Armėnijos ataka prie civilius AzerbaidžaneArmėnijos ataka. Bardos gatvės
Esu ne sykį kritikavęs Lietuvos sąjungininkę NATO struktūrose Didžiąją Britaniją, kam ši 1982-aisiais kariavusi su Argentina dėl Folklendo (Malvinų) salų. Mano supratimu, šias salas skiria tiek daug tūkstančių jūrmylių, kad Londono politikai, įrodinėjantys, esą tas visai kitame pasaulio gale esantis salynas yra britų teritorija, – elgiasi ir kvailai, ir juokingai.
Tačiau jei žvelgtume į prieš beveik pusę amžiaus kilusį Argentinos – Didžiosios Britanijos konfliktą dėl teritorijų, privalėsime sutikti, jog abi pusės, siekdamos savo tikslų, elgėsi garbingai. Gal ir šokiruojančiai skamba posakis „elgėsi garbingai“, juk karas yra karas, ir vis tik noriu paaiškinti, ką turiu omenyje. Nė viena pusė nenaudojo draudžiamų metodų. Prieš argentiniečius ginklą pakėlę britai nebombardavo Argentinos miestų, neapšaudė Argentinos civilių objektų, nesiekė sunaikinti Argentinos naftos ir dujų rezervuarų, hidroelektrinių. O argentiniečiai taip pat elgėsi vyriškai – pralaimėję karą dėl Malvinų salų jie nepuolė rengti teroro aktų Londone, nerengė išpuolių prieš britų diplomatus Europos Sąjungos šalyse, nepuldinėjo britų ambasadų Vakaruose. Vaizdžiai tariant, džiaukimės bent dėl šitokio santūrumo.
Deja, tokių garbingo elgesio pavyzdžių šiandieniniame pasaulyje – ne tiek daug. Dažniau elgiamasi pažeidžiant tarptautines nuostatas. Viena iš akivaizdžiai negarbingai besielgiančių šalių šiandien yra Armėnija. Tiek Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, tiek Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas puikiai žino, jog tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laiko neatskiriama Azerbaidžano teritorija. Apie tai byloja kad ir 2008 metų kovo 14 dieną Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 86-oje plenarinėje sesijoje priimta rezoliucija Nr. 62/243 dėl „Padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“. Šiuo dokumentu dar kartą patvirtinta Europos Sąjungos nuostata, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, jog Armėnija privalanti kuo greičiau iš Kalnų Karabacho išvesti visas savo okupacines pajėgas, jog nė viena „pasaulio valstybė neturi pripažinti situacijos, susidariusios dėl Azerbaidžano teritorinių praradimų, teisėta, arba teikti pagalbą palaikant tokią padėtį“.
Armėnijos ataka. Žuvę ir sužeisti azerbaidžaniečių vaikaiArmėnijos ataka. Tarp žuvusiųjų – moteris
Tad jei jau oficialusis Jerevanas priešinasi Azerbaidžano teritorinį vientisumą gerbiančios tarptautinės bendruomenės nuostatoms, tai tegul kaunasi garbingai – Kalnų Karabacho teritorijoje. Azerbaidžanas taip ir elgiasi. Jis nepaleido nė vienos kulkos į Armėnijos miestus ir kaimus, ligonines ir dujotiekius. O štai Armėniją vadinti garbingai besielgiančia puse neapsiverčia liežuvis. Slaptai.lt duomenimis, vien nuo 2020 metų rugsėjo 27-osios iki 2020 metų spalio 28 dienos imtinai Armėnijos pajėgos apšaudė nieko bendro su Kalnų Karabachu neturinčius, akivaizdžiai Azerbaidžanui priklausančius Giandžos, Bardos, Tertero, Agdamo miestus ir šių rajonų kaimus. Vien per tą mėnesį Azerbaidžane nuo Armėnijos artilerijos žuvo 69 civiliai azerbaidžaniečiai (322 civiliai azerbaidžaniečiai buvo sužeisti).
Bet tai – dar ne visos Jerevano nuodėmės. Armėnijos pajėgos mėgino apšaudyti Baku – Tbilisio – Ceyhano ir Baku-Novorosijsko vamzdynus, taikėsi į Mingačevyro hidroelektrinę (viena iš didžiausių Pietų Kaukaze: ją sunaikinus, būtų nukentėję apie 100 tūkst. cvivilių azerbaidžaniečių; laimė, Azerbaidžano kariuomenė sugebėjo neutralizuoti šias raketas joms nepasiekus tikslo). Užfiksuoti keli atvejai, kai buvo apšaudyti Kizio rajono žaliosios naftos ir kondensato eksporto vamzynai. Beje, Kizis nuo dabartinės fronto linijos nutolęs apie 300 km, kiti Armėnijos pajėgų apšaudyti azerbaidžaniečių civiliai objektai nuo ginčijamo Kalnų Karabacho nutolę mažiausiai 100 km.
Pabrėžtina ir tai, kad Armėnijos ataka prie Giandžos miestą (senoji Azerbaidžano sostinė) bus įrašyta į istoriją kaip pirmasis atvejis, kai ESBO veikloje dalyvaujanti valstybė panaudojo balistinę raketą SCUD/“Elbrus“ prieš civilius objektus kitoje ESBO misijose dalyvaujančioje valstybėje. Prieš civilius objektus Azerbaidžane taip pat naudotos kasetinės bombos, kurias tarptautinės konvencijos griežtai draudžia. Taip pat užfiksuotas atvejis, kai Pietų Kaukazo dujotiekį bandyta susprogdinti paleidus „Smerch“ 9M525 raketą su 9 N235 bombomis.
Armėnijos ataka kasetinėmis bombomis
Kodėl Armėnija bombarduoja civilius Azeraidžano objektus? Ji siekia išprovokuoti oficialųjį Baku atsakyti tuo pačiu – kad šis bombarduotų Armėnijos miestus. Tada oficialusis Jerevanas galėtų šauktis pagalbos, esą Azerbaidžanas užpuolęs Armėniją. O kol Azerbaidžanas kariauja savo teritorijoje, Armėnija nei teoriškai, nei praktiškai negalinti prašyti niekieno pagalbos. Remiantis tarptautine teise, Azerbaidžanas nieko blogo nedaro – susigrąžina savo žemes.
Armėnijos ataka prieš Terterio rajono gyventojus
Kad susigrąžinimas yra skausmingas, naudojant karines priemones, – Azerbaidžanas mažiausiai kaltas. Tarptautinė bendruomenė turėjo užtektinai laiko priverst Armėniją išsinešdinti iš svetimų teritorijų. Azerbaidžanas kantriai laikė net trisdešimt metų.
Beje, Armėnija nesiliauja vėl šaudžiusi į Azerbaidžano miestus. Tad civilių azerbaidžaniečių aukų – ilgainiui bus dar daugiau.
Mano supratimu, dėl Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusių civilių azerbaidžaniečių kalta pirmiausia Armėnijos valdžia – Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas ir premjeras Nikolas Pašinianas. Be jų žinios vargu ar kas būtų drįsęs šaudyti į Azerbaidžano miestus. Net jei ir be jų palaiminimo tai nutikę, jie vis tiek už viską atsako. Jie – šiandieninės Armėnijos galvos, vadovaujančios karinėms struktūroms. Tad duomenis apie Tertere, Bardoje, Giandžoje žuvusius vaikus, moteris, senelius derėtų perduoti tarptautiniams teismams, tiriantiems karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Omenyje pirmiausia turiu tarptautinį Hagos tribunolą, kuriame jau buvo nagrinėtos žudynių aplinkybės buvusioje Jugoslavijoje. Jei Hagos teismas tyrė, sakykim, Slobodano Miloševičiaus ar Radovano Karadičiaus bylas, šis teismas turėtų atidžiai pažvelgti ir į šiandieninės Armėnijos valdžios veiksmus.
Vienintelis galvosūkis tik toks – Bardos, Giandžos, Tertero apšaudymai priskirtini karo nusikaltimams ar nusikaltimams žmoniškumui?
Kalnų Karabache. EPA – ELTA nuotraukaŠušos griuvėsiai (Kalnų Karabachas)
Azerbaidžano pajėgos, prezidento Ilhamo Alijevo teigimu, Kalnų Karabache užėmė strategiškai svarbų Šušos miestą. „Su dideliu pasididžiavimu pranešu, kad Šušos miestas išlaisvintas iš armėnų okupacijos“, – sakė jis savo kalboje.
Šuša laikoma svarbiausiu miestu. Žinybos Kalnų Karabache pačios skelbė, kad jo praradimas galiausiai reikš ir pralaimėjimą kovoje dėl viso regiono. „Šuša priklauso mums! Karabachas priklauso mums!“ – sakė I. Alijevas, kurį cituoja žiniasklaida.
Armėnija kol kas nepatvirtina praradusi miestą. Žinybos pranešė tik apie intensyvius mūšius, kurie tęsiasi. Šuša yra maždaug už 10 km nuo sostinės Stepanakerto. I. Alijevas paskelbė, kad bus einama iki galo. Jis jau šeštadienį kalbėjo apie didelius teritorinius laimėjimus.
Kalnų Karabacho žinybų teigimu, naktį Azerbaidžanas raketomis smarkiai apšaudė ir sostinę Stepanakertą. „Kartu su mūsų tėvynės gynėjais laikysimės iki galo“, – sakė regiono vadovas Araikas Arutiunianas. Bus kaunamasi „iki mirties“.
Smarkūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho tęsiasi nuo rugsėjo 27 dienos.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar matėte Edmundo Jakilaičio moderuotą diskusiją skaudžia tema – kuo gresia atsinaujinęs karas dėl Kalnų Karabacho? Šiame Lietuvos politikos forume dalyvavo keturi pašnekovai: politikos apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas, Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas, Vilniaus Universiteto TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Seimo tarpparlamentinių ryšių su Azerbaidžano Respublika grupės narys Laurynas Kasčiūnas.
Portalas delfi.lt paskelbė ne tik tekstinį šios diskusijos aprašymą, bet ir videointerviu. Todėl buvo įmanoma susidaryti užtektinai objektyvią nuomonę, kas kuo kvėpuoja – kokius argumentus garsina, kokius nutyli.
Be abejo, diskusija – reikalinga. Kai sproginėja bombos ir žūsta žmonės, – barbariška tylėti. Tačiau šiems debatams tiktų apibūdinimas „šaukštai po pietų“. Diskusijas dėl Kalnų Karabacho ateities derėjo kur kas anksčiau rengti – bent prieš kelerius metus, kol dar stipriai nešvilpė kulkos. To pokalbio pavadinimas turėjo būti štai toks: „Kuo gresia tris dešimtmečius trunkančios bevaisės derybos dėl Kalnų Karabacho“. Štai tada ir šiandieniniai pašnekėjimai „kuo gresia atsinaujinęs karas“ būtų prasmingesni, solidesni.
Bet geriau vėliau, negu niekad…
Pirmasis įspūdis – diskusija sąžininga, objektyvi. Nebuvo pučiama į vieną pusę. Pasakyta, kad Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklauso Azerbaidžanui. Pritarta, kad tris dešimtmečius trukusios derybos, kurioms vadovauti ėmėsi Minsko grupė, patyrė fiasko. Neužmiršta pridurti, kad Armėnijoje dislokuota karinė rusų bazė, kad išorines Armėnijos sienas budriai saugo rusų kariai…
Tačiau šiame pokalbyje išgirdau ir posakių, teiginių, išvadų, kurios verčia suglumti.
Labiausiai į akis krito TSPMI direktorės M.Šešelgytės pastaba, jog galima kelti klausimą, ar Kalnų Karabachas tikrai yra Azerbaidžano teritorija. Ji priminė: „Taip, Stalinas papaišė tokią sieną, bet ji nebūtinai turi tokia būti“.
Abejoti demokratinėje šalyje – verta, prasminga, leistina. Demokratinės visuomenės bruožas – teisė abejoti net tuo, kuo, regis, abejoti nedera. Bet tada abejokime sąžiningai. Iki galo. Turėdami omenyje, jog lazda turinti du galus – tą, kuris gina, ir tą, kuris skaudžiai vožia bumerangu atgal. Jei abejojame Azerbaidžano ir Armėnijos sienas pabraižiusiu Stalinu, klauskime savęs, kaip tada derėtų vertinti Stalino sprendimą Vilnių grąžinti Lietuvai? Kur dėsime Chruščiovo parėdymus dėl Krymo?
Jei barame Azerbaidžaną, kad šis po tris dešimtmečius demonstruotos kantrybės ėmėsi aktyvesnių karinių pastangų susigrąžinti savas žemes, kodėl nesmerkiame Lietuvos, 1923 metais jėga susigrąžinusios Klaipėdos kraštą? Kodėl nekeikiame Didžiosios Britanijos, 1982-aisiais metais pradėjusios karą prieš Argentiną dėl Folklendo (Malvinų) salų? Šis salynas taip toli nuo Jungtinės Karalystės, visai kitame Žemės gale, kad tik niekšai ir idiotai galį tvirtinti, neva salos – neginčijama britų teritorija.
Lietuvos politikos forume diskutuota dėl Kalnų Karabacho ateities
Jei jau netinka, kaip tuometinė Sovietų Sąjunga dalino žemes tarp azerbaidžaniečių ir armėnų 1920-aisiais, kodėl neprisiminus, kaip 1918-aisiais tas pats tuometinis Kremlius užpuolė nepriklausomą demokratinę valstybę paskelbusius azerbaidžaniečius ir privertė juos atsisakyti visų teisių į Jerevaną – išprievartavo atiduoti šį miestą besikuriančiai Armėnijos socialistinei respublikai? O gal TSPMI direktorė M.Šešelgytė nežino, jog Jerevanas – tai azerbaidžanietiškas miestas, iš kurio po minėtų Maskvos parėdymų buvo masiškai vejami azerbaidžaniečiai? Remiantis oficialiais surašymais, 1828-aisiais metais Jerevane gyveno 75 proc. azerbaidžaniečių. Juos iš Jerevano masiškai deportavo būtent po 1918-ųjų.
Klausantis diskusijos ne sykį kirbėjo įtarimas, jog garbūs pašnekovai vis tik paviršutiniškai susipažinę su regiono istorija. Net ir ponas L.Kasčiūnas, tarparlamentinių ryšių su Azerbaidžanu grupės narys. Mano supratimu, jie rėmėsi Jerevano argumentais, azerbaidžanietiško požiūrio taip ir nedrįsdami aiškiai įvardinti.
Štai politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisminė tragiškus 1915-uosius metus, kai tuometiniuose karuose žuvo labai daug armėnų. Genocidas? Tegul bus taip. Bet kodėl apraudant žuvusius armėnus nė žodeliu neužsminus apie milžiniškus turkiškus praradimus? Argi sąžininga ignoruoti aplinkybę, jog, kai tuometinę Osmanų imperiją puolė carinė Rusija, armėnai atvirai stojo ginti Maskvos ineresų? Kaip apsiverčia liežuvis diskutuoti apie 1915-uosius ir neprisiminti Vano sukilimo, kuris puikiai byloja, kas kam į nugarą suvarė durklą pirmasis?
Politikos apžvalgininkas R.Bogdanas prisiminė ir 1990-uosius, kai neva iš Baku buvo masiškai vejami armėnai. Bet kodėl jis nesiteikė paaiškinti, kas pirmasis pradėjo mosuoti kuoka? Tai – labai svarbu. 1990-aisias armėnai traukėsi iš Baku? Jei ieškome visos tiesos, kodėl neprisiminus, kaip 1988-aisiais, vos dviem metais anksčiau, iš Jerevano ir Kalnų Karabacho buvo išvyti visi ten dar gyvenę azerbaidžaniečiai?
Leonas Jurša. Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai. Slaptai.lt nuotr.
Galų gale diskutuojant, kas ką iš kur išvijo, būtina susirasti publicisto Leono Juršos parengtą brošiūrą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (Mokslotyros instituto išleista 2017 metais). Joje išsamiai, nuodugniai, smulkiai, remiantis gausiais archyvais papasakota Rusijos imperijos 1763 – 1913 metais vykdyta Pietų Kaukazo kolonizacija. „Petras I leido armėnams telktis iš Persijos pavergtose Šiaurės Azerbaidžano srityse norėdamas įgyti placdarmą žygiams prieš Osmanų imperiją ir Persiją ateityje (nors ten armėnų tėvyne nė nekvepėjo). Jekaterina II mojosi Karabache įkurti jai pavaldžią armėnų valstybę vedina tų pačių tikslų – kad įsitvirtintų Pietų Kaukaze ir galėtų žygiuoti toliau. Šias pastangas tęsė Aleksandras I… Galiausiai tai padaryti pavyko Nikolajui “.
Tai – tik viena ištraukėlė iš minėto leidinio, primenančio 1828-ųjų vasario 10-ąją tarp Rusijos ir Irano pasirašytą Turkmančajaus sutartį. Ji objektyviai paaiškina, kaip į Pietų Kaukazą kadaise masiškai buvo perkeliami armėnai („Iš dabar Užkaukazėje gyvenančių 1.300.000 armėnų daugiau kaip 1.000.000 nepriklauso prie vietinių krašto gyventojų“). Tačiau klausantis diskusijos susidariau nuomonę, kad nė vienas pašnekovas, o taip pat – ir visažinis laidos vedėjas E.Jakilaitis, nieko nėra girdėję apie Turkmančajaus sutartį. Arba – dar blogiau: apsimetė nieko nežiną.
Azerbaidžaniečių mergaitė, išvyta iš gimtųjų namų
Keisti atrodė ir samprotavimai, esą dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – demokratas, trokštantis labiau draugauti su Vakarais nei su Rusija, bet dėl konflikto su Azerbaidžanu priverstas pasiduoti Kremliaus globai. Ar tai tik ne pigus triukas, kurio pagalba bandoma nusukti kalbą nuo tarptautinės bendruomenės aiškiai suformuluoto reikalavimo: Armėnija privalanti gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalančios pasitraukti iš Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų. Ir tai, sutikite, niekaip nesusiję su dėl Kalnų Karabacho konfliktuojančių šalių vadovų politinėmis nuostatomis, pomėgiais.
Gimtųjų namų netekusi azerbaidžanietė
Keista buvo girdėti ir pareiškimą, esą Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimai – tai civilizacijų susidūrimas. O į kokią lentyną tada derėtų sudėti armėnų ir gruzinų nesutarimus? Nejaugi ponas G.Kirkilas nežinąs, kad Gruzijoje kompaktiškai gyvenantys armėnai vis agresyviau įrodinėja, esą Džavachetija ir net Tbilisis – nuo seno armėniškos žemės?
Kas dabar garantuos, jog armėnai nepuls kariauti su gruzinais – labai panašiai kaip su gruzinais kariavo osetinai ar abchazai?
Bet armėnai ir gruzinai bent iki šios dienos buvo krikščionys. Tad kuo čia dėtos civilizacijos?
Keistai nuteikė ir L.Kasčiūno pareiškimai, jog į Kalnų Karabachą kariauti prieš azerbaidžaniečius jau keliasi net Prancūzijoje gyvenantys armėnai. Tai, beje, tiesa. Bet kažin kodėl L.Kasčiūnas nepasmerkė armėnų kilmės Prancūzijos piliečių, vykstančių kariauti į Kalnų Karabachą? Mes piktinamės, kai iš Rusijos į Krymą, Donbasą, Pietų Abchaziją ar Padniestrę keliauja rusų samdiniai grobti svetimų žemių. Mes smerkiame tuos Vokietijos, Prancūzijos piliečius, kurie vyko kariauti į Siriją fanatikų pusėje. O kai Prancūzijos piliečiai veržiasi į Kalnų Karabacho karą, kažin kodėl pamirštame pabrėžti, jog tai – taip pat neteisėta, nusikalstama.
Išvyti iš gimtųjų namų azerbaidžaniečiai
Lietuvos politikos forumo organizuotas pasikeitimas nuomonėmis dėl Kalnų Karabacho ateities – reikalingas. Bet jis palikęs liūdnoką įspūdį. Laidos vedėjas net keletą sykių pabrėžęs: „čia nėra vienos kaltos pusės“.
Ar tikrai kaltos abi pusės? Azerbaidžano kaltės neįžvelgiu. Azerbaidžanas šiandien man primena Lietuvą, kuri 1923-aisiais gudrios karinės operacijos pagalba susigrąžino Klaipėdą.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…
Ar teisėta tokia kelionė?
Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.
Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“
Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai pavojinga.
Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija.
O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…
Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė
Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.
Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.
Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.
Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.
Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.
Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.
Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane?
Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.
Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?
Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto
Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?
Džavachetijos pamoka
Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!
Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.
Prancūziška dūmų uždanga
Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.
O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.
Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto
Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą.
Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.
Azerbaidžanas: Armėnijai apšaudžius Gendžės miestą, žuvo 12 civilių. EPA-ELTA nuotr.
Azerbaidžanas pranešė, kad ankstų šeštadienio rytą raketomis apšaudytas antras pagal dydį šalies miestas Gendžė (Giandža), žuvo 12 civilių, o dar daugiau kaip 40 žmonių buvo sužeisti.
Gendžės miestas turi 300 000 gyventojų. Per Gendžės apšaudymą gyvenamajame rajone sugriuvo kelios eilės pastatų.
Azerbaidžano generalinės prokuratūros teigimu, per Giandžos apšaudymą sugriauta 20 daugiabučių. Kai kurie namie buvo praktiškai sulyginti su žeme.
Prokuratūra nurodo, kad Armėnija taip pat paleido raketas į Mingečevyro miestą, bet jas numušė Azerbaidžano oro gynybos sistema.
Armėnijos gynybos ministerija paneigė pranešimus, kad šalis apšaudė Azerbaidžano miestus, ir savo ruožtu teigė, jog Azerbaidžanas toliau apšaudo apgyvendintas sritis Kalnų Karabache, įskaitant jo sostinę Stepanakertą.
Baku ir Jerevanas konfliktuoja dėl Kalnų Karabacho, kuriame gyventojų daugumą sudaro etniniai armėnai. Konfliktas tęsiasi kelis dešimtmečius. Regionas 1991-aisiais atsiskyrė nuo Azerbaidžano, tačiau, tarptautinės teisės požiūriu, jis ir toliau priklauso Azerbaidžanui.
Kovos atsinaujino prieš kelias savaites. Intensyvėjant kovoms, Armėnija ir Azerbaidžanas apšaudo vienas kitą. Abi šalys nepaiso tarptautinių raginimų nutraukti karinius veiksmus ir kaltina viena kitą pradėjus naujus susirėmimus, kurie įsiplieskė rugsėjo 27 d.
Per atsinaujinusias kovas jau žuvo šimtai žmonių. Prieš savaitę abi pusės susitarė dėl paliaubų, bet mūšiai toliau tęsiasi.
Giandžoje sugriauti pastatai. Žvilgsnis iš viršausGintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Informacija, jog prieš keletą dienų Armėnijos ginkluotosios pajėgos stipriai apšaudė vieną iš didžiausių Azerbaidžano miestų, – privertė suklusti. Giandža – svarbus miestas. Tai – senoji Azerbaidžano sostinė (tarsi mums – Kaunas). Sostinę prie Kaspijos jūros į Baku azerbaidžaniečiai perkėlė saugumo sumetimais. Kad ji būtų kuo toliau nuo puldinėjančių priešiškų valstybių.
Į atakas prieš Giandžą tarptautinė visuomenė turėtų žiūrėti labai rimtai. Kai azerbaidžaniečiai taikosi į karinius objektus aplink Kalnų Karabacho sostinę Hankendį (šį miestą armėnai perpavadino mirtino azerbaidžaniečių priešo Stepano vardu – Stepanakertu), visi žino, taip pat ir Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, kad tai – Azerbaidžano teritorija. Taigi, kaip begudrausi, kaip išsisukinėsi, o Azerbaidžanas šeimininkauja savo teritorijoje. Bet kai sviediniai lekia į Giandžą, tai reiškia, kad Armėnija atakuoja kaimyninę šalį. Tarp apšaudomo Stepanakerto ir apšaudomos Giandžos – milžiniškas skirtumas. Nematyti šių skirtumų – tiesiog nepadoru.
Beje, sugriovimai Giandžoje – milžiniški. Šitaip sakydamas remiuosi ne azerbaidžanietiškais, ne turkiškais, o lietuviškais šaltiniais. Štai Europos Sąjungos misijos Azerbaidžane vadovas, Lietuvos diplomatas ponas Kęstutis Jankauskas leidiniui minval.az pareiškė apie patirtus slogius jausmus, išvydus sugriautus pastatus. Jis drauge su kitų ES šalių ambasadoriais apžiūrėjo Giandžą po apšaudymų.
Apie Kalnų Karabacho konfliktą kažkodėl vis dar sakoma pusė tiesos – vengiama išguldyti visą tiesą. Net ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, kodėl neatkreipus dėmesio į videointerviu, kurį yra davęs buvęs Armėnijos prezidentas Levonas Ter – Petrosianas (youtube.com)? Jis mano, kad kompromisų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho pasidalijimo buvo galima pasiekti dar 1997 metais. Tačiau tuo metu Kalnų Karabache įsitvirtinusiems armėnams (vadinamasis Karabacho klanas) buvo maža ir maža. Klanas norėjęs visko, jų apetitai buvo milžiniški. Tie armėnų politikai, kurie blaiviau žiūrėjo į konfliktą, buvo nustumti į šalį.
Giandža po Armėnijos atakų
Kai tvirtinama, jog Kalnų Karabachas, remiantis tarptautine teise, priklausąs Azerbaidžanui, bet šiuo metu ten gyvena armėnai, – vėl gudraujama. Šitaip tvirtinant tarsi norima pasakyti, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui tik teoriškai, o praktiškai – ten įsikūrę vien armėnai.
Taip, jau trys dešimtmečiai, kai ten nerasite nė vieno azerbaidžaniečio. Tačiau sakant ar rašant, kad Kalnų Karabache nūnai gyvena vien armėnai, būtina, mano supratimu, paaiškinti, jog visais laikais ten gyventa labai daug azerbaidžaniečių. Bet azerbaidžaniečių ten nūnai nelikę. Jie iš ten išvyti. Išvyti jėga – grasinant, atimant turtą, žudant. Tad tvirtinti, jog šiame regione gyvena vien etniniai armėnai, – vadinasi, sakyti tik pusę tiesos. Šitaip teigdami visuomet pasidomėkime, kodėl Kalnų Karabache, o ir Jerevane, Armėnijos sostinėje, šiandien nėra nė vieno azerbaidžaniečio. Susimąstykime, iš kur atsirado milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių? Iš dangaus nukrito? Štai tada bus aišku, kodėl šiandien Kalnų Karabache nėra nė vieno azerbaidžaniečio.
Pasakoma tik pusė tiesos ir tuomet, kai tvirtinama, esą Rusija palaiko Azerbaidžaną, nes tiekia jam modernius ginklus. Taip, tiekia. Bet kodėl nepriduriama, kad Kremlius ginklus tiekia ir Armėnijai? Skirtumas vėl akivaizdus – ginkluotė Azerbaidžanui parduodama tarptautinėmis rinkos kainomis, o Armėnijai ji tiesiog dovanojama arba parduodama už simbolišką kainą. Beje, ginklai Azerbaidžanui iš Rusijos keliauja atvirai, o į Armėniją – slaptai, aplinkiniais keliais. Jau esu rašęs, kad Azerbaidžanas šiais metais užfiksavęs daug Rusijos transportinių lėktuvų skrydžių į Armėniją. Oficialusis Kremlius ciniškai tvirtina, jog lėktuvais į Armėiją buvo gabentos statybinės medžiagos.
Šia legenda labai sunku patikėti. Jau vien todėl, kad Armėnijos mieste Giumri dislokuota daugiatūkstantinė Rusijos karinė bazė.
Kai imama šaukti, kad Azerbaidžanas specialiai apšaudo krikščionių šventyklas Kalnų Karabache, pirmiausia derėtų išsiaiškinti, ar tikrai prie tokio pobūdžio objektų nėra įkurta Armėnijos ginkluotųjų pajėgų? Juk žinome, kaip kartais gudraujama kare – savo kareivius slepia mokyklose, universitetuose, ligoninėse, kad oponentai negalėtų šaudyti, o jei vis tik šaudytų – juos būtų galima apkaltinti pakėlus ranką prieš civilius. Mūsų atveju – prieš istorijos, religijos, architektūros šedevrus.
Kai siekiama įrodyti, jog oficialusis Jerevanas Kalnų Karabache gina krikščioniškąsias vertybes, susiraskime youtube.com videointerviu, ką apie tai mano, pavyzdžiui, Rusijos žurnalistas Maksimas Ševčenko arba armėnų istorijos tyrinėtojas, knygos „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ autorius Filipas Ekozjancas. Armėnija negina jokių krikščioniškų vertybių. Armėnija kompromituoja krikščionybę. Toks būtų apibendrinimas išklausius tuos videokamera užfiksuotus interviu.
Giandža po apšaudymų
Azerbaidžano spaudoje, sakykim, haqqin.az leidinyje, teko skaityti azerbaidžaniečių žurnalistų parengtą interviu su buvusiu Latvijos prezidentu Valdžiu Zatleru. Buvęs Latvijos prezidentas V.Zatleras teigia, kad Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, ir oficialusis Baku turįs teisę susigrąžinti prarastas žemes. O Europos derybininkai turėjo užtektinai laiko sureguliuoti šį konfliktą ne tik taikiai, bet ir teisingai. Bet toji Minsko grupė konflikto nesureguliavo. Pasakyta taip aiškiai, kad aiškiau nė nereikia.
O ką apie senosios Azerbaidžano sostinės apšaudymą mano buvę Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė? Ši tema jiems – neįdomi, neaktuali?
Norėčiau taip pat išgirsti, kaip šį konfliktą vertina istorikas, praėjusios kadencijos Seimo narys (ar išrinktas į naująjį Seimą – palaukime galutinių rezultatų po dviejų savaičių) Arūnas Gumuliauskas, dar šių metų spalio 1-ąją socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog Tarpparlamentinių ryšių su Armėnija grupė buvo susitikusi su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu. Esą to susitikimo metu buvo aptartas konfliktas Kalnų Karabache. Jei aptartas – tai klok viešai, ką aptarėte, dėl ko sutikote, o kur nuomonės išsiskyrė. Labai būtų įdomu sužinoti, ar išdrįso istorikas A.Gamuliauskas bent užsiminti, kad, remiantis tarptautine teise, Armėnijos ginkluotosios pajėgos privalo palikti Kalnų Karabachą? Ar vis tik apsiribojo „giliu susirūpinimu dėl aukų abiejose pusėse“?
Ką manąs apie Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho, privaląs pareikšti ir buvusio Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Žodį „privaląs“ vartoju neatsitiktinai. Ponas V.Pranckietis, eidamas Lietuvos parlamento lyderio pareigas, už visų mokesčių mokėtojų pinigus skrido į Armėniją, paskui – už mūsų visų pinigus svečiavosi Azerbaidžane. Taigi dabar tegul kloja visą tiesą tarsi per išpažintį, kokios naudos būta iš jo vizitų? Ko vertos tokios turistinės kelionės? Ką jis manąs apie Giandžos apšaudymus?
Neturi moralinės teisės tylėti, man regis, ir Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė, dar visai neseniai priėmusi draugiškiems susitikimams Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmoną, neva atsivežusią į Vilnių kažin kokį taikos planą, kaip įmanoma sutaikyti Jerevaną ir Baku. Kur tas taikos planas, kokia jo vertė?
Įdomi ir Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Kai agresyviai besielgiantis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas (visi puikiai prisimename jo tarptautinei teisei akivaizdžiai prieštaraujančius žodžius, esą Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“) apsirgo koronavirusu, G.Nausėda socialiniuose tinkluose paskelbė reiškiantis linkėjimus kuo greičiau pasveikti.
Kokius palinkėjimus Lietuvos prezidentas siųs Armėnijos premjerui šiandien?
Ukrainiečių leidinys unian.net praneša Rusijos užsienio žvalgybos vadovą Sergėjų Naryškiną spalio 6-ąją paskelbus svarbią žinią.
Kaip perduoda unian.net, tądien SVR (Služba vnešnej razvedki) vadovas S.Naryškinas yra viešai pareiškęs, jog Armėnijos kariuomenei, dalyvaujančiai kariniuose veiksmuose Kalnų Karabache, puldinėti azerbaidžaniečius talkina samdiniai iš Artimųjų Rytų teroristinių organizacijų, įskaitant „Jabhat al – Nusra“, „Firqat Hamza“, „Sultan Murad“, o taip pat – iš ekstremistinių kurdų grupuočių. Manoma, kad kai kurie teroristinio – ekstremistinio sparno kurdai (omenyje turima Kurdistano darbininkų partija PKK) buvo užverbuoti Irake ir Sirijoje. Tokių užverbuotų samdinių – labai daug. Juos skaičiuoti reikėtų ne šimtais, o tūkstančiais.
Tas pats unian.net skelbia, jog Azerbaidžano slaptosios tarnybos turinčios duomenų apie tai, kaip Armėnija panaudoja kurdų teroristines grupuotes prieš Azerbaidžano pajėgas. Azerbaidžano saugumo tarnyba tvirtina, jog Armėnija neabejotinai naudojasi samdiniais iš Irako ir Sirijos, bandydama savo rankose išaikyti Kalnų Karabacho kontrolę.
Unian.net pateikia pokalbių išklotinę, perimtą iš PKK (Kurdistano darbininkų partija), kariaujančio prieš Azerbaidžaną. Pokalbyje užfiksuota, kaip tarpusavyje besišnekantys vyrai sako esant vėl atvykusiųjų iš Suleimanijos (miestas Irako rytuose) ir Vardeniso (miestas Armėnijoje). Iš pokalbio aišku, kad vyrai bėdavoja dėl skaitlingų aukų, patiriamų po Azerbaidžano atakų.
Tame ukrainetiškame leidinyje taip pat remiamasi Azerbaidžano opozicinio leidinio Haqqin.az iformacija. Šis azerbaidžaniečių internetinis portalas yra tvirtinęs, jog artimi Irako valdžiai šaltiniai pripažįsta, kaip Irake reziduojantis Armėnijos ambasadorius Gračja Poladianas šių metų vasarą buvo susisiekęs su Irako kurdų lyderiais ir su kai kuriais iš jų susitarė, kad šie padėtų Armėnijai kariauti dėl Kalnų karabacho. Taigi į konflikto zoną Kalnų Karabache neabejotinai permesta smogikų iš PPK (Kurdistano darbo partija).
Savo ruožtu Armėnija kaltina Azerbaidžaną, kad šis Ukrainoje verbuoja samdinius kariauti prieš Kalnų Karabache įsitvirtinusias armėnų pajėgas. Omenyje turimos ukrainiečių organizacijos „Dešinysis sektorius“ ir „Azov“.
Unian.net taip pat primena, kad Armėnija puolimą prieš Azerbaidžaną pradėjusį šių metų rugsėjo 27 dieną 5 valandą ryto pagal Kijevo laiką.
Trečiadienį su Azerbaidžanu besiribojančiame Sakartvelo Kachetijos regione nukrito mažiausiai du nežinomos kilmės bepiločiai skraidymo aparatai. Tai pranešė Sakartvelo vidaus reikalų ministerija.
„Spalio 7 d. maždaug 18 val. 35 min. ir 18 val. 45 min. Sakartvelo vidaus reikalų ministerijai buvo pranešta, kad Kachetijos regiono Sanavardo ir Udabno kaimuose nukrito dvi bepilotės skraidyklės. Per incidentą žmonės nenukentėjo“, – sakoma žinybos pranešime.
Anot ministerijos atstovų, dronų kritimo vietose dirba ekspertai kriminalistai, kurie aiškinasi incidento aplinkybes.
Udabno kaimas yra už maždaug 50 kilometrų nuo sienos su Azerbaidžanu, o Sanavardas – Kachetijos teritorijos gilumoje.
Padėtis Kalnų Karabache vėl susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Baku teigia, kad jo armija užėmė kelis Kalnų Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas šią informaciją neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dabar, kai Lietuvos spaudoje skelbiama daug pranešimų apie įtemtą padėtį Kalnų Karabache, pastebiu keistą tendenciją. Kai kurios europietiškos žiniasklaidos priemonės labai emocingai reaguoja į kiekvieną Azerbaidžano paleistą raketą, nukritusią Stepanakerte ar jo apylinkėse. O štai tuomet, kai Armėnijos paleisti sviediniai sproginėja Giandžos ar Tertero rajonuose, gailesčio civiliams gyventojams – tarsi mažiau.
Iškart privalau pabrėžti, jog karas, kur jis bekiltų, prieš ką bebūtų nukreptas – blogas, smerktinas, netoleruotinas reiškinys. Jei tik galima išvengti karinių susidūrimų, privalu siekti taikos. Tokia mano asmeninė pozicija. Aš – visomis keturiomis pritariu sakantiems, jog kad ir kokia prasta būtų taika, ji vis tik geriau nei karas. Man nuoširdžiai gaila abiejose pusėse kariaujančių kareivių, juolab – civilių, kokia bebūtų jų odos spalva, kokia kalba jie bekalbėtų.
Tačiau negaliu tylėti, kai karts nuo karto prasprūsta užuominos, esą Azerbaidžanas elgiasi neva barbariškai, atakuodamas Kalnų Karabache esančius objektus. Suprask, šiame regione gyvena daug civilių. Suprask, Armėnijos ginkluotosios pajėgos neturi kitos išeities – jei Azerbaidžanas apšaudo armėnų kontroliuojamą Kalnų Karabachą, Jerevanas priverstas keršyti apšaudant azerbaidžanietiškus miestus ir gyvenvietes.
Toks žvilgsnis – paviršutiniškas. Tarp Stepanakerte ir Giandžoje sprogstančių sviedinių Lietuva turėtų įžvelgti svarbų skirtumą. Giandžoje ar Tertere gyvenantys azerbaidžaniečiai puikiai žino, jog jų miestai priklauso Azerbaidžanui, nes šių miestų priklausomybė Azerbaidžanui pripažįstama visos tarptautinės bendruomenės.
O kam priklauso šiuo metu Kalnų Karabache gyvenantys armėnai? Stepanakerte ir jo apylinkėse įsikūrę armėnų civiliai puikiai žino, kad Kalnų Karabachas priskiriamas Azerbaidžanui. Stepanakerte gyvenantys armėnai galį iki užkimimo šaukti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės armėnų žemės“, tačiau jie puikiai žino, jog Vakarai nelaiko Kalnų Karabacho armėniška teritorija. Stepanakerte įsikūrę civiliai negali nežinoti (jei nežino – tai jų bėda; privalu bent minimaliai domėtis užsienio politika), jog Kalnų Karabacho respublikos nepripažįsta net Armėnija. Beje, ši Armėnijai nepalanki tarptautinės bendruomenės nuostata nesikeičia nuo pat konflikto pradžios.
Be to, kai šaukiama, esą „Kalnų Karabachas – etninės armėnų žemės“, būtina mažų mažiausiai pridurti, jog Kalnų Karabachas – tai „etninės azerbaidžaniečių žemės“, jog Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas dar ne taip seniai vadinosi Hankendžiu, jog istorija puikiai menanti egzistavus musulmonišką (azerbaidžanietišką) Kalnų Karabacho chanatą, kuriame daugumą sudarė musulmonai, t.y. azerbaidžaniečiai. Šito nepaneigsi.
Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.
Žodžiu, žvelgiant atidžiai, oficialusis Baku nedaro nieko blogo, apšaudydamas Kalnų Karabachą. Oficialusis Baku bombarduoja savo teritoriją. O kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos bombarduoja Giandžą ir Terterą, jos atakuoja svetimas žemes. Štai toks skirtumas tarp Stepanakerte sprogstančių azerbaidžanietiškų raketų ir Giandžoje sprogstančių armėniškų sviedinių.
Kita svarbi pastaba – derybos dėl konflikto sureguliavimo negali tęstis amžinai. Jei Azerbaidžanas nusprendė, jog daugiau laukti Vakarų pagalbos iškrapštant iš Kalnų Karabacho okupacines armėnų pajėgas nebegali, – jo valia. Mes privalome gerbti Azerbaidžano nusiteikimus. Vakarai turėjo užtektinai laiko spustelėti Jerevaną, kad šis pradėtų bent minimaliai gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Tačiau Vakarų derybininkai, ėmęsi reguliuoti Baku ir Jerevano tarpusavio santykius, pareigą padėt azerbaidžaniečiams susigrąžinti prarastas teritorijas prisimindavo tik tuomet, kai regione imdavo sproginėti bombos. Vos tik pabūklai nutildavo– Vakarai tuo pat pamiršdavo Azerbaidžano prašymus priverst Armėniją laikytis tarptautinių žaidimo taisyklių. Pamiršdavo iki naujų šūvių.
Mano supratimu, tokia Vakarų pozicija – nepriimtina, smerktina. Nejaugi tik Baku kaltas, kad dabar žūsta civiliai abiejose fronto pusėse? Moralinė atsakomybė dėl jau keletą savaičių trunkančių susirėmimų krenta ir Vakarų derybininkams.
Akivaizdi ir Lietuvos kaltė. Užuot griežtai pareiškę delegacijoms iš Armėnijos, jog privalu gerbti Azerbaidžano teritorinį vientisumą, mes dažniausiai apsiribodavome pataikūniškais proarmėniškais reveransais. Norite, kad pateikčiau pavyzdžių? Prisiminkime, kaip prieš metus mūsų Seimo pirmininkas skrido į Armėnijos sostinę Jerevaną, po kurio laiko – į Azerbaidžaną?! Jau tada, 2019-aisiais, mūsų portalas klausė – kodėl Seimo pirmininkas nuskubėjo į Armėniją? Juk nukentėjusi pusė – Azerbaidžanas. Dabar vėl prisimenu šį keliauninką. Akivaizdu, kad mūsų Seimo pirmininko vizitas į Jerevaną neatnešė nė menkiausios naudos. Armėnija nebuvo įtikinta išvest savo ginkluotųjų pajėgų iš svetimų žemių. Tikriausiai mūsų parlamento vadovas nė nebandė įtikinti Jerevano, jog armėnų pajėgoms privalu nešdintis iš Kalnų Karabacho. Vargu ar mūsų Seimo pirmininkas bent užsiminė Jerevano valdžiai apie pabėgėliais tapusių azerbaidžaniečių moralines kančias netekus gimtųjų namų Jerevane ar Stepanakerte (oficialiai palikti savo gimtuosius namus buvo priversti palikti per 900 tūkst. azerbaidžaniečių).
Lietuva neturinti teisės smerkti Azerbaidžano dar ir dėl to, kad pati visai neseniai panašiai elgėsi. Sykį, viešint Azerbaidžane, manęs paklausė, kaip jie, azerbaidžaniečiai, trisdešimt metų kantriai laukdami ir niekaip nesulaukdami Vakarų pagalbos susigrąžinant 20 proc. savų teritorijų, turėtų elgtis – laukti dar tris dešimtmečius?
Trys Klaipėdos krašto išvaduotojai
Be abejo, aš buvau atsargus: nežinau, neįsivaizduoju, neturiu nė menkiausios moralinės teisės dalinti patarimus. Tačiau azerbaidžaniečiams tąsyk papasakojau, kaip Lietuva susigrąžino Klaipėdos kontrolę 1923-aisiais.
1923-aisiais metais Klaipėdos kraštą administravo ne Lietuva. Jį administravo su lenkais flirtavę prancūzai. Nėra sunku numanyti, kam pirmenybę būtų teikę lenkams pataikavę ir į lietuvius priešiškai šnairavę prancūzai, jei anuomet mes, lietuviai, būtume pasikliovę vien derybomis, vien užsienio šalių padorumu. Juk teisėti Lietuvos reikalavimai Paryžiui nė kiek nerūpėjo. Tuometinis Paryžius turėjo savų planų – sustiprinti Lenkiją. Net ir Lietuvos sąskaita. Tad derybos dėl uostamiesčio ateities galėjo tęstis iki begalybės arba imperialistei Lenkijai palankiu keliu.
Klaipėdos krašto išvaduotojai jėga sugrąžino Lietuvai uostamiestį
Lietuva pasielgė labai išmintingai, suplanavusi Klaipėdos susigrąžinimo operaciją. Karinė operacija buvo parengta 1922-ųjų metų slaptame Šaulių sąjungos vadovų posėdyje. Šios operacijos esmė – Lietuvos kareivius aprengti civilių Klaipėdos krašto sukilėlių uniformomis, juos slapta permesti į Klaipėdos kraštą ir išvyti iš ten visas svetimas pajėgas vaizduojant, kad tai padarė būtent vietiniai klaipėdiečiai. Lietuva nuo pat pradžios slėpė, kad Klaipėdą vaduoja Lietuvos kariuomenė.
Sukilimo vadu paskirtas Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos viršininkas Jonas Polovinskas (slapyvardis – Budrys). Karinei akcijai laikas parinktas taip pat išmintingai – 1923 metų sausio 11-ąją Belgijos ir Prancūzijos armijos įžengė į Vokietijos Rūro sritį ir tokiu būdu Europos spauda domėjosi vien šiuo įvykiu. Be to, Ambasadorių konferencijos atstovas Jules Laroche buvo pareiškęs, esą Klaipėda turinti tapti Laisvąja valstybe – neva niekam nepriklausančia. Tad delsti nebuvo galima.
Klaipėdos kraštą užėmė Kaune suformuota Ypatingos paskirties rinktinė. Ją sudarė 1078 asmenys: 41 karininkas, 582 kareiviai bei 455 Šaulių sąjungos nariai. Bendras karių skaičius – 1753.
Operacija prasidėjo 1923 m. sausio 9-ąją, kai Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas paskelbė manifestą: „vokiškoji krašto direktorija ir kitos administracinės įstaigos yra nedelsiant paleidžiamos, o visa valdžia atitenka naujai direktorijai, kuriai vadovauja Erdmonas Simonaitis“.
Klaipėdos krašto išvadavimo vadovybėKlaipėdos krašto išvadavimo vaizdai
Sausio 10-ąją mūsų drąsuoliai su užrašais ant rankų MLS (Mažosios Lietuvos savanoris) peržengė sieną ir įžengė į Klaipėdos kraštą. Šilutė bei Pagėgiai buvo paimti dar tą pačią dieną be pasipriešinimo. Klaipėdos šturmas prasidėjo sausio 15-ąją anksti ryte.
Prancūzai pasidavė greitai. Sausio 15-osios popietę jie jau buvo sudėję ginklus. Sukilimo metu žuvo prancūzų, vokiečių ir lietuvių karių.
Tąsyk Lietuva nusispjovė į tarptautinės bendruomenės pasipiktinimus dėl karinių veiksmų. Ji atmetė tokių kaip Jules Laroche įsivaizdavimus, esą Klaipėdą privalu paskelbti kažin kokia laisvąja valstybe. Ji surengė tikrą karinę išlaisvinimo operaciją, nors, žinoma, oficialiai visąlaik neigė prisidėjusi prie Klaipėdos sukilimo. Derybos su Europa dėl Klaipėdos likimo mums anuomet baigėsi sėkmingai – Klaipėda buvo pripažinta Lietuvai.
Puldami įrodinėti, jog Azerbaidžanas neturintis teisės karinėmis premonėmis susigrąžinti Kalnų Karabacho, prisiminkime šią lietuvišką istoriją.
Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę.
Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..
Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.
Kalnų Karabacho konfliktas
Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.
Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.
Filosofas Imanuelis Kantas
Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.
Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.
Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.
Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.
Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.
Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas leidiniui 24TVRiga papasakojo, kaip jis vertina Azerbaidžano ir Armėnijos konfliktą dėl Kalnų Karabacho.
Latvijos gynybos ministras pastebėjo, kad konfliktas dėl šio regiono buvo įšaldytas dar sovietmečiu, o dabar „tiesiog – atšilo”. Taip pat reikia pripažinti, jog pastaraisiais metais tarptautinių orgaizacijų įtaka sumenko. Todėl nenuostabu, kad vis aktyvesnės pačios valstybės. Vietoj dešimtmečiais besitęsiančių, jokios realios naudos neatnešusių tarptautinių derybų nacionalinės valstybės ieško kitų metodų.
Latvijos užsienio reikalų ministerija visąlaik pabrėždavo ir dabar tebesako: mes norime, kad susidūrimai dėl Kalnų Karabacho baigtųsi taikiai, taikių derybų keliu. Tačiau realybė – kiek kitokia. Mes matome karčią tiesą: net 26-erius metus ginčas dėl Kalnų Karabacho ir septynių gretimų rajonų nepasistūmėjo į priekį nė per milimetrą. Latvijos gynybos ministras pabrėžė, kad mes turime siekti ne vien taikos, bet ir teisingumo, privalome gerbti šalių teritorinį vientisumą. O teisingumas reikalauja, kad Kalnų Karabachas būtų grąžintas Azerbaidžanui, nes tai – azerbaidžaniečių žemės.
Tai, kad Azerbaidžanas galbūt jėga mėgins arba jau mėgina jėga susigrąžinti prarastas teritorijas po tris dešimtmečius trukusių bevaisių derybų, – neturėtume stebėtis. Pagal tarptautinę taisykles Azerbaidžanas turi teisę į Kalnų Karabachą, ir jei šių žemių nepavyksta susigrąžinti taikiai, tada belieka kiti metodai.
Tiesa, tarptautinei bendruomenei labai sunku viešai pareikšti Azerbaidžanui paramą, nes karas – bjaurus užsiėmimas. Tačiau tarptautinė bendruomenė privalo pripažinti, kad jos deleguotos tarptautinės organizacijos, bandžiusios taikiai išspręsti Baku ir Jerevano konfliktą, patyrė fiasko ir prarado bet kokį Azerbaidžano pasitikėjimą.
Kalnų Karabache vyksta mūšiai. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisant tarptautinių raginimų nutraukti smurtą, šeštadienį tęsėsi nuožmūs mūšiai dėl Kalnų Karabacho. Armėnijos gynybos ministerija kalbėjo apie „smarkius susirėmimus“ prie fronto linijos. Daugiausiai armėnų gyvenamo Kalnų Karabacho pajėgos esą sustabdė Azerbaidžano kariuomenės „plataus masto puolimą“. Armėnų pusė vienoje fronto vietoje perėjo į „kontrpuolimą“.
Septintą konflikto dieną vėl buvo girdimi šūviai ir Stepanakerte, Kalnų Karabacho sostinėje. Kalnų Karabacho žinybos kalbėjo, kad prasidėjo „paskutinysis mūšis“ dėl regiono.
Penktadienį Azerbaidžano pajėgos, naudodamos sunkiąją artileriją, Stepanakerte sunaikino virtinę pastatų.
Naktį į šeštadienį Armėnija savo ruožtu apšaudė 19 Azerbaidžano kaimų. Azerbaidžaniečių daliniai davė „atsakomąjį smūgį“ ir užėmė priešo pozicijas, pranešė Azerbaidžano kariuomenė.
Skelbiama, kad nuo mūšių praėjusį sekmadienį pradžios Kalnų Karabache žuvo mažiausiai 191 žmogus, tarp jų – 158 proarmėnų kovotojai bei daugiau kaip 30 civilių abiejose pusėse.
Kalnų Karabache – kautynės. EPA – ELTA nuotr.
Vis dėlto šie skaičiai veikiausiai yra gerokai per maži. Vyriausybė Baku apie aukas savo pajėgų gretose nepraneša. Tačiau yra pranešimų, kad žuvo beveik 30 proturkiškų kovotojų iš Sirijos, kovojusių Azerbaidžano pusėje.
Armėnijos duomenimis, nuo konflikto pradžios žuvo daugiau kaip 3 000 azerbaidžaniečių karių. Vyriausybė Baku tikina, kad iki šiol žuvo daugiau kaip 2 300 armėnų kareivių.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas interviu TV stočiai „Al Jazeera“ sakė, kad armėnų pajėgų atsitraukimas iš „okupuotų teritorijų“ yrą paliaubų sąlyga.
Kalnų Karabache daugiausiai gyvena armėnai, kurie kontroliuoja regioną ir besiribojančias teritorijas. Kalnų Karabacho Respublikos užsienis nepripažįsta. Tarptautinės teisės požiūriu, Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano dalis.
Azerbaidžanas pranešė apie 16 civilių, žuvusių nuo Armėnijos artilerijos ugnies. EPA-ELTA nuotr.
Ketvirtadienį Azerbaidžano generalinė prokuratūra pranešė, jog nuo įtampos eskalavimo Kalnų Karabacho konflikto zonoje pradžios žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai azerbaidžaniečiai.
„Armėnijos ginkluotųjų pajėgų artilerijai apšaudant teritorijas, kuriose gyvena taikūs azerbaidžaniečiai, iki šiol žuvo 16 ir buvo sužeisti 55 civiliai“, – sakoma prokuratūros spaudos tarnybos pranešime.
Žinybos duomenimis, taip pat smarkiai nukentėjo 163 gyvenamieji namai ir 36 civiliniai objektai.
Padėtis Kalnų Karabache susikomplikavo rugsėjo 27 d., ginčijamoje teritorijoje vyksta mūšiai. Azerbaidžane ir Armėnijoje įvesta karinė padėtis, paskelbta mobilizacija. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių. Azerbaidžanas tvirtina užėmęs kelis Karabacho kaimus ir strategines aukštumas. Jerevanas tai neigia ir praneša, kad apšaudoma ir Armėnijos teritorija.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Recepas Tayyipas Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Turkija yra „visiškai pasirengusi“ padėti Azerbaidžanui atgauti Kalnų Karabacho regioną, antradienį sakė Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano atstovas spaudai, netrukus įvyksiant JT Saugumo Tarybos susitikimui dėl regiono klausimo.
Tokius komentarus prezidento atstovas pateikė po to, kai Rusija paragino Turkiją, laikančią Azerbaidžaną artima sąjungininke, o Armėniją – priešiška valstybe, liautis reikšti paramą Azerbaidžanui ir siekti rasti diplomatinį sprendimą mirtinai pavojingai įvykių eskalacijai nuo 2016 metų.
„Turkija bus visiškai įsipareigojusi padėti Azerbaidžanui atgauti savo okupuotas teritorijas ir apginti savo teises ir interesus pagal tarptautinę teisę“, – tviteryje parašė Fahrettinas Altunas, pridurdamas, kad tikisi, jog JT susitikimas „padės tvirtus pagrindus (konflikto) sprendimui“.
F. Altunas taip pat sakė, kad Turkija „visiškai“ palaiko Azerbaidžaną. Jis rašė: „Net neabejokite, kad pasaulis išgirs mūsų riaumojimą, jei Azerbaidžanas patirs bent menkiausią neteisybę pagal tarptautinę teisę.“
Armėnija apkaltino Turkiją į Kalnų Karabacho regioną išsiuntus samdinių Azerbaidžano pajėgų paramai. Tai Ankara paneigė. Savo ruožtu F. Altunas apkaltino Armėniją, kad ši pasienio regione pažeidžia Ženevos konvencijas, ir išgyrė Azerbaidžaną už „tarptautinės teisės laikymąsi“.
„Raginame pasaulio žaidėjus į šį klausimą žvelgti iš teisingumo perspektyvos, – sakė jis. – Pasaulis negali sau leisti lyginti agresoriaus su nukentėjusiąja puse vardan vadinamojo neutralumo principo ar siekiant palaikyti politinį galios balansą.“
Kalnų Karabache – vėl karas. EPA – ELTA nuotrauka
Nepaisant tarptautinės bendruomenės raginimų nutraukti kovas, per susirėmimus su Azerbaidžano kariuomene vėlyvą pirmadienio vakarą Kalnų Karabache žuvo dar 26 armėnų separatistai, pranešė Kalnų Karabacho Gynybos ministerija.
Iš viso separatistų gretose žuvo jau 84 kovotojai.
Pasaulio šalių lyderiai ragina nutraukti didžiausias kovas Kalnų Karabache nuo 2016 m., kur vėl iškilo karo tarp ilgamečių priešių Armėnijos ir Azerbaidžano grėsmė.
Baku ir Jerevano pareigūnai tvirtino, kad visą pirmadienį regione vyko nuožmios kautynės.
Pirmadienio vakarą Azerbaidžano pajėgos pradėjo „didelį puolimą Karabacho fronto linijos pietiniame ir šiaurės rytiniame sektoriuose“, – teigė Armėnijos Gynybos ministerijos atstovas Artsrunas Hovhanisianas.
„Kovoje žuvo 26 Karabacho gynybos armijos kariškiai“, – savo ruožtu teigė Karabacho Gynybos ministerija.
Armėnija ir Azerbaidžanas į konfliktą dėl teritorijos įsitraukė nuo SSRS žlugimo, o Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę po 30 tūkst. aukų pareikalavusio karo.
Nė viena pasaulio šalis nepripažįsta Kalnų Karabacho, jis vis dar laikomas Azerbaidžano dalimi.
Pirmadienio vakaro duomenimis, iš viso Kalnų Karabache jau žuvo 95 žmonės, iš jų 11 civilių – devyni azerai ir du armėnai.
Tikėtina, kad žuvusiųjų skaičius iš tiesų yra didesnis, nes Azerbaidžanas dar nepaskelbė apie savo karių žūtis.
Kovos tarp musulmoniško Azerbaidžano ir krikščioniškos Armėnijos gali įtraukti ir kitus regiono geopolitikos žaidėjus – Rusiją ir Turkiją.
Karinį aljansą su Armėnija sudariusi Rusija parduoda ginkluotę tiek Baku, tiek ir Jerevanui. Savo ruožtu Armėnija apkaltino Turkiją, remiančią Azerbaidžaną, kišantis į konfliktą.
Derybos dėl taikos Kalnų Karabache iš esmės įstrigo 1994 m., kai buvo sutarta dėl paliaubų. Pastarąjį kartą derybose dėl taikos tarpininkavo Prancūzija, Rusija ir JAV.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas. EPA – ELTA nuotr.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pirmadienį pareiškė, kad Kalnų Karabacho krizei turi būti padarytas galas.
„Azerbaidžanas 30 metų laukė, kol bus sureguliuota ši problema, dabar jis tai daro savarankiškai. Jeigu Armėnija tučtuojau pasitrauktų iš okupuotų Azerbaidžano žemių, būtų atvertas kelias taikai ir stabilumui regione. Krizė, prasidėjusi Kalnų Karabacho okupacija, turi baigtis“, – sakė Turkijos prezidentas Stambule. Jo kalbą transliavo televizijos kanalas NTV.
R. T. Erdoganas taip pat kritikavo ESBO Minsko grupę, kuri, anot jo, nesugeba išspręsti Kalnų Karabacho problemos.
„JAV, Rusija ir Prancūzija iki šios dienos, maždaug 30 metų, neįstengė išspręsti šios problemos. O dabar jos žarsto patarimus“, – teigė Turkijos vadovas.
Rugsėjo 27 d. oficialusis Baku pareiškė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos intensyviai apšaudo Azerbaidžano armijos pozicijas. Savo ruožtu Jeravanas paskelbė, jog Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos pradėjo puolimą Kalnų Karabacho kryptimi ir apšaudo nepripažintos respublikos gyvenvietes, taip pat ir jos administracinį centrą Stepanakertą. Abi šalys praneša apie žuvusiuosius ir sužeistuosius, tarp kurių yra civilių.
Karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. EPA – ELTA nuotr.
Armėnijos valdžia paskelbė karinę padėtį ir atsargos kariškių mobilizaciją. Azerbaidžanas taip pat nusprendė įvesti karinę padėtį visoje šalies teritorijoje.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą tuomet sudarė armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho. EPA – ELTA nuotr.
Sekmadienio popietę Azerbaidžanas pranešė užėmęs šešis azerbaidžaniečių kaimus, iki šiol buvusius Kalnų Karabacho kontroliuojamoje teritorijoje.
Šiuo metu ginčijamame Kalnų Karabacho regione verda nuožmūs susirėmimai.
„Išlaisvinome šešis kaimus – penkis Fizuli rajone ir vieną Džebrajilo rajone“, – Azerbaidžano gynybos ministerijos atstovas spaudai teigė naujienų agentūrai AFP.
Rugsėjo 27 dieną anksti ryte, maždaug 6 valandą vietos laiku, Armėnijos ginkluotosios pajėgos, pažeidusios visus galiojančius „ugnies nutraukimo“ susitarimus, atakavo Azerbaidžano teritoriją. Iš stambiųjų kulkosvaidžių, minosvaidžių ir artilerijos pabūklų Armėnijos kariškiai apšaudė Tertero, Agdamo, Fizuli, Džebrailo rajonus.
Oficialusis Baku praneša, kad nuo šių išpuolių žuvo tiek civilių, tiek kariškių. Sugriauta daug gyvenamųjų namų. Manoma, kad šis rugsėjo 27-osios Armėnijos karinis išpuolis savo intensyvumu primena 1992-ųjų vasario mėnesio įvykius, kai armėnų ginkluoti daliniai ruošėsi pulti Azerbaidžano miestą Hodžaly.
Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos ėmėsi atsakomųjų veiksmų. Ant kojų pakelta visa Azerbaidžano kariuomenė, išsidėsčiusi palei fronto liniją. Azerbaidžanas skelbia sunaikinęs 12 armėnų zenitinių pabūklų ir netekęs vieno karinio sraigtasparnio (lakūnams pavyko išsigelbėti).
Kurdų karinė grupuotė
Taip pat pranešama, kad Armėnija intensyviai tęsia draugystę su karine kurdų grupuote PKK. Po šių metų pradžioje įvykusių susirėmimų Tovuzo regione oficialusis Jerevanas į iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą permeta vis gausesnius būrius vyrų iš kurdų sukarintų grupuočių, sutikusių rengti įvairiausio pobūdžio išpuolius bei diversijas prieš azerbaidžaniečius.
Oficialusis Azerbaidžanas ne sykį perspėjo tarptautinę bendruomenę, kad Jerevanas intensyviai ruošiasi karinėms provokacijoms. Taip ir nutiko.
Oficiali Turkijos valdžia teigia, kad gins Azerbaidžano interesus visomis, įskaitant karines, priemonėmis.
Remiantis paskutinėmis Baku žiniomis, Azerbaidžano kariuomenė pereinanti į kontrpuolimą. Visomis įmanomomis priemonėmis Azerbaidžanas informuoja Kalnų Karabache gyvenančius civilius žmones, kad šie laikytųsi kuo atokiau nuo armėnų karinių objektų. Baku pabrėžia, kad laikysis visų tarptautinių teisės normų, neleidžiančių jokiomis formomis skriausti civilių. Tačiau Baku pabrėžia, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos iki šiol mėgdavo specialiai įsikurti teritorijose, kur gyvena daug su kariuomene nieko bendro neturinčių armėnų, taip juos paversdama įkaitais.
Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt foto
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė priims oficialaus vizito į Lietuvą atvyksiančią Prancūzijos pirmąją porą – Prezidentą Emmanuelį Macroną ir jo sutuoktinę Brigitte Macron.
Lietuvai – didelė garbė. Prancūzija – įtakinga valstybė, priklausanti NATO ir Europos Sąjungai, todėl džiaukimės, jog Prancūzijos lyderis teiksis svečiuotis Vilniuje. Juolab kad Prancūzijos Prezidentas Emmanuelis Macronas su sutuoktine į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Be to, susitikimų Lietuvoje metu bus aptarti, kaip skelbia Lietuvos Prezidento komunikacijos grupė, svarbūs prekybos, ekonomikos, mokslų, inovacijų, kibernetinio saugumo klausimai. Naudodamasis proga prancūzų lyderis taip pat aplankys NATO priešakinių pajėgų batalione tarnaujančius Prancūzijos karius.
O ELTA praneša, kad Vilniaus universiteto (VU) senatas nutarė atvyksiančiam Prancūzijos lyderiui net garbės daktaro vardą suteikti.
Visus svečius privalu garbingai sutikti.
Tik ar Prancūzija – nuoširdi mūsų sąjungininkė? Net jei Lietuva trokšte trokštų tapti pačia geriausia Prancūzijos drauge, ar mums pavyktų tai padaryti? Prisiminkime, kaip Prancūzija dar visai neseniai mėgino Rusijai prakišti du karo laivus „Mistral“. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Paryžius riejosi su oficialiuoju Vašingtonu? Beje, šią aplinkybę – dešimtmečiais trunkantį prancūzų šnairavimą JAV pusėn – tiesiog privalu įsidėmėti. Jei Prezidentas G.Nausėda labai šiltai glebesčiuosis su E.Macronu, ar tai patiks Vašingtonui? Ir kodėl turėtų patikti?
Kitas svarbus aspektas – kaip prancūzai žvelgia į Baltijos šalims didelį galvos skausmą keliantį dujotiekį „Nord Stream 2“? Argi oficialoji Prancūzija – mūsų pusėje?
Dar vienas ramybės neduodantis galosūkis: kodėl E.Macronas taip pataikauja Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui? Slaptai.lt portale jau buvo pastebėta: „prancūzų apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L`Opinion“ teigia, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu bendrauja taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas“.
Atidžiai analizuojant Prancūzijos užsienio politiką mums būtina žinoti, su kokiomis NATO ir ES šalimis ši valstybė nesutaria. Žvelgdami būtent per tokią prizmę matysime, jog Prancūzija konfliktuoja ne vien su JAV – pačia įtakingiausia NATO nare. Ji riejasi ir su kita įtakinga NATO nare – Turkija, turinčia vieną iš galingiausių kariuomenių Europos žemyne. Tad jei G.Nausėda labai pataikaus E.Makronui, jis rizikuos atšaldyti santykius ne tik su JAV, bet ir Turkija. O jei žvelgsime dar atidžiau, tai per daug pataikaudami ponui E.Makronui rizikuojame sujaukti santykius net ir su Vokietija.
Kodėl – dar ir su Vokietija? Prancūzijos simpatikai Lietuvai mėgsta įrodinėti, jog Prancūzija tiesiog negalinti labai bičiuliautis su Turkija, nes Paryžiuje, Marselyje, Lione, Grenoblyje, Nicoje gyvena gausios armėnų bendruomenės. Pabandytų E.Makronas ir jį remiančios politinės partijos bent sykį nepaminėti 1915-aisiais nutikusios tragedijos kaip “armėnų tautos genocido“, čia pat prašvilptų rinkimus. Šitaip mąstantys prancūzofilai teisūs. Prancūzijoje išties gausios armėnų bendruomenės, o jų nariai – įtakingi verslininkai, menininkai, bankininkai.
Bet tada nepamirškime, jog Vokietijoje gyvenanti gausi turkų bendruomenė, ir vokiečių politikams, siekiantiems valdžios, taip pat svarbu užsitikrinti kuo platesnių sluoksnių paramą, įskaitant skaitlingas turkų bendruomenes. Vargu ar Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir ją palaikanti valdančioji koalicija drįstų akis labai aršiai draskyti Turkijos prezidentui mosuodama „armėnų tautos genocido“ plakatais. Štai kaip viskas susipynę.
Teroristų išpuolis prieš Turkijos diplomatus Vienoje 1984 metais
Pabandykime bent akimirkai įsivaizduoti, jog, sakykim, Prancūzijoje armėnų diaspora – labai menkutė. Manykime, jog Prancūzijoje – gausi turkų bendruomenė. Ar Prancūzijos prezidentas pultų kiekvieną pavasarį 1915-uosius minėti kaip „armėnų tautos tragediją“? Greičiausiai arba nutylėtų, arba kreiptų politiką į kitą pusę. Štai toks valstybių dviveidiškumas – atgrasus. Solidžios, įtakingos, civilizuotos valstybės pirmiausia turėtų ieškoti tiesos, o ne skaičiuoti, kaip turgavietėje, kokia bendruomenė gausesnė, kokia – mažesnė, todėl ne tokia svarbi.
Juolab kad Prancūzija, jei jau veržte veržiasi atgailauti už praeities nuodėmes, išties turinti už ką galvą barstyti pelenais. Apie tai, kokios bjaurios prancūziškos nuodėmės Alžyre, jūsų leidinyje jau sykį rašė žurnalistai Gintaras Visockas ir Irma Ąžuolė. Štai I.Ąžuolė straipsnyje „Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre“ skelbė: „Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti.“
Nors I.Ąžuolės straipsnyje užsimenama apie Prancūzijos prezidentų, įskaitant ir E.Makroną, pastangas atsiprašyti Alžyro arabų, tačiau tuo pačiu pabrėžiama, kad „Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie prancūzų kariuomenės nusikaltimus“.
Apart šių niuansų Prancūzija turinti dar vieną nuodėmę, kuri kruoščiai slepiama nuo visuomenės akių. Prancūzijos istorijoje būta laikotarpių, kai oficialusis Paryžius nuolaidžiavo teroristams. Remiantis JAV duomenimis, nuo 1970 iki 1981 metų imtinai nuo teroristų iš ASALA ir Dašnakcutiun rankų Europos sostinėse žuvo 28 turkų diplomatai ir jų šeimų nariai bei 34 visai niekuo dėti europiečiai (apie tris šimtus europiečių – sužeista). Šių organizacijų smogikai siautėjo ir Prancūzijos miestuose. Apie tai 1983 metais išsamiai rašė „The New York Times“.
O kaip tuomet reagavo Prancūzijos valdžia? Nerodė griežtumo. Kodėl pasirinkta nuolaidžiavimo taktika?
Vienareikšmio atsakymo nėra. 1983 metais ASALA (Sekretnaja armija osvoboždenija Armėniji) pagrasino raketomis apšaudysianti Prancūzijos ambasadą Teherane, jei prancūzai nepaleis į laisvę 21 teroristo, siejamo su sprogimu tarptautiniame Prancūzijos Orli oro uoste. Užuot principingai pasielgusi Prancūzija užmezgė flirtą su smogikais. Anuomet Paryžiuje net kilo visuomenės pasitiktinimas. Į protestus išėję prancūzai kėlė klausimą: kas gi dangsto teroristus Prancūzijoje?
Į šį klausimą atsakyti būtų galima tokiais žodžiais – įtarimai krentą Prancūzijos žvalgybai. Tačiau atvirą klausimą, „kur baigiasi prancūzų žvalgyba ir kur prasideda ASALA ir Dašnakcutiun teroristai“, oficialusis Paryžius anuomet nutildė pasirėmęs neva nacionalinio saugumo sumetimais.
ASALA smogikai
Tuomet Prancūzijos žvalgyba greičiausiai ir susibičiuliavo su slaptosiomis Armėnijos organizacijomis. Ieškojo kompromisų, abipusės naudos. ASALA ir Dašnakcutiun smogikai su prancūzų žvalgais dalinosi subtilia informacija apie padėtį Libane, Sirijoje, Irane, Pietų Kaukaze (ten – gausios jų bendruomenės), o prancūzų slaptosios tarnybos užmerkdavo akis, kai pastebėdavo jų suktumus verčiantis, sakykim, ginklų kontrobanda.
O kokia šiandien Prancūzijos užsienio politika? Niekas nesikeičia. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar oficialusis Paryžius vengia ištarti bent vieną piktesnį žodį, adresuotą Kremliaus vadovams, o štai kivirčytis su NATO partnerėmis Amerika ir Turkija – riejasi kiek tik širdis geidžia. Kartais atrodo, jog tikrosios Prancūzijos partnerės –Rusija ir Armėnija.
Ši keista draugystė pavojinga. Nepamirškime, kad tikrasis Armėnijos tikslas – supjūdyti Turkiją su kitomis NATO partnerėmis. Sukiršinti siekiama taip, kad Turkija arba būtų išstumta iš NATO arba, neapsikentusi priekaištų, dvigubų standartų ir užgauliojimų, pati pasitrauktų. Šis Armėnijos tikslas sutampa su Vladimiro Putino tikslais silpninti, ardyti NATO aljansą.
Prancūziškų užkulisinių politinių žaidimų neįmanoma nepastebėti. Tai daroma tarsi Prancūzijos prezidento E.Macrono rankomis. Prisiminkime paskutiniuosius oficialiojo Paryžiaus ir oficialiosios Ankaros susikibimus. Mums, europiečiams, dažniausiai atrodo, kad neteisi musulmoniškoji Turkija, o štai krikščioniškoji Prancūzija – šventa. Bet jei Prancūzija būtų šventa, prancūzai, pavyzdžiui, neskirtų apie 80 milijonų eurų kredito Turkiją ir Azerbaidžaną šantažuojančiai Armėnijai per vieną specialią vystymo agentūrą (apie šį kreditą E.Makronas informavo Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą nusiųstame „palaikymo laiške“ šių metų birželio mėnesį). Argi padoru remti agresyviai besielgiančią valstybę? Jei Prancūzija elgtųsi princpingai, ji per gausią armėnų bendruomenę mėgintų spustelėti Armėniją – tegul Jerevanas liaunasi piktaudžiavęs 1915-ųjų tragedija ir grąžina Azerbaidžanui tai, kas jai nepriklauso – Kalnų Karabachą. Jei Prancūzija būtų principinga, ji klaustų Jerevano – kada gi, po perkūnais, atsisakystite Rusijos karinės bazės Giumri mieste?
Bet kol kas – viskas atvirkščiai.
Prancūzijos žvalgybos kuo aiškiausiai mato, kaip oficialusis Jerevanas slapta organizuoja Sirijos, Libano armėnų bei Sirijos ir Libano kurdų smogikų perdislokavimą į Kalnų Karabachą, kad šie iš ten puldinėtų Turkijos sąjungininką Azerbaidžaną (taip Azerbaidžaną remiančiai Turkijai sukuriama papildomų problemų). Ne tik stebi, bet gal net slapta talkina…
Libano kurdai permetami į Kalnų Karabachą
Jau net Egipto spauda (pavyzdžiui, leidinys cairo24.com) rašo, kaip aršiausi kurdų smogikai (kurdai – nėra vieningi, esama lojalių Turkijai) integruojami į karines armėnų pajėgas, kurių tikslas – kuo ilgiau neleist Azerbaidžanui atsiimti pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą. Remiantis Turkijos pranešimais, į šiuo metu Armėnijos kontroliuojamą Kalnų Karabachą jau permesta apie kelis šimtai kovotojų, mokančių rengti diversijas, partizanauti. Kad kurdų smogikai bei Libano ir Sirijos armėnai slapta per Siriją, Iraką ir net Iraną permetami į Kalnų Karabachą, gausiai rašo ir Azerbaidžano spauda. Lietuvai nekenktų karts nuo karto peržiūrėti rusų kalba leidžiamus turkiškus ir azerbaidžanietiškus leidinius. Kad į šį Gordijo mazgą galėtume pažvelgti iš įvairių pusių.
O dabar atkreipkime dėmesį – kodėl Armėnijos ambasadorius Irake ponas Gračje Poladianas daug kartų svečiavosi tuose Irako regionuose, kurie gausiai apgyvendinti kurdais? Kai kurios kurdų grupuotės atsisakė leistis į Armėnijos ambasadoriaus pasiūlytą avatiūrą. Bet Armėnijos ambasadorius rado ir tokių, kurie mielai sutiko ginklu talkinti armėnams kariaujant dėl Kalnų Karabacho.
O čia dar – Kipro ultimatumas. Ekonominės sankcijos Baltarusijos režimui nebus taikomos tol, kol Europos Sąjunga nepaskelbs sankcijų Turkijai, kuri Viduržemio jūros rytuose ieško naftos ir dujų telkinių. Toks su Turkija konfliktuojančio Kipro reikalavimas. Tarsi Turkija Viduržemio jūroje neturėtų nė menkiausių teisių, tarsi jai Viduržemio jūroje niekas nepriklausytų.
Turkijos tanklaivis. EPA – ELTA nuotr.
Štai kaip supainiotas šiandieninis pasaulis.
Kaip išlaviruoti Lietuvai – nežinau. Į galvą pirmiausia šauna elementari mintis: jei Turkija – NATO narė, Prancūzijai pirmiausiai turėtų rūpėti ne Rusijos, ne Armėnijos, o JAV ir Turkijos interesai. Prancūzijai taip pat metas įsikalti galvon, kad Lietuva nemėgsta V.Putino ir Nord Stream 2.
O jei Prancūzija mananti kitaip, Lietuvos pareiga ne vien dalinti Universiteto garbės daktaro vardus. Mūsų pareiga priminti Prancūzijos prezidentui pagrindinį NATO principą dėl vienybės. Kas svarbiau – NATO šalių vienybė ar Prancūzijoje gyvenančios armėnų bendruomenės užgaidos?
Tik šitaip ir niekaip kitaip.
Post scriptum
Vaidas Saldžiūnas straipsnyje „Parėmęs Lukašenką Kremlius jau žvangina ginklais: kokie yra tikrieji tikslai?“ (portalas delfi.lt) išsamiai rašo apie Rusijos organizuotas agresyvias karines pratybas „Kaukazas 2020“. Autorius nepamiršta svarstyti, ar šie manevrai kelia grėsmę Baltijos šalims. Tačiau nė žodeliu neužsimena, kad jose aktyviai dalyvauja ir armėnų kariškiai. Kaip teigia „Kavkazkij uzel“, šiose pratybose be rusų, baltarusių, pakistaniečių, kinų kariškių treniruojasi ir apie pusantro tūkstančio armėnų karių tiek savo teritorijoje, tiek Volgogrado srityje. Šiose pratybose nedalyvauja nei Turkijos, nei Azerbaidžano kariškiai (remiantis „Kavkazkij uzel“ duomenimis, Azerbaidžanas į pratybas nusiuntė du karinius stebėtojus).
Turkijos ambasadorius Gokhan Turan – prie Lukiškių aikštėje pasodintų rožių. Slaptai.lt nuotr.
Tikriausiai ne daug kas iš mūsų žinome, kad Turkijos pilietis Ali Kemal Aktoprak, buvęs ERASMUS programos studentas, ėmėsi puikios iniciatyvos – puoselėti „Pasaulio draugystės sodus“. Rožių plantacijas jis sodino pačiuose įvairiuose pasaulio miestuose. Taip pat – ir Vilniuje, kuriame 2006-aisiais teko studijuoti. Bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe ir Turkijos Ambasada net trys šimtai Rosa Rugosa Hansa krūmų šį rugsėjo mėnesį buvo pasodinti Lukiškių aikštėje.
O rugsėjo 17-ąją Lukiškių aikštėje prie turkiškų rožių krūmų surengta kukli, bet svarbi ceremonija. Prie simbolinio turkiškų rožių parko Turkijos ambasadorius ponas Gokhan Turan pakvietė prisiminti svarbų jubiliejų. Lygiai prieš 90 metų rugsėjo 17-ąją dvi jaunos Lietuvos ir Turkijos respublikos užmezgė diplomatinius santykius.
Šia proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda pasveikino Turkijos Respublikos Prezidentą Recepą Tayyipą Erdoğaną švenčiant 90-ąsias diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Turkijos užmezgimo metines.
Prezidentas G.Nausėda buvo įsitikinęs, jog Lietuvą ir Turkiją istoriškai sieja draugiški ir geros valios tarpusavio santykiai, kurių ištakos ateina iš senųjų XV–XVI amžių. Lietuva nepaprastai vertina tai, kad Turkija niekada nepripažino Sovietų Sąjungos įvykdytos Lietuvos okupacijos. Tai, anot Prezidento G.Nausėdos, stiprino lietuvių viltį tapti laisvais. „Šis Turkijos solidarumo ir supratingumo ženklas visada bus prisimenamas su nuoširdžiu dėkingumu“, – paskelbė G.Nausėdos žodžius LR Prezidento Komunikacijos grupė.
Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas taip pat neliko abejingas šiai sukakčiai. Jis atsiuntė sveikinimą Lietuvai, prisimenančiai 1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metines.
Turkijos ir Lietuvos vėliavos. Slaptai.lt fotografija
„Savo šalies vardu ir asmeniškai su nuoširdžiausiais linkėjimais sveikinu Jūsų Ekscelenciją ir draugišką Lietuvos tautą. Ankstyvaisiais Turkijos Respublikos metais užmegzti diplomatiniai santykiai ir visą laiką besitęsianti mūsų draugystė Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sustiprinti sąjungininkų ryšiais“, – savo laiške pabrėžė Turkijos Prezidentas, Lietuvai linkėdamas sėkmės ir gerovės.
Abipusiais sveikinimais pasikeitę abiejų abiejų šalių vadovai akcentavo, kad Lietuva ir Turkija šiandien yra artimos NATO sąjungininkės, suprantančios saugumui kylančias grėsmes ir iššūkius, prisiimančios bendrą atsakomybę už saugumą ir stabilumą Europoje.
Draugiškais laiškais rugsėjo 17-ąją pasidalino ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius bei Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušoglu.
Jie prisiminė, kaip prieš 90 metų Nepaprastasis ir įgaliotasis Turkijos ambasadorius Huseinas Ragipomas (Baiduras) ir Nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys Jurgis Baltrušaitis Maskvoje pasirašė „Susitarimą dėl draugystės“, kaip šį Draugystės paktą po vienerių metų ratifikavo tuometinis Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas ir tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Ką dar reikėtų žinoti? Itin svarbu pabrėžti, kad kai Lietuvą 1940-aisiais metais ištiko didelė nelaimė, Turkija liko ištikima pasirašytiems dokumentams. Turkai niekada nepripažino Lietuvos okupacijos. Net tuomet, kai Sovietų Sąjunga itin drastiškai spaudė Turkiją, ši neišskydo, neišsigando – nepripažino Kremliaus melagysčių, girdi, Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS. Taip pat svarbu nepamiršti: kai Lietuva siekė narystės NATO organizacijoje, Turkija besąlygiškai rėmė mūsų kandidatūrą.
Lietuvai nedera pamiršti, ką gero jai yra padariusi Turkija. Tačiau kartais atrodo, jog Lietuva primiršta, kas tikrasis jos sąjungininkas ir bičiulis. Tikrai nuoširdiems ir atviriems santykiams su Turkija trukdo, man regis, keistas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Toji kadaise Lietuvos Seimo priimta rezoliucija, esą 1915-ieji buvo „armėnų tautos genocidas“, – nė į tvorą, nė į mietą. Dabar jau akivaizdu, kad pasirašėme ją neanalizavę turkiškų archyvų – pasidavėme emocijoms, pasidavėme vienpusiams įtikinėjimams. Nieko baisaus nenutiko – nuo klaidų niekas neapsaugotas. Tačiau kas mums trukdo pasiųsti bent keletą istorikų į Ankaros ir Stambulo archyvus (Armėnija savo archyvus iki šio uždariusi svetimiems), skersai išilgai juos išnarstyti ir, jei dėl 1915-ųjų tragedijos liksime tos pačios proarmėniškos nuomonės, kaip kadaise 2005-aisiais, – šiandien nieko nekeiskime. O jei pastebėsime 2005-aisiais pridarytų klaidų, Lietuvos parlamente dabar galėtume priimti naują rezoliuciją. Tikslesnę, išsamesnę, labiau pagrįstą konkrečiomis žiniomis.
Lietuva galėtų atsargiau vertinti ir Turkijos konfliktą su Graikija ir Kipru dėl jūros sienų. Dabar lietuviškoje žiniasklaidoje mirga marga pranešimų, kuriuose prasprūsta prograikiški ir antiturkiški akcentai. Suprask, Turkija – blogoji, Graikija – šventoji. O mes, lietuviai, neskubėkime kaltinti Turkijos, kad ji neva nemoka civilizuotai derėtis dėl teisių į jūroje aptiktus naftos ar gamtinių dujų klodus. Verčiau kukliai prisiminkime, kaip „sėkmingai“ Lietuva dėl jūros sienų ginčijosi su broliška Latvija. Tik prisiminkime. Vien šito užtektų suvokti, jog derybos – keblus užsiėmimas net ir itin artimoms, broliškoms tautoms. Ką jau bešnekėti apie ne tokias artimas ir broliškas tautas…
Per daug nesižavėkime ir Prancūzijos prezidentu Emanueliu Macronu, kuris neseniai Korsikos saloje surengė skubų Europos Sąjungos pietų valstybių posėdį. Būtent Korsikoje Prancūzijos lyderis pavadino Turkiją „jau nesant partneriu Viduržemio jūroje“. Ten, Korsikoje, Prancūzijos lyderis leido sau itin kritikiškai atsiliepti apie Turkijos prezidentą. Taip, Turkija nėra ideali šalis. Bet štai apžvalgininkas Žanas Dominikas Meršė leidinyje „L Opinion“ pastebi, jog Prancūzijos prezidentas – dviveidis: Turkijos prezidentą visuomet aršiai kritikuoja, o štai su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu glebesčiuojasi taip, tarsi Kremliaus vadovas būtų pats didžiausias demokratas, pats tikriausias humanistas.
1930 m. rugsėjo 17 d. užmegztų Lietuvos ir Turkijos diplomatinių santykių metinių minėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Nekenktų prisiminti ir aplinkybės, kaip NATO paliko Turkiją vienui vieną, kai ši neapsikentusi numušė vieną iš jos oro erdvę nuolat pažeidžiančių Rusijos naikintuvų. Būkim atviri: Briuselis išdavė Turkiją. Bet kai Turkija pasijuto išduota ir sužaidė rokiruotę, imdama ieškoti kontaktų su Kremliumi, NATO vadovybė demagogiškai apkaltino Turkiją išdavus Aljanso idealus. Kai Turkija prašė NATO vadovybės kelias kurdų grupuotes Sirijoje pripažinti teroristinėmis, Briuselis į šiuos pageidavimus nusispjovė. Ką Turkijai beliko daryti? Išdidi Turkija nusispjovė į keletą NATO politikų ir generolų prašymų. O gal manote, kad Turkija neturi tokios teisės – nusispjauti?
Beje, Lietuva šį jubiliejų pasitiko ne itin pasiruošusi. Galėjo būti supratingesnė, įžvalgesnė. 90-mečio proga nieko neprašomi privalėjome pastatyti bent vieną turkams svarbų paminklą vienoje iš Vilniaus aikščių. Omenyje turiu paminklinę lentą, kurioje būtų parašyta: „šiuo ženklu pagerbiamas nuo ASALA, Gnčak ir Dašnakcutiun teroristų rankų Europos sostinėse žuvusių turkų diplomatų atminimas”. Toji paminklinė lenta taptų bent mažyte atsvara armėniškiems chačkarams, išdygusiems Šiauliuose, Kaune ir Klaipėdoje.
Kad ir kokios gražios būtų turkų diplomatų Lukiškių aikštėje pasodintos rožės, jos vysta, sensta. O štai paminklinė lenta, pagerbianti nuo teroristų Europoje žuvusių turkų diplomatų atminimą, – išliktų ilgam.
Turkija verta, kad mes kur kas daugiau jai skirtume dėmesio. Jau vien dėl to, kad sovietinės okupacijos metais turkai niekad mūsų neišdavė, o kai mes beldėmės į NATO duris, – mūsų neatstūmė.
