičiui pagaliau atidengtas paminklas, įkurtas jo skveras. Deja, Mažosios Lietuvos patriarchui šio krašto sostinėje tokio pagarbos ženklo ir toliau nelieka. 

Netrūksta ir bandymų iš istorinės perspektyvos sumenkinti Tilžės akto signatarų politinės valios veiksmą. Esą jie galbūt neatstovavę visų lietuvininkų nuomonės, o Tilžės aktas neturėjo ypatingos reikšmės šio krašto gyventojams. Tačiau tokie priekaištai sunkiai suvokiami žvelgiant iš valstybingumo perspektyvos. Priešingai, tai parodo, jog veikdami net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis šie signatarai pademonstravo istorinių kataklizmų taip ir neįveiktą lietuviškos politinės valios pavyzdį. Tilžės aktas kuris tapo nacionalistinės Mažosios Lietuvos istorijos kulminacija, tapo lemtinga priežastimi, kodėl 1923 m. šio krašto žemės susijungė su Didžiąja Lietuva, 1946 m. sovietai neturėjo kur dėtis ir gražino Klaipėdą tuometinei LTSR arba 1990 m. byrant sovietinei imperijai turėjo patraukti savo agresijos instrumentus nuo bandymų Klaipėdą priskirti Kaliningrado sričiai. Nedidelės, tačiau aktyvios lietuvių patriotų bendruomenės idėja šimtmečio perspektyvoje pasirodė stipresnė net už stambiausius geopolitinius žaidėjus. Šio įvykio dėka mūsų kraštas nėra kažkieno „kampininkas“, bet Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos vartai į pasaulį.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Išsivadavę iš mums primestų neteisingai interpretuojamų lozungų ir sugebėdami dalykus vadinti tikraisiais vardais, suvokiame, kam ir už ką šiandien turime nusilenkti ir padėkoti. Tik tokiu būdu mūsų minėjimas įgauna realią prasmę. Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.12.03; 02:00

Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta Solovjovo laida

Tarp nuolatinių Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaido sale politikos šou dalyvių įmaišomas ir vienas kitas blaiviai ir vakarietiškai mąstantis liberaliosios Rusijos politikos atstovas. Ačiū Dievui, yra dar tokių Rusijoje. Nors vos tik toks pražioja burną, norėdamas paprieštarauti akivaizdžiam tūlo vatniko skleidžiamam melui, tuojau pat užčiaupiamas.

Bet laidos vedėjas, toks rubuilis V. R. Solovjovas, vis tiek triumfuoja: sakot, Rusijoje varžoma žodžio laisvė? Niekur pasaulyje tokios žodžio laisvės nėra, net Amerikoje. Pas mus gi – kalbėk ką tik nori.

Tik kalėjimai pas mus – pilnoki…

Yra toks Jaša Kedmi. Prisistato Izraelio visuomenininku. Pastoviai tupi bene visų Rusijos televizijos kanalų bene visose propagandinio turinio laidose. Kartą vienos tokios tiesioginės laidos metu net apsiverkė, pasakodamas, kaip kažkada seniai, labai seniai keliaudamas su tuo metu dar labai mažu savo sūneliu (dabar tas jau, ko gero, gerokai senstelėjęs, sprendžiant pagal tėtušį), per Vokietiją sustojęs kažkuriame mažame miestelyje nupirkti bandelės sūneliui, mat buvo išalkęs; bet tas nelipa iš mašinos, nors tu ką. Sako, nekelsiu savo kojelių ant fašistų žemės.

Visi laidos dalyviai šluostėsi ašaras, kol Jaša ilgai kūkčiojo. O juk yra dėl ko. Fašizmo bacila vėl klaidžioja Europoje, anot vieno raudančiųjų genijaus ištaros. Ukrainoje fašizmas, Pribaltikoje fašizmas…

Taigi tas mielas Jaša, tupintis Maskvoje, bet prisistatantis Izraelio visuomenininku, praėjusį sekmadienį vieno savo tautiečio laidoje taip pat emocingai, tik be verksmo, kalbėjo: tie urodai pribaltai vėl reikalauja kompensacijos už esą Rusijos jiems padarytą žalą? Išprotėjo jie, ar ką? Jokios okupacijos nebuvo! Sovietų sąjunga buvo jų donoras: statė jiems gamyklas, uostus, tiesė geležinkelius, maitino bei rengė, etc. Tie kiaulės po 90-tųjų gamyklas išgriovė, metalą pardavė ir dabar gyvena tik iš ES malonės. Jų gyventojų prieauglis būnant SSRS tik didėjo (įdomu, kieno dėka, kuomet šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų buvo išžudyta, ištremta, patalpinta į kalėjimus bei lagerius?). O kas dabar? Tuoj nebeliks kam ten gyventi… (Suprask: štai tada mes ten ir ateisime, – kad apgyvendintume tas žemes…).

„Jūs čia rimtai kalbat“? – kelintą kartą perklausė rusų liberalas.

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Jašai akivaizdžiai pritrūksta argumentų, jo akys dar labiau virsta iš orbitos, o penktajame taške, kuris yra burnoje, pradeda virsti putos.

Į Jašą, suprantama, didelio dėmesio nereikėtų kreipti, mat jis – tik visuomenininkas, laisvas savo postringavimuose (žinoma, už Kremliaus pinigus, mat studijoje  pasirodo vis su naujais, švariais marškiniais; tas ekrane labai gerai matosi).

Bet „Mosfilmo“ generalinis direktorius, toks berods buvęs garsus filmų režisierius Šachnazarovas (įdomu, kaip jis suderina nuolatinį gyvenimą kremlinėse televizijose su vadovavimu „Mosfilmui“, a?), tai jau ryškesnė persona, galima sakyti, – intelektualas. Žinoma, jis irgi labai gailestauja, kad pribaltai taip lengvai išsprūdo iš motiniško imperijos glėbio; reikėjo ten palikti bent kelis motušės Rusijos karinius dalinius, kad nekiltų pribaltams noras stoti į NATO; palikti laisvą koridorių į Kaliningradą, kad nereikėtų tranzito, etc. Na, anot jo, kas atsitiko, tai jau atsitiko. Jau tų senų nacionalistų neišgydysi. Blogiausia, – pažėrė griežtos kritikos, – Rusija mažai, labai mažai daro, kad imtųsi perauklėti augančią jaunąją pribaltų kartą. Juos reikia vilioti stipendijomis, kitais saldėsiais į motušę Rusiją ir auklėti, auklėti, bei dar kartą auklėti; o tada jie sugrįš į savo pribaltikas ir ims pasakoti ir pasakoti, kokia iš tikrųjų gera ta motinėlė Rusija; kokia išskirtinė jos civilizacija; kur nėr jokių gėjų ir teka vien medaus ir pigių dujų upės.

Tiesa sakant, nieko originalaus. Jau praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje dalis Lietuvos inteligentijos būdavo kviečiama į Maskvą bent akies krašteliu pažvelgti į ten kurtą „rojų“; dalis, kaip pvz. J. Paleckis arba L. Gira, pasitenkindavo pagerbtuvėmis rusų ambasadoje Kaune.

Režisieriau, tu taip esi išsekęs, pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos tavo akys… Čia – perfrazuojant  V. Mačernį.

O dar rimčiau… Svyla ir jums, vadinamasis isteblišmente, (ką, po velnių, reiškia tas visai nerusiškas žodis, kurį jūs su tokiu apetitu nuolat vartojate?) padai.

Konvulsijos, oro stingančiame vandenyje, sankcijų tinkle pagauto mekšro.

2018.08.27; 06:00

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Saulius Kizelavičius

Pirmadienį BNS išplatino pranešimą, o internetinis leidinys 15min.lt pakartojo, esą Armėnijos premjero sūnus Ašotas atliks privalomąją karo tarnybą „neramiame Kalnų Karabacho regione“. Nevengti karinės tarnybos – gražus žingsnis. Bet, sutikite, tai – joks didvyriškumas. Taip turi būti. Taip turėtų būti. Karinę tarnybą atlikti privalo visų valdžios atstovų sūnūs, jei tik leidžia sveikata.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

O štai žinia, jog Ašotas tarnaus ne kur nors užnugaryje, bet būtent priešakinėse linijose – jau turi akivaizdžią politinę potekstę. Jūsų portalas ne sykį atkreipė skaitytojų dėmesį, jog Lietuva, kaip ir visos kitos NATO bei Europos Sąjungos valstybės, nepripažįsta Armėnijos teisės į Kalnų Karabachą. Šis, kaip teigia BNS ir 15min.lt, neramus regionas priklauso Azerbaidžanui. Tokia oficiali NATO ir ES pozicija. Be kita ko, Jungtinės Tautos ne sykį ragino oficialųjų Jerevaną trauktis iš Kalnų Karabacho išvedant visas savo karines pajėgas. Bet Armėnija nepaiso Vakarų raginimų, prašymų, reikalavimų. Todėl nusipelno pasmerkimo.

Akivaizdu, kad taikios revoliucijos keliu į valdžią atėjusio Armėnijos premjero, kuris dedasi esąs demokratas, sūnaus tarnyba Kalnų Karabache – tai toks pat gėdingas užsiėmimas, kaip ir tarnyba karinėse struktūrose, kurios okupavo Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teritorijas. Armėnai gali vadinti Kalnų Karabachą kaip tinkami. Bet Kalnų Karabachas taip ir liks pagal tarptautinę teisę Azerbaidžanui priklausančiu regionu. Ir visai nesvarbu, kad dabar ten daugumą sudaro armėnai (o kaip kitaip gali nutikti Armėnijos okupuotame krašte?). Pavyzdžiui, dabartinėje Kaliningrado srityje dauguma gyventojų – rusakalbiai. Bet ar ši tiesa paneigia tiesą, kad šios žemės – okupuotos, aneksuotos ir kolonizuotos? O jei persikelsime į Pietų Kaukazą ir atidžiau pažvelgsime į kalnus? Tą patį, ką Kremlius įgyvendino Kaliningrado srityje, Moldovoje, Gruzijoje ar Ukrainoje, oficialusis Jerevanas, padedamas to paties Kremliaus, bando įdiegti ir Kalnų Karabache.

Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos“ išleista dar keletas svarbių veikalų: istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai, kuriose gvildenamos Pietų Kaukazo tautų problemos. Slaptai.lt nuotr.
Facebook nuotraukoje: Armėnijos premjero sūnus Ašotas Pašinianas

Nuolat kartojamas posakis, jog Kalnų Karabache nūnai dauguma gyventojų – armėnų tautybės, todėl, suprask, Vakarams ir Azerbaidžanui būtina šią tikrovę priimti kaip neišvengiamą, – neteisinga. Literatūros šiuo klausimu jau turime net lietuviškai. Sakykim, Jūsų portale paskelbta Leono Juršos knygutė „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“, kurioje išsamiai išdėstyta, kaip šimtmečiais Rusija kolonizavo Kaukazą, dirbtinai keisdama nacionalinę Azerbaidžano sudėtį.

Nematyti skrupulingai išguldytų publicisto L.Juršos argumentų, paremtų neišgalvotomis praeities realijomis, pavyzdžiui, Turkmančajaus sutartimi tarp Rusijos ir Irano, – kvaila. O gal neigsite, kad 1828 metais buvo pasirašyta Turkmančajaus sutartis? Tik primityvus, politiškai angažuotas žmogus neigia akivaizdžius senovės įvykius.

Todėl Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano sūnaus Ašoto karinė tarnyba „priešakinėse pozicijose“ – ne vien propagandinis žingsnis, kuriantis premjerui N.Pašinianui neva padoraus ir sąžiningumo politiko įvaizdį. Vakarams į demonstratyvų premjero sūnaus troškimą tarnauti „priešakinėse linijose“ pirmiausia derėtų žvelgti kaip į agresijos, nukreiptos prieš kaimyninę šalį, demonstravimą. Karinė tarnyba savo žemėje – šventas reikalas. Atlikti privalomąją karinę tarnybą neteisėtai okupuotame Kalnų Karabache, juolab tuo didžiuotis, – visai kas kita.

2018.07.10; 07:33

Praėjusią savaitę, birželio 4-10 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 8 kartus kilo lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.

Birželio 4 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino orlaivius IL-20 ir SU-24MR. Orlaivis IL-20 skrido iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo. Orlaivis SU-24MR skrido iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžo atgal į Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio plano neturėjo.

Birželio 5 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 4 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.

NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys policijos naikintuvai atpažino orlaivį AN-12, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo.

Tą pačią dieną NATO naikintuvai atpažino orlaivius 2xSU-24, skridusius iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžusius atgal į Kaliningrado sritį, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio planų neturėjo.

NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys policijos naikintuvai taip pat atpažino orlaivius AN-26 ir AN-12, skridusius iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio planus turėjo.

Tą pačią dieną NATO naikintuvai atpažino orlaivius 2xSU-27, skridusius iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžusius atgal į Kaliningrado sritį, be radiolokacinių atsakiklių, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio planų neturėjo.

Birželio 9 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 3 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.

NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino orlaivį IL-20, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį. Orlaivis IL-20, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo.

Tą pačią dieną NATO naikintuvai atpažino orlaivį AN-26, skridusį iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir grįžusį atgal į Kaliningrado sritį, skrido su įjungtu radiolokaciniu atsakikliu, radijo ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė, skrydžio planą turėjo.

NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir orlaivį SU-24, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Rusijos Federacijos Kaliningrado sritį, be radiolokacinio atsakiklio, radijo ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė, skrydžio plano neturėjo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.12; 03:00

Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Rusijos korporacija „Rosatom“, pasinaudodama valdoma bendrove „Nukem“, siekė daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams, siekdama užsitikrinti Lietuvos valdžios pritarimą Rusijos Federacijai palankiems strateginiams projektams: naujų atominių elektrinių prie Lietuvos sienos statybai, elektros perdavimo jungčių su Kaliningrado sritimi, per kurias būtų prekiaujama statomose atominėse elektrinėse pagaminta elektra, tiesimui, Kruonio HAE panaudojimui šiuose projektuose.

Tai nustatė parlamentinį tyrimą atlikęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas.

Pasak NSGK pirmininko Vytauto Bako, palaikomais ryšiais su grėsmę valstybės interesams galinčiais kelti asmenimis Rusijos valstybinės korporacijos „Rosatom“ ir jos valdomos bendrovės „Nukem“ atstovais siekta daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms priimant sprendimus ar neteisėtą įtaką kai kuriems politikams ir (ar) politiniams procesams.

NSGK išvadose nemažai dėmesio skiriama ir koncernui „MG Baltic“.

Pasak išvadų projekto, „MG Baltic“ kaip įtakingiausios Lietuvos įmonės, taip pat parlamentinio tyrimo metu nustatytų įmonių savininkų ir atstovų veikla, „kuria siekiama daryti ir daromas neteisėtas poveikis politinei sistemai, taip pat valstybės institucijoms priimamiems sprendimams ir neteisėta įtaka kai kuriems politikams bei politiniams procesams, kelia grėsmę demokratiniam valstybės valdymui ir nacionaliniam saugumui“.

Išvadų projekte sakoma, kad tam tikros „valstybės institucijos galėjo būti vertinamos kaip de facto užvaldytos“. „Šį teiginį patvirtina atvejai, kai verslo grupės, siekdamos išspręsti kilusias problemas, kreipiasi pagalbos į koncerną „MG Baltic“. Tokia „MG Baltic“ verslo grupės veikla kelia grėsmę valstybės sąrangai, nes: politinius sprendimus de facto priima niekam neatskaitingos asmenų grupės; politinė įtaka tapo preke; kai to reikalauja koncerno interesai, jo kontroliuojama žiniasklaida išnaudojama kaip spaudimo ir manipuliacijų įrankis. Galima tokios veiklos pasekmė – fasadinė demokratija, kurioje valdo pinigai ir neformalūs įtakos tinklai“, – pažymima išvadų projekte.

Anot jų, koncerno „MG Baltic“ strategijos ilgalaikį sisteminį įgyvendinimą, atsižvelgiant į „MG Baltic“ atstovų veikimo mastą, galima vertinti kaip destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą, todėl keliančią grėsmę valstybės interesams ir nacionaliniam saugumui.

Anot NSGK, koncerno vadovybė, veikdama savarankiškai ir naudodama koncerno lėšas, nuosekliai plėtojo veiklą, kuria buvo siekiama neteisėtais metodais užsitikrinti valstybės ir savivaldybių politikų, valstybės ir savivaldybių įmonių vadovų, valstybės vykdomų akcinių bendrovių vadovų nuolatinę paramą, sukūrė korupciniais ryšiais, neteisėtu poveikiu paremtą įtakos sistemą, skirtą paremti sau naudingus sprendimus valstybės ir vietos savivaldos lygiuose.

Iš NSGK disponuojamos medžiagos matyti, kad šia įtaka minėta asmenų grupė naudojosi pelno tikslais, teikdama jau minėta neteisėta įtaką paremtas, atlygintinas paslaugas kitiems verslo subjektams ir darė tai sistemingai, tarpusavyje pasidalijusi vaidmenimis ir siekdama asmeninės naudos. Pagal komiteto gautą informaciją, yra duomenų, kad turima įtaka buvo prekiaujama, suteikiant paramą kitoms verslo grupėms ir iš to gaunant tiesioginės materialinės ir kitokios naudos, kuri nebūtinai tekdavo koncernui, kaip juridiniam asmeniui, o atitekdavo tiesiogiai jo vadovybei asmeniškai.

„Tai leidžia daryti prielaidą, kad iš kelių asmenų suformuota, iš anksto susitarusių asmenų grupė ilgą laiką vykdė veiklą, kuri iš esmės atitinka organizuotos nusikalstamos grupės požymius“, – sakoma išvadų projekte.

Anot NSGK dokumento, ypatingą nerimą kelia tai, kad minėta asmenų grupė per sau palankius politikus, tarnautojus, valstybės įmonių darbuotojus, jų vadovus pasinaudodama neteisėtai daroma įtaka, atstovavo ir, komiteto duomenimis, tebeatstovauja ne tik savo, bet ir kitų įmonių, įskaitant „Rosatom“, interesams.

„Didžioji dalis pastarųjų interesų yra susiję su siekiu pakeisti Lietuvos Respublikos politikos geopolitinę kryptį. Komitetas gavo duomenų, kad tokio pobūdžio projektus, kurie susiję su Ignalinos AE uždarymu, gali įgyvendinti mažiausiai 46 įmonės iš Europos, JAV, Japonijos, todėl tikslinga, siekiant užtikrinti nacionalinio saugumo interesus, siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ieškoti rangovų, atitinkančių euroatlantinius saugumo kriterijus“, – sakoma NSGK išvadose.

Vertinant tai, kad tiek Rusijos energetikos kompanijos „Rosatom“, tiek koncerno veikla remiasi neteisėtos įtakos valdžios institucijoms darymu ir tai, kad abi įmonės neskaidriai siekia daryti įtaką politiniams procesams bei „Rosatom” tikslai dominuoti regiono energetikos sektoriuje, nesuderinami su Lietuvos Respublikos siekiu užsitikrinti energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos, NSGK mano, kad „toks susiformavęs ryšys kėlė ir tebekelia tiesioginį pavojų Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.31; 05:55

Rusijos ginkluotosios pajėgos po ilgai trukusių slėpynių patvirtino „Iskander“ raketų dislokavimą Kaliningrade. Apie tai penktadienį pranešė agentūra „Interfax“, remdamasi kariuomenės atstovu. „Iskander-M“ tipo raketos gali pasiekti taikinius 500 kilometrų atstumu, taip pat gali nešti branduolinį ginklą.

Per naktinę Gegužės 9-osios parado repeticiją ant sunkiųjų sunkvežimių sumontuotas raketas jau buvo galima išvysti Kaliningrade, pranešė „Interfax“. „Kaliningrado piliečiai turi matyti ir suprasti, kad moderniausi Rusijos kariuomenės ginklai yra dislokuoti regionui apsaugoti“, – sakė karinis atstovas.

Šios ginklų sistemos įkurdinimo Kaliningrade – vakariniame Rusijos forposte – buvo tikimasi kaip Maskvos reakcijos į keturių NATO batalionų permetimą į Baltijos valstybes ir Lenkiją 2017 metais. „Iskander“ raketos Kaliningrade buvo pastebėtos ir anksčiau, tačiau čia buvo dislokuotos ne nuolatinai.

Ginklai metų pradžioje buvo dislokuoti Černiachovske, sakė atstovas. Raketos „žemė-žemė“ (NATO kodas: SS-26 Stone) Kaliningrade nebus paleistos pratybų tikslais, „kad nesukeltume šoko mūsų kaimynams Lenkijoje ir Lietuvoje“, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.06; 08:00

Rusija bando sutrukdyti vieną svarbiausių pastarojo dešimtmečio energetikos projektų – Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa.

Pirmadienį paskelbtoje Valstybės saugumo departamento ataskaitoje teigiama, kad Baltarusijoje statoma Astravo atominė elektrinė, taip pat Karaliaučiuje esantis Baltijskajos AE projektas yra skirti dominuoti regiono elektros sektoriuje ir taip „sutrukdyti jo integracijai į Europos energetikos sistemą“.

Anot ataskaitos, Baltarusija šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės (AE) elektrą tikisi eksportuoti į Europos Sąjungą. Todėl vykdoma aktyvi lobistinė veikla ES institucijose bei kitose Europos valstybėse.

„Rusija taip pat siekia padaryti įtaką sprendimams dėl Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Siekdama šio tikslo, Rusija bando įtraukti Baltijskajos AE projektą į Baltijos šalių sinchronizacijos su KET procesą“, – teigiama ataskaitoje.

Tačiau, VSD nuomone, lobistinė veikla kol kas nebuvo sėkminga ir Rusijai nepavyko paveikti sprendimų dėl sinchronizacijos.

„Viešojoje erdvėje Baltijos šalių desinchronizacijos su Rusijos tinklais planus ji pristato kaip grėsmę Kaliningrado srities energetiniam saugumui. Kartu Rusija jau nuo 2014 metų vykdo savo energetikos sistemos pertvarką, kuri užtikrins srities sistemos galimybę veikti izoliuotai“, – rašoma ataskaitoje.

Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, kad visus elektros tinklų rekonstrukcijos projektus bei naujų elektrinių statybas Rusija siekia užbaigti dar gerokai iki Baltijos šalių atsijungimo nuo Rusijos, kuris įvyks 2025 metais. Rusija planuoja darbus užbaigti 2020 metais.

VSD teigimu, Rusija taip pat sieks susigrąžinti dujų milžinės „Gazprom“ įtaką Lietuvoje. Neatmetama, kad įmonė bandys manipuliuoti dujų kainomis Lietuvoje per lojalius prekybos partnerius, sudarydama jiems ypač palankias sąlygas. Taip, pasak žvalgybos, gali būti stiprinama Rusijos politinė ir ekonominė įtaka Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.26; 10:28

Krymo žemėlapis

Prieš ketverius metus Rusija aneksavo Krymą. 2014 m. vasario 27 d. „žalieji žmogeliukai“ įžengė į pusiasalį. Kovo 18 d. aneksija buvo baigta.

Bet Rusijos prezidentas V. Putinas Krymo pusiasalio aneksijos klausimą iškėlė savaite anksčiau – per pasitarimą siaurame rate, vykusį prieš ketverius metus, naktį iš vasario 22-osios į 23-ąją, neseniai pareiškė buvęs Valstybės Dūmos deputatas Ilja Ponomariovas. Prezidentas buvo susijaudinęs ir įsiutęs: prieš tai, 22-ąją, vos nepateko į sraigtasparnio avariją Sočyje, kurą jis laikė užsienio specialiųjų tarnybų įvykdytu pasikėsinimu.

V. Putinas aiškiai skubėjo. Jo nuotaika buvo prasta. Tą pačią dieną iš Kijevo pabėgo V. Janukovyčius. Maidanas kunkuliavo, o Maskvos remiami separatistai niekaip negalėjo nuslėpti, kad į Ukrainos rytus veržiasi iki dantų ginkluoti Rusijos kareiviai, gabenama ginkluotė. Reikėjo užsitikrinti geras geopolitines pozicijas Juodosios jūros regione, motyvuojant tai JAV ir NATO interesais regione.

Paskui jis melavo. Kad į Rytų Ukrainą rusų savanoriai atvyksta pakariauti atostogų metu, o „žalieji žmogeliukai“ – tai vėlgi „entuziastai“, kurie esą komufliažinę uniformą gali nusipirkti bet kurioje karo reikmenų parduotuvėje. Nerangus buvo tas humoras, bet V. Putinas spaudos konferencijoje ir neslėpė pokštaująs. Juk visi žinojo: specialios paskirties būriai be atpažinimo ženklų įžengė į Krymą tam, kad užtikrintų referendumo spektaklį, izoliuotų ir šiaip bejėgius Ukrainos karinius dalinius ir užčiauptų burnas nepatenkintiems.

V. Putinas okupacijos ir aneksijos tempais pralenkė J. Staliną. KGB papulkininkis Krymo aneksiją įvykdė per pustrečio karto trumpesnį laiką, nei J. Stalinas tai padarė su Baltijos valstybėmis 1940 metų vasarą. Rusijos kariuomenė į Krymą įžengė vasario pabaigoje. Krymo aneksija buvo užbaigta kovo 18 dieną. Maždaug trys savaitės. J. Stalino sakalai į Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritoriją įžengė 1940 m. birželio 15 dieną. Lietuva buvo aneksuota ir inkorporuota į SSRS sudėtį rugpjūčio 3 dieną, t.y. net po 49 dienų.

Paskui V. Putinas girsis, kad referendume už pusiasalio prijungimą prie Rusijos balsavo 95 proc. Krymo gyventojų. Tiesa, čia J. Stalino jis nepralenkė: SSRS generalisimą išrinkdavo 99,99 proc. sovietų rinkėjų. Bet kaip ir jo pirmeivis, V. Putinas žadėjo, kad priims sprendimus, jog Kryme šalia ukrainiečių ir rusų būtų gera gyventi ir totoriams, kurių kalbą aiškino paskelbsiąs valstybine.

Totoriams jis priėmė kitokį nuosprendį: jų parlamentą – medžlisą – paskelbė teroristine organizacija ir išvaikė, totorių bendruomenės vadovus – teroristais ir neįsileido į pusiasalį. Apie Krymo totorių kalbą, priklausančią senai tiurkų kalbų grupei, žinoma, pamiršo.

Ar kitaip elgėsi J. Stalinas? Gal neatsitiktinai kone tuo pačiu metu, tik prieš 70 metų, 1944 m. gegužę apie 200 tūkstančių Krymo totorių buvo deportuota į Vidurinę Aziją, jų būstus užėmė atėjūnai. JAV leidinys „American Journal of Political Science“ rašė, kad kelionėje į tremties vietas ir pirmaisiais jos metais mirė apie 46 proc. Kryme gyvenusių totorių. Tik 1989 m., kai SSRS ėmė byrėti, jiems buvo leista grįžti į pusiasalį.

Krymo totoriai
Krymo totoriai

Savo nugalėtojiškoje kalboje 2014 m. kovo 18 d. V. Putinas apgailestavo, kad Nikita Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai. Kremliaus ideologai ir šiandien kalba, jog tuometinis SSKP CK generalinis sekretorius tai padarė lengva ranka, netgi lengvai apgirtęs, esą gerokai padauginęs per iškilmes, skirtas 300-osioms Pereslavlio sutarties prijungti Ukrainą prie Rusijos metinėms…

Bet neseniai išleistoje Vitalijaus Portnikovo knygoje „Krymas. Realijos“ rašoma, kad tai buvo ne N. Chruščiovo, o tuometinio Ministrų Tarybos pirmininko Georgijaus Malenkovo – J. Stalino įpėdinio – dovana. Į tokias naujai sugalvotas pareigas N. Chruščiovas buvo paskirtas 1953 m. rugsėjį, jau po J. Stalino mirties, ir kitų metų pavasarį vykusiam prezidiumo posėdžiui jis dar nevadovavo.

N. Chruščiovas 11 metų dirbo Ukrainoje, bet nebuvo ukrainietis: jis rusas iš Kursko srities. Bet V. Putinui tai nė motais: paprastai Rusijos liaudžiai ir šis menkas melas tiko pagardinti Krymo aneksijos šou. Apžvalgininkai ironizuoja, kad anglišką Krymo pavadinimą (Crimea) Rusijos lyderis neatsitiktinai tapatina su crime (angl. nusikaltimas, kriminalas)…

***

Ketinau apsiriboti tik Krymo aneksijos tema ir V. Putinui priimtinomis „zekų“ (kalinių) manieromis, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar dėmesį patraukė „lietuviškas“ niuansas: vasario pabaigoje trims Lietuvos piliečiams buvo paskelbtas nuosprendis, apkaltinus juos antivalstybine veikla. Jų nuoseklus raginimas priešintis eurui, Lietuvos narystei ES ir NATO, skalūninių dujų išgavimui Žygaičiuose, valdžios kritika, įvairių proklamacijų platinimas – dar pusė bėdos. Kai kuriuos jų veiksmus galima vertinti kaip radikalių nuomonių raišką.

Tačiau šis procesas, užsitęsęs kone ketverius metus, priminė šių žemaičių „patriotų“ agitaciją pasirašyti peticiją, kad Klaipėdos kraštas būtų grąžintas Rusijos Federacijai. Apie tai rašiau DELFI straipsnyje „Po Krymo atėjo eilė Klaipėdos kraštui?“ (https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-iskauskas-po-krymo-atejo-eile-klaipedos-krastui.d?id=64275204).

Būtent prieš Kovo 11-ąją minėti veikėjai, susibūrę į 2013 m. spalį į Klaipėdos savivaldybėje registruotą viešąją įstaigą – judėjimą „Būkime vieningi“, šiaip jau pasisakę už pasaulio žemaičių vienijimąsi ir Žemaitijos karalystės paskelbimą, ėmė platinti provokacinę peticiją. Ją paskelbė Amerikoje registruotas 2007 m. sausį įsikūręs portalas Avaaz.org, kuris save įvardija žmogaus teisių gynėju. Šios organizacijos lyderis – žydų kilmės Kanadoje gimęs 41-rių metų Rickenas Patelis (tėvas gimęs Kenijoje, motina – britė), beje, turintis juodąjį karatisto diržą, giriasi, kad jos gretose yra apie 20 mln. žmonių visame pasaulyje, ir ji atstovauja „patiriančius neteisybę piliečius“. „Avaaz“ iš sanskrito kilęs hindi kalbos žodis reiškia „balsą“. Per JAV prezidento rinkimų kampaniją R. Patelis oponavo D. Trumpui.

Netrukus peticija atsirado ir judėjimo „Būkime vieningi“ portale, bet prieš tai, 2013-ųjų rugpjūtį, jo lyderiai sukurpė ir V.Putinui bei A. Lukašenkai išsiuntė laišką, prašydamas apginti nuo laukiamos ekologinės katastrofos, išgaunant skalūnines dujas Žygaičiuose. Nepriklausomybės metinių proga rūpestis dėl ekologijos virto didžiuliu galvos skausmu, kad Krymo aneksijos pavyzdžiu Klaipėdos kraštas, šimtmečiais ėjęs iš rankų į rankas, atiteks Rusijai. Kartu su Karaliaučiaus sritimi tai taptų strateginiu placdarmu kovoti su „agresyviomis Vakarų užmačiomis rytinėje fronto linijoje“. Kitaip sakant, Krymo ir Rytų Ukrainos frontas galėtų persikelti ir prie Baltijos krantų… Minėtos ir jau neegzistuojančios viešosios įstaigos tinklalapis internete buvo atvirai prorusiškas, jame naujoji Ukrainos valdžia buvo vadinama fašistais, o konfliktas Kryme – JAV ir ES karu prieš Rusiją. Po keleto dienų paskelbta, kad po peticija jau surinkta daugiau nei 100 parašų. Organizatorių tikslas – surinkti 10 000 parašų.

Parašų rinkimo organizatoriai, aiškindami, kodėl Klaipėdos kraštas turėtų būti atplėštas nuo Lietuvos, teigė, kad Rusija tam turi ir juridinę, ir moralinę teisę. Esą paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais 1945 metais, vaduodami Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos nacių kariuomenės, žuvo apie 130 tūkst. sovietų karių. Bet vienos iš Klaipėdos miesto taryboje atstovautų politinių partijų „Rusų aljansas“ narys Aleksandras Michailovas tąkart atsiribojo nuo šios akcijos ir vadino ją provokacija.

Panašiai kaip Klaipėdos krašto gyventojai tuomet buvo kurstomi ir kaimynai latviai. Visi Latvijos gyventojai, tarp kurių rusų didesnė dalis negu Lietuvoje, taip pat buvo raginami pasirašyti peticiją dėl Latvijos stojimo į Rusijos Federacijos sudėtį. Parašų rinkėjai tikino, kad jei Latvija „vėl taptų Rusijos Federacijos dalimi“ (iš tikrųjų Latvija buvo okupuota Sovietų Sąjungos), tada visiems Latvijos gyventojams atsivertų didelės perspektyvos, daug didesnės negu dabar, kai Latvija yra ES narė. Buvo tikinama, kad išaugs darbo užmokestis, pensijos ir išmokos, o jau nafta ir dujos, kaip Kryme žadėjo Vladimiras Žirinovskis, bus tiekiamos kone nemokamai…

Akivaizdu, kad tokią provokacinę veiklą reikėjo nutraukti. Pernai balandį Klaipėdos apygardos teismas ėmėsi antivalstybine veikla kaltinamų trijų vyrų bylos. Neseniai paskelbtas nuosprendis, kurį puolė smerkti Rusijos propagandiniai kanalai, tokie kaip Sputnik ar Rusijos televizijos…

Neabejotina, kad panašūs eksperimentai, nors ir pridengiami patriotizmu, yra provokaciniai. Jie nėra nekalti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o zonduoja visuomeninę nuomonę, ruošia propagandinio karo dirvą, kursto separatines nuotaikas ir ieško ne tik rusakalbių bendruomenėje silpnų vietų. Šitaip formuojama intervencijos aplinka. Atrodytų, XXI a. nebėra vietos praėjusių šimtmečių karų metodams ir dingstims juos pradėti, tačiau Rusijos agresija Gruzijoje, Rytų Ukrainoje, Krymo aneksija rodo, kad, uždangsčius agresiją permatomu šydu, padedant Penktajai kolonai, galima viduramžiškais būdais susigražinti prarastas ir geidžiamas teritorijas.

www.iskauskas.lt

2018.03.19; 10:05

JAV Gynybos ministerija apgailestauja, kad Rusija Kaliningrado srityje ėmė dislokuoti vidutinio nuotolio raketas „Iskander“, nes tai – destabilizuojantis žingsnis, praneša naujienų agentūra TASS.

JAV Gynybos ministerijos atstovas spaudai Johnny’is Michaelas teigė, kad balistinių raketų sistemų „Iskander“ buvimas Kaliningrade destabilizuoja saugumo situaciją, ypač turint omenyje, kad tai yra puolamojo pobūdžio ginklas, o šalia yra keletas Jungtinių Valstijų NATO sąjungininkių.

Gynybos ministerijos atstovas pridėjo, kad nors šis žingsnis ir nepažeidžia dvišalių susitarimų tarp JAV ir Rusijos, bet didina įtampą tarp Rusijos ir kaimyninių šalių.

„Mes ir toliau stebėsime bet kokių raketų dislokavimą ir vertinsime tai atitinkamai“, – sakė J. Michaelas.

TASS primena, kad Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis anksčiau teigė, jog NATO teks parengti atsaką į „Iskander“ buvimą Kaliningrade.

Anksčiau informaciją apie balistinių raketų „Iskander“ siuntimą į Kaliningradą patvirtino Rusijos Dūmos gynybos komiteto pirmininkas Vladimiras Šamanovas. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas komentuodamas šį žingsnį aiškino, kad įvairios ginkluotės buvimas Rusijos teritorijoje neturėtų kelti nerimo kaimyninėms valstybės, nes „Maskva niekam nekelia pavojaus“.

„Iskander“ gali pasiekti taikinius 500 km nuotoliu ir yra skirta naikinti artilerijos kompleksus, vadavietes ir ryšių sistemas, taip pat lėktuvus ar sraigtasparnius oro uostose.

Be to, raketos gali nešti ir branduolinį užtaisą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.12; 00:30

Iskander raketos. AP – Reuters nuotr.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigia, kad „Iskander“ raketų kompleksų dislokavimas Kaliningrade yra suvereni Rusijos teisė ir niekam pavojaus nekelia, tačiau politikai ir ekspertai mano, kad pirmadienį paviešintas Rusijos žingsnis stipriai keičia saugumo situaciją Baltijos jūros ir, konkrečiai, Baltijos šalių regione.

Ekspertai ragina atkreipti dėmesį į tai, kad dislokuotos raketos yra platesnės Rusijos strategijos Vakarų atžvilgiu bei Maskvos siekio susigrąžinti prarastą globalią įtaką dalis.

Todėl pavojų kelia ne tiek branduolinį ginklą gabenti galinčios raketos, kiek reakcijos, kurias po Kremliaus žingsnio atliks Vakarai.

Anot buvusio Europos Sąjungos (ES) ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko, dislokuodama „Iskander“ raketas Kaliningrade, Rusija siekia derybinių svertų kalbantis su Vakarais ir JAV. Todėl Lietuvai labai svarbu, kad Vakarai, reaguodami į šį Rusijos žingsnį, išliktų vieningi. Tačiau tai, pabrėžė V. Ušackas, nebus paprasta.

Kaliningrado simbolis – tankas.

Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje, komentuodamas Kaliningrado srityje dislokuotas „Iskander“ raketas teigia, kad Rusija siekia parodyti savo politinę valią bei ryžtą.

„Iš esmės, kaip ekspertas, tai vertinu kaip siekį pozicionuoti „didžiąsias derybas“ su JAV, dėl įtakos zonų ir dėl ginkluotės sutarčių, ypač INF (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty), kuri jau 30 metų galioja ir buvo pasirašyta dar Reigano ir Gorbačiovo ir kuri yra viena iš pasaulinio saugumo ašių“, – kalbėjo V. Ušackas.

Kartu, jis pažymėjo, dislokuotos „Iskander“ raketos reiškia ir tai, kad Rusija tokiu būdu siekia atkovoti savo pasaulinės galios statusą. Anot jo, kai susikaups eilė klausimų, nuo karo Donbase iki Šiaurės Korėjos ir Sirijos, tikimasi derybų su JAV ir kitomis didžiosiomis Vakarų valstybėmis.

Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kita vertus, pabrėžė buvęs ES ambasadorius, tai rodo ir Rusijos revanšizmo politikos gaires. „Prezidentas Vladimiras Putinas ar dėl įsitikinimo, ar dėl patogumo yra pozicionavęs viešąją nuomonę tarsi Rusija yra puolama Amerikos hegemonizmo bei Vakarų Europos. Tokiu būdu V. Putinas save pastato į gynybinę poziciją, siekdamas iškovoti pagarbą Rusijai ir tai, kad JAV pripažintų Rusiją kaip pasaulinę galią, ką Rusija ir buvo praradusi po Sovietų Sąjungos subyrėjimo“, – detalizavo V. Ušackas.

Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas Kaliningrade dislokuotas raketas taip pat vertino platesnės Rusijos strateginės elgsenos kontekste.

„Šį Rusijos žingsnį būčiau linkęs vertinti kaip tam tikrą atsaką į neseniai paskelbtą JAV Branduolinio panaudojimo ginklo strategiją, kurioje JAV, reaguodamos į Rusijos vykdomą branduolinę programą, vėl grįžo prie mažųjų branduolinių ginklų galimo naudojimo, esant poreikiui. Tuo tarpu Rusija į tai sureagavo ir, tikriausiai, bando pakelti temperatūrą iki tam tikro lygio, kad vėl būtų sukurta būtinybė kalbėtis su Vakarų didžiosiomis valstybėmis. Čia yra didelis žaidimas, kuriame Baltijos jūros regionui tenka didelis vaidmuo ir kartu nesaugumas“, – pasakojo LKA docentas.

Vertindamas galimas Vakarų reakcijas į Rusijos žingsnius Baltijos jūros regione, V. Ušackas teigė, kad Europos ir JAV vienybė Rusijos politikos atžvilgiu yra svarbiausia, bet to pasiekti nebus labai lengva.

„Patys Vakarai nėra vienalyčiai. Egzistuoja skirtumai dėl to, kaip JAV ir ES įsivaizduojami santykiai su Rusija, ypač kai kalbama apie ginklavimosi varžybas. Tai rodo ir Šaltojo karo patirtis. Mano asmenine nuomone, svarbu, kad būtų vieninga Amerikos ir Europos pozicija dėl to, kaip atsakyti į Rusijos grėsmę. O tai pasiekti nebus lengva. Ypač kai vyksta koalicijos formavimo procesas Vokietijoje. Socdeminė pozicija Vokietijoje ryškėja, ir tas noras bei nuotaikos susitaikyti su Rusija gali dar labiau populiarėti su artėjančiais rinkimais Italijoje“, – kalbėjo V. Ušackas ir pabrėžė, kad būtina aktyviau išnaudoti diplomatinius kanalus, dirbant ne tik su Amerika ar Vokietija, bet ir su Pietų Europos šalimis.

Tačiau ambasadorius ragino Lietuvai nepulti į paranoją ir negąsdinti savęs dėl galimo Baltijos valstybių užpuolimo.

„Iš savo 30 metų patirties diplomatinėje tarnyboje dirbant su Rusija, Amerika ir Europa aš galiu tik vieną pasakyti ir nuraminti, kad tai yra pozicionavimas didžiosioms deryboms“, – sakė V. Ušackas.

Taip pat V. Ušackas teigė manantis, kad Kremliaus vadovai puikiai supranta „raudonąsias linijas“, kurios, pasak jo, ir yra NATO teritorija. „NATO ir ES istorija rodo, kad nuo šių organizacijų įsikūrimo pradžios nė viena joms priklausant valstybė nebuvo užpulta“, – pridėjo politikas.

Kalbėdamas apie tai, kokią politiką Rusijos atžvilgiu reikėtų tęsti ateityje, V. Ušackas minėjo dvikryptę strategiją.

„Viena vertus, turėtų būti padidintas NATO karių buvimas ir oro apsauga Baltijos šalyse. Antra vertus, diplomatijoje turime siekti santykių deeskalavimo. Diplomatai, siekdami išvengti karinėje srityje nesusipratimų ar galimų atsitikimų, turi palaikyti tam tikrus kontaktus. Kitaip tariant, dviguba politika turėtų, viena vertus, sustiprinti mūsų saugumą ir, kita vertus, užtikrinti, kad ta įtampa nevirstų į atsitiktinumus su labai žiauriomis pasekmėmis“, – detalizavo V. Ušackas.

Tuo tarpu Lietuva, pasak V. Ušacko, taip pat turi išlaikyti vieningą poziciją Rusijos klausimu.

„Prezidentė ir Premjeras turi dainuoti iš tų pačių natų. Tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Netgi jei Premjero iniciatyvos, rodo apklausos, atitinka Lietuvos piliečių lūkesčius, mes negalime turėti atskiros politikos Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Šios valdžios privalo kalbėti vienu balsu“, – apibendrino politikas.

G. Česnako nuomone, analizuojant „Iskander“ raketų dislokavimo pasekmes ir besikeičiančią saugumo situaciją Baltijos jūros regione, konkrečiai Baltijos valstybėse, iš esmės galima kalbėti apie du galimus scenarijus.

Lietuvos karo akademijos docentas Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Pirmiausia, Baltijos jūros regionas ir Baltijos šalys gali būti toliau JAV ir kitų NATO partnerių stiprinamos. Kitaip tariant, siekiant atgrasyti Rusiją, toliau suteikiama pagalba Baltijos šalims ir stiprinamos oro, priešraketinės gynybos sistemos. Iš esmės JAV priimta Branduolinė strategija jau dabar tarnauja Baltijos šalių interesams.

Pagal antrąjį galimą scenarijų Baltijos valstybės gali ilgainiui tapti tam tikru Vakarų, JAV ir Rusijos susitarimo objektu, kuriame nei JAV, nei NATO partneriai, nei Rusija nedidins karinio buvimo ir nebeeskaluos įvykių. Tai būtų lyg ir tam tikras susitarimas, siekiant nuraminti abi puses. Tačiau, jeigu tokie susitarimai prasideda, lieka neaišku, kur jie gali baigtis. Tad šis scenarijus yra pakankamai pavojingas“, – kalbėjo G. Česnakas.

Eksperto nuomone, panašu, kad JAV labiau nusiteikusi pirmajam scenarijui ir siekia užtikrinti sąjungininkams gynybos įsipareigojimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.07; 04:00

Prezidentė Dalia Grybauskaitė Niujorke susitiko su Jungtinių Tautų (JT) generaliniu sekretoriumi Antonijumi Guterešu (Antonio Guterres) ir jį tiesiogiai informavo apie Rusijos veiksmus Lietuvos pasienyje, saugumo padėtį regione ir Rusijos rengiamų pratybų „Zapad 2017“ keliamą grėsmę pasauliui. Taip praneša Prezidentės spaudos tarnyba.

Pasak Lietuvos vadovės, realaus konflikto su NATO valstybėmis modeliavimas, slepiamas pratybų mastas ir scenarijai, karių ir taktinės ginkluotės dislokavimas, nekonvenciniai veiksmai liudija agresyvų ir puolamąjį „Zapad“ pobūdį. Kaliningrade sutelkti branduolinių ginklų, artilerijos ir raketų pajėgumai galintys pasiekti net Lisaboną.

D. Grybauskaitė įsitikinusi, kad pasaulis turi išmokti Krymo, Padniestrės, Pietų Osetijos ir Abchazijos pamokas ir į agresyvius veiksmus nežiūrėti pro pirštus. Nuolaidžiaujant smurtautojai tik paskatinami eiti toliau. JT vaidmuo užtikrinant taiką ir saugumą esąs ypač svarbus.

Prezidentė išreiškė palaikymą naujojo JT vadovo siekiams reformuoti šią tarptautinę organizaciją, kad ji turėtų realius svertus saugoti pasaulį nuo karų. Pasak Prezidentės, pastaraisiais metais organizacijos reakcija į tarptautinės teisės pažeidimus nepakankama ir ji iki galo nebeatlieka savo misijos.

Prezidentės spaudos tarnybos teigimu, šiemet JT vadovu tapęs buvęs Portugalijos premjeras A. Guterešas gerai supranta Europai kylančias grėsmes ir vertina Lietuvos pastangas atkreipiant pasaulio dėmesį į saugumo iššūkius mūsų regione. D. Grybauskaitė taip pat informavo apie Lietuvos pasirengimą grėsmių atgrasymui, NATO sąjungininkų pajėgas regione ir aptarė galimą tarptautinės bendruomenės indėlį užtikrinant taiką mūsų žemyne.

Prezidentė su JT vadovu taip pat aptarė bendradarbiavimą ginant moterų teises, sprendžiant lyčių lygybės klausimus ir globalią smurto prieš moteris problemą. Trečius metus Moterų pasaulio lyderių tarybai vadovaujanti D. Grybauskaitė prisijungė prie JT generalinio sekretoriaus A. Guterešo buriamos pasaulio lyderių grupės, kurios tikslas – užkirsti kelią seksualinei prievartai prieš vietos gyventojus JT taikos palaikymo misijose.

Lietuvos Prezidentė taip pat pakvietė JT generalinį sekretorių kitąmet atvykti į Valstybės atkūrimo šimtmečio renginius Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.19; 08:30

Praėjusią savaitę, rugpjūčio 21-27 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai keturis kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių, praneša Krašto apsaugos ministerija.

Rugpjūčio 22-ąją NATO naikintuvai perėmė ir lydėjo du „Su-27“ tipo orlaivius, skraidžiusius iš Rusijos žemyninės dalies virš Baltijos jūros ir atgal. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be iš anksto pateiktų skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.

Rugpjūčio 24-ąją NATO naikintuvai lydėjo orlaivį „Il-22“ ir du orlaivius „Su-27“. Orlaivis „Il-22“ skrido iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį su iš anksto pateiktu skrydžio planu, be įjungto atsakiklio, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Du „Su-27“ orlaiviai skrido iš Kaliningrado srities ir atgal be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė.

Rugpjūčio 26-ąją NATO naikintuvai du kartus kilo palydėti Rusijos orlaivių. Pirmuoju pakilimu buvo perimtas vienas „An-72“, trys „An-12“ ir trys „Su-27“ tipo orlaiviai, skridę iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis „An-72“ skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Trys „An-12“ orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, pagal skrydžių planus, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Trys „Su-27“ tipo orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.

Antru pakilimu buvo perimti trys orlaiviai „An-12“, skridę iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, pagal skrydžių planus, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.29; 00:02

 

Rugpjūčio 7-13 dienomis NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 8 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.

Rugpjūčio 7 d. NATO naikintuvai atpažino, perėmė ir palydėjo du Rusijos Federacijos orlaivius „Su-27“, skridusius iš Kaliningrado srities tarptautine erdve virš Baltijos jūros. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.

Tuo pačiu kilimu NATO naikintuvai perėmė orlaivį „Tu-134“, skridusį iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.

Rugpjūčio 8 d. NATO naikintuvai du kartus kilo palydėti Rusijos Federacijos orlaivių. Pirmuoju pakilimu buvo perimtas orlaivis „Tu-134“, skridęs iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį, ir du „Su-27“, skraidę iš Kaliningrado srities tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros ir atgal. Orlaivis „Tu-134“ skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Orlaiviai „Su-27“ skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė. Antruoju pakilimu buvo perimtas orlaivis „An-26“, skridęs iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido be įjungto atsakiklio, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.

Rugpjūčio 9 d. NATO naikintuvai perėmė ir lydėjo du orlaivius „An-26“, skridusius iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Abu orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Tuo pačiu kilimu NATO naikintuvai perėmė du orlaivius „Su-27“, skridusius tarptautine oro erdve iš Kaliningrado virš Baltijos jūros ir atgal be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, orlaiviai ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.

Rugpjūčio 10 d. NATO naikintuvai tris kartus kilo palydėti Rusijos Federacijos orlaivių. Pirmuoju pakilimu buvo perimti orlaivis „Tu-154“ ir du orlaiviai „Su-27“, skridę iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Antru pakilimu perimti orlaivis „Tu-154“ ir du orlaiviai „Su-27“, skridę iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Trečiuoju pakilimu buvo perimtas orlaivis „Tu-134“, skridęs iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį, ir du orlaiviai „Su-27“, skridę iš Kaliningrado virš Baltijos jūros ir atgal. Abu „Tu-154“ ir „Tu-134“ skrido su įjungtais atsakikliais, pagal skrydžių planus, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė. Orlaiviai „Su-27“ skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.

Rugpjūčio 11 d. NATO naikintuvai perėmė ir lydėjo orlaivį „An-26“, skridusį tarptautine oro erdve iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį. Orlaivis skrido be įjungto atsakiklio, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.14; 17:24

Praėjusią savaitę, liepos 31-rugpjūčio 6 dienomis, NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 8 kartus kilo atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.

Rugpjūčio 1 d. NATO naikintuvai keturis kartus kilo atpažinti, perimti ir palydėti Rusijos Federacijos orlaivių, skridusių tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros: pirmuoju kilimu buvo perimtas orlaivis „An-26“, skridęs iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį (orlaivis skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė), ir du orlaiviai „MiG-31“, skridę iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies (orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė).

Antrą kartą naikintuvai kilo perimti dviejų orlaivių „Su-27“, skridusių tarptautine erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies (skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė). NATO naikintuvai taip pat kilo perimti orlaivių „Su-33“, skridusių iš Rusijos žemyninės dalies (be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė). Tą pačią dieną buvo perimti ir keturi „Su-27“, skridę iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį – skrido be įjungtų atsakiklių, nepateikę skrydžių planų, ryšio su regioniniu skrydžių valdymo centru nepalaikė.

Rugpjūčio 2 d. NATO naikintuvai du kartus kilo palydėti Rusijos Federacijos orlaivių „Tu-142“ ir „Il-38“, skridusių po du tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies. Abiem atvejais orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.

Rugpjūčio 3 d. NATO naikintuvai kilo vieną kartą perimti dviejų orlaivių „Il-38“, skridusių tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos žemyninės dalies. Orlaiviai skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio su regioniniais skrydžių valdymo centrais nepalaikė.

Rugpjūčio 5 d. NATO naikintuvai perėmė orlaivį „An-26“, skridusį tarptautine oro erdve virš Baltijos jūros iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Orlaivis skrido be įjungto atsakiklio, su skrydžio planu, ryšį su regioniniu skrydžių valdymo centru palaikė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.08.08; 00:10

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis retorinis klausimas jau seniai skamba mano ausyse.

Pagaliau mūsų „pliką“ padangę pradės ginti rimčiau. Puikiai žinome, jog šiuolaikiniame kariniame konflikte dažniausiai laimi ne tas, kuris turi daugiau gyvosios jėgos ar konvencinės ginkluotės , o tas, kas turi pranašumą „ore“, t. y. aviacijoje, priešlėktuvinėje ar priešraketinėje gynyboje. Kadangi Lietuva yra ir jūrinė valstybė, tai dar prisideda ir jūrų pajėgų galia.

Lietuva šiandien tokių pajėgumų neturi ir įsigyti ar sukurti taip pat neišgali, tai turime būti dėkingi savo NATO partneriams, kurie mus remia. Manau, jog JAV žengė šį žingsnį neatsitiktinai, o dėl „Kremliaus karinės galios“ demonstravimo Sirijoje bei Ukrainoje. „Kremliaus virusas“ padaryti Rusiją vėl imperine valstybe užkrėtė ir JAV, kur pagrindiniu D. Trumpo rinkiminiu lozungu tapo „make America great again“.

Panašus noras, kaip ir Rusijoje, tapo rinkiminiu leitmotyvu, kuris ir padėjo laimėti rinkimus. Kurios šalies piliečiai nenorėtų didžiuotis savo valstybe? Mūsų valstybė, karinio potencialo požiūriu yra silpna, todėl mūsų privalumas yra patriotizmas, t. y. noras ir mokėjimas gintis bei ginti savo bei šalies vertybes. Šias vertybes lietuvių tauta gynė ir gina jau per tūkstantį metų, todėl ir  mes jaunajai kartai, privalome jas įskiepyti. Tokia yra mūsų tautos išlikimo kaina.

Valstybė gali išlikti, tačiau tautai gresia išnykimo pavojus. Statistika negailestinga, joje konstatuojama, kad šiemet Lietuvą paliko dešimčia tūkstančių daugiau piliečių nei pernai per tą patį laikotarpį. Galime teigti, jog Lietuvos egzistencijai iškilo grėsmė, todėl skubiai reikia esamą situaciją keisti iš pagrindų, kitaip tikrai neliks nei kam dirbti, nei kam ginti.

Vyresnieji patriotai baigia išmirti, o jaunesnieji baigia palikti mūsų šaly, t. y. bėga kaip „žiurkės“ iš skęstančio laivo. Aš jų nekaltinu, tai mes patys kalti, jog nesugebėjome išsirinkti tokių politikierių, kurie savo darbais įrodytų, kad tarnauja savo tautos ir valstybės gerovei, o ne savo klanui ar kišenei.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Aš nenoriu neigti Lietuvos integracijos į ES ar NATO privalumų, tačiau šis procesas neturi užgožti Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Besidžiaugdami ir būdami euforijoje, nepastebimai užsimirštame, kad čia gyvena mūsų tautiečiai, kurie nori gyventi taip, kaip tūlas vakarų europietis.

Tačiau Lietuvos tauta nėra nei kvaila, nei naivi, kad aklai tikėtų politikierių žodžiais. Dvigubų standartų taikymas, pažadų bei atliktų darbų vertinimas, ir po tokios gyvenimo realybės norisi „užsimiršti“ arba palikti šią „ašarų pakalnę“. Taigi turime, ką turime. Kas toliau? Valdančiųjų reitingai krinta, opozicijos auga. Suprantama, jog sunku būti geru visiems, bet būti geru tik sau ir saviems yra dar blogiau. Išskirtiniai išrinktųjų pažadai tampa eiliniais plepalais, kurie dar labiau stumia mūsų tautą į neviltį.

Tačiau grįžkime prie temos apie priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.

Žinome, jog panašios sistemos yra ar bus dislokuotos Europos šalyse, kurios suteiks daugiau saugumo bei pasitikėjimo savimi.  Įvairių modifikacijų „Patriot“ be JAV turi įsigijusios Vokietija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Jordanija. Naujieji JAV priešraketinės gynybos  kompleksai pradėti kurti Lenkijoje, Rumunijoje ir Čekijoje. Norisi tikėti, jog į Lietuvą pratyboms atgabentas  „Patriot“ kompleksas liktų čia neribotam laikotarpiui.

Lenkija, Lietuva ir kitos šio regiono šalys nejaukiai jaučiasi žinodamos, kad Kaliningrado srityje dislokuotos Rusijos trumpojo nuotolio balistinės, o gal ir kitokios iš sausumos leidžiamos sparnuotosios raketos galėtų būti panaudotos greitos atakos metu.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl Rusija iš viso turėtų prieštarauti dėl „Patriot“, jei pati yra dislokavusi ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300 ir S-400 Kaliningrado srityje – prie pat NATO valstybių sienos?

Šių raketų smūgis į NATO šalių vadavietes, amunicijos sandėlius, oro uostus ir kitus strateginius objektus galėtų trumpam ar visam laikui paralyžiuoti atakuojamų šalių karines pajėgas bei politinę vadovybę. Kad Rusija treniruojasi būtent tokioms atakoms, parodė ankstesnės pratybos „Zapad“, kai Rusija imitavo balistinių raketų su branduoliniais užtaisais smūgį Varšuvai. Kitos šiame regione vykusios karinės pratybos dar kartą įrodė, kad Kremlius vykdo NATO šalių karinių pajėgumų patikrą bei demonstruoja savo „raumenis“.

Suprantamas Kremliaus noras demonstruoti savo jėgą ne tik atgrasymo tikslais, bet ir kaip bauginimo priemonę, ypač, kai pati vykdo agresinę karinę politiką. Nepaisant džiugių naujienų, stiprinant mūsų šalies bei NATO valstybių saugumą bei gynybinius pajėgumus, mane labiausiai jaudina demografinė Lietuvos situacija. Ar dar ilgam mums užteks Lietuvos patriotų? Kitaip tariant, ar išliks lietuviai kaip tauta?  

2017.07.17; 06:00

Praėjusią savaitę – gegužės 22-28 dienomis – NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai šešis kartus buvo pakelti lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.

Gegužės 22-ąją Baltijos šalių oro erdvę saugantys NATO naikintuvai atpažino ir palydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį Rusijos Federacijos orlaivį „An-26“. Jis skrido iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. „An-26“ skrydį vykdė be įjungto atsakiklio, pagal iš anksto pateiktą skrydžio planą, ryšį palaikė.

Tą pačią dieną NATO naikintuvų pilotai palydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį kitą Rusijos orlaivį „An-26“. Jis skrido su įjungtu atsakikliu, pagal klaidingą skrydžio planą, ryšį palaikė.

Gegužės 23-iąją NATO naikintuvams teko lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį Rusijos orlaivį „Tu-134“. Skrisdamas iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį „Tu-134“ skrydį vykdė be įjungto atsakiklio, pagal pavėluotai pateiktą skrydžio planą, ryšį palaikė.

Gegužės 25-ąją NATO naikintuvai palydėjo Rusijos orlaivį „IL-20“. Jis skrydį vykdė be įjungto atsakiklio, be skrydžio plano, ryšio nepalaikė.

Gegužės 26-ąją NATO naikintuvai lydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusius Rusijos orlaivius „Tu-134“ ir „2x Su-27“. „Tu-134„iš Kaliningrado srities į Rusijos žemyninę dalį skrido su įjungtu atsakikliu, pagal iš anksto pateiktą skrydžio planą, ryšį palaikė. „2x Su-27“ palydėjo „Tu-134“ iki Suomijos įlankos ir grįžo atgal į Kaliningrado sritį.

Gegužės 28-ąją NATO naikintuvai palydėjo tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusius Rusijos orlaivius „An-72“ ir „2x Su-27′. Iš Rusijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį „An-72“ skrido su įjungtu atsakikliu, pagal skrydžio planą, ryšį palaikė. Antrasis orlaivis skrido be įjungtų atsakiklių, be skrydžių planų, ryšio nepalaikė.

Informacijos šaltinis – ELTA ir Krašto apsaugos ministerija

2017.05.30; 01:30

Kovo 20-26 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai du kartus buvo pakelti atpažinti ir lydėti tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusių Rusijos Federacijos karinių orlaivių.

Kovo 24 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo Rusijos Federacijos orlaivį An-26, skridusį iš Kaliningrado srities į Rusijos Federacijos žemyninę dalį. An-26 orlaivis skrydį vykdė be skrydžio plano, be įjungto autoatsakiklio ,tačiau ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė.

Kovo 25 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo Rusijos Federacijos orlaivį Il-18, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Il-18 skrydį vykdė pagal pateiktą skrydžio planą, su įjungtu autoatsakikliu ir ryšį su skrydžių valdymo centrais palaikė.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

2017.03.27; 07:30

Ironiškai ar be ironijos? Moksliškai ar laisvu stiliumi? O gal – pasąmonės srautu? Kad ir kaip, kad ir ką parašyčiau – ar tai ką nors pakeis mūsų padangėje? Bent jau danguje – nieko.

Atsakymo nežinau kaip ir mano katė, kuri laipioja kompiuterio klavišais ir padeda kaip moka. Atsakymą žino tik sugebantieji prie visų valdžių ir pokyčių išlikti vandens paviršiuje, tie drąsieji kiškiai, prasikūrę ir pasigarsinę, kuriems didžiausias išbandymas – patampyti liūtą už ūsų taip, kad jis nesupyktų, ir kad mieganti sąžinė būtų nuraminta bent kruopele tiesos. Pavyzdžiui, išplaukus į plačius vandenis ant libertarizmo srovės ir apkapojus idėjinį kontekstą bei atsisakius objektyvios analizės, išdrįsti pasakyti, kad vien į ekonomizmą linkęs neoliberalizmas – niuniu, o kur dėmesys kultūrai? 

Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Tada ir vėl galima drąsiai rieškučiomis žarstyti niekam nepavojingas mintis, cituoti garsenybes. Pasislėpti už galingųjų pečių ir atrodyti autoritetu mūsų šalyje, kur kailis sušukuotas ne tik opozicijai, bet ir laisvai mąstantiems intelektualams. Įvairių krypčių oportunistai tokiomis sąlygomis vienas kitam į ranką nekanda, nes reikia laikyti nosį pavėjui. Sąlygomis, kurias diktuoja nesibaigianti reforma ir krizė, naudinga bet kuriai valdžios struktūrai bet kur pasaulyje. Pavykus sukurti ir karinės grėsmės šešėlį tampa aišku, jog kritika gali pasinaudoti priešas, todėl reikia būti stipresniojo pusėje, o jei neturi savarankiškos karinės galios – tai negali turėti ir savarankiškos politikos ir, žinoma, minties. 

Dvidešimt penkeri metai naujos epochos, kurios pradžioje keletą metų švietė autentiškos lietuvybės atgimimo spindulys, virto sustingusia ir niekur nevedančia pelke, kai jau įvykę, artėjantys ir praeisiantys rinkimai nežada jokios rimtesnės intrigos, išskyrus visiškai nebesigėdijant rinkėjų, užsakytus nepatogių partijų ar asmenų kompromitavimo procesus. Tegu užgožia problemas, kurių nepajėgiame spręsti – geriau „mirti su daina“.

Prieš ketvirtį amžiaus, byrant sovietams, specialiai išvykau į JAV pasidomėti, kas mūsų laukia, kaip sukonstruotas kapitalizmas, kam rengtis. Nuo to laiko daug kas pasikeitė ne tik šioje laisvės ir demokratijos citadelėje, tačiau paaiškėjo, kad Lietuva per šį laikotarpį neįsitvirtino kaip nepriklausomą nuomonę turinti šalis, o nekritiškai perima tiek teigiamus, tiek neigiamus pokyčius iš Vakarų. Ir, suprantama, nieko čia nepasakysi: itin svarbioje geopolitinėje padėtyje esančios šalys visada bus įvairių galios struktūrų taikiniu. Todėl būtina išgyventi. Jei neturi didelių gamtos išteklių ir nemoki derėtis – vargas tau ir tavo vaikams iki septintos kartos. Juk nenorime būti sirais, visą šimtmetį ginklu kovojančiais už nepriklausomą nuo visų galių demokratinę valstybę ir iki šiol mokančiais kruviną kainą. Mat mūsų ginklas – gandiškasis nesipriešinimas. Mes XX a. jau sudėjome neišmatuojamas aukas, taip ir nesulaukę pagalbos iš Vakarų. Buvome dar blogesnėje padėtyje, nei Sirija, kuri pasirėmė britų pagalba, įveikė marionetinę Prancūzijos Vichi valdžią savo šalyje, paskelbė karą nacių Vokietijai ir Japonijai, tapo Jungtinių Tautų nare, po II pasaulinio karo sukūrė nepriklausomą valstybę ir atsikratė kolonijinio jungo.

Kas vyko šioje šalyje prieš tai ir vyksta dabar, verta atskiros studijos, nes liudija pasikartojančius grobuoniškų galingųjų interesų ekscesus, pamokomus visoms šalims, esančioms svarbių geopolitinių sankirtų vietose. Prezidentui Antanui Smetonai jau sukabintos visos menkinamosios etiketės dėl neutralumo politikos, nutylint ne tik karininkijos bei kultūrinio elito viršūnių parsidavimą SSRS ir korupciją, bet suniekinant ir unikalią vėlesnę rezistenciją prieš galybę, kurią garbstė net Winstonas Churchill‘is ir tie patys Vakarų intelektualai. Tačiau ar gyvenimą apibūdina tik vegetacija? Ar dalis tiesos – būtent, kad Rusija šiuo metu išties yra didžiausia grėsmė per savo strategines pozicijas Kaliningrade ir Baltarusijoje ir pragarišką melagingą propagandą– nubraukia galimybę kalbėtis su Vakarų partneriais kaip su lygiais (bent jau formaliai esame ES ir NATO) ir priversti juos atidžiau pažvelgti į nesąžiningas sutartis, dėl kurių nukentėjo Rytų Europa, o globalizacijai greitėjant ir didžiojo žaidimo pasauliui vėl pavojingai priartėjus prie Lietuvos, Latvijos ir Estijos, reiškia grėsmių tautinei tapatybei ir autochtonų kultūrai nematymą?

Šios grėsmės – nevienodos savo kilme ir padariniais, tačiau vis dėlto jos yra ne tik grėsmės, bet ir susijusios sunkiai atsekamais tarpusavio saitais. Pirmiausia dėl to, kad labai daug žmonių šaltojo karo metais išaugo komunizmo įtakoje, pasklido po pasaulį ir, sąmoningai ar nesąmoningai naudodamiesi savo įtaka, toliau garbsto tariamą sovietizmo-maoizmo kultūrinį unikalumą, ignoruodami tai, kad šios ideologijos transformuotomis formomis ypač atvirai ir agresyviai griauna pasaulio tautų savitumą, tarp jų ir rusų, nespėjusių sudemokratėti, subręsti ir baisiausiai nukentėjusių nuo socialinių eksperimentų, kai tuo tarpu maoistinio paveldo slegiamą Kiniją gelbsti tūkstantmetė savita kultūra.

Oportunistams svarbu naudotis visais demokratijos plyšiais, nors plika akimi matyti, kad stalinizmo bacila yra ypač atšiauri ir jos veikiami režimai, net jei išoriškai tarptautiniuose santykiuose naudojasi tomis pačiomis priemonėmis (humanitarinė pagalba, atsakomybė ginti pagalbos tikslais, dalyvavimas Jungtinėse Tautose, įvairios derybos ir pan.), išsiskiria vulgarumu, žiaurumu, klasta ir nepagarba žmoniškumui, sutarčių laužymu ir faktų slėpimu. Kalbant apie naujausius laikus, visur, kur tik prisiliečia stalinizmo šmėkla, išprovokuojami baisūs ilgamečiai pilietiniai karai, nusikaltimai žmogaus teisėms, supriešinamos ilgus šimtmečius darniai koegzistavusios kultūros bei religinės bendrijos. Vakarai įtraukiami į šį žaidimą ir, net jei patys žaidžia daug civilizuočiau, pralaimi prieš blogio dvasią, kuriai dar teks nukaldinti pavadinimą, nes Stalino šmėkla terminologiškai, regis, tikisi likti nenugalėta.

Kita vertus, tą civilizuotumą dar teks tikrinti ne kartą, ypač turint galvoje, kad ir nūdienė Prancūzija privertė ES sandraugos šalis būti jos pusėje surengiant masinį gedulą dėl garsiųjų karikatūristų, kelintą kartą pasityčiojusių iš musulmonų jausmų, aukų. Tačiau aukos, kurias patyrė, pavyzdžiui, Sirijos gyventojai 1920 metais ir vėliau, prancūzams suskaldžius šalį geografiškai ir religiniu pamatu, sugriovus ekonomiką, nacionalinius sukilimus numalšinus iki pamatų sugriaunant miestus, išžudant belaisvius, o vadus įkalinus, ištrėmus ir šimtų aukų, demonstratyviai nužudytų miestų aikštėse, kūnus palikus jose patyčioms ir įbauginimui – priminti europiečiui šiukštu negalima? Nurodyti sąsajas tarp visų tų įvykių – nusižengimas realiai politikai?

Lietuviui tai iš tikro daug ką primena, daug kas pažįstama ir savo kailiu patirta… Tačiau netgi naiviai tikintis, jog kolonijinės šalys praūžus dviem pasauliniams karams per plauką pagerėjo, išlieka esminis kultūrų skirtumas, todėl kritikos neostalinizmui ir neoliberalizmui, taip pat Rusijos ar Vakarų politikos tiesmukai lyginti negalima, kaip negalima ant vienų svarstyklių dėti liūto ir hienos medžioklės taisyklių. Bet kritikuoti – būtina, ir ne tik dėl to, kad iš Vakarų atėjusi ir vėl į juos persimetusi mutavusi internacionalinė marksistinė-komunistinė bacila griauna jų vertybes jų pačių rankomis, o ir todėl, kad rytų europiečiai, kaip ir daugelis kitų į antrarūšę padėtį įstumtų tautų ir šalių atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, ir jų ateitis toli gražu nėra stabili.

Nestabilumą Lietuvoje ryškiai rodo neproporcingai dideli lietuvių emigracijos mastai ir menka imigracija. Dar gerai, kad tokia strateginė šalis netapo realių kovų židiniu, nors parengiamieji propagandiniai karai – pačiame įkarštyje. Tačiau straipsnio tikslas – atskirti sąmoningą oportunistą nuo tiesiog klystančio, suklaidinto ir pagaliau prareginčio žmogaus. Galima suprasti sovietmečio besiilginčius keistuolius, kurie gyveno rezervate su tam tikromis garantijomis, ir tuos, kurie tą rezervatą kūrė ir perrašinėja istoriją. Naivūs ir gudrūs, jie sudaro masę, kuri priešinasi moderniosios respublikos kūrimui savo pagrindu. Banga, ateinanti iš Vakarų ir Šiaurės, neša visai nebūdingus, nepažįstamus kultūros modelius. Tokius besąlygiškai priimti gali tik naująją Lietuvos istoriją nuo nulio pasiryžę rašyti pažangiečiai. Ši banga, sukelta revoliucijų psichologijos, teisės ir sociologijos srityse, mato žmogų atsietą nuo klasikinio lavinimo mėginant suteikti engiamoms mažumoms išskirtines galimybes realizuoti savo vertybes.

Sutinku: tie, kas suspės pasinaudoti šios galios teikiamomis privilegijomis, duonos kąsnio nestokos. Ir negali poeto žodžiais byloti: kur pažvelgsi, visur balta, nes bet kuris pasirinkimas yra supakuotas į vieną pakuotę, į kurią įdėta prievarta brukama blogybė ar juodulys. Nori demokratijos – mokyk savo vaikus apie trečiąją lytį, nors tavo gimtojoje kalboje net apibūdinimo nėra reiškiniui, kurio todėl ir nėra, tikrovėje jis neegzistuoja. Ryjame deguto šaukštą medaus statinėje? Taip pat sėkmingai socialinę inžineriją galima taikyti ir gyvūnams. Kas žino, galbūt gyvūnų globos tarnybos, kovodamos už pažeistas jų teises, to netrukus ir imsis. Mano katei būtų galima sukonstruoti trečiosios lyties tapatybę, kad ji nekentėtų dėl morčiaus, nereikėtų daryti operacijos ar rydyti sveikatai kenkiančių vaistų…

Tokia padėtis ragina bent apibendrintai įvertinti priežastis, kodėl ji nusistovėjo. Nesavarankiškų šalių elitai, ypač spaudžiami priklausomybės tarptautinėms sandraugoms, anksčiau ar vėliau būna priversti paklusti stipresniųjų diktatui. „Dvi Lietuvos“ – tai reiškinys, kuris nesusikūrė savaime, ir kuris nereiškia, kad viena iš tų lietuvų yra visiškai teisinga ir gera. Nepriklausomybės kūrėjai iš pat pradžių neįveikė vienos, senosios Lietuvos, kurios buvęs elitas perėmė okupuotos šalies valdžios ir turto mechanizmus (daugelio padėtis tik pagerėjo), įsitvirtino galios viršūnėse ir toleruoja akivaizdžiai antivalstybines partijas, sudarytas niekur negirdėtu tautiniu pagrindu. Šis anachronizmas pareina iš fakto, jog Lenkijai buvo pripažintos XX a. pradžioje padedant tiems patiems prancūzams okupuotos rytų Lietuvos teritorijos, o sovietų administruojamo Karaliaučiaus klausimas buvo „išspręstas“ taip pat neeskaluojant tarptautinio konflikto, todėl turime Rusijos anklavą, kuris nepriklausomybę daro labai trapią. Ir negali sakyti, kad toks padėties keblumas ir jo pasekmės nebuvo suvoktos iš pat pradžių. Turbūt lėmė noras neprarasti privilegijų arba jas įgyti, žaisti dvigubą žaidimą su galingais kaimynais ir savais piliečiais.

Antroji Lietuva, ta modernioji, kuri paradoksaliai leidžia ES teisei, užsienio bankams ir korporacijoms šeimininkauti šalyje suteikiant pirmenybę  viršvalstybiniams dariniams nesilaikant Konstitucijos, slopinant opoziciją, žmonių daugumos valią (referendumai) ir net sveiką protą (leidimas pardavinėti žemę užsieniečiams, savivaldos grandžių sunaikinimas) rodo tiek tragišką ne visai sąmoningą prisitaikėliškumą, tiek politinę trumparegystę, nes besąlygiškas pasitikėjimas ES, neturint plano B, jeigu sąjunga iširtų, palieka Lietuvos piliečius gūdžioje nežinioje. Vietinis elitas palaipsniui tapo užsienio įtakų ir institucijų įkaitu ir valios vykdytoju – bruožas, būdingas kolonijoms arba neokolonializmo veikiamoms trečiosioms šalims.

Todėl mėginimas okupuotų ir kolonizuotų šalių traumines patirtis suvienodinti savaime yra nesąžiningas mėginimas pridengti faktą, kad išoriškai (de jure) tapatinantis su „didžiosiomis“ valstybėmis, kurių didumą pirmiausia lemia kariniai pajėgumai ir vis atgyjantys kontroliavimo apetitai, nutylima tikroji padėtis, kurią vienareikšmiškai rodo gyventojų pragyvenimo lygis ir teisės. Įvykus eiliniam kainų pabrangimui, smurto aktui ar išlindus bet kuriam kitam piliečių teisių pažeidimui, tuščiažodžiautojai mėgsta juokauti: „Palaukime, kol bus dar blogiau: tada jau lietuvis neištvers“.

Tokie pokštai skamba kaip patyčia, nes lietuvis visada ir viską ištveria, net su baltomis meškomis alų geria, o visiškai atšilus klimatui Sibire gali būti smagu, kaip kurorte. Tačiau štai kaip sustabdyti tuos, kurie jį žemina – kad ir kiek krapšto galvą, nesumano. Tik prisitaikyti, kaip nors išgyventi. Nereikia istorinių pamokų ir savos vertės kėlimo, nes tai – nepriimtina tokiomis sąlygomis, kai mat net stipresnieji susigūžia ir mėgina išlaviruoti. Todėl oportunisto šūkis – „niekada negyvenom taip gerai, kaip dabar“. Iš tiesų, jo atveju tai didi tiesa, ir ar jam rūpi, kokia kaina ir kieno sąskaita jis taip gerai gyvena?

2017 kovo 8 d.

Gruodžio 12- 18 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai 2 kartus kilo atpažinti ir palydėti Rusijos Federacijos karinių orlaivių, skridusių tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros.

Gruodžio 13 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse vykdantys naikintuvai atpažino ir palydėjo Rusijos Federacijos orlaivį Su-30SM, skridusį iš Rusijos Federacijos žemyninės dalies į Kaliningrado sritį. Taip pat atpažinti du Rusijos Federacijos orlaiviai Su-27, skridę iš Kaliningrado srities į tarptautinę oro erdvę virš Baltijos jūros.

Visi trys Rusijos Federacijos kariniai orlaiviai ryšio su skrydžių valdymo centrais nepalaikė, auto atsakikliai buvo išjungti, tačiau skrydžių planus turėjo.

Gruodžio 15 d. NATO oro policijos funkcijas Baltijos šalyse atliekantys naikintuvai atpažino ir palydėjo iš Kaliningrado srities tarptautinėje oro erdvėje virš Baltijos jūros skridusį Rusijos Federacijos karinį orlaivį SU-24. Orlaivis skrido be skrydžio plano, ryšio su skrydžių valdymo centrais nepalaikė, autoatsakiklis buvo išjungtas.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

2016.12.20; 10:02