Gintaras Visockas
Karts nuo karto skaitytojams pristatydamas savo knygą „Juodojo Sodo tragedija“, pavyzdžiui, taip prieš keletą metų nutiko Vilniaus Karininkų ramovėje ir Šiaulių regiono bibliotekoje, sulaukdavau pastabų, girdi, Armėnija – labai sena valstybė, egzistavusi dar prieš tūkstantį metų, o Azerbaidžanas susiformavęs, vaizdžiai tariant, vos prieš keletą dienų.
Šią mintį piršdami oponentai greičiausiai norėdavę pasakyti, jog Armėnija lyg ir vertingesnė už Azerbaidžaną, jog oficialusis Jerevanas, neatsižvelgiant į šių dienų realijas, turįs teisę bent morališkai pretenduoti į Kalnų Karabachą.
Tokiais atvejais tekdavo retoriškai teirautis, o kur tie neginčijami įrodymai, skelbiantys, jog prieš tūkstantį metų Armėnija pagrįstai dėjosi esanti galinga ir įtakinga valstybė, o štai Azerbaidžano tada nebūta nė kvapo? Tokių įrodymų nėra. Kas išdrįstų laiduoti savo galva, jog istorikai, politikai, publicistai, įrodinėjantys ypatingą Armėnijos senovę, remiasi neišgalvotais šaltiniais? Kokie duomenys leidžia neabejojant teigti, jog prieš dešimt amžių buvo būtent taip ir nė trupučiuko – kitaip?
Atsakydamas į pasitaikydavusių kritikų priekaištus dar pridurdavau, jog narpliojant Armėnijos – Azerbaidžano konfliktą dėl Kalnų Karabacho šiandien vis tik svarbiau, kas Pietų Kaukaze nutiko prieš šimtą, o ne prieš tūkstantį metų. Prapulsime, jei gyvenimą konstruosime pagal tai, kas galbūt dėjosi prieš tūkstantį metų, o penkiasdešimties ar šimto metų įvykius – nurašysime į paraštes.
Dabar oponentams bus dar lengviau atkirsti. Armėnų istorijos tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, besidomintis savo šalies istorija, parašęs itin svarbų traktatą šia tema – „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“ (slaptai.lt skaitytojams šis armėnų kilmės autorius jau seniai žinomas), nūnai paskelbė naują svarbią analizę istorinėmis temomis. Viešojoje erdvėje aptinkamas rusų kalba surašytas jo tekstas „Pjeras Davitas – apie armėnus“. Ten skelbiama ne itin maloni žinia ypatingą Armėnijos senovę propaguojantiems ir Azerbaidžaną tendencingai menkinantiems istorikams.
Kuo ypatingas šis naujausias F.Ekozjanco atradimas? Armėnų tautybės tyrinėtojas pabrėžia, jog neužtenka studijuoti senąją Armėnijos praeitį remiantis vien senaisiais … armėniškais tekstais. Senuosius armėnų archyvarų surašytus rankraščius, jo manymu, ne tik pageidautina, bet būtina gretinti su to paties meto europietiškais archyvais, t.y. lyginti, ką apie Armėniją anuomet žinojo ir rašė tiek vieni, tiek kiti.
Tyrinėtojas įsitikinęs, jog didžiausia nuodėmė – ignoruoti anų dienų europiečių istorikų, geografų, keliautojų ir mokslininkų parengtus enciklopedinius veikalus. Nes tik lyginant įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kuri pusė – objektyvesnė. Vaizdžiai tariant, jei prieš tūkstantį metų egzistavo įtakinga valstybė, kodėl apie ją garsūs to meto Europos geografai, istorikai, keliautojai neužsimena nė vienu žodeliu?
Jei kalbama apie senąja armėnų kalba surašytus tekstus, kuriuose smulkiai, nuodugniai ir neva objektyviai nušviečiama Armėnijos istorija, tarsi įrodanti Armėniją egzistavus „nuo seniausių laikų“, tai, peržiūrėjus to paties laikotarpio Europos enciklopedijas, keliautojų prisiminimus, matysime, jog europiečiai apie Armėniją ir armėnus nieko nežinojo iki pat XVII amžiaus vidurio, kai Amsterdame buvo išleista Arakelo Davrižeci „Istorijos knyga“ (1669) ir Movseso Horenaci veikalas „Armėnijos istorija“ (1695). F.Ekozjancas spėja, esą faktas, jog Europa taip ilgai nebuvo girdėjusi žodžio Armėnija, leidžia manyti, kad armėnų metraštininkai, kurie ateinančioms armėnų kartoms perrašinėjo senuosius armėniškus rankraščius, turėjo per daug lakią fantaziją, nevengė iškraipymų, sutiršinimų, pagražinimų.
F.Ekozjancas savo publikacijoje „Pjeras Davitas – apie armėnus“ taip pat priduria, jog net Prancūzijos Mokslų Akademijos narys, vienas iš žymiausių to meto armėnistų ponas San-Martenas knygoje „Istorinės ir geografinės pastabos apie Armėniją“ (paskelbtas prabėgus maždaug 120 metų po pirmųjų žinių, pasirodžiusių apie Armėniją XVII–ąjame amžiuje) tvirtina, esą „tai pirmasis darbas apie Armėniją, publikuotas Europoje, ir mes visi tikimės, jog jis duos tikslių žinių apie Armėniją“.
Kodėl San-Martenas nepastebėjo, sakykim, Movseso Horenaci veikalo? Gal laikė jį kompiliacija, fantazijomis? Taip gali būti. Nes 1883 metais prof. Patkanovas, vertindamas 1695 metais išleistą M.Horenaci traktatą apie Armėniją, jį apibūdino maždaug tokiais žodžiais: „Jei iš Horenaci istorijos apie Armėniją išbrauksime visus atnaujinimus ir armėnų archyvarų prirašinėtas pastabas, tai teturėsime tik paprastą Ptolomėjaus „Geografijos“ nuolaužą“.
Žodžiu, Prancūzijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, žinomas mokslininkas San-Martenas buvo tvirtai įsitikinęs, jog iki XVII amžiaus armėnų literatūra, istorija, geografija liko „visiškai nežinoma europiečiams“. Kodėl nežinoma – europiečiai nesidomėjo Armėnija, ją sąmoningai ignoravo ar tiesiog Armėnija tuomet dar neegzistavo?
Be kita ko, analizuodamas išlikusius europietiškus veikalus apie Armėniją tyrinėtojas F.Ekozjancas brėžia drąsią išvadą, jog net tuomet, kai Armėnija buvo įvardinta Armėnija, tai greičiausiai būta ne valstybės, o geografinio pavadinimo. Jis mano, kad žodis „Armėnija“ anuomet reiškė geografinį pavadinimą. Armėnija, žvelgiant to meto akimis, – tai ne armėniška valstybė, kurioje gyvena armėnai, kurią valdo armėnai. Tai – valstybė, kurioje gyvena labai daug ne armėnų, kurią valdo turkų, persų ir rusų valdovai. F.Ekozjancas įsitikinęs, jog šiandieninė Armėnijos Respublika neturi teisės pretenduoti į tai, kas anuomet buvo vadinama Armėnija. Į tuomet Armėnija vadintą kraštą kur kas daugiau teisių pretenduoti turinti nebent Turkija.
Ir dar viena svarbi pastaba: nereikia manyti, kad visi tie, kuriuos anuomet šaukė armėnais, išties buvo armėnai. Anais laikais armėnais dažnai apibūdinami žmonės, priklausę vienai iš krikščioniškojo tikėjimo atšakų. Trumpiau tariant, anuomet armėnais vadinta viena religinė bendruomenė.
Armėnijai nepalankūs aiškinimai ir – dėl senosios armėnų kalbos. Analizuodamas to meto Europos tekstus (pateikdamas jų originalus ir profesionalius vertimus) F.Ekozjancas pastebi, jog XVI – XVII amžiais armėnų kalba tiesiog buvusi turkų kalba, tik skirtingai vadinama. Regis, XVII amžiuje katalikų misionieriai pradėjo išskirti armėnus iš kitų bendruomenių. Bet jais nevertėtų aklai pasitikėti, mat jie, misionieriai, turėję aiškių politinių, ekspansinių tikslų.
F.Ekozjancas tvirtina kruopščiai susipažinęs su Pjero Davito (1573-1635), Europos kariškio, rašytojo, keliautojo, geografo veikalu armėniška tematika. Būtent Pjeras Davitas sudaręs išsamią gegografinę ano meto enciklopediją, kuri paneigia versiją, jog Armėnijai – ne mažiau tūkstančio metų, o Azerbaidžanas atsiradęs pasaulio žemėlapiuose tik XX amžiuje. Remdamasis to meto Pjero Davito veikalu, F.Ekozjancas teigia, kad mes privalome pripažinti, jog pavadinimas „Aderbaion“ aptinkamas įžanginiame tekste „Žodis apie Persijos valstybę“, kurio 1613 ir 1616 leidimuose greta Aderbaion dar randame terminą Azerbaion. Šitaip vadinama valstybė, to meto žiniomis, turėjo sostinę Tebrizą ir prekiavo su Rusija, Lenkija, Moskovija, Čerkesija, Gruzija. Taip, Azerbaidžano vardas minimas kaip provincijos pavadinimas. Bet terminu „provincija“ prancūzai anuomet vadino būtent savarankiškas valstybes. Tik po 1665 metų Prancūzijos karaliai susiaurino provincijų teises, drausdami priešgyniauti Paryžiaus potvarkiams.
O tuomet, kai pirmą kartą dienos švesą išvydo Pjero Davito enciklopedija, prancūzai „provincijomis“ vadino savarankiškai besitvarkančias valstybes. Bet net ir po to, prabėgus keliems dešimtmečiams, prancūziškos provincijos turėjo labai daug valstybės požymių.
Net ir Europos tyrinėtojo Žano Šardeno dienoraštyje, datuojamame 1672-1673 metais (pirmą kartą išleistas 1686-aisiais), minimas pavdinimas Azerbaeyan. Autorius dar akcetavo, kad būtent šitaip kraštą vadina ir europiečiai, ir vietiniai gyventojai. O tai – labai svarbu. Tai sustiprina žinią, jog tokia valstybė išties egzistavo, jos su niekuo nesupainiosi. Azerbaeyan, išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „Ugnies vieta“ arba „Ugnies žemė“.
Taigi tuo metu Azerbaidžano vardas minimas europiečių enciklopedijose, kai apie Armėniją nėra net užuominų.
Ką dar vertėtų prisiminti? XI amžiuje kryžiuočiai buvo įkūrę valstybę, kuri vadinosi Ermenie (kitur – Kilikija). Bet ją įkūrė ir joje gyveno ne šiandieninių armėnų protėviai, o prancūzai iš Bretanijos. Jie pakluso Romos bažnyčiai. Rašoma, kad jie kalbėjo neva armėniškai. Bet tuo metu armėnų ir turkų šnektos buvo viena ir ta pati kalba, tik skirtingais pavadinimais įvardinama. Tiksliai žinoma, kad, pavyzdžiui, Konstantinopolio armėnai visi kalbėjo turkiškai. Žinoma, kad XVII amžiuje šiandieninių Turkijos, Sirijos, Egipto, Vengrijos, Tuniso, Alžyro, Kipro, Bulgarijos valstybių teritorijose gyveno apie 20 tūkst. šeimų, priklausiusių religinei armėnų bendrijai. Armėnų religinei bendruomenei save priskiriančios šeimos turėjusios 24 vienuolynus ir 18 vyskupų.
Žodžiu, Europa iki pat XVII amžiaus nieko nežinojo apie armėnus. Ši aplinkybė leidžia įtarti, jog visi tie Armėnijos propaguojami senieji armėniški archyvai, perrašyti savųjų, neva patvirtinantys Armėniją egzistavus dar prieš 1000 metų, – tėra fantazijos, neparemtos konkrečiais, neginčijamais faktais.
O apie Azerbaidžaną kaip didelę, galingą valstybę europiečiai žinojo jau 17 amžiuje. Tai byloja iki šių dienų išlikę senųjų Europos keliautojų, geografų, mokslininkų darbai.
Tad kas meluoja, kas sako tiesą? Azerbaidžano, besidžiaugiančio savo žila senove, versiją patvirtina senieji europietiški traktatai ir enciklopedijos. Armėnijos, neva skaičiuojančios antrąjį tūkstantmetį, versijos, deja,senosios europietiškos enciklopedijos nepatvirtina.
Kodėl šituos dalykus pasakojame? Tikrai ne tam, kad viena valstybė būtų pažeminta, o kita – išaukštinta. Tiesiog mes manome, kad civilizuotoms bendruomenėms derėtų žinoti kuo daugiau tiesos pačiomis sudėtingiausiomis temomis. Civilizuotos bendruomenės neturi bijot žvelgti tiesai į akis.
Keletas duomenų apie armėnų kilmės tyrinėtoją Filipą Ekozjancą.
Filipas Ekozjanas gimė 1964 metais Charkove (Ukraina). Publicistas, istorikas, vertėjas, dainininkas. Laiko save Osmanų imperijos piliečių, kurie 1915-1916 pasitraukė į Rusiją, palikuoniu. Šiuo metu intensyviai domisi armėnų tautos istorija. 2020-aisiais išleido daug dėmesio sulaukusią knygą „Izraelis Ori. Pandoros skrynia“.
2020.09.16; 06:00
